Justė Kačerauskaitė

Jau kelis metus kuria prozą, daugiausia fantastinius kūrinius – apysakas, noveles.

Šaltis

         Tąsyk Ugningąjį Feniksą vėl pakvietė į Dangaus rūmus. Už gerą žirgą mažumėlę didesnis paukštis prisistatė nedelsdamas – juk kviesdavo jį taip retai, tik tada, kai jis būdavo reikalingas. Feniksui patiko būti reikalingam, jis mėgo padėti. Prie rūmų jau laukė Dievas.

– Kur skrisime? – droviai paklausė Feniksas.

Dievas išmintingai, padrąsinančiai nusišypsojo, bet rimtu žvilgsniu žvelgė į Ugningąjį.

– Į Šalčio žemes, – atsakė jis, užsėsdamas ant paukščio nugaros.

Ugningasis Feniksas, grakščiai pašokęs, pakilo į dangų ir pasuko į Šiaurę. Ten jis dar niekada nesilankė – ir jam buvo kiek baugu. Drąsino tik Dievo artumas. Feniksas kartais nesuprasdavo, kam Dievui reikalingas, nes jis būtų galėjęs ir pats keliauti, be palydos…

Debesys vis tamsėjo, lyg pranašaudami audrą. „Čia jau kažkas negerai“, – mąstė Feniksas, prisimindamas saulėtą Dangaus rūmų kiemą ir gimtojo ugnikalnio apylinkes.

– Leiskis, mano brangus drauge, – staiga, pažadindamas iš minčių, paprašė Dievas, o paukštis pakreipė sparnus, kad oro srovės padėtų švelniai nutūpti.

Feniksui leidžiantis, žemė netamsėjo, ir tai paukštį trikdė.

– Kas tai? – paklausė Ugningasis, mosteldamas sparnu, kai Dievas nulipo nuo nugaros ir atsistojo ant minkštos baltos žemės.

– Sniegas, – išgirdo atsakymą.

Pakraipęs galvą, Feniksas nusekė paskui tiesiu, tvirtu žingsniu žengiantį Viešpatį. Paukščiui einant, sniegas pamažu lydėsi, tirpo, o perbraukus sparnu – ir visai virsdavo į vandenį. Staiga Dangaus Valdovas sustojo, pritūpė ir pabarbeno į kažką, skambiai subildantį. Sniege ant žemės atsivėrė ledinės durys. Per angą abu draugai nusileido žemyn.

Čia buvo nepaprastai šalta, net Feniksas tai juto. Paukštis žinojo esąs iš ugnies, bet stebėjosi, kaip Dievas nesušalo. Gana tamsiame požemyje buvo daugybė žėrinčių ir aidinčių ledo salių, jų duris, vos palietęs, atverdavo Dievas. Feniksas jau nebesuskaičiavo, kiek salių jiedu praėjo. Ledo sienos buvo išpuoštos gražiausiais ornamentais…

Bet čia buvo pilna sušalusių žmonių, tarsi statyboms paruoštų ledo blokų ir ledo goblinų, pasiruošusių ginti savo valdas. Juos Feniksas ištirpdydavo greitai, keliais sparno mostais, o didesnius sniego monstrus sugriebęs nagais iškeldavo aukštyn ir gerokai aptirpusius numesdavo ant žemės, kad tie sudužtų į ledo šukes. Atitirpdavo ir sušalę, ledo luituose įkalinti žmonės – ir sekdavo paskui du geradarius, padėdami išgelbėti savo likimo brolius. Susikaupęs Ugnies paukštis žvalgėsi į vis didėjančią žmonių minią iškankintais, bet laimingais veidais. Ledo luitai tirpo, sniego kalėjimai lydėsi, šalčio šėtonai nyko…

Paskutinėje salėje, kurią atvėrė Dievas, Feniksas išvydo daugybę šalčio užvaldytų padarų ir iškėlė sparnus, paskleisdamas šilumą. Lediniai padarai ėmė stūgauti, rėkti iš skausmo, keiktis.

– Eikite iš čia! Mums jūsų nereikia! Mes esame laimingi be jūsų! – šaukė goblinai keistais, šiurkščiais veidais, ilgailčiai monstrai žibančiomis žydromis akimis.

Feniksas su neapykanta žvelgė į juos, ketindamas paleisti naikinančią karščio bangą kaip ir  visiems ledo monstrams, bet Dievas jį sulaikė. Feniksas pasisuko su neištartu klausimu akyse: „O kodėl jų nesudeginame?“

– Tai savo pačių pykčio sustingdyti žmonės, mano bičiuli… – atsakė nusiminęs Dievas.

Feniksui pabandžius juos atšildyti, Dangaus Karalius pakraipė galvą, liūdnai žvelgdamas į apstulbusį Ugnies paukštį.

– Mes jiems nebegalime padėti. Jie apsisprendė, – pasakė Dievas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: