Kamilė Ryliškytė (12 kl.)

 „Kurti eilėraščius pradėjau dvyliktoje klasėje. Mano pirmieji tekstai parašyti remiantis Antikos mitais: juk juose kalbama apie amžinąsias vertybes ir gyvenimo tiesas. Ir toliau rašysiu tokius eilėraščius, kurie padėtų žmogui klausti apie pasaulį, abejoti realybę ir ieškoti atsakymų. Ir visuomet semsiuos įkvėpimo iš žvaigdžėto dangaus, motinos gamtos, filosofijos išminties ir tegul mane bei kitus veikia Antikos šviesa…“

Iš ciklo “Antikos šviesa”

Galvos metamorfozė                                                                          

Balta, kvapni gėlė

Stebi akylai save,

Vandens atspindy

Negalėdama atitraukti žvilgsnio

Nuo žavaus jaunuolio,

Įkalinto ežere.

Jo grožis  kaip pirmas saulės spindulys ryte,

Bet siela siautulinga kaip ką tik prasidėjusi pūga.

Jis tiki, kad vienintelis asmuo,

Vertas jo laiko, yra Aš.

Tik kodėl kiti to nemato?

Jie stovi sugniuždyti,

Palikti ant ledo.

Jie maldauja atsako

Iš nuostabaus praeities princo,

Bet Narcizas toliau ramiai ėjo

 Vienas taku,

Kol netoli miške

Išgirdo, kaip tyliai

Skamba ašarų aidas.

Tarp ūkanotų alyvuogių medelių

Klajoja širdgėlos šėšėliai.

Bet  Narcizas ėjo toliau,

Kol trumpam sustojo

Atsigaivinti Afroditės šaltiny,

Netikėtai akys nuklydo link lygaus vandenėlio.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Kopija vandeny tapo –

Narcizo tobulumo vizija.

Jis garbino ir mylavo ją,

Ir nuo pirmo palietimo laikas toliau pradėjo judėti.

Nors atvaizdo išorė kito, jam einantys metai netupėjo ant kaklo.

 Beviltiško romantiko, atsidavusio sau,

Kūnas suiro, siela sutrupėjo –

Iš vargšo egoisto galvos beliko

Balta, kvapni gėlė…

Auksinė tiesa

Kažkas kabo ant Kaukazo kalno –

Sulysęs kūnas kaip nušiuręs paltas tyso.

Šioj Dzeuso dykynėj

Sutalžytas žmonijos kovotojas

Ilgesingai stebi mėlyną horizontą

Su viltim prisiminti kažką malonaus –

Amžinos kančios būvį,

Tačiau neviltis pradeda dumti titano akis.

Nežino, kiek jis turės tai kęsti,

Kada jį paleis? Ar kažkada Olimpo tėvas jam atleis?

Bet kol kibirkštis rusena širdy,

Krono sūnus prievarta bandys įrodyti,

Kad  klydo pagailėjęs žmonių,

Gyvuojančių senojo pasaulio griuvėsiuose.

Su pakaliku draskys jo emocijas

Ir žmonijos ydomis spaus jį į realybės rėmus,

Kur diena ir naktis tampa našta atlaikant vis tas pačias kančias,

Kurios laukia kitą dieną

Begaliniame blogio rate,

Tačiau…

Nors Olimpas jį dengia

Visais pasaulio puvėsiais ir žmogaus bjaurastim,

Jo siela nė kiek neatlyžta!

 Nė kiek neabejoja savo širdies giesme

Ir ugnies dovana –

Jam nesvarbu, kad amžinai turės kentėti šioje saloje

Jam nebesvarbu, kas jį žalos rytoj ir kokios žaizdos atsivers po metų ar šimtmečių…

Kūrėjas  klausosi malonių  arkangelų giesmių,

Kol akys blizga ankstyvoje aušroje ir gilioje tamsoje,

Olimpas nenori pripažinti, kad jau labai seniai baigėsi karas.

Prometėjas pasiliko Kaukaze, bet dvasia nuplasnojo didžiais mostais –

Kaip lengvas pienės pūkas pradėjo plūduriuoti bedugnės jūroje.

Tarp spalvotų kosmoso žiburių

Atgimęs angelas sargas

Pagaliau supranto, kad kova už tiesą

Ne visuomet turi laimingą pabaigą,

Tačiau ne visos jos tampa  Sizifo darbo vaisiais.

Nors gali būti sunku atverti akis

Ir kovoti prieš viską, kuo gąsdina Hado karalystė

Mielas žmogau, atsiverk!

Kažkur tenai viena siela tai pastebės

Ir auksinė strėlė išgelbės tave

Iš Dzeuso tironijos.

Skaudi apgaulė

 O Sizifai,

Brangus Sizifai, ar tu girdi,

Ką kiti mano apie tave?

Juk tavo bausmė – tikra estrada,

Kuri verčia kiekvieną pamąstyti:

Apie proto ir melo dvilypes paslaptis

Kol tavo sunki našta nenukrenta pečių

Ir tavo galva pilna beviltiškų minčių.

Ar atgailauji? Ar sielvartauji?

Ar tik kartoji sau, kad viskas bus gerai?

Duodamas sau  bent mažą viltį,

Kad įpykę dievai atleis už tavo nuodėmes

Kaip senais gerais laikais,

Ir paims tavo žodį už gryną obuolį,

Kai apkalbos ir nektaras liejosi

Ant pelenų ir vargano karalystės stalo.

Nors apgavystės neilgai išbūna,  jų skriauda išlieka.

Todėl Olimpo dievų įsakymu

Tas akmuo niekad neatlyš –

Ir amžinai gyvensi Hado karalystėje,

Taip ir nebeparagavęs ambrozijos –

Šlovės spindulių Olimpo kalnuos.