Kas slypi tarmiškuose eilėraščiuose?

„Važiuoj‘ į Vylnių, močiūtės aplankyt. A kėp tu gyven‘?“, – pasiteirautų biržietis.  Biržų krašto tarme grįsto konkurso „Eilėraščė“ organizatorė įsitikinusi – paprastai neleidžiame sau žaisti. Tačiau iš žaidimo gali kilti daugybė dalykų – nuo asmeninių atradimų iki politikos. Žaidimas žodžiais tarmės mylėtojus rugpjūčio 5 d. sukvies į Biržų miesto šventę.

Kurdamas žmogus atranda tai, ko galbūt nežinojo, įsitikinusi Rugilė Audenienė, kasmetinio konkurso „Eilėraščė“ sumanytoja ir organizatorė.

Pasak moters, eksperimentai su Biržų krašto tarme – daugiau nei tik žaidimas. Tai – galimybė prisiliesti prie praeities, įtvirtinti tapatybę gimtinėje ir, tuo pačiu, prisidėti prie duomenų bazės kūrimo, kurioje atsispindėtų jaunos bei vyresnės kartos tarmės vartojimo skirtumai. Nors konkursas kilo iš idėjos, kad miestui reikėtų grąžinti „kūrybinę skolą“, jau po pirmo renginio tapo aišku – tai bus ilgametis įsipareigojimas Biržų krašto žmonėms. Šįmet talentingiausi „Eilėraščė“ dalyviai bus apdovanojami jau penktąjį kartą.

Duoklė gimtajam kraštui

2014 m. eilėraščių konkursas surengtas pirmąkart – R. Audenienė norėjo suorganizuoti nedidelę iniciatyvą Biržų miesto šventės proga kaip padėką asmeninį kūrybingumą išugdžiusiai provincijai. Pasirinktas haiku žanras atrodė paprastas bei linksmas: trys eilutės, penki-septyni-penki skiemenys – ir viskas.

„Pirminis tikslas buvo paskatinti biržiečius pažaisti ir pasijuokti, tačiau tas mažas haiku – didelis menas, lietuviui artimas gamtos pajautimu. Japonų haiku ypatingai būdinga gamtos tematika, akimirkos pagava, o mes juk mielai rašome apie gamtą, pamedituojame prisėdę prie upės“, – kalbėjo R. Audenienė, pridurdama, kad slaptas jos noras buvo ieškoti jaunų talentų ir juos įkvėpti.

Organizuoti konkursą žurnalistė ėmėsi turėdama vos kelis šimtus litų ir brolio sukurtą interneto svetainę. Tačiau Biržų muziejus skyrė ypatingą erdvę pilyje, savivaldybė kaip prizą dovanojo Biržų miesto vėliavą, laikraštis „Šiaurės rytai“ kelis mėnesius publikavo žmonių kūrybą. Vėliau prisidėjo biblioteka, meninius projektus mėgstanti kavinė, biržiečiai, kurie norėjo asmeniškai apdovanoti patikusius kūrėjus, netgi miesto dvasininkai.

„Maniau, jog tai bus vienkartinis projektas, tačiau po pirmojo renginio supratau, kad įsipareigojau žmonėms: vietoj 5 eilėraščių, kuriuos tikėjausi gauti, išvis gavome 60. Šią dieną kraštiečiai teigia nebeįsivaizduojantys Biržų miesto šventės be eilėraščių konkurso“, – džiaugėsi idėjos autorė.

Tarmė ir tapatybė

Dvejus metus „Eilėraščė“ dalyviai rašė haiku, trečiaisiais metais – trioletus; dabar jau antrą kartą jie eiliuoja biržietiškai. Konkurso temos paieškos sutapo ir su autorės tapatybės paieškomis, kurią ji juokais vadina „autostradine“.

„Kadangi nuolat važinėju iš sostinės į Biržus ir atgal, pastebėjau tam tikrus pokyčius. Anksčiau pakakdavo kirsti Biržų ribą, ir pradėdavau šnekėti tarmiškai – dabar vis dažniau girdžiu save tą tarmę „išpreparuojant“. Gyvenant tarp dviejų miestų šaknys su gimtine neretai trūkinėja, todėl klausimai: kur geriau, kas stipriau? – neduoda ramybės. Tai lėmė, kodėl pernai ir šįmet konkurso reikalavimas – laisvos formos eilėraščiai biržietiška tarme“, – teigė R. Audenienė, neabejodama, kad tokios mintys kyla kiekvienam dvejus „namus“ turinčiam asmeniui.

Galimybė fiksuoti tarmę

Pasak „Eilėraščė“ sumanytojos, prabilus gimtąja tarme, kurią girdėjai nuo lopšio, atrodo, pajunti protėvių dvasią. Tarmiška kalba – dar „gimtesnė“ nei tiesiog lietuvių. Biržietiška ironija skamba kitaip, žmonės eilėraščius kuria labai skirtingai. Vieni rašo apie Biržus – ieško patriotinių temų, kiti – eksperimentuoja, treti didžiausią dėmesį telkia pačios tarmės užrašymui. Prie apibrėžtų kriterijų vertinant nepsirišama todėl, kad konkursas netaptų standartizuotu. Vis dėlto jame atsiranda ir profesionalių vertintojų: geriausius eilėraščius rinko iš Biržų krašto kilusios poetės Sara Poisson ir Aušra Kaziliūnaitė.

„Šią dieną tarmė mutuoja bei kina kaip tekanti upė. Štai vyresnės ir jaunesnės kartos tarmė labai skiriasi – tai atsispindi ir eilėraščiuose. Kai kurie žodžiai tampa tarmiški, net jei anksčiau tokie nebuvo. Taigi, jau turime mažą fiksuotos tarmės duomenų bazę, kuri, tikiuosi, pravers ateityje. Taip pat norėtųsi įrašyti bent kelių žmonių skaitymus, kaip toji tarmė vartojama gyvai“, – sakė renginio iniciatorė.

Mato tobulėjimą

Skaitydama kūrybą R. Audenienė pastebi, kad tarp dalyvių yra jaunimo, kuris nuo pirmojo konkurso labai patobulėjo, pakito. Taip pat yra daug vyresnių žmonių, neturinčių, kur pasireikšti (nors Biržuose yra literatūrinė bendruomenė); yra emigravusiųjų, per dalyvavimą tarsi atkuriančių ryšį su gimtine; netrūksta ir iš emigracijos sugrįžusių asmenų. Rodos – tai tik paprastas konkursas, bet atveriantis labai daug klodų.

Kiekvienas vertintojas apie eilėraščius sprendžia atskirai, remdamasis savais kriterijais. Šįmet tarp renginio rėmėjų – ir Lietuvių literatūros bei tautosakos institutas, kuriame tarmės nagrinėjamos moksliškai – tikimasi, kad tokiu būdu atsiras dar kitoks požiūris į biržiečių tekstus. Konkurso „Eilėraščė“ finalas vyks Biržų miesto šventės metu, rugpjūčio 5 d., sekmadienį.