Jono Biliūno liūdnas žvilgsnis į gyvenimą (mirties 110 – osios metinės)

Jis gimė, praėjus 18 metų nuo baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje. Rašytojo tėvai ir net vyresnieji broliai dar gerai atsiminė baudžavos laikus. Dar ilgiau pasiliko baudžavos likučiai žmonių psichikoje. Tai buvo didžiulių lūžių metas žmonių galvosenoje. Reikėjo pervertinti žmonių vertybes. O tai padaryti buvo nelengva. Tuo metu žmogus vis dar girdėjo, kad valdžia duota nuo Dievo.Vyko kova su įsisenėjusiu vergiškumu, nuolankumu dvarui ir bažnyčiai. Žmogaus vertybės suvokiamos, žmogiškoji savigarba augo ir skleidėsi čia pat, vaiko akivaizdoje. Būsimojo rašytojo tėvai buvo artimiausias ir didžiausias jam pavyzdys.

Jonas Biliūnas gimė 1879 metų balandžio 11 d. Niūronių kaime, netoli Anykščių. Kraštiečiui dvasininkui Antanui Baranauskui tuo metu buvo suteiktas kanauninko titulas. Jonas šeimoje buvo pats mažiausias vaikas. Stovėjo akyse seniai pralėkusios vaikystės vaizdai.

Jono Biliūno gyvenimas buvo trumpas ir dramatiškas. Gyveno tik 28 metus ir ketvirtį savo amžiaus praleido kovodamas su džiova. Kovojo ir dėl mokslo, kuris jan buvo nutraukiamas dėl asmenybės savitumo. Pagaliau kovojo ir sąžinės kovą, nes susikryžavo iš namų išsineštas religingumas su mokykloje bei politikoje atrasta laisvamanybe.

Abu tėvai rūpinosi savo vaikus pramokyti. Vyriausias sūnus Mykolas buvo tetulės išmokytas skaityti iš elementoriaus. Vėliau garsėjo sugebėjimais paskaityti sunkiausius raštus. Juozas buvo leidžiamas į Anykščių valdžios mokyklą, o Antanas ir sesuo Uliutė ( be jų buvo dar dvi seserys, o porą vaikų mirė maži) mokėsi pas daraktorius. Tėvas buvo pasiryžęs, nors tuo metu buvo labai neįprasta, išmokyti savo dukterį rašto. Kaimo vaikai tuoj ėmė juoktis: “Ana, Biliūnų pisorka atbėga”. Mergaitė, neištvėrusi verkdama ėmė prašyti, kad tėvelis jos daugiau nebeleistų mokytis, ir tėvai nusileido.

Apie Jono Biliūno pradžios mokslą turime mažai žinių. Mokslas turėjo būti sunkus ir varginantis, nes apie bet kurį mokytojo pedagoginį išprūsimą negalėjo būti kalbos. Pirmasis Jono Biliūno mokytojas buvo tik dvaro prievaizdas, apsigyvenęs tėvų seklyčioje. Mokymas truko neilgai- vos nepilnus dvejus metus. Per tiek laiko Jonas Biliūnas neišmoko lenkų kalbos.Vėliau rašytojas buvo pasiryžęs taip ją išmokti, kad galėtų laisvai rašyti lenkų kalba.

Norint stoti į gimnaziją, reikėjo išeiti visą pradžios mokslą rusų kalba. Tėvai jau buvo leidę į Anykščių pradžios mokyklą vyresnįjį sūnų Juozą. Valdžios mokykla bruko svetimą kultūrą. Giminaičio kunigo patarti, tėvai nusprendė Jonuką neleisti į valdžios pradžios mokyklą. Susitarę su dar penkiais kaimynais, kurie svajojo savo sūnus matyti kunigais, visi susidėję pasisamdė namų mokytoją – daraktorių. Jis gyvendamavo po vieną mėnesį čia vieno, čia kito mokinio troboje.Vaikau subėgdavo iš namų mokytis, o jei kuriam būdavo toli, gyvendavo kartu su mokytoju.Tai buvo slapta daraktorinė mokykla. Taip mokant tėvams buvo ramiau: vaikai buvo po ranka, bent iš dalies apsaugoti nuo svetimos, valdžios mokyklos diegiamos kultūros.

Taip J. Biliūnas buvo paruoštas stoti į gimnaziją. Motina užsiprašė siuvėją pasiūti berniukui švarkelį, kelnes. Renkantis, kur leisti vaiką toliau mokytis, tėvams reikėjo svarstyti įvairius motyvus. Anuo metu geriausiomis mokyklomis lietuviai laikė vokiečių gimnazijas, ne rusų. Į artimiausias Kauno ir Vilniaus gimnazijas lietuviai savo vaikų nesiųsdavo: taikytas švietimo ministro cirkuliaras, įsakęs Kaune 1885-1895 m. “dietej kuchorok i muzikov” į gimnaziją nepriimti. Kaune galėjo mokytis tik dvarininkų ir rusų valdininkų vaikai. Kitiems čia vietos nebuvo. Lietuvoje lietuviai valstiečiai galėjo leisti savo vaikus mokytis tik į Marijampolės gimnaziją ir Veiverių mokytojų seminariją.

Čia vykdavo suvalkiečių, dzūkų vaikai, o šiaurės ir rytų Lietuvos, žemaičių vaikai neleido vaikų net į Šiaulius, o siuntė į Mintaujos, Liepojos gimnazijas. Jose buvo ne tokia giežta caro valdžios priežiūra. Apie Liepojos gimnaziją pagalvojo ir Jono Biliūno tėvai.

Kaip jauniausią, mylimiausią ir gabiausią sūnų, Jo tėvai nutarė leisti į mokslus. Toks geras jis buvo, toks mokslus, taip Dievą mylėjo – tikrai tikėjosi iš jo kunigėlio susilaukti. 1891 m. rudenį nugabeno į Liepojos gimnaziją. Jono Biliūno laikais Anykščių parapijoje iš viso buvo 13 gimnazistų. Beveik visi mokėsi Liepojos gimnazijoje.

Kur ir kaip apgyvendino tėvas Jonuką, nežinoma, tik jau V klasėje būdamas, jis gyveno pas vokietę Dilbikienę, kuri laikydavo 15-18 mokinių. Tai buvo vienas geresnių bendrabučių. Jis atsiminė, kad buvo mažas, nekaltas kaimo vaikelis, bet jau pirmos klasės gimnazistas. Atvyko į Liepoją su savo įgimtu jautrunu, dar namie tėvų įdiegtu pamaldumu.

Kartą turėjo “laimę” matyti net carą Aleksandrą III atvykus į miestą. Jautė skaudų širdies neramumą: “ rėkiau “ura”ir aš iš visos širdies, kad net balsas užkimo ir ašaros ištryško iš akių, nors širdįtarsi šaltu vandeniu kas apliejo ir užslėpė krūtinę <…>Nežinau, dėl ko atsiminiau burloką romiklį, raudoną, didele ruda barzda, apsikrasčiusį didelėm šišnom<…> Mačiau carą, bet jaučiau skaudų širdies neramumą, nors ir nesupratau dėl ko. Liūdnas, nesmagus grįžau namo, tartum blogą darbą papilęs…”

Gimnazijoje būdamas, Jonas iš pradžių niekuo nesiskyrė nuo kitų mokinių. Bet iš namų išneštieji jausmai ir tuomet neužgeso. Nesugadino jautrios Jono širdies ir gimnazija. Tas jo piešinys “Kliudžiau” ( maža katytė, į kurią pataikė Jono paleista strėlė) turėtų būti visuose vaikams skirtuose rinkiniuose. Jonas Biliūnas paskui visą gyvenimą mokėsi būti geras ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams.

Ketvirtoje klasėje būdamas, tapo našlaitis, palaidojo abu savo tėvus, kuriuos labai mylėjo. Broliai ir giminės pradėjo raginti būti tikru žmogumi, vadinasi, stoti į kunigų seminariją, kad nepaklystų, nepavirstu kokiu bedieviu, susipintų su svetimtaute moterimi.

Jonas nebuvo priešingas kunigystei, bet tuo metu buvo nepilnametis, teturėjo 16 metų ir labai norėjo toliau mokytis. Broliai atsisakė jį toliau remti: “nenori geru žmogumi būti, tai nieko negausi” Ir praktiškai nieko nebegavo.

Jonas pats turėjo savo jėgomis skintis kelią į gyvenimą. Jonas nutarė nemesti mokslo. Kaip ir kiti mokinių, jis pradėjo verstis pamokomis. Nelengvas tai buvo darbas ir blogai apmokamas – po 5- 6 rub. Gaudavo mėnesiui. Reikėjo gauti keletą mokinių, kad būtų galima išgyventi. Gimnazijoje 6 pamokos, paskui pamokos privačiai iki vėlaus vakaro.

Liepojos gimnazijoje mokėsi ir Antanas Žukauskas. Jo tautinės savimonės mokytoju buvo vyresnysis mokinys Jonas Biliūnas. Apie tai rašė A. Vienuolis savo atsiminimuose: “Mes jaunikliai tiek traukiny, tiek mokykloj kalbėdavom arba rusiškai arba lenkiškai . Ir tik savųjų tarpe ar šiaip neviešose vietose – lietuviškai. Vieną kartą, atsimenu, važiuojant traukiniu į Liepoją, išgirdo mus taip ( nelietuviškai) kalbant Jonas Biliūnas ir pasipiktino tokiu mūsų elgesiu. Mes nutilome ir nuo to laiko jau vengėme savo tarpe kitaip kalbėti, kaip tik lietuviškai“. A.Vienuolis, mokydamasis Liepojoje, norėjo įstoti į jūrininkų mokyklą. Bet be tėvų sutikimo šis sumanymas atkrito.

Jau būdamas V klasėje, J. Biliūnas iki pusiaunakčių dalindavosi mintimis su baigusiu gimnaziją svėdasiškiu Feliksu Kisieliumi apie lietuviškas knygas, apie spaudos grąžinimo galimybes. Vėliau F. Kisielius dirbo Peterburgo universitete, bet netrukus mirė. Be mokslumo, jis daugiau niekuo nepasižymėjo.

Nėra tikslių žinių, kokios krypties spaudą pirmiausis skaitė J. Biliūnas. Gimnazistų tarpe buvo populiarus. Jis tuo metu buvo paskirtas “kvatieros” vyresniuoju, už tai gaudavo išlaikymą veltui, turėjo autoritetą draugų tarpe.

Jonas Biliūnas pavyzdingai mokėsi, dailiai rašė, daug skaitė, daug dirbo ir visuomet nepamiršdavo savo pareigų. Gimnazijoje varu palaikomas pamaldumas, kapeliono ir tikybos mokytojo Konstantino Olšausko (1892-1894), dar 1884 m. baigusio tą pačią Liepojos gimnaziją, bandymas mokiniams kylančias abejones išsklaidyti dvejetais ar išvarant juos už durų, tik atbaidė nuo tikybos ir pagreitino Jono Biliūno pasaulėžiūros krizę.

Dar penktoje klasėje būdamas, Jonas Biliūnas kas vakaras, prieš eidamas miegoti, ilgai poteriaudavo, dažnai net rožančių sukdavo, kalbėdavo litanijas. Jonas Biliūnas atidžiai sekdavo, kad “kvatieros”draugai būtų pamaldūs ir kalbėtų poterius tiek vakare, tiek ryte. Bet jau čia ėmė jam aiškėti, jog ne viskas yra daroma neapsimetant ir nemechaniškai; jis ėmęs abojoti, ar visa teisinga, kuo pirmiau tikėta.

Radęs naujų draugų, kurie ieškoję kelių naujai tiesai pažinti. Ir jų radęs latvių ir dalimi tarp lenkų. Tarp lietuvių jų nebuvę. Lietuviai, besimokydami Liepojoje ar Mintaujoje, persiimdavo vokiečių nuotaika, o savos, tautinės ar kitokios iš savo tėvynės neatsinešdavo. Net skaityti lietuviškai nemokėdavo, nes maldaknygę paskaityti nereiškė ką rimtą paskaityti. Kas kita latviai. Jie turėjo tautinę mokyklą, kur rimtai savos kalbos ir savo rašto pramokdavo. O toliau mokytis imdavo pavyzdį iš vietos vokiečių. Gimnazistai latviai labai uoliai mokėsi, vėliau dirbo mokslo ir literatūros baruose. Anuo metu latvių jaunuomenė labai praturtino savo literatūrą pasaulinės literatūros vertimais. Tik apie 1890 m. pradėta griežtesnė rusinimo politika. Menko latvių tautiškumas, brendo anticarinės nuotaikos.

Iki Jono Biliūno visi anykštėnai, kurie tik leido savo sūnus į gimnaziją, visi leido juos į kunigus, ir tik retas kuris be didelių konfliktų su tėvų palaima pasirinkdavo sau kitokią, nei kunigas, profesiją.Verčiamas eiti į kunigus Jono Biliūno draugas svėdasiškis Feliksas Kisielius pabėgo nuo tėvų ir slapstėsi Niūronyse. Kisieliaus tėvai atvažiavo į Anykščius, ieškoti sūnaus paklydėlio. Susitikę Antaną Žukauską ir privertė jį nuvesti į Niūronis pas Biliūną. Vėliau Kisielius pakluso tėvų norui, bet buvo nelaimingas: po mokslų paliktas prie Peterburgo universiteto, greitai mirė.

Visi kiti, pasipriešinę tėvų ir giminių valiai, negalėdami savo krašte gauti kokios nors vietos, krastydavosi į Rusiją ir būdavo iš anksto savųjų pasmerkti. Retas kuris tokių pasmerktųjų vėliau sugrįždavo į savo kraštą. Jau rašėme apie Antano Vilkutaičio- Keturakio ir Vinco Pietario dramą. Jono Biliūno laikais visi anykštėnai gimnazistai buvo ruošiami į kunigus, bet beveik nė viens jų nebaigė gimnaziją, tik du tapo dvasininkais.

Būdamas VI klasėje galutinai atsisakė stoti į kunigus ir tuo galutinai užrūstino vyresnius brolius. Vasarą, parvažiavus namo, vėl kilo kunigystės klausimas. Broliai ( Mykolas ir Antanas) buvo jau suaugę, jie norėjo dalintis tėviške. Žemė nebuvo anuo metu vidutiniam valstiečiui daug pelno duodantis pajamų šaltinis. Šelpti jauniausią brolį jiems nebuvo lengva. Jie reikalavo mesti mokslus gimnazijoje ir stoti į kunigų seminariją. Jonas Biliūnas prašė brolių ir susirinkusių giminių leist baigti gimnaziją.

Jonas Biliūnas suprato neturįs pašaukimo būti kunigu.O broliai jam aiškino, kad išėjus mokslus, atsiras ir pašaukimas… Tik vienas Dievas žino, kas turi pašaukimą.

Žinoma, vėliau viskas užsimiršo ir buvo atleista, broliai kvietėsi į svečius, sušelpdavo, tačiau dabar tikėtis paramos tolesniam mokymuisi buvo maža vilties, o ir pats nenorėjo būti namiškių išlaikomas.Nepaisydamas nuoskaudų, atkaliai tęsė mokslus, nors gyveno skurdžiai, versdamasis iš privačių pamokų.

Nuvykęs į Liepoją, apsistojo bendrabutyje pas O. Bielkevičiūtę. Jonas Biliūnas buvo paskirtas “kvateros” vyresniuoju.Tai leido jam turėti atskirą kambarį. Jame vyko slapti susirinkimai lavinimosi tikslais. Nėra duomenų, kad J. Biliūnas, mokydamasis gimnazijoje, būtų priklausęs kokiai nors pogrindinei socialdemokratų organizacijai. 1898 m. Jonas Biliūnas, vadovaudamas toliau lietuvių būreliui, jau aiškiai krypo materialistinės pasaulėžiūros kryptimi. Vyresnieji nariai ( A. Rucevičius, F. Bugailiškis, J. Tūbelis ir kt.), pradėjo studijuoti net Darvino knygas. Bet kalbėti apie nuoseklią marksistinę pasaulėžiūrą dar buvo per anksti. Ji buvo laikina ir palyginti trumpa.

Anot Juozo Tumo- Vaižganto, “ nė vieno dalyko Biliūnas neįkalbinėdavęs, nė jam rūpėję, kad ir kiti taip, ne kitaip klausimus spręstų. Apie bet kokį kurstymą nebūdavę nė kalbos. Jis moksleiviaudamas tik buvęs taktingas, jog, net pasidavęs Č.Darvino įtakai, niekados, draugų liudijimu, neskelbęs nieko, kas griautų tikėjimą. Draugai net stebisi, kad tuo laiku Biliūnas turėjęs sugriautą tikėjimą. Jei tai ir “griuvo”, tai tik jo viduje; gal dėl to, kd pats niekam nieko negriovė, taip paskui nekentė bet kurių griovikų, ypač jo paties tikėjimo “grovikų”, kaip jam rodės”. Gimnazijoje neretai kildavo ginčai dėl tikybos, susikirtimai su kapelionu.

Vargų prispaustam Jonui Biliūnui šeimininkė jeigu ko trūkdavo, skolino su sąlyga – pabaigęs mokslus atiduos. Jau po poeto mirties tą skolą sugrąžino žmona Julija Biliūnienė.

Rašytojas baigė gimnaziją 1899 m. Tą vasarą po miestelius ir kaimus sklido gandas, kad su šimtmečio pabaiga ateisiąs ir pasaulio galas. Tikėjo tomis kalbomis ne tiktai moterys. Juo labiau, kad atsirado rusiškų knygelių, kur juodai ant balto buvo parašyta apie artėjančią pasaulio pabaigą. Jose žmonės buvo raginami dažniau lankyti bažnyčią, šventas vietas, maldomis ir aukomis suminkštinti Viešpaties širdį…”Gatavotis ant smerties” per pamokslus prisakė ir kai kurie kunigai. Jonui Biliūnui buvo apmaudu ir liūdna, kad vargšai žmoneliai dar tokie prietaringi, patiklūs. Lapkričio pradžioje turėjo ateiti pasaulio pabaiga. Praėjo lapkritis, pasaulio pabaiga neatėjo. Ją patikėję, patys pradėjo juoktis. Jonas Biliūnas pasinaudojo šia proga ir parašė keletą žodžių. Jis pripažino, kad į tą svieto pabaigą tikėjo tiktai neapsišviestę žmonės.(206) Reikėtų tiems žmoneliams atverti akis, apšviesti jų protą. O tam reikėjo toliau mokytis.

Būdamas VI klasėje J. Biliūnas gimnazijoe įkūrė vyresnių klasių mokinių būrelį. Susirinkimus būrelis darydavo sekmadieniais tuoj po pamaldų. To būrelio tikslas buvo lavintis, šviestis ir ieškoti naujų kelių. Būrelio nariai mėgino savo literatūrinius ir publicistinius gabumus. Tuomet, būdamas gimnazistu, J. Biliūnas pradėjo rašyti trumpas apysakaites bei vaizdelius. Liepojos gimnazijos VII klasėjeje susikūrė pirmieji lietuvių mokinių rateliai. J. Biliūno pavyzdys, perskaitytų knygų mintys sujaukė A. Žukausko iš kaimo atsivežtus religinius įsitikinimus, stiprino tautines nuotaikas. Anykščių klebonas Ferdinandas Ūselis buvo tradicinių pažiūrų: lietuvių knygų ieškodamas, grasindavo žandarams išduosiąs, tėvams liepdavo deginti tas knygeles, plakti vaikus, o jei neklauso statyt prie arklio…

Dar metus Jonas Biliūnas dirbo Liepojoje, uždarbiavo pamokomis, taupė, kad pradėtų mokslo metus savais uždirbtais pinigais.“Atėjo 1900 m. sausio 16-oji. “Latvių labdaringos draugijos” Liepojoje salėje buvo sausakimša. Tiek norinčių pamatyti spektaklį “Amerika pirtyje”. Daugiausia buvo lietuvių darbininkų, suvažiavo vietinė inteligentija. Šonuose kantriai stovėjo gimnazistai. Tarp artistų ir Augustinas Janulaitis, Maskvos universiteto studentas teisininkas. Siuvėjas – pats Povilas Višinskis. O kai scenoje pasirodė Amerikos užsimaniusi Agota, kurią vaidino aktorė Stanislava Jakševičiūtė, tikroviškai perteikusi naivios ir paikos kaimo merginos charakterį, salė leipo juokais. Pagaliau į sceną išėjo piršlys. “Turiu atrodyti kaip Niuronių Mataušas.”, vaizduotėje save matė Jonas Biliūnas. Komedija baigėsi.Visus artistus švytinčiu veidu sveikino ir girė šio spektaklio iniciatorius Liudas Vaineikis.Džiugiai sutiko sėkmingą Jono Biliūno pasirodymą scenoje gimnazistai,ratelio nariai. Negailėjo pagyrų”.

1901m. Jonas Biliūnas stojo į Dorpato ( dabar Tartu ) universitetą. Caro valdininkai prieš keletą metų perkrikštijo miestą į Jurjevą, bet toks jo vardas tik popieriuose, kanceliarijų raštuose liko, o studentai jį vadino Dorpatu. Kas norėjo tuomet Lietuvos žmonėms tarnauti, rinkdavosi mediciną ar teisę.Tik tuos mokslus pabaigęs, galėjo lengvai rasti darbo Lietuvoje. Jonas Biliūnas pasirinko medicines studijas.

Lietuvos studentais J.Biliūnas buvo mažiau patenkintas, negu gimnazistais. Dorpate jis matė tingėjimą, apatiją, girtuokliavimą. Dorpate buvo lietuvių studentų draugija. Per žiemą Jonas Biliūnas sukūrė ketvertą eilėraščių. Posmais išsakė tai, kas susitvenkė krūtinėje. Gruodžio mėn.jis parašė eilėraštį “Kalinys”, skirtą visiems, kurie už anticarines nuotaikas, už lietuvybės platinimą pateko už grotų. Eilėraštyje “Svajonė” išliejo graudulį dėl savo tėvynės vargų” “Ar atbus tėvynė, ar ateis gadynė, kai žus tamsa, burtai, vergija? ” Eilėraštyje “Į draugą” pradėjo klausimais: “Dėl ko pagimdė tave motina? Dėl ko tėvas leido į mokslą? Argi vien tik dėl savęs čionai gyveni”? Čia pat pateikė atsakymą: “Gavai apšvietimą, esi pilnas jėgų – padėk šviesti liaudį, naikinti tamsybę.Nemigdyk savo sąžinės, tarsi artojas imkis darbo”.

Bet tais pačiais metais pavasarį Jonas Biliūnas buvo pašalintas iš universiteto už dalyvavimą studentų demonstracijose. Pašalino be teisės grįžti į universitetą visoje Rusijos imperijoje. “Mano padėjimas biauriai atsišaukė ant mano psichiško ir dvasiško gyvenimo, tankiai esmu bjauriausioj melancholijoj- ir negaliu užsiimti”. Turėjo omenyje kūrybą. Jam pakako valios ir ryžto įveikti lemties mestus išbandymus ir surastį išeitį.

Ieškodamas pragyvenimo šaltinio, 1901 m. pavasarį trumpam užsibuvo Liepojoje, bet čia galėjo pakliūtį į žandarų rankas. Atvyko į Šiaulius, kur susipažino su jauna, tamsiaplauke, skaisčiaveide mergina Julija Janulaityte (1880-1978). Su ja 1901 m. Šiauliuose susižadėjo.

Tais pačiais metais Julija Kazanės universitete gavo dantų techniko teises. Šiauliuose buvo keletas jaunuolių išvarytų iš Dorpato universiteto, jų tarpe Julijos brolis Augustinas Janulaitis. Jis perleido Jonui Biliūnui porą pamokų, kol daugiau atsirado.

Jaunimas degė visuomeninio darbo, rūpėjo jam lietuviškos spaudos atgavimas, kova prieš caro valdžią. Netoli Šiaulių. Molavėnuose, gyveno Povilas Višinskis. Apie jį telkėsi demokratai ir liberalai.Tam būreliui priklausė įvairių pažiūrų žmonių: dar nebuvo galutinai atsiskyrę socialdemokratai nuo demokratų. P. Višinskis susidraugavo su Jonu Biliūnu, nors jų pažiūros skyrėsi. Tai buvo artimos sielos, abudu buvo poetai savo sieloje, giliai jaučią žmones, mylį dailę ir linkę pasvajoti.

P. Višinskio skatinamas Biliūnas pradėjo daugiau rašyti beletristikos. Jau tada jis buvo artimas socialistams jausmais, bet ne protu. Vyko gyva diskusija tarp sociademokratų ir demokratų. 1901 m. “Varpo “ nr. 5 ir 6 pasirodė pirmasis varpininkų mėginimas žvelgti į ateitį ir savo “Credo” nustatyti.

Tai buvo Blindos (P. Višinskio) straipsnis. Jame rašoma :”Mūsų idealas – laisva, neprigulminga Lietuva, nusikračiusi nuo svetimųjų ir savų despotų, pamynusi po kojomis tamsybes, išvien su kitomis liuosomis tautomis rūpinasi apie pagerinimą savo ekonomiško būvio ir žengia pirmyn.”. Tai buvo ne euforijos apimto idealisto, kaip dažnai į P. Višinskį žiūrėjo bendražygiai Juozas Bagdonas, Jonas Vileišis. Tai buvo pramatiško politiko pozicija.

1902 m. įvyko steigiamasis Lietuvių demokratų partijos suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir Jonas Biliūnas. Balsų dauguma buvo nutarta, kad tuo pačiu metu gslima priklausyti ir demokratų ir socialdemokratų partijoms. Aiškios takoskyros nebuvo. Jonas Biliūnas vis dar svajojo patraukti demokratus į socialdemokratų pusę. Apie tai svajojo ne vienas tiktai Biliūnas.

Jis nematė pavojaus tautiniame judėjime nuo gimstančių partijų. Priešingai: “Ta tauta tvirta, kurioj yra stiprios, organizuotos su išdirbtomis programomis partijos, kur visas tautinis darbas padalintas taro atskirų, nors ir nesutinkančių partijų.Toks padalijimas triūso būtinai reikalingas prie dabartinių sąlygų ir rodo tiktai sustiprėjimą tautinio organizmo. Priešingos partijos gali ir nekenkti tautiniam judėjimui, bet papildyti jį.”. Jam antrino P. Višinskis:“ Tautinės vienybės lozungas buvo visiškai suderinamas su lietuvių politinių partijų kūrimusi, nes jas vienija pagrindinis tautos tikslas- politinis Lietuvos atgijimas”.

Pastebėjęs Žemaitės talentą, 1901 m. tikėjosi parašyti studiją “Žemaitės “Paveikslai”. Bet parašė tik įžangą. Būten joje išdėstė realizmo srovės sampratą ir įvedė į mūsų literatūrą realizmo terminą.

1902 m. persikėlė į Panevėžį, vertėsi pamokomis, dirbo visuomeninį darbą. Kovojo su nedatėkliu. Į Anykščius važiuodavo trumpam aplankyti gamines, bet ne kapeikauti iš artimųjų ir pažįstamų. Jau buvo apsirgęs tuberkulioze. Jonas padėjo Julijai pasiruošti egzaminams Mintaujos gimnazijoje, kurią baigė eksternu. Jos tikslas buvo grąžinti skolas ir laikyti dantų gydytojo egzaminus Charkovo universitete.

Gyveno J. Biliūnas Panevėžyje gerai. Julija pradėjo dirbti mieste. Butas buvo geras, erdvūs kambariai. Dalyvavo visuomeniniame gyvenime: platino lietuvišką literatūrą. Panevėžys buvo labai sulenkėjęs.

Atkreipė žandarų dėmesį. Tais laikais Jonas Biliūnas buvo vienas gražiausių vyrų: akys gilios su stipria išraiška, veidas baltas, plaukai tamsūs. Jo akyse spindėjo kūrybiškumas kartu su skausmu, liūdesiu. Jonas Biliūns išvažiavo į Peterburgą rūpintis, kad būtų priimtas atgal į universitetą, bet nieko nepešė.

1903 m. Jonas Biliūnas pasirūpinęs stipendija, išvažiavo į Leipcigą studijuoti komersanto profesijos. Studijuoti šią profesiją ėmė artimųjų įkalbinėjimas. Reikėjo amatą įsigyti. Bet ji traukė literatūra. Laisvės pojūtis, muziejai, knygynai, bibliotekos, teatrai, nors viskam trūko pinigų, viliojo kūrėją: “Esu įsimylėjęs į užsienio gyvenimą. Ant manęs jis daro gerą įspūdį ir net turi įtėkmę ant darbo.Nežinau tik, kaip ilgai pagyvensiu, nors dar taip greitai nenorėčiau grįžti. Turiu daug darbo ir daug projektų, kurie galbūt ir pasibaigs svajonėmis tik”- rašė viename laiške Jurgiui Šlapeliui. Joną Biliūną žavėjo Leipcigo universiteto knygynas. Jame tarp knygų jautėsi “tartum bažnyčioje”.

Prie literatūros jį traukė jau nuo gimnazijos laikų. Metęs komercijos mokslus, pradėjo studijuoti vokiečių ir lenkų literatūrą ir greitai tapo vienu geriausiu lietuvių literatūros ir kalbos žinovu.(229)

Tačiau tuoj pat J. Biliūnui iškilo esminė dilema: “ Aš ypatiškai labai jautrus žmogus, dėl to, savo saiku kitus matuodamas, dažnai galiu apsirikti. Mane ypatiškai per daug siauru žmogu[m] nelaikyk. Kad būčiau siauru, nekentėčiau taip daug dvasiškai dėlei literatūriškos ir partinės etikos (teisybė, dar neišdirbtos). Šitie klausimai mane visą pusmetį jau kankina. Kad kiekviena politiška partija, norint pasisekimo, turi būt siaura, tą maždaug pripažįstu, nes svyruojančios partijos politikoj, abejoju, kad būtų turėję kada pasisekimą. Bet tai apie politikus, kurie ant sienos lipa, nieko nežiūrėdami. Bet ką daryti nepolitikams arba tokiems menkiems politikams kaip aš, kurie nors pripažįsta žinomos partijos pamatus, vienok daugiausia yra žmonėms jausmų, kuriuos labiau prie savęs traukia ne politika, bet dailės literatūra arba tam lygūs dalykai, kurie labiau norėtųsi rašinėti ne politiškus ar ekonomiškus straipsnius, bet ką nors mėginti iš dailos literatūros arba jos istorijos; kuriems rūpi ne taip politika, kaip žmogaus dvasia, jo psichika? Ką išrinkti? Prie ko linkti? Kur nauda didesnė būtų? Ar ne svarbesni už ypatiškus palinkimus visūmenės reikalai?”

Dilema greitai buvo išspręsta – nugalėjo prigimtinis pašaukimas kurti. Teigdamas, kad kultūros darbas yra toks pat garbingas kaip visuomeninis, ir vildamasis, kad po spaudos atgavimo inteligentija galės pragyventi “plunksna mintant”, J. Bilūnas pasirinko literatūros studijas. Gal taip pasirinko ir dėl to, kad jį žeidė prasidėję nesutarimai socialdemokratų partijoje, politikų vadovavimasis asmeniniais interesais. Tai prieštaravo Biliūno nuostatoms “ nė vieno nevaržyti partyviškais apynasriais ir virvėmis”, būti tolerantiškam, kritiškam ne tik kitų, bet ir savo atžvilgiu.

1903 m. pabaigoje – 1904 m. pradžioje subrendo nauja Jono Biliūno dvasios krizė. Gausi korepondencija liudija, kad jo pasaulėžiūroje ir charakteryje pradėjo blėsti jaunatviškas kategoriškumas, įkarštis. įsitikinimas savo teisumu, užleisdami vietą abejonėms, svarstymams, dramatiškiems apmąstymams.

Atrodė, kad Jonas Biliūnas pasitraukė iš socialdemokratų partijos ir galutinai atsidėjo literatūrai: 1904 m. vasario 12 d. rašė laiške V. Kapsukui: “Nežinau, kaip kiti, o aš visai nuo politikos ir partijos nusišalinau: atsibodo ji man, nervus suardė,- nesinori nė kuo iš tų dalykų užsiimti, nors ir pirma iš manęs partijos politikas ir agitatorius buvo labai menkas <…> Daug ramiau juočiuosi universiteto knygyne, tarp leksikonų, senų knygų – nėra ten nė pykčių, nė konkurencijos,- ramu kaip bažnyčioje”.

Bet gyvenimas susiklostė ne taip, kaip norėjosi. Literatūros darbas nešė skurdą ir badą. Vargo ir nepritekliaus dienos tęsėsi iki mirties. O tai atitraukdavo nuo kūrybos, stumdavo į neviltį. O ir socialdemokratai jo nepaleido. Prikalbino bendradarbiauti lietuvių moksleivių laikraštyje “Draugas”. Pirmasis numeris išėjo 1904 m. gegužės mėn. Jame buvo Jono Biliūno apsakymėlis “ “Pabėgėlis”ir “Laiškas iš užsienio”.

Pastarajame apsakyme Jonas Biliūnas kviečia lietuvių jaunimą važiuoti į užsienį mokytis, kad žmogus pajustų laisvę galvoti. Jis siūlo važiuoti iš carinės priespaudos ir todėl, kad užsienyje žmogus mokosi mylėti savo kraštą: “Matydamas, kaip čia visi myli mokslą, pradedi ir pats daugiau dirbti, pradedi tu jį mylėti, jam pasišvęsti, stengdamasis prašalinti tinginį ir apatiją…Lengviau daros ant širdies matant, kaip nors kiti laisviau gyvena, myli kalbą ir kraštą, literatūrą ir kultūrą <…> Pradedi tada tikėti, kad ateis laikas, kuomet ir tavo krašte taip bus”.

Nuo trečio numerio ( 1905 m. sausio mėn.) laikraštis “Draugas” iš moksleivių laikraščio tapo socialdemokratų laikraščiu. Tuomet J. Biliūnas visiškai nuo jo pasitraukė, grįžo prie literatūros reikalų. 1905 m. pirmoje pusėje kartligiškai dirbo: sukūrė noveles “Žvaigždė”, “Nemunas”, “Vagis”, “Laimės žiburys”, “Kliudžiau”, parašė poleminį straipsnį “Mūsų gyvenimo dilgėlės ir usnys”, kuriame gynė lietuvių prozą nuo natūralizmo apraiškų, kritikavo elementarų meno ir tikrovės supratimą, akcentavo rašytojo asmenybės, jo intelekto ir jautrios širdies vaidmenį kūryboje.

“O juk labai svarbu, jeigu jau ne svarbiausias, dailiosios literatūros tikslas kaip tik ir yra, kad ji ne tik skaitytojo protą judintų, bet žadintų ir tobulintų jo jausmus, gaivintų jo širdį, vestų jį prie dailos, prie gero”.

Per daug nesisielojo ir buvę draugai socialdemokratai. Jiems Jonas Biliūnas jau buvo ne savas žmogus. Jį tokiu buvo dirbtinai padaręs V. Kapsukas, neturėdamas ko geresnio darbininkams pavyzdžiu duoti: “Sunkios ligos nukankintas, nusilpusiu kūnu ir siela, jis ieškojo sau kito, amžinojo gyvenimo ir tarėsi jį radęs”. V. Kapsukui tai atrodė, kaip sielos nusilpimas.

Vaižgantui tai atrodė atvirkščiai, kaip sielos įsigalėjimas kūnui silpstant. Jono Biliūno skaisti siela, artistiška siela, dailiška siela, kuri laiką apžerta svetimais jai politios pelenais, per ligą tik nusivalė ir blykstelėjo pirmykščiu skaidrumu.

1904 m. sugrįžo iš Leipcigo su paūmėjusia tuberkulioze. Nežūrint į negalavimus, apsivedė Jonas ir Julija 1904 m. rugpjūčio 4 d.

Šiaulių klebonas buvo labai formalus. Reikėjo atlikti išpažintį. Jonas Bilūnas Šiauliuse buvo pagarsėjęs kaipo didelis cicilikas, bedievis. Buvo Panevėžyje protingas kunigas Povilas Korzonas (1878-1943). Nuėjome pas jį pasitarti. Atsiminimuose Julija rašė:“ Jonas sako:“Nenoriu veidmainiauti”.

Kunigas Korzonas sako: “Palauk, pasirašysiu laišką”. Gaunam laišką užantspauduotą nuvežti klebonui į Šiaulius.”.Kurį laiką jų keliai išsiskyrė. 1904 m. Julija išvyko į Charkovo universitetą laikyti egzaminų eksternu.

Sveikatą alinanti džiova trukdė susikaupti kūrybos darbui. Vildamasis pagyti, Jonas Biliūnas 1904 m. rudenį išvažiavo į Šveicariją, Ciurichą. Ten žavėjosi gamta, sekė kultūrinį gyvenimą, universitete toliau studijavo literatūrą. Prisipažino, kad Šveicarija teikia įkvėpimą, bet “medega beletristui guli” Lietuvoje.

Skurdžiai gyvendamas Ciuriche pirmą semestrą lankė universitetą, kol liga neprogresavo. Antrą semestrą vis dažniau paskaitas praleisdavo, kilo temperatūra. Liga nesitaisė ir 1905 m. pradžioje pasiguodė laiške žmonai, kad norįs grįžti į Lietuvą. 1905 m. vasario mėn. pabaigoje pas Joną atvyko žmona Julija. Nuotaika kiek pagerėjo, atsirado noras kurti. Tuo laiku buvo parašytas „Laimės žiburys“.

Pasiaukojantis jaunos žmonos rūpestingumas ir slaugymas daug ką išgelbėjo.Lietuva būtų Jono Biliūno netekusi bent dviem metais anksčiau, tais dviem metais, kurie buvo patys našiausi jo kūryboje:„Liūdna pasaka“, „Piestupis“, „Brisiaus galas“.Jau mūsų minėtas apsakymas „Laimės žiburys“.

Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamos aukos visuomenės labui prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausių to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta žmogumi. Laimė įsiviešpataus pasaulyje tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba. (239)

Kūrinyje regime vyrus ir moteris drauge pasirenkančius tą patį kolektyvinį siekį: „Tai buvo XX a. pradžios pažangaus galvojimo vizija. Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe.Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama“.

Pragyvenimas Šveicarijoje buvo brangus, mokslui ir knygoms reikėjo sukti nuo maisto. Organizmas silpo. Gydytojai patarė važiuoti namo, nes, anot jų, liko gyventi tik keli mėnesiai.Gegužės pradžioje grįžo su žmona į Lietuvą.Vasarą Biliūnas praleido Rozalimo miestelyje pušyno apsuptyje. Artinosi ruduo. Nutarė su žmona važiuoti į Krymą. Anksčiau ten gydėsi V. Kudirka, P. Višinskis. Gydytojai patarė važiuoti į Zakopanę. Į Lenkijos kurortą Jonas Biliūnas išvyko vienas. Žmona Julija liko Kaune, sunkiai dirbo. Gavo laišką iš sanatorijos vyriausiojo gydytojo: atvažiuoti atsiimti ligonio.Nuvykusi į Zakopanę, kartu su Jonu Biliūnu gyveno iki pavasario. Julija darė viską, kas buvo įmanoma, kas tik buvo reikalinga Jono Biliūno nykstančiai sveikatai gaivinti. Vėl rašytojas bandė rašyti.

1906 m. balandžio mėn. 28 d. Abu sugrįžo į Lietuvą. Jonas Biliūnas jau buvo beviltiškas ligonis. Jonas Biliūnas liko patenkintas atsidūręs Niuronyse: „ Dabar tikrai pasitaisysiu, įtraukęs žiedų kvapo, gryno oro“. Ji vargino kosulys. Labai toli negalėjo eiti Šventosios pakrante. Ramino save: „Kitais metais būsiu visai stiprus, einu geryn.

Per vasarą gyveno jau Kačerginėje. Puikus miškas. Surado jam gražų kambariuką ant kalnelio tarp jaunų pušų.Vaistų nuo džiovos tuo metu nebuvo: gydyta oru ir geru maistu. Brolis Mykolas tą pavasarį neiškirto didesnių langų, iškirto juos rudenį, bet jo jaunylis brolis Jonas niekados nebesugrįžo į Niūronis.

1906 m. rudenį Jonui Biliūnui vėl teko važiuoti į Zakopanę. Tai buvo paskutinė jo kelionė. Dundant traukiniu, Jonas Bilūnas ėmė nuniuoti A. Baranausko „Sudiev, Lietuva“. Privažiavus pasienį, abiem ašaros riedėjo per veidą. „Nejaugi negrįšiu?“ Julija ramino: „Gyvensime Lietuvos kaime, mažame namelyje“. Zakopanėje gulėjo lovoje ištisai, tik kartais nueidavo į knygyną. Į Lietuvą nebegalėjo vežti, gydytojai nebepatarė judėti iš vietos.

Iš spaudos sužinojo apie Povilo Višinskio mirtį: „Jeigu jau su juo taip įvyko, tai ką jau man bedaryti. Tikrai reikia ruoštis tai baisiai kelionei. Kad dar nors porą metų, noriu ilgesnį dalyką parašyti ( ko gero „Liūdną pasaką“- J. B). Reikia dirbti, dirbti daugiau“.

1907 m., likus keliems mėnesiams iki mirties, pabaigė rašyti „Liūdną pasaką“: „Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau“. Apysakoje kalbama apie 1863 m. sukilimą, jo numalšinimą, bet dar labiau apie žmogaus viltį ir jos sudaužymą, apie pasityčiojimą ir užuojautą.

Negandos pavertė Juozapotą nepagydomu ligoniu, gyvenančiu tik vienu, baisiausiu praeities momentu. Juozapota – tai lyg sustingusio laiko paveikslas, tačiau tragiškai šiurpus jo nejudrumas tik pabrėžia gyvenimo tėkmę. Juozapotos skausmas buvo artimas ir suprantamas ligos iškamuotam pasakotojui.

J. Biliūnas visada laiko bėgimą itin jautriai išgyvenęs. Į viską jis žiūrėjo tarsi iš laiko perspektyvos. Retai pasitaikė personažas, kuriam gyvenimas galu gale atneštų laimę. Tarp rašytojo skatinamų vertybių buvo jautrumas žmogui. Kitų nelaimę matė pirmiau negu savąją, suvokė, kad kitų negandos gali būti didesnės.“Liūdnoje pasakoje“ atsiskleidė autoriaus prozos humanizmas, moralinėmis vertybės, kuriomis rėmėsi rašytojas, vaizduodamas gyvenimą. Artėjo ir paties J. Biliūno gyvenimo galas….

Zakopanėje Julija vertėsi dantų gydytojos praktika. Žiemos pabaigoje grąžino garbės skolą (300 rub.), kurią suteikė Vladimiras Zubovas. Paskutinę vasarą Biliūnai gyveno gana linksmai. Jaunimas juos lankydavo. Užsimezgė nuoširdūs pokalbiai. Jonas Biliūnas sakė: „Pasitaiko gabių žmonių: jų gražus vidus nesiderina su išore“.) Lapkričio pradžioje atvažiavo į Zakopanę Graurokienė su dukra. Turėta daug bendrų pažįstamų, atsirado įdomios kalbos. Ji buvo vienintelė lietuvė Jono Biliūno laidotuvėse, nes kiti jau buvo išvykę į Lietuvą…Prisimindamas Lietuvą, Biliūnas ypač mėgo prisiminti savo vaikystę ir bendrai išgyventus su Julija metus, bendras pažintis, savo artimuosius…

Prieš mirtį ruošėsi atlikti išpažintį pas dorą kunigą. Šventasis Raštas nuolat buvo prie jo lovos. Dažnai skaitydavo ir gėrėdavosi, kiek daug poezijos, doros. Tai patvirtina Jono Biliūno laiškas Julijos motinai Agotai Janulaitienei, rašytas 1907 m. lapkričio 22 d.:

„<…>..Aš , Mamyt, esu sveikesnis, tik vis tebeguliu lovoj. Julytė kaip aniolas sargas mane prižiūri ir rūpinasi. Jai ir numiręs būsiu dėkingas. Gulėdamas, Mamyte, ilgą laiką patale, daug skaitau ir misliju. Ir persitikrinau, kad brangiausias ir švenčiausias daiktas žmogui yra Tikėjimas. Jisai tik žmogų nuramina ir laimingą padaro. Taigi žadu šiais metais atbūti iš viso gyvenimo išpažintį arba spaviednį. Užtat, Mamyte, jeigu tamstą kada užrūstinau, prašau iš visos širdies man atleisti ir dovanoti.

Kaip iš tikrųjų buvo: atliko išpažintį ar ne? Abejonė iškyla dėl to, kad pati žmona žymiai vėliau prisiminė vieną buvusį epizodą. Prieš mirtį aplankęs Biliūną jaunas kunigas ir jiedu pradėję diskusijas religiniais klausimais. Tas kunigas buvo apsilankęs kokius tris kartus. Kai kunigas išėjo. Biliūnas pasakęs žmonai: „Jis tik jėzuitas, nieko daugiau. Erzina mane jis“. Ką kalbėjo jiedu, dėl ko ginčijosi, Julija nežinojo. Ji tik prisiminė, kad Jonas sėdėjo lovoj užkaitęs. Jis greitai užsidegdavo. Ar tai buvo tas pats kunigas, kurį norėjęs kviestis išpažnčiai, ar kitas, užėjęs tik aplankyti, nėra aišku iš Julijos Biliūnienės atsiminimų.

Bet buvo aiški išreikšta valia atlikti šį aktą. Ar ne tam jis užsisakė knygą iš Vilniaus apie išpažintį? Be to, kalbėjo žmonai ir rašė uošvei Agotai Janulaitienei. Iš laiškų rinkinio buvo išimtas laiškas, kur Jonas Bilūnas iškelia religiją ir kalba apie išpažintį. Nėra nei religinių knygų sąrašo. Vietoj knygų sudėti tik Juozapo Zavadskio katalogo 1908- iems metams numeriai. O jie nieko nesako.

Mirė Jonas Biliūnas po vieno krajoplūdžio ryte 1907 m. gruodžio 8 d. Žmona miegojo kitame kambaryje, nieko negirdėjo. Laidotuvės įvyko gruodžio 9 d. Zakopanės kapinėse, netoli šoninio įėjimo. Palaidojusi vyrą, vėliau ant jo kapo pastatė kryžių, kaip jis buvo prašęs. Tik ne prie Šventosios upės kranto, o Zakopanėje.

Žinia apie Jono Biliūno mirtį labai sujaudino visą Niūronių kaimą: vieni gailėjo, kad jis toks jaunas mirė, kiti – kad mirė svetimame krašte, o buvo ir tokių, kurie tiesiog nenorėjo tikėti, kad toks mokytojas žmogus imtų taip sau ir numirtų…

Tuoj po vyro mirties dar 1907 m. gruodžio mėn. Julija Biliūnienė rašė Jurgiui Šauliui: „Aš lieku Zakopanėje iki rudens. Uždirbus kiek pastatysiu kryžių, sulaukus pavasario pasodinsiu žolynus, kad puoštų jo kapelį. Tiek galiu pasakyti Tamstai, (buvo) šventas žmogus.

Apie 1906-1909 m. gimtasis Jono Biliūno namas buvo perstatytas ir po to jau stovėjo, kaip dabar stovi, tik buvo daug ilgesnis už dabartinį…

Po rašytojo brolio Mykolo mirties sodyboje gyveno du jo sūnūs- Jonas ir Juozas. Apie 1932 m., kai buvo skirstomasi į vienkiemius, jie atsidalijo sodybą. Jonas dalį trobesių, tarp jų ir du trečdalius gyvenamo namo, nusigabeno į Niūronių galulaukę, kur įkūrė savo sodybą. Juozas pristatė naują pusę trobos ir pasistatė naują tvartą. Trobair tvartas tebestovi, klojimas buvo nugriautas. Senoje namo pusėje, mačiusioje bėginėjantį būsimą rašytoją, dabar įrengta maža ekspozicija, kur eksponuojami įvairūs memorialiniai daiktai, buvę Biliūnų sodyboje.

Julija Zakopanėje gyveno iki 1913 m. Per tą laiką dar buvo išvykusi į Paryžių pagilinti gydytojos žinias ir praktiką. Per tą laiką iš jos buto Zakopanėje išvogta dalis susirašinėjimo su Jonu Biliūnu ir kitais asmenimis laiškų, nuotraukų. Kita dalis laišku pražuvo karo metais Troškūnuose, palikti pas seną, gerai jau žinomą jos tarnaitę. Šie laiškai būtų nušvietę šio tauraus ir kilnaus poeto psichiką, dvasios gyvenimo bei kūrybos kelią.Julija Biliūnienė 1913 m. sugrįžo į Lietuvą.

1908 m. “Vilniaus Žiniose” buvo išspausdintas eilėraštis “Kad numirsiu, man pakaskit”, parašytas 1905 m. Jame rašytojas liudija trokštąs būti palaidotas gimtinėje. Tie žodžiai virto testamentu:

Kad numirsiu, man pakaskit
Ant Šventosios upės kranto:
Kas matytų kapas sodžlių,
Kūdikėlis kur užaugau.
Kad girdėtų tą dainelę,
Motinėlė kur dainavo,
Kai ant kelių mažą migdė
Ar lopšy mane lingavo.

Tu, Julyte, mano kapą
Žolynėliais apkaišysi,
Tarpu rožių ir lelijų
Man kryželį pastatysi.

Nieko kito aš nenoriu,
Tik lelijos kas žydėtų,
Kas pavasario rytelį
Kad lakštingala skambėtų…

Tos lelijos- tai paveikslas,
Kurį gyvas numylėjau,
Nors lakštingalės dainelių
Aš dainuot nemokėjau.

Po Jono Biliūno mirties pradėtas garbinti rašytojas.Pradėta kalbėti apie paminklo statymą, apie palaikų parvežimą Lietuvon. Atsirado net žmonių, kviečiančių neleisti žmonai Julijai statyti paminklo Zakopanėje.

Tų pačių metų “Vilniaus žinių” nr. 49 žmonos Julijos brolis Augustinas Janulaitis jiems atsakė rašydamas:

“Kol gyvas buvo geradariai graužė jį, persekiojo, kibo prie privatinio jo gyvenimo, sveikos vietelės nepalikdami. Mirus jam, atsimainė pasielgimas. Pradeda tie patys žmonės gailėtis, dūsauti, dejuoti. Galvoja apie tai, kaip tuos savo širdies jausmus geriau išreikšti, prasideda agitacija, kas daryti su jo kūnu, kaip galima būtų išpuošti jo kapą.<….>Kol gyvas buvo, tai rūpinos žmona, o kai mirs, tai sau atsiimsime…Žmona gi padėjo savo laiką, sielą, darbą. Kas daugiau turi teisių?” Atsakymas buvo aiškus.

Toliau jis rašė: ”Neatėjo galvon niekam, kodėl taip anksti mirė Jonas Biliūnas. Jeigu rūpi tautos literatūra, tai reikėtų pažiūrėti, bene yra ir daugiau tokių kandidatų eiti Biliūno pėdomis. Mirs ir kiti, giltinė palengva pjaus naujas aukas.O visuomenė dejuos, rinks aukas šermenims, pakasynoms, dejuodami apie baisų tautos literatūros nuostolį.Greitai nusiramins, paminklus bestatydami, tėvynės labui akmenis beritindami. Gera pramoga. Laukia naujų”.

Praėjus septyneriems metams po Jono Biliūno mirties, V. Kapsukas pavadino Biliūną “didžiausiu lietuvių beletristu” ir nurodė, kad jis mokėjo “į gilius sielos slėpinius dirstelėti ir matė tai, ko kiti nematė”.

Vėliau V. Mykolaitis- Putinas panašiai atsiliepė apie Jono Biliūno noveles : “Šitose paprastutėse miniatiūrose esama daugiau artizmo ir kūrybos, negu daugelyje ankstesnės mūsų literatūros pripažintų apysakų”.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: