Jokūbas Kaselis

O štai, kaip aprašo „Vilties“ progimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Tichanavičienė savo globojamuosius jaunuosius kūrėjus: „ Tai ieškančios asmenybės: ieškančios savęs, gėrio, teisingumo, norinčios, kad šalia esančiam būtų gera”.

Jokūbas Kaselis

Geruolė ir Puikybė bando užkariauti gaidžio širdį

                      Seniai seniai, netoli Ukmergės, Rečionių kaime, stūksojo didelis tvartas. Visos jos durys atrodė panašios, išskyrus vienas, kurios buvo pažymėtos skaičiumi trys. Už durų gyveno būrys vištų, gražuolis gaidys ir kiaulė. Visos vištos labai stengėsi įtikti tam gaidžiui ir užsitarnauti jo dėmesį bei meilę. Tačiau ne visoms pavyko sudominti gražuolį ir jos nurimo. Dvi vištos, Geruolė ir Puikybė, nutarė taip lengvai nepasiduoti ir užkariauti gaidžio širdį.

Žinoma tai, kad Geruolė pasirinko gėrio kelią, o Puikybė – ne. Ji kaip tik ėmėsi klastos ir nesąžiningumo. Geruolė pradėjo labiau rūpintis ūkiu, dar įdėmiau prižiūrėti viščiukus. Jei rasdavo skanesnį kirminėlį, atiduodavo silpnesniajam. O piktoji priešingai: vaikščiojo pasipūtusi, viskuo nepatenkinta, kad tik dėmesį į ją atkreiptų. Ji nepatiko beveik visiems tvarto gyventojams, išskyrus vieną jos draugę kiaulę Kriu Kriu. Ta kiaulė buvo tokia pat kaip Puikybė – visados tyčiodavosi, būdavo pasipūtusi ir nerūpestinga.

Vieną dieną kieme susitiko Puikybė ir Geruolė. Piktoji iš karto pradėjo maivytis ir pašaipiai kalbėti:

– Ei, Geruole, tu niekada neįveiksi manęs. Aš būsiu šio gaidžio pati, nes  esu už tave šimtus kartų puikesnė.

– Aš ir nesistengiu tavęs įveikti. Už mano gerumą gaidys pats mane pasirinks, – šypsodamasi atsakė Geruolė.

Geruolės šypsena dar labiau įsiutino pikčiurną ir ji sušuko: „Lįsk vabalo blauzdon, tu nelemtingoji!“. Po šių žodžių Geruolė nusisuko ir nuėjo savais keliais. Tačiau Puikybė nenurimo ir pradėjo kurti niekšingus planus. Pamačiusi patvoryje beslampinėjantį benamį katiną, prisėlinusi tarė:

– Gražiausia, puikiausia šio kiemo višta tau liepė pašalinti mano varžovę. Atsidėkodama tave įleisiu į tvartą ir parodysiu, kuriame kampe daugiausia pelių. Katinas pažiūrėjo įtariai, suprato, kad Puikybės kėslai pikti, stvėrė ją už sparno ir rėžė:

– Žinai, Puikybe, nors aš ir benamis katinas, bet esu kilnus. Niekada su tavimi nesusidėsiu ir tavo piktų užmačių nevykdysiu.

Katinas taip stipriai ėmė vištą purtyti, kad visos gražiausios plunksnos išbyrėjo, liko tik apipešiota vištelė. Tai pamačiusi draugės gelbėti atskubėjo kiaulė, tačiau kelią jai užtvėrė gaidys. Išgirdusios, kad jų kieme vyksta  peštynės, atskubėjo ir likusios vištos. Susirinkusiems katinas papasakojo visą istoriją apie Puikybės kėslus. Gaidys išdidžiai padėkojo Geruolės išgelbėtojui, gyvūnai maloniai priėmė katiną į savo tvartą, o kiaulę ir Puikybę išvarė ir niekada nebepriėmė.

Po kiek laiko gaidys susituokė su Geruole ir iškėlė didelę puotą.

Aš ten  irgi buvau, gaidį mačiau, su katinu kalbėjau ir puotą švenčiau.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: