Kiekvienas, turintis bent mažą žalią kiemo plotelį Lietuvoje, puikiai pažįsta tą jausmą. Vasaros vidurys, žolė auga akyse, o trimeris, tas ištikimas pagalbininkas, staiga pradeda ožiuotis. Valas stringa, nelenda lauk, o galiausiai, bandant jį iškrapštyti, kažkas nulūžta pačioje galvutėje. Ir štai, stovima vidury kiemo, ausyse spengia tyla (arba piktas dūzgimas), o darbai stovi. Pirmas impulsas – vežti į servisą. Bet servisai vasarą užversti darbais, eilės driekiasi savaitėmis, o žolė laukti nesiruošia. Atrodo, kad tokia smulkmena kaip sulūžusi plastmasės gabalas gali sugadinti visą savaitgalį. Tai tapę savotiška lietuviškos vasaros dalimi – kova su technika.
Problema dažniausiai slypi vienoje vietoje – tai nusidėvėjusi arba sulūžusi trimerio galva. Atrodo, menka bėda, bet be jos visas galingas variklis tėra nenaudingas svoris ant peties. Daugelis vengia šį darbą atlikti patys, nes mechanizmas atrodo sudėtingas. Kažkokie sriegiai, fiksatoriai, varžtai… O jeigu nupirksiu ne tą? O jeigu sulaužysiu dar labiau? Šie klausimai sustabdo nuo savarankiško remonto, verčia ieškoti meistrų ir, žinoma, leisti pinigus. Tačiau tiesa yra tokia, kad pakeisti šią detalę yra paprasčiau, nei atrodo. Tai darbas, kurį tikrai galima atlikti pačiam per penkiolika minučių, turint tinkamas instrukcijas ir suprantant kelis esminius principus. Šis straipsnis skirtas būtent tam – žingsnis po žingsnio išnarplioti visą procesą ir parodyti, kad tai įveikiama.
Kodėl išvis reikia keisti trimerio galvutę?
Atrodytų, kas ten gali sugesti? Paprastas plastmasės gabalas su valu viduje. Deja, realybė kitokia. Trimerio galvutė yra viena iš labiausiai apkrautų įrenginio dalių. Pagalvokime apie tai – ji sukasi tūkstančių apsisukimų per minutę greičiu. Ji nuolat kontaktuoja ne tik su žole, bet ir su tuo, kas pasitaiko kelyje. Lietuviškuose sklypuose netrūksta nei akmenukų, pasislėpusių žolėje, nei senų pamatų likučių, nei tvoros stulpelių. Kiekvienas toks smūgis yra mikrotrauma plastmasiniam korpusui. Laikui bėgant, plastikas nuo saulės ir temperatūrų svyravimų (o Lietuvos klimatas tam puikiai tinka – nuo -20 žiemą iki +30 vasarą) tampa trapesnis. Galiausiai vienas stipresnis trinktelėjimas, ir atsiranda įtrūkimas. Be to, viduje yra mechanizmas – dažniausiai spyruoklė ir fiksatoriai, skirti valui išleisti (tas vadinamasis „bump-feed“). Šis mechanizmas kemšasi žemėmis, šlapia žole, dyla. Vieną dieną jis tiesiog nustoja veikti – valas arba neišlenda, arba išlenda visas iškart.
Pasiruošimas darbui – saugumas pirmiausia
Prieš pradedant bet kokius remonto darbus, svarbiausia yra pasirūpinti saugumu. Skamba nuobodžiai, bet praleidus šį žingsnį, penkiolikos minučių darbas gali baigtis vizitu į ligoninės priimamąjį. Pirmiausia – pirštinės. Senoji galvutė gali turėti aštrių nulūžusių kraštų, o ir pats reduktorius, prie kurio ji tvirtinama, neretai būna aplipęs sena, kieta žole ir purvu. Antra – akiniai. Keičiant galvutę, ypač jei ji užstrigusi, gali tekti panaudoti jėgą. Niekada negali žinoti, ar kokia smulki detalė, spyruoklė ar purvo gabalas neiššaus tiesiai į akis. Svarbiausias žingsnis – įsitikinti, kad įrenginys netyčia neįsijungs. Jei trimeris elektrinis ar akumuliatorinis, būtina atjungti jį nuo tinklo arba išimti akumuliatorių. Jei benzininis – pats patikimiausias būdas yra nuimti žvakės laidą („pypkę“) nuo žvakės. Taip užtikrinama, kad net netyčia truktelėjus už starterio, variklis neužsives. Galiausiai, pasiruoškite darbo vietą. Geriausia tai daryti ant stabilaus stalo ar darbastalio, o ne ant žemės, kur pamesti smulkų fiksavimo kaištį būtų vienas juokas.
Ar visos trimerių galvutės yra vienodos?
Čia ir slypi didžiausia pradedančiojo meistro baimė – nupirkti netinkamą detalę. Atsakymas trumpas – tikrai ne, jos nėra vienodos. Yra dešimtys, jei ne šimtai, skirtingų tipų. Pirmiausia, jos skiriasi pagal valo padavimo būdą. Yra rankinės, kur valą reikia ištraukti sustabdžius variklį. Yra pusiau automatinės (bump-feed), kurios populiariausios – stuktelėjus galvute į žemę, valas išsivynioja. Yra ir automatinės, kurios valą išleidžia pačios, kai jo trūksta. Bet svarbiausia ne tai. Svarbiausia – tvirtinimas. Dauguma galvučių tvirtinamos užsukant jas ant reduktoriaus ašies sriegio. Ir čia prasideda linksmybės. Sriegiai būna skirtingų diametrų (pvz., M10, M12) ir, kas dar svarbiau, skirtingų krypčių. Dauguma benzininių trimerių naudoja kairinį sriegį. Tai reiškia, kad galvutė užsukama prieš laikrodžio rodyklę, o atsukama – pagal laikrodžio rodyklę. Taip daroma saugumo sumetimais, kad dirbant galvutė pati neatsisuktų. Tačiau elektriniai ar akumuliatoriniai modeliai kartais turi standartinį, dešininį, sriegį. Todėl perkant naują galvutę, būtina žinoti savo trimerio modelį arba turėti senąją galvutę kaip pavyzdį.
Fiksavimo varžto paieškos
Bandant atsukti senąją galvutę, susiduriama su problema – sukant galvutę, sukasi ir visa ašis. Reikia kažkokio būdo, kaip užfiksuoti pačią ašį (reduktorių), kad galvutę būtų galima atsukti. Tam beveik visi trimeriai turi specialią fiksavimo angą. Ji dažniausiai būna ant reduktoriaus korpuso, visai šalia vietos, kur sukasi galvutė. Tai nedidelė skylutė, kartais pažymėta, o kartais tiesiog įspausta metale. Norint užfiksuoti ašį, reikia lėtai sukti pačią galvutę ranka ir tuo pačiu metu bandyti į tą skylutę įkišti ploną atsuktuvą, šešiakampį raktą (imbusą) ar net tinkamo skersmens vinį. Vienu metu pajusite, kad kaištis įkrito giliau – tai reiškia, kad jis pataikė į specialią išpjovą besisukančioje ašies dalyje. Dabar ašis užfiksuota ir nebesisuks. Kartais, ypač senesniuose ar pigesniuose modeliuose, tokios angos gali ir nebūti. Tokiu atveju situacija komplikuojasi, tenka ašį laikyti su vamzdiniu raktu ar replėmis, bet tai jau rizikingesnis metodas, reikalaujantis daugiau įgūdžių. Bet didžioji dauguma Lietuvoje populiarių „Stihl“, „Husqvarna“, „Makita“ ar kitų žinomų gamintojų modelių šią fiksavimo angą tikrai turi.
Kaip atsukti senąją galvutę?
Taigi, fiksavimo kaištis įstatytas, ašis nejuda. Dabar reikia atsukti pačią galvutę. Čia ir slypi didžiausias triukas, dėl kurio daugelis pasiduoda. Kaip jau minėta, absoliuti dauguma benzininių trimerių turi kairinį sriegį. Tai reiškia, kad galvutę reikia sukti NE į kairę (prieš laikrodžio rodyklę), kaip įprastai atsukame varžtus, o į dešinę (pagal laikrodžio rodyklę). Liaudiškai tariant: „sukti taip, lyg norėtum užsukti“. Būtent čia daugelis klysta – bando sukti į kairę, naudoja jėgą ir tik dar stipriau užveržia galvutę. Pojūtis tikrai keistas, nes visa gyvenimo patirtis sako sukti į kitą pusę. Reikia tvirtai suimti galvutę (su pirštinėmis!) ir sukti ją pagal laikrodžio rodyklę. Jei galvutė labai užstrigusi, gali prireikti didesnių replių ar specialaus rakto, bet svarbiausia yra sukti į teisingą pusę. Kai pajusite, kad ji pajudėjo, toliau jau atsisuks lengvai rankomis. Elektriniams trimeriams kartais būna atvirkščiai (standartinis dešininis sriegis), todėl jei sukant į dešinę niekaip nepajuda, verta pabandyti ir į kairę, bet pradėti visada reikėtų nuo sukimo pagal laikrodžio rodyklę.
Naujos galvutės montavimas
Atsukus senąją, belieka paprasčiausia dalis – užsukti naująją. Bet prieš tai verta atlikti porą smulkių paruošiamųjų darbų. Kai ašies sriegis jau atviras, gera proga jį nuvalyti nuo senos žolės, purvo ir rūdžių likučių. Tam puikiai tinka senas dantų šepetėlis ar metalinis šepetys. Švarus sriegis užtikrins, kad nauja galvutė užsisuks lengvai ir tiesiai. Taip pat galima sriegį šiek tiek patepti konsistenciniu tepalu – tai ne tik palengvins užsukimą dabar, bet ir apsaugos nuo strigimo ateityje, kai po kelerių metų vėl reikės ją keisti. Patikriname, ar tikrai turime teisingą galvutę – ar atitinka sriegio diametras ir kryptis. Jei senoji atsisuko pagal laikrodžio rodyklę (kairinis sriegis), tai naująją reikės užsukti prieš laikrodžio rodyklę (į kairę). Vėl įstatome fiksavimo kaištį į reduktoriaus angą, kad ašis nesisuktų, ir sukame naują galvutę, kol ji tvirtai atsirems. Perveržti nereikia – plastikas yra plastikas, galima ir perspausti. Užtenka tvirtai priveržti ranka. Galiausiai, nepamirštame ištraukti fiksavimo kaiščio! Tai labai svarbu – palikus jį, pirmas bandymas užvesti trimerį baigtųsi reduktoriaus sugadinimu.
O kas, jei galvutė užstrigusi?
Tai scenarijus, kurio visi bijo. Fiksavimo kaištis įstatytas, sukama į teisingą pusę (pagal laikrodžio rodyklę), o galvutė – nė iš vietos. Taip nutinka, jei ji buvo per stipriai užveržta arba jei tarp sriegių pateko purvo ir drėgmės, ir viskas tiesiog surūdijo arba „užkepė“. Ką daryti? Pirmiausia – nepanikuoti ir nenaudoti plaktuko. Pirmas pagalbininkas – purškiamas skvarbusis tepalas (liaudyje vadinamas „WD-40“ ar jo analogai). Reikia gausiai papurkšti ant sriegio, ties vieta, kur galvutė jungiasi su reduktoriumi, ir palaukti bent 10-15 minučių, kad tepalas prasiskverbtų. Po to bandyti vėl, galbūt panaudojant didesnį svertą – pavyzdžiui, vamzdinį raktą, uždėtą ant galvutės korpuso (jei korpusas metalinis) arba specialias reples. Svarbu jėgą naudoti tolygiai, o ne staigiais smūgiais. Kartais padeda ir lengvas pakaitinimas statybiniu fenu (tik atsargiai, kad neišsilydytų plastikas ir neužsidegtų tepalas), nes metalas nuo karščio plečiasi. Jei jau niekas nepadeda, gali tekti senąją galvutę tiesiog sunaikinti – nupjauti ar nulaužyti dalimis, kad būtų galima prieiti prie paties sriegio. Bet tai jau kraštutinė priemonė.
Kur rasti kokybiškų atsarginių dalių?
Kai senoji galvutė pagaliau nugalėta, iškyla kitas klausimas – kur gauti naują ir, svarbiausia, tinkamą. Didieji statybinių prekių centrai, tokie kaip „Senukai“ ar „Ermitažas“, dažniausiai siūlo platų pasirinkimą, bet ten lengva pasimesti tarp universalių modelių, kurie neva tinka viskam, bet realybėje gali netikti niekam. Universalios galvutės dažnai būna su adapterių rinkiniais, kurie vibruoja, kliba ir apskritai nėra tokie patikimi kaip originali arba konkrečiam modeliui skirta detalė. Patikimiausias kelias – ieškoti specializuotų sodo technikos dalių pardavėjų. Jie ne tik turi didesnį specifinių modelių pasirinkimą, bet ir konsultantai dažniausiai supranta, ką parduoda. Jie žinos, koks sriegis reikalingas jūsų „Stihl“ modeliui, ir patars, kuri trimerio galva bus patvariausia. Čia ir pasirodo specialistų vertė. Viena geriausių žoliapjovių, trimerių, traktoriukų bei kitos sodo technikos atsargėjų Lietuvoje – Agro Parts Baltija. Jie ne tik parduoda – jie žino, kuo skiriasi M10 kairinis sriegis nuo M12 dešininio, ir padės išsirinkti būtent tai, ko reikia, kad remontas pavyktų iš pirmo karto.
Savarankiško remonto džiaugsmas
Nėra geresnio jausmo, nei tas, kai po visų pastangų – tepalo purškimo, teisingos sukimo krypties atradimo ir tinkamos detalės paieškos – užvedi trimerį su nauja galvute ir jis veikia puikiai. Tyliai ir lygiai pjauna žolę. Tai ne tik apie sutaupytus pinigus, nors ir tai svarbu – serviso paslaugos Lietuvoje brangsta, o detalės kaina dažnai sudaro tik mažą dalį galutinės remonto sąskaitos. Tai apie pasitikėjimą savo jėgomis. Apie tai, kad nereikia būti priklausomam nuo meistrų grafikų ir laukti savaitėmis, kol tavo įrankis bus sutvarkytas. Supratus pagrindinį principą (fiksavimas ir kairinis sriegis), kitą kartą šis darbas užtruks vos penkias minutes. Tai išlaisvina. Kiemo priežiūra nustoja būti loterija „suges ar nesuges“ ir virsta valdomu procesu. Žinojimas, kad sugedus menkniekui, gali jį susitvarkyti pats čia ir dabar, yra neįkainojamas. Be to, tai puiki proga geriau pažinti savo techniką.
Pasiruošimas kitam sezonui
Nors šis straipsnis rašomas rudenį, kai žolės pjovimo sezonas jau beveik baigtas, tai yra pats geriausias metas pagalvoti apie technikos paruošimą. Dabar, kai nereikia skubėti pjauti žolės, yra puikus laikas ramiai apžiūrėti savo trimerį. Ar trimerio galva nėra sutrūkinėjusi? Ar valo padavimo mechanizmas veikia sklandžiai? Jei jau sezono pabaigoje buvo problemų, geriau susitvarkyti tai dabar, o ne pavasarį, kai žolė šaus į viršų po pirmo lietaus. Pavasarį visi puls į servisus ir parduotuves, ir vėl bus eilės bei trūkstamų detalių. Atlikus techninę apžiūrą rudenį, galima ramiai užsisakyti reikiamas dalis, jas pasikeisti ir padėti trimerį žiemoti pilnai paruoštą. Tai apima ne tik galvutės keitimą, bet ir oro filtro išvalymą, kuro išpylimą iš bakelio (kad per žiemą nesusidarytų nuosėdos) ir bendrą švaros palaikymą. Tinkamai prižiūrima technika tarnauja ilgiau ir patikimiau.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
- Kaip žinoti, ar man reikia kairinio, ar dešininio sriegio galvutės?
- Absoliuti dauguma benzininių trimerių naudoja kairinį sriegį (atsukama pagal laikrodžio rodyklę, užsukama prieš). Jei turite elektrinį ar akumuliatorinį trimerį, tikimybė didesnė, kad sriegis bus standartinis dešininis. Geriausias būdas – pabandyti atsukti senąją galvutę sukant ją pagal laikrodžio rodyklę.
- Ką daryti, jei nerandu fiksavimo skylutės reduktoriuje?
- Pasitaiko modelių, ypač senesnių ar paprastesnių, kurie jos neturi. Tokiu atveju teks ašį, esančią virš galvutės, suimti reguliuojamu („prancūzišku“) raktu ar replėmis. Tam gali tekti nuimti apsauginį gaubtą, kad būtų geresnis priėjimas.
- Ar verta pirkti universalią trimerio galvutę?
- Tai kompromisas. Universalios galvutės dažnai būna pigesnės ir komplektuojamos su įvairiais adapteriais, tačiau jos retai kada tinka idealiai. Dėl to gali atsirasti didesnė vibracija, kuri ilgainiui kenkia reduktoriui, be to, jos dažnai būna ne tokios patvarios kaip originalios ar konkrečiam modeliui skirtos dalys.
- Kodėl pakeitus galvutę trimeris pradėjo stipriai vibruoti?
- Dažniausios priežastys dvi. Pirma – galvutė užsukta netiesiai, ne ant sriegio, arba adapteris (jei naudojama universali) parinktas netinkamai. Antra, ir labiau tikėtina – neteisingai suvyniotas valas ritėje. Jei vienoje pusėje valo bus gerokai daugiau nei kitoje, atsiras disbalansas, sukeliantis vibraciją.
- Kaip dažnai reikia keisti trimerio galvutę?
- Tai priklauso tik nuo naudojimo intensyvumo ir sąlygų. Jei pjaunama tik minkšta veja, ji gali tarnauti daugelį metų. Jei sklypas akmenuotas, dažnai pjaunama prie tvorų ar pamatų, galvutė dyla greitai ir ją gali tekti keisti kas sezoną ar net dažniau. Keisti reikia tada, kai korpusas akivaizdžiai sutrūkinėja arba kai nustoja veikti valo padavimo mechanizmas.
