Juozas Keliuotis apie Vaižgantą – Lietuvių rašytojų draugijos pirmininką

2017 m. rugsėjo mėn. 4 d. sukanka 115 metų, kai gimė žymus tarpukario Lietuvos kultūrininkas, žurnalistas, “Naujosios Romuvos” žurnalo (1931-1940) redaktorius, kritikas ir vertėjas Juozas Keliuotis (1902-1983).

2017 m. sukanka 85 metai, kai Kaune buvo įkurta Lietuvių rašytojų draugija.

Skaitytojams pateikiu Juozo Keliuočio atsiminimus apie Juozą Tumą-Vaižgantą- Lietuvių rašytojų draugijos pirmininką. Atsiminimai rašyti 1961 m. pradžioje Vilniuje. Pilną atsiminimų tekstą galite skaityti žurnale “Metai” 2009 m. Nr. 8-9, p. 111-122

………………

Su J. Tumu – Vaižgantu teko susidurti ir kitoje srityje. 1932 metais kilo  sumanymas įkurti Lietuvių rašytojų draugiją. Buvo tam sudarytas organizacinis komitetas, bet darbas nesisekė. Rašytojai tada buvo per daug pakrikę, susiskaldę: vieni užsidarę tarp keturių sienų nieko nenorėjo žinoti apie kitus, antri asmeniškai susipykę dėl recenzijų, įžeidimų – nenorėjo net susitikti vienas su kitu. Jaunieji literatai, norėdami kaip galima greičiau prasimušti į viešumą,  telkėsi į grupes ir grupeles, dar geriau nežinodami, ko jie iš tiesų nori. Galbūt todėl  rašytojai vėliausiai iš visų tada buvusių Lietuvoje profesijų susitelkė į vieną organizaciją. Vien dėl literatūros ir iš literatūros gyvenančių rašytojų tada beveik  nebuvo. Visuomenė mažai  domėjosi literatūra, stigo kvalifikuotų  ir sąžiningų leidėjų, o valdžia jai remti tiesiogiai neskyrė nei jokių lėšų, nei premijų, nei stipendijų. Apie naujų kadrų ugdymą net nebuvo kalbama ir konkrečiai nieko šiuo  reikalu nebuvo daroma. Literatūros žurnalai  gimdavo ir greitai vėl žlugdavo, likdami skolingi ir spaustuvėms, ir popieriaus pirkliams, ir savo bendradarbiams, ir skaitytojams. Jei ir kildavo koks sumanymas, tai nebuvo kompetentingo rašytojų organo, kuris jį paremtų, apgintų ir įgyvendintų. Jokių literatūros vakarų tada nerengdavo, atrodo, jog net nežinota, kad jie reikalingi. Tokiomis sąlygomis nebuvo lengva įkurti Rašytojų sąjungą.  Pagaliau vis dėlto buvo sudaryti  Lietuvių rašytojų draugijos įstatai.

1932 m. vasario 21 d. Įvyko steigiamasis draugijos susirinkimas. Bet iš 70 pakviestų rašytojų  įjį atvyko mažiau kaip pusė. Atvykusiųjų dalis pačioje susirinkimo pradžioje iš jo pasišalino( -keturi trečiafrontininkai, Juozapas Albinas Herbačiauskas atskirai pareiškė nenorą stoti į draugiją- J. B.). Atrodė, jog bendram darbui rašytojai dar nepribrendę. Buvo sudaryta valdyba- bet atsitiktinio ir dirbtinio pobūdžio. Tinkamesni tam rašytojai nesutiko joje dalyvauti. Valdybos  pirmininku buvo išrinktas Ignas Šeinius, nuolat gyvenęs Stokholme ir tik kada ne kada atvykstąs į Lietuvą. Bet ir taip sudaryta valdyba šį tą darė- rūpinosi autoriaus teisių apsaugos sustiprinimu, svetimos menkavertės literatūros atplūdžio sumažinimu, nuosavos būstinės įsigijimu. Tik jai stigo nuoširdaus kontakto su draugijos nariais.

Todėl tų metų lapkričio 20 dieną ir įvyko šis  nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Draugija buvo  įsteigta lyg iš naujo. Buvo priimta naujų narių – dabar ji jungė apie 40 rašytojų. Susirinkimas vyko Menininkų klube, kuris buvo ką tik įsteigtas bendromis nepriklausomų dailininkų sąjungos ir „Naujosios Romuvos“ pastangomis.

Vaižgantas iškilmingai jį pašventino ir atidarė, dalyvaujant dailininkams, rašytojams, muzikams, aktoriams ir žurnalistams, o man teko ten surengti pirmąjį literatūros vakarą. Į šį klubą buvo perkelti ir „Naujosios Romuvos“ dailininkų „pirmadieniai“ bei rašytojų „literatūriniai ketvirtadieniai“. Klube- kavinėje vykdavo  jaunųjų dailininkų, vadinamųjų modernistais, parodos, jaunųjų muzikų koncertai bei literatūros vakarai.  Šį klubą ir Lietuvių rašytojų draugija pasirinko savo būstine ir jame rengdavo literatūros vakarus, reguliarius narių pokalbius.

Taigi šiame Menininkų klube ir įvyko tas nepaprastas visuotinis Lietuvių rašytojų draugijos susirinkimas. Jo pirmininku vienbalsiai buvo išrinktas Juozas Tumas- Vaižgantas. Jį visi gerbė ir mylėjo. Jis buvo labai paprastas ir nuoširdus, paslankus ir paslaugus, niekam nepavydus, prieš nieką neintriguojąs ir visiems nusiteikęs padėti. Visada pilnas šviesios nuotaikos ir žaismingo  sąmojaus. Jis tada buvo toji figūra, kuri galėjo visus rašytojus jungti, nepaisant jų pažiūrų skirtingumo. Susirinkime buvo nutarta savo būstine pasirinkti Menininkų klubą ir čia rengti literatūros vakarus, o kiekvieną antradienį – laisvus narių susiėjimus. Buvo sumanyta įsteigti ir literatūrai remti fondą, keletą metinių literatūros premijų, taip pat nutarta ieškoti kontakto su užsienio  rašytojais. Išrinkta nauja  draugijos valdyba, į kurią pateko J. Tumas- Vaižgantas (pirmininkas), V. Mykolaitis- Putinas

( vicepirmininkas), J. Keliuotis ( sekretorius), J. Grušas ( iždininkas)ir J. Kossu- Aleksandriškis (turto globėjas). Į Garbės teismą buvo išrinkti Vincas Krėvė- Mickevičius, Balys Sruoga ir Teofilis Tilvytis. Į revizijos komisiją- Antanas Žukauskas- Vienuolis, Adomas Lastas ir Petras Babickas. Šiame susirinkime vyravo draugiška ir šviesi nuotaika. Neiškilo jokių ideologinio, nei asmeninio pobūdžio ginčų. Buvo daug vilčių išjudinti literatūros gyvenimą ir sudaryti palankesnes sąlygas literatūrai ugdyti. Vaižgantas rašytojų draugijos pirmininku išbuvo ligi pat savo mirties ( 1933m.- J. B). Po jo mirties draugijos pirmininku beveik kasmet buvo perrenkamas V. Mykolaitis- Putinas.

J.Tumas- Vaižgantas buvo puikus pirmininkas. Visada draugiškas ir paprastas, visados šviesios nuotaikos, jis neatsisakinėjo jokio darbo, nevengė nė vieno žygio, kuris galėtų literatūrai padėti. Jam pirmininkaujant buvo įkurtas lietuvių literatūros rėmimo fondas, kuris kasmet turėjo skirti po keturias premijas – poezijai, beletristikai, dramai ir kritikai. Be to, jis turėjo skirti literatūrines stipendijas ir teikti rašytojams paskolas. Pradžiai iš Švietimo ministerijos buvo paprašyta 20 tūkstančių litų.  Bet ši griežtai atsisakė tokią sumą  fondui skirti, o iš kur kitur gauti lėšų buvo neįmanoma. Tad Fondas buvo priverstas tenkintis tik savo narių rašytojų mokesčiais, o vien tuo remiantis, nebuvo galima nei premijų, nei stipendijų skirti. Fondas galėdavo rašytojams teikti tik trumpalaikes paskolas. Tik  po kelerių metų triukšmavimo valdžia ir visuomenė ėmė Fondui skirti šiek tiek  lėšų. Tada ir jo veikla galėjo išsiplėsti. Mėginta įkurti bendrovę grožinės literatūros veikalams leisti. Bet dėl lėšų stokos šis sumanymas nebuvo įvykdytas. Valdžia kasmet knygoms leisti skirdavo po 100 tūkstančių litų, o kartais net ligi 500 tūkstančių litų.  Už tokią sumą buvo galima išleisti beveik visus tada Lietuvoje rašomus grožinės literatūros kūrinius, o autoriams sumokėti neblogą honorarą.

Bet Švietimo ministerijos biurokratai ir knygoms leisti  komisija taip netikslingai ir neplaningai, tarsi be nuovokos, šias sumas išleisdavo, kad grožinei literatūrai beveik nieko netekdavo… O privatūs leidėjai visiškai nepajėgė šio uždavinio atlikti. Jie drįsdavo leisti  tik pačių žymiausių rašytojų kūrinius ir pačių blogiausių, kurie savo tuštumu ir nemoraliu turiniu galėdavo privilioti daugiau skaitytojų.O šiaip padorūs rašytojai ir ypač pradedantieji, norėdami savo knygas išleisti, ne tik negaudavo jokio honoraro, bet dar turėdavo leidėjams padengti jų spausdinimo išlaidas. Dėl tokios būklės buvo daug dejuota, buvo daug projektų, bet tas nedavė jokių rezultatų. Visuomenė knygų nepirkdavo, nors jas ir skaitydavo skolindamasi iš bibliotekų ir iš savo pažįstamų. Knygų išeidavo nedaug ir daugelis jų būdavo žemo lygio, net nevertos skaityti.

Rašytojų draugija pradėjo rengti literatūros, muzikos ir dainų vakarus. Pirmasis toks vakaras įvyko 1933 metų vasario 13 d. Menininkų klube. Šie literatūros vakarai sulaukė didelio pasisekimo, juos lankydavo žmonės, norintys asmeniškai pamatyti rašytojus, paklausyti muzikos ir dainų. Kas antrą antradienį vykdavo rašytojų pokalbiai aktualiais tometo literatūros klausimais. Jie padėjo rašytojams formuoti savo pažiūras į literatūrą, arčiau vienam kitą pažinti, susidraugauti. Ir literatūros vakarus, ir pokalbius tekdavo man vienam organizuoti. Tačiau per eilę metų literatūros gyvenimas vis dėlto įsisiūbavo. Atsirado daugiau rašytojų ir skaitytojų. Privatūs leidėjai ir visuomeninės organizacijos ėmė skirti premijas. Pagaliau ir Švietimo ministerija paskyrė vieną valstybinę premiją, jos  skyrimo nepatikėjusi Rašytojų draugijai. Žinoma, pats literatūros lygis nuo to nepakilo, tačiau kiek pagyvėjo ir išsiplėtė literatūrinis gyvenimas.

1932 metų rudenį Vaižgantas ėmė sirguliuoti. Sirgo, rodos, kažkokia kepenų liga. Buvo priverstas net atsigulti į Kauno miesto ligoninę. Aš tada jį beveik kas dieną aplankydavau ir atnešdavau beveik visus tos dienos laikraščius ir žurnalus. Jis tuoj pakildavo iš lovos ir imdavo laikraščius nešioti kitiems ligoniams, gulintiems įvairiose palatose. Gailestingosios sesutės protestuodavo ir jam sakydavo, kad  gydytojo uždrausta vaikščioti, o tuo labiau bėgioti po kitas palatas. Bet jis nekreipdavo į jų pastabas jokio dėmesio. Laikraščius padalydavo ligoniams, pats vieną kitą peržvelgdavo ir imdavo gyvai komentuoti juose paminėtus įvykius.

Čia vėl sesutės primindavo Vaižgantui, kad jam negalima nei tiek daug skaityti, nei taip ilgai kalbėti. Kad jis turįs ramiai gulėti ir ilsėtis- „sirgti“.

-Tau suriškite mane ir prikalkite prie lovos, tada tai gal ramiai irgulėčiau, o dabar gi esu gyvas žmogus- atsakydavo savo globėjams jis. O šios  nebežinodavo, ką toliau ir besakyti, ir kaip besudrausminti tokį neramų ir neklusnų ligonį.

Kai pasveikęs, Vaižgantas grįžo į savo butą. Bet iš čia reikėjo kraustytis kitur. Vyskupijos kurija  Vytauto bažnyčią atidavė vienuoliams pranciškonams, nes ji jiems kadaise priklausiusi. 1933 metų vasario 16 dieną Vaižgantas atsisveikino su savo išpuoselėta bažnytėle. Jis persikėlė į giminaičių Klimų pasistatytus namus ant Vytauto kalno. Namai gražūs, puikioj vietoj, iš jų matyti visa Kauno panorama. Čia J. Tumas- Vaižgantas dar bandė atsistoti ant kojų, dar svajojo pradėti rašyti naujų veikalų. Aplankydavau jį ir čionai. Rasdavau dažnai gulintį lovoje, su neramia ir liūdna veido išraiška. Suskambėdavo telefonas, jis tuoj pakildavo ir bėgdavo prie jo kalbėti, o telefono aparatas buvo prie durų. Įsėlinusi jo senutė šeimininkė senatviškai bambėdavo:

• Negali jau, dvasiškasis tėveli, ramiai sau pagulėti. Tik bėga per visą kambarį prie telefono.
• Taiką tu nori, kad aš, turėdamas bute telefoną, juo nesinaudočiau?
• Jei nebėra sveikatos, tai reikia viską pamiršti, visko atsisakyti,- melancholiškai nemanė klausyti išmintingų jos žodžių.

Kiek sustiprėjęs jis ėmė bėgioti po miestą ir vėl dalyvauti visuomenės gyvenime. Kažkokiam karininkui buvo  pažadėjęs bažnyčioje jį sutuokti. Tarp inteligentų buvo įsigalėjęs paprotys tuoktis pas kun. Tumą. Ir jis niekam neatsakydavo šios malonės. Ir štai Vaižgantas nuvyko į bažnyčią sutuokti to karininko. Zakristijoje jį pagavo smarkus skersvėjis ir jis balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Nusilpęs jo organizmas nebepajėgė nugalėti naujos ligos ir balandžio 29 dieną Vaižgantas mirė.

Sergant retai kas jį belankė. Atėjęs pas jį dažniausiai užtikdavau vienišą.

Tik kartais rasdavau jo biografą Aleksandrą Merkelį, kuris ligi paskutinės jo gyvenimo dienos kaupė medžiagą rašytojo biografijai.

1961.01.23 Vilnius

P.S. Sugrįžęs iš tremties Juozas Keliuotis rašė: „Gal niekas nespausdins mano romano ir gal joks teatras nestatys mano dramos. Bet tai antraeilis dalykas. Svarbiausia rašyti, kurti: pats kūrybos procesas teikia man gyvenimo prasmės“.( Juozas Keliuotis. Sugrįžus į tėvynę. VUB RS, f. 91-463)

Pokario metais Juozą Keliuotį į Lietuvos rašytojų sąjungą nepriėmė (išbraukė iš Lietuvos tarybinių rašytojų sąjungos ilgametį Lietuvių rašytojų draugijos sekretorių kaip buržuazinį veikėją – J. B)

Parengė Juozas Brazauskas, istorikas