Aleksandras Izgorodinas, banko „Citadele“ ekonomistas.

Praėjusios savaitės duomenys atskleidė vadinamąją „dviejų greičių“ pasaulio ekonomiką. JAV paslaugų sektoriaus įmonės išlieka pastebimai optimistiškos, o euro zonoje nuotaikos tebėra santūrios, mažmeninės prekybos rodikliai toliau svyruoja. Šį skirtumą atspindėjo ir finansų rinkos: JAV didžiųjų bendrovių akcijos brango, Europos akcijų indeksai smuko, o energijos išteklių kainos reikšmingai pakilo. Jei jos išliks dabartinio lygio, gali vėl sustiprėti sąnaudų spaudimas, kuris visai neseniai buvo pradėjęs slūgti.

JAV paslaugų sektorius išlieka optimistiškas, Europa – atsargesnė

Birželį JAV ISM paslaugų sektoriaus indeksas sumažėjo nuo 54,5 iki 54,0 punkto, tačiau išliko aiškioje augimo zonoje. Naujų užsakymų ir verslo aktyvumo augimas sulėtėjo, bet įmonės pirmą kartą per keturis mėnesius pranešė apie padidėjusį darbuotojų skaičių. Kaip ir gamybos sektoriuje, mažėjant naftos kainoms, birželį JAV paslaugų įmonėse sulėtėjo sąnaudų ir kainų augimas.

Europoje padėtis išliko gerokai santūresnė. Nors euro zonos paslaugų sektoriaus nuotaikos birželį pagerėjo, PMI indeksas pakilo tik iki 49,4 punkto ir liko žemiau 50 punktų ribos, skiriančios augimą nuo nuosmukio.

Kinijoje paslaugų sektoriaus optimizmas birželį šiek tiek sumažėjo – indeksas siekė 54,1 punkto, nors mėnesiu anksčiau buvo fiksuotas pagerėjimas. Svarbu tai, kad kainų spaudimas mažėjo visuose trijuose regionuose. Tai sudaro palankesnes sąlygas stabilesniam ekonomikos augimui artimiausiais ketvirčiais.

Euro zonos mažmeninė prekyba ir toliau svyruoja

Gegužę mažmeninės prekybos apimtis euro zonoje per mėnesį padidėjo 0,2 proc. po 0,3 proc. kritimo balandį ir buvo tik 0,5 proc. didesnė nei praėjusių metų pabaigoje.

Padėtis skirtingose šalyse išliko nevienoda. Maždaug pusėje euro zonos valstybių prekybos apimtis per mėnesį augo, įskaitant Vokietiją ir Ispaniją, o kitose mažėjo arba nekito. Tarp jų pateko Italija, Prancūzija ir Baltijos šalys.

Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, euro zonos mažmeninės prekybos apimtis buvo 1,6 proc. didesnė. Tai rodo nuosaikų, bet nevienodą vartojimo augimą regione – aiškios kilimo tendencijos kol kas nėra, nepaisant lėtėjančios infliacijos ir gerėjančios perkamosios galios.

Rinkose – skirtingos JAV bei Europos kryptys ir energijos kainų šuolis

JAV didžiųjų bendrovių akcijos praėjusią savaitę brango. Technologijų bendrovių gausus „Nasdaq Composite“ indeksas pakilo 1,7 proc., o „S&P 500“ – 1,2 proc. Tuo metu mažųjų bendrovių „Russell 2000“ indeksas smuko 0,6 proc., tad akcijų rinkos augimas buvo sutelktas didžiausiose įmonėse.

Europos akcijų indeksai, priešingai, smuko visose pagrindinėse rinkose: Vokietijos DAX prarado 2,8 proc., Ispanijos IBEX 35 – 2,4 proc., „Euro Stoxx 50“ – 2,2 proc., Prancūzijos CAC 40 – 2,0 proc. Panašaus masto nuosmukis skirtingose šalyse rodo, kad tai viso regiono, o ne pavienių rinkų tendencija.

Didžiausi savaitės pokyčiai fiksuoti energijos rinkose. „Brent“ naftos kaina pakilo 5,9 proc. iki maždaug 76 JAV dolerių už barelį, o Europos TTF gamtinių dujų kaina šoktelėjo 10,5 proc.

Birželį kritusios naftos kainos padėjo pristabdyti infliaciją abiejose Atlanto pusėse, tačiau praėjusios savaitės kainų pakilimas primena, kad energijos kainų mažėjimas nebūtinai bus tolygus. Brangesnė energija labiau nepalanki Europos pramonei, kuri nuo importuojamų dujų priklauso labiau nei JAV. Tai iš dalies gali paaiškinti regiono akcijų rinkų silpnumą.

Valiutų rinkose pokyčiai buvo gerokai mažesni. Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu beveik nesikeitė ir siekė 1,1430, o aukso kaina savaitę baigė iš esmės stabili.

Ką stebėti šią savaitę

Svarbiausias savaitės įvykis finansų rinkoms – antradienį skelbiami JAV birželio infliacijos duomenys. Prognozuojama, kad vartotojų kainos per mėnesį beveik nesikeitė, o metinė bazinė infliacija išliks 2,9 proc.

Penktadienį bus paskelbti galutiniai euro zonos birželio infliacijos duomenys, kurie, kaip tikimasi, patvirtins 2,8 proc. metinę infliaciją ir 2,4 proc. bazinę infliaciją. Abu rodikliai tebebus aukštesni už Europos Centrinio Banko 2 proc. tikslą.

Ketvirtadienį JAV mažmeninės prekybos duomenys parodys, ar po stipraus pavasario vartotojų išlaidos pradeda lėtėti.

Iveta Pigagienė, „SEB Life and Pension Baltic SE“ Lietuvos filialo vadovė.

Panašu, kad Lietuvoje prasideda kitas pensijų reformos etapas. Pirminės emocijos atslūgo, o gyventojų, nusprendusių trauktis iš II pakopos pensijų kaupimo, pastebimai sumažėjo. Per antrąjį šių metų ketvirtį prašymų nutraukti kaupimą buvo gauta apie 5 kartus mažiau nei per pirmąjį metų ketvirtį, rodo bendrovės „SEB Life and Pension Baltic SE“ duomenys. Tačiau dar labiau išryškėjo pagrindinis neigiamas reformos efektas – dažniau pasitraukia jauniausi dirbantys gyventojai.  

Pirmąjį metų ketvirtį buvo akivaizdu, kad pensijai skirtas lėšas iš II pakopos pensijų fondų dažniau atsiima mažesnes pajamas uždirbantys gyventojai. Tuo metu naujausi balandžio – birželio mėnesių duomenys parodė, kad antrąjį metų ketvirtį gyventojų, nusprendusių nebekaupti pensijai, buvo apylygiai visose pajamų kategorijose. Tai dar kartą patvirtina, kad įsigaliojus reformai lėšos pirmiausiai buvo atsiimtos vartojimo reikmėms ar kitiems individualiems finansiniams klausimams spręsti.

Šiuo metu stabilizavosi tiek iš II pensijų pakopos fondų pasitraukiančių, tiek juose pradedančių kaupti gyventojų skaičius. Be to, svarbu priminti, kad bendrai II pakopos pensijų sistema šalyje laikosi stabiliai ir užtikrintai – nors daug kalbama apie pasitraukiančius asmenis, dauguma gyventojų sistemoje kaupia ir toliau.

Vis dėlto, stabilumas nereiškia, kad reforma neturėjo jokio neigiamo poveikio.

Nerimą kelia jauniausi dirbantieji

Apibendrinus pirmojo ir antrojo metų ketvirčių duomenis dar labiau išryškėjo, kad didesnė dalis pasitraukiančiųjų  – tarp jauniausių dirbančių lietuvių.

Šių metų pirmojo pusmečio rezultatai rodo, kad iš II pakopos pensijų fondų dažniau pasitraukia jauni, iki 35 metų dirbantys asmenys bei tie gyventojai, kurių pajamos yra mažesnės už vidutinį atlyginimą. Tuo metu vyresni nei 55 metų gyventojai iš sistemos pasitraukia rečiausiai, nes artėjant pensijai geriau supranta, kad jai reikia ruoštis.

Nerimą kelia ir tai, kad nemaža dalis iš fondų atsiimtų lėšų nėra investuojamos, o tiesiog lieka gyventojų sąskaitose. Lietuvos banko duomenimis, 2026 m. gegužę gyventojai einamosiose sąskaitose (vienadieniuose indėliuose) laikė apie 22 mlrd. eurų – net 4 mlrd. eurų daugiau nei prieš metus.

Pamiršta sudėtinių palūkanų efektą

Jauniausių dirbančių gyventojų situacija gali tapti ilgalaike pensijų sistemos problema. Jaunam žmogui pensija atrodo tolima, todėl sprendimas taupyti dažnai atidedamas. Tuo metu investavime didžiausias žmogaus sąjungininkas yra laikas – kuo anksčiau pradedama kaupti ir investuoti lėšas, tuo didesnį rezultatą sukuria sudėtinių palūkanų efektas.

Sudėtinių palūkanų efektą galime iliustruoti paprastu pavyzdžiu*. Tarkime, 35 metų žmogus II pakopos pensijų fonde kaupia nuo 22 metų ir uždirba 1 500 eurų atskaičius mokesčius. Šiai dienai jis yra sukaupęs apie 12 000 eurus. Jei kaupimą tęstų dar 30 metų iki 65 metų, jo sukaupta suma galėtų siekti apie 183 000 eurų. Iš jų net 62 proc., t.y. daugiau nei 114 tūkst. eurų sudarytų investicinė grąža, apie 44 tūkst. eurų – paties žmogaus į fondą sumokėtos įmokos, dar apie 23 tūkst. eurų – valstybės sumokėtos įmokos. Daugiau nei 40 proc. iš minėtų 182 tūkst. eurų būtų uždirbta per paskutinius 10 investavimo metų, kadangi sudėtinių palūkanų efektas reikšmingiausiai atsiskleidžia investicinio laikotarpio pabaigoje, po 30 metų investavimo.

Maksimalus potencialas – taupant nuo pirmo atlyginimo

Aptartas pavyzdys puikiai iliustruoja, kad didžiausia klaida, kurią gali padaryti jaunas žmogus – atsisakyti potencialo, kurį sukuria ilgas, 30–40 metų, investavimo periodas.

Maksimali nauda pasiekiama tuomet, kai asmuo investuoti pradeda gavęs patį pirmąjį savo atlyginimą. Be to, ankstyvas investavimas padeda ugdyti įprotį ir ilgainiui žmogus net nebejaučia kažko atsisakantis – lėšas investavimui atideda lygiai taip pat, kaip ir kitoms kasdienėms reikmėms.

Jauniems dirbantiesiems rūpintis savo finansine ateitimi svarbu ir vertinant Lietuvos demografines tendencijas. Visuomenei senstant, vienam dirbančiajam teks išlaikyti vis daugiau pensinio amžiaus žmonių, todėl atsakomybė už finansinį saugumą senatvėje vis labiau teks pačiam žmogui. Sprendimai, priimami tik pradėjus dirbti, gali turėti didelę įtaką gyvenimo kokybei po kelių dešimtmečių.

*Pateiktas pavyzdys apskaičiuotas remiantis SEB II pakopos pensijos skaičiuokle ir joje nurodytomis skaičiavimo prielaidomis.

Komentaro autorė Kristina Ruseckienė, SEB banko taupymo ir investavimo paslaugų vadovė.

Visi tėvai siekia vaikams užtikrinti geresnę finansinę ateitį, todėl gimus kūdikiui pradeda taupyti – būsimoms studijoms ar kitam didesniam tikslui. Ilgą laiką buvo įprasta pilnametystės sulaukusiam jaunuoliui įteikti fiksuotą pinigų sumą, tačiau ši tradicija keičiasi. Šiuolaikiniai tėvai dažniau investuoja ir turi galimybių vaikams padovanoti pirmąjį milijoną bei pasyvių pajamų šaltinį.

Vis daugiau lietuvių reguliariai investuoja – SEB banko užsakymu pernai atliktas tyrimas parodė, kad tai daro apie trečdalis (32 proc.) šalies gyventojų. Tarptautiniai skaičiavimai rodo, kad investuotojams daug svarbesnis yra investavimo laikotarpis nei tai, kokią sumą jie reguliariai investuoja. Net ir nedidelės, tačiau ilgai bei reguliariai investuojamos sumos gali padėti sukaupti solidų kapitalą.

Šis principas šiuolaikiniams tėvams leidžia pergalvoti strategiją, kaip pasirūpinti vaikų ateitimi. Reguliariai investuodami nedideles pinigų sumas, tėvai per ilgą laikotarpį gali jaunuoliams sukaupti solidų investicinį portfelį. Tačiau teks keisti įpročius – dovanoti ne konkrečią pinigų sumą studijoms ar kitam tikslui apmokėti, o žinias ir įpročius.

Pirmajam milijonui – 5 eurai per dieną

Jei išdrįstume būti ambicingesni, vaikams galime padovanoti net ir pirmąjį milijoną. Laikantis prielaidos, kad akcijų rinka kasmet uždirba vidutiniškai 10 proc. grąžą, kas mėnesį investuodami po 100 eurų, pilnametystės sulaukusiam jaunuoliui galėtume padovanoti apie 60 tūkst. eurų vertės investicinį portfelį. Jei paskatintume jaunuolį ir toliau investuoti tiek pat iki jam sueis 40 metų, pavyktų sukaupti apie 630 tūkst. eurų. Pirmajam milijonui sukaupti atitinkamai reikėtų 40 metų investuoti po 160 eurų per mėnesį arba kiek daugiau nei po 5 eurus per dieną.

Susidūrę su tokiu pavyzdžiu žmonės vis dar nustemba, nes mėnesinė investicijų suma pasirodo nedidelė, palyginti su tuo, kokį portfelį įmanoma sukaupti. Svarbu suprasti, kad minėtame pavyzdyje net 935 tūkst. eurų iš sukaupto milijono eurų sudarytų investicijų grąža. Tai – sudėtinių palūkanų efekto rezultatas. Didžiausią grąžą portfelis generuotų investicinio laikotarpio pabaigoje. Pagrindinė taisyklė – investuoti pakankamai ilgai, kad sudėtinių palūkanų efektas taptų reikšmingas.

Vienas žaislas ar 316 tūkst. eurų?

Šiais laikais didelė dalis visuomenės gyvena pertekliaus sąlygomis. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas parodė, kad didelis žaislų kiekis netgi mažina vaikų kūrybiškumą. Skaičiuojama, kad vidutinė šeima savo namuose turi nuo 100 iki 250 įvairiausių žaislų.

Įsivaizduokime, kad kas mėnesį atsisakytume vieno ar kelių žaislų, kainuojančių apie 50 eurų. Tokio dydžio mėnesinė investicija, laikantis anksčiau minėtų prielaidų, per 18 metų padėtų sukaupti apie 30 tūkst. eurų, o per 40 metų – apie 316 tūkst. eurų, iš kurių net 300 tūkst. eurų sudarytų investicinė grąža.

Svarbu suprasti, kad dovanojami pinigai vaikams yra lengvai pasiekiami, todėl jaunuoliai neretai jaučia pagundą juos išleisti. Panašiai nutinka ir su taupyklėje laikomomis santaupomis. Tuo metu investicijos skatina taupyti toliau.

Be to, investavimas šeimoje gali tapti bendru užsiėmimu – su vaikais galima kartu domėtis akcijų rinka, programėlėse stebėti, kaip formuojamas investicinis portfelis, analizuoti, kodėl vienais laikotarpiais jo vertė auga, o kitais – mažėja. Įsitraukdami į procesą, vaikai geriau suvokia pinigų vertę, o investavimas tampa natūraliu įpročiu, kurį lengva išlaikyti suaugus.

Ateities kartoms – pasyvių pajamų šaltiniai

Šiuolaikinės technologijos ir sparčiai besivystančios kapitalo rinkos atvėrė galimybes investuoti praktiškai kiekvienam. Tai lemia, kad vis daugiau žmonių investuoja ir vis daugiau jų susikuria pasyvių pajamų šaltinius – reguliarias pajamas, uždirbamas iš investicijų grąžos.

Tad kodėl papildomo pajamų šaltinio nesukūrus savo vaikams? Pavyzdžiui, anksčiau minėta 100 eurų mėnesinė investicija ir sukauptas 630 tūkst. eurų investicinis portfelis reikštų, kad 10 proc. metinė grąža leistų uždirbti apie 63 tūkst. eurų. Tai sudarytų apie 5 250 eurų reguliarių pajamų per mėnesį. Nors praktikoje investicijų grąža kasmet svyruoja ir nėra garantuota, šis pavyzdys puikiai iliustruoja, kad ilgas investavimo periodas turi reikšmingą finansinį potencialą.

Gyvename nuolat besikeičiančiomis aplinkybėmis. Tačiau viena išlieka nepakitę – finansiškai raštingi žmonės, gebantys kaupti ir įdarbinti kapitalą, turi daugiau finansinio saugumo, pasirinkimo laisvės ir galimybių prisitaikyti. Tad verta savo vaikų ateičiai kelti ambicingesnius tikslus.

Tyrimą 2025 metų lapkritį SEB banko užsakymu atliko tyrimų bendrovė „Norstat“. Buvo apklausta 1 001 Lietuvos gyventojas nuo 18 iki 65 metų.

Aleksandras Izgorodinas, banko „Citadele“ ekonomistas.

Vasaros mėnesiai rodo laipsnišką pasaulio ekonomikos augimo tempo normalizavimąsi – infliacinis spaudimas palaipsniui mažėja, o ekonominis aktyvumas išlieka gana atsparus. Žemesnės energijos išteklių kainos padėjo pristabdyti kainų augimą tiek Europoje, tiek JAV – tai pagerino namų ūkių perkamąją galią ir sumažino įmonių sąnaudų naštą. Nors gamybos sektoriuje ir darbo rinkoje kai kuriuose regionuose stebimas nuosaikesnis aktyvumas nei pavasarį, ekonomikos augimo perspektyvos išlieka teigiamos, o infliacijos atsitraukimas didina stabilesnio augimo galimybes ateinančiais ketvirčiais.

Vasaros pradžioje gamintojų optimizmas pasaulyje šiek tiek sumažėjo

JAV ISM gamybos indeksas birželį sumažėjo iki 53,3 punkto nuo 54 punktų gegužę – tai buvo aukščiausias lygis per pastaruosius ketverius metus. Per mėnesį gamybos sektoriaus augimas sulėtėjo, tačiau JAV pagamintos produkcijos paklausa išliko stipri. Panaši tendencija buvo stebima ir euro zonoje bei Kinijoje, kur gamintojų nuotaikos birželį buvo kiek silpnesnės nei gegužę, tačiau abiejų regionų PMI indeksai išliko augimo zonoje ir viršijo 50 punktų ribą.

Tuo pat metu naftos kainų kritimas pasaulio finansų rinkose prisidėjo prie lėtesnio sąnaudų ir kainų augimo. Įmonių vadovai tiek JAV, tiek euro zonoje ir Kinijoje pranešė apie gerokai sumažėjusį sąnaudų spaudimą. Nors naujų užsakymų apimtis toliau augo visuose trijuose regionuose, eksporto užsakymų skaičius mažėjo.

Birželį euro zonos metinė infliacija sulėtėjo iki 2,8 proc., nuo 3,2 proc. gegužę

Infliacijos mažėjimą daugiausia lėmė žemesnės energijos išteklių kainos, prie kurių prisidėjo naftos kainų kritimas paskelbus Irano ir JAV paliaubas. Birželį „Brent“ naftos kaina eurais buvo vidutiniškai 17 proc. žemesnė nei gegužę. Sulėtėjo ir bazinė infliacija, kuri neapima energijos išteklių ir maisto kainų svyravimų – birželį ji sumažėjo iki 2,4 proc., nuo 2,6 proc. gegužę.

Toliau lėtėjo ir maisto kainų augimo tempas – birželį jis siekė 1,6 proc., palyginti su 1,9 proc. gegužę. Palyginimui, per pirmuosius keturis šių metų mėnesius maisto kainos augo vidutiniškai 2,5 proc.

„Bloomberg“ apklausti analitikai prognozuoja, kad vidutinė infliacija euro zonoje šiemet sieks 2,9 proc., o kitąmet ji galėtų sumažėti iki 2,2 proc. Šios prognozės dar ne iki galo atspindi pastarojo meto naftos kainų kritimą, todėl artimiausiais mėnesiais jos gali būti mažinamos. JAV infliacijos prognozės taip pat palaipsniui mažėja – analitikai numato, kad vidutinė infliacija šiemet sieks apie 3,4 proc.

Po stipraus pavasario JAV darbo rinka birželį sulėtėjo

Dirbančiųjų skaičius JAV birželį išaugo 57 tūkst. žmonių, nors balandį ir gegužę prieaugis viršijo 100 tūkst. per mėnesį. Nedarbo lygis birželį sumažėjo iki 4,2 proc. po tris mėnesius iš eilės laikęsis ties 4,3 proc.

Palyginti su geguže, šiek tiek išaugo ir naujų prašymų dėl nedarbo išmokų, tačiau jų skaičius išliko istoriškai žemas – vidutiniškai kiek daugiau nei 220 tūkst. per savaitę.

Pastarosiomis savaitėmis padidėjo ir bendras nedarbo išmokų gavėjų skaičius, o tai, kartu su lėtesniu darbuotojų samdymu, rodo, kad JAV darbo rinka palaipsniui praranda ankstesnę dinamiką. Vis dėlto darbo užmokestis toliau augo – darbuotojų atlyginimų pajamos birželį padidėjo 0,3 proc., palyginti su paskutiniu pavasario mėnesiu, ir 3,5 proc. per metus, taip išlaikant stabilų namų ūkių pajamų augimą.

Mieli panevėžiečiai,

Nuoširdžiai sveikinu Jus Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – dienos proga.

Tegul meilė Lietuvai, vienybė ir pagarba mūsų istorijai įkvepia kurti stiprią, saugią ir klestinčią valstybę.

Gražios ir prasmingos Valstybės dienos!

Ramūnas Vyžintas
Lietuvos Respublikos Seimo narys

Apmokėta iš LR Seimo nario Ramūno Vyžinto parlamentinių lėšų.

Mieli panevėžiečiai,

Liepos 6-ąją švenčiame Valstybės – Lietuvos  Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną.

Ši prasminga diena primena svarbius istorinius įvykius, šalies didvyrius ir visus, kurie kūrė Lietuvą.

Minėdami šią dieną, prisimindami praeitį, vis labiau puoselėkime savo Tėvynę, savo kasdieniais darbais, patirtimi ir žiniomis kurkime ateities Lietuvą.

Tegul plačiai ir išdidžiai skamba Tautiška giesmė, savo vienybe stiprinanti Lietuvą!

Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Busila

Apmokėta iš LR Seimo nario Andriaus Busilos parlamentinių lėšų.

Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Kol Lietuvos keliautojai vis plačiau atveria pinigines Viduržemio jūros kurortuose, į šalį atvykstantys užsienio turistai demonstruoja taupymo režimą. Dėl to Lietuvos turizmo balansas sparčiai blogėja: 2019 m. deficitas siekė 66 mln. eurų, 2022 m. – 150 mln. eurų, o 2025 m. šoktelėjo iki 267 mln. eurų. Kitaip tariant, vis daugiau pinigų iš Lietuvos iškeliauja kartu su poilsiautojais.

Neigiamą turizmo balansą fiksuoja kone visos Šiaurės Europos valstybės. Saulės ir šilumos išsiilgę šiauriečiai tapo vienais svarbiausių Pietų Europos turizmo sektoriaus klientų. Be to, tokios šalys kaip Ispanija, Italija, Graikija ar Turkija dažnai gali pasiūlyti geresnį kainos ir kokybės santykį, todėl brangstančiai Lietuvai tampa vis sunkiau su jomis konkuruoti.

Kavos puodelis Italijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje neretai kainuoja beveik dukart pigiau nei Lietuvoje. O tai, kaip aktyviai mūsų tautiečiai graibsto kelialapius į Turkijos „viskas įskaičiuota“ kurortus, parodo tikrąjį Baltijos tigro finansinį raumenį.

Lietuvių norą keliauti skatina ir reikšmingai išaugusios pajamos. Kartu keičiasi ir išlaidų struktūra. Jei prieš 20 metų net 40 proc. kelionės biudžeto sudarė pirkiniai, šiandien ši dalis susitraukė iki vos 9 proc. Tuo tarpu išlaidos maistui, laisvalaikiui ir apgyvendinimui išaugo nuo 25 proc. iki 50 proc. Šiuolaikinis keliautojas nebenori vien gulėti paplūdimyje ar grįžti su pilnu lagaminu pirkinių – lietuviai iš kelionių parsiveža mažiau daiktų, bet daugiau patirčių.

Užsienio turistų srautas Lietuvoje taip pat auga, tačiau gerokai lėčiau. Mūsų šalį vis dažniau atranda keliautojai iš Jungtinių Amerikos Valstijų, Izraelio ir Pietų Europos, tačiau svečių iš Skandinavijos bei kaimyninės Lenkijos skaičius nebedidėja. Be to, daugiau nei pusė užsienio turistų aplanko tik Vilnių, mažesnė dalis užsuka į Kauną ar Klaipėdą, o likę šalies regionai jiems vis dar lieka terra incognita.

Džiugina tai, kad patys lietuviai vis aktyviau keliauja po savo šalį. Tačiau didžioji dalis gyventojų vis dar renkasi tradicinius maršrutus – Palangą, Neringą, Druskininkus, Birštoną ar didžiuosius miestus. Tuo metu dešimtys unikalių Lietuvos vietovių vis dar laukia savo atradėjų.

Šiais metais lietuvius keliauti neabejotinai paskatins iš antrosios pensijų pakopos atsiimtos lėšos bei vėsi vasaros pradžia. Vis dėlto, turistautojų planus gali pakoreguoti išaugusios lėktuvų bilietų kainos bei tebesitęsiantis geopolitinis neapibrėžtumas Artimuosiuose Rytuose, dėl kurio dalis gyventojų gali teikti prioritetą atostogoms Lietuvoje.

Kelionių pasirinkimai, kaip ir ekonomikos rodikliai, parodo, ko žmonės iš tikrųjų nori ir už ką yra pasirengę mokėti. Šiandien svarbiausias klausimas yra ne tai, ar Baltijos tigras gali sau leisti keliauti – akivaizdu, kad gali. Kur kas įdomiau, ar Lietuva sugebės tapti šalimi, kuri ne tik pritraukia turistus ir jų pinigines, bet ir paskatina juos sugrįžti.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Pavasarį kylant naftos ir kuro kainoms pasigirdo įspėjimai apie dviženklę infliaciją Lietuvoje. Realybė, jau matome, yra daug nuosaikesnė – metinė infliacija birželį dar šiek tiek padidėjo, tačiau jos pikas jau visai šalia.

Išankstiniais Valstybės duomenų agentūros duomenimis, per birželį kainos padidėjo 0,6 procento, o metinė infliacija pakilo iki 5,5 procento. Kodėl nereikėtų baimintis tolimesnio infliacijos įsibėgėjimo?

Atsivėrus Hormūzo sąsiauriui (neaišku ar ilgam, bet kol kas tikimės geriausio), naftos kaina nukrito žemiau 75 dolerių už barelį ir jau beveik sugrįžo ten, kur buvo prieš karinį konfliktą Irane. Iš paskos, nenoriai pasuko ir kuro kainos – net ir nebegaliojant laikinai akcizo lengvatai dyzeliui, jo kaina nukrito iki 1,70 euro.

Ši energijos krizė neturėjo daug šansų išsivystyti į 2022-ųjų infliacinę spiralę. Trąšos pabrango tik trumpam, suskystintinų gamtinių dujų trūkumo nebuvo, o dėl labai išaugusių Lietuvos pajėgumų gaminti elektrą iš saulės bei vėjo, Lietuvoje elektros kaina visai nepadidėjo.

Dar svarbiau – šiemet maisto žaliavų kainos ne tik nepadidėjo, bet išlieka mažiausios per pastaruosius penkerius metus. Kviečių, miežių, sojos pupelių, kukurūzų, rapso, žaliavinio pieno kainos šiuo metu yra žemiausiame lygyje nuo 2021 metų. Ženkliai atpigo net ir kavos bei kakavos pupelės, kurių kainos pastaraisiais metais buvo užkilusios į rekordines aukštumas.

Šios tendencijos žaliavų rinkose paaiškina, kodėl per pastaruosius metus vidutinės maisto kainos Lietuvoje visai nepadidėjo, kitaip sakant čia infliacija buvo artima nuliui. Didžiausią infliaciją šiemet jaučia naudojantys daug kuro ir kitų akcizinių prekių. Visi kiti jaučiasi neblogai ir pinigus leidžia entuziastingai – reali mažmeninės prekybos apyvarta šiemet yra beveik 7 proc. didesnė nei prieš metus (ir tik iš dalies dėl gyventojų išleidžiamų ilgalaikių santaupų).

Taip, šiemet vidutinė infliacija sieks apie 5 procentus, bus viena didžiausių regione ir tai nėra kuo būtų galima didžiuotis. Bet ją šį kartą labiausiai lemia ne išoriniai, o vidiniai veiksniai – padidėję kai kurie vartojimo mokesčiai ir, ypač, sparčiai augančios darbo sąnaudos. Todėl sveikintinas trišalės tarybos sutarimas minimalų atlyginimą kelti mažiau nei 8 procentais. Infliacija kitais metais jau nebesieks 3 procentų, o spartesnis minimalaus atlyginimo didinimas pavirstų ne gyventojų perkamosios galios, o kainų augimu.

Šiemet prie infliacijos dar kelias dešimtąsias procentinio punkto pridės ir nuo kito mėnesio Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos (VERT) sprendimu maždaug dešimtadaliu didinamos elektros ir apie 5 proc. keliamos gamtinių dujų kainos gyventojams (nedraugiškai vadinamiems „buitiniais vartotojais“).  Tačiau daugiau blogų naujienų kainų fronte neturėtų būti.

Ekonomistai moka ir mėgsta aprašyti tamsius scenarijus, gąsdinti krize, kokios dar nematėte arba infliacija, kokios nenorite matyti. Tačiau kol kas daug peno gąsdinimams nėra – šiek tiek baugins atslenkanti karščio, bet ne kylančių kainų banga.

Biohakingas, šalčio terapija, miego optimizavimas – ilgaamžiškumo tema sulaukia vis daugiau dėmesio. Investuojame į maisto papildus, sekame sveikatos rodiklius, tyrinėjame, kaip „nulaužti“ savo biologiją. Tačiau kiek laiko skiriame kitam klausimui – ar esame finansiškai pasirengę tam papildomam gyvenimo dešimtmečiui, kurį taip stengiamės išsikovoti?

Gyvename ilgiau – bet ar planuojame toliau?

Paskutiniais Valstybės duomenų agentūros duomenimis, Lietuvoje vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2023 m. buvo didžiausia nuo 1958-ųjų, kai pradėti rinkti tokie duomenys, ir siekė 77,43 metų – moterims 81,7, o vyrams 72,9 metų. Per tris dešimtmečius šis rodiklis pailgėjo maždaug devyneriais metais.

Europos Komisijos 2024 m. senėjimo ataskaitoje „Ageing Report 2024“ prognozuojama, kad iki 2070 m. Europos Sąjungoje vidutinė gyvenimo trukmė vyrams sieks apie 86 metus, o moterims priartės prie 90 metų ribos.

Tai reiškia, kad pensijoje galime praleisti ne 15–20, o 25–30 metų. Toks pokytis keičia ne tik sveikatos apsaugos ar socialinės politikos iššūkius – jis iš esmės keičia ir asmeninių finansų planavimo logiką.

Pasaulio ekonomikos forumo vertinimu, pasaulinis pensijų santaupų deficitas iki 2050 m. gali išaugti iki maždaug 400 trilijonų JAV dolerių. Už šio skaičiaus slypi paprasta realybė – gyvenimo trukmė ilgėja, tačiau daugelio žmonių finansinis pasirengimas šiam pokyčiui išlieka nepakankamas.

Reikšmingi pokyčiai pensijų sistemoje

Globalios tendencijos atsispindi ir Lietuvoje. Gyvenimo trukmė ilgėja, tačiau būtent tuo metu, kai ilgaamžiškumas reikalauja daugiau dėmesio ilgalaikiam finansiniam planavimui, 2026-ieji tapo lūžio metais Lietuvos pensijų sistemoje.

Iš II pakopos pensijų kaupimo sistemos jau pasitraukė daugiau nei pusė milijono gyventojų. Pats sprendimas pasitraukti nėra nei teisingas, nei klaidingas – kiekvieno žmogaus aplinkybės ir finansiniai tikslai skirtingi. Tačiau šis pokytis primena, kad ilgėjanti gyvenimo trukmė reiškia ir ilgesnį laikotarpį, kurį reikės finansuoti.

Šiandien daug investuojame į sveikatą, aktyvų gyvenimo būdą ir ilgaamžiškumą. Tačiau kartu svarbu pasirūpinti ir finansine šios vizijos puse. Todėl svarbiausia ne tai, kokią konkrečią kaupimo priemonę pasirenkame, o ar apskritai turime planą, kaip kaupti kapitalą ateičiai – per pensijų fondus, investicijas, nekilnojamąjį turtą ar kitas priemones. Kuo ilgiau gyvename, tuo svarbesnis tampa finansinis pasirengimas ilgesnei senatvei.

Laiko galia veikia tik tiems, kurie ją išnaudoja

Finansinį planavimą dažnai atidedame „vėlesniam laikui“ – kai uždirbsime daugiau, kai vaikai užaugs, kai grąžinsime paskolą. Problema ta, kad „vėliau“ ateina greičiau, nei tikimės.

Tarptautiniai tyrimai nuosekliai rodo tą patį dėsningumą – žmonės, pradėję kaupti ir investuoti anksčiau, net ir mažesnėmis sumomis, ilgainiui sukaupia reikšmingai didesnį kapitalą nei tie, kurie pradeda vėliau, nors ir skiria didesnes įmokas. Sudėtinių palūkanų efektas veikia tik tada, kai jam suteikiame svarbiausią ingredientą – laiką.

Būsto paskola, vaikų išsilavinimas ar kasdienės išlaidos dažnai tampa pagrindiniais finansiniais prioritetais. Tačiau greta jų svarbu numatyti vietos ir ilgalaikiam finansiniam saugumui.

Ilgaamžiškumas – ne tik sveikatos, bet ir finansų klausimas

Gyvename laikotarpiu, kai neapibrėžtumas tapo nuolatine ekonominės aplinkos dalimi. Tačiau būtent todėl ilgalaikis finansinis planavimas tampa dar svarbesnis. Kuo ilgiau gyvename, tuo didesnę reikšmę įgauna sukauptas kapitalas, investicijos ir kiti finansinio saugumo šaltiniai.

Ilgėjanti gyvenimo trukmė yra viena pozityviausių šių laikų tendencijų. Tačiau ji kartu reiškia ir didesnę atsakomybę planuojant asmeninius finansus. Jei investuojame į savo sveikatą ir siekiame gyventi ilgiau, verta pasirūpinti ir tuo, kaip finansuosime tuos papildomus gyvenimo metus.

Komentaro autorė – „Citadele“ banko valdybos pirmininkė, generalinė direktorė Rūta Ežerskienė.

Simonas Lisauskas, „Lietuvos draudimo“ generalinis direktorius.

Pastaraisiais metais pasaulis įprato gyventi nuolatiniame neapibrėžtume. Karo veiksmai įvairiuose pasaulio regionuose, geopolitinė įtampa, klimato iššūkiai ir pranašaujama dirbtinio intelekto technologijų revoliucija tapo kasdieniais klausimais. Paradoksalu, tačiau didžiausią stresą žmonėms dažnai kelia ne pačios blogos naujienos, kiek nežinojimas, kas jų laukia rytoj. Būtent todėl šių dienų neapibrėžtumo aplinkoje gebėjimas susikurti bent dalį nuspėjamumo savo gyvenime tampa labai svarbia savybe.

Žmonės visais laikais ieškojo būdų sužinoti, kokia bus ateitis: klausė būrėjų, sudarinėjo horoskopus, sekė gamtos ženklus, o šiandien skaitome ekonomistų prognozes ar geopolitikos ekspertų vertinimus. Už viso to slypi tas pats žmogiškas poreikis – noras žinoti, kas mūsų laukia rytoj.

Kodėl žmonėms taip svarbu numatyti ateitį, paaiškina psichologija. Jeigu reikėtų rinktis tarp blogos žinios ir nuolatinės nežinomybės, mažiau streso sukeltų pirmasis variantas. Psichologai pastebėjo, kad mūsų smegenys kur kas sunkiau toleruoja neapibrėžtumą nei aiškiai įvardytą grėsmę. Kai nežinome, kas mūsų laukia, smegenys negali atsipalaiduoti – stebime aplinką, analizuojame signalus ir nuolat ruošiamės galimai grėsmei. Toks budėjimo režimas reikalauja daug energijos ir kelia lėtinį stresą.

Tačiau pastaraisiais metais gyvename laikotarpiu, kai neapibrėžtumas tapo nuolatiniu mūsų palydovu. Karai, geopolitinė įtampa, technologijų progresas, klimato kaitos padariniai ir ekonomikos svyravimai verčia pripažinti – pasaulis tampa vis sunkiau prognozuojamas.

Siekiant išsiaiškinti, kiek nuspėjamu savo gyvenimą mato šalies gyventojai, šį pavasarį didžiausia šalies draudimo bendrovė „Lietuvos draudimas“ atliko gyventojų tyrimą. Jis atskleidė, kad šalies gyventojai savo gyvenimo nuspėjamumą vertina tik vidutiniškai (54 balai iš 100 galimų).

Detaliau tiriant penkias gyvenimo sritis, tai yra, finansus, karjerą, sveikatą, kasdienos rutinas ir geopolitiką, paaiškėjo (ir nenustebino), kad mažiausiai nuspėjama yra būtent išorinių grėsmių ir politikos aplinka. Šioje srityje gyventojų galimybės prognozuoti ir turėti įtakos ateičiai 100 balų skalėje tesiekia 38 balus.

Visgi svarbiausias tyrimo atradimas buvo tas, kad nuspėjamumo jausmą labiausiai lemia mūsų pačių veiksmai, o ne išorinės aplinkybės. Labiau nuspėjamu savo gyvenimą laiko ne tie, kurie gyvena be rizikų ar netikėtumų, o galintys daryti įtaką savo ateičiai ir dėl to besiimantys konkrečių veiksmų.

Iš pirmo žvilgsnio, tai gali atrodyti paradoksalu. Būtų logiška manyti, kad ramybę kuria palankios geopolitinės aplinkybės, ekonominis stabilumas ar tiesiog sėkmė. Tačiau mažiausiai savo ateitimi yra užtikrinti tie žmonės, kurie imasi pasyvesnių veiksmų, pavyzdžiui, išlaidų mažinimo, informacijos pertekliaus ribojimo ar pasirinkimo iš viso nieko nedaryti.

Tuo tarpu labiausiai savo ateitimi užtikrinti žmonės nebūtinai jaučiasi gyvenantys visiškai saugiame pasaulyje. Jie supranta, kad ne visas rizikas galima pašalinti, tačiau vietoje laukimo, jie renkasi veikimą: finansų srityje tai reiškia investicijas, papildomų pajamų šaltinių paiešką ar finansinės apsaugos stiprinimą, karjeros srityje – nuolatinį kompetencijų ugdymą ir profesinių ryšių kūrimą, sveikatos – kasdienius sveikus įpročius, kurie ilgainiui tampa svarbesni už pasekmių gydymą.

Tai labai svarbi žinia ne tik gyventojams, bet ir verslui: jaučiamės tvirčiau tada, kai turime ne pasyvias garantijas, o veiksmų planą. Mes neturime svertų kontroliuoti geopolitikos, sustabdyti technologinės revoliucijos ar klimato kaitos padarinių, tačiau galime stiprinti savo pasirengimą.

Nuspėjamumas šiandien nebėra stabilumo sinonimas, veikiau − tai gebėjimas išlikti atspariais pasaulyje, kuris nuolat keičiasi. Kuo daugiau energijos skiriame ne bandymams atspėti ateitį, o pasirengimui, tuo daugiau kontrolės susigrąžiname į savo rankas. Ir galbūt būtent tai šiandien yra didžiausias konkurencinis pranašumas – gyventojams, verslui ir visai mūsų valstybei.

Švenčiame gražiausią ir paslaptingiausią vasaros šventę – Jonines. Tai mūsų tradicijos, papročiai, mūsų ryšys su mus supančia gyvąja gamta.

Mieli Jonai, Janinos, nuoširdžiai sveikinu Jus Joninių proga, linkiu sėkmės, tvirtos sveikatos, gausos ir meilės! Tegul ilgiausia vasaros diena būna šviesi ir saulėta, o trumpiausia metų naktis magiška liepsnojančių laužų šviesoje.

Gražios šventės visiems linki  Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Busila  

Apmokėta iš Seimo nario Andriaus Busilos parlamentinių lėšų.

Mieli panevėžiečiai,

Nuoširdžiai sveikinu Jus su pačia gražiausia vasaros švente – Joninėmis!

Visiems Jonams ir Janinoms linkiu stiprios sveikatos, skambios dainos ir artimųjų šilumos. Tegul Joninių laužo ugnis sušildo Jūsų širdis, atneša į namus santarvę, o ši magiška naktis dovanoja sėkmę ir tą tikrąjį laimės paparčio žiedą.

Smagios ir džiugios Joninių šventės!

Ramūnas Vyžintas

Lietuvos Respublikos Seimo narys

Apmokėta iš Seimo nario Ramūno Vyžinto parlamentinių lėšų.

Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas

Europos kelių transporto sektorius pastaruosius kelerius metus balansuoja ties stagnacijos riba, tačiau Lietuvos kelių transporto įmonės sugeba augti net ir stagnuojančioje rinkoje didindamos savo užimamos tarptautinių pervežimų rinkos dalį. Dyzelino kainų šuolis, prastėjantys Europos Sąjungos pirkėjų lūkesčiai bei augantys kelių mokesčiai kelia naujų iššūkių Lietuvos kelių transporto įmonėms, tačiau ar patys neprikaišiosime sau pagalių į ratus?

Lietuvos kelių transporto įmonės išties demonstruoja įspūdingus rezultatus. Bendras krovininių transporto priemonių nuvažiuotų kilometrų skaičius Vokietijos keliuose per pastaruosius  šešerius metus (nuo 2019 iki 2025 metų) sumažėjo 1 proc. Šį sumažėjimą lėmė Vokietijos ekonomikos stagnacija bei tebesitęsianti pramonės sektoriaus deindustrializacija. Tačiau Lietuvos kelių transporto įmonės sugebėjo padidinti šį skaičių net 39 proc.

Įdomu tai, kad Lietuva pagal nuvažiuotų kilometrų skaičių Vokietijos keliuose atsilieka tik nuo Lenkijos ir pačios Vokietijos vežėjų (Lietuva 2017 m. aplenkė Slovakiją, 2018 m. – Vengriją, 2019 m. – Nyderlandus, 2022 m. – Rumuniją, o 2023 m. – Čekiją). Vėlgi, įspūdingas mažos, bet veržlios ir sumanios šalies pasiekimas – ypač turint omenyje, kad po 2014 m. ir 2022 m. Rusijos karinių invazijų Ukrainoje mes, vietoje tilto tarp Rytų ir Vakarų, tapome periferine ES valstybe. Be to, Lietuvos kelių transporto įmonėms pagalius į ratus kaišiojo ir 2022–2024 metais galiojusi mums nepalanki ES Mobilumo paketo nuostata kas aštuonias savaites vilkikus grąžinti į jų registracijos šalį. Laimė, kad 2024 m. spalį ES Teisingumo Teismas galutinai panaikino šį ES Mobilumo paketo įpareigojimą.

Lietuva taip pat užkariauja ir kitas didžiąsias Europos Sąjungos rinkas. Tarptautinių pervežimų rinkoje mažytė Lietuva užima trečiąją vietą Europos Sąjungoje – po Lenkijos ir Ispanijos. Lietuvos kelių transporto įmonės virš 90 proc. pajamų gauna iš tarptautinių pervežimų, iš kurių didžiąją dalį sudaro pervežimai tarp kitų ES šalių bei vidiniai pervežimai trečiojoje šalyje (kabotažas). Bendros Lietuvos kelių transporto įmonių pajamos siekia beveik 6 mlrd. eurų, o transporto paslaugų eksportas ženkliai pagerina bendrą Lietuvos prekybos balansą.

Europos Sąjungos transporto rinka metų pradžioje rodė ryškius atsigavimo ženklus, tačiau karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose verčia dar kartą atidėti tvaresnio atsigavimo viltis – bendras sunkiasvorių krovininių transporto priemonių nuvažiuotų kilometrų Vokietijos keliuose skaičius vis dar stagnuoja, o transporto paslaugų įkainiai neatidėliotinų sandorių rinkoje kiek smuktelėjo. Vilties teikia tai, kad ilgalaikių sutarčių rinkoje kainos nuosaikiai kyla ir tai suteikia stabilumo – ypač didžiosioms, ilgalaikes sutartis turinčioms įmonėms.

Lietuvos kelių transporto įmonės turi galimybę ir toliau didinti savo rinkos dalį stagnuojančioje Europos Sąjungos rinkoje, jei patys sau neprisikaišiosime pagalių į ratus. Visų pirma, Lietuvos transporto parkas yra vienas naujausių Europoje. Kone du trečdaliai Lietuvos įmonių vilkikų yra nauji (<5 metų) kas didina efektyvumą, mažina eksploatacines sąnaudas ir stiprina konkurencingumą. Be to, Lietuvos įmonės aktyviai diegia naujausius technologinius sprendimus, kurie leidžia optimizuoti maršrutus ir mažinti kaštus.

Vis dėlto, didžiausias iššūkis išlieka darbuotojų trūkumas. Visoje Europos Sąjungoje būtent darbo jėgos stygius šiuo metu yra pagrindinis veiksnys, ribojantis transporto sektoriaus augimą. Lietuva ne išimtis, be darbuotojų iš trečiųjų šalių šio sektoriaus plėtra būtų itin sudėtinga. Nors vietiniai darbuotojai taip pat mielai renkasi šį sektorių, jų paprasčiausiai nepakanka, ypač atsižvelgiant į milžinišką tarptautinių pervežimų mastą. Tad Lietuvos transporto sektoriaus plėtra ateityje priklausys nuo migracijos sistemos lankstumo. Kitu atveju, įmonės gali nuspręsti persikelti į tas šalis, kuriose darbo rinkos yra lankstesnės – visų pirma, į Lenkiją, Vokietiją ar Latviją.

Be to, Lietuvoje dėl didelių akcizo mokesčių šiuo metu dyzelino kaina yra viena didžiausių Europos Sąjungoje bei ženkliai didesnė nei kaimyninėje Lenkijoje. Lenkijos vežėjai dėl pigesnio dyzelino bei lankstesnių įdarbinimo sąlygų įgauna konkurencinį pranašumą prieš Lietuvos vežėjus.

Lietuvos kelių transporto sektorius ne kartą įrodė, kad net ir sudėtingomis sąlygomis sugeba didinti savo svorį Europoje. Tačiau tam, kad ši sėkmės istorija tęstųsi, būtina spręsti darbo jėgos trūkumą bei imtis priemonių, kurios padėtų išlaikyti tarptautinį konkurencingumą. Jei tai pavyks, Lietuva turi visas galimybes išlaikyti ir dar labiau sustiprinti savo pozicijas Europos transporto žemėlapyje.

Komentaro autorius Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas

Nuo liepos 1 d. Lietuvoje įsigalios nauja „Sodros“ nedarbo išmokų tvarka – keisis maksimalios ir minimalios išmokų ribos, išmokai gauti reikalingo stažo apskaičiavimo metodika bei kitos sąlygos. Didžiausią naujosios tvarkos poveikį pajus gyventojai, kurie dažnai naudojasi bedarbio statusu, taip pat daugiau uždirbantys asmenys.

Neseniai „Sodra“ paskelbė, kad nuo liepos 1 d. teisę į nedarbo išmoką turės asmenys, per paskutinius 24 mėnesius sukaupę ne mažiau kaip 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą. Anksčiau šį stažą buvo galima sukaupti per 30 mėnesių. Be to, kartą pasinaudojus nedarbo išmoka, nauja išmoka bus skiriama tik įgijus naują 12 mėnesių nedarbo draudimo stažą, o ankstesnės išmokos gavimo laikotarpis į šį skaičiavimą nebus įtraukiamas.

Mažiau paskatų darbo turizmui

Iš esmės šie pokyčiai turėtų sumažinti vadinamąjį darbo turizmą – dažną ir planuojamą naudojimąsi nedarbo išmokomis, kai dirbama tiek, kad būtų sukaupta reikiamo stažo nedarbo išmokoms gauti trukmė.

Lietuva pagal valdžios išlaidas, susijusias su nedarbu, Europos Sąjungoje užima dešimtą vietą, todėl mūsų išmokų sistema laikoma gana dosnia.

Viena vertus, tai yra privalumas. Dosnios išmokos skatina darbo jėgos mobilumą, leidžia gyventojams drąsiau keisti darbą, persikvalifikuoti ar ieškoti geresnių karjeros galimybių. Darbuotojai gali priimti apgalvotus sprendimus, o ne skubėti sutikti su pirmu pasitaikiusiu pasiūlymu. Taip gerėja darbuotojų ir darbo vietų suderinamumas, o tai didina produktyvumą. Kai darbuotojai turi daugiau derybinės galios, darbdaviai skatinami konkuruoti ne tik darbo vietų skaičiumi, bet ir darbo sąlygų kokybe bei atlyginimais. Didesnius atlyginimus gali mokėti tos įmonės, kurios geba dirbti produktyviau ir sukurti daugiau pridėtinės vertės.

Kita vertus, ne visi gyventojai atsakingai naudojasi nedarbo išmokomis. Verslo atstovai ne kartą yra išsakę nuogąstavimų, kad šiltuoju metų laiku dalis darbuotojų sąmoningai pasitraukia iš darbo rinkos, o rudenį vėl grįžta į darbą. Tokia praktika neprisideda prie verslo veiklos pastovumo ir daro neigiamą įtaką pridėtinės vertės pokyčiui Lietuvoje. Todėl naujojoje tvarkoje numatyti griežtesni stažo reikalavimai gali padėti sumažinti piktnaudžiavimo atvejų skaičių ir sustiprinti paskatas ilgiau išlikti darbo rinkoje.

Ar didžiausia problema – nedarbas?

Pastaruoju metu vis dažniau girdime diskusijas apie būtinybę mažinti nedarbą.

Nors registruotas nedarbas Lietuvoje išlieka gana aukštas – 2026 m. I ketv. jis siekė 7,4 proc., – turime santykinai nedaug ekonomiškai neaktyvių gyventojų. Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pirmą ketvirtį neaktyvių 20-64 m. amžiaus asmenų dalis siekė mažiau negu 14 procentų. Tai svarbus skirtumas. Lietuva dažnai lyginama su Lenkija, kur nedarbas siekia vos 3,1 proc. Tačiau Lenkijoje yra gerokai daugiau žmonių, kurie apskritai nedalyvauja darbo rinkoje (darbo net neieško).

Tam tikro nerimo kelia su jaunimu susiję rodikliai. Analizuojant nedarbo išmokų duomenis stebina jas gaunančių jaunų žmonių skaičius. Pavyzdžiui, 2026 m. balandį, „Sodros“ duomenimis, nedarbo išmokas gavo apie 18 tūkst. jaunesnių nei 30 metų gyventojų. Tai sudarė daugiau nei penktadalį visų tuo metu išmokas gavusių gyventojų. Tuo metu jaunimui susirasti darbą Lietuvoje, kitaip nei vyresnio amžiaus gyventojams, nėra itin sudėtinga. Tikėtina, kad naujoji tvarka sumažins nedarbo išmokas gaunančių jaunuolių skaičių, kadangi griežtėja išmokai gauti reikalingo stažo reikalavimai.

Tuo metu darbdaviai dažniau analizuoja ne nedarbo, o užimtumo rodiklius, nes jie geriau atspindi realią darbo rinkos situaciją. Šiuo požiūriu Lietuvos padėtis yra gana gera. Mūsų šalyje 20–64 metų gyventojų užimtumas siekia net 80 proc. – viršijame Europos Sąjungos vidurkį ir esame visai netoli Švedijos, kur šis rodiklis sudaro apie 82 proc. Didžioji visuomenės dalis dirba ir aukštas užimtumas išlieka jau ne vienerius metus. Tad situacija darbo rinkoje iš esmės yra pakankamai nebloga.

Išmokos išliks vienos didžiausių ES

Kalbant apie nedarbo išmokų dydžius, naujoji tvarka taps palankesnė daugiau uždirbantiems gyventojams. Didėja kintama nedarbo išmokos dalis, kuri tiesiogiai priklauso nuo anksčiau gauto darbo užmokesčio. Taip pat didėja maksimali išmokos suma – ji sieks iki 70 proc. vidutinio darbo užmokesčio, kai anksčiau buvo taikoma 58,2 proc. riba. Gerės ir mažiausias pajamas gaunančių gyventojų padėtis – minimali nedarbo išmoka sudarys penkias bazines socialines išmokas.

Visa tai reiškia, kad nedarbo išmokų ir atlyginimo santykis Lietuvoje ir toliau išliks vienas didžiausių Europos Sąjungoje.

Kaip vertinti naująją tvarką? Priklauso nuo situacijos.

Žmonėms, kurie sistema naudojasi sąžiningai, naujoji tvarka suteiks finansinio saugumo ir leis ramiai ieškoti tinkamo darbo. Tačiau ekonominiu požiūriu didesnės išmokos reiškia ir didesnę naštą „Sodros“ biudžetui. Svarbu, kad gyventojai suprastų – darbas suteikia galimybę kurti, uždirbti daugiau ir pasiekti geresnę gyvenimo kokybę. Valstybės pagalba nedarbo metu verta naudotis tuomet, kai jos tikrai prireikia.

Komentaro autorė Iveta Pigagienė, „SEB Life and Pension Baltic SE“ Lietuvos filialo vadovė.

Šiemet dalis gyventojų pasitraukė iš II pakopos pensijų kaupimo. Dėl to išaugo jų pačių asmeninė atsakomybė už finansinę ateitį. Tačiau kartu pagausėjo darbdavių, kurie palaiko III pensijų pakopą. SEB banko duomenimis, pagal darbdavio pensijų programą mokama vidutinė mėnesio įmoka į III pakopos pensijų fondus yra tris kartus didesnė už tą, kurią vidutiniškai skiria patys darbuotojai, besirūpindami savo gerove senatvėje.

Ryškus augimas

Lietuvos banko duomenimis, dalį iš II pakopos atsiimtų lėšų gyventojai nukreipė į III pakopos pensijų fondus ir investicinį gyvybės draudimą. Statistika rodo, kad šia kryptimi nukeliavo 1 proc. atsiimtų lėšų.

Tuo metu SEB banko duomenys rodo reikšmingą tendenciją – naujos darbdavių įmokos į III pakopos pensijų fondus, palyginti su praėjusiais metais, išaugo beveik 80 procentų. Vadinasi, dalis darbdavių prisiėmė didesnę atsakomybę dėl savo darbuotojų saugumo ateityje. Skaičiuojama, kad pagal darbdavio pensijų programą mokama vidutinė įmoka per mėnesį siekia apie 190 eurų – tris kartus daugiau negu gyventojų savarankiškai mokamos savanoriškos įmokos, kurios vidutiniškai sudaro apie 60 eurų.

Pokytį patvirtina ir platesnė rinkos analizė. „Figure Baltic Advisory“ atlikto Lietuvos atlygio rinkos prognozių tyrimo duomenimis, maždaug penktadalis Lietuvos įmonių taiko iniciatyvas, padedančias darbuotojams kaupti pensijai. Be to, maždaug 4 iš 5 įmonių sutinka, kad įmokos į darbuotojų pensijų fondus, kaip ir kitos papildomos naudos, padeda pritraukti naujų talentų.

Darbdavio įmokos į III pakopos pensijų fondus yra vienas efektyviausių būdų investuoti į darbuotojo ateitį. Valstybė tokį kaupimą skatina mokestinėmis lengvatomis, todėl darbdaviui nereikia mokėti su darbo santykiais susijusių mokesčių, kurie būtų taikomi tokią pačią sumą išmokant kaip darbo užmokestį. Dėl to didesnė lėšų dalis pasiekia darbuotojo pensijų sąskaitą ir kuria ilgalaikę vertę.

Naujas darbdavių ir darbuotojų požiūris

Organizacijos vis dažniau kelia klausimą, kaip galėtų aktyviau traukti darbuotojus į jų finansinės ateities kūrimą. Šiuo metu vienas veiksmingiausių būdų yra kombinuotas kaupimas, kai darbuotojai skatinami savarankiškai kaupti patys, o darbdavys prisideda papildomomis įmokomis prie savarankiškai kaupiančių darbuotojų.

Jau kuris laikas ryški tendencija, kad darbuotojai aktyviau renkasi tarp darbo užmokesčio didinimo ir papildomo kaupimo pensijai. Šis sprendimas ypač pastebimas IT ir finansinių technologijų įmonėse, kuriose dirba daugiau jaunesnių darbuotojų, o atlygio lygis yra aukštas.

Darbuotojai dažnai jaučia, kad dabartinės pajamos leidžia patenkinti kasdienius poreikius, todėl papildomas pajamas jie renkasi investuoti į ilgalaikį finansinį saugumą. Toks pokytis patvirtina augantį sąmoningumą ir suvokimą, kad investuoti į savo ateitį reikia pradėti kuo anksčiau, taip maksimaliai išnaudojant sudėtinių palūkanų efektą, kuomet laikas ir reguliarumas turi kritiškai svarbią reikšmę sukauptam pensijos dydžiui. Apibendrinant, pastarosios reformos fone darbdavio įmokos į pensijų kaupimą nebėra tik maloni papildoma nauda – lėšos tampa svarbia priemone asmeniniam finansiniam saugumui stiprinti.

Galiausiai keičiasi pats kalbėjimas apie pensiją. Net jaunesni darbuotojai, ypač IT ir finansinių technologijų sektoriuose, supranta, kad finansiniu saugumu senatvėje reikia pradėti rūpintis anksti. Pensija nebėra vėlesniam laikui atidėta tema – ji tampa šiandienos finansinio planavimo dalimi.

Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas

Maisto kainų augimas Lietuvoje dažnai aiškinamas gana paprastai – viską lemia brangstančios žaliavos ar energijos ištekliai. Tačiau realybė yra gerokai sudėtingesnė – šiandien maisto kainas vis labiau lemia vartotojų elgsena bei jų noras plačiai atverti savo pinigines.

Praėjusiais metais maisto kainos Lietuvoje išaugo 4,1 proc., nors tiek energetinių išteklių, tiek ir žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos mažėjo. Šių metų pradžioje maisto kainų augimas buvo sulėtėjęs, tačiau pasauliniai naftos, trąšų bei kitų žaliavų kainų šuoliai, kuriuos sukėlė karinis konfliktas Artimuosiuose Rytuose, sufleruoja, kad antroje šių metų pusėje maisto kainos vėl gali pradėti augti. Tai nebūtų gera žinia Lietuvos ekonomikai, nes maisto kainų šuolis padidintų ir taip jau 5,0 proc. ribą perkopusią infliaciją.

Bloga žinia yra ta, kad vieną kartą pakilusios, kainos dažniausiai nebesumažėja. Net ir vėliau atpigus žaliavoms, parduotuvių lentynose esančių produktų kainos dažnai išlieka tokios pat. Matome įdomią tendenciją: kai žaliavų kainos kyla, kainos vartotojams kyla greitai; tačiau kai jos krenta – kainos lentynose išlieka aukštos. Tad kainos yra tarsi į vieną pusę atsidaranti membrana.

Pavyzdžiui, kviečių kainai šoktelėjus 2022 metais, duonos kainos kaip mat sparčiai pakilo. Tačiau kviečių kainai vėliau sumažėjus, duonos kainos negrįžo į ankstesnį lygį. Panaši situacija ir su pieno produktais – supirkimo kainos krenta, o vartotojų mokamos kainos toliau auga. Taigi, ryšys tarp žaliavų ir galutinių kainų silpnėja.

Kodėl tai vyksta? Pagrindinė priežastis – stipri vidaus paklausa. Gyventojų pajamos auga, vartotojai yra linkę plačiau atverti pinigines, todėl verslai turi daugiau erdvės didinti kainas. Kitaip tariant, kainas vis dažniau lemia ne gamybos sąnaudų augimas, o galimybė jas perkelti patiems vartotojams. Tad maisto kainų pokyčiai vis labiau koreliuoja ne su žemės ūkio produktų, energijos ar kitų žaliavų kainų dinamika, bet su pirkėjų polinkiu plačiai atverti savo pinigines.

Lietuviai šiuo metu yra linkę išlaidauti, o piniginės sparčiai pildosi: į ekonomiką įsiliejančios II pakopos pensijų lėšos, rekordinės ES paramos įplaukos, augančios valdžios sektoriaus išlaidos bei aktyvus kreditavimas (ypač būsto paskolų) ženkliai padidino pinigų masę Lietuvos ekonomikoje. Metinis pinigų kiekio augimas Lietuvoje siekia net 16,4 proc. – tai gerokai sparčiau nei 3,8 proc. augimas euro zonoje. Istorija rodo, kad itin spartūs pinigų masės šuoliai dažnai sukelia kainų šuolius. Pavyzdžiui, 2020 m. COVID-19 pandemijos metu pinigų kiekis Lietuvoje augo net 32 proc. Būtent ši pinigų injekcija tapo pagrindine 2021–2022 m. infliacijos šuolio priežastimi (Rusijos invazija Ukrainoje tik įpylė žibalo į jau liepsnojantį infliacijos laužą – 2022 m. sausį infliacija Lietuvoje jau siekė 12 proc.). Tad spaudimas maisto kainų augimui išliks net ir atsivėrus Hormūzo sąsiauriui.

Dar vienas maisto kainų šuolis gali paversti Lietuvą viena brangiausių valstybių Europos Sąjungoje. Šiuo metu maisto kainų lygis Lietuvoje jau yra didesnis nei ES vidurkis, tačiau po kelerių metų mes galime pasivyti, o galbūt net pralenkti ir Skandinavijos valstybes. Tai nėra iš fantastikos srities, nes Estijoje, kaip rodo preliminarūs „Eurostat“ duomenys, maisto kainų lygis jau yra didesnis nei Suomijoje ir Švedijoje.

Aukštos maisto produktų kainos menkintų Lietuvos gyventojų perkamąją galią bei silpnintų tarptautinį konkurencingumą ir patrauklumą aukštos kvalifikacijos specialistams. Pietų Europos šalys, siūlydamos gerą kainos ir kokybės santykį, šiuo atžvilgiu tampa ypač konkurencingos. Pavyzdžiui, lietuvių pamėgtoje Ispanijoje maisto kainos yra 7 proc. mažesnės nei Lietuvoje, nors dar prieš dešimtmetį jos buvo kone ketvirtadaliu didesnės. Todėl pagrindinis klausimas šiandien nėra vien tai, ar maisto kainos dar kils – kur kas svarbiau suprasti, kas jas lemia ir kokį poveikį jų kilimas gali turėti lietuvių perkamajai galiai, konkurencingumui ir patrauklumui.

Birželio 11 d. vyksiantis Europos Centrinio Banko (ECB) posėdis gali tapti svarbiu lūžio tašku euro zonos pinigų politikoje. Po ilgesnės stabilumo fazės rinkos beveik vieningai tikisi, kad ECB bazines palūkanų normas padidins 25 baziniais punktais – nuo 2 proc. iki 2,25 proc. Tiesa, gali būti, kad tai ne paskutinis toks sprendimas šiemet.

Pagrindinė priežastis, kodėl ECB gali grįžti prie palūkanų didinimo, yra atsinaujinęs infliacijos spaudimas euro zonoje. Gegužę metinė infliacija euro zonoje pakilo iki 3,2 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2023 m. rudens. Didelę įtaką tam turėjo energijos kainų augimas, susijęs su užsitęsusiu konfliktu Irane ir jo poveikiu pasaulinėms rinkoms.

Vis dėlto vertinant galimus ECB veiksmus svarbu suprasti, kad centrinis bankas nesprendžia dėl palūkanų remdamasis vien bendru infliacijos rodikliu. Kur kas didesnę reikšmę turi infliacijos struktūra.

Pokyčiai paslaugų sektoriuje

Didžiausią dėmesį verta skirti grynajai infliacijai, kuri neapima energetikos, maisto, alkoholio ir tabako kainų. Gegužę šis rodiklis euro zonoje siekė 2,5 proc. ir buvo didžiausias per 13 mėnesių. Tuo metu paslaugų infliacija pakilo iki 3,5 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį per pastarąjį pusmetį. Šis rodiklis dažnai laikomas vienu svarbiausių vertinant, ar infliacija gali išlikti aukšta ilgesnį laiką.

Paslaugų infliacijos augimas taip pat yra glaudžiai susijęs su darbo rinkos procesais. Brangstant energijai ir mažėjant gyventojų perkamajai galiai, darbuotojai siekia kompensuoti prarastas pajamas didesniais atlyginimais. Jei įmonės sutinka didinti atlyginimus, jos neretai dalį papildomų sąnaudų perkelia vartotojams per aukštesnes paslaugų kainas.

Būtent tokia dinamika šiuo metu kelia didžiausią nerimą ECB. Energijos kainų šokas savaime nebūtinai reiškia būtinybę griežtinti pinigų politiką, tačiau jam pradėjus veikti darbo užmokestį ir paslaugų kainas, kiltų rizika, kad infliacijos banga taptų sunkiai suvaldoma.

Todėl gegužės infliacijos duomenys gali būti vertinami kaip svarbus argumentas palūkanų normų didinimui. Rinkos dalyviai šiuo metu beveik neabejoja tokiu scenarijumi – jų vertinimu, tikimybė, kad ECB birželio 11 d. padidins palūkanų normas, siekia apie 99 proc.

Ar šiemet sulauksime daugiau sprendimų?

Finansų rinkose diskutuojama apie galimybę, kad ECB šiemet palūkanas didins daugiau nei vieną kartą. Šiuo metu prognozuojama 40 proc. tikimybė, kad ECB dar kartą padidins bazines palūkanas liepos 23 d. ir 54 proc. tikimybė, kad palūkanos bus padidintos rugsėjo 10 d.

Vis dėlto prognozuojant tolimesnius ECB veiksmus būtina vertinti ne tik infliaciją, bet ir ekonomikos augimo perspektyvas. Pastaraisiais mėnesiais euro zonos ekonomika išliko atsigavimo fazėje, tačiau jos augimo tempas pamažu lėtėja, nes geopolitinis neapibrėžtumas ir aukštesnės energijos kainos didina spaudimą verslui bei vartotojams.

Jeigu ekonomikos lėtėjimas paspartėtų, ECB galėtų atsidurti sudėtingoje situacijoje. Viena vertus, išliekanti infliacija skatintų toliau griežtinti pinigų politiką, kita vertus, per spartus palūkanų didinimas galėtų pristabdyti ekonomikos aktyvumą. Dėl šios priežasties užtikrintai kalbėti apie tris palūkanų normų didinimus būtų per anksti.

Gera naujiena yra ta, kad ECB sprendimas neturėtų tapti netikėtumu rinkai – tai atsispindi 3 mėn. Euribor rodiklyje, kuris nuo maždaug 2 proc. metų pradžioje jau pakilo iki 2,3 proc. Kitaip tariant, finansų rinkos galimą 25 bazinių punktų palūkanų normų padidinimą iš esmės jau įvertino.

Komentaro autorius – „Citadele“ banko ekonomistas Aleksandras Izgorodinas.

Julija Judickienė, ne gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ Produktų ir rizikos vertinimo departamento vadovė

Nors viešos diskusijos apie eismo pokyčius dažniausiai prasideda nuo siekio mažinti spūstis, eismo įvykių skaičių ar taupyti degalus, už kiekvieno tokio sprendimo slypi kur kas svarbesnis klausimas – ar pakankamai įvertinamos rizikos ir vairuotojų atsakomybė keliuose? Eismo taisyklės negali keistis taip greitai, kaip keičiasi nuomonės viešojoje erdvėje ar orai Lietuvoje. Jos turi užtikrinti aiškumą, nuspėjamumą ir saugumą visiems eismo dalyviams, o net ir nedideli pokyčiai praktikoje gali turėti gerokai didesnių pasekmių nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Ar pakanka atsakomybės?

Pastaruoju metu grįžta prie diskusijos apie galimybę sankryžose leisti sukti į dešinę degant raudonam šviesoforo signalui, nors dar prieš kelerius metus panaikintos, o vėliau, įvertinus eismo pralaidumą ir spūstis, į dalį miestų gatvių sugrąžintos žaliosios rodyklės iki šiol kelia nesusipratimų tarp vairuotojų. Panašios iniciatyvos iš naujo kelia seną dilemą – ar eismo efektyvumas gali būti svarbesnis už saugumą ir teisinį aiškumą. Beje, prieš maždaug šešerius metus analogiškas siūlymas sukti į dešinę degant raudonam šviesoforo signalui Lietuvoje jau buvo svarstytas, tačiau platesnio palaikymo nesulaukė ir nebuvo įgyvendintas.

Iš pirmo žvilgsnio tokia idėja gali atrodyti patraukli: mažesnės spūstys, greitesnis judėjimas, didesnis vairuotojų komfortas. Tačiau praktika rodo, kad eismo reguliavimas negali būti grindžiamas vien patogumu – būtina remtis išsamia analize, pilotiniais projektais, realiais duomenimis ir aiškiai įvertintu poveikiu eismo saugumui. Priešingu atveju rizikuojame grįžti prie sprendimų, kurie trumpuoju laikotarpiu atrodo patrauklūs, tačiau ilgainiui kainuoja daugiau – tiek saugumo, tiek pasitikėjimo sistema prasme.

„Compensa Vienna Insurance Group“  patirtis rodo, kad kiekvienas papildomas eismo taisyklių lankstumas paprastai reiškia didesnę interpretacijos riziką. Kai vairuotojui suteikiama galimybė pačiam spręsti, ar važiuoti degant draudžiamam signalui, išauga žmogiškųjų klaidų tikimybė. Tokiose situacijose dažniau kyla konfliktų su pėsčiaisiais, dviratininkais, didėja susidūrimų su kitomis transporto priemonėmis rizika, ypač sudėtingesnėse miesto sankryžose.

Sankryžos ir taip yra vienos didžiausios rizikos vietų eisme. Net ir nedideli eismo organizavimo pakeitimai gali reikšmingai paveikti žalų struktūrą – daugėja smulkių susidūrimų, tačiau kartu išauga ir rimtesnių incidentų tikimybė.

Esame linkę nuvertinti rizikas

Dar vienas viešojoje erdvėje aptariamas siūlymas – taupant degalus mažinti važiavimo greitį magistralėse. Nors ekonomiškas vairavimas savaime nėra neigiamas reiškinys, pernelyg dideli greičio skirtumai tarp transporto priemonių gali didinti avarinių situacijų riziką, ypač intensyvaus eismo metu. Dėl to itin svarbu išlaikyti stabilų, saugų greitį ir nekurti netikėtų kliūčių kitiems eismo dalyviams.

Paspirtukų saugumas taip pat kelia nemažai diskusijų, ypač kai vos prasidėjęs sezonas kone kasmet pažymimas eismo įvykiais. Vėl grįžtama prie diskusijų dėl atsakomybės dėvėti šalmą – svarstoma, kad pareiga pasirūpinti ir dėvėti šalmą turėtų vėl tekti naudotojams, o ne nuomos platformoms. Tiesa, kovo mėnesį sostinėje organizuotas reidas parodė, kad net 99 proc. elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojų šalmo nedėvėjo – tiek nuomojamų, tiek nuosavų paspirtukų naudotojai. Ar toks elgesys rodo, kad nuvertiname rizikas?

Tarptautinis „Gallup“ tyrimas, atliktas „Compensa“ užsakymu, atskleidė, kad lietuviai pripažįsta įvairių kasdienių rizikų – susijusių su būstu, sveikata, darbingumo praradimu, kibernetinėmis apgavystėmis ar atsakomybe už žalą kitiems – tikimybę, tačiau jų suvokimas apie šias rizikas ir būdus joms pasirengti išlieka stebėtinai žemas, palyginti su kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis.

Pavyzdžiui, atsakomybės už žalą kitiems rizikos suvokimas Lietuvoje siekia vos 15 proc., kai devynių regiono šalių vidurkis sudaro 32 proc. Tuo metu žalos kitiems tikimybę respondentai Lietuvoje įvertino 28 proc.

Tyrimo metu buvo vertinami trys pagrindiniai aspektai: rizikų suvokimas ir aktualumas, žinios apie jų valdymą bei noras veikti. Didžiausias lietuvių pasyvumas išryškėjo būtent noro veikti srityje.

Nors daugelis intuityviai vienaip ar kitaip stengiasi valdyti rizikas, tyrimas parodė, kad net du trečdaliai lietuvių jas ignoruoja arba apsiriboja nerimu, tačiau nesiima aktyvių veiksmų. Tokiu atveju susiformuoja veikimo iliuzija, tačiau žmogus netampa atsparesnis nelaimėms ir lieka joms nepasirengęs.

Rizika niekur nedingsta

Nuo 2024 m. civilinės atsakomybės draudimas tapo privalomas elektrinių paspirtukų, kurių didžiausias projektinis greitis viršija 25 km/val., arba kurių svoris viršija 25 kg ir maksimalus greitis siekia daugiau nei 14 km/val., savininkams. Vis dėlto nelaimes gali sukelti ir mažesnio galingumo paspirtukai, kurie ypač dažnai rieda miestų gatvėmis – mažesnis galingumas anaiptol nereiškia mažesnio pavojingumo. Šalmo nedėvėjimas ar pavojingas vairavimas tik dar labiau didina riziką ir galimų pasekmių mastą, kuris kartais būna visiškai netikėtas. Būtent tai ir yra svarbus niuansas, kurio dažnai neįvertiname, kai galvojame apie savo veiksmus ir su jais susijusias rizikas.

Nors privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu besidraudžiančiųjų nėra daug, fiksuojame incidentų ir žalų sveikatai, susijusių su mažesnio galingumo elektriniais paspirtukais, kuomet juos vairuojantys ar žalą patyrusieji būna apsidraudę turto ar nelaimingų atsitikimų draudimu.

Elektrinių paspirtukų – nebūtinai didesnio galingumo – vairuotojų sukelti eismo įvykiai dažnai baigiasi rimtais sužalojimais – nuo kaulų lūžių iki ilgalaikio gydymo ar net neįgalumo. Tai rodo, kad draudimas galėtų būti aktualus ne tik didesnio galingumo, bet ir visiems paspirtukų vairuotojams.

Mūsų patirtis rodo, kad dažniausiai paspirtukų vairuotojai susižeidžia patys – neįvertina atstumo iki kliūčių, pasirenka nesaugų greitį arba važiuoja nepažįstamu maršrutu, kuriame pasitaiko duobių, nukritusių šakų ar kitų kliūčių. Tačiau rizika kyla ne tik pačiam vairuotojui – susidūrimų metu nukenčia ir pėstieji, apgadinamos transporto priemonės ar infrastruktūra.

Nuspėti ateities negali niekas. Vis dėlto tinkamai įvertinti galimas rizikas ir numatyti veiksmus, kurių imsimės joms suvaldyti, yra ne tik įmanoma, bet ir būtina. Atsakingi sprendimai padeda geriau pasirengti netikėtoms situacijoms bei užtikrinti didesnį saugumą visiems eismo dalyviams.

Prieš beveik du dešimtmečius pasaulį sukrėtė finansų krizė, kurios atgarsiai daugeliui vis dar išlikę atmintyje. 2008-ieji tapo sinonimu ekonominiam nuosmukiui, prarastoms santaupoms ir sugriuvusiems planams. Šiandien, stebint geopolitinę įtampą, svyruojančias palūkanas ir infliaciją, kyla klausimas, ar istorija gali pasikartoti ir kam turėtume ruoštis?

Dvi krizės – du skirtingi scenarijai

2008 m. krizė kilo iš pačios finansų sistemos vidaus. JAV nekilnojamojo turto burbulas, rizikingų paskolų praktika ir sudėtingų finansinių instrumentų griūtis sukėlė domino efektą, kuris greitai išplito visame pasaulyje. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvos BVP smuko net 14,8 proc. – tai buvo vienas didžiausių nuosmukių Europos Sąjungoje (ES).

Dabartinė situacija yra kitokia. Po 2008-ųjų bankų sektorius tapo gerokai atsargesnis – finansų institucijoms taikomi griežtesni kapitalo ir rizikos valdymo reikalavimai, sustiprinta jų priežiūra. Lietuvos bankas savo 2025 m. Finansinio stabilumo apžvalgoje pažymi, kad šalies bankų sektorius išlieka atsparus, o jo rodikliai yra tarp stipriausių ES. Paskolų portfelio kokybė taip pat išlieka gera, o neveiksnių paskolų lygis – žemas.

Ar turime nerimauti?

Būtų naivu teigti, kad iššūkių nėra. Geopolitinė įtampa, energijos kainų svyravimai, infliacija ir lėtesnis ekonomikos augimas kuria neapibrėžtumo atmosferą. Vis dėlto pastarieji metai parodė ir ekonomikos gebėjimą prisitaikyti. Pavyzdžiui, 2022 m. metinė infliacija Lietuvoje buvo pasiekusi rekordinius 21,7 proc., tačiau 2025 m. ji stabilizavosi ties maždaug 3 proc. riba.

Svarbu suprasti esminį skirtumą – dabartiniai iššūkiai kyla ne dėl finansų sistemos silpnumo, o dėl išorinių veiksnių – geopolitinių konfliktų, energetikos rizikų ir tiekimo grandinių pokyčių.

Per pastaruosius du dešimtmečius įvyko ir reikšmingų sisteminių pokyčių, kurie didina ekonomikos atsparumą. Po finansų krizės sugriežtintas bankų reguliavimas ir priežiūra, bankams nustatyti didesni kapitalo rezervų reikalavimai. Visa tai stiprina sektoriaus gebėjimą atlaikyti ekonominius sukrėtimus.

Papildomu stabilumo veiksniu tapo ir 2015 m. Lietuvos įstojimas į euro zoną bei dalyvavimas bendroje Europos Centrinio Banko priežiūros sistemoje. Svarbus pokytis matomas ir visuomenėje – gyventojų finansinis raštingumas pamažu auga, o finansinio raštingumo temos vis aktyviau integruojamos ir į ugdymo sistemą.

Ką galime padaryti patys?

Nors ekonomikos ciklų išvengti neįmanoma, finansinio stabilumo principai išlieka tie patys. Vienas svarbiausių – finansinis rezervas. „Citadele“ banko 2025 m. atliktos apklausos duomenimis, trečdalis Lietuvos gyventojų yra sukaupę daugiau nei šešių mėnesių finansinį rezervą, tačiau kas dešimtas jo neturi visai. Net ir nuosekliai kaupiamos nedidelės santaupos gali padėti sumažinti finansinį pažeidžiamumą netikėtumų akivaizdoje.

Kalbant apie finansinius įsipareigojimus, pastaraisiais metais matėme nepastovią palūkanų normų aplinką. Tai primena, kad priimant ilgalaikius finansinius sprendimus svarbu įvertinti ne tik palankų, bet ir mažiau optimistinį scenarijų.

Praėjusios krizės patirtis taip pat išryškino diversifikacijos svarbą – tiek investicijose, tiek pajamų šaltiniuose. Paskirstytos santaupos, apgalvoti finansiniai sprendimai ir gebėjimas prisitaikyti išlieka vienais svarbiausių finansinio atsparumo elementų.

Ne mažiau svarbus ir emocinis aspektas. Sprendimai, priimami baimės akivaizdoje, dažnai būna impulsyvūs ir ilgainiui gali kainuoti brangiau nei patys ekonominiai svyravimai. Todėl gebėjimas išlaikyti racionalų požiūrį neapibrėžtais laikais tampa itin svarbus.

Neapibrėžtumo laikotarpių išvengti neįmanoma, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius tiek finansų sistema, tiek visuomenė tapo gerokai brandesnės. Būtent gebėjimas ruoštis iš anksto, vertinti rizikas ir priimti apgalvotus sprendimus šiandien tampa svarbiausiu finansinio stabilumo pagrindu.

Komentaro autorė – „Citadele“ banko valdybos pirmininkė, generalinė direktorė Rūta Ežerskienė.

Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Pasaulyje fiksuojamas dramatiškas gimstamumo mažėjimas, kurio nebepaaiškina ekonominiai veiksniai, būsto trūkumas ar moterų emancipacija. Tad mokslininkų akys vis labiau krypsta į išmaniuosius telefonus, kompiuterinius žaidimus bei socialinius tinklus. Idėja paprasta: žmonės vis daugiau laiko praleidžia virtualioje realybėje, o joje, kaip žinia, vaikai negimsta.

Daugumoje pasaulio valstybių suminis gimstamumo rodiklis jau yra nukritęs žemiau 2,1 ribos – ji būtina tam, kad gyventojų skaičius ateityje nemažėtų. Dalis valstybių, įskaitant ir Lietuvą, jau yra priartėjusios prie 1,0 ribos. Jei toks rodiklis išliks ilgesnį laikotarpį – nauja lietuvių karta bus dvigubai mažesnė nei esama.

Mažėja ne tik gimstamumo rodikliai, bet ir bendras gimusių vaikų skaičius pasaulyje. Jis buvo pasiekęs piką 2012 metais, kai gimė 146 mln. vaikų, o 2025 metais gimusių vaikų skaičius sumažėjo iki 132 mln. Tiesa, bendras pasaulio gyventojų skaičius dar kurį laiką didės, tačiau mažėjantis gimusių vaikų skaičius užprogramuoja, kad netolimoje ateityje žmonių skaičius pasaulyje pradės mažėti – galimai jau 2050-aisiais metais taip ir nepasiekęs 10 milijardų ribos.

Įdomu tai, kad sparčiausiai gimstamumas mažėja ne turtingoje Europoje, o Rytų Azijoje. Pavyzdžiui, Kinijoje 2016 metais gimė 18,8 mln. vaikų, 2025 metais – vos 7,9 mln., o bendras Kinijos gyventojų skaičius vien 2025 metais sumažėjo 3 mln. – daugiau nei visos Lietuvos populiacija. Įdomu tai, kad mažiau pasiturinčioje Meksikoje gimstamumo rodiklis pirmą kartą tapo mažesnis nei JAV, o istoriškai gausesnes šeimas turėjusioje Turkijoje jis nukrito žemiau 1,5.

Lietuvoje gimtamumo rodikliai taip pat sparčiai prastėja. Per dešimtmetį gimusių vaikų skaičius šalyje sumažėjo nuo 31,5 tūkst. 2015 metais iki 17,6 tūkst. 2025 metais. Kitaip tariant, per labai trumpą laiką atsidūrėme tarp valstybių, kuriose demografinė krizė tampa ne ateities, o dabarties problema.

Dar visai neseniai buvo manoma, kad gimstamumą labiausiai mažina ekonominis nesaugumas, aukštos būsto kainos ar sudėtingas darbo ir šeimos derinimas. Tačiau šiandien vis dažniau pripažįstama, kad vien šie faktoriai nebepaaiškina naujausio gimstamumo kritimo, tad problemos šaknys slypi giliau. Išmanieji telefonai, kompiuteriniai žaidimai bei socialiniai tinklai keičia žmonių laisvalaikį, bendravimą ir santykius. Žmonės daugiau laiko praleidžia virtualioje erdvėje, kurioje nesusiformuoja šeimos bei negimsta vaikai. Jei itin žemo gimstamumo tendencija tęsis ilgesnį laiką – mūsų laukia beprecedenčiai demografiniai pokyčiai, kurie neabejotinai turės poveikį ir ekonomikai. Teks įprasti prie nuolat mažėsiančio gyventojų skaičiaus.

Tuo pačiu metu pasaulyje sparčiai auga robotų skaičius, kuris jau viršija 50 milijonų. Tad kyla visai nebe retorinis klausimas: ar nebus taip, kad ateityje užleisime vietą robotams?

Demografija, kaip ir ekonomika, nemėgsta iliuzijų. Jei vis daugiau gyvenimo persikelia į ekranus, o vis mažiau žmonių renkasi kurti šeimą ir susilaukti vaikų, pasekmių neišvengsime. Mažėjantis gimstamumas ilgainiui keis darbo rinką, viešuosius finansus, švietimo sistemą bei visą ekonomikos modelį. Tad klausimas šiandien jau nebėra, ar gimstamumo krizė gilėja. Klausimas – ko imsimės, kad tai pakeistume. O jei pakeisti nepavyks – ką darysime, kad prisitaikytume prie naujos realybės.

Mieli tėčiai,

Sveikinu Jus su Tėvo diena!

Visada būkite savo šeimos nariams stiprybės šaltinis. Tegul šiandien jus džiugina artimų žmonių dėmesys ir tyli padėka. Pasidalinkite savo džiaugsmais ir savo pergalėmis kartu su artimaisiais.

Smagių akimirkų!

Ramūnas Vyžintas

Lietuvos Respublikos Seimo narys

Apmokėta iš Seimo nario Ramūno Vyžinto parlamentinių lėšų.

Brangūs tėčiai, seneliai,

Kartu vasaros pradžia, su saule ir šiluma pasitinkame Tėvo dieną.

Šia gražia proga nuoširdžiai sveikinu visus tėčius ir senelius bei kartu dėkoju už Jūsų kasdienį rūpestį, meilę, patarimus ir pagalbą, kuria dalinatės su savo vaikais ir vaikaičiais.

Nenustokite būti jiems drąsos bei gerumo pavyzdžiu ir saugumo garantu.

Būkite sveiki ir laimingi!

Gražios šventės Jums linki LR Seimo narys Andrius Busila

Apmokėta iš LR Seimo nario Andriaus Busilos parlamentinių lėšų.

Komentaro autorė Sigita Strockytė-Varnė, SEB banko asmeninių finansų ekspertė.

Nors gyvename modernioje visuomenėje, vis dar susiduriame su stereotipais. Vienas jų – įsitikinimas, kad moterys išlaidauja labiau nei vyrai. SEB banko duomenys rodo, kad moterys tam tikroms prekių kategorijoms šiemet tikrai išleido daugiau pinigų nei vyrai, tačiau tai dažniau susiję ne su impulsyviu vartojimu, o tuo, kad moterys rūpinasi visos šeimos pirkiniais.

Kasdienio vartojimo prekėms moterys išleidžia daugiau

SEB atsiskaitymo kortelėmis fizinėse vietose duomenys parodė, kad vien per pirmą šių metų ketvirtį moterys kasdienio vartojimo prekėms, drabužiams, avalynei ir aksesuarams išleido 37 proc., sveikatai – 107 proc., verslo ir profesinėms paslaugoms – 19 proc. daugiau lėšų nei vyrai. Verslo ir profesinėms paslaugoms priskiriamos įvairios komunalinės, transporto nuomos, taksi, veterinarijos, grožio paslaugų centrų ir panašios paslaugos.

Šie duomenys nereiškia, kad moterys yra impulsyvesnės pirkėjos. Daug dažniau jų pirkinių krepšeliuose atsiranda vaikams bei visai šeimai skirtos prekės, tad ir išlaidų suma susidaro didesnė.

Pavyzdžiui, JAV atliktas tyrimas atskleidė, kad šeimose, auginančiose vaikus, net 80 proc. atvejų moterys buvo atsakingos už maisto pirkimą. Tuo metu SEB banke esame klausę gyventojų, kuris asmuo jų šeimoje dažniau priima sprendimą dėl dovanų pirkimo. Paaiškėjo, kad dovanas taip pat dažniau renka ir perka moterys.

Priima sprendimą dėl 70 – 80 proc. išlaidų

Moterų atsakomybė už šeimos finansus nuosekliai didėja. Tyrimų bendrovės „NielsenIQ“ duomenimis, 2024 m. moterys kontroliavo net 31,8 trilijono JAV dolerių išlaidų ir priėmė sprendimus dėl 70–80 proc. visų vartojimo išlaidų. Bendrovė prognozuoja, kad iki 2029 m. moterys valdys ir apie 75 proc. visų nebūtinoms prekėms ir paslaugoms (kelionėms, restoranams, koncertams, vaikų būreliams) skirtų išlaidų.

Žvelgiant iš finansų valdymo perspektyvos, jei šeimoje partneriai nėra sutarę, kaip dalintis šeimos išlaidas, o moteris tiesiog rūpinasi visų poreikiais – ilgainiui gali kilti konfliktų. Ypač jei šeimoje nėra įprasta kalbėtis apie pinigus.

Todėl partneriams svarbu sutarti aiškias ir priimtinas bendro biudžeto organizavimo taisykles. Nesvarbu, kuris partneris už kokią išlaidų eilutę bus atsakingas, tačiau būtina tai sutarti tarpusavyje.

Kaip organizuoti šeimos biudžetą?

Partneriams taip pat nebūtina turėti bendrą banko sąskaitą ar išlaidas dalytis po lygiai. Jei vienas sutuoktinis uždirba daugiau, išlaidas galima pasiskirstyti pagal atitinkamą pajamų proporciją. Geriausia susitarti dėl tokio pajamų ir išlaidų valdymo modelio, kuris tinka konkrečiu atveju ir leidžia abiem partneriams jaustis saugiais bei vertinamais.

Praktikoje verta pradėti nuo paprasto žingsnio: surašyti reguliarias šeimos išlaidas – būsto, maisto, vaikų, transporto, paskolų ir laisvalaikio, aptarti sutuoktinių gaunamas pajamas ir sudaryti biudžetą. Tuomet aiškiai sutarti, kaip pora valdys bendrus poreikius, kas už ką bus atsakingas.

Kartu planuokite didesnius ateities pirkinius, juos aptarkite su vaikais. Šeima turėtų pasirūpinti bendra finansine pagalve nenumatytiems atvejams (netekus darbo, susirgus ar atsiradus netikėtoms išlaidoms). Ją planuojant įvertinkite ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų ar augintinių poreikius, atsižvelkite į turimus finansinius įsipareigojimus.

Galiausiai svarbiausias darnios šeimos finansų pagrindas – bendravimas. Tam, kad abu partneriai jaustųsi vienodai atsakingi už biudžetą ir jo valdymą, apie pinigus kalbėkite reguliariai ir visiškai atvirai.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Naujausi Lietuvos makroekonominiai rodikliai rodo, kad geopolitiniai konfliktai ir didesnės naftos kainos šuoliai gyventojų bei verslo lūkesčių nesugadino ir nesustabdė ekonomikos augimo.

Balandžio mėnesį pramonės augimas dar paspartėjo – apdirbamoji gamyba buvo 8,3 proc. didesnė nei prieš metus. Augimas išlieka plataus mąsto – padidėjo daugelio pramonės šakų gamybos apimtys. Chemijos prekių, elektronikos, kompiuterinės įrangos, transporto priemonių, medienos, gumos plastikų gamyba augo dviženkliais tempais.

Verslo lūkesčiai taip pat pagerėjo ir pakilo į aukščiausią lygį per pastaruosius penkerius metus. Tiesa, tam daugiausiai įtakos turėjo į vidaus rinką orientuoti sektoriai – mažmeninės prekybos ir paslaugų įmonės, kurios džiugino ir išleidžiami būsimų pensininkų pinigai. Pramonės lūkesčiai ir eksporto užsakymų lygis šiek tiek sumažėjo, bet išlieka didesni nei ilgalaikis istorinis vidurkis.

Ne netikėtai mažmeninės prekybos augimas paspartėjo iki 8,9 procento – dalis gyventojų skubėjo išleisti pensijų fonduose sukauptas santaupas. Daugiau nei penktadaliu išaugo mažmeninė prekyba buitine technika, elektronika bei baldais. „Swedbank“ duomenys rodo, kad gyventojai jau išleido apie ketvirtadalį iš pensijų fondų pasiimtų santaupų. Vis tik pastarosiomis savaitėmis išlaidų augimo tempas labai atslūgo – panašu, kad daugelis gyventojų santaupų neišleis trumpalaikiams poreikiams, o jas investuos. Tikėtina, kad tolimesnis vartojimo augimas sugrįš į natūralias vėžias ir priklausys nuo perkamosios galios pokyčių – darbo užmokesčio ir kainų augimo.

Gegužės mėnesį Lietuvos gyventojų lūkesčiai pagerėjo – geriau vertinamos ir asmeniniai finansai, ir šalies ekonominės perspektyvos. Nors infliacija įsibėgėjo ir viršijo 5 procentus, daugelio gyventojų perkamoji galia nemažėja – pirmąjį šių metų ketvirtį vidutinis darbo užmokestis didėjo daugiau nei 9 procentais. Kol kas infliacija išliko labai lokalizuota – naftos ir kuro brangimas nepaveikė daugelio kitų prekių ir paslaugų kainų. Geopolitiniai procesai Vidurio Rytuose sunkiai prognozuojami, bet kol kas panašu, kad infliacija jau priartėjo prie piko ir dviženklių tempų nepasieks.

Kol kas nerimas dėl aukštesnio kainų lygio ir galimo paklausos šoko eksporto rinkose išlieka tik nerimu, Lietuvos ekonomikos augimas tęsiasi ir išlieka vienas sparčiausių regione.

Komentuoja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.

Lietuva jau šiais metais pasivys, o kitąmet – aplenks „PIGS“ šalis (Portugaliją, Italiją, Graikiją ir Ispaniją) pagal BVP vienam gyventojui rodiklį. Tai įspūdingas rezultatas, turint omenyje, kad prieš 30 metų atotrūkis tarp Lietuvos ir šių Pietų Europos valstybių siekė net aštuonis kartus. Kitaip tariant, per vienos kartos laikotarpį Lietuva iš postsovietinės, nuo Vakarų Europos gerokai atsilikusios ekonomikos tapo šalimi, kuri jau lipa ant kulnų senosioms Europos Sąjungos narėms.

Šis lūžis yra svarbus ne tik ekonomine, bet ir simboline prasme. Ilgą laiką Europoje buvo įprasta kalbėti apie turtingus Vakarus ir skurdesnius Rytus. Tačiau dabar ryškėja kita takoskyra – tarp turtingos Šiaurės ir skurdesnės Pietų Europos.

Lietuvos ekonomika 2026–2029 m. pasivažinės „amerikietiškais kalneliais“: po spartesnio augimo 2026–2027 m. prognozuojamas atvėsimas 2028–2029 m. Tačiau ilgalaikis Lietuvos ekonomikos augimo potencialas išlieka didesnis nei „PIGS“ valstybių. Pavyzdžiui, Europos Komisijos vertinimu, 2027–2036 m. Portugalijos, Italijos, Graikijos ir Ispanijos potencialus metinis BVP augimas sieks vos apie 1,0 proc., kai Lietuvos – apie 1,8 proc.

Viena pagrindinių priežasčių – stipresnis aukštųjų technologijų paslaugų sektorius. Lietuva vienam gyventojui eksportuoja 3,5 karto daugiau IT paslaugų nei „PIGS“ šalių vidurkis. Vertinant per gyventojų skaičiaus prizmę, Lietuva taip pat pasižymi gerokai didesne startuolių ir „vienaragių“ koncentracija. Tokie sektoriai ilgainiui kuria produktyvumo šuolius ir leidžia šalims ištrūkti iš vidutinių pajamų spąstų.

Antras Lietuvos pranašumas – fiskalinis stabilumas. Lietuvos valdžios sektoriaus skola siekia apie 45 proc. BVP, kai „PIGS“ šalyse ji vidutiniškai sudaro apie 115 proc. BVP. Tai suteikia šaliai daugiau fiskalinės laisvės ir reikšmingai sumažina skolos aptarnavimo išlaidas. Pietų Europos valstybėms didelė skola jau daug metų yra rimtas augimo stabdis, kadangi didelė dalis viešųjų finansų energijos tenka ne ateities investicijoms, o praeities įsipareigojimams.

Trečias veiksnys – palankesnė verslo aplinka. Lietuva lenkia „PIGS“ valstybes verslumo, skaidrumo, skaitmenizacijos ir mokesčių sistemos konkurencingumo srityse. Korupcijos lygis Lietuvoje taip pat yra santykinai žemesnis.

Vis dėlto, pasivyti Pietų Europą yra viena, o priartėti prie Šiaurės Europos – visai kas kita. Portugalijai, Italijai, Graikijai ir Ispanijai taip ir nepavyko reikšmingai priartėti prie savo šiaurinių kaimynių. Tai pamoka ir Lietuvai, kuri nebėra nei žemų kainų, nei žemų atlyginimų šalis, tad žemai kabantys konkurencingumo vaisiai jau yra nuraškyti. Tolesnis augimas priklausys nuo produktyvumo, inovacijų, institucijų kokybės ir gebėjimo pritraukti bei išlaikyti talentus.

Nerimą kelia ir augantis valdžios apetitas išlaidauti. Artimiausiais metais Lietuvos ekonomiką papildomai palaikys antrosios pensijų pakopos lėšos, Europos Sąjungos parama ir didesnės investicijos į krašto apsaugą. Tačiau ši banga nėra amžina. Jai nuslūgus 2028–2029 m. Lietuvai gali tekti didinti mokesčius. Tokiu atveju rizikuojame tapti ne tik aukštų kainų ir atlyginimų, bet ir didelės mokesčių naštos šalimi.

Tolesnė Lietuvos ekonomikos raida tiesiogiai priklausys nuo mūsų gebėjimo didinti tarptautinį konkurencingumą. Siekiant vytis turtingiausias Europos Sąjungos šalis, mums nebepakaks lygiuotis į ES vidurkį – privalome užtikrinti, kad Lietuvos žmogiškojo kapitalo, infrastruktūros, inovacijų ekosistemos, mokesčių sistemos bei verslo aplinkos kokybė būtų visa galva aukštesnė. Galbūt tuomet vėl pabus „Baltijos tigras“?

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Prasidedant brandos egzaminų sesijai ne visi abiturientai žino, ką ir kur norėtų bei galėtų studijuoti. Šiandien pasirinkimas dar sudėtingesnis – kam ir kaip ruoštis dirbtinio intelekto ir robotizacijos eroje?

Streso ir nerimo abiturientams suteikia ne tik prasidedanti egzaminų sesija, bet ir sparčiai tobulėjantis dirbtinis intelektas, sėkmingai perimantis vis daugiau universitetų absolventų funkcijų. Kone kasdien girdime naujienas apie tai, kaip didžiausios pasaulio įmonės (kol kas dažniausiai bankai ir didžiosios technologijų kompanijos) atsisako tūkstančių darbuotojų – nuo analitikų ir programuotojų – kurių darbus vis efektyviau, greičiau ir už mažesnę kainą atlieka dirbtinio intelekto agentai.

Didės atotrūkis tarp vidutinių ir geriausiųjų

Optimistai teigia, kad daugelis aukštojo išsilavinimo reikalaujančių funkcijų vis tiek išliks žmogaus prerogatyva. Didieji kalbos modeliai bei DI agentai tiesiog leis greičiau surinkti, išanalizuoti, apibendrinti duomenis, tačiau užduotis formuluos, rezultatus patikrins ir sprendimus priims žmogus. Tikėtina, tačiau tai vis tiek reiškia, kad įvairių sričių žmonių-specialistų reikės mažiau, nei jei jų reikėjo praeityje.

Dirbtinio intelekto instrumentai daugeliu atveju padidina gabiausių profesionalų produktyvumą, o iš rinkos išstumia tuos, kurie atlieka lengviausiai automatizuojamas, didelių kognityvinių gebėjimų nereikalaujančias funkcijas. Ilgainiui tai daugelį profesijų priartins prie profesionalaus sporto – patiems geriausiems visa šlovė ir pinigai, likusiems – kas liks.

Konkurencija ir su robotais

Naujienos apie dirbtinio intelekto progresą šiek tiek užgožia naujienas apie nemažiau įspūdingą robotų progresą. Šį pavasarį robotas humanoidas Pekine gana grakščiai nubėgo pusę maratono per 50 minučių – 7 minutėmis pagerindamas žmogaus pasiektą pasaulio rekordą ir beveik dviem valandomis greičiau nei geriausiam robotui tai pavyko padaryti prieš metus. Humanoidas įkalnėmis ir nuokalnėmis bėgo, vėsinosi bei navigavo visiškai autonomiškai, be jokio žmogaus įsikišimo.

Daugelyje didelių gamyklų paprastas besikartojančias funkcijas kartojantys darbuotojai vis dažniau dėvi išmanius akinius – jų judesiai įrašomi ir naudojami pramoninių robotų treniravimui. Pažangiausi humanoidai – girdintys, matantys, kalbantys, besimokantys, šokantys ir kovų menus imituojantys –šiuo metu kainuoja maždaug tiek kiek siekia vidutinis metinis darbo užmokestis Lietuvoje. Ir greitai tobulėja bei pinga.

Tai reiškia, kad vis dažniau darbuose, reikalaujančiuose fizinio kontakto ir rankų miklumo, žmones pradeda pakeisti humanoidai. Mažiausiai kompleksiškas funkcijas atliekančių kasininkų, vairuotojų, pakuotojų ar suvirintojų reikės mažiau. Tačiau gabūs ir specializuoti elektrikai, santechnikai ar statybininkai išlieka sunkiai pakeičiami; nemažės ir gydytojų, slaugytojų, paramedikų ir visų kitų sveikatos priežiūros specialistų paklausa. Visų jų vertė ir kaina visuomenėje kils tik aukštyn. Šios technologinės revoliucijos kontekste sumenksta prastesnės kokybės aukštojo išsilavinimo vertė, lyginant jį su kokybišku profesiniu mokymu.

Kritinis mąstymas ir emocinis intelektas

O kaip su mokytojais? Kaip ir daugelyje profesijų, čia didės atotrūkis tarp talentingiausių ir nelabai mėgstančių savo darbą. Nors kol kas nesinori galvoti, kad klasėse geometrijos ar chemijos mokys humanoidas ar holograma, bet jau dabar didieji kalbos modeliai gali beveik bet ką išmokyti beveik bet ko – papasakoti, parinkti užduotis, pasufleruoti ko ir kaip mokytis reikėtų toliau. Dirbtinio intelekto kaip pagalbininko funkcija mokymosi procese vis stiprės, o svarbiausia mokytojo funkcija dabar ir ateityje bus žmogiškoji – padrąsinti, nukreipti, motyvuoti. Kuomet visi atsakymai ir uždavinių sprendimai akimirksnių pasiekiami DI instrumentais, būtent motyvacija mokytis tampa kertiniu švietimo sistemos akmeniu.

Nepriklausomai nuo pasirinkto profesinio kelio ir karjeros, svarbu atsiminti ir tai, kad DI neturi empatijos ir žmogiškumo. Jis puikiai prisitaiko, iki koktumo pataikauja, imituoja jautrumą ir rūpestingumą, tačiau jo neturi ir neturės. Žmogiško kontakto, empatijos ir emocinio intelekto vertė didės, jie taps vis svarbesni ne tik terapeutams, slaugytojams ar socialiniams darbuotojams.

Didėjančią ir sunkiai prognozuojamą DI įtaką darbo rinkai iliustruoja ir tai, kad apie poreikį jį reguliuoti prakalbo ne tik politikai, bet ir pats Popiežius. Kinijoje teismas jau uždraudė įmonėms atleisti darbuotojus pakeičiant juos dirbtiniu intelektu. Tačiau niekas nedraudžia nepriimti darbuotojų į darbą, užduotis perduodant tobulėjantiems dirbtinio intelekto agentams. Žinoma, galima tikėtis geriausio, kad visuomenės ir taisyklės adaptuosis bei apsaugos ateities kartas – galbūt sutrumpins darbo savaitę (ir taip sumažins perteklinio žmogiškojo darbo pasiūlą), gal pasiūlys išgyventi ir atsipalaiduoti leidžiančias universalias bazines pajamas.

Bet kuriuo atveju, neturėtų kilti abejonių, kad išsilavinimo kokybė, kritinis mąstymas, kūrybiškumas tampa svarbesni nei bet kada. Laikai, kai buvo galima vadovautis principu „svarbu koks nors universiteto diplomas, o po to jau žiūrėsime“ jau baigėsi.

Komentaro autorė Kristina Ruseckienė, SEB banko taupymo ir investavimo paslaugų vadovė.

Nuolat kalbame apie infliaciją ir jos pokyčių prognozes, tačiau ar tikrai suprantame šį reiškinį? Bendras kainų lygio augimas savaime nėra vien neigiamas – nuosaiki infliacija dažnai lydi augančią ekonomiką. Problema kyla tada, kai nesuvokiame, kaip infliacija veikia mūsų pinigus, ir nemokame jų valdyti taip, kad santaupų perkamoji galia nemažėtų.

Metinė infliacija šiemet – beveik 5 proc.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, metinė infliacija Lietuvoje šių metų balandį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, siekė 4,9 proc., o mėnesio infliacija sudarė 0,7 proc. Tuo metu Lietuvos banko duomenys rodo, kad kovą gyventojai einamosiose sąskaitose laikė daugiau nei 20 mlrd. eurų.

Tai reiškia, kad milijardai eurų lietuvių sąskaitose ne tik neuždirbo grąžos, bet ir prarado dalį savo vertės. Jei šie 20 mlrd. eurų sąskaitose buvo laikomi nuo 2025 m. balandžio iki 2026 m. balandžio, jų perkamoji galia sumažėjo maždaug 5 proc.

Be to, šiemet gyventojai iš antros pakopos pensijų fondų atsiėmė apie 4,2 mlrd. eurų. Tikėtina, kad nemaža šių lėšų dalis taip pat nugulė einamosiose sąskaitose. Bent jau tokią tendenciją matome SEB banke – praėjus mėnesiui po lėšų išmokėjimo, beveik pusė atsiimtų pinigų vis dar buvo laikoma sąskaitose.

Atsiimtos pensijų lėšos galėjo nuvertėti 29 mln. eurų

Nesudėtinga apskaičiuoti, kiek vertės galėjo prarasti vien tie 4,2 mlrd. eurų, atsiimti iš pensijų fondų. Per balandį jų perkamoji galia dėl infliacijos sumažėjo maždaug 29 mln. eurų.

Tačiau galėjo būti ir kitaip.

Jei šios lėšos būtų laikomos terminuotame ar kaupiamajame indėlyje su, pavyzdžiui, 1,5 proc. metinėmis palūkanomis, per mėnesį jos būtų sugeneravusios apie 5,3 mln. eurų grąžos, o per metus – apie 63 mln. eurų. Jei pinigai būtų investuoti į S&P500 indeksą sekantį fondą, vien balandį grąža būtų siekusi apie 378 mln. eurų. Skirtumas akivaizdus – neįdarbintus pinigus infliacija veikia greitai ir stipriai, o rinka padeda juos apsaugoti.

Jei neišleidžiu, vadinasi, taupau?

Dirbame, uždirbame, tačiau su savo pinigais dažnai elgiamės neatsakingai – net nieko nepirkdami leidžiame jiems nuvertėti. Viena dažniausių klaidų – įsitikinimas, kad neišleisti pinigai automatiškai reiškia taupymą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atsisakydami nereikalingų pirkinių savo lėšas kaupiame. Vis dėlto, jei infliacija teigiama, o pinigus tiesiog laikome sąskaitoje, lėšos tuo metu vertę praranda.

Kai kuriais atvejais reikalingą prekę įsigyti šiandien gali būti net naudingiau nei taupyti, nes po kurio laiko už tą pačią sumą prekės nusipirkti jau nebepavyks.

Taupyti per daug – neefektyvu

Be to, taupyti finansinį rezervą nenumatytoms aplinkybėms verta tik iki tam tikros ribos. Paprastai rekomenduojama atsidėti iki 6 mėnesių atlyginimą atitinkantį santaupų kiekį ir jį laikyti taip, kad pasinaudoti galėtumėte paprastai ir greitai. Šias sąlygas atitinka ir kaupiamasis indėlis, jei jį galite papildyti bet kada ar lėšas atsiimti greitai.

Tuo metu kitas santaupas turėtumėte įdarbinti taip, kad jos padėtų ne tik sumažinti infliacijos poveikį, bet visiškai jį eliminuotų ir padėtų papildomai uždirbti – pinigų vertę didintų. Kaupti didesnį pinigų kiekį sąskaitoje tiesiog neefektyvu.

Ilgainiui padidinti pinigų vertę ir visiškai eliminuoti infliacijos poveikį gali padėti investicinės priemonės – akcijos, obligacijos, biržoje prekiaujami fondai. Modernūs sprendimai, pavyzdžiui, investicijų robotas, iš esmės demokratizavo investavimą – šiandien investuoti nedidelėmis sumomis į plačiai diversifikuotas investicines priemones gali kiekvienas turintis mobilųjį telefoną. Svarbiausia ne bandyti atspėti tinkamą momentą pradėti investuoti, o tai daryti nuosekliai, reguliariai, ilgai, net ir nedidelėmis sumomis.

Kai išmoksime valdyti infliacijos poveikį savo pinigams, jos baimintis nebereikės.

Julija Judickienė, ne gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ Produktų ir rizikos vertinimo departamento vadovė.

Šiltasis metų laikotarpis Lietuvoje pasižymi itin permainingais ir sunkiai prognozuojamais orais – oro sąlygos gali kardinaliai pasikeisti net per vieną naktį. Tą patvirtina ir sinoptikų įspėjimai apie ateinančiomis dienomis laukiančius pavojingus vėjo gūsius, lietų ir perkūniją. Liūtys, stiprėjančios audros ir žaibo iškrovos vis dažniau niokoja gyventojų turtą, o prognozuoti, kada užklups gamtos stichijos tampa tik sudėtingiau.

Nuspėti orus vis sunkiau

Ilgalaikės orų prognozės tampa vis mažiau patikimos, todėl patyrę meteorologai planuojantiems atostogas, keliones, darbus ar poilsį gamtoje rekomenduoja remtis trumpalaikėmis prognozėmis. Praktikoje tai reiškia viena – daugiau netikėtumų ir didesnę riziką bei mažiau laiko pasiruošti.

Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, vasaros Lietuvoje šiltėja. Kylant vidutinei oro temperatūrai, daugėja ir pavojingų bei stichinių reiškinių. Tuo pat metu Lietuvoje daugėja karštų dienų ir tropinių naktų.

Vis dažniau pasitaiko ir trumpalaikių, bet itin intensyvių liūčių, kai vienoje vietovėje per trumpą laiką iškrenta kone mėnesio kritulių norma, o vos už kelių kilometrų tęsiasi sausra. Kaip bus šiemet, paaiškės tik įsibėgėjus sezonui.

Natūralu tikėtis, kad blogiausi scenarijai mūsų nepalies, tačiau verta sau užduoti paprastą klausimą – „o kas, jeigu“?

Dažniausiai dėl stichijų nukenčia stogai – jų danga sugadinama arba nuplėšiama, ypač pažeidžiami polikarbonatiniai paviršiai. Audros laužo šiltnamius, ardo fasadų apdailą, pakalimus, gadina lietaus nuvedimo sistemas, niokoja lauko baldus ir įrangą. Taip pat dažni rūsio užliejimo atvejai ir elektros įrangos pažeidimai.

Kada ir kur smogs stichija, prognozuoti sudėtinga, todėl itin svarbu įsivertinti vertingiausią turtą ir pasirūpinti jo apsauga, įskaitant ir turto draudimą.

Žalos siekia tūkstančius eurų

Vidutinė žala po vasaros audros siekia apie 1200–1400 eurų, tačiau tai tik statistinis vidurkis. Praktikoje nuostoliai neretai būna gerokai didesni – esame fiksavę atvejų, kai dėl netikėtų liūčių sukeltų užliejimų žala naujai įrengtame būste siekė net 40 tūkst. eurų.

Svarbu nepamiršti ir atsakomybės: jei audros metu iš jūsų balkono išpūstas daiktas apgadins kaimyno turtą ar automobilį, atsakomybė teks būtent jums.

Efektyviausia apsauga nuo audrų padarinių yra prevencija. Individualių namų savininkams rekomenduojama įsirengti žaibolaidžius, užtikrinti tinkamą drenažo sistemą ir tvarkingus lietvamzdžius, kad vanduo nesikauptų ir nepatektų į pastato vidų. Drenažo sistemas būtina reguliariai valyti, o pastatą – periodiškai apžiūrėti: įtrūkimai, drėgmės kaupimasis ar kiti pažeidimai audros metu gali tapti silpniausiomis vietomis.

Žinoma, net ir ėmusis prevencijos, visiškai apsisaugoti nuo visų galimų rizikų sudėtinga, kita vertus, jų nepaisyti reiškia sąmoningai rizikuoti savo ramybe ir finansiniu saugumu. Gamtos stichijos dažnai užklumpa netikėtai, nespėjus joms pasiruošti ar tinkamai apsaugoti turtą, todėl turto draudimo reikšmė svarbi, o ateityje, tikėtina, tik augs.

Draudžiant turtą, labai svarbu pasverti vertę to, ką draudžiame, ir kokia galima žala gamtos stichijos ar kitos nelaimės atveju. Nors dideli nuostoliai pasitaiko palyginti retai, jie yra realūs, o finansinės pasekmės – reikšmingos. Dėl to svarbu apsvarstyti didžiausias ir brangiausiai kainuoti galinčias rizikas ir pasirinkti sprendimus, kurie padėtų jaustis užtikrinčiau.

Rizikų raštingumas – nepakankamas

Vertinant artėjančios vasaros rizikas, svarbu priminti ir tai, jog apie rizikas vis dar galvojame per mažai. „Compensa“ užsakymu atliktas reprezentatyvus rizikų raštingumo tyrimas atskleidė, kad 7 iš 10 Lietuvos gyventojų mano, jog rizikos jų nepalies, o du trečdaliai apie jas apskritai nesusimąsto.

Toks „man nieko nenutiks“ požiūris dažnai lemia, kad patiriami nuostoliai būna didesni nei galėtų būti. Tyrimas rodo, kad tik 31 proc. gyventojų, susidūrę su rizika, imasi racionalių veiksmų ir aktyviai ieško sprendimų. Dalis vis dar tikisi, kad nuostolius padengs valstybė ar visuomenė, tačiau realybėje finansinė atsakomybė tenka pačiam turto savininkui.

Atsakingas sprendimas prasideda nuo paprasto, bet esminio klausimo: „ar tikrai esu pasirengęs prisiimti visas galimas rizikas“?

*„Compensa“ užsakymu „Gallup“ atlikto reprezentatyvaus tyrimo metu 2024 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais apklausta 1000 Lietuvos gyventojų.

Pavel Ladziato, „Swedbank“ Privačių klientų tarnybos vadovas.

Per pastaruosius metus bankininkystės sektoriuje vis aiškiau matomas pokytis – palaipsniui atsisakoma ilgą laiką galiojusio principo, kad daugumai klientų pakanka standartinio sprendimo. Besikeičiant kasdieniams lūkesčiams, pereiname prie platesnių, įvairesnių ir klientų poreikius atliepiančių paslaugų.

Šią tendenciją stebime ne tik finansų rinkoje. Jei žvelgtume plačiau, praktiškai visi sektoriai juda ta pačia kryptimi – nuo standartizuotų paslaugų prie pasiūlymų skirtingiems klientų poreikiams. Visgi finansų srityje šis pokytis gal net jautresnis, nes kalbame apie sprendimus, kurie tiesiogiai veikia žmogaus kasdienybę ir ilgalaikį finansinį saugumą.

Klientai nori personalizuotos patirties

Ką tai reiškia klientams? Pirmiausia – matome, kad jų lūkesčiai tapo gerokai konkretesni. Remiantis finansų duomenų platformos „MX“ tyrimais, apie 80 proc. klientų yra labiau linkę rinktis įmones, kurios siūlo personalizuotas patirtis, o 71 proc. tikisi, kad tokia patirtis taps standartu. Tuo pačiu 76 proc. vartotojų nurodo, kad juos erzina, kai trūksta asmeniško dėmesio. Kitaip tariant, galimybė turėti labiau savo poreikiams pritaikytus pasiūlymus jau tapo baziniu lūkesčiu, o ne pridėtine nauda.

Finansų sektoriuje šis poreikis dar aiškesnis. Kito tos pačios platformos tyrimo rezultatai atskleidžia, kad daugiau nei pusė vartotojų tikisi, jog finansų paslaugų teikėjas supras jų poreikius ir pritaikys pasiūlymus. Tuo pačiu klientai ir patys būtų pasirengę dalintis daugiau savo finansinių duomenų, jei tai reikštų geresnę patirtį. Tačiau kol kas realybė kitokia – tik trečdalis klientų jaučia, kad šiandien su jais iš tikrųjų elgiamasi kaip su individualiais klientais.

Pokytis prasidėjo: pasirinkimą lemia vertė, o ne kaina

Man atrodo, kad būtent šioje vietoje ir vyksta esminis lūžis – tarp to, ko klientai jau tikisi, ir to, kaip sektorius realiai veikia. Ir šis atotrūkis verčia keisti ne pavienes paslaugas, o pačią pasiūlos logiką.

Tą gana aiškiai matome ir kasdienėje bankininkystėje. Šiandien jau apie 88 proc. „Swedbank“ klientų naudojasi vienu ar kitu paslaugų planu – tai rodo, kad pats planų modelis yra įsitvirtinęs. Tačiau kartu matome ir kitą tendenciją: klientai vis dažniau renkasi didesnės vertės, daugiau naudų apimančius planus, o ne minimalų sprendimą.

Ši tendencija indikuoja, kad sprendimo pasirinkimą vis labiau lemia ne tik kaina, bet ir suvokiama vertė. Siekdami atliepti besikeičiančius klientų poreikius, išplėtėme paslaugų planų funkcionalumus. Šalia bazinių sprendimų pasiūlėme papildomas paslaugas, kurios atliepia  skirtingus kasdienių situacijų poreikius – nuo įprastų mokėjimų iki pirkinių, renginių Lietuvoje ar kelionių draudimo, įrenginių apsaugos. Klientas gali pasirinkti paslaugas pagal tai, kas asmeniškai jam aktualu konkrečiu gyvenimo etapu. Be to, toks modelis leidžia didinti ir paslaugų prieinamumą. Pavyzdžiui, įvairūs draudimo sprendimai yra svarbi mūsų finansinės ramybės dalis, tačiau iki šiol jie be papildomų žingsnių buvo prieinami kredito kortelių savininkams. Šiandien jie tampa pasiekiami visiems, pasirinkusiems atitinkamą paslaugų planą.

Kartu matome ir dar vieną svarbų aspektą – personalizacija plečiasi ne tik į gylį, bet ir į plotį. Atnaujintus finansinių paslaugų planus dar papildo ir įvairūs partnerių pasiūlymai – nuo nuolaidų kelionėms iki nemokamų duomenų paketų užsienyje. Minėti partnerių pasiūlymai nėra tiesiog įvairių nuolaidų rinkinys – čia tiek mes, tiek kiti paslaugų teikėjai bando atliepti realius skirtingų klientų kasdienių finansų poreikius. „Swedbank“ atveju, paslaugų planai kuriami skirtingoms gyvenimo situacijoms: mėgstantiems apsipirkinėti internetu, aktyviai keliaujantiems arba tiems, kurie tik pradeda aktyviau naudotis finansinėmis paslaugomis ir jiems aktualūs tik baziniai poreikiai.

Tikroji vertė klientui

Tiesa, galvodami apie personalizaciją, turime nepamiršti esminio klausimo – ar visa tai padeda klientui priimti geresnius finansinius sprendimus. Jei suasmeninti pasiūlymai virsta tik didesniu pasirinkimų kiekiu, efektas gali būti priešingas. Todėl tikroji vertė atsiranda tada, kai pasiūlymas ne tik pritaikytas, bet ir logiškas – kai žmogus supranta, kodėl būtent šis sprendimas jam yra tinkamiausias konkrečiu gyvenimo etapu. Praėjus kiek daugiau nei pusmečiui nuo tada, kai pasiūlėme pirmąjį paslaugų planą su papildomomis naudomis, jį pasirinko jau daugiau nei 15 tūkst. klientų.

Esu tikras, kad perėjimas nuo „vieno sprendimo, tinkančio visiems“ prie labiau individualizuotų naudų nėra nei mada, nei trumpalaikė kryptis. Tai rinkos brandos etapas, kuriame, tikėtina, laimės tie, kurie sugebės personalizaciją paversti ne nauju burtažodžiu, o realia, kasdien jaučiama verte.

Šios savaitės incidentai, kai Lietuvos erdvėje užfiksuoti dronai, daugeliui sukėlė nerimo bangą. Tai visiškai natūralu. Pastarosiomis dienomis Lietuva labai realiai pajautė karo vėją – galima drąsiai teigti, kad mes jau esame karo pilkojoje zonoje. Tačiau prieš pasiduodant panikai, siūlau giliai įkvėpti ir įsivertinti realybę: iki tikrosios Ukrainos patirties mums dar labai toli. Vilniui niekas nesmogia šimtais dronų per vieną naktį. Mūsų padangės neraižo balistinės raketos.

Visgi šie pirmieji dronai yra savotiškas žadintuvas. Matau, kad vis daugiau žmonių pradeda rimčiau galvoti apie karą ir apie tai, kaip pasiruošti sudėtingiems laikams. Tai jokiu būdu nereiškia, kad karas neišvengiamai ateis į mūsų kiemą, tačiau dabar yra pats metas baigti teorines diskusijas ir pradėti realiai mąstyti apie pasiruošimą.

„Blue/Yellow“ kare gyvena jau 12 metų. Per tą laiką mes ne tik perdavėme kalnus pagalbos Ukrainos kariams, bet ir nuolat mokėmės. Mes kasdien renkame informaciją tiesiai iš fronto apie karo eigą, jo prigimtį ir tai, ką karas reiškia tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasme. Matėme, kaip jame būti, kaip į jį žiūrėti ir, svarbiausia, kaip su juo „gyventi“.

Nors mūsų pačių patirtis neapima visko, ką išgyvena karys apkasuose, pavyko susitvarkyti su daugybe krizių ir iššūkių. Ir kai šiandien lyginame savo ir Ukrainos patirtį, tampa akivaizdu viena – mes Lietuvoje tiesiog daug ko nežinome. Nežinome, nes patys nesame kare tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau mes galime ir privalome mokytis.

Pirmiausia, psichologinis pasiruošimas. Pamačius tokias naujienas apie skrendantį droną, labai svarbu nelaikyti įtampos savyje. Tai yra visiškai normalu ir netgi sveika jausti pyktį, baimę ar neužtikrintumą. Tačiau pats geriausias ginklas prieš karo baimę yra veiksmas. Karo įveikimas reiškia, kad tu privalai ką nors daryti, negali tiesiog sustingti vietoje.

Kare žmogus gali pasijausti beprotiškai vienišas. Dažnai vienintelis būdas išlikti – būti kartu su kitais. Pradėti, žinoma, reikia nuo savęs, nes kiekvienas iš mūsų esame gerokai stipresni, nei patys suprantame. Tačiau aplink save mes turime resursą, kuris mus daro kone neįveikiamus. Tai – kiti žmonės. Tavo geriausi ir artimiausi sąjungininkai šiandien yra ne kažkur toli. Tai tavo šeima, tavo bendradarbiai, kolegos, draugai, kaimynai – tie, kurie yra šalia.

Nors tai gali skambėti paradoksaliai, bet patys geriausi ir efektyviausi mūsų pasiruošimo karui darbai šiuo metu vyksta ne Lietuvoje, o Ukrainoje. Mes, „Blue/Yellow“ komanda, esame visiškai įsitikinę: tol, kol Ukraina atsilaikys, mes esame sąlyginai saugūs. Būtent todėl mes privalome Ukrainą remti tiek, kiek reikės, ir taip, kaip reikės. Šiandien jau visiems turėtų būti aišku, kad Ukraina ne tik prašo mūsų pagalbos, bet ji pati mums ją duoda. Ji perka mums laiką ir rodo gyvą pavyzdį, kad atsilaikyti yra įmanoma.

Kaip kadaise labai taikliai parašė partizanas Juozas Lukša-Daumantas, kare svarbiausia ne tai, kas tavo priešas, o kas – tavo draugai. O draugų mes turime daug. Tiek aplink save čia, Lietuvoje, tiek visame regione.

Kai nesi vienas ir kai veiki – tada ne taip baisu. Viską įveiksime kartu.

Jonas Ohmanas yra „Blue/Yellow“ bendraįkūrėjas