Juris Baliūnas: „Tep, lep ir visi „eina“ iš proto“

Juris Baliūnas sveikinasi, ir toliau, visą laiką, kol kalbamės, o kalbamės netrumpai – žodžius beria tarmiškai. Taip, kaip priimta Pasvalio krašte. Ir  stebisi: „O tu ką, savo tarmę pamiršai?“ Dar pagrasina: „Žiemgaliai mes esam: jeigu kas, atsiskirsim nuo Lietuvos“.

MUZIKA IR GYVENIMAS NE PAGAL STANDARTUS

Jurio Baliūno darbo vieta – Pasvalio kultūros centras.

-Jau nusibodo, – pareiškia, – gerai, kad yra kur atsikvėpti.

Tas atokvėpis, anot Jurio, sava studija. Joje dirba „Plentas“. Na, kas jau kas, o roko gerbėjams aiškinti nereikia, kokia tai grupė. Ką jau kalbėt apie tikruosius senuosius Pasvalio „bohemščikus“.

Tik nereikia įsivaizduoti, juokiasi Juris, kad bohema – tai neišsiblaivymas nuo ryto iki ryto. Ne. Tiesiog būsena, kuri komfortiška „Plento“ įkūrėjui ir lyderiui. Paprasčiau: muzika ir gyvenimas ne pagal standartus. Beje, „plentiečiai“ nuo 1984 – ųjų vis dar neišdavę savųjų principų, vadinasi, savęs. Neišsilakstę, kas bet kokiems kūrėjams, susibėgusiems į kolektyvą, tampa iššūkiu. Nors, žinoma, grupės sudėtis per dešimtmečius negalėjo nepakisti: štai du senieji „Plento“ muzikantai – net už Atlanto, kitų jau nei pasieksi, nei pamatysi.

LAIMĖS RECEPTAS – PAPRASTAS

Kodėl Pasvalyje, nepaisant fakto, kad čia – gimtinė – užsiliko pats roko muzikantas ir dailininkas, parodose, taip pat ir tarptautinėse, ėmęs dalyvauti net porą metų anksčiau, nei susikūrė „Plentas“?

-Rojus ir čia, – sako. – Gyvenimas prasideda nuo čia. Čia atskaitos taškas. Toks gerumas, kad net panevėžiečiai pas mus kitoniško oro įkvėpti važiuoja. Ir, aš taip manau: jeigu žmogus nusprendė laimės ieškoti svetur – blogai. Jis su savim nesusišneka. O kur nuo savęs pabėgsi? Lakstyk kiek nori – niekur.

Dailininku, muzikantu, teosofu prisistatantis Juris tiesiog provokuoja charakterizuoti aplinkinio pasaulio objektus.

-Na, kaip, – erzina. – Nekuriam žemiškų vertybių. Gyvenam šia diena. Taip, lyg jinai būtų paskutinė. Ne taip, kaip kiti, pradeda gyventi tik sužinoję, kiek nedaug jiems beliko, nors niekas netrukdė džiaugtis kiekviena iki tol pragyventa valanda. Laimės receptas paprastas: negyvenk nei praeitimi, nei ateitimi – išmoksi gyventi šiandien – įvaldysi didžiąją išmintį.

Ir dar: Juris giriasi – esąs didžiausios Pasvalyje ezoterinės literatūros bibliotekos savininkas. Mat – labai didelis teosofas, kitaip tariant, vienas iš religinio mistinio sąjūdžio, genetiškai susijusio su Rytų religijomis.

IŠ VIRTUALAUS BENDRAVIMO – MAKSIMUMAS

Roko muzikantas ragavo ir pedagogo duonos: mokė vaikus groti gitara. Anksčiau. Dabar to nebedaro. Bet pats šį styginį instrumentą iš rankų retai kada paleidžia.

-Pats įdomiausias dalykas – gyventi kūryboje. Vienu metu pradėjau tapyti ir groti gitara. Tai – visam gyvenimui. Jeigu negroju su grupe, groju vienas. Jeigu kokią savaitę netapau, jaučiuosi klaikiai. Kūryba – mano narkotikas. Pati gražiausia priklausomybė.

Dailininkas pripažįsta: vengiąs užsakymų. Jie supančioja, suvaržo, apriboja laisvę. Tiesa, kartais ryžtasi – „dėl to žemiškojo išgyvenimo“. Ir, jeigu jau visiškai tiesiai – yra mėgėjas nieko nedaryti. Tingėti. Nors iš tiesų, nei jis tingi, nei ką – „feisbuke“ sėdi. Tvirtina esąs iš tų vienetų, sugebančių sumaniai juo naudotis, todėl išpešančių maksimalią virtualaus bendravimo  naudą.

-Apskritai: koks tikslas dabar studijuot? – stebisi. – Internete – viso pasaulio autoritetai: žiūrėk, skaityk, mokykis, kaupk informaciją. Juk kokios mūsų aukštosios mokyklos, kas jose galvoja apie studijų kokybę? Tik pinigus iš vargšų studentų susirinkt…

SAVA ERDVĖ – ABSTRAKCIJA

J. Baliūnas tvirtina: esąs sveiko proto nacionalistas. Tokios jo politinės pažiūros. Ir apolitiškų piliečių jis nesupranta. Tokie, anot jo, ne patriotai.

„Plento“ lyderis apie savąją nūdieną neišsiplečia – „Groju, soluoju, dainuoju. Atsirenkam įdomius koncertus – bangom koncertinis gyvenimas“.

Taip, „Plentas“ jau kitoks, nei prieš dešimtį kitą, bet vistiek, narsiai kresteli galvą:

-Mūsų ilgiausi plaukai! Gal tik nebedurniuojam, kaip jaunystėje, kai pasvaliečiai telaukdavo: „na, ką dabar šitie iškrės?“. Daug kas pasikeitė: va, per porą metų Pasvalyje žmonių sumažėjo dviem tūkstančiais. Mirė keli mūsiškiai „plentiečiai“ – didžioji Pasvalio bohema. Paskutiniai mohikanai.

Na, o tiems, kuriems rūpi pažinti J. Baliūną kaip dailininką, reikia pasakyti: Jis – Pasvalio menininkų klubo „Rats“ narys. Abstrakcija – štai jo sava erdvė. Dar tiksliau – susimbolinta abstrakcija. Dailininkas, kaip visada, žodžio „neperka“:

-Taigi, yra taip: aš išlieju dažus – tep, lep – ir visi „eina“ iš proto.

Ingrida Paškauskaitė