Kamilė Vaišaitė (12 kl.)

„Ilgai, nedrąsiai ir kukliai brendusi viešumui asmenybė, kurios kūrybos išskirtinumo ženklas – ne gebėjimas išjausti, o gebėjimas tyrinėti, klausti, ieškoti, svarstyti. Žvilgsnis į pasaulį ir save kritiškas, kai kada  ironiškas, bet  gilus, žodynas sodrus, mintis netikėta, filosofiškai ir literatūriškai išvilkta iš kasdienybės rūbo,“ – su kūrėja supažindina  Rita Stonienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja.

DVIKOJAI (DIPTIKAS)

Beturčiai

Kartais, kai tuštuma viduje daugiau ar mažiau susilygina su tuštuma aplinkui, išvedu save pasivaikščioti Laiko palėpės užkaboriais. Dažniausiai kažin ko ten ieškau, tikėdamasi geriau nerasti, todėl, neprarasdama atsargumo, stengiuos pirštų galiukais, plačia palaidinės rankove ar besiplaikstančiu sijonu nenušluostyti daugiau dulkių nei pridera šimtametėms lentynoms. Veikiau trokštu patenkinti smalsumą sukurdama aplink save laiko barjerą – juk taip mėgstu muziejus.

Su karstelėjimu burnoje stebiu tankiai nesibaigiančiose lentynose sudėliotus stiklainius – visai tokius pat kaip mamos uogienės –  stengiuosi nekreipti dėmesio į apspurusias etiketes ant jų: dievaži, niekad netikėjau, kad džiaugsmą ir meilę galima paversti vyšnių drebučiais arba braškių džemu, o laisvę – obuolių sidru. „Ne, ne, tik skambūs pavadinimai, ir tiek,“ – pasakyčiau kokiam artimesniam draugui ar draugei, tačiau apsidairau ir suprantu, jog esu viena. Vis sukikenu, pamanydama, jog vaikštinėju lyg kokioje apleistoje prašmatnių antikvarinių saldumynų parduotuvėje. Ar tokių būna?

Kiekvienos įsivaizduojamos apleistos prašmatnių antikvarinių saldumynų parduotuvės gale būna apleista prašmatni kasa be prašmatnaus kasininko. Net ir gerai suprasdama tai, vis tiek tikiuosi sutikti šios keistos krautuvės prižiūrėtoją ar savininką ir smalsiai plasnoju toliau. Ir, vos spėjus pasibaigti begalinėms lentynoms, mane pasitinka keista judanti masė: bekvapiai, beakiai, bespalviai, bedvasiai dvikojai, nerangiai sugriuvę vienas ant kito. Dvikojams iš didelių, šiurpių, bekvapių ir bedančių mėsmalių, žiojinčių netoli vietos, kurią galbūt ir galima pavadinti smegenine, trykšta juokas. Patyčios iš mėsmalės į mėsmalę ir apie mėsmalę, tik visad apie svetimą. Ir raitosi taip jie visą amžinybę, patys to nenujausdami, matydami tik vienas kito mėsmales ir purvinais nagais prie kiaurų krūtinių bergždžiai spausdami sukepusiu krauju trykštančias negyvo raumens atplaišas, kurios jau vargiai beprimena gyvu jausmu pulsavusias širdis.

Nemenkam šleikštuliui pakilus į gerklę, nusigandusi rankas prispaudžiu prie krūtinės. Per vėlai. Pabundu. Ir aš tokia. Bekvapis, bespalvis, bedvasis dvikojis su baisia mėsmale netoli smegeninės. Ir stumdausi, klykiu ir juokiuosi aš toj beveik vienalytėj masėj, nieko nematydama ir nejausdama: aš irgi pardaviau savo vyšnių drebučius, braškių džemą ir obuolių sidrą apleistos prašmatnios antikvarinių saldumynų krautuvės savininkui. Ir nieko kito man nebelieka, tik spausti tą sudžiūvusį raumens gabalą į save.

Būkite paguosti

Einu aš, bespalvis, bekvapis, bedvasis dvikojis, vakarėjančia gatve – rekomenduotinas kasdienis laimingo bedvasio maršrutas. Oras pasakiškas: besileidžiančios saulės rausvai nudažyti debesys verčia susimąstyti apie gyvenimo grožį ir trapumą, o švelnus vėjelis vėdina dvi kiaurymes abipus smegeninės. Tiesa, kažin ar sėkmingai.

– Labas vakaras! Gal džiaugsmo?

– Gal vakaras ne toks jau labas tamstai, kad iškart mane pamatęs manote, kad aš nelaiminga? – sutrikusi paklausia senyva moteriškė susiraukšlėjusiu veidu bei tokia pat raukšlėta gėlėta suknele, bet tuojau atlyžta.– Ir kur tas jūsų džiaugsmas?

Subtiliai išvėpęs bedantę mėsmalę grakščiu judesiu santykinai su kūnu per didelėje kelnių kišenėje sužvejoju stiklinį butelį. Šis besileidžiančios saulės spinduliuose marguoja nuostabiausiomis spalvomis. Moteriškė pakyla nuo suoliuko, palinksta į mano pusę ir susimąsčiusi ima kažką tyrinėti: nežinau, ar etiketę ant butelio, ar buką mano žvilgsnį, su pasigėrėjimu glostantį stiklo gabalą rankose. Po kelių minučių jos ir taip raukšlėtas veidas dar labiau susiraukia – kaip razina, pamanau, – ir pražilusių plaukų ševeliūra pakrypsta tarsi įspėdama apie jos pakitusią vidinę būseną.

– Ak, man labai gaila…– jos sidabriniai plaukai, rodos, dar labiau nusvyra. – Ar čia jūsų džiaugsmas?

Pasididžiuodamas intensyviai papurtau galvą aukštyn žemyn tarsi vaikas, parodęs tėvams pirmą į piešinį  keverzonę.

– Ar paragausit? – nesulaikau džiaugsmo.

Butelis išslysta iš nerangios rankos ir paskutinį kartą suspindęs saulės šviesoje pasisveikina su asfaltu. Stiklo šukės pabyra tarp mano ir senutės kojų. Pajuntu spirito kvapą.

– Kokia laimė! Gal užsuksit pas mane obuolių sulčių? – moteris nudžiunga ir bemat jos šukuosena pakyla.

– Ne, dėkui, dar nebaigiau savo vakarinio pasivaikščiojimo, o nuotaika kažkaip subjuro, – atsakau, nubraukdamas šykščią ašarą.

Senutė pradeda sapalioti kažką apie jaunystės ašaras ir sodo obuolius, o aš patraukiu savo keliu, mintyse ją jau praminęs Gėlėtąja raukšle. Reikia įsiminti šitą senę –  per ją vien nelaimės. Teks rytoj rinktis kitą maršrutą.

Bet gyvenimas pasirodo ne toks jau blogas: prisimenu, jog namuose turiu dar kelis tviskančius butelius – praėjusią savaitę pirkau juos antikvarinių saldumynų parduotuvėje, mat buvo akcija džiaugsmui. Nuotaika dar labiau praskaidrėja, kai suprantu, jog kaip tik už dešimties minučių visame name prasideda džiaugsmo vakaras: čiupsiu vieną antikvarinį butelį ir užkilsiu liftu į devintą aukštą pas draugą. Ir jis nesiūlys jokių obuolių sulčių. Jis moka džiaugtis. Ta proga nusprendžiu sutrumpinti įprastą pasivaikščiojimą ir sunkiai alsuodamas nuklebekščiuoju namų link. Atsigriebsiu ryt.