Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Jonas Bortkevius: nutylėtas gyvenimas

Moteris verslininkė, politikė, visuomenininkė, moterų judėjimo dalyvė Felicija Botkevičienė (1873 – 1945) vis geriau žinoma. 2010 m.išleista Liudo Subačiaus monografija „Aplenkusi laiką“, bet apie jos vyrą Joną Bortkevičių (1871-1909) rašoma trumpai, o kai  kas net nutylima. Pabandykime apžvelgti jo gyvenimą atskiru straipsniu.

Felicija Bortkevičienės tėvas Juozas Povickis buvo Vilniaus advokato sūnus, studijavo teisę, rengėsi tėvo profesijai. Bet dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigė ir vertėsi nuomodamas dvarus. Motina  Antanina Ona Liudkevičienė iš Počeraukščio dvaro apie Biržus jokio turto neturėjo, nes jos tėvo dvaras po 1863 m. sukilimo buvo konfskuotas ir parduotas, išmokėtos tik nedidelės dalys tiems, kurie nebuvo bausti už dalyvavimą sukilime. Jos tėvas ir broliai buvo ištremti į Sibirą.

                   Vesdamas tėvas nuomojo Linkaučių dvarą netoli Krekenavos, ten  1873 m. rugsėjo 1 d. gimė Felicija Povickaitė. Vėliau šeima parsikėlė į Ukmergės apskritį, tėvas nuomojo grafui Kosakovskiui priklausantį Antakalnio dvarą. Čia gimė Felicijos  sesuo Juzefa ir brolis Jonas. Povickių ūkį Antakalnyje  tvarkė ekonomas Bortkevičius, 1863 m. sukilimo dalyvis, kilęs iš smulkių bajorų, bet po sukilimo prirašytas prie valstiečių. Bortkevičius turėjo  dvi dukteris ir sūnų Joną, kurį Povickienė mokė skaityti ir rašyti. Tuo metu Felicija buvo per jauna mokytis…

Felicija iš pradžių mokėsi  namuose. Povickiai nutarė dukterį leisti į gimnaziją Varšuvoje, kur buvo giminių, pas kuriuos galėjo gyventi. Bet prireikus į mokslą leisti sūnų Joną, motina su vaikais persikėlė į Kauną. Pasirengimas namuose buvo geras ir 1885 m. Felicija  iš karto išlaikė egzaminus į ketvirtą klasę, sesuo Juzefa į šeštą, o brolis – į pirmą. Mergaičių gimnazijose anuomet buvo septynios klasės, kurios buvo skaičiuojamos atvirkščiai: aukščiausia buvo pirma klasė, o žemiausia – septinta. Berniukų gimnazijose klasės buvo skaičiuojamos taip, kaip ir mūsų laikais.

                   Parengus Jonuką į gimnaziją, ekonomo žmona su kitais vaikais išsikėlė gyventi į Vilnių. Tėvas Bortkevičius labai norėjo savo sūnų išleisti į kunigus. Bet Jonukui mokslai nesisekė, kiekvienoje klasėje sėdėjo po du metus. Tėvas dėl to labai rūstavo: jis nesigailėjo pinigų ir norėjo išleisti sūnų į žmones.

Dėl nepažangumo Joną pašalino iš gimnazijos. Taip Jonas Botkevičius užtraukė didelę gėdą tėvams. Povickių  vaikams pagailo Jono. Jam buvo 15 metų. Juozas Povickis susirūpino  ekonomo sūnaus  likimu.

Iš pradžių Joną įtaisė raštininku Ukmergėje, o vėliau parūpino vietą prie Dotnuvos  pas dvarininkus Dulevičius. Dulevičiai rengė sūnų į gimnaziją, turėjo net kelis mokytojus. Atlikęs jam skirtą darbą, Jonas Bortkevičius galėjo drauge su to pono vaikais toliau mokytis.

Paaiškėjo, kad Jonas buvo gabus mokytis, tik Vilniuje neturėjo  vadovėlių ir dėl to blogai mokėsi…Taip jis pasirengė į gimnazijos penktą klasę. Bet tėvas liko neperkalbamas ir sūnaus neparėmė. Jonas pats turėjo rūpintis savo likimu. Motina slapta nuo tėvo kuo galėdama šelpė sūnų. Ilgai Felicijai tarpininkavus, Jonas Bortkevičius baigė gimnaziją ir susitaikė su tėvu.

                   Jonas Bortkevičius baigė technologijos institutą Peterburge, gavo inžinieriaus diplomą. Povickių giminės ir kai kurie pažįstami didžiai pasipiktino, sužinoję, kad panelė Felicija Povickytė susižiedavusi su nebajoru Jonu Bortkevičiumi. Felicijai, žengus tokį žingsnį, giminės jos išsižadėjo. Dėl to dalis giminės Felicijos netgi išsižadėjo, nors nežinia, kas juos labiau papiktino – kad bajoraitė vyru pasirinko dvaro tarnautojo sūnų, ar kad būsimasis vyras užkrėtė ją liberaliomis pažiūromis. Tik kai kurie giminės -motina ir sesuo  palaikė su Felicija  ryšius ir ją rėmė.

 1899 m. Jonas Bortkevičius ir Felicija Povickytė susituokė. Inžinierius buvo nusprendęs patraukti į Lietuvą  kuo daugiau lietuvių inteligentijos. Jonas Botkevičius apsigyveno Vilniuje, bet čia buvo tik kelios lietuvių inteligentų šeimos. Ne visai lietuviškomis tas šeimas galima buvo vadinti, nes ne visi mokėjo lietuviškai kalbėti. Pirmasis Bortkevičių lietuvių kalbos mokytojas buvo Povilas Gaidelionis, vėliau buvęs Vilniaus lietuvių gimnazijos  mokytojas. Buvo mokomasi slapta – čia vienuose, čia kituose namuose.

XX amžiaus pradžioje Vilniuje lietuvių inteligentų padaugėjo. Atsikėlė į Vilnių inžinierius P. Vileišis ir pradėjo kurti savo įmones, kuriose dirbo lietuviai amatininkai. Buvo surengti keli slapti lietuviški vakarai su vaidinimais. Juose vaidindavo ir Felicija Bortkevičienė. Buvo rengiamos iškylos, ekskursijos po Vilniaus apylinkes. Inteligentų kalbinami kaimiečiai neišsiduodavo moką lietuviškai, manydami, jog iš jų norima pasijuoti…

Vyro raginama ir remiama Felicija buvo pirmoji moteris apie 1900 m. lygiomis teisėmis dalyvavusi slaptuose litvomanų „Dvylikos Vilniaus Apaštalų kuopos“, masonų ložės „Lietuva“ veikloje. Kiek vėliau, kartu su vyru, Felicija dalyvavo 1902 m. steigiant Lietuvių demokratų partiją ir tapo aktyvia jos nare. Iki pat 1905 m. Bortkevičių  namai buvo viešojo lietuvių gyvenimo centras. Čia telkėsi neformalus moterų sąjūdis.

Po 1905 m. revoliucijos ir rusų valdžios represijų  F. Bortkevičienės šeimą užgriuvo nelaimės. Sunkiai susirgo jos vyras. Kalėjimas ir tardymai suardė jo nervus. Teko vežti į psichiatrijos ligoninę Krokuvoje. Pasigydęs tenai porą mėnesių, Jonas pasijuto geriau. Grįžo į tarnybą karinėje intendatūroje.

 Bet valdžia neleido ramiai gyventi. 1906 m. rudenį  policija vėl darė kratą namuose. Atsidaręs miegamojo duris ir baisiai šaukdamas ir koliodamas, pasirodė vienmarškinis Jonas Bortkevičius. Jis rankoje laikė žvakidę ir užsimojo sviesti į žandarą. Felicijos  Bortevičienės motina sulaikė jo ranką ir sviestoji žvakidė nukrito šalia…Žandarai persigandę net negalėjo rašyti protokolo. Žandarai pasiskubino kratą baigti. Išėjus žandarams, Jonui teko šauktis gydytojo. Po šio įvykio Jono Bortkevičiaus sveikata dar labiau sušlubavo. 1907 m. pradžioje valdžios lėšomis jis buvo išvežtas į Rygos psichiatrinę ligininę.

Vyrui susirgus, Felicijai turejo daugybė rūpesčių   likviduojant vyro  turtą. Jai dažnai teko važinėti į Peterburgą. Ten ji atlikinėjo  ir visuomeninius reikalus. Išėjęs iš Rygos psichiatrinės ligoninės, vyras buvo nugabentas į Peterburgą ir ten  1908 m. pabaigoje ( pagal naują kalendorių-1909 m. sausio 6 d.) mirė. Žmonai buvo paskirta  300 rublių metinė pensija. Su kitomis pajamomis ji dabar per mėnesį gaudavo 75 rublius ir galėjo verstis, nors reikėjo išlaikyti ir tėvus.

Tolimesnis Felicijos gyvenimas buvo ypatingas. Ji buvo aktyvi visuomenininkė,   lietuviškos spaudos darbuotoja, kalinių ir kankinių globėja, laisvamanė ir parodė, kad atjauta, pasiaukojimas dėl kenčiančiųjų – ne tik religinis, bet ir bendražmogiškasis principas.

 Felicija Bortkevičienė 36 m. liko našle. Nepaisant ištikusių nelaimių, moteris toliau tęsė savo visuomeninę veiklą. Vaikų Bortkevičiai nesusilaukė, todėl visą savo neišsipildžiusią motinišką meilę Felicija atidavė skriaudžiamiesiems ir pagalbos prašantiesiems. Lietuvai tapus nepriklausoma respublika, Felicija Bortkevičienė įsikūrė Kaune ir pasinėrė į politiką.

1926 metais F. Bortkevičienė drauge su Gabriele Petkevičaite-Bite buvo pirmosios Lietuvoje moterys, kandidatavusios į Lietuvos prezidento postą. Tuomet prezidentą rinkdavo Seimas. Kartu su dviem moterimis tąkart į prezidentus kandidatavo Antanas Smetona ir Kazys Grinius. Nors abi garbios moterys  tegavo po vieną balsą, tai rodė naują moters vaidmenį Lietuvos visuomenėje.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: