Karinis rengimas XII šaulių Panevėžio rinktinėje

Nepriklausomybės kovų metu gimusi Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) kėlė sau uždavinį apjungti visus pasiryžusius ginti Lietuvos Laisvę ir Nepriklausomybę. Vieno iš Šaulių sąjungos įkūrėjų Vlado Putvinskio pirmasis priesakas skelbė: „Visur ir visados gink Lietuvos Nepriklausomybę“. Tarpukario Lietuvos visuomenėje buvo formuojama nuomonė, kad Lietuvos kariuomenę sudaro dvi susijusios dalys: reguliarioji kariuomenė ir savanoriškoji kariuomenė – šauliai, pasiruošę ginti savo valstybę. Karinis rengimas išliko svarbiausia veikla per visą Šaulių sąjungos gyvavimo laikotarpį. Karinio rengimo programa pristatyta 1924 m. – tai buvo 96 valandų mokymo programa. Iš jų rikiuotei skiriama 16 val., lauko tarnybai – 24 val., šaudymui – 40 val., apkasams – 4 val. 1925 m. nustatyta, kad būrių vadais gali tapti tik atsargos kariai.

Šalia karinio rengimo, nemažas dėmesys buvo skiriamas ir apmokymui, kaip elgtis karo atveju. Šie dviejų savaičių kursai buvo vadinami Sanitarijos kursais, ir veikė nuo 1920 m.

1919 m. lapkričio 1 d. susikūrusio Panevėžio šaulių būrio valdyba nedelsdama pradėjo rūpintis šaulių apginklavimo klausimu. Iš 1919 m. LŠS Panevėžio skyriaus ataskaitų matome, kad jau lapkričio mėnesį mėnesį atsakingu už ginklų pirkimą paskirtas pirmasis valdybos pirmininkas Antanas Didžiulis. Pirmaisiais Šaulių sąjungos gyvavimo metais ginklų pirkimas nebuvo centralizuotas, kiekvienas būrys apsirūpindavo savo nuožiūra ir pagal galimybes. 1921 m. ginklavimosi klausimas pavestas LŠS valdininkui Ruškiui, visi ginklai turėjo būti registruojami pas miesto karo komendantą.

Karinio rengimo darbe XII rinktinės šauliams pagalbą teikė I Karo apygardos štabo ir 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko karininkai – jie skaitė paskaitas, vedė karinius mokymus.

1924 m. vyko Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio skyriaus šaulių būrių vadų suvažiavimas, dalyvavo 11 būrių vadų ir 3 vadų padėjėjai. Suvažiavimą atidarė skyriaus valdybos pirmininkas Vladas Rozmanas. Tartasi dėl kasmetinės šaulių šventės birželio 24 d. organizavimo. Buvo surengti karinio rengimo kursai šaulių būrių vadams. Kursams vadovavo 4 pėstininkų Lietuvos Karaliaus Mindaugo pulko karininkai ltn. Špokevičius ir ltn. S. Žukaitis. Būrių vadai buvo supažindinti su naująja karo doktrina.

1927 m. kovo 20 d. Panevėžio XII rinktinės mokymų aprašymas: „naktį lijo, dangus buvo debesuotas, žemė permirkusi. Šauliai 8 val. susirinko savo būstinėje. Vadovaujami rinktinės vado vyr. ltn. K. Petkevičiaus, išžygiavo išmušti „priešo“ iš Velžių-Liūdynės dvaro rajono. Apie 10 kilometrų kelio eita labai atsargiai. Sudarytą užtvarą saugojo patrulių būreliai. Jie labiausiai vargo: ėjo tiesiai per laukus, klonius ir kalvas, skendo purvyne. Kai liko vos keli kilometrai iki „priešo“, šauliai griebėsi dar didesnio atsargumo. Ten šauliai artinosi grandine, be kalbų, naudojosi mažiausiomis gamtos uždangomis. Netrukus „priešas“ pradėjo šaudyti. Puolantieji jiems atsakė. Visų nuotaika pagerėjo, kai buvo duota komanda kilti į ataką. Šaukdami „valio“ jie pasileido į „priešo“ pusę. Įdomiausią momentą – kovą durtuvais – manevrų vadovybė nutraukė, kad neįvyktų nesusipratimų. Paskui „priešas“ ir „savieji“ kartu nusifotografavo. Kitai grupei vadovavęs ltn. Jonas Matusevičius paaiškino kovos būdus rankinėmis granatomis. Kai kuriems šauliams teko granatas mesti. Įgiję naujų įgūdžių, šauliai būriais išžygiavo į namus.“

1928 metais Panevėžio rinktinės kariniai mokymai vyko tarp batalionų. 1928 m. pabaigoje vyko XII rinktinės šaulių mokymai Miežiškių valsčiuje. Mokymuose dalyvavo 700 šaulių pėstininkų, 70 šaulių raitelių, taip pat sanitarinė ir maitinimo grupės. Nuo 1929 metų vykdavo tik visos rinktinės mokymai. 1933 m. vyko Panevėžio XII rinktinės šaulių mokymai. Dalyvavo Panevėžio, Plūkių, Senamiesčio, Pajuosčio, Paliūniškio, Miežiškių, Uliūnų, Velykių, Spirakių, Paįstrio, Karsakiškio ir Gelažių šaulių būriai. Mokymams vadovavo rinktinės vadas kpt.A. Petruškevičius. 1935 m. pradėti organizuoti pirmieji priešdujinės gynybos kursai. Jie vyko ir Panevėžio šaulių rinktinėje.

Pagrindiniai LŠS narių naudoti ginklai buvo angliški 1914 m. modelio „Lee Enfield“ šautuvai, rusiški „Mossin-Nagant“ šautuvai ir keletas modelių vokiškų „Mauser“ tipo ginklų. Šaulių sąjungoje visada buvo jaučiamas ginklų stygius, visuomenė buvo skatinama paremti LŠS, padovanoti ginklų arba aukoti lėšų jų pirkimui.