Jonas Biliūnas – sąjūdietis?

Visi dar nuo mokyklinių metų prisimename Jono Biliūno apsakymą „Laimės žiburys“. Apsakymas parašytas prieš 115 metų aktualus ir šiandien. Šiuo kūriniu rašytojas nubrėžė ne tik savo moralinę viziją. Tometo lietuvių visuomenėje dešinieji, susibūrę apie senuosius Dievo įsakymus ir naujai atrastą Tėvynės garbę. Kairieji siekė Apšvietos amžiaus dar tarp tautiečių neprigijusios šviesos ir tiesos ir demokratinės žmonių gerovės. Kairieji  linko į realistinę, dešinieji – į romantinę literatūrą. Apsakymas „Laimės žiburys“ buvo lietuvių visuomenės kairiojo sparno išsakyta humanistinė pozicija: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys su užrašu : „Žmonių Laimė“. Susirinkusioms minioms iš kažkur atsiradęs žilas senelis paaiškino, kad „tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies į tą žiburį, visus žmones padarys laimingus…“

„Laimės žiburys – istorijos kaip laisvės, laimės ir lygybės sąjūdžio vizija“ (Vytautas Kavolis). Kaip žinia, sąjūdis kaip atgimstančios tautos judėjimas gimė iš spontaniško daugelio individų pasiryžimo aukotis bendrai tautos gerovei, nelaukiant asmeninio atlygio. Gąsdinančių šmėklų, kurios sąjūdį siekė nuo jo tikslų nukreipti buvo ir XX a. pradžioje. Senelis  aiškino, kad visokios šmėklos ir nusigandusieji ar paslydę kaip mat pavirs į akmenis, bet  savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Daug žmonių žus kaip nuo baisiausios ligos ar maro. Staiga „sutrumpėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir žmogaus teises“. Kova prieš blogį žmonėse nevirto kova prieš žmones, negalvota naudotis prievarta ar lieti priešų kraują, net persekioti kitaip galvojančius, kad jie paklustų daugumos valiai…

Jono Biliūno sąjūdžiui nereikėjo nei organizacijos, nei vadų. Kiekvienas atnešdamas, ką kiekvienas vyras ar moteris gali. Tuometė moteris buvo radikaliai nusiteikusi  kaip bendros kovos dalyvė. Šis moters lygiateisiškumas gasdino ne vieną visuomenės veikėją. Katalikiško visuomenės sparno atstovas Adomas Jakštas pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime 1907 m. pareiškė : „Kova, kovojimas – tai vyrų,  ne moterų pašaukimas“. Rašytojo vaizduojamas sąjūdis buvo negausus ir jo dalyviai nebuvo nei savo artimųjų suprantami, nei visuomenėje populiarūs. Tačiau jų pakako. Rašytojas skelbė, kad moralinė sąmoningo žmogaus pareiga – dalyvauti laisvai ir humaniškai siekiant šviesos visiems. Šviesos sekėjai  sudarė vieningą sąjūdį ir tikėjo, kad kovos tikslas gali būti pasiektas.

Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamas aukos visuomenes labui  prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausiųjų to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys, pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta. Laimė įsiviešpataus tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba. Kūrinyje regime vyrus ir moteris, drauge pasirenkančius tą patį siekį. Tai buvo XX a.pradžios  pažangaus galvojimo vizija.Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe. „Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama“ ( Vytautas Kavolis).

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: