Kas įvyko Žalgirio mūšio lauke?

Prieš 74 metus nacistinė Vokietija susprodino Žalgirio mūšio paminklą buvusiame mūšio lauke. 1944 m. sausio 27 d. vokiečiai stengėsi nuslėpti jų ir jų talkininkų 1410 metais pralaimėjimą ties Žalgiriu Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, vadovaujamai Vytautui Didžiojo.

Vokiečiai džiaugėsi, kad Pirmojo pasaulinio karo laiku, maždaug tose apylinkėse, sumušė Rusijos kariuomenę. Vadovaujamos Vokietijos kariuomenės štabo viršininku buvo gen. E. Ludendorfas, 1914 m. rugpjūčio- rugsėjo mėn. netoli Žalgirio (Tanenbergo) sunaikino Rusijos kariuomenę, vadovaujamą gen. A. Samsonovo ir gen. P.- G. Rennenkampfo (surusėjusio Estijos vokiečio). Dabar šias teritorijas valdo Lenkija.

Antrajam pasauliniam karui baigiantis, ten esantis vokiečių pergalės paminklas galėjo pakliūtų sovietams, todėl vokiečiai jį susprogdino. Ten buvę lauko maršalo ir Vokietijos prezidento P. von Hindenburgo ir jo žmonos palaikai, senos vokiečių vėliavos, dokumentai išgabenti į saugesnę vietą.

Priminsime, kad Žalgirio mūšio lauke krito vokiečių vadas ir daugybė karių – tai buvo 1410 m. liepos 15 d. Pergalė Vytautą pagarsino tada visoje Europoje ir prie jo gyvos galvos Lietuva „milžinas buvo”.

Žalgirio mūšio išvakarėse vyko atkakli diplomatinė kova. Pirmasis Jogailos laikais atkurto Krokuvos universiteto rektorius, teisės profesorius Stanislovas iš Skalbmiežo 1410 m. pirmoje pusėje paskelbė traktatą „Apie teisingą karą”. Jame suformuluota ir moksliškai pagrįsta svarbi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tezė, kad pagonys turi teisę sukurti valstybę ir ją ginti, o krikščionys negali jos be tikros priežasties pulti. Tačiau ši diplomatinė kova nesustabdė tiesioginio abiejų kariaujančių pusių – kryžiuočių ir jų talkininkų bei lenkų ir lietuvių bei jų talkininkų pasiruošimo karui.

Karo strategija priklausė sąjungininkams. Ji buvo aptarta Jogailai ir Vytautui slapta susitikus Breste. Ten buvo numatyta, kad Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės kartu žygiuos į Ordino teritoriją. Susitikimo vieta buvo paskirta prie Vyslos ties Červinsku. Iš ten nuspręsta tiesiausiu keliu pasiekti kryžiuočių sostinę Marienburgą pakeliui sutriuškinant jų kariuomenę.

Sunku buvo patikėti, kad Ordinas lauktų priešo savo sostinėje. Kryžiuočiai užėmė gynybinę poziciją ir laukė įsiveržiančio priešo. Ordino magistras manė, kad jis esąs toks galingas, jog jokia jėga neįstengs jam pasipriešinti. Magistras pareiškė, kad svarbiausia ginti kraštą, bet pačiam nesiveržti į priešo teritoriją. Jis rengėsi savo teritorijoje sutriuškinti sąjungininkų kariuomenę. Ordino vadovybė atidžiai sekė priešo kariuomenės judėjimą. Vokiečių žvalgai pranešdavo vadovybei apie sąjungininkų kariuomenės mobilizaciją, susitelkimo vietas ir numatomų žygių kryptis.
1410 metų liepos 15 d. įdienojus prasidėjo mūšis lauke tarp Tanenbergo ir Liudvigsdorfo. Mūšis, prasidėjęs įspūdingu kryžiuočių kariuomenės prasiveržimu, po 6 valandų trukusios kovos pasibaigė karine Ordino katastrofa. Mūšyje žuvo pats ordino magistras Ulrichas von Jungingenas ir daugybė vyresniųjų vadų – riterių. Į nelaisvę pateko daugybė karių, tarp jų nemažai vokiečių riterių talkininkų iš įvairių Europos šalių. Vytauto vadovaujamos LDK kariuomenės taktika didžia dalimi nulėmė pergalę. Karo specialistai iki šiol šį mūšį laiko reikšmingiausiu viduramžių karo meno pavyzdžiu.

Mūšyje žuvo visas Ordino riterių žiedas: magistras Ulrichas fon Jugingenas, maršalas Frydrichas fon Valenrodas, didysis kontūras Kuno fon Lichtenšteinas, iždininkas Tomas Verheimas, didysis medžioklės grafas Albrechtas fon Švarcburgas, kiti žymesni komtūrai. Ordinas tą dieną neteko apie 200 vadų ir apie 14 tūkstančių karių. Taip buvo prarasta rinktinė kariuomenė.

Žalgirio mūšio lauke sąjungininkai praleido trys dienas. Jogailai paliepus, buvo surasti žymesnių Ordino vadų palaikai ir išsiųsti palaidoti į Marienburgą. Kitus vadų kūnus priglaudė Tanenbergo bažnyčia. Čia buvo palaidoti ir žuvę Lenkijos kariuomenės 12 vadų. Kautynių vietoje laikinai įrengtoje koplyčioje tris kartus buvo laikomos Šv. Mišios už žuvusiuosius. Prie koplyčios buvo išskleistos ir mūšyje paimtos kryžiuočių vėliavos.

Paskui Jogaila įsakė atvesti paimtus belaisvius, o sužeistus liepė gydyti. Kiekvienas belaisvis turėjo pažadėti, kad lapkričio 11 –ąją dieną (Šv. Martyno dieną) pats atvyks į Krokuvos pilį ir prisistatys jos pareigūnams… Davusieji karinę priesaiką gavo maisto bei drabužių ir buvo paleisti. Tik kai kuriuos vyresniuosius vadus paskirstė po Lenkijos pilis bei įsakė rūpestingai juos saugoti.
Jogaila su Vytautu kartu apžiūrėjo mūšio lauką ir atpažino likusius žuvusius riterius. Jogaila buvo įsitikinęs, kad karas prieš Ordiną jau baigtas, todėl tinkamai nepasinaudojo pergale ir iš karto nepuolė sostinės Marienburgo. Sąjungininkų kariuomenė užtruko mūšio lauke, o po to užiminėjo pakeliui į Marienburgą miestus ir pilis. Jogailos patarėjai siūlė iš karto žygiuoti į sostinę ir tuomet kiti miestai patys pasiduotų… Karalius patarėjų patarimų nepriėmė.

Apie taiką po mūšio pirmasis prabilo Popiežius, pasiuntęs nuncijų jai sudaryti. Gruodžio 9 d. buvo patvirtintos paliaubos. Karo veiksmai liovėsi. 1411 m. vasario 1 d. Torne buvo rastas kompromisas ir sudaryta taikos sutartis. Šiuo dokumentu buvo paskelbta, kad Lenkijos ir Lietuvos karas su Ordinu baigtas. Buvo paleisti paimtieji karo belaisviai ir grąžintos per karą užimtos žemės, miestai ir pilys. Žemaitija atiteko Lietuvai tik iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos… Buvo pažadėta vieniems prieš kitus toliau nebekariauti ir neremti kitos pusės priešų. Buvo nutarta visus ginčus ateityje spręsti per arbitrų teismą, o nepavykus kreiptis į Popiežių. Taika neatspindi didžiosios pergalės Žalgirio lauke. Situacija buvo palanki kryžiuočiams. Tačiau Ordinas neslėpė savo pralaimėjimo kare ir neneigė, kad tai buvo reikšmingas įvykis Lenkijos ir Lietuvos istorijoje.

Svarbiausia buvo istorinė mūšio reikšmė: sutriuškinus karinę kryžiuočių ordino galybę – jos kariuomenę, XV a. pradžioje lemiamą pergalę laimėjo su šimtmečius dėl egzistavimo kovojusios dvi suverenios valstybės – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos Karalystė. Mūšyje nusipelnė lietuviškos Gediminaičių dinastijos atstovai – Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ir Lenkijos karalius Jogaila. Žalgirio mūšio laimėtojai užima deramą vietą tarp žymiausių Europos karvedžių ir politikų.
Įdomu, kad pirmaisiais Nepriklausomybės metais dar nebuvo sugalvotas lietuviškas Žalgirio kautynių pavadinimas. A. Šapokos redaguotoje Lietuvos istorijoje, išleistoje 1936 metais, mūšis vadinamas Tanenbergo vardu. Vėliau dailininkas Adomas Varnas įrašė „Žalgiris”, o A.Gustaičio knygos „Lietuva – Europos nugalėtoja” (Hollywood, Californija, 1961 m.) viršelyje šis dailininkas įpaišė ne tik „Žalgirį”, bet ir „Eglėkalnį”. Primename, kad 2010 metais pažymėtos istorinio Žalgirio mūšio 600 -osios metinės.

 

Juozas Brazauskas, istorikas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: