Kaip atsirado dramos teatras Panevėžyje

2018 m. sukako 80 metų, kai Kaune susikūrė Juozo Miltinio vadovaujama Kauno Darbo rūmų studija. Dar 1988m. buvo ketinta išklimingai paminėti dramos studijos 50-metį. Bet laikas bėgo ir šio sumanyno teko atsisakyti. Tai buvo gera proga prisiminti Panevėžio dramos teatro pradžią. Pavartykime aktoriaus Kazio Vitkaus užrašus. Jie daryti nuo 1940 m. iki 1954 m. per Juozo Miltinio užsiėmimus. Aktorius užrašus darė tik sau, užsirašydamas tai, kas ja atrodė tinkama, įdomu, naudinga. Šiandien šie užrašai teatro istorijos nepamainomas šaltinis.

        1940 m. gegužės 7 d.“Lietuvos žinios“ skelbė: Atidarytas naujas teatras. Darbo rūmų namuose  Vytauto prospekte. Gegužės 5 d. atidarytas darbininkų teatras, kuris savo premjerai pasirinko S.Kymantaitės- Čiurlionienės „Pinigėlius“. Aprašoma teatro patalpa.Teatro salė yra didžiausia Kaune.erdvi, graži, malonių architektūrinių linijų. Joje esą per 1000 vietų. Scena taipogi didelė, orkestrui apie 20-30 vietų. Kėdės patogios. Įėjimas į teatrą gražus, erdvus, praktiškas. Darbininkų teatras- puikus teatras. Jame praktiškumo sumetimais yra tai, kad gali eiti į teatrą nenusirengus, kaip į kino teatrą…

        Aktoriai-darbininkai.Visi aktoriai yra patys darbininkai, kuriuos vaidybos pamokė artistai profesionalai.Teigiama, kad Darbininkų teatro darbininkų trupė yra pakilusi aukščiau paprasto mėgėjiškumo, nes yra pramokę vaidybinės technikos.

         „Pinigėlius“ pastatė A.Šležas, scenografiją kūrė V. Dobužinskis, vaidino Žilionaitė- Vaznienė, B.Babkauskas, Z. Lapinskas, J. Matulytė,

B. Gudanavičius, Česionytė, Z. Vekrikaitė, V.Kazakevičius, J. Dulskytė,

A. Eidimtaitė, J. Alekna, E. Jermolajevas, K. Vitkus ir G. Pauliukaitis.

Pažymima, kad kai kurie aktoriai turi vaidybinių gabumų ir neblogai orientuojasi scenoje, ypač B.Gudanavičius, Žilionaitė-Vaznienė, J. Matulytė. Pjesė darbininkų scenoje ir darbininkų vaidinama atrodė palyginti labai gerai. Dramos vaidinimų trupė buvo pasiruošusi dar tris veikalus.Numatoma, kad dar bus  operetė, kuriai vadovaus dirigentas Makačinas. Muzikinė dalis- M.Petrausko opera „Birutė“, po to eis operetė „Geiša“ ir „Linksmoji našlė“. Bilietų kainos – nuo lito iki dviejų. Recenzentas J.Kardelis linkėjo darbininkų teatrui sėkmės.

      1940 m. gegužės 7 d.“Laiko“numeryje Simas Miglinas jau recenzavo matytą premjerą“ „ Tuo tarpu dar sunku daryti išvadas dėl kolektyvo, vaidinusio „Pinigėlius“, sugebėjimo dirbti scenos darbą. Žmonės jauni, pirmuosius žingsnius žengią scenoje. Daug žalumo, žymi nemaža stoka elementariausių žinių. Tačiau kartu buvo matyti ir teigiamas reiškinys: jokio štampo, manieros, kuri dažnai taip graudžiai būva ryški daugelio profesionalų aktorių vaidyboje“. Neigiamybių išvengta, nes „studija, nors ir nedaug dirbo, buvo vesta tinkama linkme“.

         1940 m. lapkričio 20d. Lietuvos TSR Švietimo Liaudies Komisariato Meno Reikalų valdyba pranešė, kad Švietimo Liaudies Komisaro 1940 m. lapkričio 18 d. įsakymu D/N Nr.330 leidžiama Jonui Sakui organizuoti ir vadovauti dramos teatrui Panevėžyje. Aktorius J.Miltinis ieškojo vietos būsimam teatrui: Šiauliuose teatras jau buvo, Ukmergėje nebuvo jokių sąlygų. Panevėžys vietos valdžia palaikė teatro įkūrimo idėją, žadėjo, kiek galima, padėti. Buvo tušti Šaulių rūmai, patalpos aktoriams apgyvendinti – buvęs vienuolynas…

      Juozas Miltinis rašė: „…Atėjau į Panevėžį su kuprine. Daugiau nieko nereikėjo. Tik blogo tegul nedaro, galvojau,o gera aš pats čia pasidarysiu…

Kad tik grai prasidėtų: baigtis turbūt gerai negali…“.

        Jau 1940 m. lapkričio 24 d.“Tarybų Lietuva“ spausdino straipsnį „Panevėžyje organizuojamas Valstybinis dramos teatras“. Tame pat  puslapyje -skelbimas-„Reikalingi aktoriai .Panevėžio Dramos Teatrui reikalingi aktoriai, kuriems parinkti gruodžio 1 d. 10 val. Kaune, Valstybės teatre, bus konkursas. Šiam konkursui kiekvienas kandidatas be prašyymi ir currrculum vitae turi paruošti po eilėraštį ar pasakėčią ir perskaityti prozos straipsnelį.

    Gruodžio 6 d. 16 val iš Kauno išvažiavo 18 žmonių trupė. Tarp jų: J.Miltinis, J. Aleksa, V. Blėdis, B. Babkauskas, J.Dulskytė, V. Fakejevaitė, B. Gudanavičius,T. Grigaliūnaitė, K. Kučinskaitė, Z.Lapinskas, J.Matulytė,

G. Pauliukaitis, V. Ruminavičiūtė, K. Vitkus. Gruodžio 16 d.  aktoriais kandidatais priimti: J.Mikėnaitė, L. Končiūtė, M.Keturakytė, V.Gruodis,

A. Jančys, S.Paska, V. Tautkevičius. Po mėnesio kandidatais tapo : S.Kosmauskas ir B. Raila.

       Iš pradžių J.Miltinis dirbo kaip aktorius su teise režisuoti. Prasidėjo „N.Pogodino „Sidabrinio slėnio“ repeticijos. Aktoriai iš pradžių buvo apgyvendinti „Rambyno“ viešbutyje, vėliau ( 1941m. sausio15 d.) perkelti į atsilaisvinusį  vienuolyno pastatą…

         Teatro režisieriumi buvo numatytas buvęs Šiaulių dramos teatro  direktorius J.Stanulis. „Sužinojęs, kad esu paskirtas į Panevėžį, nuva\iavau susipažinti. Tuo metu vyko pirmoji premjera. Susipažinau su aktoriais. Iš jų sužinojau, kad J.Miltinis jiems didelis autoritetas, išvykau…“(Iš J.Stanulio prisiminimų). Aktoriai jau nenorėjo įsileisti kito meno vadovo. Nuo tada J.Miltinis tapo tikru režisieriumi.1941m. kovo 15 d. įvyko iškilmingas Panevėžio  teatro atidarymas.

     1940 m. gruodžio 19 d. aktorius Kazys Vitkus pradėjo vesti užrašus:

„…Per idėją eiti prie tikslo.Galima viską padaryti tiksliai,bet tai nebus meniška- trūks formos. Stebint gyvenimą, nereikia jame ieškoti kokių ypatingų ar efektyvių objektų (katastrofos, muštynių ir kt.), bet paimti patį paprasčiausią objektą ir į jį reikia norėti suteilkti savo dėmesį.

Reikiai stebėti paeiliui- pojūčius ( žiūrėjimą, klausą, lietimą ir kt.), o tik vėliau iš pojūčių ir jo (žmogaus-objekto) elgimosi nustatyti, koks jo dabartinis stovis, atmosfera, jo profesija, į ką šiuo metu susitelkęs ir kodėl, kios priežastys jį verčia daryti taip, o ne kitaip. Ir stebėti, nepraleidžiant nė vienos dienos ir tuo lavinti dėmesį ir pastabumą.<…>

Mene reikia ieškoti paprastumo ir natūralumo (viskas natūralu ir paprasta), bet ne ką nors ypatinga. Aktoriui sceniškas darbas turi būti toks paprastas, kaip šiaučiui ar kitam amatininkui jo dirbamas darbas. Studijuojant veikalą, prie jo reikia prieiti nužemintai, paprastai su meile ir pasišventimu.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas