Juozas Lebednykas: „Idėjų – šimtui metų į priekį“

-Būtų mano valia, gyvenčiau kokiam vienkiemy – prie ežeriuko, pamiškėj. Dumčiau iš miesto neatsigręždamas. Tuoj pat: rytoj, kad ir šiandien, tik, va, kad namiškiai kreivai į tokius mano norus žiūri, – taip apie nenumaldomą gamtos trauką su užsidegimu kalba žinomas skulptorius Juozas Lebednykas. – Man grybauti, žuvauti, po mišką vaikštinėti, valtele irstytis –  kuo toliau nuo žmonių, nuo jų keliamo erzelio.

IŠ PANEVĖŽIO NORĖJO IŠVAŽIUOTI

Gyvenamąja ir kūrybos vieta Juozas Lebednykas neplanavo rinktis nei Panevėžio, nei kokio kito miesto. Atvažiavo čia prieš keletą dešimtmečių atsitiktinai, kurso draugo pakviestas. O iki tol Dailės akademijos ugdytinis restauravo bažnyčias – angelams sparnus klijavo, juokiasi.

Panevėžyje pradėjo pedagoginę veiklą – bene trylika metų mokytojavo Dailės mokykloje, kaldino skulptūras. Sukūrė nemažai vario reljefų, skulptūrų visuomeninių pastatų interjerams, eksterjerams, mažosios plastikos bei skulptūrinės keramikos kompozicijų.

-Jau norėjau išvažiuot – dirbtuvių neturiu: skulptoriui vietos reikia, ne taip, kaip kokiam tapytojui. Dirbau su vario plastika – reljefus kurdavau, gerai, kad  tuometinis Dailės mokyklos direktorius Jočys leisdavo šeštadieniais pataukšėti, nes namuose to nepadarysi – triukšmas baisus… Tai kai apsiskelbiau, kad išvažiuoju, Bronius Kačkus – buvęs miesto vykdomojo komiteto pirmininkas – skyrė sklypą dirbtuvėms pasistatyti – tik dėl to ir pasilikau. Stačiausi – turėjau dar sveikatos ir entuziazmo. Taip ir visiškai „įsivėliau“ į tą miestietišką gyvenimo būdą. Tiesa, sovietmečiu dar ir užsakymų didelių būdavo: miestas prašė sukurti savivaldybės erdvėms – ir dabar ten tebestovi toks darbas – „Burės“, „Aukštaitijos vandenų“ teritorijoje – „Paukščiai“. Mus labai globojo šviesios atminties dailininkas Kazimieras Naruševičius – į jo rekomendacijas valdžia įsiklausydavo.

GERIAU DIRBTI, NEI KALBĖTI

Paminklo šviesios atminties aktoriui Broniui Babkauskui autorius – taip pat J. Lebednykas. Kaip ir skirto 1863 – jų sukilimo dalyviams. Pastarasis – tai paskutinysis miesto užsakymas. Pieta prie Švč. Trejybės bažnyčios – jau privatus prašymas.

Dailės galerijoje prasidėję Keramikos simpoziumai pakvietė lipdyti iš akmens masės. Tiksliau, tą medžiagą, pasakoja skulptorius, įvaldęs dar anksčiau, nei simpoziumų rengimą perėmusi Dailės galerija:

-Pradėjau, matyt, nuo pirmojo simpoziumo. Patiko, nes buvo tinkamos sąlygos – didelės erdvės didelių gabaritų lauko skulptūroms ir galimybės tuos darbus išdegti. Akmens masė – lyg alternatyva akmeniui. Be to, akmens arti žmonių gyvendamas nepapjaustysi – atsiras nepatenkintų, skųsis, pats prastai jausies – kokia tada kūryba? Tuose Keramikos simpoziumuose irgi ne per dažnai pasirodau – kokiuose dviejuose – trijuose buvau. Bendraut reikia su tais užsieniečiais, o man geriau dirbt, nei kalbėt. Nemoku aš užsienio kalbos. O jeigu kalbos nemoki – vienas nervas.

DARBAI – VIENETINIAI

Po plenerus, kuriuos pamėgę daugelis Lietuvos kūrėjų, J. Lebednykas sako nelakstantis: mėgsta dirbti vienas. Be to, tas darbas – tai ir vienintelis pragyvenimo šaltinis – deja, baisiai neprognozuojamas: tai proveržis, tai visiškas išsekimas.

-Dirbu kiekvieną dieną, be išeiginių – Galvoju, kad nieko daugiau ir nesugebėčiau: duonos taigi nepradėsi kepti, ar triušių auginti. Taip jau yra: pastovus darbas, kokia valdiška tarnyba – gal ir gerai, suteikia stabilumo, bet atima laisvę, o aš laisvės turiu sočiai, todėl ir dirbu – ne štampuoju, kaip kokie kinai, bet kuriu vienetinius darbus. Užtat esu apdovanotas nuolatine įtampa: parduosiu – neparduosiu, atsipirks investicijos, ar ne – juk medžiagos brangios.

Lietuvoje, pasak menininko, nėra rinkos. Išimtis – nebent tapyba, grafika. Žmogus nusipirko paveiksliuką, ant sienos pakabino – kaip ir viskas. O skulptūrai reikia pjedestalo, reikia erdvės, reikia tinkamai išeksponuoti, kad ji stebintų, įkvėptų, kurtų nuotaiką.

„NORĖJAU LYGTAI MENININKU BŪT“

Kodėl rinkosi skulptūrą?

-Ai, tai iš mažumės patiko – norėjau lygtai menininku būt. Tikriausiai, didžiulę įtaką padarė į tėvų namus Trakų apylinkėse atvažiuojantys vasarotojai iš Sankt Peterburgo. Važiuodavau paskui ir aš pas juos – vaikštynės po Ermitažą, matyt, galutinai suformavo tuos mano norus ir nenorus.

Bet atsitiko taip, kad, sukdamasis nuo sovietinės armijos, J. Lebednykas atsidūrė Žemės ūkio akademijoje. Kažkas „paprotino“, kad iš ten nepaims, bet, kai pamatė, ko teks mokytis, visos baimės išgaravo – pats išėjo. Ir armijoje atitarnavo, ir Dailės akademiją baigė.

-Nedaug mūsų tais metais – tik keturiese – diplomus tegavome. Užtat turėjau galimybę mokytis pas Bronių Vyšniauską, Gediminą Jokūbonį, Konstantiną Bogdaną. Jis ir buvo mano diplominio darbo vadovas. O pats darbas – marmurinė skulptūra „Mūza“ – tebėra Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokyklos interjere.

MIESTE – VIENOS PROBLEMOS

Nevisiška tiesa, kad J. Lebednykas – kone atsiskyrėlis. Kaip kada: Šiaurės Indiją pažįsta gal geriau už pačius indus. Su žmona, padedant sūnui, taip pat skulptoriui, susidarantys maršrutą, nusiperkantys knygų, žemėlapių, ir keliaujantys. Jei nuklystantys, sėdantys į traukinį, sausakimšą vietinių, ir bildantys ten, kur tikisi pamatyti kokį architektūros šedevrą.

-Šiaurės Indijoje gal mėnesį pravaikščiojom, kitais metais – vėl dvi savaites. Kuprinę ant pečių – kaip jaunimas dabar daro, ir pirmyn. Štai taip keliauti man patinka – ne su grupe, nors ir su grupe esu važiavęs: Dailininkų sąjunga organizavo išvyką į Egiptą, Lenkiją, Jugoslaviją, dar kažkur. Bet savarankiškai – nepalyginamai geriau: sūnus kalba angliškai, patys pasirenkam vietas, kurias norėtumėm apžiūrėt.

Skulptorius jau planuoja artimiausią kelionę: liepą važiuos panemunėn, prie Šilutės:

-Ten tik gandrai, stirnos, kiškiai ir pasieniečiai, pasus tikrinantys. Ten – laukinė gamta. Ramybė. Nusivešiu darbo: papaišysiu, pamąstysiu, nes mieste – vienos problemos: vis kas nors skambina, ieško, ko nors klausia, prašo. Dingsiu porai savaičių, ir ramu. Seniai pamėgau tą vietą, kasmet po kelis kartus važiuoju. Pavasarį buvau – per potvynį. Kiek paukščių visokiausių – antys, žąsys, jūriniai ereliai – rojus. Man tai nieko daugiau ir nereikia. Svarbu, kad miškas būtų – grybaut labai mėgstu. Draugą turiu prie Šimonių – kokią savaitę pas jį sėdim, baravykus džiovinam. Kadangi savaitgaliais į tą girią grybautojų privažiuoja – kur dingsi, taip jau yra, – aplink skamba nuo šūkaliojimų, tai mes padarom gudriau – nuvažiuojam ketvirtadienį ir visus grybus išrenkam.

Į GALVĄ NEIMA

Į Vilnių, pavyzdžiui, J.Lebednykas išsirengia tik tada, kai nebelieka jokio argumento, kodėl negalėtų važiuoti – greitai reikalus susitvarko, ir atgal. Ir į Panevėžį išsiruošia tik su reikalu – įrankis koks sulūžo, ar pilvas gurgia.

Gyvenantis, moja ranka, paprastai: yra kaip yra, ką išfilosofuosi, su kuo prikovosi?

-Neimu aš į galvą jokių šito miesto apkalbų, intrigose nedalyvauju – turiu darbo. Idėjų – dar kokiam šimtui metų į priekį. Kai dirbi, tai ir minčių atsiranda. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau tų minčių – nei kur bepadėt. Bet aš džiaugiuosi – jei ne jos, ką veikčiau? Televizorių žiūrėčiau? Na, neįsivaizduoju.

Va, iš akmens tokį darbelį neseniai padariau, o dabar garbės piliečiui kuriu skulptūrėles. Negreit vyks ta ceremonija, bet pradedu iš anksto – nemėgstu, kad ragintų.

Gal ir ne toks jau užkietėjęs vienišius, kaip nupasakojo, esąs, juokauja, jei nuo 1973 – ųjų ir parodose, ir simpoziumuose dalyvauja. Ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Turkijoje, Vokietijoje. O vienas kūrinys puošia Baltuosius rūmus JAV.

 

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *