Karo medicinos tarnybos karininko aistra – triatlonas

Lietuvos kariuomenės Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos (KMT) tarnybos karininkas kpt. Tadas Šlentneris turi kuo pasigirti. Atsikratęs antsvorio, jis, būdamas 40-ies metų, yra nuolatinis triatlono varžybų dalyvis, yra nubėgęs ne vieną maratoną ir neketina sustoti. Vis priima naujus iššūkius, o atlikdamas karių fizinio parengtumo testą jau penkerius metus surenka maksimalų – 300 balų – įvertinimą.

– Papasakokite, kodėl nusprendėte pasirinkti tarnybą Lietuvos kariuomenėje?

– Mano tėvas buvo kariškis, todėl teko daug keliauti ir kraustytis, o karyba mane žavėjo nuo mažens. Gyvenau Vokietijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Rusijoje. Baigęs vidurinę mokyklą, atsikrausčiau į Lietuvą ir iš karto pradėjau tarnybą Kauno Vytauto Didžiojo atskirajame jėgerių batalione. Tada dar net sunkiai kalbėjau lietuviškai, mokėjau gal tik 200–300 pagrindinių žodžių. Kadangi buvau 18-os metų ir į tarnybą ėjau savo noru, todėl parašęs prašymą pats galėjau pasirinkti tarnybos vietą. Norėjau įdomios ir sunkios tarnybos, todėl tam puikiai tiko Jėgerių batalionas.

– Kaip tarnyba susiklostė vėliau?

– Baigęs šauktinio tarnybą įstojau į Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, po kurios tarnavau įvairiuose Lietuvos kariuomenės padaliniuose. Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centre buvau atsakingas už sausumos pajėgų kursų planavimą, o nuo 2015 m. tarnauju Karo medicinos tarnyboje.

– Ar teko išvykti į tarptautinę misiją?

– Taip. 2015 m. buvau išvykęs į pusės metų trukmės misiją Afganistano sostinėje Kabule. Iš pradžių atrodė, kad bus sunku be šeimos, be vaikų, tačiau atvykus greitai pavyko adaptuotis. Tarnyba buvo įdomi tuo, kad nebuvo laisvų dienų, tarnavau septynias dienas per savaitę, o misijos pabaigoje teko pereiti ir į naktinį režimą.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado ilgų distancijų bėgimas – maratonas?

– Gyvenime pasitaikė ir sunkesnis periodas, teko išsiskirti, kamavo savotiška depresija, turėjau antsvorio (svėriau apie 110 kg), pradėjau nebepatikti pats sau. Tada susipažinau su savo dabartine žmona, kilo noras keisti juodas priklausomybes baltomis, kitaip sakant „šerti baltą vilką“. Laiku pasitaikė išvyka į misiją. Tarnaudamas Afganistane supratau, kad tai yra tinkama vieta keisti įpročius ir pradėjau aktyviai sportuoti, kontroliuoti mitybą, skaityti knygas. Sportas tapo maistu kūnui, o knygos – maistu sielai. Tačiau grįžus po misijos reikėjo vėl adaptuotis šeimyniniame gyvenime. Gerai, kad įprotis sportuoti buvo stipriai įleidęs šaknis manyje, būdamas misijoje turbūt ir pamilau ištvermės treniruotes bei nusprendžiau, kad į buvusią būseną daugiau gyvenime nebegrįšiu, palaikysiu sportinę formą. Sportuojant organizmas gamina endorfinus – laimės hormonus, atsiranda gera nuotaika. Pradėjau aktyviai bėgioti, kėliau sau naujus iššūkius, užsibrėždavau įveikti pusę maratono. Smegenims leidus tai įvykdyti, keldavau naujus tikslus, vis didindavau atstumus, nes viskas yra mūsų galvose. Dažniausiai protas mums neleidžia, stabdo, blokuoja įveikti tam tikrą atstumą. Jeigu pradėjęs bėgti maratoną iš karto galvosi apie finišą, tai atrodys labai toli, net nesinorės jo siekti, bet jeigu įveiksi trasą nedideliais gabaliukais, tai viskas įmanoma. Vieną kartą įveikus distanciją, protas ima sutikti su kūnu.

– Kokį didžiausią atstumą yra tekę nubėgti? Kiek maratonų yra Jūsų sąskaitoje?

– Jonavoje vyko varžybos, kuriose reikėjo nesustojant bėgti šešias valandas. Iš viso tądien įveikiau apie 58 kilometrus. Maratonų esu įveikęs gal šešis, tačiau geriausią rezultatą vis dar medžioju ir neketinu sustoti.

– Tačiau nebeužteko bėgti maratonus, pasirinkote triatloną. Kodėl?

– Norėjosi kažko daugiau, išgirdau apie triatloną, pradėjau domėtis, žiūrėjau įvairius triatlono varžybų vaizdo įrašus, kuriuose vyresnio amžiaus žmonės finišuoja su laimės ašaromis akyse ir tas labai žavėjo. Norėjau pats pajusti tą jausmą. Domėjausi, kokia yra reikalinga įranga, ruošiausi fiziškai ir užsiregistravau į Lietuvos triatlono taurės varžybas, kurias sudarė septyni etapai. Visus juos ir įveikiau. Olimpinė triatlono rungtis – 1,5 km plaukimas, 40 km distancija dviračiu ir 10 km bėgimas. 2018 m. minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį pasiryžau dalyvauti „Iron 100“ varžybose, kuriose užėmiau 25-ąją vietą. Tai buvo klasikinio triatlono pilna distancija arba kitaip – „Geležinio žmogaus“ (angl. „Iron Man“) varžybos, kurias sudarė 3,8 km plaukimas, 180 km dviračiu ir 42 km bėgimas. Po dviejų įveiktų rungčių pagalvojau, kad dar reikia įveikti maratoną (42 km), viduje vyko kova, tačiau priverčiau save tęsti varžybas ir finišuoti. Tada apėmė neapsakoma palaima.

– Ar sportuoti padeda profesionalus treneris?

– Pastebėjau, kad vieniems sportininkams būtinai reikia, kad kažkas judėtų šalia, priverstų ir nuolatos duotų spyrį į užpakalį, o aš esu iš tų, kuriems nereikia. Mėgstu sportuoti individualiai, nes jaučiu, kad dar visko iš savęs neišspaudžiau. Ateityje apie tai pagalvosiu.

– Ar triatlonas brangus sportas?

– Tai yra mitas. Aišku, turi taupyti pinigus kelionėms ir geresnei įrangai įsigyti, bet pradžioje užtenka bėgimo batelių, paprasto dviračio ir hidrokostiumo, kurio vasarą net dažniausiai nereikia. Nuo rudens iki pavasario tenka mokėti už baseino nuomą. Profesionaliems sportininkams – lengviau, nes triatlonas yra jų darbas, o mes turime aukoti savo laiką, skirtą šeimoms.

– Kaip atrodo Jūsų treniruočių savaitė?

– Geriausia savaitė atrodytų maždaug taip: plaukimas 4–6 km, bėgimas 30–50 km, dviratis – 150–200 km, papildomai įterpiu korpuso stabilumo treniruotes. Sekmadienis – laisva diena.

– Ar nėra sunku prisiversti taip aktyviai sportuoti?

– Kas nori, visada ras laiko, kas nenori – ieškos priežasčių ir pasiteisinimų, kad sportas ne jam. Per prievartą sportuodamas žmogus nebus laimingas. Kiekvienas turi atrasti, kas jam tinka. Toks aktyvus sportas man labai patinka, nes vyksta kova su savimi, nuolatinis tobulėjimas, geresnio rezultato siekimas. Man – 40 metų ir jaučiu, kad dabar esu pajėgiausios sportinės formos per visą savo gyvenimą. Tiesiog gyvenu triatlono ritmu.

– Ką patartumėte jauniems kariams, kurie neseniai pasirinko tarnybą?

– Palinkėčiau tikėti savimi, tikėti tuo, ką daro, būti budriems bei suspėti laiku į savo „traukinį“, kaip aš suspėjau į „triatlono traukinį“. Dažniau sakykite „taip“ ir nenustokite kelti sau vis naujų tikslų, nes vyras be tikslo yra tik mėsos gabalas ant sofos.

– Prisidėjote prie istorinio Kauno miestui įvykio – olimpinio dydžio baseino Nemuno saloje statybų pradžios. Papasakokite.

– Sužinojau, kad vyks oficiali ceremonija, kurioje skelbs baseino statybų pradžią ir bus įkasta simbolinė kapsulė su informacija ateities kartoms. Net nedvejojau ir su bendraminčiu iš triatlono klubo „Tritonas“ priėmiau iššūkį plaukti Nemunu prisirišęs kapsulę prie juosmens. Tai simbolizavo nuo 1914 m. vykusias plaukimo varžybas Nemune. Mūsų hidrokostiumai nėra pritaikyti tokiam orui, tačiau teko išbandyti ir ekstremalesnes sąlygas – esu dalyvavęs ir 25 m plaukimo žiemą eketėje iššūkyje. Iki šios dienos ilgiausias nuplauktas atstumas – 8,5 km – buvo Vasario 16-osios progai skirtas šventinis trijų valandų plaukimas.

KMT karininko ltn. Luko Špero tekstas.

Kpt. Tado Šlentnerio asmeninio archyvo ir srž. sp. Ievos Budeikaitės ( asociatyvios) nuotraukos.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: