Komentarai - 2021-05-02

K. Glavecko vizija Lietuvai: ryški šviesa niūrioje tikrovėje

Elena Leontjeva yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė

Ryški šviesa, laisvo oro gūsis ir vilties spindulys – tokios buvo profesoriaus Kęstučio Glavecko paskaitos mūsų kartai. Tikrovė, kurioje mes visi dūsome, nuo jo žodžių prarasdavo savo niūriuosius kerus. Profesoriaus dėstomas dalykas vadinosi „Ūkinio mechanizmo tobulinimas“ (ko gero, jis pats ir sugalvojo šį naujovišką kursą). Tobulinimą K. Glaveckas vaizduodavo tokiais žodžiais, su tokia galia, kad sovietinė tikrovė suduždavo į šipulius. Buvo aišku, kad tobulinti ekonomiką reikės iš esmės, kuriant ją naują. Tai buvo viltis, kryptis, pokyčių dvasia.

Pirmą kartą išgirdusi K. Glavecko žodžius, supratau, kad gyvenimas gali būti kitoks, ir jis tikrai bus kitoks, ir mes patys galime prie to prisidėti. Tiesa, profesorius buvo reiklus, nepakęsdavo tingumo ir abejingumo. Per egzaminą, kai po kelių prastų grupės draugų rezultatų nusiminęs norėjo ir mane „pravaryti“, teko mesti jam iššūkį. Pasakiau, kad moku dalyką ir nesutinku būti pramesta. „Nebent sugebėsi atsakyti į šį klausimą, – tarė profesorius, – išlaikysi egzaminą“. „Tikrai atsakysiu“, – ir ėmiau dėstyti savo pačios mintis užduotu fundamentaliu klausimu.

Tuo metu, profesoriaus uždegti, mes jau skaitydavome visus „perestroikos“ straipsnius, ryte rijome idėjas, kaip padaryti mūsų gyvenimą geresnį, išeiti iš niūraus deficito, blato, nepritekliaus. Egzaminą išlaikiau, ir vėliau paprašiau, kad reiklusis profesorius vadovautų mano diplominiam darbui. Niekas nebegalėjo nusodinti gimusios vilties ir troškimo rasti naujo gyvenimo paslaptis. Tą dvasią neabejotinai išsinešė visa mūsų ekonomistų karta, ir mes visi savaip prisidėjome prie naujos Lietuvos ekonomikos statymo. Kiekviename mūsų pasiekime – reiklaus profesoriaus dalis, jo dosniai ir aistringai pasėtas grūdas.    

Mažvydo erdvės – kvepia laisve

Prieš universiteto baigimą profesorius paklausė manęs, ką žadu veikti toliau. „Tau reikia stoti į aspirantūrą“, – atsakė į mano neužtikrintą mekenimą apie pramonės problemas. Pasakyta – padaryta. Pokalbis vyko Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur profesorius K. Glaveckas (tada gal dar docentas) kursuodavo antro aukšto holu aplink centrinius laiptus. Turbūt jo energijai buvo sunku nusėdėti profesorių salėje. Be to, ir reikalingų knygų lentynose tuo metu buvo nedaug, o gal ir visai nebuvo (nebent jis gaudavo kažką revoliucingai vengriško iš spec. fondų ar visiškai revoliucingo iš samizdato ar atšviestų vakarietiškų leidinių).

Mūsų buvo penki-šeši viščiukai, profesoriaus aspirantai ir prijaučiantys. Retsykiais jis vaikščiojo ratu su tikrais šulais – Eduardu Vilku, Kazimieru Antanavičiumi, Arvydu Šliogeriu. Tad visas mūsų ekonomikos pertvarkymas buvo daugybę kartų išnešiotas, išdiskutuotas aplink M. Mažvydo bibliotekos laiptus.

Mes, jaunėliai, ištikimai burdavomės aplink profesorių ir gaudydavome kiekvieną jo žodį. Moderniais pertekliaus laikais sunku įsivaizduoti, kokią reikšmę turėjo kiekvienas ištartas tiesos žodis. Iš mažos nuotrupos mes turėjome rekonstruoti viziją, kaip veikia rinkos ekonomika, kodėl be privatinės nuosavybės ir autonomiškai veikiančių subjektų neįmanomi laisvi mainai. Kai vėliau gavau savo pirmąjį Friedrichą von Hayeką (turbūt jo „Kelią į vergovę“), perskaičiau tai, ką jau buvau atradusi, sudėliojusi iš K. Glavecko nugirstų žodžių. Jo dėka mes tapome nesovietiniais ekonomistais. Netgi kiek kitokiais negu kolegos Vakaruose – mat, mes krauju per ieškojimus ir abejones priėjome tiesos, ir mums ji buvo daug brangesnė.   

Kodėl „Idėjų kalvė“ Lietuvai

Grįžęs iš kelionės su pirmąja Lietuvos ekonomistų misiją į JAV, profesorius atlėkė į M. Mažvydo biblioteką su aiškia žinia. „Reikia steigti institutą, think-tanką, Laisvosios rinkos institutą“, – galingai iškvėpė jis, atrodo, dar anksčiau, negu įžengė į mūsų pamėgtą holą. Pakeliavęs po Ameriką, pabuvojęs aukščiausios valdžios institucijose, universitetuose ir think-tankuose, profesorius aiškiai pamatė nevyriausybinių organizacijų vaidmenį. Think-tanką lietuviškai galima išversti kaip „idėjų fabrikas“, „minties kalvė“. Jo vaidmuo – puoselėti  laisvą mintį, ugdyti valstybiškai mąstančius vyrus ir moteris, gebančius nepriklausomai nuo politinių ciklų ir interesų žvelgti į ateitį. Idėjų kalvės vaidmuo – konceptualiai prisidėti prie viešojo diskurso ir prie konkrečių reikalingų pokyčių.

Kaip parodė patirtis, tų pokyčių reikia visada: pradėję nuo būtinųjų institucijų sukūrimo – prekių biržos, komercinių bankų įstatymo, vertybinių popierių ir biržos sukūrimo – mes laipsniškai turėjome apimti konceptualiu žvilgsniu vis platesnius horizontus. Lito patikimumo įstatymas ir daugelis kitų dalykų, kurie garantavo daugybei Lietuvos žmonių galimybę imtis atsakomybės už savo ir šalies gerovę, imtis verslo, ir veikti patikimomis, nuosavybę bei laisvus mainus apsaugančiomis sąlygomis. 

Visų tų pokyčių reikėjo, kad gyventume laisvai, kad žmonės galėtų patys kurti gerovę. Profesoriaus K. Glavecko svajonė išsipildė: Lietuva tapo laisvu kraštu, kurio ekonomika pastatyta ant sveikų, privačių pamatų ir žmonių atsakomybės.

Ilsėkitės ramybėje, Mokytojau. Daugybė jūsų žodžio pasėtų sėklų gyvuoja jaunesnėje kartoje ir duoda gausių vaisių. Šiandien jums gali padėkoti ir tie, kurie niekada jūsų nesutiko, tačiau pastatė gyvenimą ant jūsų sukurtų pamatų.   

Apie Lietuvos laisvosios rinkos institute

Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) yra privati, pelno nesiekianti, nepolitinė organizacija, įsteigta 1990 metais. Instituto misija – įtvirtinti individo laisvės ir atsakomybės, laisvosios rinkos bei ribotos valdžios idėjas. LLRI atlieka tyrimus reikšmingais ekonomikos ir jos politikos klausimais, rengia įstatymų ir jų projektų ekspertizes, užsiima švietėjiška veikla.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: