Kalėdų apeigos

Lietuvių Kalėdų apeigos turi daug bendrų bruožų su kitų indoeuropiečių tautų apeigomis: jie burdavo, atlikdavo magiškus veiksmus, dainuodavo. Visa tai buvo susiję su būsimuoju vasaros derliumi. Mūsų protėviai per Kalėdas keldavosi anksti rytą, nudengdavo Kūčių stalą, žiūrėdavo, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną dalydavo gyvuliams. Tačiau kai kur jo neduodavo arkliui, tikint, kad jį atimančios raganos. Buvo plačiai paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę ir atlikti skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, buvo vienas kalėdinių patiekalų. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo dedamas šiupinys su viduryje kyšančia kiaulės uodega.

Didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais būtinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, sveikatos. Pakiemiais vaikščiodavo persirengęs Kalėdų Senis arba Kalėda. Lazda pabeldęs į duris Kalėdų Senis sakydavo: „Aš, Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti.“

Kalėdų Senis semdavo saują visokiausių grūdų ir berdavo krikštasuolėn. Po to sveikindavo, linkėdavo, giedodavo giesmes, juokaudavo, šokdavo su vaikais, dalydavo riešutus. Šeimininkai jį vaišindavo.

Iki šių dienų išlikęs kalėdojimo paprotys. Jis tęsiasi visą tarpukalėdį, tai yra, iki Trijų Karalių.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: