Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją

Rugpjūčio 1 d. 17 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje – knygos ir dokumentinės parodos „Juozas Urbšys: gyvenimu liudiju istoriją. Karininkas, diplomatas, kultūros veikėjas“ pristatymas. Dalyvaus knygos ir parodos sudarytojas Vilius Kavaliauskas, ministro Juozo Urbšio vaikaitė Ona Urbšytė. Paroda, dedikuota Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, veiks iki rugpjūčio 26 d.

Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrui, diplomatui Juozui Urbšiui (1896–1991) teko lemtis sujungti dvi Lietuvos valstybes: Respubliką, egzistavusią tarpukariu, ir Respubliką, atgimusią Sąjūdžio miniose ir 1991 m. sausio 13-osios barikadose. Sunku pavadinti tą lemtį „laime“, nes tarp tų dviejų šviesos pliūpsnių buvo stojusi ilga ir tamsi naktis – šalta kalėjimo kamera.

Gal būtų galima surasti ir daugiau žmonių, gyvenusių toje permainingoje ir skausmingoje epochoje, tačiau J. Urbšys nebuvo eilinis. Jam teko būti dinamišku gyvenimu garsėjusios valstybės pasiuntiniu, net ministru ir, deja, pasirašyti paskutinius jos laidotuvių dokumentus. Jam, kaip civilizuotos šalies diplomatijos vadovui, teko vykti pas du didžiausius XX a. diktatorius, kurie be gailesčio laužė žmonių likimus, naikino ištisas tautas.

Klaipėdos praradimas 1939-aisiais ir šalies valstybingumo likvidavimas 1940-aisiais – štai kokių įvykių bejėgiu liudininku teko būti J. Urbšiui. Tai buvo istorijos ir likimo smūgis, kurį galėjo pakelti tik labai tvirtas žmogus. Juo labiau – ledinėje Vladimiro kalėjimo vienutėje, žeminančioje tremtyje. Gal tik pasiaukojimas, nepriklausomybės kovų karininko narsa, humanizmo persisunkusi šviesuolio dvasia ir iš rankų nepaleista knyga leido išgyventi tas kančias.

J. Urbšys sujungė tas dvi Lietuvas. Jo kančios ir kantrybės pamokų ypač prireikė XX a. pabaigos Lietuvai, kai į gatves ėjo minios, reikalaujančios šviesos ir laisvės. Per garsiakalbius Vingio parke skleidžiamas ministro žodis rodė kelią ir skleidė humaniškosios Lietuvos viziją. Neatsitiktinai mažytis šio didžio valstybės veikėjo butas rusų tanko kaimynystėje atgimimo metu virto tikra akademija naujiesiems Lietuvos politikams. J. Urbšys kvietė ne tik kovoti – jis kvietė vienytis, dirbti, kurti, puoselėti tėvynę.

J. Urbšio diplomatinis ir kūrybinis palikimas nežuvo. Jis atgulė į saugyklų lentynas. Tikra laimė, kad didžiausia šio archyvo dalis atsidūrė Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Jo fondas – net 563 saugojimo vienetai, visų žanrų ir formų dokumentai.

Artėjantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – puiki proga atverti ir pristatyti visuomenei šiuos turtus. Juo labiau kad J. Urbšys buvo „knygos žmogus“, jo dėka ir šiandien galime lietuvių kalba skaityti dešimtis knygų, išverstų iš prancūzų, vokiečių ar rusų kalbų. Daugelis tų knygų – šiandieninės mokyklos programose. Vien tai yra didelis diplomato pasitarnavimas naujajai Lietuvai.

Parodos rengėjai: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Centrinis valstybės archyvas, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras.

Nacionalinė biblioteka išleido ir to paties pavadinimo knygą, kurioje publikuojama beveik du šimtai unikalių J. Urbšio nuotraukų ir su juo susijusių dokumentų.

 

 

Parengė Virginija Januševičienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: