Jovita Marcinkevičiūtė (10 kl.)

Individas

Kas yra žmogus?

Eritrocitų ir leukocitų bankas?

O gal dvikojis, griaunantis kaip tankas?

Dažniausiai būna jis irzlus,

Bet kartais ir labai džiugus.

Pamatęs kitą, gali jam pamoti

Arba piktai nusišypsoti.

Sakys tik tai, kas jam teisinga,

Nors gal kitam – giliai į širdį sminga.

Supras jis viena,

O sakys visai ką kita.

Nes žmogui klysti

Gal įgimta?

Suprasti, kas yra žmogus, sunku,

Sunku atspėti šitos paslapties kodus.

Kiekvienąkart žmogus vis kitas,

Bet savitas. Jis individas.

Kelias į save

Laikas teka upeliu,

O aš vis dar giliau brendu

Į dar neatrastus džiaugsmus

Ir baimės kupinus krantus.

Dar vienas žingsnis,

O gal laimės tvinksnis,

Skandinantis mane.

Gal taip bandau išgelbėti pati save?

Pabėgdama nuo įkyrių minčių,

Ieškodama naujų kelių,

Tik taip, tik taip  galiu

Suprasti, kas išties esu.

Pavasario šėlsmas

Vėjas papūtė smarkiau,

Nes juk jam kur kas smagiau

Margą sijonėlį pakilnoti

Ar pirmuosius žiedus papešioti.

Nutiesė jis saulės taką,

O mana širdis – dažniau vis plaka.

Ar tik neflirtuoja jis dabar,

Meilindamasis  dar ir dar?

Ak, nenaudėlis išdykęs

Šėlsta žiedlapėlių jūroj.

Nunešė visas slaptas svajas

Į dar  neatrastas jausmų marias.

Nebegaliu dabar surasti jos,

Šviesios vienintelės svajos,

Paklydusios pavasario šėlsme,

Kuris įtraukia ir mane.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: