Kada Panevėžyje panaikintas Laisvės aikštėje veikęs turgus?

Miesto turgavietė – tai seniausia prekybos vieta, viešoji erdvė, kur nuo seno galiojo savitos taisyklės, vykdavo įvairios derybos ir sandoriai. Turgaus aikštė visuomet būdavo miesto gyvenimo ašis. Čia suvažiuodavo ūkininkai iš artimesnių ir tolimesnių apylinkių, susitikdavo „miestas ir kaimas“. Iki XX a. 5 deš. Lietuvos ūkininkai turguose savo prekes siūlydavo tiesiai iš vežimų, perpardavinėtojai statydavosi būdas ar stalus. Miestelių turguose buvo galima įsigyti beveik visko vienoje vietoje: vaisių, daržovių, pieno, mėsos produktų, paukščių,malkų, medienos gaminių, drabužių, buičiai reikalingų daiktų, gyvų kiaulių, karvių, arklių ir kt. Didesniuose miestuose būdavo net keli atskiri turgūs, kur prekiauta išskirtinai vienos rūšies prekėmis: gyvuliais, malkomis ir kt.

Miestų savivaldybės nustatydavo turgaus veiklos tvarką: kokioje aikštėje turgų įrengti, kur ir kuo prekiauti. Nemažu iššūkiu tuometiniams prekiautojams tapdavo savivaldybių keliami reikalavimai: laikytis nustatytų higienos normų, mokėti atitinkamus mokesčius už prekybos vietą ir t.t.

Ilgainiui, kai mieste aplink turgaus aikštę ėmė kurtis valstybinės įstaigos, imta skųstis dėl iš turgaus aikščių sklindančių garsų ir kvapų. Galiausiai miesto valdžia nusprendė iš centrinės miesto aikštės turgų iškelti. XX a. 5 deš. pradžioje ir Panevėžio miesto savivaldybei teko ieškoti būdų, kaip pertvarkyti turgavietes, kad jos atliktų savo funkcijas, bet netrukdytų gyventojams, nekeltų problemų miesto valdžiai ir būtų kuo mažiau matomos.

1941 m. vasario 14 d.Panevėžio miesto valdžia apsvarstė įkainius už prekybos vietą turgavietėse. Miesto Vykdomasis komitetas nutarė taikyti tokius mokesčius: už porinį arklių vežimą – 0,80 rub.; už vienkinkį arklių vežimą – 0,50 rub.; už atvestą parduoti arklį – 1 rub.; už atvestą parduoti karvę – 1 rub.; už prekybą pasistačius staliuką ar balaganą (laikina pašiūrė) – už kiekvieną užimamą kvadratinį metrą per dieną imti po 1 rub. Už nuolatines būdeles (nedideli pastatai, skirti prekybai) per mėnesį imti po 4 rub. už kvadratinį metrą.Taip pat buvo numatyta, kad nusižengę šiam nutarimui asmenys bus baudžiami „administratyviniu“ būdu viena iš šių bausmių: perspėjimu, pinigine bauda iki 100 rub. arba priverstiniu darbu iki 30 dienų. Šio nutarimo vykdymo priežiūra pavesta Panevėžio m. Vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriui ir taip tuomet vadintai darbininkų ir valstiečių milicijai.

1941 m. balandžio 8 d. buvo svarstomas Panevėžio m. prekybos įmonių skaičiaus ir jų išdėstymo plano 1941 metams projektas. Reikalauta visuose keturiuose miesto rajonuose suorganizuoti po vieną žibalo, muilo ir kitų panašių prekių prekybos tinklą. Plano projektą pateikė Prekybos liaudies komisariato Prekybos organizavimo ir technikos inspektorius A. Gabriūnas. Nutarta projektui pritarti. Atsakingi asmenys įpareigoti kitam posėdžiui parengti detalųjį prekybos tinklo išvystymo planą. Taip pat pasiūlyta spręsti turgavietės iš Laisvės aikštės iškėlimo klausimą, prieš tai suderinus prekybos taškų išdėstymą mieste.

1941 m. balandžio 16 d.vykusiame Panevėžio miesto Vykdomojo komiteto posėdyje, kuriam vadovavo Panevėžio m. Vykdomojo komiteto pirmininkas A. Sereika, svarstyti keli svarbūs klausimai. Vienas jų – privalomas nutarimas palaikyti švarą miesto gatvėse, aikštėse ir kiemuose. Turgaviečių, kuriose buvo įrengti prekybos stalai, administracija įpareigota valyti bei vandeniu laistyti šalia turgaus esančias gatves ir šaligatvius, kad nekiltų dulkės.O kioskų, paviljonų, prekybos stalelių savininkai įpareigoti valyti aplinką aplink save 3 metrus į visas puses.

Tos dienos posėdyje buvo sprendžiamas ir turgaus Laisvės aikštėje panaikinimo klausimas. Konstatuota, kad turgaus dienomis į Laisvės aikštę suvažiuoja daug ūkininkų su maisto ir pieno produktais, todėl miesto centrinė aikštė yra nuolat teršiama. Pastebėta, kad tai prieštarauja higienos, sanitarijos ir „estetikos“ nuostatoms. Tuo metu mieste iš viso veikė keturios turgavietės, tad nuspręsta, kad uždraudus prekybą Laisvės aikštėje dar liktų trys turgaus aikštės, kuriose turėtų sutilpti ir ūkininkų vežimai, anksčiau stovėdavę Laisvės aikštėje. Laisvės aikštėje veikusios turgavietės uždarymo data nuspręsta laikyti įvykusio posėdžio dieną – 1941 m. balandžio 16-ąją. Nusprendus iškelti turgavietę iš Laisvės aikštės, susirūpinta tinkamai perplanuoti prekybos taškus Panevėžio mieste.

Pertvarkius turgaviečių tinklą netrukus pasirūpinta ir turgaus rinkliava, nustatyti rinkliavos rinkėjų etatai ir jų atlyginimai. Patvirtinta 11 turgaus rinkliavos rinkėjų etatų, atlyginimus paskirstant taip: vedėjui numatyta 128 rub. su 3 procentais nuo surinktos sumos per pusę mėnesio; 10-čiai rinkėjų – po 7 rub. 42 kap. su 4 procentais nuo kiekvieno rinkėjo surinktos sumos per dieną.

Dar ne kartą keitėsi išsivadavusios iš turgaus šurmulio Laisvės aikštės Panevėžyje pavadinimas, paskirtis ir išvaizda.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė