Kaimo vaikams – dailės meno paslaptys – dosniai

Kaimo mokytojas – toks privalomas štrichas žodiniame Tomo Rudoko – Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus vadovo portrete.

–Kaime aš jau dirbu dvidešimt metų, ir niekur nesirengiu iš jo eiti, – neįtikinėja, akivaizdžiai džiūgauja Galerijoje XX, už kito savo darbo stalo, patogiai įsitaisęs grafikas, nepasikuklindamas tuoj pat atlikti kone šlovinimo kūrinį, na ir kas, kad proza, bet išduodančia, kaip tai, kas pasakyta, jam svarbu: –  Paįstrio Juozo Zikaro mokyklos nebedrįskite vadinti vidurine. Nuo rugsėjo pirmosios ji tampa gimnazija. Mes tampame gimnazija, nes toks buvo mūsų, visos bendruomenės, tikslas. Mes jį pasiekėme! Mes esame verti to statuso!

DVIGUBAI DAUGIAU

-Mums, tai reiškia ir man,  ir Paįstriui pasisekė: čia dirbusi dailininkė Emilija Taločkienė, kurią aš pakeičiau, iškėlė idėją, kad dailės meno vaikus reikia mokyti daugiau, nei simboliškai. Todėl mūsų mokyklos pradinukai vietoje vienos savaitinės pamokos turi keturias. O aš jau pradedu ugdyti penktokus. „Pasidresiruoju“ truputį, ir tada – jokių problemų iki dvyliktos klasės, – kaip visada sodriam pasakojimui tinkančio žodžio toli nesidairo profesionalus grafikas. – Paįstryje ir vyresnėse klasėse kitaip, nei kitur: net šeštokai – dešimtokai vietoj vienos dailės pamokos per savaitę turi dvigubai daugiau.

Kaimo mokykloje T. Rudokas tvirtina iki šiol užsilikęs dar ir todėl, kad čia – idealios darbo sąlygos – ir tiesiogine, ir ta prasme, apie kurią pedagogai dažnai diskutuoja tarpusavyje, bet vietos mokyklų vadovybės sąmonėje, apskritai šalies švietimo politikos formavimo srityje ji nepakitusi nuo sovietmečio, kuomet dėstomos disciplinos buvo pirmaeilės reikšmės, ir menko svarbumo, jei tai ne lietuvių kalba, ar ne fizika. Paįstrio Juozo Zikaro vidurinėje – su pasididžiavimu taria T. Rudokas, viskas pagaliau teisingai: muzika, dailė, kūno kultūra – lygiavertės matematikai. Niekam nė į galvą nešauna šių pamokų „aukoti“ – ruoštis  renginiams, važiuoti į ekskursijas – lyg tai turėtų būti savaime suprantama, nes paaiškinamas paprastas – kas čia tokio? Gi ne egzaminui ruoštis…

DARBO PASKIRTIS – TEIKTI MALONUMĄ

Nepaisant to, kad dailės egzaminas – vienas iš taip vadinamųjų pasirenkamųjų, ir teoriškai galėtų tapti „išsigelbėjimo ratu“ tiems, kuriems nelabai ko iš vidurinės tereikia – tik kaip nors gauti atestatą, vadinasi, išlaikyti privalomąjį lietuvių kalbos egzaminą ir dar vieną pasirinktąjį, tačiau Paįstryje, pabrėžtinai kelisskart pakartoja mokytojas, to niekada nėra nutikę. Dailės egzaminą abiturientai renkasi žinodami, kad pasuko pačiu sudėtingiausiu keliu ir kad nuo apsisprendimo akimirkos teks dirbti, dirbti, dirbti. Dažniausiai tokie drąsuoliai būna pasiryžę ateitį sieti kaip tik su dailės studijomis, ir jiems puikiai sekasi, nes baigiamojo egzamino rezultatai parodo, jog darbai – verti ne tik to, kad jų autoriai atsidurtų aukštųjų mokyklų pirmakursių sąrašuose. Jų pavardės paprastai tuos sąrašus pradeda.

-Vaikų rezultatai – puikūs, darbo aplinka – nepriekaištinga. Kabinetą susitvarkiau taip, kad miesto kolegoms bent apie panašų – tik pasvajoti. Jokios psichologinės įtampos kolektyve, apskritai, mokyklos bendruomenėje, o tie menki penkiolika kilometrų nuo Panevėžio iki Paįstrio – toks juokas, kad neverta apie juos ir kalbėti, – darbo kaimo mokykloje privalumus vardija T. Rudokas. – Man ten dirbti – malonu. Apskritai, manau, darbo paskirtis – teikti malonumą. Bet kokio darbo. Jei yra atvirkščiai, aš prie tokio darbo nesiartinu. Kodėl turėčiau kankintis?

STEBUKLŲ NEREIKALAUJA

Paįstrio Juozo Zikaro vidurinė – beveik galerija. Aplinka tokia, kad tik aklas nepamatytų, bet ir tai, tikriausiai, kuriamąją meno jėgą vien alsuodamas tuo oru įkvėptų. Kaip to menininkas siekia? Sako, nei siekia specialiai, nei ką. Tiesiog su vaikais dirba laisve ir pagarba grįstais principais: mokiniai piešia tomis priemonėmis, kokias turi. Jokių reikalavimų – šiandien akvarelė, rytoj aliejus, poryt tušas. Nieko panašaus. Ir darbai kuriami tik per pamoką – kam juos neštis į namus? Ir stebuklų, kad per 45 minutes mokinys baigtų piešinį, T. Rudokas nepageidauja. Nes taip nebūna. Todėl vienas mokinys per pusmetį nupiešia gal penkiolika piešinių, kitas – gal septynis. Na ir kas? Juk ne kiekis čia svarbiausia.

-Per 45 min. piešinio nebaigsi – tai tokia totali nesąmonė, kad gali sužlugdyti kūrėją visiškai. Atmušti nuo kūrybos, daugiau nieko. Dailės pamoka turi išeiti iš standartinės pamokos rėmų. Ir išeina. Pas mane klasėje – suolai ratu, kvadratu, kiekvienas dirba taip, kaip jam patogiau: į mane žiūrėti nereikia – dalis taip ir sėdi – atsukę nugaras. Kai nori pabendrauti, arba pamatyti, ką aš piešiu – atsisuka. Mokytojas, kuris nemoka piešti ir dėsto dailę – niekada nebus autoritetas, kaip ir matematikas, virtuoziškai nekopinėjantis po lygčių aukštikalnes. Taigi, jie pasižiūri, kaip aš, aš pasižiūriu, kaip jie – ir rezultatai, pavyzdžiui, egzaminų darbai – tokie stiprūs, kad man net pačiam girtis norisi, kokie talentingi to Paįstrio krašto vaikai.

T. Rudokas juokiasi, kaip kartą jo pamoką stebėjusi kažkokia labai svarbi komisija nepaliovė klausinėjusi: ar specialiai, tik šiandien, tuos suolus taip sustatę, ar tyčia viską darę taip, kad šokiruotų. Žodžiu, išvažiavo nepatikėję, kad čia tai – kasdienybė.

Mokytojas džiaugiasi: paįstriečiai turi viską –  ir multimedijas, ir keramikos, ir grafikos stakles. Minko molį ir prisiliečia kone prie visų įmanomų medžiagų.

Tarp normalaus kaimo ir miesto – atskirties nėra. Visi –  kompiuterizuoti, telefonuoti, net ne po kartą. Internetas ir virtualios galimybės – vienodos. Dėl to nebūtina didmiestyje gyventi. Tiesa, ko nepaslėpsi – tai turtinės nelygybės, socialinių niuansų – jie jaučiasi.

„NIEKADA“ – JAU DU DEŠIMTMEČIAI

Šiaulių universitete grafiką baigęs kūrėjas mokykloje pasakoja atsidūręs, kaip dauguma kitų, maniusių, kad tai truks labai neilgai, žodžiu, laikinai, kol susiras „svajonių“ darbą.

-Prisimenu, kaip dar bestudijuodamas garsiai pareiškiau, kad mokykloje tai jau niekada nedirbsiu. Bet, pasirodo, paskelbiau sau nuosprendį. Ir tam „niekada“ – štai jau dvidešimt metų.

Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriui T. Rudokas taip pat vadovauja ilgokai – dešimtmetį.

-Praeitą savaitę buvo „grožio konkursas“ ir aš vėl jį laimėjau, – ironizuoja. –  Dar ketveriems metams. Dar vienai kadencijai. Bet jau paskutinei. Kodėl? O todėl, kad suvoki: viskas. Daugiau čia būdamas nieko nepasieksi. Padarei viską, ką galėjai.

Vienas dalykas – pavargau. Antras – negali būt amžinas, kaip Lukašenka, ir nuolat persirinkinėt. Visų svarbiausia, kad nebematau kelio į ateitį, nors, atrodo, darom daug:  projektai, parodinė veikla, plenerai. Bet norisi kažko kito, ir daugiau. Tas ir yra, kad per tuos dešimt administracinio darbo metų mano dienos pasidarė tokios:  pavedžioju šunį – išgeriu kavos – važiuoju į mokyklą – grįžtu į galeriją – grįžtu namo. Išeinu ryte po septynų, pareinu vakare prieš devynias. Amžinas pritrūksta laiko. Ypač, kai užgriūna projektai, parodos, jų kuravimas, leidyba. Kurti nebėra kada. Dabar paišinėju tik stichiškai prišokdamas. Ne taip noriu eikvoti savo laiką. Blogiausia, kad jaučiuosi grynai administratoriumi –  kokiu bebūčiau: geru – blogu, bet administratoriumi.

AUKSO ŽENKLELIS – VIENINTELIAM

Įdomiausia, kad administratoriumi Tomui būti sekasi: 2012 metais į tarptautinę bienalę Baltarusijoje – Minske – nuvežę savųjų dailininkų darbus grįžo svariai įvertinti: tapytojas Osvaldas Juška – trečiąja vieta, pats Tomas Rudokas – aukščiausiąja – pirmąja.

-Lietuvos dailininkų sąjunga turi prestižiškiausią apdovanojimą – auksinius ženklelius. Per visus jos gyvavimo metus iš viso jų išdalinta 44, bet kažkaip niekada to ženklelio nepavykdavo gauti nė vienam panevėžiečiui. Vis dėlto pernai Panevėžio skyrius pristatė stiklo menininką Remigijų Kriuką ir jis – pirmasis ir kol kas vienintelis iš panevėžiečių šiuo aukso ženkleliu buvo įvertintas už visų 2013 metų kūrybą, – kolegos, ir tuo pačiu viso Panevėžio skyriaus sėkme džiaugiasi dailininkų vadovas, detalizuodamas, kaip išties sunku pelnyti tą apdovanojimą: –  vertinamas tik tų metų darbas – ne apskritai. Vadinasi, kurti turi taip intensyviai, kad lemiamą žodį tarsiančiai komisijai nekiltų nė menkiausia abejonė.

ATVIRAI. ARGUMENTUOTAI. AŠTRIAI

Laisvas, tik ir besitaikantis peržengti visuomenėje vyraujančių nuostatų ribas, besikėsinantis perlaužti gyvenimo tėkmę stabdančius stereotipus, nepailstantis maištautojas? Tokius bruožus menininkui paprastai priskiria kiti, racionalesnėse pozicijose įsitaisę. Ar Tomui Rudokui tai tinka?

Ne, sako, kartais esantis netgi nuobodžiai tvarkingas. Mėgstantis planuoti, sudėlioti viską į lentynėles. Tik, bėda, kartais gyvenimas ima ir tas lentynėles sumaišo. Ne tvarką, paties susikurtą, bet lentynėles.

Žmonėms, kuriuos menininkas įsileidžia į savąją erdvę, kelia kone vienintelį reikalavimą – būti įdomiems.

Kodėl pats kadaise nuėjo pas liberalus? Irgi dėl įdomumo?

-Iš dalies, – sutinka. – Man partija – tai galimybė išsakyti savąją pilietinę poziciją. Aš ją turiu, ir drąsiai reiškiu. Tiesiog partija atveria daugiau galimybių, kad ir sutikti panašiai mąstančių žmonių. Aš nesiekiu politikuoti, dominuoti – ne toks mano tikslas partinėje veikloje. Jei matau, kad klydau, pripažįstu. Esu atviras – diskusijoms, deryboms.

Gali būti, kad kaip tik todėl ir mokyklos profsąjungai vadovauti kolegos patikėjo Tomui, nes šalia jo jaučiasi saugiai. Ir žino, kad jų lyderis už visus stos mūru, jei reikės. Atvirai. Argumentuotai. Aštriai. Dėl to kai kam yra „nepatogus“. Ar įmanoma kitaip? Gal. Bet nereikia.

 Ingrida Paškauskaitė,

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *