Istorijos puslapiaiNAUJAUSIOS ŽINIOSPaveldas

Ką slepia senas ąžuolynas?

Yra žinoma, kad šiandieninis Panevėžio miestas apima kelių praeityje klestėjusių dvarų teritorijas. Tačiau ar viską žinome apie šių dvarų teritorijose kadaise buvusius  palivarkus (mažesnius dvarelius)?  Ką slepia vakarinėje miesto dalyje, Molainių gatvės gale, taisyklinga keturkampio forma susodintos pušys bei senas ąžuolynas?

Liudininkai mena, jog tarpukario laikotarpiu šiame pušyne vykdavo šokiai. Ant specialiai pušyno viduryje pastatytos kelių metrų aukščio pakylos grodavo dūdų orkestras. Tuomet vienas jaunuolis pušyno žolėje rado kažkieno pamestą prabangų vyrišką laikrodį.

Retkarčiais matydavosi baltas pirštines apsimovęs sodybos prižiūrėtojas, genintis pušų šakas.

XX a. 8 deš. pradž. dar buvo orkestro pakylos liekanos, šiaurinėje pušyno dalyje stovėjo tikras   keleivinio traukinio vagonas. Jame, jau nuo laiko apšiurusiame, ypač smagu būdavo vaikams žaisti.

Šalia pušyno stovėjo didelis senas gyvenamasis namas su ilgu tamsiu koridoriumi. Į šiaurės pusę nuo jo stovėjo tvartas, o dar tolėliau – didžiulė daržinė, kuri buvo apgriuvusi ir ilgą laiką tokia stovėjo. Nuo gyvenamojo namo į rytų pusę, Panevėžio miesto link,  driekėsi ilgas dulkėtas kelias. Ilgą laiką tamsaus namo lange matydavosi seno sodybos prižiūrėtojo Malkevičiaus siluetas. Jis nuolat sėdėdavo prie lango į kiemo pusę ir ilgesingai žvelgdavo į tą kelią iki pat savo mirties.

Lygiagrečiai pušynui, už natūralaus vandens telkinio – Šarmuto upelio – ir šiandien dar vis stūgso seni ąžuolai, nuo kurių šakų rudenį pakyla garsiai klykaujančių varnų pulkai.

Jei atsirastų galinčių suteikti įdomios medžiagos apie minėtą objektą, šio straipsnelio autorė būtų labai dėkinga ir informacijos lauktų tel. 8682 51615.

Dvarai Lietuvoje atsirado XIV a. pabaigoje. Stambų dvarą XVI – XIX a. pirmoje pusėje sudarė didelis žemės plotas su dirbamos žemės sklypais, ganyklomis, pievomis, miškais, atvirais vandens telkiniais ir kitomis naudmenomis. Jame buvo žemvaldžio centro sodyba, keli palivarkai (pavaldūs centrinei sodybai), dvaro pramonės įmonės ir tam žemvaldžiui priklausančių valstiečių kaimai, kartais miesteliai, keliai. 1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimas nuo dvaro atsiskyrė ir dvaru imta vadinti tik dvarininko sodybą su tam tikru žemės plotu. 1922 m. Lietuvos Respublikos žemės reforma apribojo dvarų dydį iki 80 ha. (1929 m.  padidinta iki 150 ha. ). 1940 m. sovietinė valdžia Lietuvoje dvarus, kaip žemės naudojimo ir valdymo formą, panaikino. Iki šių dienų išlikusias dvarų ir palivarkų sodybas ar jų fragmentus ištiko vienokie ar kitokie likimai.

Didelė dalis buvusių dvarų ir palivarkų sodybų būdavo įsikūrusios prie natūralių atvirų vandens telkinių. Tai lėmė ne tik geresnes gamtines sąlygas, bet ir vietovaizdžio estetinę kokybę.

Medžiagos apie kadaise klestėjusius dvarus galima rasti archyvuose ir kitose atminties saugojimo institucijose. Tačiau mokslininkai teigia, kad tarpukario laikotarpiu daugybės Lietuvos dvarų ir dvarelių archyvai nelegaliai per demarkacijos liniją buvo išgabenti į Lenkiją.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button