Kaip Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai šokėjais virto…

Juozo Miltinio dramos teatras šį sezoną užbaigia ypatingai. Birželio 9 ir 10 d. čia pristatoma choreografų Mariaus Pinigio ir Adriano Carlo Bibiano premjera „Kūnai“. Repeticijos teatre įpūtė įspūdingų naujovių: dešimt aktorių ir du choreografai ėmėsi kurti šokio spektaklį. Netikėtas sprendimas Panevėžio publikai pristatyti nedraminį spektaklį, dar netikėčiau nuskambėjo aktorių kasdienybėje, privertęs juos pamiršti žodžio raišką ir pereiti prie kūniškosios. Spektaklyje taip pat maloniai stebina tiek amžiaus, tiek fizinių duomenų ir charakterių įvairumas, antrinantis minčiai, jog šiuolaikinis šokis neturi ribų ir normų, taip tapdamas liberaliausia išraiška. Ta proga, kalbą jau primiršusius aktorius pakvietėme žaibiškų klausimų interviu. Šį kartą su mumis kalbėjosi: Julius Tamošiūnas, Donatas Kalkauskas, Ieva Brikė, Kamilė Galkutė.

Ką jums suteikė nauja patirtis repeticijų salėje, ruošiantis šokio spektakliui?

Julius Tamošiūnas: Nuostabu vėl prisiminti savo kūną.

Donatas Kalkauskas: Įgavau daug naujų patirčių ir idėjų judesių sferoje.

Kamilė Galkutė: Atradau visus savo štampus ir stengiausi juos panaikinti.

Ieva Brikė: Džiaugsmą.

Apibūdinkite repeticijų procesą.

J.Tamošiūnas: Aktyvus ir žaismingas.

D.Kalkauskas: Aktyvus, sunkus, inovatyvus.

K.Galkutė: Daug iššūkių, prakaito ir nepatogumo.

I.Brikė: Fiziškai intensyvus, emociškai atpalaiduojantis.

Kas yra didžiausias iššūkis ruošiantis šokio spektakliui?

J.Tamošiūnas: Įveikti savo kūno ribas.

D.Kalkauskas: Dideli krūviai, reikalaujantys fizinio pasirengimo.

K.Galkutė: Būti studente šiame darbe.

I.Brikė: Partnerystė su kitais žmonėmis, nes visų mūsų kūnai ir patirtys judesio srityje skirtingi.

Apie ką kalba spektaklis?

J.Tamošiūnas: Apie kūno atmintį.

D.Kalkauskas: Apie žmogaus judėjimą, ir to judėjimo prasmę.

K.Galkutė: Apie užstrigimą galvoje ir siekį bent trumpam pagyventi kūne, – ne joje.

I.Brikė: Apie žmonių bendravimą neverbaline, kūno kalba.

Ką primena spektaklis „Kūnai“? Kodėl?

J.Tamošiūnas: Gražius tapybos darbus, nes būtent taip atrodo spektaklio scenos.

D.Kalkauskas: Nieko kito, tai kažkas originalaus.

K.Galkutė: Gyvenimo sausrą, o kai matavausi kostiumą pagalvojau apie pilką ofisą.

I.Brikė: Šį sezoną pristatytą vokalinį performansą „Big Pharma“, nes čia susirinko beveik tokia pati didelė komanda. Taip pat abu darbai buvo mums dar nebandyti, nauji žanrai.

Kas jumyse sužadina kūrybiškumą?

J.Tamošiūnas: Abu choreografai, suteikiantys laisvę fantazijai, bet tuo pačiu nukreipiantys reikiama kryptimi.

D.Kalkauskas: Smalsumas, neįprastos situacijos ir nežinia intriguoja pasinerti į naujus procesus.

K.Galkutė: Knygos, vaizduotės uždaviniai ir pratimai. Konkrečiai šiame procese – neįprasti veiksmai, kuriuos atliekame ne kasdien.

I.Brikė: Vidiniai minčių, idėjų konfliktai.

Kas jums siejasi su žodžiu kūnas?

J.Tamošiūnas: Malonumai ir skausmai.

D.Kalkauskas: Kalba, bendravimas, išraiška.

K.Galkutė: Kraujas, oda, raumenys, jungtys tarp kūno dalių.

I.Brikė: Fizika, medžiagiškumas, gravitacija.

Kokios mintys aplanko šokant?

J.Tamošiūnas: Pačios įvairiausios.

D.Kalkauskas: Pasineriu į jaunystės prisiminimus. Prisimenu koks jausmas apimdavo lekiant dviračiu – laisvė, energija gaivališkumas ir jėga.

K.Galkutė: Iš pradžių galvoju apie tai, kaip sunku, kaip reikės atlikti tam tikrus veiksmus, o paskui mintys dingsta ir atsiranda geras jausmas pačiame kūne.

I.Brikė: Mintys aplanko retai. Dėl to šokti yra smagu, – nereikia galvoti, verbalizuoti minčių. Čia reikalinga intuicija, pojūčiai.

Ką norėtumėte pasakyti būsimam žiūrovui?

D.Tamošiūnas: Ateikite, žiūrėkite, prisiminkite.

D.Kalkauskas: Šis spektaklis kalba daugiau, nei apie kūną. Jis – tarsi langas, pro kurį atsiveria naujų reikšmių horizontas. Kažkas daugiau, nei galima įsivaizduoti.

K.Galkutė: Norėčiau, kad po spektaklio eitumėte pašokti. Stebėti yra viena, o pačiam šokti – visai kas kita.

I.Brikė: Manau, kad spektaklis labiausiai turėtų patikti empatiškiems žmonėms. Beje, tyrimais įrodyta, kad šokio spektakliai yra naudingi žiūrovui, kadangi gerina smegenų elastingumą, taip atitolinant senėjimo procesą. Tai galima pasiekti ne tik pačiam judant, bet ir stebint judančius žmones, kadangi tai taip pat tiesiogiai veikia mūsų nervų sistemą.

Kalbino Dovilė Jadzevičiūtė