Atidarykite bagažinę ir pastumkite šoninę dangą pirštu. Po ja beveik visada yra siaura anga, o joje — smėlis, lapai, kartais senas kvitas. Toje pačioje vietoje kaupiasi ir vanduo, tik jo pamatyti nepavyks, nes jis nuteka žemyn į atsarginio rato nišą, kur niekas nežiūri metų metus.
- Ko į ją realiai patenka
- Kodėl gamyklinė danga tam neskirta
- Šuo bagažinėje: du atskiri klausimai
- Ko dažniausiai neįvertina perkantieji
- Ko nepadaro net gera danga
- Sezoninė smulkmena, kuri kainuoja daugiausia
- Kaip pasikeičia naudojimas, kai dugnas nebijo
- Vienas dydis, kurio verta neapsirikti
- Trumpas patikrinimas šį savaitgalį
Bagažinė yra vienintelė automobilio dalis, kurią naudojame kasdien ir apžiūrime kartą per kelerius metus.
Ko į ją realiai patenka
Pirkiniai. Vienas praplyšęs pieno pakelis ar pasviręs skysčio butelis padaro tiek, kiek nepadarytų mėnuo įprasto naudojimo.
Sporto ir laisvalaikio inventorius. Slidės, dviračio ratas, žvejybos reikmenys, pramušta kamuolio pripūtimo adata — viskas su smėliu, drėgme arba aštriomis briaunomis.
Statybinės ir sodo prekės. Cemento maišo kampas, dažų skardinė, trąšų pakuotė. Šios medžiagos ne tik tepa, bet ir chemiškai veikia dangą.
Šuo. Atskira kategorija, apie kurią kalbėsime žemiau.
Ir automobilio priežiūros skysčiai, kurie vežami būtent bagažinėje ir būtent ten dažniausiai apsiverčia.
Kodėl gamyklinė danga tam neskirta
Standartinė bagažinės danga daugelyje automobilių yra plonas veltinis ant kartono arba presuoto pluošto pagrindo.
Ji suprojektuota tam, kad atrodytų tvarkingai ir slopintų garsą. Skysčiams ji nepasipriešina — sugeria juos ir praleidžia toliau į pagrindą.
Sugertą skystį iš tokios dangos pašalinti beveik neįmanoma. Kvapas lieka, o šiltą dieną jis grįžta į saloną per ventiliaciją.
Praktikoje tai reiškia, kad bagažinės kilimėliai su pakeltais kraštais atlieka paprastą, bet vienintelį reikšmingą darbą — jie sulaiko skystį toje vietoje, kurioje jis išsiliejo, ir neleidžia jam pasiekti pagrindo, iš kurio nebeišimsi.
Šuo bagažinėje: du atskiri klausimai
Pirmasis — higiena. Nagai braižo dangą, šlapias kailis palieka drėgmę, o po pasivaikščiojimo miške į bagažinę patenka smėlis, purvas ir smulkios šakelės.
Antrasis — saugumas, ir jis svarbesnis. Laisvai bagažinėje gulintis šuo staigaus stabdymo metu tampa sviediniu, pavojingu ir sau, ir keleiviams. Todėl gyvūnas turi būti vežamas transportavimo narve arba prisegtas specialiu diržu, o bagažinė atskirta tinklu ar pertvara.
Danga čia atlieka trečią vaidmenį — ji suteikia sukibimą. Ant slidžios gamyklinės medžiagos šuo posūkiuose slysta ir instinktyviai kabinasi nagais, o reljefinis paviršius jam duoda atramą.
Valant tokią vietą verta prisiminti dar vieną dalyką. Stiprios chloro ar amoniako pagrindo priemonės netinka ten, kur gyvūnas guli ir laižosi — pakanka šilto vandens su neutraliu plovikliu ir visiško išdžiovinimo prieš kitą kelionę.
Ko dažniausiai neįvertina perkantieji
Vientisumas. Kilimėlis iš vienos dalies neturi siūlių, pro kurias prasisunkia skystis.
Kraštų aukštis. Keli centimetrai sulaiko apie litrą išsiliejusio skysčio, o plokščias variantas — praktiškai nieko.
Slenksčio zona. Dalis komplektų dengia tik dugną ir palieka neapsaugotą krašto juostą, per kurią daiktai stumiami į vidų. Būtent ten atsiranda pirmieji įbrėžimai.
Sulankstomų sėdynių padėtis. Jeigu automobilis dažnai naudojamas su nuleista antra eile, verta pasitikslinti, ar danga apima ir tą plotą.
Grimzdimas. Per minkšta medžiaga po sunkiu kroviniu deformuojasi ir nebegrįžta į formą.
Ko nepadaro net gera danga
Sąžiningai — ne visko.
Ji nesulaiko kvapo, jeigu skystis jau anksčiau įsigėrė į pagrindą. Tokiu atveju pirmiausia sprendžiama esama problema, o tik paskui dedama apsauga.
Ji neapsaugo šoninių apdailos plokščių ir galinės sėdynės atlošo, jeigu krovinys stumiamas per aukštai.
Ir ji nepakeičia krovinio fiksavimo. Neprivirtintos dėžės stabdant juda nepriklausomai nuo to, kas guli po jomis.
Sezoninė smulkmena, kuri kainuoja daugiausia
Žiema. Į bagažinę įnešamos sniegu apkibusios striukės, batai ir vaikų rogutės.
Skirtumas nuo salono tas, kad bagažinė ilgai lieka uždaryta. Ištirpęs sniegas ten stovi kelias dienas, o vėdinimo praktiškai nėra.
Todėl atsarginio rato niša yra dažniausia vieta, kur automobiliuose randama korozija, apie kurią savininkas net neįtaria.
Kaip pasikeičia naudojimas, kai dugnas nebijo
Pirmas dalykas, kurį pastebi žmonės — dingsta atsargumas. Nustojama vežioti daiktus maišuose ir dėžėse tik dėl to, kad jie gali sutepti.
Antras — atsiranda drąsa vežti tai, ko anksčiau nevežta. Sodo augalai su žemių vazonais, dažų skardinės, žvejybos įranga, pramuštas dviračio ratas.
Trečias — sutrumpėja tvarkymasis. Vietoj siurbimo ir džiovinimo lieka vienas judesys: ištraukti, nuplauti kieme ir įdėti atgal.
Ketvirtas, mažiau akivaizdus — sumažėja garsas. Kietesnis paviršius su reljefu geriau laiko krovinį vietoje, todėl posūkiuose bagažinėje mažiau bilda.
Vienas dydis, kurio verta neapsirikti
Bagažinės gylis tarp to paties modelio versijų skiriasi labiau, nei atrodo. Universalo, hečbeko ir sedano dugnai nesutampa, o hibridinėse versijose po danga dažnai slepiasi baterijos modulis, pakeliantis grindis.
Antra detalė — reguliuojamo aukščio dugnas. Nemažai automobilių turi dvi padėtis, ir kilimėlis turi tikti abiem arba bent tai, kurioje jis bus naudojamas.
Todėl užsakant tikslinamas ne tik modelis, bet ir kėbulo tipas, metai ir variklio versija. Tai užima vieną papildomą klausimą, o klaida kainuoja siuntimą atgal.
Trumpas patikrinimas šį savaitgalį
Išimkite viską ir pakelkite dugno dangą. Patikrinkite, ar niša sausa.
Pačiupinėkite šonines ertmes ties galiniais žibintais. Ten dažnai kaupiasi drėgmė iš išorės.
Įjunkite ventiliaciją uždarytame automobilyje ir pauostykite. Drėgmės kvapas iš galo reiškia, kad kažkur stovi vanduo.
Ir pažiūrėkite į dangos kraštus ties slenksčiu. Įbrėžimai ten atsiranda pirmi ir geriausiai parodo, kiek automobilis realiai naud