Katalikiškų organizacijų atsiradimas Lietuvoje (II)

Lietuvių Katalikų Mokytojų Sąjunga

Pirmieji į profesinę organizaciją susiorganizavo lietuviai katalikai mokytojai. Tai įvyko slaptai 1911 m. gegužės 9 d., naujuoju kalendoriumi rugsėjo 22 d. kun. Povilo Dogelio bute, Kaune, Vilniaus g.22.

Buvo gauti įstatų pavyzdžiai iš užsienio- Belgijos ir Bavarijos- katalikų mokytojų sąjungų.. Pradėtas rengti Lietuvių Katalikų Mokytojų Sąjungos įstatų projektas. Kun. Pranciškus Bučys peržiūrėjo įstatus, šiek tiek pataisė. Įstatų projektą svarstė keletas „Saulės“ draugijos mokytojų seminarijos kursų dalyvių. Priimti įstatai turėjo 9 skyrius. Visa Lietuva padalinta į 3 provincijas: Kauno, Senapilės (Marijampolės) ir Panevėžio. Įstatų originalą saugojo kun. P. Dogelis. Išrinktoje valdyboje buvo: M. Antanaitis, M.Jodikaitė, J. Stanelytė, J. Dargis, K. Černius, T. Kobelinskaitė. Pirmininku tapo Mykolas Antanaitis. Nario mokestis nustatytas 1,5 rublio metams.

Steigiamasis susirinkimas įvyko 1911 m. gegužės 9 d. Į sąjungą įsirašė 29 nariai : 13 vyrų ir 16 mergaičių. Lietuvių Katalikų Mokytojų Sąjunga greitai sutvirtėjo ir tapo gerai žinoma tarp jaunųjų mokytojų. Didelį entuziazmą rodė valdybos pirmininkas M. Antanaitis. Buvo organizuojamo mokytojų kursai. Sąjunga rengdavo slaptus susirinkimus.  Vienas pirmųjų įvyko 1912 m. balandžio 12 d. Kaune. Dalyvavo 56 žmonės.  1913 m. įvyko trečiasis susirinkimas. Sąjungos veiklai suaktyvinti buvo reikalingas laikraštis. Kreiptasi į „Draugijos“ redaktorių kun. A. Dambrauską- Jakštą. Priedas prie šio žurnalo pavadintas „Mokytojas“. Redaktore paskirta  Petronėlė Valavičiūtė.

„Saulės“draugijos mergaičių internato vedėja.  Prenumeratorių buvo 60.  Pirmasis „Mokytojo“ numeris išėjo 1914 m. sausio mėn. Jame pažymėta, kad  jaunosios kartos auklėjimas bus vykdomas katalikišku tautiniu principu. Pirmasis numeris turėjo 32 puslapius.

Sąjungos veikimą sutrukdė prasidėjęs Didysis karas. Mokytojai buvo priversti trauktis į Rusijos gilumą. Likę Lietuvoje mokytojai dar bandė tęsti organizacijos veiklą Vilniuje. Išleistas vienkartinis literatūrinis pedagoginis leidinys- almanachas „Atžala“.

Vokiečiams užėmus Lietuva, organizacija veikė slapta. Vokiečiai neleido registruoti sąjungos įstatų visai Lietuvai. Leista veikla tik Vilniuje. Sąjungos pirmininku tapo K. Ruginis. Slapta palaikomas ryšys su kitais Lietuvos mokytojais. Vilniuje buvo organizuotos dvi viešos paskaitos. Dažniausiai kalbėdavo kun. M. Reinys. Išleistas antras „Atžalos“ numeris. Lietuvių Katalikų Mokytojų Sąjungos tikslas buvo parengti kuo daugiau lietuvių mokytojų, kurie  galėtų šviesti  rytų Lietuvos jaunimą. 1918 m. pabaigoje , bolševikams užėmus Vilnių, sąjunga kėlėsi į Kauną. Čia toliau veikla buvo tęsiama.

Pavasarininkai

Pradėjus veikti ateitininkams, iškilo būtinybė vienyti katalikišką kaimo jaunimą. Socialistai  ragino veikti „savo protu“ ir neklausyti tėvų patarimų. Lietuvių Katalikų Mokytojų Sąjunga ėmė rūpintis atitraukti kaimo jaunimą nuo socialistų įtakos. Taip ėmė rastis katalikiškas kaimo jaunimas- pavasarininkai. 1907 m. kun. Jonas Totoraitis ( 1872-1941) įkūrė Šumskuose slaptą Seinų vyskupijos jaunųjų kunigų draugiją suburti kaimo jaunimą. Judėjimas plito po visą Lietuvą.

Nutarta rengti kaimo jaunimui skirto laikraščio „Pavasaris“ leidybą. Šv. Kazimiero draugija paskolino 500 rublių laikraščio leidybai.  Laikraščio leidybai pritarė „Draugijos“ redaktorius kun. A. Dambrauskas- Jakštas. Redakcinę organizacinę grupę sudarė:  T. Kobelinskaitė, J. Stanelytė, U.Kaupaitė, U.Bruškaitė, K. Černius, M. Antanaitis, kun. P. Dogelis. Ji pradėjo veikti 1912 m. gegužės 2 d. Kaune. Pirmasis „Pavasario“ numeris 32 puslapių išėjo 1912 m. gegužės 10 d.

Redakcija veikė Kaune, Ukmergės plento nr.24. Redaktore paskirta  Uršulė Bruškaitė. Laikraščio programą sudarė keturi pagrindiniai būsimos organizacijos pagrindai: tikėjimas, dora, tautybė ir mokslas. Įžanginiame straipsnyje patalpintas Adomo Jakšto eilėraštis:

„O tu, Dieve Visagalis,

Laimink dirvą mūsų jauną

Tenedyksta joj kūkalis

Te kruša jos neužgauna“

Laikraščiui rašė Lazdynų Pelėda, J. Geniušas, Iz. Tamošaitis ir kt. jau žinomi visuomenės veikėjai.Korespondentais dirbo iš Vabalninko, Surviliškio, Panevėžio, Marijampolės, Skirsnemunės, Radviliškio, Miroslavo, Lukšių ir kitų vietovių.  Pirmiausia susikūrė slapta pavasarininkų kuopelė Kaune prie Lietuvių Katalikų Moterų Draugijos Namų ruošos ir Ūkio mokyklos. Sisibūrė pirmosios 6 gabesnės mergaitės.  Mokyklos vadovybė nieko nežinojo apie kuopelės veiklą. Kuopelė veikė pas redaktorę jos bute. Žymesnės kuopelės susidarė Surviliškyje, Radviliškyje,  Vabalninke, Marijampolėje ir kitose vietose. Kuopelėse buvo aiškinama „Pavasario“ organizacijos veiklos programa ir raginama ją įgyvendinti.

Organizuoti pavasarininkus daug padėjo ateitininkai.  Juos vienijo viena idėja- atnaujinti visa Kristuje. Ateitininkai, sugrįžę iš mokyklų atostogų kaime vasarios atostogų metu organizavo pavasarininkų veiklą. Laikraščio „Pavasaris“ skaitytojų padaugėjo tris kartus: nuo tūkstančio iki trijų tūkstančių. Laikraštis  pradėjo duoti net pelną. 1913 m. laikraščio redaktore vėl  tapo U. Bruškaitė, o laikraštis pradėjo eiti du kartus per mėnesį.

1914 m. vasario 24 d. sukviesta pirmoji pavasarininkų konferencija. Ji vyko slapta. 17 atstovai susirinko į Lietuvių Katalikų Moterų Draugijos valdyklą neva… vakarieniauti.

Konferencijos tikslas buvo  pažinti pavasarininkų veikimą Lietuvoje. Yra žinomi šie pirmosios konferencijos dalyviai: J.Lukošius ir Petraitis iš Surviliškio, Juras ir Jadvyga Selenytė iš Radviliškio,  J. Talmontas ir U. Urnežytė iš Šiaulių,  Jonas Daugirdas ir kun. Vladas Draugelis iš Marijampolės,  P. Butkus iš Šeduvos, Juozas Norvaiša iš Lieplaukės, Izabelė Mažeikaitė su drauge iš Kauno. Pirmininkavo Juozas Lukošius iš Surviliškio, sekretoriavo Uršulė Bruškaitė , „Pavasario“ redaktorė. Suvažiavime dalyvavo Pranas Dovydaitis iš Vilniaus, tuomet redagavęs „Viltį“. Visi konferencijos dalyviai skundėsi nepalankiomis organizacijos veikimo sąlygomis. Daug kalbėta apie tautinį susipratimą, apie kaimo jaunimo lavinimą. Visi akcentavo, kad reikia veikti tikybos ir doros pagrindais.

Prasidėjęs Didysis karas pavasarininkų veiklą sustabdė. Organizacija apmirė, laikraštis nustojo eiti. Pavasarininkai kiek aktyviau veikė Vilniuje vadovaujami Magdalenos Ruškytės.1918 m. vėl pradėjo eiti laikraštis „Pavasaris“. Vilnius tapo atsikuriančios  organizacijos centru. „Pavasaris“ buvo vienas populiariausių Lietuvos katalikiškų sąjūdžių Lietuvoje ( veikė iki 1940 m. ). Organizacijai vadovavo : Bronius Stosiūnas (1918), Domas Kurtinaitis ir kun. Feliksas Kapočius ( 1919), Juozas Eretas (1922-1928), Juozas Leimonas( iki 1940 m. ). Pavasarininkų namai buvo Kaune, Perkūno al. Nr.2. 1940 m. juos užėmė raudonarmiečiai. Sovietų valdžia uždraudė katalikškas organizacijas ir jos leidinius. Vadovybė buvo išblaškyta. Prasidėjo represijos prieš tautines katalikiškas organizacijas

Parengė istorikas Juozas Brazauskas