Kaip rūpintasi panevėžiečių sveikata XX amžiaus viduryje?

1950 m. rugpjūčio 3 d. Panevėžio miesto Sveikatos apsaugos skyriui pradėjo vadovauti gyd. Antanas Didžiulis. Iš buvusio skyriaus vedėjo gyd. Kazio Kaunėno jis perėmė vadovavimą tokioms tuomet Panevėžyje veikusioms gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigoms: 1) ligoninei su padaliniais – poliklinika, Gimdymo namais, Vaikų ir Moterų konsultacijomis, 2) Tuberkulioziniam dispanseriui, 3) Odos-veneros ligų dispanseriui, 4) Sanitarinei-epidemiologinei stočiai, 5) vaikų lopšeliui, 6) Teismo ekspertizės kabinetui, 7) Dantų protezų laboratorijai, 8) felčerių ir gydytojo punktams prie įmonių ir 10) Sanitarinio patikrinimo punktui (Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 183, ap. 1, b. 7, l. 1).

Bene svarbiausias objektas buvo miesto ligoninė Gogolio (dab. Smėlynės) gatvėje. Jos pastatas ir tuomet, ir dabar pažymėtas 25 numeriu. Dauguma tuometinių Panevėžio gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigų glaudėsi dar tarpukariu statytame dviejų aukštų mūriniame ligoninės pastate (nugriautas 1985 m.). Nemažai sveikatos priežiūros įstaigėlių buvo išsimėtę po visą miestą. Jų būta ir Laisvės (nuo 1952 m. – Lenino) aikštėje. Beveik kasmet miesto Sveikatos apsaugos skyriuje vykdavo įvairūs pertvarkymai, atsidarydavo nauji poskyriai, kabinetai poliklinikoje, sveikatos apsaugos ir gydymo įstaigos buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą. Atidarytas Onkologinis punktas, naujas Traumatologijos skyrius, įkurtas Kardiografijos kabinetas, Kraujo perpylimo stotis, Patologinės anatomijos sk. ir kt.

1953 m. vasarą miesto tarybos posėdyje valdžios atstovas apžvelgė 1952 m. ir 1953 m. sausio–gegužės mėn. Panevėžio medicinos įstaigų veiklą, perskaitė pranešimą „Apie Panevėžio miesto medicinos ir profilaktikos įstaigų darbą“ (Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas, f. 14, ap. 1, b. 86, l. 102–131). Pirmiausia, kaip tuomet reikalauta, buvo išsakyti pagiriamieji žodžiai sovietinei šalies vadovybei, konstatuota, kad „visas medicininis darbas organizuojamas valstybiniu mastu, iš anksto sudarant planus, gydomosios ir profilaktikos įstaigos statomos pagal planą, kadrai skirstomi centralizuotai“. Taip pat pateikti įvairūs duomenys apie liaudies gerovės kėlimą medicininės priežiūros srityje. Žinant, kad tuomet buvo „madinga“ falsifikuoti įvairius planus ir ataskaitas, lieka tikėtis, kad medicinos srityje tokių klastojimų nebuvo daug.

Pranešime minima, jog tuo metu miesto „apjungtosios ligoninės“ vyriausiąja gydytoja dirbo Eugenija Sauchataitė. Jos vadovaujamos ligoninės skyriuose dirbo 60 gydytojų, 111 medicinos seserų ir 84 slaugės. Pasidžiaugta, kad medicinos seserimis daugiausia dirba darbščios merginos, neseniai baigusios Panevėžio „medseserų mokyklą“. Konstatuota, kad reikia padidinti ligoninės darbuotojų atlyginimams skiriamas lėšas 77 500 rub. Jei nebus skirta lėšų – ligoninei teks sumažinti darbo apimtis, kas neigiamai atsilieptų gyventojų medicininiam aptarnavimui. Tuo metu ligoninės stacionare buvo 300 lovų. Per visus 1952 m. ir penkis 1953 m. mėnesius miesto ligoninėje medicininė pagalba suteikta 277 113 asmenų, iš jų hospitalizuota 11 573. Per minimą laikotarpį miesto ligoninės Chirurginiame, Ginekologiniame, Ausų-nosies-gerklės bei Akių ligų skyriuose atlikta 2 571 operacija, 115 336 laboratoriniai tyrimai, rentgenu ištirti 40 604 asmenys. Ligonių maitinimui per dieną ligoninėje būdavo skiriama: iki kainų sumažinimo „gimdymo lovai“ skirta 8,05, „vaikų lovai“ 7,88, „kitoms lovoms“ – 7,48 rub. Po 1953 m. balandžio 1-osios vienos dienos maisto kainų normos liko tokios: „gimdymo lovai“ – 6,86, „vaikų lovai“ – 6,66 ir „kitoms lovoms“ – 6,60 rub. Pabrėžta, kad ligoninė verčiasi sunkiai: 1953 m. birželio mėn. trūko kuro ligoninės vandentiekio vandeniui šildyti. Nuo 1952 m. liepos 1 d. dėl lėšų stokos panaikinti 2 skalbėjų etatai, atleistos darbuotojos ir tai apsunkino skalbyklos darbą. Ligoninės kieme buvo didelis daržas bei pagalbinis ūkis, tačiau jie nebuvo gerai įdirbti, nes trūko darbo jėgos. Ataskaitiniu laikotarpiu ūkio aptarnavimo darbininkams skirta 3,5 etato. Be darbo ligoninės ūkyje, darbininkai dar privalėjo trimis pamainomis budėti ligoninės sargybos būdelėje. Dėl darbininkų stokos „nukentėdavo“ ligoninės ūkio darbai ir įstaiga ūkiškiems darbams atlikti būdavo priversta ką nors samdyti.

Prie ligoninės esančiai poliklinikai 1953 m. vadovavo ligoninės vyr. gydytojos pavaduotoja gydytoja Danguolė Kasiulaitytė. Ji organizavo Terapinio, Chirurginio, Akių, Ausų-nosies-gerklės, Dantų gydymo, Fizioterapijos, Rentgeno diagnostiniam, procedūriniam kabinetui ir laboratorijai. Per 1952 m. ir penkis 1953 m. mėnesius ambulatorinė pagalba buvo suteikta 265 543 asmenims.

Miesto ligoninėje taip pat veikė Greitosios pagalbos stotis. Per ataskaitinį laikotarpį ji kviesta 3 784 kartus. Didžiausiu trukdžiu Greitosios pagalbos darbe įvardyti iškvietimai be būtino reikalo. Tokių skaičiuota 106. Jei Greitoji pagalba atsisakydavo vykti, piliečiai skųsdavosi vadovaujančioms miesto įstaigoms, o tų įstaigų vadovai, neatsižvelgdami į tai, kad Greitosios pagalbos stotis aptarnauja tik miestą, Greitosios pagalbos personalui įsakydavo vykti, „tuo grubiai pažeisdami“ medicinos įstaigų darbo tvarką. Pateikiami ir pavyzdžiai: darbuotojai buvo nuvykę į Velžio kaimo mokyklą pas vieną pilietę. Pasirodė, kad jai tereikėjo suleisti peniciliną. Taip pat nuvykta į Naujamiestį, pas lengvai sužalotą pilietį. Pasitaikydavo, kai Greitąją pagalbą iškviesdavo neblaivūs asmenys. Kartais milicijos darbuotojai reikalaudavo, kad Greitoji pagalba nuvežtų negyvėlį. Konstatuota, kad tokiais atvejais pažeidžiami įstaigos darbo nuostatai, o važiuojant už miesto ribų, Panevėžys lieka be Greitosios pagalbos.

Tuberkuliozės dispanseriui vadovavo Jadvyga Dailidonienė. Čia dirbo 5 gydytojai ir 15 medicinos seserų. Stacionare buvo 40 lovų. 1953 m. ėmė veikti atskiras kabinetas, kuriame būdavo priimami tuberkulioze sergantys vaikai. Per ataskaitinį laikotarpį „tubdispanceryje“ priimti 16 545 pacientai, o stacionare gulėjo 427 ligoniai. Ligonių plaučiai tirti rentgenu ir laboratorijoje. Per šį laikotarpį padaryti 9 535 laboratoriniai tyrimai, 15 648 rentgeno nuotraukos. Ligonių mitybai per dieną dispanserio stacionare buvo skiriama 8,9 rub.

Odos veneros ligų dispanserio vedėju dirbo Kazys Kaunėnas. Tai buvo savarankiška įstaiga su savo stacionaru, ambulatorija ir laboratorijomis. Čia dirbo 5 gydytojai ir 7 medicinos seserys. Dispanseryje gydytos ir įvairios grybelinės ligos. Stacionare buvo 20 lovų. Stacionaro darbas pablogėjo, kai čia iš Lenino aikštės 5 atkelta „vendispanserio“ ambulatorija. Ji užėmė tris kabinetus, todėl nebeliko vietos stacionaro lovoms. Per tą laiką ambulatoriškai priimti 21 267 pacientai, stacionare gulėjo 658 ligoniai. Opiausias klausimas, kuris tuo metu buvo keliamas, tai ambulatorijos iškėlimas į kitas patalpas, nes vaikai buvo guldomi kartu su suaugusiais į tas pačias palatas arba į vieną palatą skirdavo ligonius su skirtingomis infekcijomis.

Dieninio vaikų lopšelio vedėja dirbo Emilija Kairienė. Jame buvo 45 vietos. Lopšelyje dirbo pusę etato vienas gydytojas ir trys vidurinio medicininio personalo asmenys. Darželinukai buvo suskirstyti pagal amžių į dvi grupes: nuo 1,5 iki 20 mėnesių ir nuo 1 m. ir 8 mėn. iki 3 metų. Lopšelis veikė nuo 8 val. ryto iki 16 val. vakaro. Tai ne visada tiko motinoms, kurios dirbdavo įvairiomis pamainomis. Vaikų mitybai per dieną buvo skiriama 3,58 rub. Vaikų lopšelio teritorijoje, panašiai kaip ir ligoninėje, ketinta užsiauginti daržovių, tačiau tai nebuvo efektyvu ir daržoves auginti buvo uždrausta.

Dantų protezų laboratorijai vadovavo Aldona Kesilytė. Protezavimo kabinete dirbo du gydytojai stomatologai ir 4 dantų technikai. 1952 m. pagal nustatytą planą dantų protezavimo kabinete darbas įvykdytas net 133 proc. Skundų dėl darbo kokybės iš pacientų nesulaukta, buvo tik nepatenkintų nepakankama auksinių dantų protezų gamybos apimtimi. Miesto valdžiai nepatiko, kai dėl tokių priežasčių gyventojai dėl aukso darbų kreipdavosi į privačius kabinetus.

Nemažai darbo mieste turėjo Sanitarinė epidemiologinė stotis (vedėjas – Vytautas Pavenskas). Mieste buvo 13 viešųjų šulinių, kurių vandenį reikėjo tikrinti kiekvieną mėnesį. Dauguma gyventojų net ir gyvendami miesto centre laikė gyvulius, taip teršdami aplinką. Komunalinis skyrius „nespėdavo gatvių šlavėjų aprūpinti uždaromis dėžėmis gatvių nešvarumams supilti, todėl šiukšlės neretai būdavo pilamos patvoriuose prie gatvių, viešoje vietoje. Butų ūkio valdyba nepajėgdavo komunalinių namų aprūpinti sanitariniais taškais. 1952 m. visam mieste įrengė 28 paplavų duobes, 43 šiukšlių dėžes, pastatė 50 išviečių.“ Toks kiekis nepatenkino augančio miesto poreikių. Siekiant išvengti dizenterijos, tymų ir kitų užkrečiamųjų ligų protrūkių, būdavo atliekamas profilaktinis darbas.