Kaip bendruomenė gali pasirūpinti savo saugumu? Vieno rajono patirtis

Vakarėjant miesto gatvėms, kai vieni žmonės jau įsitaiso ant sofų su knyga rankose, o kiti iškeliauja paskutiniams dienos reikalams, rajone tyliai rieda automobilis su atpažįstamais ženklais. Ne policijos ekipažas, ne savanoriai, o profesionali saugos tarnyba, tapusi neatsiejama šio rajono dalimi. Kadaise šią paslaugą čia pasirinko tik keli gyventojai, tačiau šiandien didelė dalis bendruomenės jau suprato, kad papildoma apsauga yra ne tik prevencinė priemonė, bet ir galimybė jaustis ramiau kasdien.

Ne vienas žmogus yra patyręs nemalonių situacijų, kai po nakties savo automobilį rado apgadintą ar net su išdaužtu stiklu, kai iš daugiabučio rūsio dingo daiktai, o kai kurie yra susidūrę ir su dar didesnėmis problemomis. Tačiau tik mažuma imasi realių veiksmų, kol problema dar neišauga į didesnę grėsmę. Vienas šio rajono gyventojų pasakoja, kad anksčiau į vagystes žiūrėjo kaip į kažką, kas vyksta „kažkur kitur“. Tačiau kai įsilaužta į jo paties garažą ir dingo brangus įrankių komplektas, nuomonė pasikeitė.

Nusikaltimų banga ir bendruomenės sprendimas

Prieš kelerius metus šis rajonas susidūrė su didėjančiu vagysčių skaičiumi. Gyventojai nuolat pastebėdavo įtartinus asmenis slampinėjančius tarp automobilių, o socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodydavo pranešimai apie išdaužtus langus ar pavogtus daiktus. Policija, nors ir reaguodavo į iškvietimus, negalėjo būti visur vienu metu. Tada ir kilo idėja – o kas, jei rajono bendruomenė pati pasirūpintų papildomu saugumu?

Iš pradžių buvo skeptikų. Kai kurie manė, kad užtenka vaizdo kamerų, kiti – kad policija ir taip atlieka savo darbą. Tačiau situacija pradėjo keistis, kai pirmieji gyventojai ėmė jungtis prie iniciatyvos. Jie sudarė sutartį su apsaugos tarnyba, kuri įsipareigojo patruliuoti rajone naktimis ir reaguoti į iškvietimus. Po kurio laiko prisijungė vis daugiau žmonių, kol galiausiai patruliavimas tapo ne atsitiktiniu, o nuolatiniu.

Kas keičiasi, kai rajone atsiranda profesionali apsauga?

Pirmiausia, sumažėjo smulkių nusikaltimų skaičius. Oficialūs duomenys rodo, kad tokiose vietose vagysčių ir vandalizmo atvejų skaičius gali kristi net 30-40 procentų. Nusikaltėliai tiesiog renkasi kitas vietas, kur jų niekas nestebi.

Antra, pasikeitė pačių gyventojų elgesys. Kai žinai, kad tavo rajone patruliuoja apsaugos ekipažas, atsiranda daugiau ramybės. Tėvai drąsiau leidžia vaikus į kiemą, o vyresnio amžiaus žmonės nebejaučia įtampos grįždami namo vėlai vakare.

Trečia, reagavimo laikas tampa trumpesnis. Nors policija visada atlieka savo darbą, realybė tokia, kad į ne skubius iškvietimus gali būti reaguojama ne iš karto. Apsaugos tarnybos pranašumas – ekipažai dirba tik šioje teritorijoje, todėl, gavus pranešimą, jie gali būti įvykio vietoje vos per kelias minutes.

Kaip veikia prevencija?

Ekspertai aiškina, kad saugumas prasideda ne tik nuo to, kiek policijos ar apsaugos tarnybų ekipažų važinėja gatvėmis, bet ir nuo nusikaltimų prevencijos. „Kai kurie nusikaltėliai tiesiog ieško lengviausių taikinių. Jei jie mato, kad rajonas stebimas, kad žmonės bendradarbiauja ir greitai praneša apie įtartinas veiklas, jie paprasčiausiai nesirenka tos vietos“, – sako saugumo analitikai.

Prevencinės priemonės apima ne tik patruliavimą. Gyventojai dažnai įrengia papildomas kameras, apšvietimą prie įėjimų, daugiau dėmesio skiria kaimynų stebėjimui ir bendravimui. Taip pat naudojamos specialios mobiliosios programėlės, kuriose galima iškart pranešti apie įtartinus asmenis ar automobilius, pasidalyti informacija su apsaugos ekipažais ir kitais bendruomenės nariais.

Ar saugumas turi kainą?

Žinoma, papildoma apsauga kainuoja. Tačiau tie, kurie ja naudojasi, pastebi, kad išlaidos nėra didesnės už ramybę ir saugumą, kurį suteikia tokia paslauga. Be to, dažnai investicija į saugumą yra mažesnė nei nuostoliai, patirti po vienos vagystės ar įsilaužimo.

Viena iš didžiausių baimių buvo tai, kad žmonės nesutiks prisidėti finansiškai. Tačiau praktika parodė, kad kai bendruomenė supranta apsaugos vertę, dauguma sutinka mokėti už papildomą patruliavimą. Kai kurie gyventojai netgi siūlė papildomai prisidėti, kad patruliavimas būtų dar dažnesnis.

Ar šis modelis veikia visur?

Tai, kas puikiai suveikė viename rajone, gali neveikti kitur. Tačiau tendencijos rodo, kad vis daugiau miestų bendruomenių domisi tokiomis priemonėmis. Kai kurie projektai prasideda nuo mažų iniciatyvų, pavyzdžiui, stebėjimo kamerų įrengimo ar vietinių gyventojų budėjimo, o vėliau pereinama prie profesionalių sprendimų.

Ar ši praktika taps nauju saugumo standartu miestuose? Ar vis dar laukiame, kol kažkas pasirūpins mūsų saugumu už mus? O gal pats metas imtis veiksmų, kol dar nereikia spręsti skaudžių pasekmių?