Atodangos – AINA – Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra https://aina.lt Sat, 19 Sep 2020 05:07:44 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=5.3.4 https://aina.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-logo-1-32x32.png Atodangos – AINA – Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra https://aina.lt 32 32 Kaip Panevėžyje prieš 50 metų statybininkai darbavosi? https://aina.lt/kaip-panevezyje-pries-50-metu-statybininkai-darbavosi/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=kaip-panevezyje-pries-50-metu-statybininkai-darbavosi https://aina.lt/kaip-panevezyje-pries-50-metu-statybininkai-darbavosi/#respond Sat, 19 Sep 2020 05:07:42 +0000 https://aina.lt/?p=128826 Naujiena Kaip Panevėžyje prieš 50 metų statybininkai darbavosi? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1970 m. Panevėžio miesto statybų aikštelėse dirbo zoninės mechanizacijos valdybos žinioje esantys 29 bokštiniai ir 13 sunkiųjų pneuomoratinių bei vikšrinių kranų, 27 sunkieji ir 10 lengvųjų ekskavatorių, 35 buldozeriai, 10 kompresorių ir kitokia technika. Džiaugėsi tuomet darbininkai, kad nebereikia tranšėjų rausti kastuvais, neštuvais ant pastolių tampyti plytas ar skiedinį. Jei anksčiau bokštinis kranas buvo montuojamas …

Naujiena Kaip Panevėžyje prieš 50 metų statybininkai darbavosi? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Kaip Panevėžyje prieš 50 metų statybininkai darbavosi? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1970 m. Panevėžio miesto statybų aikštelėse dirbo zoninės mechanizacijos valdybos žinioje esantys 29 bokštiniai ir 13 sunkiųjų pneuomoratinių bei vikšrinių kranų, 27 sunkieji ir 10 lengvųjų ekskavatorių, 35 buldozeriai, 10 kompresorių ir kitokia technika. Džiaugėsi tuomet darbininkai, kad nebereikia tranšėjų rausti kastuvais, neštuvais ant pastolių tampyti plytas ar skiedinį. Jei anksčiau bokštinis kranas buvo montuojamas apie dvylika dienų, tai minimu laikotarpiu tas darbas jau buvo atliekamas per dvi dienas.

Sovietmečiu moterys  neretai imdavosi vyriškų darbų: 1966 m. Panevėžyje bokštinio krano kabinoje galima buvo pamatyti dirbančią merginą. Ji devynaukštį gyvenamąjį namą statantiems statybininkams  krano pagalba pakeldavo lentas, skiedinį ar plytas.

Ypač sėkmingai tuo metu Panevėžyje darbavosi Panevėžio Statybos trestas. 1970 m. trestas atidavė naudoti 83 statybos objektus. Panevėžyje atiduoti naudoti „Ekrano“ gamyklos pagrindinis korpusas, Salyklo gamykla, Pieno kombinatas, atlikti statybos darbai Tiksliosios mechanikos ir Autokompresorių gamyklose. Pastatyta nauja mokykla Tulpių gyvenamajame kvatrale. Taip pat dirbta Kėdainiuose, Kupiškyje, pastatyti vidurinių mokyklų priestatai Krekenavoje, Pumpėnuose. Įvairiems užsakovams atiduota 3,7 km dujotiekio; 0,9 km kanalizacijos; 8,7 km kabelinių; 1,1 km šiluminių tinklų.

Trestas pastatė po 6 gyvenamuosius namus Žemaičių ir Nemuno gatvės kvartaluose, po vieną Tulpių ir Klaipėdos kvartaluose, pagalbinės mokyklos  Kranto g. ir Hidromelioracijos technikumo bendrabučius ir kt.

Kasmet augant statybų mastui Panevėžyje rreikėjo vis daugiau kvalifikuotų statybininkų. Tuo tikslu 1960 m. prie miesto statybos tresto buvo įkurtas Lietuvos SSR Statybos ministerijos mokymo „punktas“. Jau pirmaisiais metais jis paruošė 200 statybininkų. 1970 m. „punktas“ perorganizuotas į mokymo kursų gamybinį kombinatą. Jis turėjo gana nemažą mokymo bazę. Kombinate buvo įrengti atskiri bendrastatybinių darbų, mechanikos, elektrotechnikos, saugumo technikos kabinetai. Veikė statybinių medžiagų atsparumo laboratorija, dirbo dėstytojų su aukštuoju išsilavinimu. Miesto statybos trestui ir statybų darbus atliekančioms organizacijoms 1969 m. buvo paruošta 530 surenkamųjų namų montuotojų, mūrininkų, betonuotojų, kranininkų, dailidžių. 1970 m. baigtas statyti gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos administracinis pastatas. Visas ketvirtasis jo aukštas buvo skirtas šiai mokyklai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Emilija Juškienė

Naujiena Kaip Panevėžyje prieš 50 metų statybininkai darbavosi? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/kaip-panevezyje-pries-50-metu-statybininkai-darbavosi/feed/ 0
Saldainius “Karvutė” gamino ir Panevėžio konservų fabrikas https://aina.lt/saldainius-karvute-gamino-ir-panevezio-konservu-fabrikas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=saldainius-karvute-gamino-ir-panevezio-konservu-fabrikas https://aina.lt/saldainius-karvute-gamino-ir-panevezio-konservu-fabrikas/#respond Sun, 13 Sep 2020 06:03:51 +0000 https://aina.lt/?p=128123 Naujiena Saldainius “Karvutė” gamino ir Panevėžio konservų fabrikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžyje Kranto gatvėje raudonų plytų mūruose 1944 –1998 m. veikė Konservų fabrikas (vėliau kombinatas), kurio gaminių gardus kvapas pasklisdavo po visą miestą. Tai dar cariniais laikais statyti pastatai, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo veikė stipriųjų gėrimų pilstykla ir kurie vėliau buvo pritaikyti vaisių ir daržovių konservams gaminti. Panevėžio konservų fabriko įkūrimo data laikoma 1944 m. …

Naujiena Saldainius “Karvutė” gamino ir Panevėžio konservų fabrikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Saldainius “Karvutė” gamino ir Panevėžio konservų fabrikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžyje Kranto gatvėje raudonų plytų mūruose 1944 –1998 m. veikė Konservų fabrikas (vėliau kombinatas), kurio gaminių gardus kvapas pasklisdavo po visą miestą. Tai dar cariniais laikais statyti pastatai, kuriuose iki Antrojo pasaulinio karo veikė stipriųjų gėrimų pilstykla ir kurie vėliau buvo pritaikyti vaisių ir daržovių konservams gaminti.

Panevėžio konservų fabriko įkūrimo data laikoma 1944 m. Nuo 1975 m. Panevėžio konservų fabrikas imtas vadinti kombinatu (sovietmečiu taip vadintas gamybinis susivienijimas, kurį sudaro kelios gamybinės įmonės, priklausančios skirtingoms ūkio šakoms, kai vienos įmonės produkcija yra reikalinga kitos įmonės veiklai, pvz.: žaliava). Kombinatas likviduotas jau nepriklausomos Lietuvos laikais – 1998 m.

Apie įmonės veiklą XX a. 7–8 dešimtmečiais nėra daug publikacijų, todėl čia apžvelgsime pagrindinius to laikotarpio fabriko/kombinato veiklos bruožus.

Tobulinama gamyba

Vis labiau mechanizuojant gamybinius procesus fabrike monotoniškai ėmė gausti įrengimai. 1964 m. mechanizuoti pakrovimo–iškrovimo darbai, atlikta konservavimo cecho rekonstrukcija, pertvarkytas vaisių bei uogų sulčių spaudimo cechas. Siekiant žaliavų skyriuje išvengti didelių skersvėjų – sumeistrautos „šiluminės užuolaidos“, kai iš „kaloriferio“ šiltą  orą ventiliatoriai nukreipia į durų angą.

1965 m.  pertvarkytas daržovių sūdymo cechas, pilnai mechanizuota žaliųjų žirnelių konservų ir obuolių tyrės gamyba bei vaisių-uogų sulčių gamybos linija. Fabriko katilinę pasiekė Dašavo gamtinės dujos.

1967 m. įmonės teritorijoje pastatoma dviejų aukštų indelių plovykla.

1972 m. rekonstruota žaliųjų žirnelių linija, mechanizuotai priimama–gaunama stiklo tara, pradėjo veikti našesnis indelių uždarinėjimo aparatas, nuo šio darbo atlaisvinęs vieną žmogų.

1973 m., vietoj senosios, pradėjo veikti nauja vengriška žalių žirnelių perdirbimo linija, kurios sąmatinė vertė 125 tūkstančiai rublių, montuojant liniją dar atlikta statybos montavimo darbų už 10 tūkstančių rublių.

Nepaisant įvairių patobulinimų, fabrike išliko labai ankštų patalpų problema: dešimtis kartų per metus reikėdavo vienus įrengimus gabenti į lauką, kitus montuoti. Pastovi buvo tik žalių žirnelių gamybos linija.

Tikėta, kad daug gamybos problemų būtų galima išspręsti rekonstravus fabriką, tačiau artimiausiu laiku tai padaryti nebuvo numatoma.

1964 m. pagrindinius darbus įmonėje atliko Liaudies ūkio tarybos Kauno statybos-montavimo valdybos Panevėžio baro statybininkai. 1965 m. miesto pramoniniame rajone 550 tonų talpos vaisių šaldytuvą statė Panevėžio statybos tresto 55-osios valdybos statybininkai.

1964 m. praplėstos buitinės patalpos: rūbinė sujungta su gamybinėmis patalpomis. Anksčiau iš rūbinės darbininkai bet kokiu oru bėgdavo per kiemą į cechą. Įrengtas gydytojo kabinetas.

Tais pačiais metais pradėtas įgyvendinti fabriko radiofikavimo planas. Jo pagalba buvo palaikomas abipusis tarnybinis ryšys tarp gamybinių cechų ir administracijos.

1965 m.dėl ūkiuose užderėjusio gausaus derliaus fabrikas pirmą kartą ėmė dirbti keturiomis pamainomis.

Panevėžio konservų fabriko išleidžiamos produkcijos etiketės. 

Žaliavos tiekėjai

1963 m. gamybos reikalams fabrikas supirko virš 1200 tonų sėklavaisių, apie 15 tonų miško uogų, 1500 tonų daržovių ir 1150 tonų bulvių. Savo produkciją fabrikui pristatydavo trys rajono ūkiai: Miežiškių ir „Nevėžio“ tarybiniai ūkiai bei Savitiškio bandomasis eksperimentins ūkis.

1974 m. pagrindiniai žaliavos tiekėjai – Miežiškių bei Naujarodžių tarybiniai ūkiai ir Panevėžio hidromelioracijos technikumo mokomasis ūkis. Pagal sudarytas sutartis Miežiškių tarybinis ūkis tais metais fabrikui turėjo pateikti 757 tonas, Hidromelioracijos technikumo mokomasis ūkis – 605 tonas  ir Naujarodžių tarybinis ūkis– 310 tonų žaliavų. Su ūkiais būdavo sudaromi žaliavų pristatymo grafikai, kurių nevisuomet buvo laikomasi, o tai apsunkindavo fabriko gamybos organizavimą.

Gamybininkų darbe atsispindėjo sovietinio ūkio planavimo peripetijos: 1974 m. fabriko administracija kreipėsi pagalbos į aukštesnes instancijas dėl jiems žaliavas teikiančių ūkių veiklos sutramdymo. Jau eilę metų fabrikui nepavykdavo įvykdyti agurkų supirkimo plano, nes ūkiai stengdavosi agurkus gabenti į turgų, – ten juos galėdavo parduoti aukštesnėmis kainomis.

Fabriko/kombinato išleidžiama produkcija

1965 m. fabrikas išleido apie 60 pavadinimų produkciją, o 1978 m. jau apie 90. 

Fabriko/kombinato išleidžaima produkcija buvo labai įvairi: agrastų sultys su minkštimu; juodųjų serbentų, braškių, vyšnių ir kt. uogienės; konservuoti agurkai; kultūrinių bei miško uogų konservai; marinuoti ir konservuoti obuoliai, grybai; marinuoti kopūstai; marinuoti raudonieji pomidorai; trinti obuoliai su cukrumi; trinti obuoliai su šermukšniais; troškinti burokėliai; žali marinuoti pomidorai; žirniai su taukais ir kt.

1965 m. šalia daržovių ir vaisių konservų  pradėti gaminti ir mėsos konservai, taip siekiant sumažinti sezoniškumo svyravimus. Tai buvo: barščiai su dešra, šviežių kopūstų šiupinys su klumpiu, troškinta kiauliena, žirnių sriuba su rūkyta kiauliena, konservuota sriuba „Vasara“ ir kt.

Fabrike buvo fasuojamas bičių medus, perdirbamos iš Bulgarijos gautos slyvos, abrikosai.

Saldainių „Karvutė“ gamyba

Didžiausias žaliavų srautas būdavo vasaros mėnesiais, todėl jų perdirbimui priimdavo papildomą darbo jėgą: sezono metu fabrikui kasmet pritrūkdavo apie 60-70 žmonių. Darbymečiui  pasibaigus –žmonės būdavo atleidžiami. 1969 m. fabriko administracija, siekdama dalinai išvengti tokios didelės kadrų kaitos bei sezoniškumo, ėmė ruoštis saldainių “Karvutė” gamybai žiemos metu. Taip siekta visų metų bėgyje išlaikyti pastovų darbininkų skaičių. Saldainių gamybai buvo panaudojama tyrių gamybos patalpa, kuri iki to laiko būdavo išnaudojama tik obuolių perdirbimo laikotarpiu, t.y. 4-5 mėnesius per metus. Receptūrą gavo iš latvių; fabriko darbuotojai pas juos vyko pasisemti patirties. Buvo gautos saldainių gamybos mašinos.

Saldainius „Karvutė“ fabrikas ėmė gaminti 1970 m. Pradžia buvo sunki ir nuostolinga. Tačiau vėliau saldainių gamyba ėmė duoti pelną.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Naujiena Saldainius “Karvutė” gamino ir Panevėžio konservų fabrikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/saldainius-karvute-gamino-ir-panevezio-konservu-fabrikas/feed/ 0
Technologinės naujovės Panevėžyje XX a. 6-7 dešimtmečiais https://aina.lt/technologines-naujoves-panevezyje-xx-a-6-7-desimtmetyje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=technologines-naujoves-panevezyje-xx-a-6-7-desimtmetyje https://aina.lt/technologines-naujoves-panevezyje-xx-a-6-7-desimtmetyje/#respond Sat, 05 Sep 2020 05:02:42 +0000 https://aina.lt/?p=127281 Naujiena Technologinės naujovės Panevėžyje XX a. 6-7 dešimtmečiais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Technologinių naujovių atsiradimas bei jų panaudojimas iš esmės pakeitė visuomenės gyvenimą ir  įpročius XX a. 6-7 deš. Panevėžyje tokia naujove tapo elektronikos ir elektrotechnikos pramonės gamyklų atsiradimas: ėmė veikti ir pirmąją produkciją išleido tuo laikmečiu supermodernios įmonės –  Kabelių, „Ekrano“ ir  Tiksliosios mechanikos gamyklos.   Užsakymai iš Rygos VEF gamyklos „Lietkabelio“ statyba pradėta 1958 m. Tai …

Naujiena Technologinės naujovės Panevėžyje XX a. 6-7 dešimtmečiais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Technologinės naujovės Panevėžyje XX a. 6-7 dešimtmečiais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Technologinių naujovių atsiradimas bei jų panaudojimas iš esmės pakeitė visuomenės gyvenimą ir  įpročius XX a. 6-7 deš.

Panevėžyje tokia naujove tapo elektronikos ir elektrotechnikos pramonės gamyklų atsiradimas: ėmė veikti ir pirmąją produkciją išleido tuo laikmečiu supermodernios įmonės –  Kabelių, „Ekrano“ ir  Tiksliosios mechanikos gamyklos.  

Užsakymai iš Rygos VEF gamyklos

„Lietkabelio“ statyba pradėta 1958 m. Tai sovietinio jaunimo darbo vaisius – jie plyname lauke griovius pamatams iškasė, pirmąsias plytas įmūrijo, pirmąsias stakles paleido.

Pradžioje įmonės produkcija buvo variniai laidai, emaliuoti riebaliniais lakais. Po trejų metų pagaminti pirmieji instaliaciniai laidai, vėliau montažiniai, apšvietimo laidai, jėgos kabeliai.

1962 m. „Lietkabelio“ gamykloje dirbo 25 jaunuoliai, turintys aukštąjį išsilavinimą ir 37 su viduriniuoju specialiuoju išsilavinimu. 141 gamyklos darbininkas mokėsi – 25 neakivaizdiniu būdu aukštosiose mokyklose ir 65 – technikumuose.

Užsakymus krauti reikiamų diametrų laidus gamykla gaudavo iš Rygos VEF gamyklos, įvairių Rusijos miestų.

1985 m. buvo pastatytas naujas korpusas, kuriame pradėti gaminti emaliuoti laidai spalvotiems televizoriams.

Madingi buvo racionalizatoriniai pasiūlymai – štai 1963 m. laidų emaliavimo cecho darbininkė pateikė savo pastebėjimus dėl kai kurių gamybos procesų patobulinimo: kaip nestabdant staklių pilną ritę tvarkingai pakeisti tuščia, kaip patobulinti emaliavimo staklių šukų darbą. Tokie pasiūlymai gamyklai duodavo nemaža pelno.

Neapsieita ir be socialistinio lenktyniavimao – 1961 m. „Lietkabelio“ gamyklos darbininkai lenktyniavo su Podolsko (miestas Rusijoje, Maskvos srityje) kabelinių dirbinių gamykla „Mikropravod“ ir Vilniaus televizijos mazgų gamyklos darbininkais.

Panevėžio miesto pramonės gigantas

1964 m. miesto gyventojaididžiavosi statomu grandioziniu pramonės objektu: „kuriuo keliu beprivažiuotum rytinę miesto dalį – nuo Paliūniškio, Pavašakių ar Pajuostės, tave pasitiks kranų strėlės ir didžiuliai korpusai, išsidėstę ant kalvos dešiniajame Nevėžio krante“. Tai miesto pramonės gigantas – Elektroninių vamzdelių gamykla „Ekranas“. Visos Sovietų Sąjungos žmonės laukė šios įmonės produkcijos.

1965 m. beveik visi būsimos įmonės korpusai jau buvo iškilę, beliko juose atlikti apdailos darbus, sumontuoti įrengimus. Atiduoti naudoti trys korpusai – dujų paskirstymo stotis, sąstatų paruošimo cechas ir didelė 240 vietų darbininkų valgykla. Deguonies kompresorinėje baigiama montuoti suspausto oro ir trečioji deguonies gamybos linija. Sparčiai stiebėsi aukštyn paskutinės pagrindinio korpuso sienos. Didžiausią dėmesį statybininkai skyrė Stiklo korpuso statybai – didžiulės, iš keturių krosnių susidedančios kineskopų atkaitinimo konvejerinės linijos montavimo darbams.

Didžiulėje statyboje dirbo įvairiausių profesijų žmonės: montuotojai, santechnikai, elektrikai, mechanizatoriai, automatininkai.

Vietoje buvo sprendžiamas specialistų ruošimo klausimas: 1965 m. pirmąją elektrovakuuminių prietaisų gamybos technikų laidą išleido Panevėžio politechnikumas. Savo diplominiuose darbuose visi 33 absolventai analizavo įvairius augančio miesto pramonės milžino – elektroninių vamzdelių gamyklos „Ekranas“ – procesus ir technologiją. Beveik visi pirmieji ne tik Panevėžyje, bet ir LSSR  elektrovakuumo aparatų gamybos technologai paskirti dirbti į „Ekrano“ gamyklą. 

1966 m. ekraniečiai pirmuosius kineskopus pagamino laboratorijoje o vėliau jie buvo gaminami jau serijiniu būdu.

1969 m. netoli „Ekrano“ gamyklos pagrindinio gamybinio korpuso iškilo antrasis stiklo cechas. 1977 m. pradėti didžiausios miesto įmonės „Ekrano“ gamyklos išplėtimo ir rekonstrukcijos darbai. Šiaurinėje gamyklos dalyje iškilo spalvotų kineskopų gamybos cechas.

Sovietinės statybos dažniausiai vykdavo labai ilgai, statybų darbai užsitęsdavo, daug kur vyravo neūkiškumas. 1965 m. nenutrūkstamu srautu į statybų aikšteles plaukiant gelžbetoninėms konstrukcijoms, metalui ir kitokioms statybinėms medžiagoms buvo pastebimas akivaizdus nesirūpinimas „visaliaudiniu turtu“.  Gelžbetonio gaminiai buvo „štabeliuojami“, nesilaikant elementariausių techninių sąlygų, gaminiai sukrauti ant neišlygintos aikštelės. Dalis gelžbetoninių gaminių buvo suversta į krūvas be jokių padėklų, arba išmėtyti po teritoriją, apnešti žemėmis. Šlapioje vietoje ant lauko netvarkingai suversta rūdijo trys tonos armatūros, o netoliese, tiesiog baloje, mirko asbocementiniai vamzdžiai.

Pirmosios lietuviškos skaičiavimo mašinos

1963 m. naujai įkurtai Optikos prietaisų gamyklai buvo perduotos 1 489 kv. m. Linų kombinato virvių cecho patalpos, esančios J. Janonio g. Nr 3. Pirmaisiais mėnesiais, susikimšę ankštuose „Lietkabelio“ dviejuose kambarėliuose, darbuotojai ruošėsi būsimai gamybai. Po darbo skubėjo į buvusias Linų kombinato virvines, valė gamybines ir administracines patalpas. Tik vėlyvą rudenį įmonė galėjo priimti dirbančiuosius savose patalpose. Pirmieji gamybos metai kolektyvui buvo gana sėkmingi: optimetrai turėjo paklausą, tačiau sekančių metų gamybos profilis keitėsi. Tuo metu SSRS labai trūko pažangios skaičiavimo technikos. Ją ir pradėjo įsisavinti jau pakeitusi vardą Tiksliosios mechanikos gamykla. Šios rūšies gamyba buvo vienintelė Lietuvoje.

1966 m. sumontuotas pirmasis optinis-elektroninis grafikų skaitymo įrenginys, lietuviška skaičiavimo mašina „Siluetas“. Vėliau prasidėjo serijinė jų gamyba.

1967 m. Tiksliosios mechanikos gamykloje baigtas statyti ir atiduotas naudoti naujas gamybinis korpusas. Cecho statybai skirta 1,5 mln. rublių. Iš esmės tai buvo nauja įmonė, nes cecho gamybinis plotas tapo tris kartus didesnis už ankstesnįjį. Naujajame ceche įsikūrė mechaninio apdirbimo, surinkimo ir galvaninis barai. Produkcijos gamyba reikalavo juvelyrinio tikslumo, idealios švaros. Reikiamą temperatūros, drėgmės ir švaros režimą ceche palaikė specialūs įrengimai.

Naujos patalpos suteikė galimybę kelis kartus padidinti automatinio optinio-elektroninio grafikų skaitymo įrenginio „Siluetas“ gamybą. Tikėtasi juos eksportuoti į užsienį, kitas socialistines šalis – Čekoslovakiją ir Vokietijos Demokratinę Respubliką. 

Naująjame ceche vėliau imtos gaminti ir „magnetinės atmintys“ – „Rūta“. Naujoji originali lietuviška skaičiavimo mašina buvo skirta gamybos valdymui. Pradėti gaminti atskiri mazgai ir detalės universaliai skaičiavimo mašinai, vadinamai „diskine magnetine atmintimi“. Pirmoji tokia mašina surinkta 1968 m.

Pasikalbėjimo įrenginys „Garsas“. Panevėžio tiksliosios mechanikos gamykla, 1971 m. Iš PKM rinkinių.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Naujiena Technologinės naujovės Panevėžyje XX a. 6-7 dešimtmečiais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/technologines-naujoves-panevezyje-xx-a-6-7-desimtmetyje/feed/ 0
Elektrifikacijos pradžia Panevėžyje ir jos plėtra https://aina.lt/elektrifikacijos-pradzia-panevezyje-ir-jos-pletra/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=elektrifikacijos-pradzia-panevezyje-ir-jos-pletra https://aina.lt/elektrifikacijos-pradzia-panevezyje-ir-jos-pletra/#respond Sat, 29 Aug 2020 07:00:22 +0000 https://aina.lt/?p=126572 Naujiena Elektrifikacijos pradžia Panevėžyje ir jos plėtra pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kaip atsirado elektra Panevėžyje?   Panevėžio miesto elektrifikavimo pradžia laikomi 1924-ieji metai: tuomet Kranto gatvėje buvusiame malūne ėmė suktis pirmasis nuolatinės srovės generatorius, mieste užsižiebė pirmosios elektros lemputės. 1927 m. Elektros gatvėje buvo pastatyta elektrinė su dviem „gazgeneratoriais“ ir dviem dyzeliniais varikliais bendro 750 AJ galingumo. Apkrovimas tuomet siekė 490 kilovatų. Elektrinės galingumas 1937–1939 m. …

Naujiena Elektrifikacijos pradžia Panevėžyje ir jos plėtra pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Elektrifikacijos pradžia Panevėžyje ir jos plėtra pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kaip atsirado elektra Panevėžyje?  

Panevėžio miesto elektrifikavimo pradžia laikomi 1924-ieji metai: tuomet Kranto gatvėje buvusiame malūne ėmė suktis pirmasis nuolatinės srovės generatorius, mieste užsižiebė pirmosios elektros lemputės.

1927 m. Elektros gatvėje buvo pastatyta elektrinė su dviem „gazgeneratoriais“ ir dviem dyzeliniais varikliais bendro 750 AJ galingumo. Apkrovimas tuomet siekė 490 kilovatų. Elektrinės galingumas 1937–1939 m. buvo padidintas iki 1350 AJ, o maksimalus apkrovimas siekė 800 kilovatų. Tai toks apkrovimas, kokį 1978 m. turėjo vien Panevėžio mėsos kombinatas.

1931–1932 m. mieste atsirado pirmasis aukštos įtampos tinklas: iš elektrinės į naujai pastatytą „Maisto“ fabriką buvo paklotas 6 kilovoltų kabelis. Vėliau mažo skerspjūvio kabeliai buvo klojami buities abonentų maitinimui.

1942 m. įjungus 30 kilovatų energijos tiekimo liniją Rekyva–Panevėžys, per Naujamiesčio gatvėje buvusią pastotę Panevėžio miestui pradėta tiekti elektros energija iš Rekyvos elektrinės. Karo metu nutrauktas elektros energijos tiekimas buvo atstatytas. 1948 m. mieste jau buvo 18 transformatorinių punktų, o elektros energijos pareikalavimas siekė 4 milijonus kilovatvalandžių.

Greta hidroelektrinių nuo 1952 m. Lietuvoje pradėtos statyti šiluminės elektrinės, kurios naudojo durpes, pjuvenas, žabus ir kitą vietinį kurą. 

1956 m. lapkričio 11 d. Panevėžys buvo prijungtas prie pirmosios Lietuvos energetinėje sistemoje energijos tiekimo linijos: Panevėžiui pradėta tiekti elektros energija iš dviejų sistemos elektrinių.

Plečiant senąsias, bei statant naujas pramonės įmones elektros energijos pareikalavimai augo. Tai skatino statyti naujas pastotes, plėsti tinklą. 

Gyventojų namuose žibalines lempas keitė elektros lemputės.

Mieste buvo plėtojami gatvių apšvietimo darbai. 1966 m. buvo elekrtifikuotas skveras Rotomskio gatvėje, baigti apšvietimo darbai Basanavičiaus, Ramygalos ir Gogolio gatvėse.

1970 m. iš milijardo kilovatvalandžių Panevėžio elektros tinklai 70 proc. energijos pateikė Panevėžio miesto pramonei ir gyventojų buities poreikiams.

Rekonstruojamos ir plečiamos anksčiau statytos bei naujos įmonės, augantys gyvenamųjų namų masyvai sunaudodavo vis daugiau elektros energijos. Šiuo klausimu buvo priimami vyriausybiniai nutarimai, kuriuose nurodoma, kad kiekviena įmonė, organizacija, įstaiga iki minimumo limituotai naudotų elektros energiją. Imonėms buvo nustatomi elektros energijos sunaudojimo limitai. Vykdavo patikriniamai, buvo stebima, ar taupiai įmonėse naudojama elektra, ar dienos metu išjungiami apšvietimai, ar nepaliekamos įjungtos staklės ne darbo metu. Už limitų viršijimą buvo skiriamos baudos.

Elektra kaime

1951–1952 m. Lietuvoje ėmė veikti kolūkių, tarpkolūkinės ir kaimo valstybinės hidroelektrinės.

Pirmąjame kaimo elektrifikavimo etape elektros energija buvo privedama kiekvienam gamybiniam sektoriui ir pagrindinėms gyvenvietėms, o antrajame – elektrifikavimas plečiamas. 

Elektros stulpams pasigaminti elektros tinklų darbuotojai patys kirto medžius miške, ruošė medinius stulpus, rankomis kasė jiems duobes, be jokios technikos pagalbos per laukus tempė elektros laidus.

XX a. 7 deš. viduryje mediniai stulpai imti keisti gelžbetoniniais.

SSRS siekis sukurti vieningą energetinę sistemą

XX a. 6-7 deš. vystant Sovietų Sąjungos sunkiąją pramonę ypač svarbią vietą užėmė energetinės bazės plėtimas: be elektros energijos negalima buvo vystyti jokios pramonės. Elektrinėms, elektros tinklams statyti numatyta panaudoti milijardus rublių: užsibrėžtas tikslas – visiškas šalies elektrifikavimas.

Išvysčius aukštos įtampos elektros tinklų statybą siekta sukurti vieningą SSRS energetinę sistemą.

Buvo tikimasi sukurti vieningą SSRS Europinės dalies ir centrinio Sibiro energosistemą. Taip pat siekta sukurti vieningas Šiaurės vakarų (su čia įeinančiomis Pabaltijo respublikų, Leningrado ir Kaliningrado sritimis), Užkaukazės, Kazachstano ir Vidurinės Azijos energosistemas.

Buvo plečiama ypač stambių elektrinių statyba – (Stalingrado, Bratsko ir kt.) hidroelektrinės.

Kad nereikėtų statyti naujų ir būtų galima atsisakyti jau veikiančių mažų neekonomiškų elektrinių, numatyta pastatyti apie 200 tūkstančių kilometrų 35-500 kilovoltų elektros perdavimo linijų, perduodančių elektros energiją iš galingų šiluminių ir hidroelektrinių pramonei bei žemės ūkiui. 

Šalia šiluminių elektrinių bei hidroelektrinių  numatyta statyti ir atomines elektrines.

Pirmąją tokią jėgainę Sovietų Sąjunga pastatė 1954 m. Obninske (miestas Rusijos pietvakariuose, Kalugos sritis). Obninskas įkurtas 1946, čia pradėjus statyti pirmąją pasaulyje atominę elektrinę (paleista 1954 m., uždaryta 2002 m.). Ši branduolinė jėgainė dešimt  metų buvo vienintelė tokio tipo elektrinė visoje SSRS.

Lietuvoje nuo 1983 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. veikė Ignalinos atominė elektrinė, turėjusi du didžiausius pasaulyje reaktorius. 

Elektros šviestuvas Lenino (dab. Laisvės) aikštėje Panevėžyje. 1968 m. Nuotrauka iš PKM rinkinių.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Naujiena Elektrifikacijos pradžia Panevėžyje ir jos plėtra pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/elektrifikacijos-pradzia-panevezyje-ir-jos-pletra/feed/ 0
Gatvių tvarkymas Panevėžyje 1930 -1940 metais https://aina.lt/gatviu-tvarkymas-panevezyje-1930-1940-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=gatviu-tvarkymas-panevezyje-1930-1940-metais https://aina.lt/gatviu-tvarkymas-panevezyje-1930-1940-metais/#respond Sat, 01 Aug 2020 04:24:00 +0000 http://aina.lt/?p=123749 Naujiena Gatvių tvarkymas Panevėžyje 1930 -1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžio mieste 1923 metų surašymo duomenimis gyveno virš 19 tūkstančių gyventojų. Miestas turėjo 2.414 hektarų ploto.  Jame buvo 124 gatvės. Jų bendras ilgis siekė 58 kilometrus. Miestas paveldėjo gana prastą carinių laikų palikimą. Buvo išgrįsta tik 17 % gatvių. Kai kurias gatves reikėjo pergrįsti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš pradžių buvo sprendžiami kiti klausimai. Gatvių tvarkymu …

Naujiena Gatvių tvarkymas Panevėžyje 1930 -1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Gatvių tvarkymas Panevėžyje 1930 -1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžio mieste 1923 metų surašymo duomenimis gyveno virš 19 tūkstančių gyventojų. Miestas turėjo 2.414 hektarų ploto.  Jame buvo 124 gatvės. Jų bendras ilgis siekė 58 kilometrus. Miestas paveldėjo gana prastą carinių laikų palikimą. Buvo išgrįsta tik 17 % gatvių. Kai kurias gatves reikėjo pergrįsti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę iš pradžių buvo sprendžiami kiti klausimai. Gatvių tvarkymu rimtai susirūpinta tik 4 dešimtmetyje. Panevėžyje kai kurias gatves reikėjo ir tiesinti. Labai kreiva buvo ir pagrindinė Respublikos gatvė . Ši gatvė tuo metu buvo labiausiai mėgstama panevėžiečių kaip pasivaikščiojimo vieta.  

Labai svarbu buvo ir drėkinti gatves. 1928 metais miestas įsigijo automobilį –purkšlį ir jau bandė drėkinti gatves. 1932 metais Panevėžio miesto gatvės dar buvo laistomos ir  iš kibirų. 1938 metais Panevėžy pradėtos laistyti gatvės labai reguliariai. 1938 metais vasaros metu gatvės laistytos  net 79 kartus.

 Svarbus buvo ir gatvių grindimas. Pigiausias paprasto akmens grindinys kainavo  3,5 lito už 1m², bituko grindinys su paklotu 5 cm. betono 16,5 lito už 1m², tašytų akmenų grindinys su betono paklotu  nuo 22,5 iki 24 litų už m², Bituko plytų grindinys buvo  patogesnis negu tašytų akmenų.

1929 Kaune pirmąkart pasirodė skaldyti akmenys. 1932 metais miesto gatvės buvo grindžiamos skaldytų akmenėlių prigrūdant į tarpus. 1933 metais Panevėžyje buvo numatyta išgrįsti vieną kilometrą gatvių. Didžiausias dėmesys tais metais buvo skiriamas Respublikos gatvės tvarkymui. Ši gatvė buvo tiesinama. Kaip labai svarbi gatvė ji buvo grindžiama tašytais akmenimis. Tašytais akmenimis buvo tvarkomos centrinės gatvės. Kitos gatvės grindžiamos paprastais akmenimis.

1934 metais baigė kursus pirmieji lietuviai akmenų tašytojai. Iki to laiko amatas  buvo rusų rankose.1935 metais intensyviai vykdomas gatvių grindimas. Išgrįsta 4000 m² gatvių. Naujai išgrįsta dalis Naujamiesčio gatvės, Vilniaus ir Maironio gatvės, pergrįsta Fromo Gužučio, Bataliono ir dalis Klaipėdos gatvės. Tais metais pergrįsta ilgiausia Panevėžio mieste Smėlynės gatvė ir šioje gatvėje sutvarkyti šaligatviai.

1936 metams rangovo Jono Ivanovo gatvių grindiko atlygis buvo 75 centai už valandą, akmens skaldos gamintojo 65 centai,  eilinio darbininko 50 centų už valandą.

1937 metais naujai išgrįstos  Margių, Algirdo, Gedimino, Kęstučio, Šermukšnių, Varpo, Nevėžio ir dalis Vilties gatvės. Pergrindžiama pagrindinė Laisvės aikštė Panevėžio mieste. Tais metais baigiamas tvarkyti Jakšto prospektas Panevėžio mieste. Pergrindžiama ir Sodų gatvė. Ji buvo ir ištiesinta.1938 metais  grindžiama  Klaipėdos gatvės dalis nuo skerdyklos iki miesto ribos ir Klaipėdos gatvės atkarpa nuo  Prezidento Smetonos gatvės iki Naujamiesčio gatvės. Tvarkoma Ukmergės gatvė nuo Laisvės aikštės iki arklių turgaus. Grindžiamos Elektros, Danutės ir Vilties gatvės. Elektros gatvė buvo išgrįsta tašytais akmenimis. Taip pat grindžiama naujai tvarkoma turgavietė Klaipėdos gatvės gale. 1939 metais buvo išgrįstos Plūkių gatvė, Taikos alėja, Agronomijos gatvė, Liepų alėja, Algirdo ir dalis Basanavičiaus gatvės.

Iš viso Respublikos laikais buvo išgrįsta apie 25 kilometrus gatvių. Miestas gražėjo ir jame augo ir gyventojų skaičius.

Grindžiama  Laisvės aikštė  Panevėžyje 20a. 4 dešimtmetis

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Donatas Pilkauskas

Panevėžio kraštotyros muziejaus  vyresnysis muziejininkas

Naujiena Gatvių tvarkymas Panevėžyje 1930 -1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/gatviu-tvarkymas-panevezyje-1930-1940-metais/feed/ 0
Lietuvių prekybos įmonės Panevėžyje 1920-1940 metais https://aina.lt/lietuviu-prekybos-imones-panevezyje-1920-1940-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=lietuviu-prekybos-imones-panevezyje-1920-1940-metais https://aina.lt/lietuviu-prekybos-imones-panevezyje-1920-1940-metais/#respond Sat, 18 Jul 2020 04:37:00 +0000 http://aina.lt/?p=122637 Naujiena Lietuvių prekybos įmonės Panevėžyje 1920-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Respublikos laikais Panevėžyje vyraujantį vaidmenį vaidino žydų tautybės prekybininkai.  4 dešimtmetyje jau atsirasdavo vis daugiau ir lietuvių valdomų  įmonių. Vienas seniausių knygynų Lietuvoje buvo J. Masiulio vadovaujamas knygynas. Jis veikė nuo 1905 metų. Žymiausias lietuvių prekybininkas buvo Pranas Vanagas. Jo vyno ir gastronomijos parduotuvė buvo Vasario 16 gatvėje Nr.10. Iš lietuvių prekybininkų jis sumokėdavo daugiausiai …

Naujiena Lietuvių prekybos įmonės Panevėžyje 1920-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Lietuvių prekybos įmonės Panevėžyje 1920-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Respublikos laikais Panevėžyje vyraujantį vaidmenį vaidino žydų tautybės prekybininkai.  4 dešimtmetyje jau atsirasdavo vis daugiau ir lietuvių valdomų  įmonių.

Vienas seniausių knygynų Lietuvoje buvo J. Masiulio vadovaujamas knygynas. Jis veikė nuo 1905 metų.

Žymiausias lietuvių prekybininkas buvo Pranas Vanagas. Jo vyno ir gastronomijos parduotuvė buvo Vasario 16 gatvėje Nr.10. Iš lietuvių prekybininkų jis sumokėdavo daugiausiai mokesčių miesto biudžetui.

Kitas žinomas prekybininkas J. Kaminskas. Jo buvo valdoma rankdarbių parduotuvė  ,,Juosta“. Ji radosi  Respublikos gatvėje  Nr.32. J. Kaminskas buvo studijavęs Italijoje ir Prancūzijoje.

Respublikos gatvėje veikė nuo 4 dešimtmečio pradžios J. Bariso technikos reikmenų parduotuvė. Ji buvo populiari tarp panevėžiečių.  

Nuo 1932 metų gegužės 1 dienos  Panevėžyje veikė Kauno ,, Drobės“ fabriko audinių parduotuvė. Ji irgi radosi  Respublikos gatvėje  Nr.32. Parduotuvės vedėju dirbo Č. Baltrušaitis. 

Panevėžyje buvo ir žinomo Šiaulių saldainių fabriko ,,Rūta“ parduotuvė. Čia taip pat buvo prekiaujama miltais, cukrumi, vynu ir kt. prekėmis. Parduotuvės vedėju dirbo A. Prilis.  

Elektros gatvėje  Nr.3 veikė Anykščių vyno fabriko parduotuvė. Vedėju dirbo Mackevičius.  Vyno butelys kainavo tik 2 litus. 

Visai netoli  Elektros gatvėje Nr.5 veikė ,,Fontano“ limonado parduotuvė. Respublikos gatvėje Nr.28 veikė pieno produktų parduotuvė ir valgykla.  Čia buvo galima pavalgyti skanius pietus  arba nusipirkti pieno produktų. 

Respublikos gatvėje  Nr. 62 veikė Pienocentralinė  valgykla. Ji buvo viena moderniausių mieste.  Čia skambėjo muzika. Buvo galima pasiskaityti laikraščių ir žurnalų. 

Laisvės aikštėje  Nr. 37 veikė  Panevėžio žemės ūkio draugijos parduotuvė. Vedėju dirbo  žinomas kooperatininkas A. Krasauskas.  Žemės ūkio draugija kasmet turėdavo apie 8000 litų pelno. Draugijai vadovavo žinomas agronomas J. Gasiūnas. Čia buvo pagrinde prekiaujama įvairiais žemės ūkio padargais   ūkininkams. 

Vasario 16 gatvėje Nr.4  buvo prekiaujama ,,Latvello“ firmos dviračiais. Mieste buvo populiarūs ir kitų firmų dviračiai. Jų kaina siekė apie 300 litų.   

Respublikos gatvėje veikė 3  knygynai.  Seniausias iš  jų priklausė J. Ir J.  Masiuliams. Didžiausias mieste Šv. Kazimiero knygynas veikė  Respublikos gatvėje  Nr. 34. Kitas knygynas veikė  Respublikos gatvėje  Nr.19. Tai buvo Spaudos fondo knygynas. 

Tai tik dalis sėkmingai veikusių lietuvių valdomų prekybos įmonių Panevėžyje.

J. Bariso parduotuvė

Nuotraukos iš V.   Vyšniausko kolekcijos

Donatas Pilkauskas Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Naujiena Lietuvių prekybos įmonės Panevėžyje 1920-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/lietuviu-prekybos-imones-panevezyje-1920-1940-metais/feed/ 0
Restoranai, barai, kavinės Panevėžyje 1920- 1940 metais https://aina.lt/restoranai-barai-kavines-panevezyje-1920-1940-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=restoranai-barai-kavines-panevezyje-1920-1940-metais https://aina.lt/restoranai-barai-kavines-panevezyje-1920-1940-metais/#respond Sat, 04 Jul 2020 04:36:00 +0000 http://aina.lt/?p=121454 Naujiena Restoranai, barai, kavinės Panevėžyje 1920- 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Respublikos laikais buvo populiarus posakis, kas ugnyje nesudega. Tame posakyje mintyse buvo turimi restoranai. 1925 metais  miesto taryba svarstė klausimą dėl blaivybės mieste. Nuspręsta iš 20 aludžių palikti 15. 1926 metais net siūlyta pravesti visuotinį gyventojų balsavimą dėl blaivybės mieste. Prieš tuos pasiūlymus balsavo žydų frakcija ir dalis lenkų frakcijos. 1924 metais Panevėžio traktieriai sumokėjo …

Naujiena Restoranai, barai, kavinės Panevėžyje 1920- 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Restoranai, barai, kavinės Panevėžyje 1920- 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Respublikos laikais buvo populiarus posakis, kas ugnyje nesudega. Tame posakyje mintyse buvo turimi restoranai. 1925 metais  miesto taryba svarstė klausimą dėl blaivybės mieste. Nuspręsta iš 20 aludžių palikti 15. 1926 metais net siūlyta pravesti visuotinį gyventojų balsavimą dėl blaivybės mieste. Prieš tuos pasiūlymus balsavo žydų frakcija ir dalis lenkų frakcijos. 1924 metais Panevėžio traktieriai sumokėjo 70 tūkst. mokesčių, bet 1929 metais tik 2000 litų, nes atsirado arbatinės, valgyklos ir panašios įstaigos.

Panevėžio mieste respublikos laikais buvo gana platus restoranų tinklas. Stoties gatvėje veikė 2 restoranai. 1940 metais, kaip rašė spauda , jie jau neatsidarė. Spaudos duomenimis įvairiais metais buvo apie 16 restoranų. Kai kurie turėjo skambius pavadinimus.  Restoranas „Versal“ dirbo  14-16 val. 19-24 val. Grojo ten džiazo kapela. Jį valdė miesto burmistro T. Chodakausko brolis. Jis veikė adresu Respublikos gatvė Nr. 28. 4 dešimtmečio pabaigoje  šis restoranas nutraukė veiklą.  Kaip rašė spauda jis užsidarė 1933 metais. Pagal kitus duomenis 1935 metų pradžioje varžytinėse parduoti šio restorano baldai.

1929 metais Panevėžy atsidarė nauja kavinė „ Ženeva“. Panevėžyje 1931 metais atidarius Panevėžio ,, Maistą“ prie jo įsikūrė restoranas gražiu pavadinimu  ,,Regina“. Jame laiką po darbo leisdavo Panevėžio ,,Maisto“ tarnautojai ir darbininkai. Kai kurie  palikdavo čia savo atlyginimą.  Į šį restoraną iš miesto ponai atvykdavo  automobiliais. Jiems leisti laiką buvo atskiri kabinetai. Visus pasitikdavo auksinėmis raidėmis iškaba  ,,Regina“. Grindys buvo klotos linoleumu, sienos dažytos aliejiniais dažais.   Jis populiarus buvo, nes čia buvo galima pigiau pavalgyti pietų metu.  Pietūs kainavo tik 40 centų. Tai buvo žymiai pigiau negu kituose miesto restoranuose. 1937 metais spauda rašė, kad šis restoranas užsidarė. 1931 metais buvo atidaryta nauja cukrainė „ Lokarno“. Miesto centre Kisino gatvėje buvo restoranas ,, Švyturys“.   Čia rinkdavosi darbininkai, turgaus dienomis – ūkininkai, o šventinėmis dienomis  namų savininkai ir amatininkai. „Vilno“ pavadinimu restorane skambėjo saksofono muzika.  Ypač ištaikingu buvo laikomas restoranas ,, Nemunėlis“.  Čia buvo centralinis šildymas ir buvo rašoma, kad čia turgaus dieną rinkdavosi ūkininkai pažiūrėti kaip patalpos šildomos be malkų. Kaip rašė tuometinė spauda dažnai inteligentai restorane prašydavo skolon. Garsus  Panevėžyje buvo lietuvių klubo globojamas restoranas- kavinė „ Metropolis“. J. Šukys laiko kavinę „ Metropolis“ nuo 1934 m. liepos 1 d. Čia buvo galima pavalgyti  pusryčius, pietus ir vakarienę,  buvo platus pieniškų užkandžių pasirinkimas. Šiame restorane buvo atliekama ir džiazo muzika. 1935 metais spalio mėnesį šiame restorane pietavo  Atlanto nugalėtojas lakūnas Feliksas Vaitkus.  1936 metais kai kuriose Panevėžio cukrainėse pastatyti radijo aparatai. 1936 metais Panevėžyje atidarytas kaip rašoma labai modernus tiems laikams ,, Pilzeno“ alaus baras. Jau seniau veikė alaus baras pavadinimu ,, Šaltinis“. Alaus barą „ Šaltinis“ valdė Leiba Braumanas. Panevėžyje restoranus valdė iš JAV sugrįžę lietuviai. Tik vienas restoranas buvo valdomas žydo.  Jis ir vertėsi prasčiau. Restoranų savininkai mokėjo gana didelius mokesčius ir brangiai samdė patalpas, bet jų kiekis ir krizės metais nemažėjo.   Kartu su restoranais Panevėžyje buvo daug arbatinių,valgyklų, kurios irgi prekiavo alkoholiniais gėrimais, nors tokiai veiklai neturėjo leidimo. Taip jos sudarydavo nelygią konkurenciją restoranų verslui. Kaip buvo rašoma respublikinėje spaudoje Panevėžyje daug restoranų ir dvokiančių smuklių.  1938 metais Panevėžyje užsidarė keli restoranai.  Spauda rašė, kad Panevėžys pasidarė restoranų ir aludžių miestu. Restoranas neilgą laiką veikė ir buvusio  Lietuvos banko Panevėžio skyriaus patalpose. Vėliau čia įsikūrė Panevėžio amatų mokyklos mašinų skyrius.

1939 metais spaudoje paminėtas restoranas „ Prabanga“ kurieme girtuokliaudamas 7 valandas  mirė pilietis Adomonis.  Pagal laikraštį „ XXI amžius“ Panevėžyje daug girtuoklių restorane „ Laisvė“.1940 metais „ Panevėžio garsas“ rašė, kad Panevėžio restoranuose labai brangūs užkandžiai. Pagal laikraštį duona, dešra ir silkė labai brangi ir lankytojai išeina girti, nes nenori niekuo užkandžiauti. 1940 metais spauda rašė, kad prie vieno restorano sušalo arklys, nes šeimiminkas jame sėdėjo ilgiau negu pusdienį.

Visgi Panevėžyje tuo metu buvo nemažai neblogų restoranų.

Nuotraukos iš P. Kaminsko kolekcijos.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Naujiena Restoranai, barai, kavinės Panevėžyje 1920- 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/restoranai-barai-kavines-panevezyje-1920-1940-metais/feed/ 0
Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse https://aina.lt/ypatingas-budas-darbo-nasumui-kelti-sovietmeciu-veikusiose-imonese/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=ypatingas-budas-darbo-nasumui-kelti-sovietmeciu-veikusiose-imonese https://aina.lt/ypatingas-budas-darbo-nasumui-kelti-sovietmeciu-veikusiose-imonese/#respond Sat, 20 Jun 2020 05:02:01 +0000 http://aina.lt/?p=120294 Naujiena Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Sovietmečiu, kai buvo nesivadovaujama rinkos ekonomikos dėsniais, akivaizdu – buvo sudėtinga tikėtis gerų darbo rezultatų. Svarbiausiu veiksniu materialinių gėrybių gamyboje ir dvasinių gėrybių kūrime buvo sugalvotas „socialistinis lenktyniavimas“. Tai „draugiškas darbo žmonių rungtyniavimas“, turėjęs tikslą gauti kuo geresnių rezultatų, galimybė palyginti savo darbo vaisius, esant vienodoms veiklos sąlygoms. Pirmaujantieji buvo laikomi „darbo pirmūnais“, novatoriais, racionalizatoriais, …

Naujiena Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Sovietmečiu, kai buvo nesivadovaujama rinkos ekonomikos dėsniais, akivaizdu – buvo sudėtinga tikėtis gerų darbo rezultatų. Svarbiausiu veiksniu materialinių gėrybių gamyboje ir dvasinių gėrybių kūrime buvo sugalvotas „socialistinis lenktyniavimas“. Tai „draugiškas darbo žmonių rungtyniavimas“, turėjęs tikslą gauti kuo geresnių rezultatų, galimybė palyginti savo darbo vaisius, esant vienodoms veiklos sąlygoms. Pirmaujantieji buvo laikomi „darbo pirmūnais“, novatoriais, racionalizatoriais, išradėjais. Pirmūnų patirtį buvo sekiama perduoti atsiliekantiems.

Sovietų Sąjungoje socialistinio lenktyniavimo formos keitėsi pagal kiekvieno visuomenės raidos etapo uždavinius. Pirmaisiais sovietų valdžios metais socialistinis lenktyniavimas vyko „komunistinių talkų“ forma. Kitas socialistnio lenktyniavimo etapas buvo „spartuoliškumas“.

SSRS siekiant įvykdyti IX penkmečio (1971-1975) uždavinius – paplito asmeninių ir kolektyvinių socialistinių įsipareigojimų iniciatyvos. Pradėta rungtyniauti dėl geros gaminių kokybės, didesnio darbo našumo. Viršyti darbo planus buvo raginama artėjant sovietinėms šventėms, komunistų partijos suvažiavimams, rinkimams į valdžią. Buvo pabrėžiama, kad tas progas darbo žmonės ruošasi atžymėti naujais pasiekimais darbe. Teigta, kad „didžiulė liaudies masių energija ir iniciatyva, nukreipta socialistinio lenktyniavimo linkme, padeda sėkmingai vystyti partijos ir vyriausybės iškeltus uždavinius, Tarybų šalies galios stiprinimo“.

 1955 m. Panevėžyje veikė šešios stambios pramonės įmonės ir daugiau kaip 20 dirbtuvių. Visose jose buvo organizuojamas socialistinis lenktyniavimas. Partinių organizatorių spaudžiami darbininkai privalėjo pasirašyti lenktyniavimo sutartis, nors buvo sudaromas įspūdis, jog tai pačių darbininkų iniciatyva.

Miesto laikraštyje atspausdintame straipsnelyje buvo konstatuojama, kad Panevėžio garvežių mechaninio cecho profsąjungos organizatorius dažnai gauna cecho darbininkų asmenines paraiškas, kuriose įsipareigojama vykdyti socialistinį lenktyniavimą. Toliau tęsiama – „ypatingą dėmesį savo įsipareigojimuose cecho darbininkai skiria ne vien darbo našumo pakėlimui, bet ir spalvotųjų metalų taupymui bei racionaliztorinių pasiūlymų pateikimui. Štai komjaunuolis tekintojas drg. Sasmilis jau pradėjo spalvotojo metalo taupymą ir metalo laužo rinkimą. Iki gegužės pirmosios jis pasižadėjo sutaupyti 50 kg. spalvotojo metalo ir surinkti 200 kg. metalo laužo. Jaunasis tekintojas Sasmilis ryžtingai lenktyniauja už garbę įsigyti pereinamąją raudonąją vėliavėlę, kuri dabartiniu metu stovi ant geriausio tekintojo Lebedevo staklių. Savo dienines užduotis jis nuolat įvykdo iki 140 ir daugiau procentų“.

 Analogiškai teigta, kad Panevėžio mėsos kombinato dešrų ir rūkytų gaminių cecho dirbantieji „įsipareigojo iki tarptautinės moters dienos kovo 8-osios baigti penkmečio plano vykdymą o iki 15-liktųjų Tarybų Lietuvos įkūrimo metinių pagaminti 600 tonų puikios kokybės viršplaninės produkcijos. Kombinate vyksta socialistinis lenktyniavimas atskirų cecho brigadų tarpe“.

 Šioje srityje nuo miesto pramonės įmonių dirbančiųjų neatsilikdavo ir rajono kolūkių žemdirbiai. Buvo ir kritikos: “Tenka atžymėti, kad padidėjęs ikirinkiminis masių politinis gamybinis aktyvumas dar nėra pakankamai išnaudojamas. Kai kuriose miesto įmonėse bei rajone esančiuose kolūkiuose dar nepradėtas prisiimtų socialistinių įsipareigojimų vykdymas baigti penkmečio plano vykdymą anksčiau nustatyto laiko“. Partinės ir profsąjunginės organizacijos buvo raginamos sustiprinti vadovavimą socialistiniam lenktyniavimui – „paruošti naujas darbo dovanas rinkimų garbei“.

Nuotraukoje: Panevėžio rajono „Tiesos“ kolūkio pirmininkui, LSSR nusipelniusiam žemės ūkio darbuotojui, socialistinio darbo didvyriui, SSRS AT deputatui Albertui Meilui (kairėje) įteikiama raudonoji vėliava.

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Naujiena Ypatingas būdas darbo našumui kelti sovietmečiu veikusiose įmonėse pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/ypatingas-budas-darbo-nasumui-kelti-sovietmeciu-veikusiose-imonese/feed/ 0
Ką sovietmečiu Panevėžyje gamino pramkombinatas ir kooperatinės artelės? https://aina.lt/ka-sovietmeciu-panevezyje-gamino-pramkombinatas-ir-kooperatines-arteles/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=ka-sovietmeciu-panevezyje-gamino-pramkombinatas-ir-kooperatines-arteles https://aina.lt/ka-sovietmeciu-panevezyje-gamino-pramkombinatas-ir-kooperatines-arteles/#respond Sat, 23 May 2020 05:30:13 +0000 http://aina.lt/?p=117979 Naujiena Ką sovietmečiu Panevėžyje gamino pramkombinatas ir kooperatinės artelės? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1944 –1960 m. gamybinę ir teikiamų paslaugų veiklą mieste vienijo daugiaprofilinės institucijos. Veikė taip vadinamas pramkombinatas bei kooperatinės artelės. Šiaulių srities Panevėžio miesto pramkombinate 1953 m. įvairia veikla užsiėmė šios dirbtuvės:  Metalo apdirbimo dirbtuvė  gamino ašis vežimams, skardos išdirbinius, remontavo žemės ūkio inventorių bei metalinius gaminius. Medžio apdirbimo dirbtuvė gamino baldus – stalus, kėdes, spintas …

Naujiena Ką sovietmečiu Panevėžyje gamino pramkombinatas ir kooperatinės artelės? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Ką sovietmečiu Panevėžyje gamino pramkombinatas ir kooperatinės artelės? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1944 –1960 m. gamybinę ir teikiamų paslaugų veiklą mieste vienijo daugiaprofilinės institucijos. Veikė taip vadinamas pramkombinatas bei kooperatinės artelės.

Šiaulių srities Panevėžio miesto pramkombinate 1953 m. įvairia veikla užsiėmė šios dirbtuvės:  Metalo apdirbimo dirbtuvė  gamino ašis vežimams, skardos išdirbinius, remontavo žemės ūkio inventorių bei metalinius gaminius. Medžio apdirbimo dirbtuvė gamino baldus – stalus, kėdes, spintas rūbams, vaikiškus stalus, kėdes ir lovas, tumbas prie lovos, knygų spintas, mokyklinius suolus, raštinės reikmenis, įvairius stalo gaminius, žaislus. Rūbų siūvykla siuvo rūbus individualiai bei teikė rūbų valymo ir dažymo paslaugas. Batų dirbtuvė gamino naują avalynę, teikė avalynės remonto paslaugas. Lentpjūvė atliko miško medžiagos pjovimo darbus, gamino „gontus“ (stogo dangai skirtos medinės lentelės). Veikė malūnas, vilnos karšykla, milų (storas veltas audinys) apdirbimo dirbtuvė. Taip pat klestėjo neprekiniai verslai (kirpyklos, statybos, remonto darbai ir kt.).  Nuo 1954 m. pramkombinatas pradėjo gaminti liejinius ūkiškoms krosnims, cementines čerpes, orkaites, statybinius apkaustus, ėmė teikti namų gamybos miltų apdirbimo paslaugą.

Šiaulių srities Panevėžio m. gamybinė kooperatinė artelė Raudonasis spalis gamino virves, špagatą, pakinktus, molinius indus, teikė milų vėlimo ir dažymo paslaugą. Iki 1953 m. žaliavos – pakulų apdirbimas ir virvių vijimas buvo atliekamas rankiniu būdu, kartais produkcija išeidavo nekokybiška, todėl buvo machanizuotas virvių vijimo cechas. Gauta mašina pirminiam pakulų apdirbimui pavadavo dešimties-dvylikos žmonių darbo jėgą. Taip pat buvo mechanizuotas ir virvių vijimo darbas. Artelėje buvo  pradėta ir koklių gamyba. Tam tikslui buvo žymiai praplėstos keramikos dirbinių cecho patalpos bei apmokomi darbininkai koklių gaminimo meistiškumo.  Molinių indų degimui buvo pastatyta antra krosnis.

Šiaulių srities Panevėžio m. daugiaverslinės kooperatinės sąjungos artelė Raudonasis švyturys gamino vežimus, tekinius (ratus), roges, ratlankius, rato dalis – stebules, baldus, įvairius stalių reikmenis, statines (tarą), pjautą miško medžiagą, „gontus“, žaislus, remontavo baldus.

Šiaulių srities Panevėžio m. daugverslinės kooperatinės sąjungos artelė Raudonoji žvaigždė skardos dirbtuvėse gamino cinkuotus indus, skardos dirbinius, teikė skardos dirbinių remonto paslaugas. Batų dirbtuvė gamino avalynę, odos galanteriją, teikė avalynės taisymo paslaugas. Rūbų siūvykla siuvo rūbus (taip pat ir individualiai),  gamino žaislus. Buvo teikiamos rūbų valymo, fotografavimo paslaugos.

Šiaulių srities Panevėžio m. daugverslinės kooperatinės sąjungos artelė Pirmyn užsiėmė transportavimo paslaugomis, vykdė utilizacijos darbus.

Šiaulių srities Panevėžio m. daugverslinės kooperacijos sąjungos artelė Tarybinis statybininkas atliko statybos montavimo darbus.

Šiaulių srities Panevėžio m. invalidų kooperatinė  artelė Oriol gamino odinę avalynę, teikė avalynės remonto paslaugas. Čia buvo siuvami rūbai ir baltiniai (taip pat ir pagal individualius užsakymus). Buvo gaminama vata, skardos dirbiniai, pjauta miško medžiaga, teikiamos metalo dirbinių remonto, vilnos apdirbimo, radijo aparatų remonto, knygrišybos, fotografavimo paslaugos, veikė kirpyklos. Artelė taip pat gamino bealkoholinius  gėrimus ir dešras.

Panevėžys, XX a. 6 deš. 

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.    

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Naujiena Ką sovietmečiu Panevėžyje gamino pramkombinatas ir kooperatinės artelės? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/ka-sovietmeciu-panevezyje-gamino-pramkombinatas-ir-kooperatines-arteles/feed/ 0
Žemės ūkio paroda Panevėžyje 1932 metais https://aina.lt/zemes-ukio-paroda-panevezyje-1932-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=zemes-ukio-paroda-panevezyje-1932-metais https://aina.lt/zemes-ukio-paroda-panevezyje-1932-metais/#respond Sat, 25 Apr 2020 04:08:00 +0000 http://aina.lt/?p=115429 Naujiena Žemės ūkio paroda Panevėžyje 1932 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Žemės ūkio parodos buvo populiarios mieste dar nuo carinių laikų. Jos ypač išpopuliarėjo jau nepriklausomos Lietuvos valstybės metais. Dalis Panevėžio miesto gyventojų laikė savo naminius gyvulius. Jų negalima buvo laikyti centrinėje miesto dalyje. Tie draudimai įsigalėjo tik 4 dešimtmetyje. Dalis panevėžiečių kaip savo verslą nurodė, kad jie ūkininkai. 1926 metais Panevėžio mieste buvo 120 ūkininkų. …

Naujiena Žemės ūkio paroda Panevėžyje 1932 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Žemės ūkio paroda Panevėžyje 1932 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Žemės ūkio parodos buvo populiarios mieste dar nuo carinių laikų. Jos ypač išpopuliarėjo jau nepriklausomos Lietuvos valstybės metais.

Dalis Panevėžio miesto gyventojų laikė savo naminius gyvulius. Jų negalima buvo laikyti centrinėje miesto dalyje. Tie draudimai įsigalėjo tik 4 dešimtmetyje. Dalis panevėžiečių kaip savo verslą nurodė, kad jie ūkininkai. 1926 metais Panevėžio mieste buvo 120 ūkininkų. Vėliau mieste virš 100 asmenų savo profesiją nurodė, kad jie ūkininkai. Mieste buvo populiarios žemės ūkio parodos.

1932 metais rugsėjo 7-8 dienomis Panevėžio mieste vyko didžiulė žemės ūkio paroda. Paskutinė žemės ūkio paroda vyko Skaistakalnyje 1932 metais. Vėliau jos vyko kitose vietose. Savo dalyvių ir žiūrovų skaičiumi pralenkė iki tol buvusias. Ypač gerai parodai pasiruošė Panevėžio žemės ūkio draugija. Ji pristatė daug žemės ūkio mašinų, statybines medžiagas, javų pavydžius, pienininkystės reikmenis, kolonialinių prekių skyrių. Jų paviljonas ir buvo gausiausiai lankomas. Atskirus paviljonus pristatė  įvairios firmos ir draugijos. Parodoje buvo pristatyta apie 300 arklių ir raguočių. Taip pat parodoje pristatomos kiaulių veislės, įvairūs paukščiai, triušiai, atskirai buvo žemės ūkio produktai. Liaudies meistrai pristatinėjo savo gaminius.

Parodos metu surengtos ir melžėjų varžybos. Jose dalyvavo 17 melžėjų, jų tarpe 4 vyrai. Melžėjams išdalinta prizų už 250 litų. Pirmos vietos laimėtoja M. Samaitė gavo 40 litų Neblogai pasirodė ir melžėjai vyrai. Parodą aplankė apie 9-10 tūkst. lankytojų. Paroda vyko pasaulinės krizės metais. Visgi, kaip rašė tuometinė spauda, gausiai buvo lankomas ir gėrimų paviljonas. Buvo apstoti visi gėrimo staliukai. Įvyko ir nedidelių nesklandumų. Nutrūkęs bulius vienam piliečiui aplamdė šonkaulius. Vienai atvykusiai iš sodžiaus močiutei dingo gaidys, o vienas pilietis nusprendė pasinaudoti svetimu motociklu. Dėl šio incidento buvo kviesta net policija.

Ši stambiausia žemės ūkio paroda tapo paskutine tokios didelės apimties, nes 1934 metais baigė veiklą Panevėžio žemės ūkio draugija. Jos turtą perėmė „Lietūkis“. Panevėžio žemės ūkio draugija buvo pagrindinė parodų organizatorė. Vėlesnės parodos buvo žymiai mažesnės savo apimtimi.

1934 metais rugsėjo 8-9 dienomis „ Maisto“ stadione buvo suorganizuota smulkių žemės ūkio šakų paroda. Joje buvo pristatomi naminiai paukščiai, atskiros ūkio šakos: sodininkystė, bitininkystė, daržininkystė.

Visgi 1932 metų paroda savo gausa ilgam išliko tuometinių panevėžiečių atmintyje. Miestiečiams reikėjo tokių masinių renginių.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus  vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Naujiena Žemės ūkio paroda Panevėžyje 1932 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/zemes-ukio-paroda-panevezyje-1932-metais/feed/ 0
Panevėžio verslininkų sąjunga 1920 – 1940 metais https://aina.lt/panevezio-verslininku-sajunga-1920-1940-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=panevezio-verslininku-sajunga-1920-1940-metais https://aina.lt/panevezio-verslininku-sajunga-1920-1940-metais/#respond Sat, 18 Apr 2020 04:00:00 +0000 http://aina.lt/?p=114695 Naujiena Panevėžio verslininkų sąjunga 1920 – 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžio verslininkų organizatoriai buvo pirkliai. 1922 metais įsteigta Prano Vanago ir kunigo Jono Karbausko verslininkų sąjunga ,,Birža“. Iš pradžių jai priklausė 25 asmenys. Jų skaičius vėliau išaugo iki 70. Jie Panevėžyje turėjo urmo sandėlį. 1931 metais Kaune įsikūrė Lietuvos pramonininkų ir amatininkų sąjunga. Įsikūrus šiai sąjungai „Biržos“ nariai įsijungė į šios sąjungos sudėtį ir sudarė …

Naujiena Panevėžio verslininkų sąjunga 1920 – 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Panevėžio verslininkų sąjunga 1920 – 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžio verslininkų organizatoriai buvo pirkliai. 1922 metais įsteigta Prano Vanago ir kunigo Jono Karbausko verslininkų sąjunga ,,Birža“. Iš pradžių jai priklausė 25 asmenys. Jų skaičius vėliau išaugo iki 70. Jie Panevėžyje turėjo urmo sandėlį.

1931 metais Kaune įsikūrė Lietuvos pramonininkų ir amatininkų sąjunga. Įsikūrus šiai sąjungai „Biržos“ nariai įsijungė į šios sąjungos sudėtį ir sudarė Panevėžio skyrių. 1933 metais Panevėžio skyrius jau turėjo 200 narių ir buvo susiskirstęs į 5 sekcijas. Sekcijos buvo jaunųjų prekybininkų, stalių, siuvėjų, šaltkalvių, elektromonterių.

1933 metais buvo atidaryta Panevėžio verslininkų agentūra, kuri rūpinosi judamojo ir nejudamojo turto registracija. Buvo bandoma įkurti žinomų Lietuvos firmų atstovybes Panevėžyje. Skyrius turėjo buvusio Lietuvos bankos skyriaus patalpas. Skyrius išlaikė klubą, kuriame buvo skaitykla, biliardo stalas. Nariams buvo teikiamos nemokamos konsultacijos. Skyriaus dėka augo lietuvių verslininkų skaičius.

Seniau didžioji verslo dalis priklausė žydų tautybės asmenims. 1933 metais žydų pramonės ir prekybos verslininkų buvo 430, o lietuvių 278. Apskrityje žydų verslininkų buvo 559, o lietuvių 344. Palyginus su ankstesniais laikais lietuvių verslininkų išaugo 50%. 1933 metais verslininkų Panevėžio skyriui vadovavo Pranas Vanagas, o valdyboje buvo J. Kaminskas, J. Keršulis, Jonuška ir A. Prilis. Panevėžyje prekybos įmonę turėjo žinomas dailininkas J. Kaminskas. Jo buvo valdoma rankdarbių parduotuvė ,,Juosta“. Ji buvo adresu Respublikos gatvėje Nr.32. J. Kaminskas buvo studijavęs Italijoje ir Prancūzijoje. Panevėžyje buvo ir žinomo Šiaulių saldainių fabriko ,,Rūta“ parduotuvė. Čia taip pat buvo prekiaujama miltais, cukrumi, vynu ir kt. prekėmis. Parduotuvės vedėju dirbo A. Prilis.

1935 metais sausio 14 dieną vykusiame susirinkime į verslininkų valdybą išrinkti P. Vanagas, J. Kaminskas, Turčinskas, Snarskis ir Betkauskas. 1935 metais sausio 30 dieną įvyko Panevėžio verslininkų sąjungoje pramoninkų sekcijos steigiamasis susirinkimas. Pirmininku išrinktas lentpjūvės savininkas Sabaliauskas, vicepirmininku Zanevičius, o sekretoriumi chemikas V. Morkūnas.

Žymiausias lietuvių prekybininkas buvo Pranas Vanagas. Jis parduotuvę turėjo nuo 1910 metų. Pranas Vanagas 1930 metais šventė savo veiklos 20 metų jubiliejų. Jo vyno ir gastronomijos  parduotuvė keisdavo adresą. Iš pradžių veikė adresu Puzino gatvė Nr.12. Ji buvo ir adresu Vasario 16 gatvė Nr.3. Jis pardavinėjo Karazijos įmonės vynus iš Anykščių krašto, mineralinį vandenį iš Birštono „Birutė“, Klaipėdos alaus daryklos alų, šampaną, likerį ir ivairius vynus iš plataus pasaulio. Taip pat šioje parduotuvėje galima buvo įsigyti saldainių, šokolado. 1937 metais jis sumokėjo daugiausiai mokesčių iš Panevėžio prekybininkų lietuvių – net 17 tūkst. litų.

1939 metais rugsėjo mėnesį verslininkų valdybai išrinktas vadovauti J. Kaminskas. Pranas Vanagas buvo aktyvus ir miesto bendruomenės narys. 1934 metais jis buvo išrinktas į Panevėžio miesto tarybą. Jis buvo paskirtas Panevėžio miesto rinkimų komisijos nariu. 1939 metais balandžio mėnesį kartu su ūkio banko direktoriumi Činiku įsigijo kino teatrą ,,Forum“ . Tą kino teatrą jie pervadino  ,,Garsas“ ir sėkmingai vystė savo verslą. Užėjus sovietams jo gyvenamas namas adresu Puzino g. 16 buvo nacionalizuotas. Nacionalizuota ir jo parduotuvė. Neteko jie ir kino teatro. Sovietiniais laikais Pranas Vanagas neišvengė tremties. Nepatvirtintais duomenimis jo vienas vaikas žuvo tremtyje. Pats Pranas Vanagas grįžo į Lietuvą. Į Panevėžį jis nebegrįžo. Pranas Vanagas buvo vienas žymiausių Panevėžio prekybininkų.

Panevėžio verslininkų sąjunga suvaidino nemažą vaidmenį lietuviškojo verslo kūrime.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Naujiena Panevėžio verslininkų sąjunga 1920 – 1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/panevezio-verslininku-sajunga-1920-1940-metais/feed/ 0
Iš sovietinės ideologijos postulatų: „moksleiviai padės kolūkiečiams auginti kukurūzus“ https://aina.lt/is-sovietines-ideologijos-postulatu-moksleiviai-pades-kolukieciams-auginti-kukuruzus/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=is-sovietines-ideologijos-postulatu-moksleiviai-pades-kolukieciams-auginti-kukuruzus https://aina.lt/is-sovietines-ideologijos-postulatu-moksleiviai-pades-kolukieciams-auginti-kukuruzus/#respond Sat, 28 Mar 2020 06:29:00 +0000 http://aina.lt/?p=112293 Naujiena Iš sovietinės ideologijos postulatų: „moksleiviai padės kolūkiečiams auginti kukurūzus“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

SSRS okupavus Lietuvą (1940) buvo sunaikinta į rinką orientuota Lietuvos žemės ūkio struktūra, pakeista žemėvalda ir pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema: valstybinė žemės ūkio nuosavybė, sukolektyvintas darbas, komandinis valdymas. XX  a. 6 deš. tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas  ėmėsi reformuoti šalies ekonomiką, ypač žemės ūkį. Pradėjus pašarinių kultūrų reformą ir kukurūzų sodinimo kampaniją, …

Naujiena Iš sovietinės ideologijos postulatų: „moksleiviai padės kolūkiečiams auginti kukurūzus“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Iš sovietinės ideologijos postulatų: „moksleiviai padės kolūkiečiams auginti kukurūzus“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

SSRS okupavus Lietuvą (1940) buvo sunaikinta į rinką orientuota Lietuvos žemės ūkio struktūra, pakeista žemėvalda ir pradėta diegti sovietinė žemės ūkio sistema: valstybinė žemės ūkio nuosavybė, sukolektyvintas darbas, komandinis valdymas.

XX  a. 6 deš. tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas  ėmėsi reformuoti šalies ekonomiką, ypač žemės ūkį. Pradėjus pašarinių kultūrų reformą ir kukurūzų sodinimo kampaniją, prasidėjo nesėkmingas priverstinis kukurūzų auginimo vajus. Kukurūzai imti sėti ne tik šalies pietuose, bet ir šiauriniuose regionuose, kur ši kultūra brendo prastai. Buvo tikimasi, kad kukurūzų  burbuolės papildys grūdų išteklius, o stiebai ir lapai duos vertingą masę silosui arba žaliajam auginamų gyvulių pašarui.

Kukurūzų auginimo planas turėjo būti įgyvendintas ir Lietuvoje: buvo reikalaujama atsisakyti tradicinių pašarinių kultūrų, išarti ganyklas.

Buvo patariama, kad norint užauginti burbuoles, nereikia vėluoti kukurūzus pasėti, nes jie bijo šalnų. Geriausias kukurūzų sėjos laikas – obelims žydint, t. y. gegužės mėn. antroji pusė. Tuo laiku pasėjus, bus praėjęs šalnų pavojus kukurūzų daigams. Žaliajam pašarui kukurūzus buvo leidžiama sėti ir vėlesniais terminais. Lengvose dirvose buvo sėjama 6-7 cm. o sunkesnėse dirvose 4-5 cm. gylyje. Taip pat buvo nurodoma, kad labai svarbu pasėti sveiką ir daigią sėklą. Tuo tikslu ji turėjo būti rūšiuojama burbuolių lukštenimo metu.

Remiantis taip vadinamų pirmaujančių kolūkių ir tyrimo įstaigų patyrimu, buvo paruoštos Lietuvos SSR Ministrų tarybos patvirtintos agrotechninės taisyklės, kurių turėjo prisilaikyti visi kolūkiai ir sovietiniai ūkiai. Sėkmingam kukurūzų išauginimui kiekviename kolūkyje turėjo būti suorganizuota „pakankamai grandžių, kurioms vadovauti turi būti parinkti rūpestingi ir gerai susipažinę su kukurūzų auginimo taisyklėmis asmenys“. Partijos (SSRS buvo vienintelė-vienavaldė komunistų partija, todėl dažnai buvo vadinama tik žodžiu “partija”) atstovai kolūkiečiams plačiai aiškino, kokią svarbią ūkinę reikšmę turi kukurūzų auginimas, gyvulių šėrimas jų silosu ir burbuolėmis.

Buvo skelbiama, kad 1954 m. Rokiškio raj. Lenino vardo kolūkis išaugino po 775 cnt. kukurūzų (burbuolių ir stiebų) iš hektaro. Pakruojo raj. „Pergalės“ kolūkis –  po 645 cnt., Priekulės raj. Stalino vardo kolūkis – po 498 cnt. 2 m. aukščio kukurūzai išaugo „Raudonosios vėliavos“ kolūkyje: čia 47 ha plote pasodintas žaliasis masyvas panašus į mišką.

Panevėžio raj. Naujamiesčio apylinkės Marytės Melnikaitės vardo kolūkyje, vadovaujamame Perto Bučinsko, kukurūzai pradėti auginti 1955 m. Pargabentas burbuoles sėklai kukurūzų auginimo „grandies“ kolūkiečiai išlukšteno, gliaudė ir didesniasias atrinko sėklai.

Šia, iš pietų krašto atkeliavusia kultūra buvo apsėtas 125 ha žemės plotas. Iš anksto, arklio traukiamu specialiu prietaisu sužymėtoje dirvoje, kukurūzų sodintojos kolūkietės ėjo eilėmis po dvi. Viena su rankiniu sodikliu, kas 70 cm paruošia duobutes, kita – įberia į jas po kelis kukurūžų grūdus ir juos užkasa žemėmis. Sodintojos stengėsi išlaikyti eilėse lygiavimą, kad gautusi taisyklingi kvadratai. Į duobutes moterys dėliojo didžiausias, išbeicuotas (apdorotas beicu) ir apveltas heksachloranu nuo pelijimo sėklas.

Kol derlius buvo dar neužaugęs kolūkiečiai jau pradėjo rūpintis kukurūzų derliaus apdorojimo reikalais: įrengė tranšėją burbuolėms silosuoti.  Iš kukurūzų stiebų ir lapų buvo tikimasi pagaminti 1 800 tonų o iš burbuolių – 260 tonų siloso. Buvo rūpinamasi įsirengti dvi dideles tranšėjas stiebų ir lapų masei užraugti.

Ne paslaptis, priimdami partijos rekomenduotą žemės ūkio kultūrą, kai kurie kolūkiečiai abejojo kukurūzų auginimo naudingumu, baimindamiesi, ar tuometinėje Lietuvos SSR jie bręs.

Padėti kolūkiečiams auginti kukurūzus buvo raginama ir moksleivija bei Lietuvos SSR studentai. Prasidėjus moksleivių atostogoms Panevėžio miesto vaikų bibliotekoje buvo suorganizuota knygų ir straipsnių iš laikraščių bei žurnalų paroda „Pionieriai, auginkime kukurūzus!“. Buvo pateikiami straipsniai šios kultūros auginimo klausimu iš vaikų bei jaunimo laikraščių ir žurnalų: „Žvaigždutė“, „Lietuvos pionierius“, „Komjaunimo tiesa“, taip vadinamosios „centrinės“ vaikų spaudos „Pionier“ ir „Pionierskaja pravda“. Bibliotekos vedėjai padedant 1-os vidurinės moksleiviai parengė plakatus „Kukurūzai – vertingas pašaras“. Minėtą parodą lankė Panevėžio mokyklų moksleiviai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Emilija Juškienė

Naujiena Iš sovietinės ideologijos postulatų: „moksleiviai padės kolūkiečiams auginti kukurūzus“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/is-sovietines-ideologijos-postulatu-moksleiviai-pades-kolukieciams-auginti-kukuruzus/feed/ 0
Iš sovietinės visuomenės postulatų: “privatinės nuosavybės neigiama įtaka” https://aina.lt/is-sovietines-visuomenes-postulatu-privatines-nuosavybes-neigiama-itaka/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=is-sovietines-visuomenes-postulatu-privatines-nuosavybes-neigiama-itaka https://aina.lt/is-sovietines-visuomenes-postulatu-privatines-nuosavybes-neigiama-itaka/#respond Sun, 15 Mar 2020 05:34:00 +0000 http://aina.lt/?p=110789 Naujiena Iš sovietinės visuomenės postulatų: “privatinės nuosavybės neigiama įtaka” pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietams reokupavus  Lietuvą, jos gyvavimą kelis dešimtmečius įtakojo socialistinė ideologija. Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitų demokratinių valstybių raidoje,  kur vyravo laisvos rinkos ekonomika bei demokratijos plėtra, buvusioje Sovietų sąjungoje buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys – diegti į gyvenimą marksizmo-leninizmo idėjas, nepaisant to, kad daugelis jų buvo ne tik …

Naujiena Iš sovietinės visuomenės postulatų: “privatinės nuosavybės neigiama įtaka” pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Iš sovietinės visuomenės postulatų: “privatinės nuosavybės neigiama įtaka” pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Po Antrojo pasaulinio karo, sovietams reokupavus  Lietuvą, jos gyvavimą kelis dešimtmečius įtakojo socialistinė ideologija.

Skirtingai nei Vakarų Europos ar kitų demokratinių valstybių raidoje,  kur vyravo laisvos rinkos ekonomika bei demokratijos plėtra, buvusioje Sovietų sąjungoje buvo keliamas ne mokslinis, o ideologinis uždavinys – diegti į gyvenimą marksizmo-leninizmo idėjas, nepaisant to, kad daugelis jų buvo ne tik neteisingos, bet ir žalingos.

Sovietinėje Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, nuosavybė priklausė valstybei o ištekliai buvo skirstomi ne rinkos sąlygomis, bet pagal išankstinį planą. Taip buvo siekiama panaikinti privačią nuosavybę kaip galimą žmogaus išnaudojimo priemonę bei panaikinti rinkos ekonomikos veikimo sąlygas. Vietoj rinkos dėsnių (kai veikia ekonomikos reguliavimo ir savireguliavimo mechanizmai) buvo sukurta administracinė ūkio planavimo sistema. Privačios nuosavybės pašalinimas iš ekonominės sistemos sukūrė vieno savininko – SSSR valstybės ūkį, kuris buvo tvarkomas iš centro, nustatant kiek ir ko fabrikai turi gaminti, kas turi pirkti ir vartoti jų pagamintą produkciją. Tai sąlygojo lėtesnę reakciją į vartotojų poreikius. Priešingai negu rinkos ekonomika, planinė ekonomika priklausė nuo ilgai trunkančių ir sunkiai keičiamų sprendimų.

 1954 m. Panevėžyje minimos artelės „Oriol“ kirpyklos nr. 1, nr. 2, nr. 3 ir nr 4. Buvo kritikuojamas toks reiškinys, kai vienoje kirpykloje po artelės iškaba „privatininkas“ ėmė iš klientų pinigus ir juos savinosi – „daugiau rūpinosi savo asmenine kišene, nei valstybine kasa“ . Kirpyklos darbuotojai privalėdavo gautus pinigus įrašyti į specialius lapus. Taip pat kirpyklose dirbdavo ir kasininkai. Jų darbo laikas trukdavo trumpiau, o kirpėjai savavališkai dirbdavo po 13- 14 valandų, taip nesilaikydami LSSR Ministrų tarybos nutarimo dėl darbo dienos valandų nustatymo.

1954 m. buvo nustatytas socialistinio visuomeninio turto grobstytojas viename iš miesto bufetų. Specialiai samdyta „Pobieda“ ar sunkvežimiu iš bufeto buvo išvežami miltai, sviestas, kiaušiniai, kondensuotas pienas ir kiti produktai. Šiuos produktus sutaupydavo gamindami „bulkutes“ ir sausainius, nededant į tešlą viso „receptūros nustatyto brangesnių produktų kiekio o palikdavo juos sau“. Žinoma, kaimynai apie tokį „spekuliantą“  žinojo, nes pavogti produktai būdavo realizuojami ir taip susidarydavo „blatas“. „Blatas“ klestėjo ir kitose, įvairiausiose sovietinės visuomenės veiklos srityse.

SSRS vyravusiai ideologijai buvo pavojingas vakarietiškas mąstymas, todėl jis buvo griežtai kritikuojamas, neretai pateikiamas su pašaipa. SSRS propaganda buvo nukreipta kapitalizmo ir jos pamato – privačios nuosavybės neigimui ir socialistinės santvarkos, pagrįstos visuomenine nuosavybe, išaukštinimui. Bene svarbiausias socialistinės ideologijos uždavinys buvo eliminuoti privačią nuosavybę: pramonė privaloma tvarka buvo nacionalizuota o žemės ūkis kolektyvizuotas. Buvo pripažįstama tik visuomeninė nuosavybė: valstybinė, kolūkinė–kooperatinė ir visuomeninių organizacijų. SSRS „piliečiai” galėjo turėti tik ribotą kiekį asmeninio vartojimo reikmenų (pvz., vieną namą ar butą, vieną karvę ir pan.). Ši nuosavybė buvo vadinama ne privačia, o asmenine.

Kyla klausimas: iš kur atsirado socialistinės revoliucijos idėjos, kai privati nuosavybė yra eliminuojama? Teigiama, kad jos prielaidos subrendo nusivylus Prancūzijos revoliucijos iškeltomis neribotos nuosavybės teisės idėjomis. Nors jos skatino sąvininko iniciatyvą, sukūrė galingą pramonę,  tačiau tuo pačiu metu sukūrė ir naują socialinį sluoksnį – buržuaziją, nuskurdino dirbančiuosius, kurie neturėjo legalių ir jiems prieinamų civilizuotų priemonių pasipriešinti darbdavių ekonominiam spaudimui.

Požiūris į privačią nuosavybę Lietuvoje pradėjo keistis dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Ekonomika SSRS išgyveno sąstingį – XX a. aštuntajame dešimtmetyje išryškėjo jos žlugimo požymiai. Ūkiui atgaivinti reikėjo imtis radikalių permainų. Tai suprato ir SSSR vadovybė, todėl buvo pradėta vadinamoji „perestroika”. 1987 m. į ūkinę veiklą buvo leista įsitraukti individualiems gamintojams, pradėti steigti kooperatyvai. Lietuvoje aktyviai pradėjo veikti visuomeninis–politinis judėjimas „Lietuvos persitvarkymo sąjūdis”  subūręs  Lietuvos mokslininkus, iš pradžių kurti Lietuvos ekonominio savarankiškumo SSSR sudėtyje koncepciją,  vėliau – nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ekonomikos reformavimo pamatus.

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Emilija Juškienė

Nuotrauka iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių.

Naujiena Iš sovietinės visuomenės postulatų: “privatinės nuosavybės neigiama įtaka” pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/is-sovietines-visuomenes-postulatu-privatines-nuosavybes-neigiama-itaka/feed/ 0
Vaclovo Raubos rūbų kirpimo ir siuvimo mokykla https://aina.lt/vaclovo-raubos-rubu-kirpimo-ir-siuvimo-mokykla/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=vaclovo-raubos-rubu-kirpimo-ir-siuvimo-mokykla https://aina.lt/vaclovo-raubos-rubu-kirpimo-ir-siuvimo-mokykla/#respond Sat, 07 Mar 2020 06:57:00 +0000 https://aina.lt/?p=109973 Naujiena Vaclovo Raubos rūbų kirpimo ir siuvimo mokykla pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Vaclovas Rauba savo veiklą pradėjo dar tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę.  Kaune buvo įkurta skambiu pavadinimu rūbų siuvimo ir kirpimo akademija. Pats Vaclovas Rauba gimęs 1878 metais balandžio 29 dieną. 1921 metais įsteigtas tos akademijos filialas Panevėžio mieste. Tas filialas sėkmingai veikė. 1926 metais buvo pasiųstas kreipimasis į švietimo ministeriją dėl tos mokyklos atidarymo Panevėžyje. …

Naujiena Vaclovo Raubos rūbų kirpimo ir siuvimo mokykla pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Vaclovo Raubos rūbų kirpimo ir siuvimo mokykla pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Vaclovas Rauba savo veiklą pradėjo dar tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę.  Kaune buvo įkurta skambiu pavadinimu rūbų siuvimo ir kirpimo akademija. Pats Vaclovas Rauba gimęs 1878 metais balandžio 29 dieną.

1921 metais įsteigtas tos akademijos filialas Panevėžio mieste. Tas filialas sėkmingai veikė. 1926 metais buvo pasiųstas kreipimasis į švietimo ministeriją dėl tos mokyklos atidarymo Panevėžyje. 1926 metais vasario mėnesį toks leidimas buvo gautas.  Mokykla buvo atidaryta adresu Respubliko gatvė Nr. 71. Mokykla įvardijama kaip rūbų siuvimo ir kirpimo ir kitų darbelių amato mokykla. Panevėžyje pradėjo veiklą savarankiška Vaclovo Raubos rūbų kirpimo ir siuvimo mokykla.  Mokslas trukdavo iki 2 metų. Buvo priimami vaikinai ir merginos ne jaunesni kaip 15 metų.  Atskiri mokymai galėjo trukti iki 3 mėnesių. Baigusiems buvo išduodami diplomai. Mokyklą kasmet lankydavo apie 13 ir daugiau mokinių. Prie mokyklos buvo įsteigta ir siuvykla. Būsimieji siuvėjai galėjo pritaikyti savo žinias praktikoje. Buvo siuvami moteriški ir vyriški rūbai. Taip pat buvo siuvamos  įvairios uniformos ir drabužiai dvasiškiams. Vienu metu mokykla net plėtėsi. Dalis mokinių pateko iš uždarytos Čapliko panašaus tipo mokyklos. Ši mokykla paruošė daug būsimųjų siuvėjų. 1932 metų „Panevėžio balso“ vasario 14 dienos numeryje skelbiama,kad siuvykla ir  mokykla persikėlė kitu adresu Ramygalos gatvė Nr.58. Pagal spaudos duomenis Vaclovui Raubai 1932 metais balandžio mėnesį vėl leista steigti 2 metų vyriškų ir moteriškų rūbų siuvimo kursus.

Pats V. Rauba buvo praktikuojantis katalikas ir aktyviai reiškėsi toje veikloje. Buvo vienas Panevėžio vyrų katalikų draugijos vadovų. 1938 metais išrinktas Panevėžio krikščionių darbininkų valdybos pirmininku.

Tai buvo geriausia tokio profilio mokykla Panevėžyje. Prie jos sėkmingai veikė ir siuvykla. Ši mokykla parengė daug siuvėjų, kurios puošė gražiais drabužiais panevėžiečius.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Naujiena Vaclovo Raubos rūbų kirpimo ir siuvimo mokykla pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/vaclovo-raubos-rubu-kirpimo-ir-siuvimo-mokykla/feed/ 0
Pirmoji liejykla Panevėžyje https://aina.lt/pirmoji-liejykla-panevezyje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=pirmoji-liejykla-panevezyje https://aina.lt/pirmoji-liejykla-panevezyje/#respond Sat, 29 Feb 2020 07:29:17 +0000 https://aina.lt/?p=109359 Naujiena Pirmoji liejykla Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Lietuvoje  ilgai nebuvo metalo liejimo specialistų. Vystantis pramonei šie meistrai buvo labai reikalingi. Panevėžio mieste irgi atsirado šio amato meistrų. 1885 metais į dabartinės Lietuvos teritorijos Šiaulių miestą grafo Zubovo kvietimu iš Čekijos atvyko  Antonas Hokušas.   Vėliau jo vardas dažniau naudojamas Antanas. Pagal kitus šaltinius jis atsikėlė jau 19 amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Ir jo …

Naujiena Pirmoji liejykla Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Pirmoji liejykla Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Lietuvoje  ilgai nebuvo metalo liejimo specialistų. Vystantis pramonei šie meistrai buvo labai reikalingi. Panevėžio mieste irgi atsirado šio amato meistrų. 1885 metais į dabartinės Lietuvos teritorijos Šiaulių miestą grafo Zubovo kvietimu iš Čekijos atvyko  Antonas Hokušas.  

Vėliau jo vardas dažniau naudojamas Antanas. Pagal kitus šaltinius jis atsikėlė jau 19 amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Ir jo gyvenama vieta nurodoma kita valstybė.   Jis čia pradėjo savo metalo liejimo verslą.

Apie 1900 metus jis atvyko į Panevėžį. Šis miestas buvo pasirinktas dėl patogios geografinės padėties.  Miestas   turėjo išvystytą geležinkelių tinklą. Lietuvos statistiniuose leidiniuose jo įmonės įkūrimo data nurodoma 1908 metai. Dabartinėje Pušaloto gatvėje pasistatė medines patalpas ir įrengė mechanines dirbtuves ir liejyklą.

Tuo metu adresas buvo Pušaloto gatvė Nr.13. Šiame versle jam padėjo visa šeima. Tai buvo 2 sūnūs ir dvi dukros. Daugiausiai talkino vyriausias sūnus Adolfas. Liejykloje buvo liejama ne tik mechaninės detalės, bet ir meno dirbiniai. Dvarininkai užsakydavo metalinius sarkofagus su karalių atvaizdais. Buvo liejami ir žinomų žmonių bareljefai ir medaliai.

Buvo atlietas vyskupo  P. Karevičiaus bareljefas ir padovanotas Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai. Liejykla užsakymus sugebėdavo gauti iš visos Lietuvos. Liejiniai buvo iš bronzos,vario ir špyžiaus. 1929 metų duomenimis įmonėje dirbo 6 darbuotojai.  1932 metais Antanas Hokušas mirė.

Iš pradžių jo verslą vystė 2 sūnūs: Adolfas ir Jonas. 1934 metais rugsėjo 14 dieną laikraštis ,, Lietuvos žinios“ rašė, kad Adolfas Hokušas išrado naują presą alkūninėms ašims gaminti ir šį išradimą užpatentavo.

Vėliau  verslą pilnai perėmė vyriausias sūnus Adolfas. Jis  gimęs  1894 metais gruodžio 31 dieną. Jo gimimo vieta nurodoma Lodzės miestas.1926 metais rugpjūčio 24 dieną susituokė su  Vladislava Bobonaite.  Jo žmonos gimimo vieta nurodoma Vladikaukazo miestas. 1937 metais spalio 11dieną jis gavo leidimą naujų dirbtuvių statybai Pušaloto gatvėje. 

Jis nugriovė medinius pastatus ir pastatė naujus pastatus. Prasidėjo naujas įmonės etapas. Įrengtas naujas staklių cechas. Staklės buvo atgabentos iš Anglijos ir Vokietijos.  Liejyklos veikla išsiplėtė. Liejykloje liejama žemės ūkio mašinų, malūnų detalės. Įmonėje dirbo apie 15 žmonių. Pats savininkas darydavo detalių brėžinius.  Vėliau pagal juos gaminamos medinės detalės ir pagal jas liejamos jau metalinės detalės. 

1939 metais Adolfas netikėtai mirė. Įmonei toliau vadovavo buvęs liejyklos meistras Kovarskas. 1940 metais liejykla buvo nacionalizuota. 1940 metais jos įrengimus perėmė naujai įkurta įmonė ,, Laisvė“. Vėliau liejimo darbus atliko ir faktiškai įrengimus perėmė Panevėžio autokompresorių gamykla.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Naujiena Pirmoji liejykla Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/pirmoji-liejykla-panevezyje/feed/ 0
Transportas mieste 20 amžiaus pirmoje pusėje https://aina.lt/transportas-mieste-20-amziaus-pirmoje-puseje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=transportas-mieste-20-amziaus-pirmoje-puseje https://aina.lt/transportas-mieste-20-amziaus-pirmoje-puseje/#comments Sat, 25 Jan 2020 05:05:00 +0000 https://aina.lt/?p=105852 Naujiena Transportas mieste 20 amžiaus pirmoje pusėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Pirmi vežikai, pragyvenantys iš savo amato, Panevėžyje paminėti paminėti tik 1858 metais. Tai buvo vežikai su arkliniu transportu.Tuomet Panevėžio mieste buvo 5 vežikai.1896 metais mieste buvo 6 dviračiai. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Panevėžio mieste buvo užregistruotos pirmosios panevėžiečiams priklausiusios motorinės transporto priemonės. 1913 metais Panevėžio kalėjimo viršininkas įsigijo motociklą ,,Republik“, o 1914 metais miestietis Boleslovas …

Naujiena Transportas mieste 20 amžiaus pirmoje pusėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Transportas mieste 20 amžiaus pirmoje pusėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Pirmi vežikai, pragyvenantys iš savo amato, Panevėžyje paminėti paminėti tik 1858 metais. Tai buvo vežikai su arkliniu transportu.Tuomet Panevėžio mieste buvo 5 vežikai.1896 metais mieste buvo 6 dviračiai. Prieš pirmąjį pasaulinį karą Panevėžio mieste buvo užregistruotos pirmosios panevėžiečiams priklausiusios motorinės transporto priemonės. 1913 metais Panevėžio kalėjimo viršininkas įsigijo motociklą ,,Republik“, o 1914 metais miestietis Boleslovas Reutas- prancūzišką keturvietį automobilį. Respublikos laikais Panevėžio mieste atsirado lengvieji automobiliai.1922 metais Panevėžio mieste buvo 2 lengvieji automobiliai, kelius turėjo ir Panevėžio apylinkių dvarininkai. Automobiliai buvo importuojami iš Vokietijos, JAV ir kitų valstybių.Lietuvos rinkoje daugiausiai buvo amerikietiškų automobilių. Populiariausi ,,Ford“ markės automobiliai. Nuo 1925 metų Lietuvoje jau atsirado pirmos kelionės iš vieno Lietuvos miesto į kitą. Atsirado tarpmiestinis susisiekimas. Nors Panevėžio laikraštis ,, Panevėžio balsas“ jau 1924 metais birželio 12 dieną buvo įdėjęs skelbimą, kad automobilis į Biržus iš Panevėžio išvyksta 6 valandą ir grįžta į Panevėžį 10 valandą. Bilietai parduodami kino teatras ,,Spindulys“ patalpose. Automobilis stovi kampe Vasario 16 gatvės ir Laisvės aikštės.   1926 metais jau spaudoje rašoma, kad iš Panevėžio kursuoja autobusas į Kauną. Bilieto kaina 20 litų. Autobusas išvyksta kasdien 6 valandą ryto iš Panevėžio ir Kaune būna 10 valandą. Jis vyko per Ramygalą ir Šėtą. Iš Kauno išvykdavo  16 valandą ir Panevėžyje būdavo 20 valandą. Skelbime nurodoma, kad  autobusas visai naujas, o susisiekimą organizuoja Juozas Kondrašas. 1928 metais Panevėžio mieste buvo 27 lengvieji automobiliai ir 3 autobusai. Automobilis buvo prabangos priemonė. Jį galėjo įsigyti tik labai pasiturintys asmenys. Pirmi statistiniai duomenys apie automobilių kiekį pasaulyje pateikti 1922 metais. Tada pasaulyje buvo 12 mlijonų 598.949 tūkst automobilių. 1925 metais jau buvo virš 21 milijono. 1939 metais jau virš 46 milijonų.  75%  pasaulio  automobilių buvo JAV. Lietuvoje labai tikslios statistikos nebuvo. 1939 metais buvo apie 5000 automobilių.

1930 metais lapkričio 11 dieną Panevėžio miesto taryba svarstė klausimą del numatomo įvesti susisiekimo Panevėžio mieste autobusais. Miesto vežėjai del to protestavo. Dauguma miesto tarybos narių nepritarė jų protestui.1931 metais sausio 2 dieną pasirašyta sutartis tarp miesto valdybos ir brolių Samuelio ir Izraelio Kisinų del susisiekimo autobusais Panevėžio mieste įvedimo.Sutartis pasirašoma iki 1934 metų sausio 1 dienos.Nustatomi 2 autobusų maršrutai: Geležinkelio stotis – Ramygalos gatvė, miesto skerdykla – Pušaloto gatvė. Pirmas maršrutas ėjo nuo geležinkelio  per Respublikos – Vasario 16- Laisvės aikštę iki Ramygalos gatvės. Antras maršrutas nuo miesto skerdyklos per Klaipėdos gatvę –Ukmergės –Tilto –Smėlynės gatves iki Pušaloto gatvės. Mieste buvo planuojama, kad autobusai važinės kas 15 minučių.Vėliau planuojama įvesti maršrutus Panevėžys – Pajuostis, Panevėžys – Berčiūnai ir Panevėžys – Piniava. Deja jie važinėjo gana neilgą laiką. Veikla buvo gana nuostolinga. 1932 metai Panevėžio spauda rašė, kad autobusų susisiekimas buvo vykdomas nesėkmingai ir jis bankrutavo. Areštuoti ir 4 tarpmiestiniai automobiliai. Susisiekimas atnaujintas nuo 1932 metų gegužės 26 dienos. Dabar miesto autobusas laukdavo geležinkelio stotyje ir veždavo į miestą.  Ta paslauga kainavo 50 centų. Į Pajuostį kelionė kainavo 60 centų, į Berčiūnus 75 centus. Nuo 1932 metų birželio 12 dienos nustatyta, kad autobusas turės darbo dienomis vykti 4 kartus, o išeiginėmis 8 kartus į dieną.1933 metais Berčiūnų miesteliui buvo suteiktas kurorto statusas. Autobusai važinėdavo nuo 6,30 iki 14 val. neišskiriant šventadienių. Geležinkelio stoties –Ramygalos gatvės linija truko 15-20 minučių, o kita linija 25 – 30 minučių. 1933 metais spauda rašė, kad Panevėžyje  Kisino autobusai, kuris važinėjo po miestą buvo išdaužyti langai. 1933 metais buvo paskelbtas ir vežikų su arkliniu transportu streikas. Jis truko neilgai. Vyko gana arši konkurencinė kova.1934 metais jau minimas Panevėžio pašto automobilis. Jo pagalba pašto darbuotojai greičiau išimdavo  iš pašto dėžučių laiškus.  Vėliau susisiekimą autobusais Panevėžio mieste organizavo Amerikos lietuvių bendrovė ,,Amlit“.1928 metais Panevėžyje atidarytas Amerikos lietuvių prekybos bendrovės skyrius. Ji vertėsi prekyba lengvaisiais automobiliais, autobusais. Ji tvarkė ir prižiūrėjo auto stotį. 1934 metais Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas dar 4 metams pratęsė sutartį su Amerikos Lietuvių bendrove dėl autobusų stoties priežiūros.1936 metų pradžioje ši bendrovė Panevėžio mieste bandymams paleido važinėti vieną autobusą. Tada sustreikavo vežikai, kurie vežė keleivius arkliais. Laikinai autobuso judėjimas buvo susutabdytas.1936 metais spalio 25 dieną  mieste atnaujintas susisiekimas autobusu. Jis kursavo maršrutu Laisvės aikštė – Geležinkelio stotis ir  Laisvės aikštė iki mergaičių gimnazijos.Vėliau numatyta paleisti autobusą iš Panevėžio miesto iki Pajuosčio kareivinių. Pagal spaudos duomenis 1937 metais Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas automobiliu išvyko vizituoti savo vyskupijos teritorijos. Pagal 1939 metų telefonų knygą Panevėžyje buvo viena automobilių dalių parduotuvė. Jos savininkas Juozas Simniškis. Ji  buvo adresu Ramygalos gatvė Nr11.Dalis asmenų vertėsi autosunkvežimių ir automobilių nuoma.Tai buvo Petraitis Jonas, Antanas Montvilas, Tadas Savickas, Faivelis Muzikantas, Motelis Šulmanas, Šmuelis Dubinauskas ir kiti asmenys. 1930 metais įvestos eismo taisyklės Panevėžio mieste.

.Respublikos laikais populiariausia susisiekimo priemonė buvo dviračiai. Jie buvo brangūs. Vienas dviratis kainavo kelis šimtus litų. Juos įsigydavo tik pasiturintys asmenys.1937 metų duomenimis Lietuvoje buvo  300 autobusų, 480 autosunkvežimių ir motociklų 1340. Lietuvoje buvo apie 1000 vairuotojų. Didžioji dalis jų buvo Kaune. Kaune buvo 445 privatūs automobiliai, 96 taksi automobiliai ir 76 autobusai.1940 metais Panevėžio mieste buvo 2207 dviračiai.

Autobusų stotis Panevėžio mieste atsirado Respublikos laikais. Ji keitė savo adresus. 1939 metais ji radosi adresu Fromo Gužučio gatvė Nr.23. 1928 metais spaudoje rašoma, kad kursuoja autobusas Panevėžys – Ukmergė per Taujėnus. 1929 metų spaudoje minima, kad po 4 mėnesių pertraukos pradėjo balandžio mėnesį kursuoti autobusas į Pasvalį. Nuo 1931 metų birželio 20 dienos autobusas iš Panevėžio pradėjo važinėti į Šiaulius. Jis vyko per Smilgius, Šeduvą, Radviliškį. Respublikos laikais autobusai važinėjo ir kitais maršrutais. Jie vyko į Kauną per Ramygalą  ir kitas vietoves.Iš Panevėžio autobusai vyko į Ukmergę, Vabalninką,  Kėdainius, Biržus. Pilni autobusai vykdavo iš Panevėžio į Pasvalį ir atgal. 1933 metų duomenimis iš Panevėžio vyko autobusai į Kauną, Kėdainius, Biržus, Krekenavą, Ukmergę. Lengvasis automobilis vyko į Pasvalį. 1934 metų spaudos duomenimis autobusas iš Panevėžio į Kauną išvykdavo 5 valandą ir vykdavo per Raguvą. Kitas autobusas tokiu pat laiku išvykdavo į Kauną per Naumiestį. Kelionė kainavo 8 litus. Į Biržus iš Panevėžio išvykdavo 15 valandą. Kaina 6 litai. Į Anykščius išvykdavo 16 valandą. Kelionės kaina 3.50 lt. Į Kupiškį išvykdavo 16.30. Kelionės kaina 3 litai. Į Rokiškį vykdavo ne kasdien 16 valandą. Kelionės kaina 5 litai.1937 metų spaudos duomenimis autobusas iš Kauno į Panevėžį išvykdavo 7 valandą ir grįždavo 15 valandą 30 minučių. Autobuso bilietas nuo Panevėžio iki Ramygalos 1937 metų duomenimis kainavo 1.80 centų. Tokia kaina žmonės buvo patenkinti. Iš Biržų autobusas išvykdavo 6 valandą ryto. Į Biržus grįždavo 18 valandą vakare. Autobusų maršrutai buvo nuostolingi žiemos metu. Keliai tapdavo sunkiai išvažiuojami. Kelių valymas reikalavo papildomų išlaidų.1938 metais autobusai iš Panevėžio vyko į Kauną, Biržus, Rokiškį ir Pasvalį. Susisiekimui autobusais didelę konkurenciją sudarė traukiniai. Stambesnės įmonės irgi turėjo savo transporto priemones. Akcinė bendrovė ,,Kalnapilis“  turėjo automobilį mediniais stipinais. Savo automobilį turėjo ir ,,Panevėžio maistas“ ir kitos įmonės.

1940 m. antroje pusėje Panevėžio mieste buvo šie autobusų  maršrutai: Laisvės aikštė- Geležinkelio stotis. Kaina 4 rubliai. Ramygalos gatvė – Geležinkelio stotis. Kaina 6 rubliai.Senamiestis – Geležinkelio stotis. Kaina 5 rubliai. Pajuostis-Geležinkelio stotis. Kaina 10 rublių.Pajuostis – Laisvės aikštė.Kaina 6 rubliai.Laisvės aikštė –Berčiūnai. Kaina 14 rublių.

1947 metais Panevėžio mieste atnaujintas miesto transporto eismas.1948 metais Panevėžio mieste buvo Šie maršrutai: Stotis – Stetiškių gatvė, Cukraus fabrikas- Velžio kelias. Važinėjo 18 vietų autobusai.Pagal kitus duomenis tik 16 vietų autobusai. 1949 metais Panevėžio mieste pradėjo važinėti pirmi taksi ,,Pobiedos“.1950 metais paleisti tarpmiestiniai maršrutai į Kauną, Biržus ir Ukmergę Pirma ATI įkurta 1953 metais, o antra 1954 metais.1962 metais Panevėžio mieste buvo 1515 mašinų, o privatininkai turėjo 549 lengvąsias mašinas.1967 metais valstybinės įmonės Panevėžio mieste turėjo 1801 mašiną, o privatininkai 903 mašinas. Automobilių skaičius mieste augo.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Naujiena Transportas mieste 20 amžiaus pirmoje pusėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/transportas-mieste-20-amziaus-pirmoje-puseje/feed/ 1
Apie pučiamųjų instrumentų orkestrų veiklą sovietmečiu: nuobodžiauti nebuvo laiko https://aina.lt/apie-puciamuju-instrumentu-orkestru-veikla-sovietmeciu-nuobodziauti-nebuvo-laiko/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=apie-puciamuju-instrumentu-orkestru-veikla-sovietmeciu-nuobodziauti-nebuvo-laiko https://aina.lt/apie-puciamuju-instrumentu-orkestru-veikla-sovietmeciu-nuobodziauti-nebuvo-laiko/#respond Sun, 10 Nov 2019 06:27:40 +0000 https://aina.lt/?p=98438 Naujiena Apie pučiamųjų instrumentų orkestrų veiklą sovietmečiu: nuobodžiauti nebuvo laiko pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Šiek tiek istorijos Įvairaus dydžio ir sudėties pučiamųjų instrumentų grupės pradėjo formuotis labai seniai. Skirtingų istorinių epochų muzikinėje kultūroje persismelkia to laikotarpio dvasia. Kiekvienai epochai būdingas skirtingas požiūris ir į pučiamųjų orkestro paskirtį, funkcijas, menines galimybes. Pirmuosius Europoje tokių muzikantų kolektyvus, kurie jau buvo panašūs į šiuolaikinius pučiamųjų orkestrus, Anglijos karaliai savo rūmuose turėjo jau …

Naujiena Apie pučiamųjų instrumentų orkestrų veiklą sovietmečiu: nuobodžiauti nebuvo laiko pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Apie pučiamųjų instrumentų orkestrų veiklą sovietmečiu: nuobodžiauti nebuvo laiko pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Šiek tiek istorijos

Įvairaus dydžio ir sudėties pučiamųjų instrumentų grupės pradėjo formuotis labai seniai. Skirtingų istorinių epochų muzikinėje kultūroje persismelkia to laikotarpio dvasia. Kiekvienai epochai būdingas skirtingas požiūris ir į pučiamųjų orkestro paskirtį, funkcijas, menines galimybes. Pirmuosius Europoje tokių muzikantų kolektyvus, kurie jau buvo panašūs į šiuolaikinius pučiamųjų orkestrus, Anglijos karaliai savo rūmuose turėjo jau 16 a. Rūmų pučiamųjų instrumentų orkestrai dažniausiai grodavo per švenčių iškilmes ir karališkas puotas.

Kariniai orkestrai pradėjo formuotis Prancūzijos armijoje 17 a. pab. – 18 a. pr. Būtent tuo metu pradėta kurti ir užrašinėti muziką pučiamųjų instrumentų orkestrams. Pučiamųjų muzika buvo laikoma uždegančia, mobilizuojančia. Šios epochos kompozitoriai suteikė pučiamųjų muzikai gilų patriotinį turinį.

Yra žinoma, kad didelės sudėties orkestrai veikė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratų rūmuose bei dvaruose. Mėgdžiodami Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaro tradicijas, didikai steigė savus orkestrus. XVIII a. rūmų kapelomis garsėjo Oginskiai, Radvilos, Sapiegos, J. Tiškevičius.

Tarpukario laikotarpiu pučiamųjų orkestrų buvo labai daug, jie buvo ypač populiarūs, be jų neapsieidavo nė viena net nedidelio miestelio šventė.

1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, orkestrų veikla beveik nutrūko. Jau po karo sovietų diktuojamos politikos pagrindu pradėjo kurtis nauji orkestrai – gamyklose, kultūros namuose, mokyklose. Jų veikla ypač suaktyvėjo praėjusio amžiaus 6-7 deš. dešimtmečiais. Vėlyvuoju sovietmečiu orkestrų veikla prigeso ir beveik išnyko.

Sovietmečiu – išskirtinis dėmesys meno saviveiklai

Sovietų Sąjungoje (kartu ir sovietinėje Lietuvoje) meno saviveikla tapo sovietinį žmogų dvasiškai ir fiziškai disciplinuojančios ir auklėjančios sistemos dalimi. Ji turėjo kurti liaudžiai priimtiną džiugesio ir optimizmo persmelktą kultūrą. 1974 m. Panevėžyje buvo 6 tūkstančiai panevėžiečių, skiriančių savo laisvalaikį dainai, šokiui, muzikai. Ne išimtis buvo ir pučiamųjų orkestrų veiklos organizavimas.

Kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas, tuometinis įvairių žiuri komisijų ir pučiamųjų orkestrų apžiūrų pirmininkas Antanas Belazaras (1913-1976) savaip interpretavo ir gražiai perteikė sovietmečiu muzikantams būdingą dvasią ir masiškumą: ,,Tikslas yra auklėti visų dirbančiųjų kultūrą, nemokančius mokyti groti, visiems norintiems atverti nuostabų muzikos garsų pasaulį.“

Kasmet buvo organizuojamos saviveiklininkų dienos, buvo rengiamos saviveiklos kolektyvų ataskaitos ir apžiūros. Vykdavo ir prie įvairių miesto įmonių veikiančių pučiamųjų orkestrų apžiūros.

Saviveikla buvo savaip globojama ir susilaukdavo paramos iš gamybos bei visuomeninių organizacijų vadovų. Juk reikėdavo ir dažnose repeticijose dalyvauti, ir išvykti koncertuoti- kartais net darbo laiku.

Saviveikliniai  pučiamųjų instrumentų orkestrai miesto įmonėse

Vienas seniausių orkestrų mieste buvo Panevėžio mėsos kombinato instrumentų orkestras ,,Maistas“, įkurtas dar 1937 m. Pokario metais pučiamųjų instrumentų orkestras ,,Maistas“ buvo vienintelis orkestras mieste, todėl kvietimų pagroti turėjo nemažai.

1957 m. komunistų partijos miesto komitetas ,,nukreipė“ Aleksandrą Domarką Cukraus kombinato orkestro vadovu. 1961 m. orkestre grojo 24 orkestrantai, daugiausia jaunimas. Orkestro repertuare – daugiau kaip 30 kūrinių, Vakarų klasikų ir lietuvių kompozitorių muzika. Įsimintinas vienas šio kolektyvo pasiruošimas dainų šventei. Orkestras pradėjo repetuoti M. Glinkos operos ,,Ivanas Susaninas“ ištrauką. Šio kūrinio finale kompozitorius buvo įpynęs varpų garsą, tačiau Cukraus kombinato pučiamųjų instrumentų kolektyvas neturėjo varpų, o be jo gaudesio kūrinys skambėjo blankiai. Tuomet kūrybingi vyrai kombinato dirbtuvėse radę seną traukinių bėgių gabalą atsikirpo jo dalį ir ją panaudojo koncerte. Skambėjo puikiai, plojo žiūrovai ir net atsistojusi žiuri komisija. Tuomet orkestras buvo pripažintas geriausiu respublikoje.

Tiksliosios mechanikos gamyklos pučiamųjų instrumentų orkestras susikūrė 1969 m. Susirinko keletas vyrų ir ėmė repetuoti. Repetuodavo tris kartus per savaitę. Grodavo ne tik miesto renginiuose, apžiūrose ir išvykose, bet ir šefuojamos Vadoklių vidurinės mokyklos mokiniams rugsėjo 1-osios ar abiturientų išleistuvių šventėse. Vėliau organizuotai vykdavo pailsėti ir parepetuoti prie jūros į Šventąją. Vadovaujant Andriui Vilbrantui 1973 m. miesto pučiamųjų orkestrų apžiūroje šis kolektyvas pademonstravo naujovę, atgaivino senų laikų tradiciją – programos metu pasirodė ir merginos su ,,barabanėliais“ (būgneliais).

Linų kombinato pučiamųjų orkestras įkurtas 1964 m. Nuo įsikūrimo jo veikloje dalyvavo veteranai Kostas Šakalys, Algis Preidis, Petras Katkevičius. Bėgo metai, keitėsi vadovai. Augant orkestro meniniam lygiui, gausėjant repertuarui jis tapo pajėgiausiu mieste. Orkestrui buvo sėkmingi metai vadovaujant Leonui Trasykiui, kuris buvo baigęs Panevėžio muzikos mokyklą.

Autokompresorių gamyklos pučiamųjų orkestras buvo vienmetis su gamykla, įkurtas 1959 m. Tuomet būrelis naujos gamyklos darbuotojų , vadovaujami mechaninio cecho viršininko A. Skrebės, susibūrė į nedidelį orkestrą. Vėliau vadovai keitėsi. 1966 m. orkestras pavadintas ,,Akordu“. Nuo 1980 m. orkestrui vadovavo A. Samborskis, išaugo muzikantų skaičius, buvo atnaujintas repertuaras. Konkursuose šis kolektyvas dažnai koncertuodavo, bet tik garbės svečio teisėmis, nes jam buvo suteiktas ,,pavyzdinio“ kolektyvo vardas.

Parodomojo Statybos tresto pučiamųjų orkestras įkurtas 1961 m. Jis grojo įvairiuose miesto ir respublikos renginiuose, dalyvavo beveik visose Respublikinėse dainų ir šokių šventėse, ne kartą buvo pelnęs geriausio mieste pučiamųjų orkestro vardą. Šio orkestro vadovas buvo Rimas Baltrėnas – J. Švedo pedagoginės muzikos mokyklos ir Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos auklėtinis. Vėliau orkestrui vadovavo Vidas Kapučinskas.

,,Ekrano“ gamyklos pučiamųjų orkestras 1968 m. vykusioje apžiūroje užėmė pirmąją vietą, pasižymėjo geriausiai parengtu repertuaru: greta J. Bramso, V. A. Mocarto veržlių kūrinių atliko ir lyrinę E. Grygo ,,Solveigos dainą“. Buvo pažymėta, kad šis jaunas kolektyvas padarė didelę pažangą. Dar vienas išskirtinis bruožas skyrė jį nuo kitų kolektyvų – pasirodydavo savo pajėgomis. Kitų kolektyvų pagrindinių instrumentų grupėse apžiūrų metu kartais sėdėdavo ,,pagalbininkai“ iš miesto Kultūros namų etatinio orkestro. Ir vėliau orkestras, vadovaujamas Donato Baltrūno, daug metų buvo dominuojantis kolektyvas mieste.

Panevėžyje taip pat veikė Stiklo fabriko, Lietkabelio gamyklos bei kiti pučiamųjų instrumentų orkestrai.

Profesionalus pučiamųjų orkestras

Šalia saviveiklinių pučiamųjų orkestrų veikusių miesto įmonėse, buvo ir profesionalus, miesto Kultūros namuose veikiantis “etatinis” pučiamųjų orkestras. Teigiama, kad šis orkestras, vėliau pasivadinęs “Garsu”, savo istorijos pradžią kildina iš Cukraus fabriko orkestro. Jo pagrindu 1962 m. ankstyvą pavasarį, didelių vadovo Aleksandro Domarko ir tuometinės miesto kultūros skyriaus vedėjos A. Dobroziejienės pastangų dėka, buvo įkurtas profesionalus pučiamųjų kolektyvas. Pirmaisiais “Garso” nariais buvo muzikantai H. Biveinis, P. Kamarauskas V. Pauliukas, L. Trasykis, K. Klingis, A. Vilbrantas. “Garsui” vadovavo jo įkūrėjas A. Domarkas 11 metų. Po jų, pusantrų metų kolektyvui vadovavo Tautvydas Karkauskas. 1975 m. orkestrui ėmė vadovauti Lietuvos SSR valstybinės konservatorijos  auklėtinis, pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas G. Afanasjevas. Jis vadovavo 7 metus. Vien tais metais orkestras surengė 68 pasirodymus.

Rūpestingasis pedagogas Antanas Belazaras tuomet siūlė taupyti šių orkestrantų jėgas ir klausė, ar ne per daug jie talkininkauja grodami laidotuvėse? Siūlė tam reikalui prie laidojimo biuro suburti kitą orkestrinę grupę.

Nuo 1975 m. “Garsas” dirbo dviem kryptimis: greta tradicinio klasikinio pučiamųjų orkestrų repertuaro įkūrė ir estradinę grupę. Lygiagrečiai ruošė pramoginį lengvosios estradinės muzikos repertuarą, kuris visada būdavo klausytojų mielai sutinkamas. 1982 m. orkestre grojo 34 muzikantai, išaugo muzikinis lygis, jiems paklūsdavo sudėtingiausi kūriniai.

Konkursuose profesionalai nesivaržydavo su kitais, –  dalyvaudavo kaip parodomasis orkestras. Jiems buvo siūloma daugiau koncertuoti mieste su soline programa, akomponuoti chorams, plačiai ir drąsiai dalyvauti miesto kultūriniame gyvenime.

Vėliau Panevėžio mieste atsirado antras profesionalų pučiamųjų orkestrų kolektyvas – prisijungė J. Švedo pedagoginės muzikos mokyklos moksleivių orkestras, vadovaujamas dėstytojo L. Adamonio.

Nuobodžiauti nebuvo laiko

Sovietmečiu nė viena šventė ar didesnis renginys nepraeidavo be pučiamųjų instrumentų orkestro. Pastarieji labiausiai atsiskleisdavo peržiūrų metu, besiruošiant respublikinėms dainų šventėms.

1968 m. vykusioje  apžiūroje žiūri komisijos pirmininkas Antanas Belazaras taip įvertino pasirodžiusius orkestrus: “Pučiamųjų orkestrų grupėse jaučiamos dvi kryptys. Vieni stengiasi groti nesudėtingus kūrinius ir juos kaip galima švariau atlikti. Kiti ima didelius kūrinius, tačiau atlieka paviršutiniškai, nekeldami sau didelių meninių tikslų.  Muzikos kūrinio atlikimas – kūryba. Tuo tarpu, kai kurie orkestrų vadovai galvoja, sugrojai ritmiškai visas natas ir jau muzika. Ne, draugai, tai dar ne muzika. Sugrotos natos be muzikos turinio supratimo, be jausmo, neiššauks klausytojams nei poetinio kūrinio suvokimo, nei estetinių išgyvenimų. Taip buvo grojama prieš 30-40 metų, bet šiuo metu žiūrovai išprusę, girdėję geriausių kolektyvų įrašus ir bet kokia muzika jų nebepatenkina. O, kad groti kultūringai, kūrybiškai  – reikia ne tik praktikos gerai valdyti instrumentą, bet ir turėti gerą skonį, įgūdžius ir daug žinių. Todėl orkestrų vadovams reikia kelti savo kvalifikaciją, lankyti rimtus koncertus, klausyti gerų įrašų, nepatingėti nuvažiuoti į geriausių šalies kolektyvų repeticijas, susipažinti su geriausių dirigentų darbo metodais, ugdyti savo ir kolektyvo meninį skonį.” Ir dar perspėjo, kad jis pats, sėdėdamas už respublikinės žiūri komisijos stalo, stebėjo kitų miestų kolektyvų pasirodymus  ir matė, kad gerai pasiruošę yra Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių orkestrai, todėl Panevėžiui bus sunku su jais varžytis respublikiniuose pasirodymuose.

O visokių pasirodymų buvo gausybė! Dūdoriai grojo valstybinių švenčių minėjimuose, žygiuojant demonstracijose Gegužės 1-osios ir Spalio revoliucijos metinių paraduose. Dalyvaudavo, taip vadinamose,  eksperimentinėse zoninėse dainų šventėse, miesto pramonės šakų įmonių meno saviveiklos kolektyvų respublikinėse apžiūrose, respublikiniuose pučiamųjų orkestrų festivaliuose, miesto kultūros  dienose kaimyniniuose rajonuose (Pasvalio, Pakruojo, Biržų, Ramygalos, Šeduvos, Ukmergės rajonų gyventojams).  Koncertuodavo respublikiniuose jaunimo festivaliuose, liaudies kolektyvų sąskrydžiuose, Panevėžio miesto meninės saviveiklos apžiūrose varžydavosi dėl geriausio miesto pučiamųjų orkestro vardo. Miesto saviveiklininkai “šefuodavo”  kolūkius, grodavo ir savo įmonių kolektyvams  sutinkant garbingus svečius, sveikinant darbo pirmūnus, įteikiant jiems apdovanojimus.

Situacija keitėsi

Įsikūrus  instrumentinių kolektyvų vadovų sekcijai, jos pirmininkas, ilgametis “Ekrano” pučiamųjų orkestro vadovas Donatas Baltrūnas 1980 m. konstatavo, kad Panevėžys negali pasigirti pučiamųjų orkestrų gausa, o ir saviveiklininkas negroja taip, kaip groja profesionalus muzikantas. To meto aktualiją jis apibūdino taikliai: “Jau trys metai, kaip nebevyksta pučiamųjų orkestrų apžiūros. Kolektyvai neberungtyniauja, taigi ir nebeauga. O apžiūros yra pagrindinis stimulas darbui. Dingo buvusi graži miesto tradicija, kai pūtikai sekmadieniais pastoviai koncertuodavo Jaunimo sode. Mieste neauga naujų orkestrų pamaina, visai beveik nebėra pučiamųjų orkestrų vidurinėse mokyklose.”

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Naujiena Apie pučiamųjų instrumentų orkestrų veiklą sovietmečiu: nuobodžiauti nebuvo laiko pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/apie-puciamuju-instrumentu-orkestru-veikla-sovietmeciu-nuobodziauti-nebuvo-laiko/feed/ 0
Kūno kultūros kursai Panevėžyje 1929 metais https://aina.lt/kuno-kulturos-kursai-panevezyje-1929-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=kuno-kulturos-kursai-panevezyje-1929-metais https://aina.lt/kuno-kulturos-kursai-panevezyje-1929-metais/#respond Sat, 19 Oct 2019 05:11:34 +0000 https://aina.lt/?p=96429 Naujiena Kūno kultūros kursai Panevėžyje 1929 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kūno kultūros ir sporto užuomazgos Lietuvoje siekė carinius laikus. Tuo metu carinėje Rusijoje buvo žinomi iš Lietuvos teritorijos kilę imtynininkai ir kitų sporto šakų atstovai. Pirmas pasaulinis karas sutrukdė sporto populiarumo augimui. Kūno kultūra ir sportas sunkokai skynėsi  kelią  ir tarpukario Lietuvoje. Iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas. Vėliau prioritetai keitėsi.  Populiari darėsi lengvoji …

Naujiena Kūno kultūros kursai Panevėžyje 1929 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Kūno kultūros kursai Panevėžyje 1929 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kūno kultūros ir sporto užuomazgos Lietuvoje siekė carinius laikus. Tuo metu carinėje Rusijoje buvo žinomi iš Lietuvos teritorijos kilę imtynininkai ir kitų sporto šakų atstovai. Pirmas pasaulinis karas sutrukdė sporto populiarumo augimui. Kūno kultūra ir sportas sunkokai skynėsi  kelią  ir tarpukario Lietuvoje.

Iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas. Vėliau prioritetai keitėsi.  Populiari darėsi lengvoji atletika, kai kurios žiemos sporto šakos. Krepšinis išpopuliarėjo tik 20 amžiaus 4 dešimtmetyje. Kūno kultūros ir sporto propaguotojais turėjo tapti mokytojai. Vaikus pamėgti sportą turėjo skatinti pradinių klasių mokytojai. Jiems ir buvo organizuojami kursai.

1929 metais surengti jau treti  respublikiniai kūno kultūros kursai  pradžios mokyklų  mokytojams. Buvo labai daug norinčių dalyvauti. Šį kartą kursai vyko Panevėžyje. Juos vedė žinomi sveiko gyvenimo ir fizinės kultūros propaguotojai Lietuvoje. Iš jų ypač žinomas Karolis Dineika. Taip pat kursus vedė ir jo žmona Petronėlė Savukaitytė – Dineikienė, A. Gaidukaitė, M. Eidrigevičius ir daugiau karinio parengimo pratimus vyresnysis  leitenantas  Lastauskas. Kursų  seniūnu buvo žinomas Panevėžio  pradinių mokyklų mokytojas Povilas Daukas.

Užsiėmimai vyko Panevėžio valstybinės gimnazijos salėje ir stadione. Kursuose dalyvavo 108 moterys ir 43 vyrai. Kursuose buvo akcentuojami dalykai reikalingi pradinių klasių mokytojams:  anatomija, fiziologija ir higiena, kūno kultūros metodika, kūno kultūros istorija, pedagoginė gimnastika, tautiniai žaidimai, ritmika, plastika, šventiniai pratimai, rikiuotė, lengvoji atletika ir plaukimas.  Geriausią ispūdį paliko Karolis Dineika. Buvo sudarytos 3 grupės : 2 moterų ir 1 vyrų. 

Didelis dėmesys buvo skiriamas gimnastikai ir įvairiems žaidimams. Tarp moterų ypač populiarūs buvo ritmikos ir plastikos pratimai. Juos vedė Petronelė Dineikienė. Kažkiek mažiau buvo įvairių kariškų pratimų. Kursai tęsėsi 6 savaites. Mokytojai  kursams išnaudojo savo vasaros atostogas.

Pasibaigus kursams buvo suorganizuota sporto šventė. Sporto šventėje ypač gerai pasirodė moterys su savo plastikos pratimais. Sporto šventė patiko visiems Panevėžio miesto gyventojams. Tuo metu Lietuvoje dar vyravo gana neigiamas požiūris į fizinę kultūra ir sportą. Šie kursai kažkiek prisidėjo populiarindami sportą ir fizinę kultūrą Panevėžyje ir visoje Lietuvoje.

Broliai Povilas ir Pranas Daukai. Kairėje kūno kultūros kursų seniūnas Povilas Daukas.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinio

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Naujiena Kūno kultūros kursai Panevėžyje 1929 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/kuno-kulturos-kursai-panevezyje-1929-metais/feed/ 0
Vakariniai darbininkų kursai Panevėžyje tarpukario metais https://aina.lt/vakariniai-darbininku-kursai-panevezyje-tarpukario-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=vakariniai-darbininku-kursai-panevezyje-tarpukario-metais https://aina.lt/vakariniai-darbininku-kursai-panevezyje-tarpukario-metais/#respond Sat, 12 Oct 2019 05:50:54 +0000 https://aina.lt/?p=95675 Naujiena Vakariniai darbininkų kursai Panevėžyje tarpukario metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžyje 4 dešimtmetyje imta labiau rūpintis darbininkų švietimu ir kultūrine veikla. Mieste  buvo įkurtas darbo rūmų darbininkų kultūros  klubas. Jis vystė plačią veiklą. Buvo įkurtas Vlado Paulausko vadovaujamas choras. Greitai  choro narių skaičius išaugo iki 60 asmenų.  Buvo sukurtas ir styginis orkestras. Po darbo  darbininkai galėjo paskaityti laikraščius ar pažaisti stalo tenisą, taip pat buvo …

Naujiena Vakariniai darbininkų kursai Panevėžyje tarpukario metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Vakariniai darbininkų kursai Panevėžyje tarpukario metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžyje 4 dešimtmetyje imta labiau rūpintis darbininkų švietimu ir kultūrine veikla. Mieste  buvo įkurtas darbo rūmų darbininkų kultūros  klubas. Jis vystė plačią veiklą. Buvo įkurtas Vlado Paulausko vadovaujamas choras. Greitai  choro narių skaičius išaugo iki 60 asmenų.  Buvo sukurtas ir styginis orkestras. Po darbo  darbininkai galėjo paskaityti laikraščius ar pažaisti stalo tenisą, taip pat buvo galima skaityti knygas arba lošti šachmatais. Greitai sporto šakų skaičius išaugo iki 11.  Seniau darbininkai neturėjo kur kultūringai praleisti laisvalaikį. Klubo vedėju dirbo teisininkas Stukas. Jis teikdavo ir teisines konsultacijas. Vėliau šiame poste jį pakeitė Baura.1936 metais lapkričio 14 dieną pradžios mokykloje Nr. 2 įvyko tautininkų  sąjungos darbininkų skyriaus  steigiamasis susirinkimas. Tautininkų sąjungos nariais tapo 50 darbininkų. Skyrių įsteigus jam vadovauti paskirtas mokytojas Povilas Daukas, iždininku tapo  Stundžius, o sekretorium Č. Jovaišas. Č. Jovaišas buvo rašytojas ir 1936 metais išleido savo romaną. 1938 metais darbininkų klubas gavo teisininką. Juo paskirtas advokatas Klausa.

                      1936 metais nuspręsta suorganizuoti  darbininkams vakarinius pradinės mokyklos kursus. Iš pradžių į kursus užsirašė 122 darbininkai.  Vėliau jų skaičius išaugo net iki 240. Jų amžius buvo nuo 15 iki 45 metų. Viso sudaryti 5 skyriai. Kuo vyresni tuo buvo žemesniame skyriuje. Kursų vedėju paskirtas mokytojas P. Daukas. Kursai rengiami pradžios mokykloje N.2. Spalio 12 dieną suorganizuotas kursų atidarymas. Atidaryme kalbėjo seimo narys Alfonsas Gilvydis.  Neturtingiems klausytojams knygos buvo duodamos nemokamai.  Savivaldybė skyrė 300 litų pašalpą. Kursai vyko nuo 19 iki 22 valandos. Per 1 metus kurso lankytojai turėjo užbaigti 2 metų programą. Greitai kurso lankytojų skaičius ėmė mažėti. Ypač jis sumažėjo pavasarį. Egzaminus laikė 46 darbininkai,18 laikė už šešis skyrius, o 28 už 4 skyrius. Egzaminus išlaikė 42 darbininkai. Panevėžyje buvo pirmi tokie kursai. Baigimo pažymėjimų įteikimas buvo labai iškilmingai suorganizuotas. Pažymėjimus įteikinėjo burmistras Tadas  Chodakauskas. Į renginį atvyko svečiai iš darbo Rūmų Kaune.  Renginio pabaigoje koncertavo Panevėžio darbininkų kultūros klubo choras vadovaujamas Vlado Paulausko. Nauji vakariniai kursai pradėti organizuoti ir 1937 metais. Pareiškimus galima buvo paduoti iki spalio 4 dienos. Kursų atidarymas vyko spalio 4. Į atidarymą atvyko darbo rūmų pirmininkas Pr. Šulaitis. Kursų vadovu paskirtas mokytojas P. Daukas. O lektoriais dirbo pradžios mokyklų mokytojai. Kursai vyko iki 1938 metų gegužės 13 dienos. Iš pradžių kursus lankė 250 darbininkų, bet greitai jų skaičius sumažėjo. Egzaminus ruošėsi laikyti 70 darbininkų. Egzaminai vyko gegužės 17 – 18 dienomis. 1938 metais nauji kursai prasidėjo spalio 3 dieną. Jie vyko pradžios mokykloje Nr.2. Juos lankė 150 darbininkų. Visi baigę gaudavo  2 skyrių  baigimo pažymėjimus. Nuo 1938 metų organizuojami  rankdarbių ir siuvinėjimo siuvamosiomis mašinomis kursai darbininkėms. Į juos užsirašė daug norinčiųjų. Taip pat nuo rudens organizuojamas paskaitų ciklas.1938 metų rudenį prie kultūros klubo pradėjo veikti ir darbininkų teatras. Jis važiuodavo su spektakliais į kitus miestus.1939 metais kovo 19-26 dienomis kultūros klubas pravedė blaivybės savaitę. Nuo 1939 metų vidurio darbo rūmų suorganizuota 3 mėnesių siuvimo kursai. Juos vedė siuvimo meistras iš Kauno Bernotas. Juose dalyvavo daug ir provincijos siuvėjų. Baigus kursus buvo  rengiami egzaminai ir išduodami baigimo pažymėjimai. 

Vakariniai kursai padėjo daliai darbininkų baigti pradinį mokslą. Pagal išsilavinimo lygį Lietuva užėmė dar gana žemą vietą Europoje.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinio

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Naujiena Vakariniai darbininkų kursai Panevėžyje tarpukario metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/vakariniai-darbininku-kursai-panevezyje-tarpukario-metais/feed/ 0
Kilmingos giminės pėdsakus užpustęs laikas https://aina.lt/kilmingos-gimines-pedsakus-uzpustes-laikas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=kilmingos-gimines-pedsakus-uzpustes-laikas https://aina.lt/kilmingos-gimines-pedsakus-uzpustes-laikas/#respond Sat, 13 Jul 2019 03:49:29 +0000 https://aina.lt/?p=88425 Naujiena Kilmingos giminės pėdsakus užpustęs laikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Garsi giminė Kokie vingiuoti ir nenuspėjami žmonių likimai. Daugelį paslapčių mes nusinešame su savimi į nebūtį, o ką pavyko išsaugoti – paliekame istorijai. Ilgus metus pedagoginį darbą dirbusi panevėžietė Irena Čėsnytė tik neseniai sužinojo, kad jos tėvas Ignas Čėsnas, sovietmečiu buvęs politinis kalinys, yra kilęs iš kilmingos ir garsios bajorų giminės. Šios giminės atstovai patyrė …

Naujiena Kilmingos giminės pėdsakus užpustęs laikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Kilmingos giminės pėdsakus užpustęs laikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Garsi giminė

Kokie vingiuoti ir nenuspėjami žmonių likimai. Daugelį paslapčių mes nusinešame su savimi į nebūtį, o ką pavyko išsaugoti – paliekame istorijai.

Ilgus metus pedagoginį darbą dirbusi panevėžietė Irena Čėsnytė tik neseniai sužinojo, kad jos tėvas Ignas Čėsnas, sovietmečiu buvęs politinis kalinys, yra kilęs iš kilmingos ir garsios bajorų giminės. Šios giminės atstovai patyrė daug skaudžių likimo smūgių o patekę į sovietinės ideologijos pinkles, kaip tas upės tėkmės nešamas šapelis, negalėjo pasipriešinti nepalankiai susiklosčiusioms gyvenimo aplinkybėms.

Šioje istorijoje yra daugiau skausmo, netekčių nei džiaugsmo. Taip yra tikriausiai dėl to, kad džiaugsmą mes dažniausiai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, o štai skausmas įsirėžia ilgam ir palieka gilius pėdsakus…

Pergyventas sovietmetis ištrynė iš Lietuvos istorijos daug reikšmingų įvykių ir datų, paliko begalę neatsakytų klausimų. Bijodami represijų žmonės vengė kalbėti apie savo praeitį, perduoti iš kartos į kartą puoselėtas protėvių vertybes.

Daugelį metų lietuvių kalbos mokytojai Irenai nedavė ramybės klausimas – kaip tėvas išsiugdė kai kuriuos išskirtinius savo asmenybės bruožus, kurie stebino aplinkinius. Neliko nepastebėta tėvo inteligencija, pedantiškas tvarkingumas, stebėtinai graži ir taisyklinga, beveik kaligrafiška rašysena. Buvę tėvo artimi pažįstami prisimena, jog jis ne kartą minėjo Goesų giminę, kažkaip ypatingai pabrėždamas šią pavardę.

Ir dar viena mįslinga aplinkybė. Apie 1958-tuosius metus Ignas Čėsnas kreipėsi į savo bičiulį ir bendradarbį Julių su prašymu – pavežėti jį motociklu iki senos dvarvietės Medvilionyse. Ten, seno parko atokiame kamputyje, susiradęs dviem antkapiais uždengtus apleistus ir neįvardintus kapelius, tėvas nuoširdžiai meldėsi.

Tik dabar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mokytoja Irena Čėsnytė rado atsakymus į daugelį metų jai ramybės nedavusius mįslingus klausimus. Rado atsakymus, liudijančius kilmingas tėvo giminės šaknis, ypatingą jį išugdžiusią aplinką.

Irenos Čėsnytės tėvas, Ignas Čėsnis (Čėsnas) gimė 1910 metų gruodžio 10 dieną Latvijoje, Mintaujoje (dab. Jelgava). Jis buvo vienintelis vaikas Liudvikos Strižigauskaitės-Čėsnienės šeimoje.

Senelė Liudvika Strižigauskaitė gimė Šiaurės Lietuvoje, Pašvitinio valsčiuje, Židmiškio kaime. Augo keturių vaikų šeimoje. Anksti netekusi mamos, kartu su kitomis savo seserimis tarnavo pas ūkininkus. Būdama 32 metų, ištekėjo už Jono Čėsno. Senelė buvo labai išdidi. Jos kilmės Irena nežinojo, netgi manė, kad senelė neturėjo pagrindo būti tokia išdidi. Pasirodo – klydo. Senelės šeima gyveno nepasiturinčiai, tačiau jos giminės šaknys buvo kilmingos. Mirė Liudvika Stržigauskaitė-Čėsnienė 1955 m. ir buvo palaidota Repšiūtų kapinėse.

Dėl nepalankių istorinių aplinkybių nemaža dalis kadaise buvusių kilmingų šeimų nusigyveno arba buvo represuoti. Tėvo pusseserė Paulina Strižigauskaitė-Arūnienė, augusi gausioje šeimoje ir patyrusi daug nepriteklių, prisimena: „Šeimoje nebuvo lengva – nei gero maisto, nei apavo, nei geros trobos, o pasityčiojimo užteko iš tų žmonių, kurie mūsų nekentė ir vis šaipėsi – bajorai, bajorai”. Žinoma, visi žinojo nuo seno, kas buvo mūsų senelis. “

Bajorų Goesų pavardę nešiojo Irenos prosenelė Paulina Goesaitė. Ji ištekėjo už lenkų kilmės vyro, taip pat iš bajorų kilusio, turėjusio savo giminės herbą, Juozo Strižigausko nuo Žemaitijos krašto. Augino jie keturis vaikus: Teodorą, Juzefą, Antaną, ir Irenos senelę – jaunėlę Liudviką. Prosenelė Paulina mirė gana anksti ir buvo palaidota Medvilionių dvaro parke. O prosenelis Juozas dirbo eiguliu ir dvaro prižiūrėtoju pas teisininką Chodakauską, kuris turėjo keletą dvarų.

Vaikams užaugus ir sukūrus šeimas, prosenelis perdavė savo sūnaus šeimai bajorišką kilmę įrodančius dokumentus, surištus į nemažą ryšulį, tardamas: „Marti, čia yra bajorystės dokumentai – ir dvaranino ir miesčianino. Saugok juos skrynioje, tai mūsų ir mūsų giminės dokumentai“. Šiuos dokumentus galima rasti Lietuvos valstybės istorijos archyve.

Goesai – labai sena bajorų giminė, turinti savo herbą. Ši giminė yra kilusi iš Vokietijos, o jos palikuonys Livonijoje ir Kurliandijoje apsigyveno jau 14 amžiuje.

Su bajorų Goesų veikla yra siejama 19 amžiaus tautinio atgimimo pradžia Šiaurės Lietuvoje. Buvusiame Medvilionių dvare veikė Šiaurės Lietuvos kultūros ir švietimo centras. Čia buvo sukaupta gausi biblioteka, spaudos draudimo metais buvo įrengta knygų slėptuvė, veikė slapta mokykla, o erdviame dvaro svečių kambaryje įvyko vienas pirmųjų slaptų lietuviškų vaidinimų – Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės komedija „Velnias spąstuose“. Dvaro savininkai dovanojo žemes mokykloms statyti, vasaros atostogų metu dvare burdavosi studentija, lankėsi žymūs politikos ir visuomenės veikėjai – P. Višinskis, J. Jablonskis, V. Landsbergis-Žemkalnis, A. Smetona, G. Petkevičaitė-Bitė ir kiti.

Šiuo metu Medvilionių dvaro pastatai, esantys Joniškio rajone, yra suniokoti ir labai apleisti. Iš dvaro pastatų, menančių kilmingus jų šeimininkus, belikę tik seno parko apsuptos, griūvančios molinės sienos. 2016 m. Medvilionių dvaro sodybos fragmentai Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimu buvo įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Apie bajorų Goesų politinę bei visuomeninę veiklą, jų giminės palikuonis yra nemažai literatūros. Goesų giminės genealoginiame medyje yra įrašas, rodantis giminystės sąsajas su kita garsia bajorų gimine – Grotusais.

Tėvo gimimas, vaikystė, jaunystė

Apžvelgę Igno Čėsno giminystės bendras šaknis su bajorais Goesais, grįžkime prie jo paties. Igno Čėsno vaikysė prabėgo Mintaujoje, vėliau Rygoje, kur šeima, ieškodama geresnės dalios, kurį laiką gyveno. Daugiausiai jis bendravo su pussesere Paulina, kurios šeima taip pat gyveno netoliese. Igno tėvas dirbo odos apdirbimo fabrike. Blogos darbo sąlygos pakenkė sveikatai, ir jis anksti mirė.

Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, Ignas su savo motina iš Rygos išvyko ir apsigyveno Linkuvoje. Tarpukariu mokėsi Joniškėlio žemės ūkio mokykloje, kurią baigė 1939 m. ir įsidarbino Linkuvos valsčiuje raštininku. Linkuvoje 1942 m. pabaigoje kažkas Igną Čėsną supažindino su būsimąja Irenos motina, Agota Vaišvilaite iš Laiškonų kaimo, kuris buvo trys kilometrai nuo Linkuvos. 29-nerių metų Agota su 33-jų metų Ignu vestuves atšoko 1943 m. vasario 16 d. Bažnytine santuoka jie buvo palaiminti tų pačių metų kovo 9 d. Linkuvos katalikų bažnyčioje.

1944 m. Čėsnių šeima su Agotos broliu Povilu, siekdami išvengti paėmimo į karą, persikėlė gyventi į Šiaulius; Agota dirbo buhalterijoje o vyrai prie geležinkelio remonto. Mat tuomet, geležinkelyje dirbančių vyrų į karą neimdavo. Irenos motina prisimena, kad jau tuomet tėvas, turėdamas neblogą iškalbą, nevengdavo viešo aštresnio žodelio pasakyti sovietinės valdžios atžvilgiu.

Ignas Čėsnas, baigęs žemės ūkio specialistams pasitobulinti skirtus kursus Gruzdžiuose, kurį laiką su savo šeima ten ir gyveno. Čia šaltą 1946 m. vasario 18 dieną gimė dukra Irena. Vėliau Čėsnių šeima persikėlė gyventi į Kriukus. Tėvas įsidarbino Veterinarijos technikumo buhalterijoje vyriausiuoju sąskaitininku.

Irenos motina, nesuprasdama, kodėl jų šeima priversta taip dažnai kilnotis iš vienos gyvenamosios vietos į kitą, pavadino tėvą klajokliu, už ką jis buvo labai įsižeidęs. Šiandien tapo aišku – taip tėvas tikriausiai siekė išvengti jį persekiojusių saugumiečių akių.

Lageryje

Atrodytų – gyvenimas turėjo tekėti sava ramia vaga, tačiau nutiko tai, kas jaunos šeimos gyvenimą sujaukė negrįžtamai, nepataisomai. Sovietmečio ideologijos gniaužtai sužlugdė šeimos puoselėtas viltis gražiai ir laimingai darnoje gyventi. Tėvas buvo apkaltintas antisovietine veikla, dalyvavimu 1941 m. birželio sukilime ir represuotas.

Neseniai Lietuvos ypatingajame archyve Irena Čėsnytė susipažino su tėvo byla. Tėvą areštavo 1949 m. gegužės 25 d., o rugpjūčio 5 d. jis jau buvo nuteistas 25-riems metams lagerio. Beveik per du mėnesius jam buvo surašyta 400 puslapių byla. Užkliuvo ir jo, raštininko darbas Linkuvos valsčiuje. Tėvas kaltinimų niekada nepripažino.

Archyve su gilia širdgėla dukra Irena vartė storo aplanko lapus, matė juose daug neteisybės, buvo aiškiai matyti, kad byla pritempta: liudininkai, kaip jiems buvo liepta, liudijo akivaizdžią netiesą, painiojo žmones, faktus. Akis badė ryškiai ištaisytos datos. Kai kas siekė suvesti senas sąskaitas su tėvu, kai kas nepelnytai įskundė. Viename iš savo laiškų tėvas apie neteisėtą įkalinimą rašė: „Kiek gi galima taip gyventi, nežinant už ką. Yra įvairių žmonių, bet aš gi, čia esu pats nežinau už ką. Vien tik dėl piktos valios žmonių, kurie kažkokio jausmo vedami paliudijo nesąmones. Tas viskas mane ant tiek paveikė, ant tiek viską sugadino, kad aš nebetikiu niekuo. Nėra pasauly nei žmogaus, nei dogmos, kuria aš betikėčiau…“ Viename iš savo laiškų Ignas Čėsnas užsimena, jog norėtų, kad jo byla būtų peržiūrėta iš naujo.

Sunku skaityti nevilties kupinus tėvo laiškus. Juk jis buvo taikus knygos žmogus. Žmonos Agotos giminėje apie Igno politines nuostatas niekas nesidomėjo ir nežinojo – greičiausiai būsimasis Agotos vyras ir neturėjo kažko įpatingo tuo klausimu savo žmonai papasakoti.

Areštavus tėvą, šeima liko nežinioje. Tėvas, liepęs motinai dengti pietums stalą ir žadėjęs neužilgo sugrįžti, dingo kaip į vandenį. Toks jau tas sovietinio saugumo braižas. Motina vyko savo vyro ieškoti Biržuose, Panevėžyje, Vilniuje. Rado Joniškėlyje, gyvuliniu vagonu vežamą į Panevėžio kalėjimą. Dar spėjo jam batus įduoti. Čia pagelbėjo Karolio Poželos sesuo Kaškelienė, kuri išdrįso prieiti prie vagoną saugojusio gikluoto kareivio, nes jos sūnus dirbo Joniškėlio geležinkelio stoties viršininku. Po šio įvykio dar ilgai Irena su mama naktimis slapstydavosi pas kaimynus Trumpulius. Namo grįždavo tik rytais, kai pamatydavo ant skalbinių virvės tetos pakabintą sutartinį ženklą – baltą paklodę, – atseit nekviestų svečių namie nėra.

Sibiro lageriuose tėvas praleido septynerius metus. Krasnojarsko krašte, Sverdlovsko srityje, Ivdelio lageryje tėvas kalėjo nuo 1949 metų gegužės 25 dienos iki 1956 metų birželio 18 dienos. Ivdelio koncentracijos stovyklų grupė veikė Sverdlovsko srities šiaurinėje dalyje, prie Ivdelio ir Lozvos upių. Koncentracijos stovyklos valdyba buvo Ivdelyje, o 10 kalinimo punktų buvo paskirstyta po aplinkines gyvenvietes. Juose kalėjo apie 15 tūkstančių kalinių. Visuose punktuose buvo politinių kalinių ir iš Lietuvos. Kaliniai tiesė geležinkelį, dirbo naudingųjų iškasenų kasyklose, pramonės įmonėse, kirto ir plukdė mišką, rinko medžių sakus. Daug kalinių mirė nuo bado ir ligų. Ignui Čėsnai teko kirsti mišką, bet tą darbą dirbo neilgai dėl pablogėjusios sveikatos. Jeigu taigą būtų kirtęs ir toliau, nebūtų išlikęs gyvas. Jį išgelbėjo ta aplinkybė, kad gerai išmanė apie vaistus ir mokėjo juos leisti, todėl buvo paskirtas dirbti medicinos punkte.

Apie tėvo kalinimą Sibiro lageryje Irena žinojo nedaug. Tik jo rašytuose laiškuose skaitė, kad tėvas nepasižymėjo stipria sveikata, mat jo giminė nebuvo pratus prie fizinio darbo – buvo inteligentai. Gyvenimas ir darbas lageryje buvo toks sunkus, kad viename iš savo laiškų tėvas rašė: ,,Rodos, verktumei verktumei atsisėdęs ant kelmo, bet ašarų nėra. Jos stingsta nepatekę ant veido…“

Iš kalinimo vietos tėvas motinai, kurią švelniai vadino Ega, ir dukrai Irutei iš pradžių rašė šiltus, širdgėlos kupinus laiškus: ,,Kas rytą aš keliuosi mąstydamas apie tave ir Irutę, kas vakaras aš gulu ir prašau Dievo, kad savo globoj laikytų mano mažą šeimynėlę ir visus visus namiškius.“ Viename iš laiškų tėvas rašo: „Yra dienų, kai gauni siuntinuką ar kokį laišką nuo Jūsų, kad vėl kiek smagiau. Man gana, kad tu ir Irutė esate sveikos.“ Kitame laiške džiaugėsi, kad iš visų kalinių jis daugiausiai gauna ir laiškų, ir siuntinių: rašo, kad gauna siuntinių ir pinigų iš žmonos Agotos, jos brolio Povilo bei sesers Elzės. Irenos mama bei jos brolis su seseria buvo vieninteliai, palaikę tėvą ir moraliai, ir materialiai per visą jo kalinimo laikotarpį. Buvo ir tokių giminaičių, kurie, neprisidėjo prie tėvo globos ir baimindamiesi palaikyti ryšį su politiniu kaliniu bei jam padėti, teisindavosi tokiais žodžiais: „nei ką siuntėm, nei rašėm, nes buvo toks metas…“

Lietuvoje likusi viena Irenos motina atsidūrė labai sudėtingoje padėtyje – darbo neturėjo, nes į darbą niekur nepriėmė, trejų metų vaikas ant rankų, o ir sovietinės visuomenės akyse įgijusi liaudies priešo žmonos statusą.

Irena su motina gyveno Panevėžyje, išsinuomotame kambarėlyje. Kad galėtų išgyventi, motina būtinai turėjo susirasti darbą. Netrukus kaimynystėje gyvenęs gydytojas Diktanas pasiūlė slaugės darbą ligoninėje. Tačiau perspėjo, jog liaudies priešo žmona kažin ar įtiks valdžiai ir bus įdarbinta. Motina, dėdama pastangas gauti darbą, kad išgyventų su mažu vaiku ir padėtų kalinčiam vyrui, žmonių patarta, nusprendė susigrąžinti savo mergautinę pavardę. Vėliau mama vyro pavardę atstatė – išsiėmė pasą Čėsnienės vardu. Tėvas, atsiliepdamas į tai, iš lagerio rašė: „Miela Ega, su tavo pasiūlymu sutinku apie mūsų gyvenimo pertvarkymą. Aš pilnai suprantu, kad tau sunku su tarnyba. Daryk, kaip tau ir Irutei geriau. Tuo pačiu aš tikiu, kad tu niekuomet manęs nepamirši, o aš visuomet su tavim. Tas mūsų gyvenimo nesuardys.”

Grįžus iš lagerio

Iš Sibiro į Lietuvą Ignas Čėsnas grįžo 1956 m. vasarą. Įsidarbino Joniškio veislininkystės stoties laboratorijoje laborantu, nes turėjo zootechniko specialybę. Ten įsidarbinti jam padėjo tuomet garsaus politinio veikėjo Karolio Poželos sesuo Kazimira. O Karolis Požela buvo Irenos giminaitis – senelio Henriko, motinos tėvo, pusbrolis.

Grįžęs iš Sibiro, Ignas Čėsnas pas savo žmoną gyventi negrįžo. Kodėl iš lagerio rašęs šiltus, ilgesingus laiškus ilgainiui tėvas nuo šeimos atšalo, beliko tik spėlioti. Lageryje visus 7-erius metus žmonos remtas, grįžęs į Lietuvą savo šeimos nebenorėjo matyti, nelankė ir finansiškai nerėmė. Prieš Sibirą dukrą paliko 3-ejų metų. Iš lagerio grįžusį tėvą dukra pirmąkart išvydo būdama 11-os. “Man liko tik skolos” – atsimena Irena, tuomet besiguodžiančią mamą. Ilgus metus siuntusi siuntinius tėvui į lagerį, dažnai net iš pasiskolintų pinigų Irenos motina liko be nieko: be vyro, be pinigų, netgi be darbo. Gyveno
Panevėžyje, nuomojamame kambaryje. Tėvas apsigyveno nuo šeimos atskirai – Joniškyje – toje pačioje laboratorijoje, kur ir dirbo – patalpos kamputyje stovėjo jo lova.

Bendradarbiai Igną Čėsną atsimena kaip labai delikatų, intelektualų, pedantišką ir smarkaus būdo žmogų. Jis buvo be žalingų įpročių – negėrė ir nerūkė, labai rūpinosi savo išvaizda. Gerai mokėjo latvių ir rusų kalbas. Pasižymėjo ugningu temperamentu.

Tėvas vengė kalbėti apie lageryje praleistus metus. Vienu kitu žodžiu užsimindavo apie tai tik artimiausiems savo bičiuliams, kuriais labiausiai pasitikėjo. Minėtoje darbovietėje tėvas susipažino su bendradarbiu Julium Pociumi, kuris tapo geru bičiuliu ir įgijo tėvo pasitikėjimą.

Ignas Čėsnas dažnai lankydavosi savo pusseserės Paulinos Štrižigauskaitės-Arūnienės, su kuria augo Rygoje, šeimoje.
Pagal savo specialybę dirbo tėvas Joniškyje, Kupiškyje, vėliau – Šeduvoje. Gyveno vienas. Kitos šeimos neturėjo.

Mirė Ignas Čėsnas 1970 metų spalio 6 dieną. Apie jo mirtį Irenai su mama niekas nepranešė. Žino tik, kad jis palaidotas šalia savo motinos Liudvikos Čėsnienės – Repšiūtų kapinėse. Tačiau nei senelės, nei tėvo kapų Irena ten nerado.

Dukra Irena

Nors Irena augo motinos meilės ir globos apsupta, buvo silpnos sveikatos, todėl nuo 5-erių iki 12-os metų gyveno kaime pas mamos seseris. Irenos vaikystė prabėgo Gegiedžių km. netoli Linkuvos. Savo nusilpusiai sveikatai pataisyti gavo sveikesnį maistą nei mieste, čia buvo toliau nuo šeimą persekiojusių saugumiečių akių, o ir mama, gyvendama Panevėžyje, dirbo nuo aušros ligi sutemų, todėl neturėjo galimybės nuolat būti su mažamete dukra. Į Irenos klausimą, kodėl ji auga ne su tėvais, teta atsakė vienu žodžiu – “Berija” Ne kartą iš aplinkinių, žvelgiančių į Irutę su gailesčiu, buvo girdėti su užuojauta tariamas žodis – našlaitė.

Irena labai mėgdavusi klausyti per radiją transliuojamus spektaklius ir operas. Džiaugdavosi, kai dėdė nusivesdavo kaimo mokyklon, žiūrėti ten demonstruojamų kino filmų ir pirmosios Irutės mokytojos pastatytų spektaklių.

Mama ištrūkdavo pas dukrą Irutę tik savo trumpų dviejų savaičių atostogų metu. Atvažiuodavo traukiniu. Nuo miestelio iki tetų sodybos apie 6 kilometrus eidavo pėsčiomis.

Vieną ankstyvą pavasarį, kovo ar balandžio mėnesį, patvino durpyno pievos ir užliejo kelią: viršuje vanduo, apačioj – ledas. Mama, kad nereikėtų eiti aplinkui dar 12-os kilometrų , – nusiavė batelius ir didžiulį apsemtą plotą perbrido basomis. Tą kartą nesusirgo, bet pasekmės liko: reumatas pažeidė pėdas. Tokia begalinė motinos meilė dukrai.

Kartais tetos pačios Irutę atveždavo Panevėžin. Kaip sunku Irutei po tokių viešnagių būdavo su mama išsiskirti. Verkdavo tuomet traukinin įlipus, slėpdama tikrąją liūdnumo priežastį sakydavo – kad kažkas ją pastūmė ar koją numynė.

Veliau Irena lankė Panevėžio 6-tąją vidurinę mokyklą, studijavo ir dirbo metodinio kabineto vedėja Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. Įgijusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos specialybę, mokytojavo Joniškėlio ir Panevėžio mokyklose. Kurį laiką dirbo Panevėžio rajono Vykdomojo komiteto skyriaus vedėja. Dėstytojavo Kauno politechnikos instituto Panevėžio filiale.

Čia jau beveik ir visi svarbiausi Irenos tėvų šeimos, giminės biografijos faktai. Bet Ireną labiausiai skaudina tai, kad augo be tėvų. Ji nežino tikrųjų priežasčių, kodėl tėvas nusprendė grįžęs iš lagerio su savo šeima nebegyventi. Su tėvu Ireną tesieja tik patys ankstyviausi kūdikystės metai bei atminty išlikę padriki epizodai iš paauglystės dienų. Liko Irutei tėvo rašyti laiškai, atvirukai, nuotraukos. „Mylima Ega ir Irute…“, „Mano dukrelei Irutei – Tėvas…“, „Irutei – nuo Tėvo“. Liko atmintyje mamos akyse matytas skausmas dėl suirusios šeimos. Ji nežino, kam tėvas buvo užkliuvęs? Ji nemano, kad nebrutalus žmogus būtų galėjęs ką nors nuskriausti. Dar ir šiandien Irena jaučia tą šaltuką, atėjusį iš sovietmečio, kad kažkam yra neparanki, nepatikima…

Emilija Juškienė
Panevėžio kraštotyros muziejaus
Istorijos skyriaus vyresn. Muziejininkė

Nuotraukoje – Agota ir Ignas Čėsniai, 1943 m.

Naujiena Kilmingos giminės pėdsakus užpustęs laikas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/kilmingos-gimines-pedsakus-uzpustes-laikas/feed/ 0
Aušrininkai Panevėžyje 1918-1940 metais https://aina.lt/ausrininkai-panevezyje-1918-1940-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=ausrininkai-panevezyje-1918-1940-metais https://aina.lt/ausrininkai-panevezyje-1918-1940-metais/#respond Sat, 27 Apr 2019 03:02:51 +0000 https://aina.lt/?p=83319 Naujiena Aušrininkai Panevėžyje 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Aušrininkų- socialdemokratinės pakraipos organizacijos  užuomazgos siekė dar carinius laikus. Tada jie veikė kartu su ateitininkais. Vėliau jų keliai išsiskyrė.  Aušrininkai savo istorijos ištakomis laikė ,,Aušrinės“ laikraščio išleidimą. Šis leidinys pradėjo eiti 1910 metais. Panevėžyje aušrininkai minimi jau realinėje mokykloje. Pagal kai kuriuos atsiminimus jiems priklausė  vėliau žinomas karininkas Vincas Jonuška.  Aušrininkai Panevėžyje atsirado  kaip savarankiški …

Naujiena Aušrininkai Panevėžyje 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Aušrininkai Panevėžyje 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Aušrininkų- socialdemokratinės pakraipos organizacijos  užuomazgos siekė dar carinius laikus. Tada jie veikė kartu su ateitininkais. Vėliau jų keliai išsiskyrė.  Aušrininkai savo istorijos ištakomis laikė ,,Aušrinės“ laikraščio išleidimą. Šis leidinys pradėjo eiti 1910 metais. Panevėžyje aušrininkai minimi jau realinėje mokykloje.

Pagal kai kuriuos atsiminimus jiems priklausė  vėliau žinomas karininkas Vincas Jonuška.  Aušrininkai Panevėžyje atsirado  kaip savarankiški  1918 metais. Jiems vadovavo kairiųjų pažiūrų gimnazistas K. Sitavičius.  Iš pradžių jų skaičius buvo nedidelis, bet po truputį augo. Kaizerinės okupacijos metais jų veikla buvo slapta.

Aušrininkų tikslas buvo auklėti jaunimą „socialistinėje“ dvasioje  ir skatinti „socializmo“ įdėjas. Panevėžio aušrininkai veikė  Panevėžio gimnazijoje.  Į aušrininkus buvo priimama nuo 15 metų. 1919 metais sausį vokiečiai paliko Panevėžio miestą. Kūrėsi nepriklausoma Lietuvos valstybė. Karininkas Jonas Variakojis būrė  Lietuvos savanorius. Į  Panevėžio miestą įsiveržė raudonoji armija. Tuo metu aušrininkų veikla buvo legali. Dalis aušrininkų bendradarbiavo su raudonąja armija ir tapo komisarais.  Jais tapo K. Sitavičius, Bistrickas, Petraitis. K. Sitavičius tapo švietimo komisaru.

Daliai aušrininkų, įtvirtinus  lietuvišką valdžią Panevėžio mieste, teko nukentėti. Kai kurie iš jų buvo suimti.   Dalis kairesnės inteligentijos rėmė aušrininkus. 1920 metais jiems aukojo:  daktaras Pr. Mažylis – 60 auksinų, skyrininkas Vladas Karvelis ir Pranas Žitkus po 20 auksinų, A. Baniulis -12 auksinų, A. Tamošaitis – 12 auksinų, A. Petroliūnas, J. Elisonas ir V. Laučkienė po 10 auksinų, Vytautas Didžiulis – 5 auksinus. Kiti paaukojo mažesnes sumas.

1920 metais išrinktam aušrininkų Centro komitetui priklausė  Panevėžio berniukų gimnazijos moksleivis P. Paliukas. Jis išrinktas sekretoriaus pareigoms. Pirmininku buvo Liudas Serbenta. 1921 metais gruodžio 28-29 dienomis aušrininkų konferencijoje priimti šios organizacijos įstatai.  Panevėžio aušrininkai leido laikraštėlį ,, Laisvės takais“.  Veikė aušrininkai ir Panevėžio mokytojų seminarijoje. 1922 metais Panevėžio gimnazijoje aušrininkų organizacija iširo. Jie nesutarė su aukščiausiąja aušrininkų vadovybe. 1925 metais organizacija buvo atkurta. Iš pradžių įstojo 26 asmenys. Ji įregistruota 1926 metų vasarį. 1926 metais buvo iškilmingai paminėta gegužės pirmoji.  Veikė ir dramos mylėtojai. Jie vaidindavo Konstantino  Jasiukaičio kūrinį ,,Alkani žmonės“.

1926 metais liepos 9- 11 dienomis Panevėžyje vyko Rytų aukštaičių rajono aušrininkų suvažiavimas. Panevėžiečių pagrindinis koordinatorius buvo Bronius Raila. Jis tuo metu mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Ją baigė 1927 metais ir vėliau priklausė kitoms organizacijoms.  Panevėžio aušrininkų veikla nebuvo labai aktyvi. Jie buvo aktyvesni 20 amžiaus 2-3 dešimtmetyje.

Panevėžio apskrities Kupiškio miesto aušrininkai. Apie 1920 m.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinio

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Donatas  Pilkauskas

Naujiena Aušrininkai Panevėžyje 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/ausrininkai-panevezyje-1918-1940-metais/feed/ 0
Šaulių rėmėjai XII Panevėžio rinktinėje https://aina.lt/sauliu-remejai-xii-panevezio-rinktineje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=sauliu-remejai-xii-panevezio-rinktineje https://aina.lt/sauliu-remejai-xii-panevezio-rinktineje/#respond Sat, 20 Apr 2019 03:30:58 +0000 https://aina.lt/?p=82966 Naujiena Šaulių rėmėjai XII Panevėžio rinktinėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Geresniam šaulių organizacijos veikimui buvo reikalingi ir rėmėjai. Jie savo  lėšomis prisidėjo prie šaulių rinktinės veikimo. Šaulių rėmėjų Panevėžio rinktinėje būta jau nuo 1923 m., bet plačiau organizuoti jie pradėti tiktai 1929 m., kai atsirado asmenų, kurie rėmė Panevėžio šaulių rinktinę, mokėdami mokestį. 1927 m. išleistos šaulių rėmėjų taisyklės: jose numatyta, kad šaulių  rėmėjai gali …

Naujiena Šaulių rėmėjai XII Panevėžio rinktinėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Šaulių rėmėjai XII Panevėžio rinktinėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Geresniam šaulių organizacijos veikimui buvo reikalingi ir rėmėjai. Jie savo  lėšomis prisidėjo prie šaulių rinktinės veikimo.

Šaulių rėmėjų Panevėžio rinktinėje būta jau nuo 1923 m., bet plačiau organizuoti jie pradėti tiktai 1929 m., kai atsirado asmenų, kurie rėmė Panevėžio šaulių rinktinę, mokėdami mokestį. 1927 m. išleistos šaulių rėmėjų taisyklės: jose numatyta, kad šaulių  rėmėjai gali dėvėti uniformą, šaulio ženklą. 1931 m. vasario 7 d. 17 val. Panevėžio miesto valdybos salėje įvyko šaulių rėmėjų būrio steigiamasis susirinkimas. Apie šaulių rėmėjų reikšmę šaulių organizacijos gyvenime susirinkimo metu kalbėjo Lietuvos šaulių sąjungos  centro valdybos narys, Panevėžio apskrities viršininkas, šaulys Antanas Staškevičius.

Panevėžyje šauliai rėmejai sutelkti A. Staškevičiaus iniciatyva. Rinktinės vadas perskaitė šaulių rėmėjų įstatus ir atsakinėjo į susirinkusių klausimus. Pažymima, kad Panevėžio šaulių rėmėjų būrys susideda iš 52 asmenų. 1931 m. vasario 7 d. išrinkta šaulių rėmėjų Panevėžio būrio valdyba: ją sudarė Panevėžio apygardos teismo svarbių bylų tardytojas J. Kairys, Panevėžio apskrities agronomas A. Gilvydis ir gydytojas J. Bregauskas. Nuo 1932 metų veikė šaulių rėmėjų choras, vadovaujamas Felikso Svirskio. Nuo 1931 m. vasario 7 iki 1935 m. sausio 1 d. Panevėžio šaulių rėmėjų būrys iš nario mokesčio surinko 6 283 lt., iš loterijos – 1 747, iš viso surinkta 8 030 Lt. Būrio nariai iki 1933 m. mokėjo nario mokesčio po 5 Lt., o po 1933 m. – po 3 Lt.

Šaulių rėmėjų choro vadovas Feliksas Svirskis su žmona Gertrūda ir dukra Rita.

Pats Panevėžio šaulių rėmėjų būrys turėjo išlaidų 525 Lt., o likusi 7 505 Lt. suma panaudota XII rinktinės reikmėms. 1935 m. buvo planuojama, kad būrys išaugs iki 100-120 narių. 1935 m. vasario 17 d. Panevėžyje pravesta  „šaulių rėmėjų propagandos-verbavimo savaitė“. Miesto valdininkai kviesti tapti šauliais rėmėjais. Šaulių rėmėjų choras 1940 metais balandžio 21 dieną koncertavo šaulių namuose Panevėžyje.  Jis ruošėsi koncertams  keliuose Lietuvos miestuose, tame tarpe ir atgautame Vilniuje. Gegužės mėnesį choras koncertavo Vilniuje ir aplinkiniuose miesteliuose. Jam  teko garbė koncertuoti Vilniaus radiofone. Chore dainavo iš įvairių įmonių ir organizacijų.

Šaulių rėmėjai daug prisidėjo prie geresnio Panevėžio šaulių rinktinės veikimo. Rėmėjais tapo garsūs panevėžiečiai.

Nuotraukos iš V. Višniausko  archyvo.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

Donatas Pilkauskas   

Naujiena Šaulių rėmėjai XII Panevėžio rinktinėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/sauliu-remejai-xii-panevezio-rinktineje/feed/ 0
Kai Senvagė keitė miesto veidą https://aina.lt/kai-senvage-keite-miesto-veida/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=kai-senvage-keite-miesto-veida https://aina.lt/kai-senvage-keite-miesto-veida/#respond Sat, 23 Mar 2019 04:36:42 +0000 https://aina.lt/?p=81194 Naujiena Kai Senvagė keitė miesto veidą pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžiečiams per miestą ir jo apylinkes tekanti Nevėžio upė yra ypatinga – nuo jos pavadinimo kilo ir miesto vardas. Turbūt ne kiekvienas žino, kad pačiame miesto centre tam tikrą atkarpą nuo vieno iki kito tilto Nevėžis teka ne savo natūralia vaga, bet dirbtinai iškastu kanalu – Senvagė nėra gamtos dovana. Tarpukariu miestiečiai čia supylė pylimą, …

Naujiena Kai Senvagė keitė miesto veidą pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Kai Senvagė keitė miesto veidą pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Panevėžiečiams per miestą ir jo apylinkes tekanti Nevėžio upė yra ypatinga – nuo jos pavadinimo kilo ir miesto vardas. Turbūt ne kiekvienas žino, kad pačiame miesto centre tam tikrą atkarpą nuo vieno iki kito tilto Nevėžis teka ne savo natūralia vaga, bet dirbtinai iškastu kanalu – Senvagė nėra gamtos dovana. Tarpukariu miestiečiai čia supylė pylimą, kad patvinęs Nevėžis nebeardytų kairiojo kranto. Mat šioje vietoje Nevėžis, darydamas staigų posūkį, kelė pavojų miesto gyventojams. Tarpukariu kanalo kasimo reikalas buvo glaudžiai susijęs su miesto švarinimo ir tvarkymo bei kanalizacijos įvedimo poreikiu. Miesto centre esanti senoji Nevėžio vaga, šiandien vadinama Senvage, XX a. 8 – 9 deš. pr. buvo sutvarkyta ir šiuo metu yra viena gražiausių poilsio vietų mieste. Kodėl prireikė tiesinti Nevėžio vagą ir kaip vyko Senvagės tvarkymo darbai? Senvagės istoriją galima suskirstyti į keletą etapų.

1-as etapas – Nevėžio laisvė

Nevėžis šioje vietoje ilgus amžius per miestą tekėjo aštriu vingiu, darydamas staigų posūkį. Be abejonės, tai buvo nuostabus reginys. Yra išlikusių nemažai nuotraukų, liudijančių tai. Užlietas didelis plotas atrodė kaip didelis ežeras tarp senojo ir naujojo Panevėžio. Tarpukariu Nevėžiui užšalus, prie netoliese esančio Laisvės tilto šauliai kasmet įrengdavo čiuožyklą, kurioje skambėjo muzika, buvo rengiamos čiuožimo varžybos. Vasarą čia buvo galima buvo maudytis.

2-as etapas – tamsioji Nevėžio vingio pusė

Antrasis Senvagės istorijos tarpsnis prasideda tada, kai imta suprasti, kad Nevėžis šioje vietoje turi ir kitą, tamsiąją savo veido pusę. Gausūs pavasariniai potvyniai pridarydavo daug žalos, ne tik ardė kairįjį Nevėžio krantą, bet ir užliedavo šalia esančias teritorijas, gatves. Iškilo pavojus Kranto gatvės pastatams, medžiai sviro upėn.

Gausėjant gyventojų skaičiui, didejo Nevėžio upės vandens užterštumas, nyko žuvys. Nesant kanalizacijos, į Nevėžį buvo pilamos ir metamos įvairios atliekos. Vasarą upės vandeniui nusekus, palikdavo išdžiūvę nešvarumai, kaupdavosi mikrobai, skraidydavo pulkai musių. Tuometinė spauda rašė, kad Panevėžyje išsiplėtojo šiltinės epidemija ir keletas asmenų nuo tos ligos mirė. Daug kas skųsdavosi, kad to priežastis yra minėtas Nevėžio vingis, per vasarą nusekęs, apžėlęs žolėmis. Toji smarvė itin nemaloni būdavo šalia Nevėžio upės gyvenantiesiems, nes tai kaitra, tai smarvė bei išdžiūvę nešvarumai plito dulkių ir mikrobų pavidalu. Literatūroje nutylima, tačiau, pasak tuometinės spaudos, nesant kanalizacijos, nuošalesnės vietos mieste buvo virtusios „tupyklomis“. Buvo svarbu nedelsiant spręsti šią problemą ir padaryti galą tvyrantiems nešvarumams.

Miesto gydytojas uždraudė naudotis užkrėstu Nevėžio vandeniu: „Nevėžio upės vanduo apkrėstas vidurių šiltinės bakterijomis. Griežtai draudžiama upės vandeny skalauti baltinius, vandenį vartoti grindų plovimui, jame maudytis.“ 1937 m. Panevėžio apskrities viršininkas išleido naują privalomą įsakymą švarai miestuose, miesteliuose, bažnytkaimiuose ir kurortuose palaikyti. Jame sakoma, kad viešose vietose draudžiama mėtyti šiukšles ir pilti pamazgas, kad šalia esančių namų savininkai valytų šaligatvius, vandeniui nubėgti skirti gatvių ir šaligatvių grioveliai turi buti tvarkingi, gatvės per karščius turi būti laistomos, rūbai negali būti džiovinami į gatvės pusę, nešvarumai iš išviečių ir pamazgų duobių turi būti išpilami tik už miesto ribų. Nurodoma, kad nusižengę šiam privalomam įsakymui bus baudžiami administraciniu būdu pinigine bauda iki 1 000 litų arba areštu iki vieno mėnesio.

3-ias etapas – tarpukariu suformuota užtvanka, pradėti kanalizacijos ir vandentiekio darbai

Kad žmonės neterštų upės ir aplinkos, 1935 m. kovo mėn. Panevėžio miesto valdžia nusprendė ruoštis kanalizacijos pravedimo darbams mieste. Kanalizacijos darbai mieste pradėti vykdyti 1937 m. – padėtas pirmasis kanalizacijos vamzdis. 1940 m. buvo pravestas centrinis kanalizacijos vamzdis ir daugelis privačių namų prie jo prisijungė. Vis dėlto buvo ir nepatogumų – žiemą, esant dideliems šalčiams, kanalizacijos vamzdžiai daug kur užšaldavo.

Taip pat buvo būtina iškasti Nevėžiui naują vagą, kad jis savo vandenis miesto centre plukdytų tiesiau. Iš pradžių supiltas pylimas, nuleidus Senvagės vandenį, tvarkyta vaga ir krantinės. Taip buvo suformuota užtvanka, sauganti nuo Nevėžio potvynų, nupjautas „amžinasis“ medis

prie kurio panevėžiečiai mėgdavo fotografuotis. Užlyginus senąją vagą susidariusioje nemažoje aikštėje buvo tikimasi įrengti gražų miesto parką, kuris sparčiai augančiam miestui buvo reikalingas. Tik baimintasi, kad pavasario potvyniai neišardytų naujosios vagos krantų.

Taip pat buvo rūpinamasi ir vandentiekio darbais. 1935 m. laikraštis „Panevėžio garsas“ rašė: „Vandentiekis ketinamas gal kitais metais pradėti miestui taisyti. Taigi tie, kurie dabar kaštuojasi įsitaisydami vandentiekius be reikalo pinigus mėto, nes per prievartą turės prie miesto vandentiekio prisijungti, kaip Kaune yra.“

4 –ias etapas – nauja vaga iškasta, bet Senvagė lieka apleista

Panevėžiečiai atsimena, kad Senvagės vietoje telkšojo dumblina bala, augo krūmokšniai, tyvuliavo nešvarus, nenutekantis vanduo, veisėsi karosai. Aplinkiniai gyventojai čia laisvalaikiu užsukdavo, žaisdavo vaikai.

5-as etapas – Senvagės rekonstrukcija

Senvagę sutvarkyti buvo numatyta pagal 1967 m. parengtą miesto centro detalaus išplanavimo projektą. Projektą parengė Kauno pramoninės statybos projektavimo instituto specialistai. Numatyta sąmatinė statybos darbų vertė buvo 2 milijonai rublių.

1972 m. imtasi rekonstrukcijos. Šlaitams formuoti buvo privežta 12 000 kubinių metrų molingo ir 41 000 kubinis metras paprasto grunto.

Beveik visą XX a. 8 deš. tęsėsi darbai: buvo išvalytas dugnas, išryškėjo būsimos poilsio zonos kontūrai. Melioratoriai tvarkė šlaitą, sutvirtino upės vagą, įrengė laiptus, fontaną. Darbus atliko Panevėžio savivaldybės staiga – Kelių statybos remonto valdyba. 1981 m. vyko iškilmingas atidarymas. Valstybinė komisija priėmė sutvarkytą Nevėžio Senvagės žemutinę terasą. Vėliau tvarkymo darbai dar tęsėsi višutinėje terasoje, atsirado apie 3 ha vandens telkinys.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė

Naujiena Kai Senvagė keitė miesto veidą pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/kai-senvage-keite-miesto-veida/feed/ 0
Suaugusiųjų institutas Panevėžyje 1943 metais https://aina.lt/suaugusiuju-institutas-panevezyje-1943-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=suaugusiuju-institutas-panevezyje-1943-metais https://aina.lt/suaugusiuju-institutas-panevezyje-1943-metais/#respond Sat, 09 Feb 2019 04:47:27 +0000 https://aina.lt/?p=78592 Naujiena Suaugusiųjų institutas Panevėžyje 1943 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Suaugusiųjų  institutai nacių okupacijos metais veikė ne viename Lietuvos mieste. Tai buvo lyg tarpinė grindis tarp spec. vidurinių ir aukštųjų mokyklų Lietuvoje. Jie buvo išlaikomi Švietimo Valdybos. Jie dar buvo išlaikomi iš mokesčio už mokslą ir iš Profesinės sąjungos lėšų. Institutai buvo „A“ ir „B“ ciklų. Į „A“ ciklus priimami tik su gimnazijos diplomu, o …

Naujiena Suaugusiųjų institutas Panevėžyje 1943 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Suaugusiųjų institutas Panevėžyje 1943 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Suaugusiųjų  institutai nacių okupacijos metais veikė ne viename Lietuvos mieste. Tai buvo lyg tarpinė grindis tarp spec. vidurinių ir aukštųjų mokyklų Lietuvoje. Jie buvo išlaikomi Švietimo Valdybos. Jie dar buvo išlaikomi iš mokesčio už mokslą ir iš Profesinės sąjungos lėšų. Institutai buvo „A“ ir „B“ ciklų. Į „A“ ciklus priimami tik su gimnazijos diplomu, o į „B“ ciklus su progimnazijos išsilavinimu.

1943 metais suaugusiųjų  institutas pradėjo savo veiklą Panevėžy. Egzaminai vyko spalio mėnesį. Egzaminai vyko iš  lietuvių, vokiečių kalbų  ir matematikos. Stojantiems į pirmą kursą vokiečių kalbos egzamino nereikėjo laikyti. Mokestis už mokslą buvo 100 reichsmarkių į metus. Institutas surinko apie 400 studentų, o dėstytojais galėjo dirbti tik asmenys su aukštuoju ar specialiu viduriniu išsilavinimu ir pakankamos pedagoginės kvalifikacijos. Užsiėmimai vykdavo vakarais. Panevėžio suaugusiųjų  instituto įkūrimu daug rūpinosi vyr. mokytojas P. Balčiūnas, daug jam padėjo profesinių sąjungų Panevėžio atstovas E. Krištaponis, kuris padėdavo įveikti daug iškilusių sunkumų. Panevėžio suaugusiųjų  institute veikė 5 skyriai: agrotechnikos skyrius su daržininkystės ir bitininkystės šakomis, prekybos- kooperacijos skyrius su įmonių buhalterijos ir administravimo šakomis. Į šį prekybos ir kooperacijos skyrių priimami baigusieji žemesniąją (trimetę) prekybos mokyklą ar 4 gimnazijos klases. Trečiasis  buvo technikos skyrius su statybininkų elektrikų ir mechanikų šakomis. Čia priimami baigę amatų mokyklas ar 4 gimnazijos klases. Ketvirtasis ekonomikos buhalterijos skyrius. Penktasis bendrojo mokslinimo skyrius su komerciniais dalykais. Suaugusiųjų institutas veikė nelengvomis sąlygomis, nes neturėjo nuolatinių patalpų. Užsiėmimai vykdavo vakarais. Norėdami išgyventi dėstytojai dirbo ir kitus darbus.  Kaip ir kitose mokyklose vieni dėstytojai buvo populiaresni, kiti mažiau populiarūs.  Ypač buvo populiarus sociologiją dėstęs kunigas Stanislovas  Mažeika. Į jo paskaitas  ateidavo visi studentai.

1944 metų gegužės 31 dieną suaugusiųjų institutas baigė pirmus mokslo metus. Tai buvo pirmieji ir paskutiniai mokslo metai. 1944 metų rudenį institutas nebeatnaujino savo darbo. Panevėžyje jis egzistavo tik vienus metus. Tai buvo bandymas sunkiais karo metais Panevėžyje steigti mokyklą, kuri vėliau galėjo išaugti į aukštąją mokyklą.

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus  vyresnysis muziejininkas

Donatas Pilkauskas

Naujiena Suaugusiųjų institutas Panevėžyje 1943 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/suaugusiuju-institutas-panevezyje-1943-metais/feed/ 0
Iš pasišventėlio teatrui Juozo Miltinio prašymų https://aina.lt/is-pasisventelio-teatrui-juozo-miltinio-prasymu/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=is-pasisventelio-teatrui-juozo-miltinio-prasymu https://aina.lt/is-pasisventelio-teatrui-juozo-miltinio-prasymu/#respond Sat, 08 Dec 2018 06:54:37 +0000 https://aina.lt/?p=75243 Naujiena Iš pasišventėlio teatrui Juozo Miltinio prašymų pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Juozas Miltinis, būdamas Panevėžio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, o vienu metu dar ir direktoriumi, kreipimųsi į miesto vykdomąjį komitetą parašė ne vieną. Visi jie buvo susiję su senojo teatro pastato remontu, kitų sąlygų pagerinimu, o vėliau jau ir naujojo teatro įrengimu. Šįkart Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale pavyko rasti asmeninio pobūdžio režisieriaus prašymą. Šis …

Naujiena Iš pasišventėlio teatrui Juozo Miltinio prašymų pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Iš pasišventėlio teatrui Juozo Miltinio prašymų pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Juozas Miltinis, būdamas Panevėžio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, o vienu metu dar ir direktoriumi, kreipimųsi į miesto vykdomąjį komitetą parašė ne vieną. Visi jie buvo susiję su senojo teatro pastato remontu, kitų sąlygų pagerinimu, o vėliau jau ir naujojo teatro įrengimu. Šįkart Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale pavyko rasti asmeninio pobūdžio režisieriaus prašymą.

Šis prašymas surašytas 1959 m. balandžio 1 d. ir buvo adresuotas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto pirmininkui. Tuo metu Juozas Miltinis kultūros ministro Juozo Banaičio buvo grąžintas į Panevėžį ir paskirtas teatro vyriausiuoju režisieriumi. Atleistas iš teatro jis buvo 1954 metais ir perkeltas į Vilnių, Lietuvos kino studiją. Suprask, kad buvo persona non grata.

Iki išvarymo iš Panevėžio Juozas Miltinis gyveno viename bute kartu su aktoriumi Vaclovu Blėdžiu, prie senojo teatro esančiame name. Čia pas V. Blėdį jis apsistodavo sugrįžęs iš Vilniaus ir lankydamas teatrą. O paskutiniais tremties metais gyveno jau nuolat, nes iš Lietuvos kino studijos buvo atleistas dar 1958 metais. Sugrąžintas į teatrą ir nenorėdamas likti subnuomininku, J. Miltinis dar tą pačią dieną Panevėžio miesto valdžiai parašė pareiškimą:

„Kultūros ministro įsakymu nuo 1959 m. balandžio mėn. 1 d. esu paskirtas Panevėžio Dramos Teatro vyr. režisieriumi. Prašau man skirti gyvenamąjį plotą mano buvusiame bute Teatro g-vė 4 nr., 7 bt., kur, man išvykus į Vilnių, gyveno ir tebegyvena teatro režisierius Blėdis Vacys. Prašau skirti gyvenamąjį plotą ne kaipo subnuomininkui, bet kaip pilnateisiui gyventojui, ir kaipo LTSR nusipelniusiam artistui leisti naudotis papildomu plotu.“

Kartu su Juozo Miltinio prašymu buvo gautas ir Vaclovo Blėdžio pareiškimas, kuriame jis rašė: „Sutinku, kad drg. Juozas Miltinis būtų apgyvendintas tame bute kur aš gyvenu (Teatro gatvėj 4 but.7) kaip lygiateisis buto šeimininkas, o ne kaip subnuomininkas. Anksčiau, prieš penkeris metus, būdamas teatro direktorium ir vyr. režisierium, tame bute ir gyveno.“

Pareiškimo teksto apačioje yra miesto vykdomojo komiteto darbuotojo įrašas pieštuku: „Blėdžiui mažesnis, o Miltiniui didesnis“.

Šį klausimą sprendusiai Butų ūkio valdybai Panevėžio dramos teatro direktorius Jonas Didžiariekis 1959 m. gegužės 20 d. dar atsiuntė pažymėjimą, kuriuo patvirtino, kad „LTSR nusipelnęs artistas Juozas Miltinis nuo 1959 m. balandžio 1 d. yra paskirtas Panevėžio dramos teatro vyr. režisierium.“

Panevėžio miesto vykdomasis komitetas, išnagrinėjęs gautus dokumentus, 1959 m. birželio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 274, kuriuo nutarė: „Butą susidedantį iš dviejų kambarių 48,08 m2 ir virtuvės Teatro gt. Nr. 4 butas 7 skaityti V. BLĖDŽIO ir MILTINIO Juozo vardu. Iki šiol butas buvo Blėdžio vardu.“

Namas Teatro g. 4, kuriame gyveno Juozas Miltinis su Vaclovu Blėdžiu bei kiti teatro aktoriai, iki mūsų dienų neišliko. Jis buvo raudonų plytų su mansarda. Po gaisro šis namas buvo rekonstruotas, o vėliau nugriautas. Apie J. Miltinio prašymą ir 1947 metais teatrui perleistą šį gyvenamąjį namą buvo anksčiau rašyta Istorijos puslapiuose ir plačiau pasiskaityti galima čia.

Nuotraukoje: Režisierius Juozas Miltinis su aktoriumi Vaclovu Blėdžiu. Iš Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Juozo Miltinio palikimo studijų centro rinkinių.

 

Leonas Kaziukonis

Naujiena Iš pasišventėlio teatrui Juozo Miltinio prašymų pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/is-pasisventelio-teatrui-juozo-miltinio-prasymu/feed/ 0
Nepriklausomybės kovų dalyvių kapinės Liūdynėje https://aina.lt/nepriklausomybes-kovu-dalyviu-kapines-liudyneje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=nepriklausomybes-kovu-dalyviu-kapines-liudyneje https://aina.lt/nepriklausomybes-kovu-dalyviu-kapines-liudyneje/#respond Sat, 24 Nov 2018 04:03:55 +0000 https://aina.lt/?p=72125 Naujiena Nepriklausomybės kovų dalyvių kapinės Liūdynėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų laikotarpis buvo sudėtingas Lietuvos valstybės kūrimosi etapas, pareikalavęs ir nemažai valstybės gynėjų – Lietuvos kariuomenės savanorių, aukų. 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoriai vedė atkaklias kovas su Raudonąja armija. 1919 m. gegužės 19 d. buvo išvaduotas Panevėžio miestas. Intensyvios kautynės miesto apylinkėse  vyko ir  gegužės 21- 22 dienomis.  Kautynių metu arba patekę …

Naujiena Nepriklausomybės kovų dalyvių kapinės Liūdynėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Nepriklausomybės kovų dalyvių kapinės Liūdynėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų laikotarpis buvo sudėtingas Lietuvos valstybės kūrimosi etapas, pareikalavęs ir nemažai valstybės gynėjų – Lietuvos kariuomenės savanorių, aukų. 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoriai vedė atkaklias kovas su Raudonąja armija.

1919 m. gegužės 19 d. buvo išvaduotas Panevėžio miestas. Intensyvios kautynės miesto apylinkėse  vyko ir  gegužės 21- 22 dienomis.  Kautynių metu arba patekę į nelaisvę žuvo 8 kariai. Raudonarmiečiai prie žuvusiųjų vietos gyventojų neprileido. Tik pasitraukus raudonarmiečiams, žuvusieji palaidoti Liūdynės kapinėse.Tai buvo  2 pėstininkų pulko 7 kuopos kariai : Pranas Mačiulionis, Bronius Sidabras,Vincas Šukaitis, Jonas Kilikevičius, Kazys Kulikauskas, Vincas Sniečkus,  Antanas Mykolaitis ir Antanas Kerezevičius. Jie buvo palaidoti Liūdynės dvaro kapinėse. Kapelių viduryje supiltas simbolinis Nežinomo kareivio kapas. 1922 metais spalio mėnesį pastatytas akmeninis kyžius ir pašventintas. Jis pastatytas katalikų jaunimo organizacijų lėšomis.

Nuo 1930 m. kapinių tvarkymu ėmė rūpintis 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulko kapelionas K. Jurkus. Visi kapai buvo papuošti cementiniais kryželiais su žuvusiųjų vardais ir pavardėmis. Prisodinta daug gėlių. Nužvyruoti takeliai, praretinti krūmai. Ypač daug pasidarbavo Liūdynės mokytoja Sprangauskaitė, Velžio mokytojas Katelė ir Velžio valsčiaus viršaitis Kaupas. 1930 m. liepos 13 d.,  sekmadienį,  kapinės buvo iškilmingai pašventintos.  Į renginį susirinko 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo  pulko karininkai ir kareiviai, policininkai, šauliai, visuomeninių organizacijų atstovai, daug vietos gyventojų. Kaip rašė tuometinė Panevėžio spauda, į iškilmes susirinko begalė žmonių. Kapelionas K. Jurkus atlaikė pamaldas. Vl. Paulausko vadovaujamas šaulių ir bažnytinis choras  atliko giemę ,,Jūs žuvot“. 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo  pulko orkestras atliko gedulingą maršą. Renginio metu kalbėjo I Karo apygardos viršininkas pulkininkas K.Tallat  Kelpša, Panevėžio miesto burmistras T. Chodakauskas. Panevėžio apskrities valdybos narys poetas  J. Stanikūnas-Žemės Dulkė padeklamavo savo kūrybos eilėraštį. Renginio pabaigoje orkestras  sugrojo Tautos himną ir tuo pašventinimo iškilmės buvo baigtos. Po renginio kapinėse ant didvyrių kapų padėti vainikai. Šiose kapinėse buvo palaidotas ir 1941 metais tragiškai žuvęs šaulys Kazys Rakauskas.

Pokario metais kapinės buvo apleistos. Jomis susirūpinta tik prasidėjus atgimimui. 1989 metais kapinės aptvertos, pastatytas medinis kryžius žuvusiems kariams (autorius K.Peleckas).

 

Donatas Pilkauskas

Naujiena Nepriklausomybės kovų dalyvių kapinės Liūdynėje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/nepriklausomybes-kovu-dalyviu-kapines-liudyneje/feed/ 0
Keletas štrichų protesto prieš menonitų koledžą tema https://aina.lt/keletas-strichu-protesto-pries-menonitu-koledza-tema/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=keletas-strichu-protesto-pries-menonitu-koledza-tema https://aina.lt/keletas-strichu-protesto-pries-menonitu-koledza-tema/#respond Sat, 22 Sep 2018 02:03:57 +0000 https://aina.lt/?p=70944 Naujiena Keletas štrichų protesto prieš menonitų koledžą tema pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Šiandien apie šį Panevėžio istorijoje prieš ketvirtį amžiaus vykusį lemtingą įvykį žinoma nedaug. Ir tai tik iš pasakojimų ir spaudos. Kol su šiuo įvykiu susiję dokumentai išblaškyti po įvairius archyvus ir tyrinėtojų jie nėra surinkti, apžvelkime tai, ką šiuo metu pavyko rasti. Panevėžio tikinčiųjų prašymas miesto merui Stanislovui Mačiuliui Prašymas buvo surašytas 1992 m. sausio …

Naujiena Keletas štrichų protesto prieš menonitų koledžą tema pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Keletas štrichų protesto prieš menonitų koledžą tema pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Šiandien apie šį Panevėžio istorijoje prieš ketvirtį amžiaus vykusį lemtingą įvykį žinoma nedaug. Ir tai tik iš pasakojimų ir spaudos. Kol su šiuo įvykiu susiję dokumentai išblaškyti po įvairius archyvus ir tyrinėtojų jie nėra surinkti, apžvelkime tai, ką šiuo metu pavyko rasti.

Panevėžio tikinčiųjų prašymas miesto merui Stanislovui Mačiuliui

Prašymas buvo surašytas 1992 m. sausio 23 d. ir atsiųstas Panevėžio miesto merui. Tuo metu Panevėžio miesto taryba dar nebuvo apsisprendusi ką daryti su Kanados ir Lietuvos krikščioniškojo labdaros fondų pasiūlymu steigti Panevėžyje Laisvųjų menų kolegiją. Ji turėjo susidėti iš dviejų fakultetų ir studentai juose mokomi užsienio kalbų ir taikomosios dailės. Steigiamai kolegijai būtų buvę panaudoti specialiosios mokyklos ir jos bendrabučio patalpos Kranto gatvėje. Pirmaisiais metais buvo planuojama priimti apie 200 abiturientų. Kolegijos studentus būtų mokę iš užsienio atvykę dėstytojai. Atsiliepus į Vyriausybės kvietimą suteikti Lietuvos švietimo ir mokslo sistemai pagalbą, buvo norėta įnešti naują mokymo stilių, praplėsti akademinių galimybių ribas.

Kadangi kuriama Laisvųjų menų kolegija turėjo būti finansuojama iš protestantiškų labdaros fondų lėšų, katalikų dvasininkija, įžvelgusi pavojų katalikų bendruomenei, tarp tikinčiųjų sukėlė pasipriešinimą. Šis pasipriešinimas kilo dar 1991 m. vasarą, kai Panevėžio miesto valdybos sprendimui steigti Panevėžyje krikščioniškąją kolegiją dar pritarė Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komisija. Mūsų katalikų bažnyčios paraginti, tikintieji pradėjo rengti piketus bei rinkti parašus. Buvo manoma, kad kitatikiai koledžo dėstytojai menonitai suklaidins jaunus žmones, iškreips jų sąmonę ir tai sukels nesantaiką.

Plėtojant Panevėžyje kuriamos krikščioniškosios kolegijos koncepciją, buvo nustatyta, kad ji nebus uždaro tipo ir buvo pavadinta Laisvųjų menų kolegija. Tačiau protestuojančių prieš ją ir toliau ji buvo vadinama menonitų koledžu. Daug kliuvo kolegijos idėją į Panevėžį atvežusiam Kanados baldų magnatui ir filantropui Artui Deferui. Koks buvo prieš kolegiją protestavusiųjų vaizduotėje sukurtas baubas gerai atspindi Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale rastas Panevėžio tikinčiųjų prašymas miesto merui. Ant sąsiuvinio lapo surašyto prašymo tekstas toks:

Panevėžio miesto Merui Mačiuliui

  1. Mes Panevėžio miesto tikintieji prašome išklausyti mūsų svarbaus prašymo ir padėti mums…
  2. Mes prašome nepriimti Arturo De Fero į Panevėžio miestą. Mums nereikia jo koledžo nei jo „Meškos“ paslaugų. Mums nereikalinga anglų kalba, mums reikia geriau išmokti Lietuvių kalbą, nes per 50 metų užmiršome…
  3. Mes tikintieji praeitais metais daug parašų surinkome, visi Panevėžio žmonės išreiškė ir pasakė savo mintis, visi pasakėme ne, ne Nenorime…Tie parašai ir šiemet galioja, o kur jie dingo!..
  4. Arturas De Feras braunasi į Lietuvą su misija, jam ne tiek koledžas rūpi, kiek nori savo tikėjimą išplatinti. Jis yra protestantų tikėjimo dvasiškis. Jo „Meškos“ paslaugos apgaulingos…
  5. Visi kunigai ir mes tikintieji sakome ne, ne Nereikia mums to protestanto De Fero. Mes rinksimės į piketą; Meras be visuomenės sutikimo, neturi teisės to palaidūno, klajoklio De Fero priimti į mūsų miestą!
  6. Mes prašome Gerb. Mero Mačiulio jokiu būdu nepriimti to „klajoklio pono“ į mūsų miestą !     

1992 01 23                                                                    Panevėžio miesto tikintieji…

Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko atsiliepimas apie LLC tarptautinį universitetą

1992 m. kovo 27 d. Panevėžio miesto taryba Laisvųjų menų kolegijos steigimui nepritarė. Bet ši kolegija tais pačiais metais be didelio vargo įsikūrė Klaipėdoje. Ji buvo įsteigta kaip Lietuvos krikščioniškoji kolegija ir buvo pirmoji Lietuvoje nevalstybinė aukštojo mokslo institucija. 2000 metais kolegija pavadinta universitetu, kurio dabartinis pavadinimas LLC tarptautinis universitetas. Nedarant platesnių išvadų, pateikiame Klaipėdos miesto mero Vytauto Grubliausko atsiliepimą apie šį universitetą. Atsiliepimas skelbiamas universiteto interneto svetainėje www.llc.lt.

Kaip miesto meras ir tikras klaipėdietis, labai džiaugiuosi, kad LCC tarptautinį universitetą buvo nuspręsta įkurti Klaipėdoje – šis sprendimas be galo svarbus mūsų miestui ir visai Lietuvai. LCC yra svarbi uostamiesčio dalis, jis atvėrė Klaipėdai kelius į pasaulį, o pasauliui – kelią į Klaipėdą ir Lietuvą. Mes mylime Jus ne tik dėl to, kokie stiprūs ir geri esate, bet dėl to, kokie stiprūs ir geresni tapome mes, kai Jūs atsiradote čia. Jūs padarėte viską, kad taptumėte geriausi, ir Klaipėda Jumis didžiuojasi. Kas yra LCC? LCC yra Klaipėda, o Klaipėda yra LCC. Mano širdis visada su Jumis.

Leonas Kaziukonis

Naujiena Keletas štrichų protesto prieš menonitų koledžą tema pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/keletas-strichu-protesto-pries-menonitu-koledza-tema/feed/ 0
Panevėžio žydų kapinės https://aina.lt/panevezio-zydu-kapines/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=panevezio-zydu-kapines https://aina.lt/panevezio-zydu-kapines/#respond Sat, 18 Aug 2018 03:18:45 +0000 https://aina.lt/?p=69033 Naujiena Panevėžio žydų kapinės pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Pagal kai kuriuos duomenis Panevėžyje žydų bendruomenė gyvena nuo 17 amžiaus.  Maždaug nuo ta laiko galėjo atsirasti pirmi palaidojimai. Kapinės  kūrėsi Sietyno gatvėje. Tiksli jų atsiradimo data nežinoma. Panevėžyje didesnė žydų bendruomenė atsirado tik 18 amžiaus pabaigoje. Pagal atskirų tyrinėtojų duomenis kapinėse 1872- 1940 metais palaidota 6934 asmenys. Buvo laidojama ir iš aplinkinių miestelių.  Šiose …

Naujiena Panevėžio žydų kapinės pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Panevėžio žydų kapinės pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Pagal kai kuriuos duomenis Panevėžyje žydų bendruomenė gyvena nuo 17 amžiaus.  Maždaug nuo ta laiko galėjo atsirasti pirmi palaidojimai. Kapinės  kūrėsi Sietyno gatvėje. Tiksli jų atsiradimo data nežinoma. Panevėžyje didesnė žydų bendruomenė atsirado tik 18 amžiaus pabaigoje.

Pagal atskirų tyrinėtojų duomenis kapinėse 1872- 1940 metais palaidota 6934 asmenys. Buvo laidojama ir iš aplinkinių miestelių.  Šiose kapinėse buvo laidojamos    šiltinės,  kitų epidemijų aukos. Čia buvo palaidoti žuvę žydai  kariai savanoriai. Čia buvo palaidotas gydytojas Šachnelis Meras. 1933 metais sausio 31 dieną Panevėžio  mieste jo vardu pavadinta gatvė.  Šiose kapinėse  buvo palaidota daug  garsių žydų prekybininkų,verslininkų, pramonininkų, gydytojų, mokytojų.

Amžinojo poilsio atgulė ir daug paprastų žmonių. Dar 1938 metais siūlyta iškelti žydų kapines. Spauda rašė, žydai laidoja negiliai ir nuo lavonų mieste sklinda kvapas.  Taip rašė 1938 metais lapkričio 3 dieną „Lietuvos žinios“.   Pasibaigus karui Panevėžio žydų bendruomenė faktiškai buvo labai negausi. Dauguma žuvo 1941 metais holokausto metu. Po karo šiose kapinėse faktiškai nebuvo laidojama. Kapines buvo nuspręsta uždaryti.

1955 metų kovo 17 d. Panevėžio miesto Darbo Žmonių Deputatų Tarybos Vykdomojo Komiteto  (PDŽDT VK) sprendimu Nr. 89  buvo uždarytos miesto žydų kapinės.  Rašte rašoma, kad  įpareigoja ,,Gerbuvio” kontoros viršininką drg. Stauską uždarytas kapines pilnai apsaugoti nuo žalojimo bei naikinimo”.

1966 metų birželio  2 d. buvo priimtas vykdomojo komiteto sprendimas  Nr. 252 –  kapinės likviduoti.  Rašte  buvo rašoma, kad kapinių teritorijoje  numatoma įrengti miesto parką.  Be to, pažymima, kad Panevėžio miesto DŽDT nusprendė:

  1. ,,Žydų kapines, esančias R.Čarno gatvėje, likviduoti, įrengiant jų vietoje miesto parką”.
  2. Vietinio ūkio valdybą įpareigojo:
  3. a) ,, Paskelbti respublikinėje ir vietos spaudoje pranešimą apie kapinių likvidavimą ir laike 2 mėnesių priiminėti gyventojų pretenzijas šiuo klausimu.
  4. b) palaidotųjų vėliau kaip prieš 20 metų palaikus, kurių giminės pareikš norą, perkelti į veikiančias kapines miesto biudžeto sąskaita.
  5. c) likvidavus kapines atlikti teritorijos tvarkymą, įrengiant miesto parką“.
  6. Įpareigoti ,,Komprojekto” Panevėžio skyrių iki 1967 m. sausio 1 d. paruošti būsimo parko išplanavimą”.

Likviduotose kapinėse įsteigtas Sietyno skveras, kuriame  apie 1980 m. pastatyta  panevėžiečio  A.Pajuodžio  sukurta dekoratyvinė  skulptūra ,,Vėžys“ . Po 1990 metų kovo 11 d. akto, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, žydų  bendruomenės pirmininkas A.Fainbliumas , J. Smirnovas ir kraštotyrininkas L.Žebrauskas kreipėsi į miesto valdžią su  prašymu, kad iš buvusių žydų kapinių būtų iškelta dekoratyvinė  skulptūra ,,Vėžys“.  Po kelerių metų skulptūra perkelta į Senvagę, kuri miestiečių poilsio vietą puošia iki šiol.

1998 metais rugsėjį,  pažymint žydų genocido dieną, Panevėžio žydų bendruomenės ir miesto savivaldybės rūpesčiu Kurganavos pušynėlyje laikantis žydų tradicijų buvo palaidoti  mirusio tautiečio išlikę antkapio akmenys. Šie antkapio akmenys  buvo įmūryti į tvorelę šalia buvusios sinagogos Elektros gatvėje. Miesto valdybos pastangomis šis  faktas buvo ištaisytas, akmenys išimti ir  simboliškai  iškilmingai įvynioti į baltą drobę ir užkasti prie paminklo genocido aukoms atminti.

Panevėžio miesto  savivaldybė skyrė 10 tūkst. litų parengti projektą kapinių sutvarkymui. Panevėžio žydų bendruomenė sulaukė pritarimo ir paramos kapinių paminklo pastatymui iš Pasaulio litvakų fondo. Buvo surinkta pakankamai lėšų paminklo statybai ir iš vietinės žydų bendruomenės ir rėmėjų.  Daug pastangų įdėjo Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas Gennady Kofman.

2009 metais rugsėjo 24 dieną žydų kapinėse  atidengtas  paminklas  ,, Liūdinti žydų motina“– menora mirusiųjų atminimui (architektas Valdas Klimavičius, skulptorius Vytautas Tallat-Kelpša).   Kadangi tiksli kapinių teritorija nebuvo nustatyta , tad atstatyti antkapius ar kaip nors kitaip paženklinti kapus nebuvo  jokios galimybės, todėl buvo priimtas sprendimas sukurti ir įrengti bendrą žydų kapinių memorialą.

Nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinio

Donatas Pilkauskas

Naujiena Panevėžio žydų kapinės pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/panevezio-zydu-kapines/feed/ 0
Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos ,,Pavasaris“ Panevėžio regionas 1918-1940 metais https://aina.lt/lietuvos-kataliku-jaunimo-sajungos-pavasaris-panevezio-regionas-1918-1940-metais/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=lietuvos-kataliku-jaunimo-sajungos-pavasaris-panevezio-regionas-1918-1940-metais https://aina.lt/lietuvos-kataliku-jaunimo-sajungos-pavasaris-panevezio-regionas-1918-1940-metais/#respond Sat, 14 Jul 2018 02:26:25 +0000 https://aina.lt/?p=67494 Naujiena Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos ,,Pavasaris“ Panevėžio regionas 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga ,,Pavasaris“ tur būt buvo gausiausia jaunimo  organizacija Nepriklausomos Lietuvos valstybės metais. Labai aktyvia veikla pasireiškė ir Panevėžio krašto pavasarininkai. Tai buvo lietuviškumo propaguotojai Panevėžio krašte. Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga  ,,Pavasaris“  įsikūrė slapta 1912 metais. Įkūrimo iniciatoriai buvo ateitininkai ir katalikų mokytojų sąjunga. 1912 metais  gegužės mėnesį pradėjo eiti žurnalas ,,Pavasaris”. 1914 …

Naujiena Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos ,,Pavasaris“ Panevėžio regionas 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos ,,Pavasaris“ Panevėžio regionas 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga ,,Pavasaris“ tur būt buvo gausiausia jaunimo  organizacija Nepriklausomos Lietuvos valstybės metais. Labai aktyvia veikla pasireiškė ir Panevėžio krašto pavasarininkai. Tai buvo lietuviškumo propaguotojai Panevėžio krašte.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga  ,,Pavasaris“  įsikūrė slapta 1912 metais. Įkūrimo iniciatoriai buvo ateitininkai ir katalikų mokytojų sąjunga. 1912 metais  gegužės mėnesį pradėjo eiti žurnalas ,,Pavasaris”. 1914 metais vyko pirmoji slapta konferencija Kaune. Pavasarininkų globėju nuo įsikūrimo buvo kanauninkas Povilas Dogelis. Jis buvo gimęs 1877 metais sausio 20 dieną. Kunigu įšventintas 1899 metais. 1920 metais buvo išrinktas Steigiamojo Seimo nariu.  Per pirmąjį pasaulinį karą  pavasarininkų veikla nutrūko. 1918 metais atnaujinta Vilniuje. Pirma vieša konferencija vyko Kaune 1919 metais.1919- 1920 metais centro valdybos pirmininku buvo Ed. Misevičius,o vicepirmininku Z. Kariačka. Buvo 4 regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija ir Žemaitija.  Pirmas kongresas buvo Šiauliuose 1924 metais liepos 5-7 dienomis. Jame buvo visiškai atsisakoma alkoholio. Iš viso buvo skelbiama, kad kiekvienas pavasarininkas turi būti abstinentas.  Jame dalyvavo 7500 narių. Jubiliejinis kongresas vyko 1927 metais liepos 2-4 dienomis Kaune. Dalyvavo 11 tūkst. delegatų. Jungtiniame chore dainavo 2500 dainininkų.  Apie 1930metus buvo apie 600 kuopų, 38 rajonai ir apie 60 tūkst narių. Sąjungos tikslas auginti jaunimą katalikybės, tautybės ir demokratijos dėsniais.  Mieste buvo lietuvių katalikų jaunimo sąjunga ,,Vytis”. 1935 metais kaip atskira sąjunga ,,Vytis” panaikinama. Jį įjungiama į ,,Pavasario“ federaciją.1933 metais įkuriama ,,Pavasario“ federacija. Ji susidėjo iš 3 sąjungų: mergaičių pavasarininkių, vyrų pavasarininkų ir jaunesniųjų pavasarininkų. Jaunesnieji pavasarininkai buvo nuo 13 iki 16 metų. 1938 metais vyko ypač didelis pavasarininkų kongresas. Jame dalyvavo 30 tūkst. narių, dalyvavo 200 chorų, dalyvavo 1200 sportininkų.  Nepriklausomoje Lietuvoje pavasarininkų organizacija smarkiai išaugo, ypač, kai jai 1922–1928 m. vadovavo Juozas Eretas, o po to Juozas Leimonas.

Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų organizacija buvo įkurta dar kaizerinės okupacijos metais 1918 metais. Jų įstatai buvo įregistruoti vokiečių kalboje. Ypač jie išvystė veiklą vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės. Pavasarininkai vyrai ėjo savanoriais į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Mergaitės pavasarininkės mezgė jiems kojines ir megztinius ir išlydėdavo į kariuomenę. 1919 metais sausio 18 dieną įsikūrė Ramygalos pavasarininkių kuopa. Jau seniau veiklą pradėjo Naujadvario pavasarininkai.  Pavasarininkai turėjo ženklelį širdutės formos.  Jame pavaizduota knyga, saulė su spinduliais ir kryžius. Viršuje buvo užrašas  „Pavasaris”.  Jis kainavo vieną litą. Tai daugiau buvo kaimo jaunimo organizacija. Miesto pavasarininkai vadinosi vyčiais.

1922 metais pavasarininkų lėšomis ir iniciatyva pastatytas ir pašventintas kryžius Liūdynės karių  kapinėse. 1922 metais spalio 15 dieną vyko rajono kuopų suvažiavimas. Dalyvavo 7 kuopos: Panevėžio, Kupiškio, Vadaktų, Naujamiesčio, Truskavos, Ramygalos, Smilgių. 1928 metais Panevėžio regiono jaunimo direktoriumi buvo  kan. Vladas Butvila, regiono valdybos pirmininku J. Mičiulis. 1923 metais centro valdyboje įregistruota Panevėžio apskrities valdyba.   Jų šūkis buvo ,, Dievui ir Tėvynei”. Jie skelbė, kad  tikslas  be svarbaus reikalo nepalikti Tėvynės ir kitus atkalbėti, palaikyti viska kas lietuviška, pirkti lietuviškose parduotuvėse, dėvėti lietuviškus drabužius. Organizacinė struktūra buvo : centras, regionas, rajonas, kuopa. Kaip mažiausias  organizacinis vienetas buvo kuopelės ir sekcijos. Nedidelių kaimų kuopelės priklausė didesnei kuopai. Pavasarininkų šventės:  vyrų – Šv. Jurgis, mergaičių-  Šv. Teresėlė, jaunesniųjų – Šv. Aloyzas. Švenčiamos taip pat buvo   motinos ir tėvo diena, naujokų išleistuvės ir grįžtančių sutiktuvės. Pavasarininkai aktyviai sportavo. Skaistakalnio parke jie turėjo savo stadioną. 1936 metais tas stadionas perėjo miesto savivaldybės žinion.

Aktyviai kūrėsi ir pavasarininkų  chorai. 1925 metais liepos 3-5 dieną Panevėžyje vyko Pavasarininkų Aukštaičių kongresas su dainų diena. Dalyvavo apie  700 dainininkų.  Į renginį atvyko Seimo pirmininkas Leonas Bistras. 1926 metais gegužės 29-30 dienomis vyko Panevėžio rajono pavasarininkų kongresas su dainų ir sporto švente. Pavasarininkai tapo bene gausiausia jaunimo organizacija.

1928 metais birželio 16 ir 17 dienomis organizuotas Lietuvos kaimo jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Panevėžio Kongresas su Dainų ir sporto švente. Ji vyko Pavasarininkų stadione. Jame dalyvavo 7 chorai. Mieste aktyviai veikė ateitininkai ir kitos katalikiškos organizacijos. Kaimiškose vietovėse vyravo pavasarininkų organizacija. Mieste jų įtaka buvo mažesnė. Bet būtent pavasarininkai mieste ir pastatė pirmą paminklą Panevėžyje.1933 metais Panevėžio Senamiesčio pavasarininkų kuopa pažymėjo savo veiklos 15 metų sukaktį. Tai progai pažymėti buvo labai ruošiamasi. Buvo renkamos lėšos paminklo statybai. Buvo sumanyta Panevėžyje pastatyti Šv. Aloyzo paminklą. Šv. Aloyzas yra laikomas katalikiško jaunimo globėju. Jis gimė ir augo labai turtingoje kunigaikščio šeimoje Italijoje, bet pasirinko vargšų globėjo ir guodėjo kelią. Mirė jaunas tik 23 metų gelbėdamas maru susirgusius žmones. Jis gyveno 16 amžiuje. 1726 metais buvo paskelbtas šventuoju. 1933 metais birželio 25 dieną paminklas Šv. Aloyzui atidengtas Panevėžyje Pavasarinkų darželyje prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios.  Paminklą sukūrė garsus skulptorius panevėžietis Bernardas Bučas. Paminklą pašventino Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. Diena buvo labai lietinga, bet nepaisant to į paminklo atidengimą susirinko labai daug žmonių. Paminklas išliko iki šių dienų. Tik šiek tiek jis pakeitė savo vietą. Dabar jis randasi Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčio šventoriuje.

Panevėžio krašto pavasarininkai užsiėmė ir aktyvia visuomenei naudinga veikla. 1932 metais balandžio 30 dieną Vyčių draugovė Skaistakalny pasodino apie 200 medelių.

1938 m. birželio 28-29 d. Kaune organizuojamas Didysis L.K.J.S. „Pavasaris“ Kongresas. Jame dalyvavo iki 40 tūkst. pavasarininkų. Panevėžio regiono atstovai buvo vieni skaitlingiausių. Jie buvo apsirengę naująja pavasarininkų uniforma. M.Karka buvo vienas iš chorų dienos organizatorių ir dirigentų. Jungtiniame chore dainavo 6000 dainininkų.

Panevėžio pavasarininkai daug nuveikė vienydami kaimo jaunimą.

Fotonuotraukose:

Nuotraukos iš V. Višniausko  archyvo.

Donatas Pilkauskas

Naujiena Lietuvos katalikų jaunimo sąjungos ,,Pavasaris“ Panevėžio regionas 1918-1940 metais pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/lietuvos-kataliku-jaunimo-sajungos-pavasaris-panevezio-regionas-1918-1940-metais/feed/ 0
Iš bibliotekos rankraštyno steigimo istorijos https://aina.lt/is-bibliotekos-rankrastyno-steigimo-istorijos/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=is-bibliotekos-rankrastyno-steigimo-istorijos https://aina.lt/is-bibliotekos-rankrastyno-steigimo-istorijos/#respond Sat, 23 Jun 2018 01:03:18 +0000 https://aina.lt/?p=66551 Naujiena Iš bibliotekos rankraštyno steigimo istorijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Po nepriklausomybės atkūrimo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktoriumi paskirtas Raimundas Voiška 1991 metais bibliotekoje įkūrė Rankraščių sektorių. Iki tol nustatyta tvarka asmenų ir institucijų rankraštinį palikimą galėjo kaupti tik mokslinės Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos ir Nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos. Visa tai žinant, šiandien galima pasakyti, kad įsteigti rankraštyną Panevėžyje buvo itin drąsus žingsnis. Biblioteka …

Naujiena Iš bibliotekos rankraštyno steigimo istorijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Iš bibliotekos rankraštyno steigimo istorijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Po nepriklausomybės atkūrimo Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktoriumi paskirtas Raimundas Voiška 1991 metais bibliotekoje įkūrė Rankraščių sektorių. Iki tol nustatyta tvarka asmenų ir institucijų rankraštinį palikimą galėjo kaupti tik mokslinės Vilniaus universiteto, Mokslų akademijos ir Nacionalinė Martyno Mažvydo bibliotekos.

Visa tai žinant, šiandien galima pasakyti, kad įsteigti rankraštyną Panevėžyje buvo itin drąsus žingsnis. Biblioteka kaupti, tvarkyti ir saugoti rankraštinį paveldą tuo metu neturėjo jokios patirties. Antra, jokių rankraštinių dokumentų ji dar nebuvo sukaupusi. Viską reikėjo pradėti nuo nulio ir nežinios. Nors komplektuoti rankraščių fondą buvo ne mūsiškės bibliotekos prerogatyva, bet vykstant jos pertvarkai tokiam žingsniui žengti laikas buvo palankus.

Manau, kad apsispręsti steigti bibliotekoje rankraštyną padėjo dar tai, kad paskirtas jos direktoriumi Raimundas Voiška buvo istorikas. Sutikęs jį, vis jam paminėdavau, kad Panevėžiui reikia rankraštyno. Jo nesant, mes jau daug praradom ir dar daug prarasim. Mūsų krašto rašytojų, menininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų rankraštiniu palikimu turime pasirūpinti mes patys ir jis turi būti saugomas ne kur kitur, o Panevėžyje.

Kito pašnekesio metu Raimundas Voiška jau pasakė: „Gerai, parašyk į laikraštį, kad reikia rankraštyno“. Nieko nelaukdamas paskubomis sukurpiau tekstą, kurį taip ir pavadinau „Reikalingas rankraštynas“. Nunešiau į „Panevėžio balsą“. Peržiūrėjęs šio laikraščio pirmųjų nepriklausomybės metų komplektus, jį radau atspausdintą 1991 m. birželio 8 d. Kad nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. viešojoje bibliotekoje įkuriamas Rankraščių sektorius, Raimundas Voiška įsakymą parašė liepos 30 d.

Vėliau jau dirbant Panevėžio apskrities archyve, sulaukiau pasiūlymų archyve pradėti komplektuoti asmenų fondus. Bet atsakiau, kad rankraščių fondai Panevėžyje jau komplektuojami. Ir tai daro apskrities viešoji biblioteka. Šiame reikale konkurencija nenaudinga, todėl archyvas ir toliau kaups valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių dokumentus. Be to, biblioteka jau buvo įgijusi rankraštinių dokumentų tvarkymo ir saugojimo patirties. Archyvas jos neturėjo.

Dėl atsakingo požiūrio į krašto istoriją ir atminties išsaugojimą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje rankraštynas gyvuoja jau 27 metus. Per tą laiką jame sukaupta ir saugoma 171 fondas, kuriuose yra per 18 900 saugojimo vienetų dokumentų. Kad suteikti informaciją apie rankraštyne saugomus fondus ir palengvinti krašto istorija besidominčių tyrinėtojų darbą, 2004 metais biblioteka išleido „Rankraščių rinkinių rodyklę“.

Nuotraukose:

  1. Raimundas Voiška. Iš bibliotekos rankraščių rinkinių.
  2. Įsakymas dėl Rankraščių sektoriaus įkūrimo. Iš bibliotekos archyvo.
  3. Rankraštyno darbuotojos Elvyra Pažemeckaitė ir Stasė Mikeliūnienė. Iš bibliotekos rankraščių rinkinių.

Leonas Kaziukonis

Naujiena Iš bibliotekos rankraštyno steigimo istorijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/is-bibliotekos-rankrastyno-steigimo-istorijos/feed/ 0