Julita Tučkutė

„Julita pradėjo kurti praėjusią vasarą, netikėtai. Nors nuo vaikystės mėgsta knygas, daug skaito, bet pati rašyti niekada anksčiau negalvojo. Pastaruoju metu mintys ima plaukti ir naktį, tada tenka skubiai jas užsirašinėti. Jau susikaupė visokių lapelių, iš kurių pamažu dėliojasi net keli kūriniai. Tik jie dar nebaigti. Ką rašyti lengviau- poeziją ar prozą, dar nenusprendė, nes kartais, kai pradeda rašyti eilėraštį, jis pavirsta prozos tekstu. Būna ir atvirkščiai… Žodžiu, pagal nuotaiką.

Dabar norėtų parašyti tikrą įdomią knygą, norėtų, kad kūryba būtų spausdinama. Greičiausiai rašytų apie nelaimingus, kenčiančius žmones, nes nuotaikingos istorijos su happy end’u jai banalios, neįdomios”, – taip apie jaunąją autorę rašo mokytoja Lina Rastenienė.
VILTIS

Reikia numirt, kad galėtum gyventi,
Reikia gyvent, kad žinotum savo vertę.
Reikia norėt paaukot savo laiką,
Dėl vieno momento, sekunde prabėgto.

Sulaukęs pilnatvės, tu džiaugsies vienatve,
Nes laikas prabėgo ir jau nebegrįš.
Norėsis sugrįžti ir vėl tai patirti,
Sušukti garsiai: „Vėl plaka širdis!!!”.

Žmogus vėlei miršta negyvenęs nei karto,
Nesupratęs, ko nori jo plakanti širdis.
Taip ir likęs gyvent amžinoj amžinybėj,
Išeinąs į tamsą, jau amžiams nakty.

O grįžt nepavyks jau – kelias užtvertas,
Gyvenimas baigtas, blakstienos užmerktos.
Nebeplaka toji mažoji širdis,
Delne jau užgeso tavoji viltis…