Eva Kaunietytė
Vasarai įsibėgėjus tūkstančiai vaikų išvyksta į įvairias stovyklas. Kol vieni renkasi sportą, muziką ar šokius, dešimtys moksleivių ir mokytojų iš visos Lietuvos susitinka Jaunųjų geologų stovykloje. Čia jie ne tik mokosi pažinti uolienas ar mineralus – leidžiasi į žygius, tyrinėja atodangas, gręžia pelkes ir atranda, kad geologija gyvuoja ne tik vadovėlyje, bet ir gamtoje. Viena iš stovyklos organizatorių, geologė Laura Gedminienė, įsitikinusi, kad būtent per tokias patirtis vaikai iš tiesų atranda geologiją, Šių stovyklų šaknys slypi Aukštaitijoje. Prieš 41 metus Utenos rajono Pakalnių kaime buvo surengta pirmoji Jaunųjų geologų stovykla
Profesiją padėjo atrasti šeima
Laura Gedminienė į geologijos pasaulį atėjo vedama paprasto vaikiško smalsumo, mat dar būdama maža mėgo kolekcionuoti įvairius daiktus, o labiausiai akmenėlius. Vis dėlto geologijos studijas ji pasirinko sulaukusi rekomendacijos iš savo architektės sesers bei tėčio – vadovavusio didelių pastatų statyboms. Kadangi šeima buvo glaudžiai susijusi su statybomis, jie puikiai suprato geologų svarbą ir žinojo, kad šios srities specialistų Lietuvoje trūksta. Tačiau tik įstojusi į universitetą Laurą suprato kas iš tikrųjų yra ši profesija.
„Turbūt didžiausią susidomėjimą manyje pažadino profesorius Gediminas Motūza. Jo paskaitos ir praktika į Norvegiją tarsi sudėjo taškus ant „i“, atsakė į kylančius klausimus ir leido pajusti, kad ši sritis gali būti mano.“ – prisimena L. Gedminienė.
Būtent tada pasikeitė ir jos požiūris į pačią geologiją. Pasak Lauros, daugelis žmonių šį mokslą vis dar sieja tik su akmenimis, nafta ar dinozaurais, tačiau ją geologija pirmiausia labiausiai žavi tuo, kad šis mokslas leidžia pažinti praeitį. „Iš tų ženklų galime ne tik atkurti istoriją, bet ir prognozuoti, kas gali vykti ateityje. Šis ryšys tarp praeities ir dabarties man atrodo ypatingai prasmingas ir įkvepiantis.“ – dalinasi geologė.
Kai geologija išlipa iš vadovėlių
L.Gedminienė pirmą kartą Jaunųjų geologų stovykloje apsilankė dar 2015 metais ir nuo to laiko stovykla tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Viena pagrindinių priežasčių – galimybė kartu atsivežti ir savo vaikus.
„ Atrodė be galo prasminga – savanoriauti, vesti geologines veiklas moksleiviams ir kartu būti su savo vaikais, kartu su jais patiriant visą stovyklos nuotaiką. Tai tapo ir darbu, ir kokybiškai kartu praleistu laiku.“ – pasakoja L. Gedminienė.
Jos pagrindinė veikla tuo metu buvo supažindinti vaikus su pelkių ir ežerų raida bei paleoekologija – mokslu, leidžiančiu iš gamtoje išlikusių pėdsakų atkurti praeitį. O ir atvyko ji ne tuščiomis – su pelkių grąžtu, kuris sulaukė daugybės smalsių vaikų žvilgsnių.
Būtent tokios praktinės veiklos, anot geologės, padeda vaikams suprasti, kad šis mokslas yra kur kas daugiau nei akmenys. Vietoje sausos teorijos jie patys vyksta prie atodangų, leidžiasi į pelkes, dirba su tikrais geologiniais instrumentais ir atlieka tyrimus.
Tradicijos, dėl kurių norisi sugrįžti
Tačiau stovykloje svarbios ne vien geologijos pamokos. Joje yra vykdomos veiklos pilnos magijos ir tradicijų. Kadangi ji kasmet vyksta Joninių savaitę vaikai pina vainikus, buria iš gėlių, o net paprastas akmenėlis tampa simboline dovana su palinkėjimu ir pralenkia visas materialias dovanas. Vėliau jų laukia naktinis orientacinis žygis, kuriame mokomasi pasitikėti ne tik žemėlapiu, bet ir vienas kitu. O naujokų krikštynos primena, kad būti jaunuoju geologu reiškia ne tik ieškoti mineralų ar fosilijų, bet ir pažadėti saugoti gamtą.
„Kiekvienam vaikui įsimena skirtingos veiklos. Vieniems labiausiai patinka žygiai, kitiems – tyrinėjimai ar kūrybinės užduotys. Tačiau visos jos leidžia vaikams išbandyti save ir atrasti, kas jiems sekasi geriausiai. Žygiai ypač suvienija – juose reikia veikti kaip komandai, padėti vieni kitiems, o būtent tokios bendros patirtys dažniausiai ir palieka stipriausią įspūdį.“ – pasakoja Laura Gedminienė.
O štai paskutinę stovyklos dieną kiekviena komanda pristato savaitės rezultatus. Vienais metais komanda savo ataskaitą pavertė tikru spektakliu – su eilėmis, vaidyba ir įgarsinimu. Pasak Lauros, būtent tokios akimirkos geriausiai parodo, kad stovykloje vaikai ne tik mokosi geologijos, bet ir atranda kūrybiškumą, drąsą bei pasitikėjimą savimi.
Vaikams trūksta ne noro, o galimybių
Į Jaunųjų geologų stovykla atvyksta daugybė skirtingų moksleivių. Vieni atvyksta besiruošdami į geologų olimpiadas, kitus domina fosilijos ar dinozaurai, o dalį atvykti paskatina tėvai norėdami, kad vaikai praleistu daugiau laiko gamtoje. „Svarbiausia, kad čia vaikai patiria atradimo džiaugsmą. Būtent nuo tokių mažų atradimų dažnai ir prasideda tikras smalsumas, kuris vėliau gali išaugti į labai sąmoningą pasirinkimą.“ – dalinasi geologė.
Vis dėlto Laura pastebi, kad vis dažniau mažėja geologijos būrelių bei aktyvių mokytojų, o Jaunųjų geologų stovyklą nurungia kitos, daug platesnei auditorijai skirtos vasaros stovyklos, o tai ypatingai pasijautė po COVID-19 pandemijos. Todėl šiemet stovykla pirmą kartą buvo atvira visiems norintiems.
„Susidomėjimas buvo labai didelis. Akivaizdu, kad yra daug vaikų, kurie norėtų gilintis į geologiją, bet tiesiog neturi tokios galimybės savo mokyklose. Jei tokių būrelių būtų daugiau, tikrai turėtume gausią ir smalsią jaunųjų geologų kartą.” – įsitikinusi L. Gedminienė.
Pasak geologės, labai svarbu ugdyti ir pačius mokytojus, nes būtent jie dažniausiai tampa pirmaisiais žmonėmis, pažadinančiais vaikų smalsumą.
Kai viena stovykla pakeičia kryptį
Laura teigia kad atsidūrus tinkamoje vietoje tinkamu laiku, žmogaus gyvenimas gali pakrypti į visai kitą inkmę. Štai vienas Jaunųjų geologų stovyklos pavyzdys – Simonas Saarmann, vienas iš stovyklos organizatorių. Pasak L. Gedminienės Simonas prieš daugelį metų dar pats buvo stovyklos jaunasis dalyvis, o dabar jis jau dalijasi sukauptomis žiniomis su jaunąją karta stovykloje ir už jos ribų.
„Manau, kad būtent stovykla padėjo jam atrasti save, suprasti kas jam yra įdomu. Tokios istorijos turbūt ir yra didžiausia prasmė – kai pamatai, kad tai, ką darai šiandien, kažkam tampa pradžia ilgesnio kelio.“ – šypteli geologė.
Pasak Lauros, tokių istorijų per daugelį metų buvo ne viena. Vieni vaikai į stovyklą atvyksta drovūs ir nedrąsūs, o išvyksta labiau pasitikintys savimi, atradę naujų draugų ir pomėgių.
„Stovykla moksleiviams – tai patirtis, kurioje vaikai atranda pasaulį, save ir tą smalsumą, kuris gali lydėti visą gyvenimą.“ – pabrėžia geologė.
Ir nors šiandien stovykla suburia moksleivius iš visos Lietuvos, jos šaknys slypi Aukštaitijoje. 1985 metais Utenos rajono Pakalnių kaime surengta pirmoji Jaunųjų geologų stovykla – tada keli būreliai su palapinėmis pradėjo tradiciją, kuri tęsiasi iki šiol. Per keturis dešimtmečius iš šių stovyklų užaugo ne viena geologų karta, tarp jų – ir aukštaičiai, šiandien dirbantys Pakruojo dolomito įmonėse Klovainiuose ir Petrašiūnuose, Šaltiškių molio, Anykščių kvarco bei Rizgonių smėlio karjeruose, taip pat tyrinėjantys Biržų ir Pasvalio karstinį regioną.
Daugelis šių vietovių jauniesiems geologams pažįstamos dar nuo stovyklų laikų – jos lankomos ne tik vasaros stovyklų metu, bet ir studentų geologinių praktikų metu. Šaltiškių molio karjere, Anykščių kvarco telkinyje bei Biržų karstiniame regione organizuojamos geologinės ekskursijos, o beveik visi šie objektai ne kartą aplankyti ir per tradicines Geologų dienas.
