(Portfolio meno galerijos nuotr.)
„Kai rytoj galiu būti kitoks”
Kovo 10 dieną Biržuose esančioje Portfolio meno galerijoje vyko dviejų menininkų – fotografo Arūno Kulikausko ir grafikės Oksanos Judakovos parodos atidarymas. Kadangi 2022 metai yra paskelbti Jono Meko metais, ta proga svečiai biržiečiams pristatė būtent jam dedikuotą parodą. Prie parodos pristatymo biržiečiams dalinai prisidėjo Biržų rajono savivaldybė.
Abu menininkai – labai įdomūs žmonės. Todėl nenuostabu, kad keliasdešimt minučių turėjęs trukti pokalbis išsirutuliojo į kelių valandų diskusija, kuri baigėsi parodos atidarymo metu.
O.Judakova pasakojo, kad šį kartą keliaujant į Biržus su vyru ir kalbėjo, kad antrą kartą kelias atrodo ne toks ir tolimas. Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad labai dažnais atvejais pirmąją kelionę lydi tolimas kelias. „Dabar jau ir veidai matyti, važiuoji pas kažką. Pirmą kartą atvykome į biblioteką, taip pat kartu”,- sakė menininkė. A. Kulikauskas pridūrė, kad važiuojant į nepažįstamą kraštą geriau neturėti nusiteikimo, nes nusiteikimas dažnai yra siejamas su nusivylimu. „Labai dažnai ką prisvajoji nerandi ir bandai ieškoti to ko tikėjaisi. Tada tai trukdo pamatyti tai, kas yra. Todėl esu išmokęs pirmą kartą važiuoti be jokio išankstinio nusistatymo. Atvažiavome ir labai apsidžiaugėme. Toks įspūdis, kad miestas yra tarsi ant kalno, labai šviesus. Linksmi, paprasti žmonės. Po pirmo apsilankymo Biržai paliko gerą įspūdį”,- sakė A. Kulikauskas.
O.Judakova jau anksčiau yra minėjusi, kad jų tandemas yra važiavimas ne vienu dviračiu, bet dviem, ta pačia kryptimi. Kiekvienas važiuoja savo greičiu. Nors A. Kulikauskas yra įsitikinęs, kad O. Judakova jam yra švyturys, be kurio jis tiesiog nuriedėtų nuo kelio. „Mes gyvenime esame šeima. Nors mūsų tandemas ir juda panašiu greičiu, visgi Arūnas paprastai tempia į priekį – o aš atgal. Mes esame skirtingi, tačiau netrukdome būti savimi. Ir tikrai negiedame viena giesme”,- sakė O. Judakova. Pasak A. Kulikausko, niekas negimė pats protingiausias. Kiekviename gyvenimo etape kyla klausimai į kuriuos turi atsakyti kiekvienas žmogus pats. Anot jo, kad ir koks protingas žmogus šalia būtų, niekas į tavo klausimus neatsakys. „Pasaulį mes matome labai panašiai. Abu vertiname dalykus beveik taip pat. Pasakoms laiko nėra – viskas yra labai rimta”,- sakė A. Kulikauskas.
Trumpa A. Kulikausko biografija sako, kad jis gimė Kaune. 1978 metais jo gyvenime atsirado gyvenimo palydovė – fotografija. Pats A. Kulikauskas pasakojo, kad fotografijos atsiradimas jo gyvenime yra gana banali istorija. „Mokiausi dailės institute dizainą. Plakatams reikėjo nuotraukų. Būdavo fotografas pas kurį reikėdavo ilgai belstis. Reikėdavo surinkti šriftą. Dabar tai darome kompiuteriu, o anksčiau reikėdavo visą užrašą surinkti po raidelę, fotografijos būdu atsispausdinus šriftus. Atsibodo prašyti ir nusprendžiau pabandyti pats. Tiesą pasakius, mano tėtis fotografavo, todėl fotografija buvo visai šalia. Mamai pasakiau, kad fotografija bus mano druska prie duonos. Ji mane perspėjo, kad tik neliktų viena druska. Mano kelias prasidėjo nuo buitinių dalykų”,- prisiminė menininkas. Vyras pasakojo, kad gyvenime veikia ir kitus dalykus. Tačiau fotografija padeda pasaulį pamatyti kitomis akimis. Pasak jo, tai nėra tik nuotraukos. Kiekviename kadre yra fizika, chemija, žmonės, pažintys, vietos. A. Kulikauskas pasakojo, kad yra turėjęs užduotį fotografuoti už poliarinio rato, kur Obė įteka į Šiaurės jūrą. Ten komjaunuoliai dujas „kasė“. Fotografija – tai patirtis. „Yra labai gerai kai moki fotografuoti. Fotografuoju viską, tik ne vestuves, bet skyrybas galiu. Dar neteko, bet jeigu reikėtų…”,- juokavo fotografas.
O.Judakova yra dirbusi zoologijos sodo dailininke. Iš pirmo žvilgsnio visi galvotų, kad dailininkas zoologijos sode gali tik piešti gyvūnus. Tačiau taip nėra. Jos darbas buvo zoologijos sodo apipavidalinimas: nuo bilietų dizaino iki plakatų, nukreipiančių rodyklių. A. Kulikauskas papasakojo linksmą istoriją: „Zoologijos sodas pasamdė mane sukurti firminį stilių. Tai yra logotipas, užrašai, rodyklės. Viską sukūriau. Logotipas buvo rombas, su, liūto galva po lietuvišku stogeliu. Viskas nesėkmingai man baigėsi, neturėjau pinigų, ne viską pabaigiau, bet čia ne apie mane… Vėliau kai susipažinom su Oksana, ji man parodė firminį zoologijos sodo puoduką su jos sukurtu piešiniu. Žiūriu, mano rombas. Klausiu, ar žinai kas tą ženklelį sukūrė? Ji man sako, nežinau. Bet kas galėjo sukurti rombo formos logotipą, kurio nėra kaip įkomponuoti?! Ir aš tada prisipažinau, kad tai yra mano darbas”,- pasakojo A. Kulikauskas. Netiesiogiai, bet dar prieš susipažįstant jie buvo prasilenkę. Jų keliai susitiko Amerikoje. „Nuo likimo nepabėgsi. Nors, nuo daug ko nepabėgsi. Tiesą pasakius, nuo nieko nepabėgsi. Reikia tik plačiai atmerkti akis ir viską pamatysi. Kartais kai pats negali atverti akių, jas atveria gyvenimas. Gauni iš akmens per galvą ir jos atsiveria ir supranti koks durnas buvai”,- pasakojo A. Kulikauskas.
Menininkas pripažino, kad vaikystėje buvo toks judrus, jog mamos ką tik sutaisytos kelnės atlaikydavo vos pusantros dienos, o nuo įvairių nuotykių vyras nepabėgo ir suaugęs. „Buvau tokiose situacijose, kad bet kuris kitas būtų žuvęs gal penkiolika kartų. Juokauju, turėjau ne vieną, o du angelus sargus, kurie mane globojo pakaitomis. Kai jie visiškai pavargo, man atsiuntė Oksaną. Per visą gyvenimą supratau, kad reikia labai daug skaityti ir nustoti bijoti. Nei kažką daryti, nei kažkur eiti. Baimės mus paralyžiuoja. Žmonės yra linkę sakyti, kad nieko nebijo, tačiau esu pastebėjęs, jog toks žmogus ir yra didžiausias bailys. Tos baimės slypi viduje ir turime kiekvienas jas surasti ir su jomis susitvarkyti. Va, tada gali ateiti diena kai sugalvoji viską mesti ir išvažiuoti. Aš galėčiau. O kaip jūs? Juk kai dingsta baimės – atsiveria akys”,– atkreipė dėmesį vyras.
Kiekvienas žmogus sutinka tam tikrą žmogų ne šiaip sau. Mes darome įtaką vienas kitam. O. Judakova pasakojo, kad iš vyro semiasi saugumo. Ne finansinio, ne fizinio, bet psichologinio. „Daugiau ar mažiau įtakos mano kūrybai Arūno buvimas šalia tikrai turėjo. Kartais tenka atsiriboti nuo jo nuomonės. Jis apie viską turi tvirtą nuomonę! Jis fotografuoja, ir mano darbą vertina iš fotografo pusės. Kartais jam sakau – nevertink, o jei nori vertinti piešinį, tai eik ir pats piešk. Mes abu praėjome tą pačią meno mokyklą ir matome kas ko nepadaro. Bet jeigu ir jis pieštų, tai būtų lygios jėgos. Visada Arūną stabdau dėl kategoriškos nuomonės. Tačiau jo tvirta nuomonė kartais sukuria tą stiprų saugumo jausmą”,- pasakojo O. Judakova.
Ankstesnių interviu metu moteris yra minėjusi, kad ji kaip žmogus ir kaip dailininkė yra stebėtoja. Ji pasakojo, kad jai tai natūrali pozicija. „Labai džiaugiuosi, kad neturiu būti dėmesio centre. Ir būdama šone, stebiu. Man neįdomu, kai žmonės žino apie mane. Man daug įdomiau stebėti žmones. Stebiu ne tik minią, bet ir gamtą. Mėgstu rašyti. Tiesą pasakius, piešti yra sunkiau nei rašyti. Pavyzdžiui, važiuojant į Biržus pasakojau Arūnui apie parduotuvėje matytą vyrą, kuris pirko alų ir šokoladą. Visas pasakojimas jau būtų novelė truputi išplėtus. Ir tai gimsta iš stebėjimo”,- dėstė O. Judakova. Gyvenime, kurį stebi, moterį labiausiai liūdina neteisybė, jaučia gailestį paprastiems ir vargstantiems žmonėms. O džiugesį, pasak moters, gali sukelti menkiausias dalykas. „Kad ir važiuojant per gimtą kaimelį ir matant kaip mokyklos buhalterė važiuoja dviračiu, gražią pavakarę. Džiugina gyvenimo pilnatvė ir momentas. Susideda oras ir šviesa. Per vieną visai paprastą momentą, atmerkus akis, gali pajusti gyvenimo grožį „,- dalinosi moteris.
Gyvenimas šalia J. Meko
Nuvykęs į Ameriką A. Kulikauskas gana greitai atsidūrė šalia pasauliui gerai žinomo Jono Meko. Vyrai ir dirbo, ir draugavo. Ne vienerius metus kartu su J. Meku leidęs vyras pasakojo, kad Jonas buvo paprastas. Bet tas paprastumas yra sąlyginis dalykas. „Mūsų suvokime paprastas yra tas, kuris nieko nežino, nelabai moka, nelabai išsilavinęs. Girdėjau kalbų, kad ką jis ten – girtuoklis su skrybėle, atėjęs pas prezidentę negalintis nusiimti skrybėlės. Po tokių komentarų Jonas daugiau nebeskrido į Lietuvą. Kažkam nepatiko ir, kad jis daugeliui buvo didelis moralinis autoritetas. Jono paprastumas buvo kitoks. Jis nebuvo susireikšminęs. Man kažkada paskambino draugas iš Čikagos ir patarė paskaityti vieno jo naujai atrasto filosofo knygą. Užėjęs pas Joną papasakojau, kad noriu perskaityti jo knygą, paklausiau ar jis tokį žino. Jis man atsakė, kad žino ir parodė pirštu į kelias knygas lentynoje. Jonas pasakė, kam man skaityti tiek knygų jei pats gali viską reziumuoti. Pamenu, kad prie stalo kabėjo jo mamos nuotrauka, o po darbų pavargęs prisėsdavo parašyti eilėraštį. Jonas ir su Nobelio premijos laureatais kalbėdavosi kaip su lygiais. Tas Jono Meko paprastumas kartu buvo ir nepaprastas”,- prisiminimais dalinosi A. Kulikauskas.
A.Kulikauskas sakė, kad gyvenimą Lietuvoje su gyvenimu Amerikoje labai sunku palyginti. Į Lietuvą J. Mekas nevažiavo gal dešimt metų. Pasak jo, kam važiuoti ten kur tavęs niekas nelaukia, kai tuo tarpu esi laukiamas Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje ir kitose šalyse.
„Kai nuvažiavus į bet kokią šalį, susidurdavau su kino žmonėmis, pasakius, kad dirbu su Jonu Meku, pasirodydavo plačiausios šypsenos ir mane šiltai sutikdavo. Joną visur žinojo. Akivaizdu, tie žmonės yra tokio lygio vertintojai, kurie nėra matę nei Jono filmų, nei skaitę jo poezijos. Tokie žmonės iš viso neskaito poezijos. Yra noras menkinti ir žeminti kitą, nes pats esi žemai”,- kalbėjo A. Kulikauskas.
Kritikų trūkumas
Pasak menininkų, kritikų Lietuvoje galėtų būti daugiau. Kritikas nebūtinai turi kritikuoti. Menininkas ne visada įvertina bendrame kontekste ką sukuria, o kritikas tuo tarpu turėtų padėti susigaudyti. Pasak pašnekovų, meno kritikas yra meno istorikas. „Lietuvoje nėra meno kritikų. Nei vieno. Kritikas turėtų padėti, pavyzdžiui, dailininkui suprasti, kurioje upės tėkmėje jis yra pasauliniu lygiu. Kai nėra kritikų mes turime balą”,- pasakojo A. Kulikauskas.
Tokia situacija būtų ir J. Mekui. Pasak menininkų, J. Mekas Lietuvoje yra vertinamas tik todėl, kad jį vertina pasaulis, ir pasauliniai meno kritikai. Pasak A. Kulikausko, jeigu J. Mekas būtų gyvenęs Lietuvoje – jis tebūtų kaimo keistuolis. „Mes visi turėtume išlįsti ir pažiūrėti plačiau. Juk sienos atviros. Bet „kaimo baloje“ tiesiog yra „šilčiau ir ramiau“. Tai yra ir valstybės problema. Kad ir kokią vietą pakrapštytume, pamatytume kaip niekas neveikia. Viskas yra tik gražus fasadas – imitacija. Kiekvienas viduje turi tai pamatyti ir nustoti meluoti, ypač sau. Atrodo per paprasta – ar ne? Bet taip yra”,- pastebėjo fotografas.
J.Meko kūryba didelei daliai Lietuvos žmonių yra nesuprantama. A. Kulikauskas pastebėjo, kad viskas gyvenime yra paprasta, kol mes visko nesukomplikuojame. Žiūrint J. Meko filmus dažnai būna neaiškių dalykų. Tačiau menininkas įsitikinęs, jeigu galvoje yra neaišku, tai ir gyvenime bus daug neaiškumų. „Jeigu Jonas rodo gėlę, tai vadinasi ten – gėlė. Kam gėlėje ieškoti kažko, ko nesimato. Reikia sėdėti ir žiūrėti ką rodo, o ne kurti kažkokių nesąmonių galvoje.
„Aš vėliau Jono paklausiu ką jis mano, kad Lietuvoje yra paskelbti jo metai. Manau, kad jis pasakytų – jeigu jiems to reikia, tegu daro. Ir jam tai nėra taip svarbu, kad prie to daugiau apsistotų”,- juokavo A. Kulikauskas.
Viena meno kritikė kažkada A. Kulikausko meną priskyrė nuobodulio estetikai. Tačiau pats A. Kulikauskas pataisė, kad taip buvo pavadintas pats laikotarpis. „Nenorėčiau, kad šie minėtos kritikės pavartoti žodžiai būtų skiriami man. Nenoriu, kad nei vienas žodis, kuriuo ji apibūdina šį laikotarpį, būtų panaudojamas man. Nesutinku su tuo ir man tai nepriimtina. Pats savo kūrybą apibūdinčiau kaip Fotografiją. Po šio žodžio mes pradedame komplikuoti situaciją ir gaminame etiketes. Fotografija pati iš savęs yra stebuklas, o mes esame fotografai, ne fotomenininkai”,- sakė vyras.
O.Judakova pasakojo, kad einant į susitikimą kiekvienas turi minčių ir vilčių kažką pasakyti. Tačiau Arūnas sakė, kad jam nesvarbu kas ko klausia ar ką nori sužinoti, jeigu jis nori kažką pasakyti – jis paims ir pasakys neklaustas.
Arūnas sako, kad jis yra toks žmogus, kuris gali ryte pabudęs būti visiškai pakeitęs vakarykštę nuomonę. „Aš tiesiog jums pasakau kaip jaučiuosi ir kur esu. Nuolat. Jei aš rytoj jausiuosi kitaip – tai taip ir pasakysiu. Ir Jonas buvo toks pats. Yra skambinęs kitą dieną su visai kitokia nuomone ir tik todėl, kad jis sugalvojo kitaip. Reikia pripažinti, kad suklydome. Tai nėra baisu. Nesusidarykite kategoriškos nuomonės apie mane, nes aš rytoj galiu būti kitoks”,- sakė A. Kulikauskas.
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!