Kamilė Ryliškytė (12 kl.)
„Kurti eilėraščius pradėjau dvyliktoje klasėje. Mano pirmieji tekstai parašyti remiantis Antikos mitais: juk juose kalbama apie amžinąsias vertybes ir gyvenimo tiesas. Ir toliau rašysiu tokius eilėraščius, kurie padėtų žmogui klausti apie pasaulį, abejoti realybę ir ieškoti atsakymų. Ir visuomet semsiuos įkvėpimo iš žvaigdžėto dangaus, motinos gamtos, filosofijos išminties ir tegul mane bei kitus veikia Antikos šviesa…“
Iš ciklo “Antikos šviesa”
Galvos metamorfozė
Balta, kvapni gėlė
Stebi akylai save,
Vandens atspindy
Negalėdama atitraukti žvilgsnio
Nuo žavaus jaunuolio,
Įkalinto ežere.
Jo grožis kaip pirmas saulės spindulys ryte,
Bet siela siautulinga kaip ką tik prasidėjusi pūga.
Jis tiki, kad vienintelis asmuo,
Vertas jo laiko, yra Aš.
Tik kodėl kiti to nemato?
Jie stovi sugniuždyti,
Palikti ant ledo.
Jie maldauja atsako
Iš nuostabaus praeities princo,
Bet Narcizas toliau ramiai ėjo
Vienas taku,
Kol netoli miške
Išgirdo, kaip tyliai
Skamba ašarų aidas.
Tarp ūkanotų alyvuogių medelių
Klajoja širdgėlos šėšėliai.
Bet Narcizas ėjo toliau,
Kol trumpam sustojo
Atsigaivinti Afroditės šaltiny,
Netikėtai akys nuklydo link lygaus vandenėlio.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
Kopija vandeny tapo –
Narcizo tobulumo vizija.
Jis garbino ir mylavo ją,
Ir nuo pirmo palietimo laikas toliau pradėjo judėti.
Nors atvaizdo išorė kito, jam einantys metai netupėjo ant kaklo.
Beviltiško romantiko, atsidavusio sau,
Kūnas suiro, siela sutrupėjo –
Iš vargšo egoisto galvos beliko
Balta, kvapni gėlė…
Auksinė tiesa
Kažkas kabo ant Kaukazo kalno –
Sulysęs kūnas kaip nušiuręs paltas tyso.
Šioj Dzeuso dykynėj
Sutalžytas žmonijos kovotojas
Ilgesingai stebi mėlyną horizontą
Su viltim prisiminti kažką malonaus –
Amžinos kančios būvį,
Tačiau neviltis pradeda dumti titano akis.
Nežino, kiek jis turės tai kęsti,
Kada jį paleis? Ar kažkada Olimpo tėvas jam atleis?
Bet kol kibirkštis rusena širdy,
Krono sūnus prievarta bandys įrodyti,
Kad klydo pagailėjęs žmonių,
Gyvuojančių senojo pasaulio griuvėsiuose.
Su pakaliku draskys jo emocijas
Ir žmonijos ydomis spaus jį į realybės rėmus,
Kur diena ir naktis tampa našta atlaikant vis tas pačias kančias,
Kurios laukia kitą dieną
Begaliniame blogio rate,
Tačiau…
Nors Olimpas jį dengia
Visais pasaulio puvėsiais ir žmogaus bjaurastim,
Jo siela nė kiek neatlyžta!
Nė kiek neabejoja savo širdies giesme
Ir ugnies dovana –
Jam nesvarbu, kad amžinai turės kentėti šioje saloje
Jam nebesvarbu, kas jį žalos rytoj ir kokios žaizdos atsivers po metų ar šimtmečių…
Kūrėjas klausosi malonių arkangelų giesmių,
Kol akys blizga ankstyvoje aušroje ir gilioje tamsoje,
Olimpas nenori pripažinti, kad jau labai seniai baigėsi karas.
Prometėjas pasiliko Kaukaze, bet dvasia nuplasnojo didžiais mostais –
Kaip lengvas pienės pūkas pradėjo plūduriuoti bedugnės jūroje.
Tarp spalvotų kosmoso žiburių
Atgimęs angelas sargas
Pagaliau supranto, kad kova už tiesą
Ne visuomet turi laimingą pabaigą,
Tačiau ne visos jos tampa Sizifo darbo vaisiais.
Nors gali būti sunku atverti akis
Ir kovoti prieš viską, kuo gąsdina Hado karalystė
Mielas žmogau, atsiverk!
Kažkur tenai viena siela tai pastebės
Ir auksinė strėlė išgelbės tave
Iš Dzeuso tironijos.
Skaudi apgaulė
O Sizifai,
Brangus Sizifai, ar tu girdi,
Ką kiti mano apie tave?
Juk tavo bausmė – tikra estrada,
Kuri verčia kiekvieną pamąstyti:
Apie proto ir melo dvilypes paslaptis
Kol tavo sunki našta nenukrenta pečių
Ir tavo galva pilna beviltiškų minčių.
Ar atgailauji? Ar sielvartauji?
Ar tik kartoji sau, kad viskas bus gerai?
Duodamas sau bent mažą viltį,
Kad įpykę dievai atleis už tavo nuodėmes
Kaip senais gerais laikais,
Ir paims tavo žodį už gryną obuolį,
Kai apkalbos ir nektaras liejosi
Ant pelenų ir vargano karalystės stalo.
Nors apgavystės neilgai išbūna, jų skriauda išlieka.
Todėl Olimpo dievų įsakymu
Tas akmuo niekad neatlyš –
Ir amžinai gyvensi Hado karalystėje,
Taip ir nebeparagavęs ambrozijos –
Šlovės spindulių Olimpo kalnuos.
