Kai panevėžiečiai savo mieste nebetilpo

Augo gyventojų skaičius

Sovietmečiu Panevėžys plėtotas kaip pramonės centras, į jį plūdo aplinkinių rajonų gyventojai. Aukštaitijos sostinėje gyventojų skaičius nuolat augo. 1978 m. Panevėžyje gimė 100-tūkstantasis miesto gyventojas. Iki miesto ribų praplėtimo XX a. pabaigoje Panevėžys užėmė 26 kvadratinių kilometrų ploto teritoriją, kurioje gyveno apie 130 tūkst. gyventojų. Tuo metu tai buvo vienas tankiausiai gyvenamų Lietuvos miestų.

Nors vienas po kito kilo gyvenamieji daugiabučių namų rajonai, mieste buvo galima pasistatyti individualų namą, – gyvenamojo ploto nuolat trūko. Daug žmonių gyveno įmonių jiems suteiktuose perpildytuose bendrabučiuose ir metų metus laukė savo eilės butui gauti. Išvykti į užsienio šalis buvo draudžiama, o migruoti po plačiąją Sovietų Sąjungą netgi skatinama. Neretai miesto laikraštyje pasirodydavo skelbimų, kuriuose raginta važiuoti dirbti didžiųjų SSRS pramoninių objektų statybose.

1970 m. vakarinėje Panevėžio miesto dalyje, šalia Klaipėdos gatvės, buvusių vienkiemių vietoje, pradėtas statyti vienas didžiausių mieste Klaipėdos gyvenamasis rajonas, sudarytas iš keturių mikrorajonų, atskirtų vienas nuo kito naujai suformuotomis gatvėmis.

Klaipėdos gatvės gyvenamąjį rajoną projektavo Lietuvos SSR statybos projektavimo instituto Panevėžio skyriaus darbuotojai. Čia buvo statomi daugiaaukščiai gyvenamieji namai, bendrabučiai, parduotuvės, mokyklos, vaikų darželiai-lopšeliai ir kt. Statybos šiame rajone vyko apie porą dešimtmečių.

Klaipėdos kvartale nemažai daugiabučių stambiaplokščių namų pastatė Panevėžio parodomasis statybos trestas. Nuo 1974 m. sausio 1 d. Lietuvos SSR statybos ministerija nusprendė stambiaplokštę gyvenamąją statybą bei su ja susijusius inžinierinius tinklus bei įrenginius perduoti Šiaulių namų statybos kombinatui.

Naujame rajone – naujos gatvės

Daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajone atsirado naujų gatvių: A. Brazdžionio (dab. – F. Vaitkaus), Statybininkų, Kosmonautų, Grigo (dab. – Parko), TSRS 60-mečio (dab.– Ateities).

Viena pagrindinių minimo gyvenamojo rajono gatvių, kurioje buvo sutelkta bene daugiausia visuomeninės paskirties pastatų, pavadinta 51-osios armijos vardu (dab. Dariaus ir Girėno gatvė). Ji vingiuoja į šiaurę nuo Klaipėdos gatvės iki pat miesto parko ties pėsčiųjų tiltu, jungiančiu Klaipėdos gyvenamąjį rajoną su pramonine Panevėžio miesto dalimi. Gatvei tuomet suteiktas armijos, kuri 1944 m. vasarą Vokietijai pralaimint Antrąjį pasaulinį karą, per Lietuvos teritoriją vijo nacistinės Vokietijos kariuomenę, vardas. Tuomet į Lietuvos gilumą besiveržiantys sovietai skelbė šalį išvadavę iš nacistinių grobikų nelaisvės, tačiau iš tikrųjų tai reiškė sovietinę reokupaciją, kuri truko daugiau nei 45 metus.

1989 m. vasario 13 d. Panevėžio miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu „Dėl gatvių pavadinimų pakeitimų ir patikslinimų“ nuspręsta prašyti Lietuvos SSR Ministrų tarybos leisti pakeisti šios gatvės pavadinimą į Dariaus ir Girėno.

Visuomeninės paskirties objektai 51-osios armijos gatvėje

Keletą metų Klaipėdos mikrorajono naujakuriai skundėsi, kad arti nėra parduotuvės ir jiems maisto produktų pirkti tenka važiuoti net į miesto centrą. Netrukus ir čia iškilo nauji prekybos ir paslaugų pastatų korpusai. 51-osios armijos g. 2 ėmė veikti maisto prekių prekybos susivienijimo parduotuvė Nr. 17. 1973 m. pastatytas prabangus restoranas „Žara“, veikė Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Buitis“ siuvimo ateljė, avalynės taisymo punktas, laikrodžių taisykla, kirpykla. 51-osios armijos g. 6 įsikūrė devintasis miesto ryšių skyrius, butų ūkio tarnyba. 10 numeriu pažymėtame name veikė pramoninių prekių prekybos susivienijimo kioskas, pardavinėjęs trikotažines kojines, daržovių parduotuvė, vaistinė, telefoninių pasikalbėjimų bei telegramų pristatymo punktas, taupomoji kasa Nr. 6765/046. 51-osios armijos g. 12 veikė Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Gulbė“ fotoateljė Nr. 5 bei skalbinių priėmimo–išdavimo punktas. 51-osios armijos g. 17 ėmė veikti vaikų lopšelis-darželis Nr. 35 „Taika“.

Panevėžio13-oji vidurinė mokykla 51-osios armijos g. 26 atidaryta 1978 m. 1995 m. šiai mokyklai suteiktas Mykolo Karkos vardas.

Pėsčiųjų tiltas per Nevėžio upę ties 51-osios armijos gatve atiduotas naudoti 1984 m. vasario 29 d.

Tuometinis Panevėžio dramos teatro administratorius J. Urbonavičius miesto laikraštyje išreiškė susirūpinimą, kad išaugus naujiems mikrorajonams, būtina juose įrengti skelbimų ir reklamos lentas ir jose skelbti informaciją apie mieste vykstančius renginius.

Kaip sovietmečiu gyventojai gaudavo butus?

Naujajame Klaipėdos gyvenamajame rajone naujakuriai, savo darbovietėse laukę eilėse po 5–10, o kartais ir 15–20 metų, galėdavo įsikelti į vadinamuosius kooperatinius arba komunalinius butus. Komunalinis butas buvo valstybės nuosavybė, gyventojai jo negalėjo nei pirkti, nei kam nors parduoti. Norint gauti kooperatinį butą, eilėse laukti tekdavo trumpiau, nes už jo pastatymą reikėdavo nemažai sumokėti iš savo kišenės.

Pagal Lietuvos SSR Ministrų tarybos ir Respublikinės profesinių sąjungų tarybos 1969 m. nutarimą, vietinių darbo žmonių deputatų tarybų vykdomieji komitetai komunalinius ir kooperatinius gyvenamojo ploto fondus paskirstydavo įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms. O šios savo ruožtu kartu su vietiniais profsąjungų komitetais sudarinėdavo eiles, įtraukdami į jas savo kolektyvo narius, gyvenusius ar dirbusius atitinkamą laiką, tuos, kurie turėjo teisę būti įrašomi į eilę butui gauti. Vykdomieji komitetai paskirstydavo butus pagal pateiktus sąrašus bei dokumentus, iš kurių aiškiai matydavosi, kam ir koks gyvenamasis plotas priklauso.

Manyta, kad komunalinius butus gyventojai iš valstybės gauna nemokamai, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo – komunalinai butai nebuvo nemokami, už jų statybas ir priežiūrą būdavo išskaičiuojama iš šalies gyventojų darbo užmokesčio. Be to, nemokamų butų suteikimu arba nesuteikimu lengvai buvo galima manipuliuoti valdžiai nelojaliais gyventojais.

Kooperatinio buto įsigijimas

Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvai būdavo steigiami miestuose, miesto ir kaimo tipo gyvenvietėse prie miestų, rajonų vykdomųjų komitetų arba butų ūkio valdybų, prie komunalinių įmonių, kombinatų, įstaigų, įmonių, organizacijų, kolūkių, tarybinių ūkių ir kitų valstybinių ūkių.

Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1969 m. balandžio 14 d. nutarimas, kuriuo buvo patvirtinti gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdiniai įstatai, nustatė, kad į kooperatyvą gali stoti asmenys, neturintys savo gyvenamojo ploto arba turintieji mažiau kaip 5 kvadratinius metrus kiekvienam šeimos nariui, be to, jeigu šioje gyvenamojoje vietovėje be pertraukos gyveno 5 pastaruosius metus arba dirbo šios gyvenamosios vietovės įmonėse, organizacijose ne mažiau kaip 5 metus. Pareiškimą buvo siūloma pateikti butų ūkio valdybai, pridedant reikalingus dokumentus.

1972 m. Panevėžyje iš viso buvo 36 kooperatiniai daugiabučiai namai, juose 3141 butas. Tais pačiais metais pakeista gyventojų kooperatiniuose butuose registravimo tvarka – namų knygų nebeišduodavo kiekvienam butui atskirai, ji buvo viena visam namui. Taip taupytos gyventojų lėšos bei popieriaus gamybai naudojama žaliava.

Pažymų apie šeimos sudėtį klastojimas

Gyventojai, norėdami gauti didesnį būstą, nei jiems priklauso, savo butuose priregistruodavo tėvus ar kitus artimuosius, realiai ten negyvenusius. Neretai tekdavo išgirsti, kad vienas ar kitas gyventojas, kurio šeimoje buvo 2 ar 3 asmenys, gavo 3–4 kambarių butą. Įrašant į eilę labai svarbi buvo pažyma apie šeimos sudėtį. Jose neretai atsirasdavo net „mirusių sielų“. Pagal nusistovėjusią tvarką eilės butams gauti būdavo peržiūrimos sausio–kovo mėnesiais. Tais mėnesiais darbo padaugėdavo ne tik įmonių profsąjungos komitetams, bet ir pasų poskyriui. Dažnas gyventojas stengdavosi priregistruoti nors po vieną papildomą šeimos narį. Vieni aiškindavo, kad jų tėvai labai ligoti, kiti, – kad negalima jų vienų palikti kaime. Tokiais atvejais į gyventojų namus realios situacijos tikrinti eidavo įvairios komisijos. Neretai paaiškėdavo, kad tėvai sveiki gyvena savo kaimuose ir neketina keltis į miestą pas vaikus. 1972 m. Panevėžyje buvo užfiksuoti 48 tokie atvejai. Prisiregistravus negyventi pagal registracijos vietą, taip pat išsiregistruoti ir neišvykti reiškė grubiai pažeisti pasų nuostatų taisykles. Todėl namų valdybos, gatvių komitetai, kooperatinių namų pirmininkai bei bendrabučių komendantai buvo raginami atkreipti dėmesį į tokius reiškinius. Nusižengę nustatytai tvarkai svarstyti vadinamuosiuose draugiškuose teismuose, jų pavardės viešai linksniuotos miesto laikraštyje.

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė Emilija Juškienė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: