Kai kalba kiekviena šakelė…

-Esu kaimo vaikas, – šypsosi Rima Apšegaitė – Serdikevičienė – ne tik Naujamiesčio apylinkėse žinoma floristė.- Neįsivaizduoju sėslesnio už save žmogaus: gimtinės viensodyje Mickiemėje – iki šiol. Nesvarbu, kad visa darbinė veikla jau du dešimtmečius susijusi su Naujamiesčiu. Akis pailsi klaidžiodama laukų platybėmis, galva – vaikštinėjant po mišką, nukritusias šakeles, samanas berankiojant. Tiek visokių gėrybių po kojomis, kad, jei patingėtum pasilenkti ir pakelti – prieš save dėl tokios tinginystės būtų gėda.

ŠIAUDAS PRIE ŠIAUDO

Visų švelniai – Rimute – dėl neįtikėtinai kuklaus būdo vadinama floristė lyg savo vizitinę kortelę galėtų pateikti šalyje per keletą metų išgarsėjusį šiaudinių skulptūrų festivalį ( dažnam išsyk primenantį, kas gi tas Naujamiestis, ir kodėl vėlų rudenį pro jį pravažiuoti nereikėtų ), galiausiai, prieš Vėlines, virstantį siautulinga ugnies fiesta. Kasmet užmojai vis platesni – pradžioje buvęs pavienių skulptūrų parku, jis netrukus tapo reginiu, įprasminamu vis kitokios temos, kaip ir užduoties kūrėjams. Jei vienais metais kviesta vaikštynėms dvaro sode, kitais – stebinta muzikos instrumentų gausybe, tai pernai rudenį kone pusė Lietuvos, per mėnesį, kol buvo eksponuojamos skulptūros, vėliau tradiciškai paaukotos Liepsnos didybei, į turgų suvažiavo.

Kad sumanymas virstų masine švente, reikėjo ne kuklių pavienių bandymų, bet didžiagabaričių ekspozicijų. Ir idėja pranoko lūkesčius: sumeistrautos funkcionalios skulptūros – jei vežimas, tai ropščiuosi į jį ir arklį raginu, jei avinėlis – kedenu jo garbanas, jei vartai –žinau, kad už jų pasaka gyvena – papirko žiūrovus nuoširdumu. Nenusakomu, tarytum ore tvyrančiu tikrumu ir šiluma.

Tačiau Rimutė kukli: idėjos autorystės neskubanti prisiimti, nes, kas beprisimins, kaip ten buvo. Aišku tik, kad pradžią ji gavo Upytės jubiliejinio gimtadienio išvakarėse, kai sukūrė Čičinską – visų septynerių metrų aukščio šiaudinę žmogystos skulptūrą ir kai ši vėliau, už tas legendoje minimas piktadarybes, paskendo liepsnose, nusprendė: būtinai kažką panašaus padarys ir Naujamiestyje. Ir tas „kažkas panašaus“ tapo viso kūrybingo kultūros centro kolektyvo nuopelnu. Taigi dabar Naujamiesčio ruduo be šiaudinių skulptūrų nebeįsivaizduojamas. O dėl to, kad ugnis, laikui atėjus šiaudą paversti pelenais, turėtų kur į valias siautėti, vežamos tonos šiaudų, savo išmonę demonstruoja ne tik pavieniai meistrai – mėgėjai, profesionalai, bet ir didesnės entuziastų grupės – pradedant darželinukais, baigiant vyresniųjų klasių mokiniais, mokytojais, šeimomis, susirenkančiomis kartomis – vaikai, tėvai, seneliai. Net patys solidžiausi miestelio bendruomenės nariai dienų dienas ant pievos tįso ir šiaudą prie šiaudo riša.

NE IŠ PERTEKLIAUS

-Meninis pynimas, – taip vadinasi mano specialybė, – pasakoja Rima, tuoj pat prisipažindama, kad visą laiką, nuo pat vaikystės, knietėjo žengti į meno pasaulį.- Labai didelių ambicijų nedrįsau turėti, bet įgyti amatą, kuris būtų neatsiejamas nuo kūrybos – norėjau. Toks buvo mano tikslas. Kaip ir dar vienas – labai praktiškas: gebėti sukurti jaukią aplinką. Tiems, kurių lauki, kuriuos pakviesi į kokį pasibuvimą, popietę, skirtą literatūrai, ar muzikai.

Taigi todėl gal penkiolika metų, nė nemanydami sukti galvos, kaip ir kodėl čia taip gražiai pasidaro, na, lyg savaime, į Naujamiesčio kultūros centrą – dailės galeriją renkasi vietos žmonės, važiuoja panevėžiečiai į parodų atidarymus, susitikimus su menininkais, poezijos vakarus.

-Tas grožis – ne iš pertekliaus, – paaiškina moteris, gebanti paprastutę medžio šakelę paversti tikrų tikriausiu meno kūriniu. – Visuomet aplinkybės sugebėdavo susiklostyti taip, kad pinigų, kaip visad, nėra, o jaukumo norisi. Ir esi priverstas praregėti – susirinkti visa, kas patvoriuose. Gerai, jei vasara – darželiuose, pievose žydi gėlės. Gelbėja smilgos, karklai, beržų šakos. Jei žiema, dairaisi, ką prisikaupei. Susineši, išsidėlioji, pradedi dirbti, atsiranda įkvėpimas – kuo jis didesnis, tuo puošnesnė šventė. Kai nesakai „stop“ polėkiui – džiaugiesi nuostaba atėjusiųjų akyse. Kuo jos daugiau, tuo didesnį atlygį jautiesi gavęs. Grožiui retas abejingas. O kai jį kuri ne vienas – su visa susiklausiusia kultūros centro komanda – nepavykti negali.

NEPAISANT, KAD SUNKU

Dabar Rimutė – gražiose Motinystės atostogose, nors, jokiu būdu, juokiasi, to intensyvaus darbymečio, laiko, kurį skiria savo mažylei ir labai tas akimirkas brangina, atostogomis nepavadinsi.

Nepaisant to, kad vaikiško krykštavimo Rimutei užtenka, ji sako pasiilgusi mokyklos, kuriai irgi atidavė daug gražaus laiko, taip pat išreikšto įspūdingais darbais. Šiemet, suskaičiavo, bus lygiai dvidešimt metų.

-Dirbau anuomet buvusiame Panevėžio rajono sporto ir kūrybos centre. Naujamiesčio vidurinėje mokykloje turėjau būrelį. Mokiau norinčiuosius pinti iš vytelių ir kitų gamtinių medžiagų, pavyzdžiui, augalo šaknų. Su didžiausiu džiaugsmu prisimenu tą veiklą – mane visada įkvėpdavo vaikų entuziazmas: į būrelį jie eidavo ir gausiai, ir noriai. Nežiūrint net į tai, kad pynimas – labai sunkus darbas. Bet malonumas, pamačius savo sukurtą daiktelį, aišku, kompensuoja įdėtą triūsą, o vaikai ypač mėgaudavosi tuo, kad savo darbelį galėdavo tuoj pat neštis namo, parodyti saviškiams, pasigirti, sulaukti įvertinimo.

Bene nusipelniusiais meistrais būrelio lankytojai pasijusdavo tada, kai jų darbų parodą vadovė pritaikydavo progą išeksponuoti Naujamiesčio dailės galerijoje. Tuomet jaunųjų talentų spindesiu žavėtis susirinkdavo minios. Paskutinė tokia, visiems itin patikusi – tradicinių sodų, simbolizuojančių laimingą, lengvą, turtingą gyvenimą.

DOVANŲ – UŽUOMINA

Kokia gamtinė medžiaga kūrėjos rankai maloniausia? Pagrindinė, aišku, vytelės. Nors, sako, būna netikėtų momentinių atradimų: eini, užkliūni už sudžiūvusios žolės kuokšto ir, žiūrėk, staiga sutupdai visą sparnuočių pulką – kad ir valiūkiškų varnų. Kartais meldai, kartais – medžio šakos – priklauso nuo to, kuri kada prakalba taip, kad atsisuktum, net pavadinimo nėra tam, kas kartais nutinka. Ir suvenyras gimsta praktiškai iš nieko.

Rimutės draugai, bičiuliai labiausiai trokšta gauti jos pačios kurtą dovaną. Tai žinodama, menininkė nė nesirengia varginantiems žygiams į parduotuves. Atvirkščiai: eina į lauką apsidairyti ir, galvodama apie žmogaus, kurį sveikins būdą, ryškiausią charakterio savybę arba norą, kurio išsipildymo linkės, ji grįš nešina užuomina, kuri tame sukomponuotame kūrinyje nebūtinai šauks – gal kuždės, gal primins, gal šelmiškai šypsosis.

Ingrida Paškauskaitė