Kai „raudonieji kampeliai“ virto sovietiniais Kultūros klubais

Ilgą laiką Lietuvoje šviesuomenę telkiančiais kultūros židiniais buvo dvarai. Sovietmečiu šie kultūros židiniai buvo sunaikinti.

Laisvalaikiui – raudonieji kampeliai

Sovietinės okupacijos (1940-1941 ir 1944-1990 m.) pirmaisiais dešimtmečiais dirbanti liaudis laisvalaikį galėjo leisti taip vadinamuose „raudonuosiuose kampeliuose“, kurie buvo įkurti kolūkiuose, miesto gamyklose ir fabrikuose. Čia būdavo sovietinių laikraščių, žurnalų, ateistinių knygų, ant sienų kabėdavo sovietinė atributika, plakatai, stendai. Vėliau čia atsirado teleradiolos, biliardo stalai.

Tuomet, siekiant panaikinti privatinę nuosavybę bei įgyvendinti socialinės lygybės principą, buvo raginama vadovautis visiems privaloma komunistine ideologija. Pagal ją turėjo įvykti pasaulinė revoliucija ir tam tikra žmonijos dalis turėjo būti sunaikinta nepaisant valstybių sienų. Komunistinė ideologija siekė ištrinti žmonių individualius pasaulėžiūrinius skirtumus, suvienodinti visuomenę.

Nuolatinis tų pačių idėjų bei tikslų kartojimas atitinkamai veikė žmonių sąmonę ir vertė patikėti tų siekių kilnumu bei teisingumu. Griežta spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių cenzūra išstūmė bet kokią režimui nepalankią informaciją.

Įsteigti miesto Kultūros namai

Miesto Kultūros namai Panevėžyje įsteigti 1947 m. adresu Respublikos g. Nr. 37 ir čia veikė iki pat išsikraustymo į Dramos teatro atlaisvintas patalpas 1968 m. adresu Respublikos g. Nr. 77.

Sovietmečiu siekta, kad Kultūros namai užgožtų miesto ar kaimo bažnyčią, komunistine dvasia ugdytų naują žmogų.

1953 m. Kultūros namų direktorius Andrijauskas minėjo, kad čia veikia Bagdono vadovaujamas choras, kurį lankė 17 asmenų. Taip pat veikė liaudies šokių (vad. Černiauskas) ir dramos (vad. Stanislovaitis) rateliai. Į repeticijas rinkdavosi orkestre grojantys žmonės, čia buvo ruošiamasi ir Dainų šventėms.

1958 m. Kultūros namų direktorius Stanislovaitis teigė, kad daugiausia pajamų gaunama iš čia organizuojamų šokių, tačiau skundėsi, kad nemažai jaunuolių stengiasi prasmukti be bilietų, o šokių salė per maža, nesutalpina visų norinčių šokti.

Miesto Kultūros namų vadovai nuolat iš savo valdžios  – Kultūros-švietimo darbo skyriaus sulaukdavo kritikos dėl nepakankamo darbo auklėjant žmones komunistine dvasia, todėl organizuodavo tematinius vakarus  ir paskaitas. Pavyzdžiui, 1952 m. kovo 2 d. miesto Kultūros namuose vyko literatūrinis muzikinis vakaras, skirtas rusų rašytojo N.Gogolio mirties 100-osioms metinėms. Vakarą organizavo Panevėžio pradedančiųjų rašytojų būrelio nariai kartu su miesto komjaunimo komiteto atstovais. Šiame vakare dalyvavo miesto įmonių, įstaigų ir mokyklų jaunimas.

1956 m. miesto Kultūros namuose vyko teminių vakarų ciklas, skirtas „sovietinio patriotizmo“ temai. Siuvimo fabriko „Nevėžis“ komjaunuoliai pasakojo, kaip jiems sekėsi atlikti „patriotinę pareigą tėvynei SSRS“. Jie talkininkavo derliaus nuėmimo darbuose plėšininėse žemėse Kazachstane. Taip pat čia buvo surengta knygų paroda „sovietinio patriotizmo“ tema, kurioje puikavosi A. Fadejevo „Jaunoji gvardija“ ir kitos knygos.

Savo ruožtu Panevėžio miesto Kultūros namai privalėjo kuruoti miesto įmonėse ir įstaigose veikusius klubus, vadovauti jų meninės saviveiklos rateliams, teikti metodinę paramą.

Raudonieji kampeliai virsta kultūros klubais

1957 m. tiek miestuose, tiek kaimuose imti naikinti „raudonieji kampeliai” (dar vadinti  “klubais-skaityklomis”). Jų vieton atidaromi Kultūros namai. Tais metais respublikoje veikė 3 142 kaimo „klubai-skaityklos“, savo laiku “aktyviai padėjusios tarybinėms ir partinėms organizacijoms socializmo statyboje bei auklėjant darbo žmones komunistine dvasia”. Išliko su tais klubais susiję įvairūs meno saviveiklos rateliai. „Raudonųjų kampelių“ vertimas kultūros klubais buvo aiškinamas išaugusiais darbo žmonių poreikiais, kurių jau nebegalėjo patenkinti „klubai-skaityklos“.

Iš tikrųjų tai galima paaiškinti politinio režimo po Stalino mirties pasikeitimu, kai nebeliko kai kurių totalitarizmui būdingų  bruožų: vieno vado valdžios ir masinio teroro.

Skirtingai nei stalinizmui, vėlesniam SSRS režimui, kad išlaikytų savo viešpatavimą, nebereikėjo naudoti masinės prievartos. Sunaikinus anksčiau egzistavusius visuomeninius sluoksnius, sovietiniam režimui tiesiog tapo saugiau.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė