Komentaras – AINA – Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra https://aina.lt Sun, 12 Jul 2020 08:08:33 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=5.3.4 https://aina.lt/wp-content/uploads/2018/05/cropped-logo-1-32x32.png Komentaras – AINA – Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra https://aina.lt 32 32 Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia Vatikane https://aina.lt/vilniaus-ausros-vartu-gailestingumo-motinos-koplycia-vatikane/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=vilniaus-ausros-vartu-gailestingumo-motinos-koplycia-vatikane https://aina.lt/vilniaus-ausros-vartu-gailestingumo-motinos-koplycia-vatikane/#respond Tue, 07 Jul 2020 10:34:24 +0000 http://aina.lt/?p=121723 Naujiena Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia Vatikane pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2019 m. spalio mėn. kartu su žmona ir dukra, vadovaujami kun. dr. Simo Maksvyčio,  lankėmės Romoje ir Vatikane. Vienas įvykis sujaudino iki širdies gilumos. Aplankyta Romoje Šv.Petro bazilika, stebėtas Popiežiaus Pranciškaus trečiadieninis susitikimas su tikinčiaisiais. Kitą dieną iš arčiau susipažininta su Šv. Petro bazilika. Netikėta buvo atrasti lietuvių koplytėlę  bazilikos apačioje, kur palaidoti Romos bažnyčios …

Naujiena Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia Vatikane pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia Vatikane pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2019 m. spalio mėn. kartu su žmona ir dukra, vadovaujami kun. dr. Simo Maksvyčio,  lankėmės Romoje ir Vatikane. Vienas įvykis sujaudino iki širdies gilumos. Aplankyta Romoje Šv.Petro bazilika, stebėtas Popiežiaus Pranciškaus trečiadieninis susitikimas su tikinčiaisiais. Kitą dieną iš arčiau susipažininta su Šv. Petro bazilika. Netikėta buvo atrasti lietuvių koplytėlę  bazilikos apačioje, kur palaidoti Romos bažnyčios popiežiai.

Tai pasaulio lietuvių išeivijos pastangomis ir lėšomis rengta katalikų lietuvių koplyčia Vatikano Šventojo Petro bazilikoje (Cappella Lituana). Simboliška, kad lietuvių kopyčiai vieta parinkta netoli apaštalo Pauliaus kapo, prie vieno iš keturių piliorių, ant kurių laikosi Bazilikos stogas. Patalpa sukurta nuotaika primena sudėtingą pasaulio tikinčiųjų krikščionybės kelią ir dramatišką lietuvių  katalikų tikėjimo gynimą. Dabar labiau suprantamas Popiežiaus ir Katalikų bažnyčios vaidmuo lietuvių tautos kovoje už katalikų tikėjimo išsaugojimą sovietinės okupacijos metais. Tai unikalus paminklas.

Aušros Vartų Dievo Gailestingumo lietuvių koplyčia. Nuotraukos autorius kun. dr. Simas Maksvytis

Centrinėje sienoje švyti mozaikinis su metalo elementais Vilniaus Aušros Vartų  Gailestingumo Motinos paveikslas. Rytinėje sienoje įkomponuoti Lietuvos valdovų – Mindaugo, Vytauto Didžiojo, Jogailos ir jų statytų pirmųjų Lietuvos bažnyčių Vilniuje, Kaune, Trakuose bareljefai, vakarinėje pusėje – Šv. Kazimiero ir Šv. Juozapato Kuncevičiaus, taip pat Kražių bei Sibiro tremtinių knygelės Marija, gelbėk mus atvaizdai. Sienos padengtos travertino marmuru iš Romos apylinkių, grindys siekia sudaryti lietuviško audinio įspūdį, ant kopyčios vartų – stilizuotas Vytis. Patalpoje gali melstis iki 100 tikinčiųjų. Įrengiant šventovės patalpas dalyvavo žinomi Italijos menininkai. Bendrą projektą sudarė iševijos dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas.

1967 m. Vatikanas pritarė užsienio lietuvių vyskupų prašymui pagrindinėje Romos katalikų bažnyčioje tokias patalpas įrengti. Koplyčią buvo nutarta pavadinti Kankinių vardu taip primenant sudėtingą lietuvių tautos kelią į katalikybę ir sudėtas aukas siekiant ją išlaikyti. Buvo sudarytas vyskupo Vincento Brizgio vadovaujamas Vykdomasis komitetas, tautiečių tarpe imta rinkti lėšas. Kartu pradėti įrengimo darbai. 1970 m. sudarytas Šventinimo komitetas, kuriam vadovavo kardinolas Antanio Samore, o nariais išrinkti: buvęs Italijos prezidentas Antanio Segni, Romos meras Clelio Darida ir kiti garbingi asmenys.Tų pačių metų vasarą prasidėjo koplyčios, galiausiai pavadintos Gailestingumo Motinos vardu.

1970 m.  sovietams daug nerimo sukėlė žinia, kad Vatikane įrengta Lietuvos kankinių koplyčia. Ta proga SSRS ambasadorius Romoje susitiko su Šventojo Sosto sekretorianto konsultantu Pavlo Majo ir buvo jo patikintas jog „kopyčios steigimas neatšaukiamas, bet Vatikanas stengsis tam suteikti išimtinai religinį charakterį“.

Sovietų toks atsakymas netenkino ir jie toliau priekaištavo Vatikanui, kodėl Šv.Petro bazilikoje“greta didžiųjų kūrinių steigiama emigrantų kopyčia, turinti provokacinių ir propagandinių tikslų“. Į tai buvo atsakyta, kad „ši koplyčia  kuriama panašiai kaip lenkų (Čenstakavos) garbei <…>ir skirta Lietuvos katalikų relikvijoms“.Vis dėlto sovietams nepavyko užkirsti kelio įgyvendinti šį laisvosios lietuvijos sumanymą ir lietuvių koplyčia Vatikane buvo sukurta ir popiežiaus PauliausVI pašventinta. Koplyčios pašventinime  dalyvavo Šv. Kazimiero kolegijos  auklėtiniai N. Vogtas, kun. A. Savickis, D. Valentas, A. Trimakas, J. Volodka.

Atidarymo iškilmės prasidėjo 1970 m.  m. liepos 6 d. koplyčią pašventino Vatikano bazilikos arkikunigas, kardinolas Paolo Marella, liepos 7 d. Aušros Vartų Galestingumo Motinos paveikslą palaimino ir Šv. Mišias aukojo Popiežius Paulius VI. Jis palaimino visus iš viso pasaulio atvykusius lietuvius. Buvo sugiedotos lietuviškos giesmės ir Valstybės himnas. Liepos 8 d. Šv. Mišias aukojo vyskupas Vincentas Brizgys, liepos 9 d. Šv.Mišioms vadovavo kardinolas Antonio Samore ir vyskupas Antanas Deksnys.

Piligrimai iš okupuotos Lietuvos  negalėjo dalyvauti iškilmėse, joje meldėsi lietuvių išeivijos  tikintieji. Koplyčios projektas buvo įgyvendintas žaibiškai per trejus metus. Pasaulio lietuviai dosniai siuntė aukas. Koplyčia nebūtų atsiradusi be Romoje gyvenusių lietuvių kunigų iniciatyvos, reikšmingų jų pažinčių Vatikane.

Turbūt svariausi lietuvių užtarėjai koplyčios projekte buvo du ganėtinai įtakingi Apaštalų Sosto kardinolai, labai artimi Šv. Pauliui VI; abu save laikė ir buvo viso pasaulio lietuvių vadinami „Lietuvos bičiuliais“. Vienas jų – kardinolas Giuseppe Pizzardo, kuris ypač pirmaisiais pokario metais rėmė Romoje namų neturėjusius lietuvių kunigus ir padėjo jiems įsteigti popiežiškąją lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją. Jis mirė nepraėjus mėnesiui po Lietuvių koplyčios pašventinimo. Beje, vos keletą savaičių prieš koplyčios pašventinimą Romoje mirė kitas koplyčios projekte dalyvavęs asmuo, Lietuvos Respublikos diplomatas ir pasiuntinys prie Šventojo Sosto, Stasys Girdvainis.

Šventinant koplyčią iš Lietuvos neatvyko nei vienas dvasininkas, tik vysk. Vincentas Sladkevičius, vėliau paskirtas kardinolu, atsiuntė sveikinimo telegramą. Lietuvos okupacijos laikais tai buvo labai drąsus gestas, už kurį V. Sladkevičius sovietų buvo represuotas ištrėmimu iš vyskupijos. V. Sladkevičius nepabūgo ir rado galimybę už koplyčią padėkoti popiežiui ir pasveikinti jos statytojus.

Vysk. Sladkevičiaus telegramos tekstą arkivyskupas Paulius Kazimieras Marcinkus perskaitė popiežiaus Pauliaus VI akivaizdoje bazilikos grotose.Lietuvos koplyčia užėmė svarbią vietą ir vieno ypatingo žmogaus – Šv. Jono Pauliaus II – gyvenime. 1978m., iš karto po jo išrinkimo popiežiumi, Bažnyčios tėvas atėjo pasimelsti būtent į Lietuvos koplyčią. Čia jis ne kartą lankėsi ir vėliau, būtent čia jam ir kilo troškimas aplankyti Lietuvą.

Nedaugelis pasaulio tautų Romos Šv. Petro bazilikoje turi savo koplyčias. Tuo galime didžiuotis ir suprasti, kaip vertinamas lietuvių tautos pasiryžimą saugoti katalikų tikėjimą. Tai savotiškas mūsų tautos nuopelnų pripažinimas.

Juozas Brazauskas, istorikas

Naujiena Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos koplyčia Vatikane pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/vilniaus-ausros-vartu-gailestingumo-motinos-koplycia-vatikane/feed/ 0
Mažai kam žinomas skultorius, paaukojęs savo gyvybę https://aina.lt/mazai-kam-zinomas-skultorius-paaukojes-savo-gyvybe/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=mazai-kam-zinomas-skultorius-paaukojes-savo-gyvybe https://aina.lt/mazai-kam-zinomas-skultorius-paaukojes-savo-gyvybe/#respond Sun, 14 Jun 2020 08:02:26 +0000 http://aina.lt/?p=119793 Naujiena Mažai kam žinomas skultorius, paaukojęs savo gyvybę pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

„Rimantas Daugintis nemėgo diletantizmo.  Ko ėmėsi, darė iš pagrindų. Paskutiniu metu daug dirbo galvanoplastikos technika. Turbūt nė vienas mūsų skulptorių čia nėra pasiekęs  tokių rezultatų kaip jis. Didžioji jo meilė buvo maži darbai, jis buvo dekoratyvinių skulptūrų autorius. Mažose formose atsiskleidė visos jo kūrybinės jėgos, jo emocionalumas, nuoširdumas. Nė vieno mūsų skulptoriaus kūryboje nėra taip …

Naujiena Mažai kam žinomas skultorius, paaukojęs savo gyvybę pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Mažai kam žinomas skultorius, paaukojęs savo gyvybę pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

„Rimantas Daugintis nemėgo diletantizmo.  Ko ėmėsi, darė iš pagrindų. Paskutiniu metu daug dirbo galvanoplastikos technika. Turbūt nė vienas mūsų skulptorių čia nėra pasiekęs  tokių rezultatų kaip jis. Didžioji jo meilė buvo maži darbai, jis buvo dekoratyvinių skulptūrų autorius. Mažose formose atsiskleidė visos jo kūrybinės jėgos, jo emocionalumas, nuoširdumas.

Nė vieno mūsų skulptoriaus kūryboje nėra taip aiškiai išreikštas groteskas.  Dauginčio darbai tai akivaizdžiai liudija.  Kartais groteskas peraugdavo į satyrą.  Buvo arti gamtos. Buvo tikras inteligentas, bet inteligencija nebuvo išmokta, o jo įgimtas bruožas.  Jo skulptūrose dažnas paukščio motyvas. Jis skulptoriui buvo laisvės įvaizdis. Labiausiai jį žeidė prievarta. Nemėgo blogio, o ne blogo žmogaus. Buvo humanistas kaip ir kiekvienas doras menininkas. Gal ir nebuvo panašus į filosofą, bet turėjo savo filosofiją, pagrįstą žmogaus vertės jautimu.

Dauginčio skulptūra buvo tvirta, kaip ir jo charakteris. Jo galvosena komponavimo būdas rėmėsi abstrakcija. Tai jo teorinis pagrindas. Bet abstrakcijose nėra paviršutiniškumo.

Buvo geras piešėjas, bet eksponuodavo nedaug. Dažniau lipdydavo iš plastilino, darė daugybę bandymų, puikiai jautė įvairių medžiagų savybes, labiausiai mėgo terakotą, bronzą, galvaniką. Mažai kalė akmenį.  Nemažai sukūrė medalių.

Nemėgo garsiai rėkiančių vidutinybių, nemėgo melo ir neteisybės. Jo asmenį ir kūrybą jungia tai, kad gyvenime nepakentė melo, o kūryboje diletantizmo.  

Paskutinis jo kūrybos laikotarpis liudija, kad jis buvo pasiruošęs šuoliui. Jis buvo pasiekęs tokį lygį, kad galėjo atlikti kiekvieną užduotį. Pergyveno dėl kiekvieno darbo, labai išgyveno, kol pasiekdavo norimą rezultatą.  Sakė, grįžęs dirbs toliau…“

Taip apie skulptorių rašė žymus lietuvių skulptorius Bronius Vyšniauskas.  Literatūra ir menas. 1991 m. birželio 1 d.  2007 m. išleistas albumas. Rimantas Daugintis. 1944-1990 m. Priešlapyje yra didesnis aprašas.

Apie skulptoriaus gyvenimą trumpai

Gimė 1944-05-21  Baublių kaime, Kartenos valsčiuje, Kretingos apskrityje. Tėvas buvęs siuvėjas, vėliau  rezistentas, partizanas, slapyvardžiu Bagūnas. Motina taip pat rezistentė, partizanų ryšininkė ištremta į Vorkutą 25 m. Rimantui tuomet buvo 4,7 metų, broliui 2, 9 metų. Rimantas augo tetos globoje.

Mokėsi Trušelių pradinėje mokykloje. 1955 m. iš tremties sugrįžo motina, bet neturėjo galimybių pasiimti vaikų.  Tėvas žuvo partizanų kovoje 1949 m. Palangoje Vytauto g. stovi paminklas, jame iškalta ir Vytauto Dauginčio pavardė.

Rimantas mokėsi Slengų septynmetėje mokykloje, kai motina atgavo vaikus mokėsi Šilutės 1-oje vidurinėje mokykloje. Domėjosi muzika. Įstojo į Klaipėdos žemės ūkio technikumą, veterinarijos fakultetą, bet po pirmo kurso suprato, kad šie mokslai ne jo prigimčiai. Mokėsi Telšių dailės technikume, bet po konflikto su dėstytojais, metė mokslus, išvyko į Kaukazą. Sugrįžęs į Telšių dailės technikumą, jį baigė 1965 m.,  ruošėsi stoti į Dailės institutą.

Studijavo skulptūrą pas garsius skulptorius. 1967 m. kartu su skulptoriumi Julium Vertuliu kalė akmenį Neringoje. Tikėjosi pastatyt prie Baltijos jūros. Šį užsakymą, kalti kario galvą Kuršių Nerijoje, gavo Palangoje gyvenantis skulptorius Julius Vertulis. Jis paprašė dviejų Dailės Instituto studentų atlikti šį darbą.Taigi du Dailės Instituto studentai vasaros atostogų metu uždarbiavo. Rimantas Daugintis buvo baigęs antrą skulptūros kursą, o Vidas Stanelis buvo baigęs trečią ar ketvirtą kursą.Tai gera praktika studentams kalant akmenį. Vieta buvo skirta pažymėti antrojo pasaulinio karo kovoms. Ansamblį sudarė 2,60m. aukščio akmuo ant kurio buvo iškaltas kario veidas (šį darbą ir atliko studentai) ir granito plokštės su žuvusiųjų pavardėmis. Plokštes kalė kažkas kitas, tikėtina Dailės kombinato meistrai. Ten galėjo būti sovietinė atributika. Galvojama, kad viskas buvo  nugriauta kaip sovietinis palikimas. Jeigu neapsirinku, ta vieta vadinosi Alksnynė ir buvo apie 9 km. nuo kelto į Klaipėdą. Pavartę sovietinį albumą apie Kuršių Neriją tikrai rasite šį ansamblį. Tai yra skulptoriaus Juliaus Vertulio skulptūra. Rimantas Daugintis kūrė draugo Edmundo Stanelio tėvo antkapį.

1968 m. vedė  Daivą Aureliją Juodytę, keramikę.  1968 m. gimė sūnus Marius. 1971 m. baigė Dailės institutą. Diplominis darbas „Miestelėnai“ (vadovas Gediminas Jakubonis). Pirmieji darbai susilaukė palankių vertinimų. 1974 m. tapo Dailininkų sąjungos nariu. Palangos „Pušyno“ poilsio namuose sukūrė pano „Kuršiai“ ir „Saulė“, vėliau šviestuvus. 1976 m. gimė duktė  Ilzė Kotryna.

Tragiškas skulptoriaus likimas

1990 m. pavasarį buvo pakviestas į tarptautinį simpoziumą Vengrijoje. 1990 m. gegužės 10 d. įvyko incidentas SSRS – Vengrijos pasienyje. Jau laisvos valstybės skulptorius, protestuodamas prieš svetimos valstybės pasieniečių neleistiną elgesį, apsipylė  degiu skysčiu ir užsidegęs ir bėgo į Vengriją. Lėktuvu buvo nugabentas į Budapešto karo ligoninę. Mirė ligoninėje nuo žaizdų gegužės 19 d. Palaidotas Rasų kapinėse Vilniuje. Antkapinis paminklas- 1992 m.   akmens meistro Jono Virbausko iš granito iškalta trijų m. aukščio Rimanto Dauginčio skulptūra „Gulago madona“.

 Liko nebaigti darbai: paminklas Jonui Basanavičiui Vilkaviškyje,

šv. Kristus Panevėžio švč. Trejybės bažnyčiai. Apie skulptūrą kiek plačiau pasakoja skulptoriaus žmona Daiva Aurelija Daugintienė: „Skulptorius Rimantas Daugintis turėjo užsakymą padaryti Jėzaus Kristaus skulptūrą tačiau jos nebaigė. Jis nulipdė iš gipso natūralaus dydžio skulptūrą (darbo modelį) ir išvyko į Vengriją iš kurios negrįžo. Vadovaudamasis šiuo modeliu skulptorius Mindaugas Aučyna iš vario sukūrė Jėzaus Kristaus skulptūrą kuri ir dabar yra švč.Trejybės bažnyčioje“. Skulptorius R. Daugintis sukūrė paminklą žuvusiems Žemaitijos partizanams „Gulago madona“, skirtas tėvo atminimui, Šv. Jurgį Raseinių melioracijos valdybai.

Tuo po skaudžio skulptoriaus netekties, Nidoje stovyklavę menininkai ant Parnidžio kopos pastatė įspūdingą medinį kryžių su užrašu. Dabar jis baigia sunykti ir nedaug kam žinomas šio garsaus skulptoriaus likimas. Pagerbiant skulptoriaus ir jo tėvų rezistentų atminimą, reikėtų kitoje vietoje pastatyti atminimo ženklą. Taip pagerbtume skulptoriaus ir Lietuvos rezistentų atminimą.

Rimantas Daugintis rašė: „Kiekvienas paukštis gieda apie savo medį. Man nėra brangesnio ir gražesnio krašto už mano tėviškę, už mūsų darbščius ir dorus žmones, tarp kurių gyvenu ir dirbu nuo pat vaikystės“.

Parengė Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

Naujiena Mažai kam žinomas skultorius, paaukojęs savo gyvybę pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/mazai-kam-zinomas-skultorius-paaukojes-savo-gyvybe/feed/ 0
Jonas Bortkevius: nutylėtas gyvenimas https://aina.lt/jonas-bortkevius-nutyletas-gyvenimas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=jonas-bortkevius-nutyletas-gyvenimas https://aina.lt/jonas-bortkevius-nutyletas-gyvenimas/#respond Sun, 31 May 2020 06:35:31 +0000 http://aina.lt/?p=118572 Naujiena Jonas Bortkevius: nutylėtas gyvenimas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Moteris verslininkė, politikė, visuomenininkė, moterų judėjimo dalyvė Felicija Botkevičienė (1873 – 1945) vis geriau žinoma. 2010 m.išleista Liudo Subačiaus monografija „Aplenkusi laiką“, bet apie jos vyrą Joną Bortkevičių (1871-1909) rašoma trumpai, o kai  kas net nutylima. Pabandykime apžvelgti jo gyvenimą atskiru straipsniu. Felicija Bortkevičienės tėvas Juozas Povickis buvo Vilniaus advokato sūnus, studijavo teisę, rengėsi tėvo …

Naujiena Jonas Bortkevius: nutylėtas gyvenimas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Jonas Bortkevius: nutylėtas gyvenimas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Moteris verslininkė, politikė, visuomenininkė, moterų judėjimo dalyvė Felicija Botkevičienė (1873 – 1945) vis geriau žinoma. 2010 m.išleista Liudo Subačiaus monografija „Aplenkusi laiką“, bet apie jos vyrą Joną Bortkevičių (1871-1909) rašoma trumpai, o kai  kas net nutylima. Pabandykime apžvelgti jo gyvenimą atskiru straipsniu.

Felicija Bortkevičienės tėvas Juozas Povickis buvo Vilniaus advokato sūnus, studijavo teisę, rengėsi tėvo profesijai. Bet dėl silpnos sveikatos mokslų nebaigė ir vertėsi nuomodamas dvarus. Motina  Antanina Ona Liudkevičienė iš Počeraukščio dvaro apie Biržus jokio turto neturėjo, nes jos tėvo dvaras po 1863 m. sukilimo buvo konfskuotas ir parduotas, išmokėtos tik nedidelės dalys tiems, kurie nebuvo bausti už dalyvavimą sukilime. Jos tėvas ir broliai buvo ištremti į Sibirą.

                   Vesdamas tėvas nuomojo Linkaučių dvarą netoli Krekenavos, ten  1873 m. rugsėjo 1 d. gimė Felicija Povickaitė. Vėliau šeima parsikėlė į Ukmergės apskritį, tėvas nuomojo grafui Kosakovskiui priklausantį Antakalnio dvarą. Čia gimė Felicijos  sesuo Juzefa ir brolis Jonas. Povickių ūkį Antakalnyje  tvarkė ekonomas Bortkevičius, 1863 m. sukilimo dalyvis, kilęs iš smulkių bajorų, bet po sukilimo prirašytas prie valstiečių. Bortkevičius turėjo  dvi dukteris ir sūnų Joną, kurį Povickienė mokė skaityti ir rašyti. Tuo metu Felicija buvo per jauna mokytis…

Felicija iš pradžių mokėsi  namuose. Povickiai nutarė dukterį leisti į gimnaziją Varšuvoje, kur buvo giminių, pas kuriuos galėjo gyventi. Bet prireikus į mokslą leisti sūnų Joną, motina su vaikais persikėlė į Kauną. Pasirengimas namuose buvo geras ir 1885 m. Felicija  iš karto išlaikė egzaminus į ketvirtą klasę, sesuo Juzefa į šeštą, o brolis – į pirmą. Mergaičių gimnazijose anuomet buvo septynios klasės, kurios buvo skaičiuojamos atvirkščiai: aukščiausia buvo pirma klasė, o žemiausia – septinta. Berniukų gimnazijose klasės buvo skaičiuojamos taip, kaip ir mūsų laikais.

                   Parengus Jonuką į gimnaziją, ekonomo žmona su kitais vaikais išsikėlė gyventi į Vilnių. Tėvas Bortkevičius labai norėjo savo sūnų išleisti į kunigus. Bet Jonukui mokslai nesisekė, kiekvienoje klasėje sėdėjo po du metus. Tėvas dėl to labai rūstavo: jis nesigailėjo pinigų ir norėjo išleisti sūnų į žmones.

Dėl nepažangumo Joną pašalino iš gimnazijos. Taip Jonas Botkevičius užtraukė didelę gėdą tėvams. Povickių  vaikams pagailo Jono. Jam buvo 15 metų. Juozas Povickis susirūpino  ekonomo sūnaus  likimu.

Iš pradžių Joną įtaisė raštininku Ukmergėje, o vėliau parūpino vietą prie Dotnuvos  pas dvarininkus Dulevičius. Dulevičiai rengė sūnų į gimnaziją, turėjo net kelis mokytojus. Atlikęs jam skirtą darbą, Jonas Bortkevičius galėjo drauge su to pono vaikais toliau mokytis.

Paaiškėjo, kad Jonas buvo gabus mokytis, tik Vilniuje neturėjo  vadovėlių ir dėl to blogai mokėsi…Taip jis pasirengė į gimnazijos penktą klasę. Bet tėvas liko neperkalbamas ir sūnaus neparėmė. Jonas pats turėjo rūpintis savo likimu. Motina slapta nuo tėvo kuo galėdama šelpė sūnų. Ilgai Felicijai tarpininkavus, Jonas Bortkevičius baigė gimnaziją ir susitaikė su tėvu.

                   Jonas Bortkevičius baigė technologijos institutą Peterburge, gavo inžinieriaus diplomą. Povickių giminės ir kai kurie pažįstami didžiai pasipiktino, sužinoję, kad panelė Felicija Povickytė susižiedavusi su nebajoru Jonu Bortkevičiumi. Felicijai, žengus tokį žingsnį, giminės jos išsižadėjo. Dėl to dalis giminės Felicijos netgi išsižadėjo, nors nežinia, kas juos labiau papiktino – kad bajoraitė vyru pasirinko dvaro tarnautojo sūnų, ar kad būsimasis vyras užkrėtė ją liberaliomis pažiūromis. Tik kai kurie giminės -motina ir sesuo  palaikė su Felicija  ryšius ir ją rėmė.

 1899 m. Jonas Bortkevičius ir Felicija Povickytė susituokė. Inžinierius buvo nusprendęs patraukti į Lietuvą  kuo daugiau lietuvių inteligentijos. Jonas Botkevičius apsigyveno Vilniuje, bet čia buvo tik kelios lietuvių inteligentų šeimos. Ne visai lietuviškomis tas šeimas galima buvo vadinti, nes ne visi mokėjo lietuviškai kalbėti. Pirmasis Bortkevičių lietuvių kalbos mokytojas buvo Povilas Gaidelionis, vėliau buvęs Vilniaus lietuvių gimnazijos  mokytojas. Buvo mokomasi slapta – čia vienuose, čia kituose namuose.

XX amžiaus pradžioje Vilniuje lietuvių inteligentų padaugėjo. Atsikėlė į Vilnių inžinierius P. Vileišis ir pradėjo kurti savo įmones, kuriose dirbo lietuviai amatininkai. Buvo surengti keli slapti lietuviški vakarai su vaidinimais. Juose vaidindavo ir Felicija Bortkevičienė. Buvo rengiamos iškylos, ekskursijos po Vilniaus apylinkes. Inteligentų kalbinami kaimiečiai neišsiduodavo moką lietuviškai, manydami, jog iš jų norima pasijuoti…

Vyro raginama ir remiama Felicija buvo pirmoji moteris apie 1900 m. lygiomis teisėmis dalyvavusi slaptuose litvomanų „Dvylikos Vilniaus Apaštalų kuopos“, masonų ložės „Lietuva“ veikloje. Kiek vėliau, kartu su vyru, Felicija dalyvavo 1902 m. steigiant Lietuvių demokratų partiją ir tapo aktyvia jos nare. Iki pat 1905 m. Bortkevičių  namai buvo viešojo lietuvių gyvenimo centras. Čia telkėsi neformalus moterų sąjūdis.

Po 1905 m. revoliucijos ir rusų valdžios represijų  F. Bortkevičienės šeimą užgriuvo nelaimės. Sunkiai susirgo jos vyras. Kalėjimas ir tardymai suardė jo nervus. Teko vežti į psichiatrijos ligoninę Krokuvoje. Pasigydęs tenai porą mėnesių, Jonas pasijuto geriau. Grįžo į tarnybą karinėje intendatūroje.

 Bet valdžia neleido ramiai gyventi. 1906 m. rudenį  policija vėl darė kratą namuose. Atsidaręs miegamojo duris ir baisiai šaukdamas ir koliodamas, pasirodė vienmarškinis Jonas Bortkevičius. Jis rankoje laikė žvakidę ir užsimojo sviesti į žandarą. Felicijos  Bortevičienės motina sulaikė jo ranką ir sviestoji žvakidė nukrito šalia…Žandarai persigandę net negalėjo rašyti protokolo. Žandarai pasiskubino kratą baigti. Išėjus žandarams, Jonui teko šauktis gydytojo. Po šio įvykio Jono Bortkevičiaus sveikata dar labiau sušlubavo. 1907 m. pradžioje valdžios lėšomis jis buvo išvežtas į Rygos psichiatrinę ligininę.

Vyrui susirgus, Felicijai turejo daugybė rūpesčių   likviduojant vyro  turtą. Jai dažnai teko važinėti į Peterburgą. Ten ji atlikinėjo  ir visuomeninius reikalus. Išėjęs iš Rygos psichiatrinės ligoninės, vyras buvo nugabentas į Peterburgą ir ten  1908 m. pabaigoje ( pagal naują kalendorių-1909 m. sausio 6 d.) mirė. Žmonai buvo paskirta  300 rublių metinė pensija. Su kitomis pajamomis ji dabar per mėnesį gaudavo 75 rublius ir galėjo verstis, nors reikėjo išlaikyti ir tėvus.

Tolimesnis Felicijos gyvenimas buvo ypatingas. Ji buvo aktyvi visuomenininkė,   lietuviškos spaudos darbuotoja, kalinių ir kankinių globėja, laisvamanė ir parodė, kad atjauta, pasiaukojimas dėl kenčiančiųjų – ne tik religinis, bet ir bendražmogiškasis principas.

 Felicija Bortkevičienė 36 m. liko našle. Nepaisant ištikusių nelaimių, moteris toliau tęsė savo visuomeninę veiklą. Vaikų Bortkevičiai nesusilaukė, todėl visą savo neišsipildžiusią motinišką meilę Felicija atidavė skriaudžiamiesiems ir pagalbos prašantiesiems. Lietuvai tapus nepriklausoma respublika, Felicija Bortkevičienė įsikūrė Kaune ir pasinėrė į politiką.

1926 metais F. Bortkevičienė drauge su Gabriele Petkevičaite-Bite buvo pirmosios Lietuvoje moterys, kandidatavusios į Lietuvos prezidento postą. Tuomet prezidentą rinkdavo Seimas. Kartu su dviem moterimis tąkart į prezidentus kandidatavo Antanas Smetona ir Kazys Grinius. Nors abi garbios moterys  tegavo po vieną balsą, tai rodė naują moters vaidmenį Lietuvos visuomenėje.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

Naujiena Jonas Bortkevius: nutylėtas gyvenimas pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/jonas-bortkevius-nutyletas-gyvenimas/feed/ 0
Rašytojas Jurgis Savickis emigracijoje https://aina.lt/rasytojas-jurgis-savickis-emigracijoje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=rasytojas-jurgis-savickis-emigracijoje https://aina.lt/rasytojas-jurgis-savickis-emigracijoje/#respond Mon, 18 May 2020 07:34:54 +0000 http://aina.lt/?p=117479 Naujiena Rašytojas Jurgis Savickis emigracijoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Rašytojas ir buvęs diplomatas Jurgis Savickis 1940 m. pasirinko sunkų emigranto kelią. Su žmona Inge ir augintiniu Serge gyveno iš žemės kaip paprastas ūkininkas. Mylėjo žemę ir ją dirbo, nepabijojęs pasilenkti iki žemės ir paimti kastuvą į rankas. Buvo išmintingas, praktiškas, jaunystėje išmokęs ūkininkauti. Džiaugėsi galimybe dirbti žemę, ant nieko nesupykus. Kitų nekritikavo, stengėsi iš …

Naujiena Rašytojas Jurgis Savickis emigracijoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Rašytojas Jurgis Savickis emigracijoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Rašytojas ir buvęs diplomatas Jurgis Savickis 1940 m. pasirinko sunkų emigranto kelią. Su žmona Inge ir augintiniu Serge gyveno iš žemės kaip paprastas ūkininkas.

Mylėjo žemę ir ją dirbo, nepabijojęs pasilenkti iki žemės ir paimti kastuvą į rankas. Buvo išmintingas, praktiškas, jaunystėje išmokęs ūkininkauti. Džiaugėsi galimybe dirbti žemę, ant nieko nesupykus. Kitų nekritikavo, stengėsi iš kitų pasimokyti. 1944 m. kovo 17 d. Jonui Aleksandravičiui rašė: „ Aš žemę myliu, čia joks atavizmas; per daug jos arti esu buvęs, ir neseniai, kai visuomet stebėdavausi, kodėl Lietuvoje jos nemyli į žmones išėję ponaičiukai ir dideli ponai. Kad ji dabar  kiek pramaitina ir pelno ima  duoti – juo geriau“.

        Kaip gyveno prieš karą? 1940 m. lapkričio 9 d. dienoraštyje skaitau: „Aš, kiek buvau pinigų, vis dėjau į savo sodybėlę užsienyje. Kiti mūsų vyrai buvo daugiau išponėję ir darė visokius fasonus, norėdami kiek galima daugiau turto Lietuvoje įsigyti. Kai kurie keikė „nepatriotu“ esant, žemės perkant užsienyje. Bet dabar ir čia, užsienyje, yra atsidūręs vienas antras mūsiškių. Dabar jie visi šaukia ir skundžiasi: „pasivėlinę gyventi“ ir nemokėję dalykų tvarkyti. Man ir tuomet svarbiausia rūpėjo žemė“.

      Ar tik nesiruošė, susitaikyti su besibaigiančiu karu, pasitraukti iš literatūros, kaip nepelningos veiklos? Tuomet buvo nepadoru kalbėti apie meną kaip uždarbį. Jis ne kiekvienam prieinamas, sąlygojamas laiko ir erdvės, skatinantis kurti ne vien dėl to, kad negali to daryti…

 J. Savickį į kūrybą atvedė jaunatviškas maksimalizmas: jautėsi keistuolis tarp sau lygių.Tokiu ir liko iki gyvenimo pabaigos.

 Jonui Aleksandravičiui Jurgis priminė Kazį Binkį, kuriam taip pat  joks rūpestis ir joks sielvartas nekeitė ūpo, priešingai, tada kaip tik liedavosi per kraštus, rodos, jame netelpąs sąmojis ir optimizmas. Jonas Aleksandravičius prisiminė, kad  Jurgis Savickis vakare išeidavo į terasą ir stovėdavo sustingęs, nugrimzdęs į susimąstymą kelias valandas kaip bronzinė statula, užsižiūrėjęs į vieną tašką, nežinia ką matydamas: ar vaikystę ir Dubysą, ar visą savo gyvenimą. Jis vienas težinojo. Apie savo bėdas bei džiaugsmus nemėgdavo kalbėti.

      Antrą pasaulinį karą išgyveno kaip visi: pavargęs, bet tikįs ateitimi. „ „Keliauju į Paryžių“, – atsirado įrašas dienoraštyje 1945 m. balandžio 7 d. Lankė pažįstamus ir atstovybes, bet jau ne kaip diplomatas, o  kaip okuopuotos Lietuvos tarnautojas. Bet jo nežavėjo nerealus darbas Lietuvai.“Aneksijos nepripažinimo klausimas, aiškus dalykas, yra labai svarbus ir reikia dėti visų pastangas, kad jis būtų tinkamoj plotmėj, kad tarptautinė bendruomenė pasisakytų aiškiai už mus“,- skelbė Lietuvos diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis. J. Savickis kurį laiką įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK‘o) veiklą. Komitetas, įkurtas 1943 m.lapkričio 23 d. Lietuvoje, po karo perkeltas į Vokietiją.

        VLIK‘as save įvardijo kaip pagrindinę pasipriešinimo  organizaciją, siekė politinio monopolio lietuvių politinėje išeivijoje ir tuo sukėlė pasiuntinių, ypač diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio, nepasitenkinimą ir ne vienerius metus trukusią tarpusavio trintį. Tai atskleidžia rašytojo  susirašinėjimas su komiteto pirmininku Mykolu Krupavičiumi.

         1951 m. pavasarį VLIK‘o pirmininko M. Krupavičiaus įpareigotas du mėnesius keliavo po Skandinavijos šalis: visur priimtas kaip laukiamas svečias. Jam visur buvo atidarytos durys: rašytojų klubuose, laikraščių ir žurnalų redakcijose, privačiuose politikų salonuose. Po ilgo ir skurdaus ir varginančio gyvenimo jis pakliuvo į įprastą ir pasiilgtą atmosferą, atsigavo kūnu ir dvasia.

 Stokholme susitiko su Ignu Šeiniumi, jaunystės draugu, kuris jam toks ir liko… Vienas kito kūrybą vertino pakankamai toleraniškai ir labai palankiai.Abiejų kūryba atsistojo europinės kultūros plotmėje su savita, modernia raiška. Atsinaujino jų prieš 20 metų nutrūkęs susirašinėjimas.

Ir J.Savickis, ir I. Šeinius, perėjo karo baisumus. Abu jie paliko į amžinybės aukštybes be didesnių fizinių kančių: vienas – nuo insulto, kitas- nuo infarkto. Mirtis juos sutaikė.

       Susitikimuose ir laiškuose Savickis ragino vienyti VLIK‘o ir Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovų pastangas: „Dirbam tą patį Lietuvos laisvinimo darbą. Šį darbą aš laikau mūsų žemiškojo gyvenimo svarbiausiu ir kilniausiu uždaviniu. Jis turi užimti pirmą vietą“ ( 1951 m. birželio 8 d. laiškas M. Krupavičiui).

        Laiške iš savo sodybos VLIK‘o pirmininkui M. Krupavičiui rašė : „Ambicijos tikrai – prakeiktas daiktas! Aš tik bijau, kad kai kurie iš VLIK‘o nepasiduotų toms ambicijoms ir kartais nesusižavėtų. Reikalingas tikras susitarimas. Ne kitaip!“.

         Diplomatijos šefo S. Lozoraičio šalininkai skleidė gandus, kad

 J. Savickis kliudęs  susitarimą su juo. 1951 m. pavasarį susigundė politika bei jos atstovais. Ragino siekti bendrų pastangų kovoje del Lietuvos išlaisvinimo. „Būtų per didelė ir nepakeliama prabanga tokiu laiku skaldytis“,- rašė Lietuvos diplomatijos šefui St. Lozoraičiui  1951 m. rugpjūčio 1 d.

       Anot J. Savickio, lengviausia būtų vaižgantišku tonu šūktelėti sau: „Gana tos politikos! Kam ji man? Aš ne politikas. Priešingai, aš turiu būti politikas, aš turiu ja rūpintis: „Negalima juk tokiomis valandomis, kaip dabar, atsisakyti dirbti. Reikia  sutikti dirbti kiekvieną darbą, kuris būtų naudingas“. Patogiausia būtų žiūrėti į mėlynas jūras ir „romanus rašyti“…

          Bet siela būtų nerami. „Reikia nustoti žiūrėti, kas buvo, bet šiandien reikia žiūrėti, kas yra ir kas bus rytoj. Tuomet susitarti bus labai lengva“. Bet greitai prarastą kūrybai laiką atsiiminėjo iš poilsio, fizinio darbo: „Noriu kiek galima susitraukti į savo kailį ir rašyti – ir tik rašyti“,- rašė 1951 m. birželio 25 d. Jonui Aleksandravičiui.

          Panašiai  rašė 1951 m. vasarą Benediktui  Babrauskui: “ Laikas taip greitai bėga ir su juo – senatvė“. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkui prisipažino: „ Niekuomet į tokias aukštybes kaip romanas nekopiau<…> Ramumo neturiu. Neturiu ir laiko. Nors tik teliko trys mėnesiai. Reikia ištęsėti ! Ir ištęsėsiu. Nustumsiu į šalį visus dienos ( dėl kasdieninės duonos ir vyno !) reikalus ir pakramtysiu plunksną“.

        Bet labiau neatsidžiaugė ūkininkavimu. Paskendęs smulkmenose smulkmenėlėse – ką geriau sėti, pirkti, parduoti, nelegaliai gauti, ilgėjosi laiko, kada, išsivadavęs iš pareigos kūnui, kurs būsimai visuomenei, nes karo metais ne tik lietuviškos knygos nėjo stokojant popieriaus…

                   Ūkininkavo kiek leido jėgos iki gyvenimo pabaigos. Mirė 1952 m. gruodžio 22 d. vakare Roqebriune, netoli Mentono. Vis dar klaidingai rašoma apie mirimo vietą. Tiesa, kad mirė ligoninėje, ne sodyboje. Palaidotas antrą Šv. Kalėdų dieną vietos miestelio kapinėse. Karstas buvo padegtas Lietuvos trispalve.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

Naujiena Rašytojas Jurgis Savickis emigracijoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/rasytojas-jurgis-savickis-emigracijoje/feed/ 0
Jonas Biliūnas – sąjūdietis? https://aina.lt/jonas-biliunas-sajudietis/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=jonas-biliunas-sajudietis https://aina.lt/jonas-biliunas-sajudietis/#respond Wed, 06 May 2020 06:49:44 +0000 http://aina.lt/?p=116551 Naujiena Jonas Biliūnas – sąjūdietis? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Visi dar nuo mokyklinių metų prisimename Jono Biliūno apsakymą „Laimės žiburys“. Apsakymas parašytas prieš 115 metų aktualus ir šiandien. Šiuo kūriniu rašytojas nubrėžė ne tik savo moralinę viziją. Tometo lietuvių visuomenėje dešinieji, susibūrę apie senuosius Dievo įsakymus ir naujai atrastą Tėvynės garbę. Kairieji siekė Apšvietos amžiaus dar tarp tautiečių neprigijusios šviesos ir tiesos ir demokratinės …

Naujiena Jonas Biliūnas – sąjūdietis? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Jonas Biliūnas – sąjūdietis? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Visi dar nuo mokyklinių metų prisimename Jono Biliūno apsakymą „Laimės žiburys“. Apsakymas parašytas prieš 115 metų aktualus ir šiandien. Šiuo kūriniu rašytojas nubrėžė ne tik savo moralinę viziją. Tometo lietuvių visuomenėje dešinieji, susibūrę apie senuosius Dievo įsakymus ir naujai atrastą Tėvynės garbę. Kairieji siekė Apšvietos amžiaus dar tarp tautiečių neprigijusios šviesos ir tiesos ir demokratinės žmonių gerovės. Kairieji  linko į realistinę, dešinieji – į romantinę literatūrą. Apsakymas „Laimės žiburys“ buvo lietuvių visuomenės kairiojo sparno išsakyta humanistinė pozicija: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys su užrašu : „Žmonių Laimė“. Susirinkusioms minioms iš kažkur atsiradęs žilas senelis paaiškino, kad „tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies į tą žiburį, visus žmones padarys laimingus…“

„Laimės žiburys – istorijos kaip laisvės, laimės ir lygybės sąjūdžio vizija“ (Vytautas Kavolis). Kaip žinia, sąjūdis kaip atgimstančios tautos judėjimas gimė iš spontaniško daugelio individų pasiryžimo aukotis bendrai tautos gerovei, nelaukiant asmeninio atlygio. Gąsdinančių šmėklų, kurios sąjūdį siekė nuo jo tikslų nukreipti buvo ir XX a. pradžioje. Senelis  aiškino, kad visokios šmėklos ir nusigandusieji ar paslydę kaip mat pavirs į akmenis, bet  savo mirtimi atneš jie laimę kitiems. Daug žmonių žus kaip nuo baisiausios ligos ar maro. Staiga „sutrumpėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir žmogaus teises“. Kova prieš blogį žmonėse nevirto kova prieš žmones, negalvota naudotis prievarta ar lieti priešų kraują, net persekioti kitaip galvojančius, kad jie paklustų daugumos valiai…

Jono Biliūno sąjūdžiui nereikėjo nei organizacijos, nei vadų. Kiekvienas atnešdamas, ką kiekvienas vyras ar moteris gali. Tuometė moteris buvo radikaliai nusiteikusi  kaip bendros kovos dalyvė. Šis moters lygiateisiškumas gasdino ne vieną visuomenės veikėją. Katalikiško visuomenės sparno atstovas Adomas Jakštas pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime 1907 m. pareiškė : „Kova, kovojimas – tai vyrų,  ne moterų pašaukimas“. Rašytojo vaizduojamas sąjūdis buvo negausus ir jo dalyviai nebuvo nei savo artimųjų suprantami, nei visuomenėje populiarūs. Tačiau jų pakako. Rašytojas skelbė, kad moralinė sąmoningo žmogaus pareiga – dalyvauti laisvai ir humaniškai siekiant šviesos visiems. Šviesos sekėjai  sudarė vieningą sąjūdį ir tikėjo, kad kovos tikslas gali būti pasiektas.

Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamas aukos visuomenes labui  prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausiųjų to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys, pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta. Laimė įsiviešpataus tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba. Kūrinyje regime vyrus ir moteris, drauge pasirenkančius tą patį siekį. Tai buvo XX a.pradžios  pažangaus galvojimo vizija.Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe. „Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama“ ( Vytautas Kavolis).

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

Naujiena Jonas Biliūnas – sąjūdietis? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/jonas-biliunas-sajudietis/feed/ 0
Kaziui Binkiui atminti https://aina.lt/kaziui-binkiui-atminti/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=kaziui-binkiui-atminti https://aina.lt/kaziui-binkiui-atminti/#respond Mon, 27 Apr 2020 07:40:48 +0000 http://aina.lt/?p=115726 Naujiena Kaziui Binkiui atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Jau sunkiai sirgdamas, prieš pat mirtį bičiuliui poetui A. Miškiniui, išsitarė: „O gera būtų sulaukti pavasario, pavalgyti kietos papilietiškos duonos ir nueiti basam per šiltą minkštą žemę iš Gudelių į Papilę. Atsigaivinčiau aš nuo tėviškės artumo, rodos, ir sveikas būčiau…“         Atbundančios pavasario šilumos poetas nesulaukė. Mirė 1942 m. balandžio 27 d. Vakare. Jį ištiko …

Naujiena Kaziui Binkiui atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Kaziui Binkiui atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Jau sunkiai sirgdamas, prieš pat mirtį bičiuliui poetui A. Miškiniui, išsitarė: „O gera būtų sulaukti pavasario, pavalgyti kietos papilietiškos duonos ir nueiti basam per šiltą minkštą žemę iš Gudelių į Papilę. Atsigaivinčiau aš nuo tėviškės artumo, rodos, ir sveikas būčiau…“

        Atbundančios pavasario šilumos poetas nesulaukė. Mirė 1942 m. balandžio 27 d. Vakare. Jį ištiko paskutinis širdies smūgis. Poets mirė ant sūnaus Gerardo rankų. Žmona Sofija ilgiau užtruko mieste ir nematė paskutinių vyro gyvenimo akimirkų. K. Binkio bičiulis Balys. Sruoga per radijofoną Lietuvai paskelbė liūdną naujieną apie poeto netektį.

          Velionį pašarvoti norėta Karo muziejaus salėje, bet leidimo negavo. Poetas buvo pašarvotas namuose, Vydūno alėjoje. Daug jo bičiulių, pažįstamų, kūrybos gerbėjai atėjo atsisveikinti  su mylimu poetu.  Laidotuvių dieną karstas atlydėtas į Įgulos bažnyčią. Iš ten po šv.Mišių kolona pajudėjo link miesto kapinių. Velionį lydėjo daugybė žmonių. Daugelis jų verkė. Prie kapo duobės kalbėjo F. Kirša, A. Miškinis,

S. Santvaras. Aktorius Stasys Pilka perskaitė K. Binkio eilėraštį „Gyviesiems“:

Mūsų žaizdos kaskart naujos,

Mūsų dainos kaskart kitos,

Širdį gelia,

Dvasią kelia.

Tulpės, krauju nudažytos,

Puošia mūsų klaikų kelią.

Užkit, liepos ! Gauskit, eglės!

Nors pakirstos, nors išvirtę.

Mes kovoti nepasenom.

Nors mums priešas skelbia mirtį-‚

Gauskit, eglės, – mes gyvenam!

Skaudu tai kad prieblandoje,

Nepažindami viens kito.

 Priešui ranką, draugui kardą

Tiesti kartais mes išdrįstam.

Laukim saulės, laukim ryto,

Kol krūtinė kraujas verda,-

Mes nežūsim, nors suklystam.

Skaudu tai, kad vėtros staigios

Ardo pamestus gėlynus…

Skaudu skaudu atsiminus,

Kad kardai  krūtinėn smeigias…

Bet užmiršim, kai užgirsim

Ankstų rytą griausmo aidus.

Šypsančius lavonų veidus

Mes užmiršim…

Kol krūtinėj verda kraujas,-

Dienos mums nesuskaitytos!

Mūsų žaizdos kaskart naujos,

Mūsų dainos kaskart kitos…

                 Gyviesiems, 1919 04 22

          Amžino poilsio poetas atgulė šalia motinos. Kai sovietmečiu  buvo likviduotos miesto kapinės, poeto ir jo motinos palaikai perkeltį į Petrašiūnų kapines. Žmonos Sofijos ir vaikų rūpesčiu ant kapo pastatytas atkapinis paminklas su iškaltu poeto atvaizdu ( skulptorius J. Burneika). Poetas išėjo iš gyvenimo tesulaukęs vos 48 metus pačiame kūrybinių jėgų brandume. Žmona Sofija mirė 1984 metais. Nesulaukė 82 metų.  

        1942 m., mirus K. Binkiui, Šiaulių teatre miesto inteligentija surengė paminėjimą- akademiją. Jo metu A. J. Greimas skaitė pirmą viešą paskaitą „Binkis- vėliauninkas“. 1943 m. tekstas pasirodė pirmame „Varpų“ almanacho numeryje.

            Po velionio mirties V. Mykolaitis- Putinas rašė: „ Aš aukštai  vertinu jo talentą; jis buvon tikrai didelis ir žadėjo nepaprastų gabumų. Bet aš negaliu nusikratyti kartaus gailesčio jausmu, kai pagalvoju, kokią dedelę skriaudą velionis padarė mūsų literatūrai, palikdamas tik tiek, kiek paliko“.

 Paliko tikrai daug. Didžiojo K. Binkio idėja- karalių tautą (lietuvių tautą- J. B), tiek amžių išvergavusią, vėlei prikelti, išsaugoti ir paruošti naujam, dvasiniam karaliavimui.

        Algirdas Julius Greimas po K. Binkio mirties pastebėjo:

„ Atūžė ir praūžė Keturi Vėjai, o vis dėlto po jų ir šviesiau, ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj; pareikalavo mat Binkis: „pasislinkit į pakraščius debesys, kad matyčiau  sugrįžtančią saulę,“- ir debesys paklausė.Vėjas nurimo. Liko saulė ir Binkis. O tie, kurie ėjo po Binkio, jau matė grįžtančią saulę.

        Taiklus kitas profesoriaus pastebėjimas: „Ir kritikanai, kurie puolė Binkio nusileidimą iš poezijos aukštybių, kurie šypsojosi dėl jo atsisakymo nuo opozicionieriškos pozos, nesuprato jo, neįvertino jo siūlomo kultūrinio ginklo reikšmės kovoje už tautos išlikimą, nenujautė, kad Binkis buvo žmogus, kuris kūrė, o kaip kūrėjas- teigė. Tai buvo vaižgantiškas, pavasariais besižarstąs, tai valančiškas uolus tautos kultūrintojas, šis karalių tautos sūnus iškyla prieš mus kaip gyvas tų dvidešimties metų nepriklausomo gyvenimo įsikūnijimas“.

Istorikas Juozas Brazauskas, pagal biografinę apybraižą apie Kazį Binkį

Naujiena Kaziui Binkiui atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/kaziui-binkiui-atminti/feed/ 0
Karas rašytojo Jurgio Savickio akimis https://aina.lt/karas-rasytojo-jurgio-savickio-akimis1/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=karas-rasytojo-jurgio-savickio-akimis1 https://aina.lt/karas-rasytojo-jurgio-savickio-akimis1/#respond Tue, 14 Apr 2020 05:14:00 +0000 http://aina.lt/?p=114176 Naujiena Karas rašytojo Jurgio Savickio akimis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1940 m. pavasarį rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890-1952) neteko pareigų Ženevoje kaip Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos. Nutarė visam gyvenimui pasirinkti emigranto kelią. Tai buvo skausmingas jo pasirinkimas.             … Žmonos Ingės atvežtas į Mentoną, atsigavo, stebėdamas savyje vykstančius giluminius pokyčius. Svarbiausia – atsistojo  kojomis ant žemės, kurią mylėjo. Ši žemė jam tapo brangi. …

Naujiena Karas rašytojo Jurgio Savickio akimis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Karas rašytojo Jurgio Savickio akimis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

1940 m. pavasarį rašytojas ir diplomatas Jurgis Savickis (1890-1952) neteko pareigų Ženevoje kaip Lietuvos atstovas prie Tautų Sąjungos. Nutarė visam gyvenimui pasirinkti emigranto kelią. Tai buvo skausmingas jo pasirinkimas.

            … Žmonos Ingės atvežtas į Mentoną, atsigavo, stebėdamas savyje vykstančius giluminius pokyčius. Svarbiausia – atsistojo  kojomis ant žemės, kurią mylėjo. Ši žemė jam tapo brangi. Nuo ryto iki vėlyvo vakaro švietė saulė. O jūra – tokia tik Pietuose gali būti. Bet juto, kad valdininkaus jau be entuziazmo („visos biurokratiškos baikos išdulkėjo“).

             Pakrikštijo savo sklypą ir savo vilą skambiu vardu: „Ariogala“. „Lengviau bus prancūzams ištarti, o ir pasauliui primins skaistųjį Lietuvos miestą Ariogalą“.  Kaip liudija jo bičiulis Antanas Liutkus, dar prieš karą per vienas atostogas Jurgis Savickis su žmona, beklajodamas po Mentono apylinkes, ant vieno kalnelio, apaugusio spygliais ir kaktusais, surado didelę pušį, lyg iš  Ariogalos. Vieta buvo graži, poetiška – pakalnėje Viduržemio jūra, šone mėlyni kalnai ir aplink jokių  žmogaus pėdsakų…

Pasvarstęs ir pasitaręs su žmona, nutarė pasistatyti čia kokią palapinę ar bakūžę, vis pigiau būsią atostogauti negu nuomotis viešbutyje kambarius. Tais laikais šiame kalne dar niekas negyveno, žemė kainavo po du ir pusę franko už metrą. Ėmė ir nusipirko tą sklypą su pušimi. Į pušį įkėlė  iš Lietuvos atvežtą koplytėlę ir prasidėjo „Ariogalos“ statyba. Pirma pasistatė mažą sandėliuką, kuriame sudėdavo  darbo įrankius ir pats  miegodavo, vėliau šalimais „išdygo“ namelis iš trijų kambarių, kurio valgomajame pastatė puikų ąžuolinį stalą, atvežtą iš tikrosios Ariogalos, darytą savo brolio Antano.

Jeigu tekdavo pas Jurgį kam nakvoti, tai paguldydavo bibliotekoje, atskirame iš lentų sukaltame namelyje, po šimtamečiu alyvmedžiu. Negalėdamas užmigti, tiesi rankas ir gali pasiimti lietuviškas knygas. Jų buvo tiek daug, kad nežinojai kurią pirma pradėti skaityti. Daug čia ir paveikslų, atvežtų iš Ženevos. Buvo supakavęs į dėžes, paruošęs gabenti į Lietuvą, tačiau prasidėjęs karas, pakeitė transportavimo planus. Meno kūriniai liko sveiki sodyboje. Kas juos matė, tas vertino: tai buvo tikras lietuviško meno muziejus.

– Jei bus karas, mes nusipirksime ožką! Žolės čia daug ir pieno bus.

– O jei karo nebus?

– Bus uždarbio iš turistų. Mes būsime turtingi ir bus atlyginta už pastatytą namą.

          Per sodybą ėjo takas, neva, romėnų laikus menantis. Kas dabar paliudys, kaip buvo iš tikrųjų. Takas dalijo žemę į dvi dalis: vienoje pusėje – namas, kitoje – daržas, vynuogynai, rožynas. Didesnio „biznio“ tikėtas iš sodo ir daržo.

            Naktimis Jurgį kankino inkstų priepuoliai. Jis jų bijojo. Kas bus su namu ir sodu, kai tapsiu invalidu? Nenorėjo būti pašliaužunu! Bet labiau baugino artėjančio karo grėsmė. Ar dar kada čia sugrįšime?Iš Užsienio reikalų ministerijos atėjo žinios, kad gali būti uždaryta Lietuvos pasiuntinybė prie Tautų Sąjungos. Kaimynai prancūzai net juokavo:

– Automobilį pakeliui gali tamstai rekvizuoti…Ir kuro tamstos automobiliui gali pristigti.

Gaunamus laiškus dėjo į krūvą. Kada nors paskaitys ir atsakys. Dabar ne tas rūpėjo. Jo geras draugas iš ministerijos skundėsi išvaromas į pensiją. Matyt, kažkam kitam reikalinga vieta. Rengiamasi blogiausiam atvejui. Ar ne prieš galą.

– Kad tik man netektų į pensiją išeiti. Amžius jau ne jaunojo. Būtų klaiku, kai maži vaikai. Kas jais pasirūpins?

           Po Velykų kraustėsi į Ženevą.Viskas susodinta, niekas neliko pamirštas: apkarpyta, priraišota. Dar spėjo nufotografuoti. Norėjo su savimi išsivežti sodybos vaizdus. Atėjo kunigas namą pašventinti.  Žmona džiaugėsi, kad namas, kad ir tokiu metu, buvo palaimintas.

– Užmokėk kunigui pinigus. Ar galima  už tuos pačius pinigus dar ir tave perkrikštyti?, – pajuokavo Jurgis.

Ji liuteronė, bet džiaugėsi kaip ištikima ūkininkė – katalikė. Rašytojui norėjosi iškilmingumo. Kunigas pašlakstė šventintu vandeniu tik namą.

– Kad ne visus kambarius- nenusileido Jurgis. „Pas mus, kai ūkį šventina, tai visas trobas apeina“.

Namas uždarytas. Namas, kurį pats statė ir mylėjo. Atsirado sargas. Pasidarė nyku.

– Gaila, kad iš čia išvažiuojate. Kokie laikai!- pratarė sargas.

          Jurgis dar spėjo aplankyti kaimynus, apdalijęs gėlėmis, atsisveikino. Kažin kada bepasimatys. Būdamas mažas prisiminė, kad tėvas ilgai rengėsi, iš ūkio kur išvažiuodamas.  Taip ir Jurgis negali ramiai išvažiuoti: tai elektros lemputė dega neužgesinta, tai dujas reikia patikrinti ar užsuktos.

           Kaimynai ramino, kad namą prižiūrės, jei kas atsitiktų, parašys… Visi jam buvo geri. Gal kad ir pats jiems buvo paslaugus, supratingas ūkininkas, nors ir ministeris… Galu gale išvažiuota į Monte Carlą. Jautėsi kūne badas. Teko užkąsti. Mieste jautėsi dykaduonių nuotaika. Visi bėga lošti ruletes. Net bobutės paskutinėmis gyvenimo valandomis tikisi praturtėti…Geriau būtų poilsio patale ar ligoninėje gulėjusi. Dėl mados dar užkandžiauja restoranuose… Jurgis su žmona iškeliavo į Ženevą. Reikėjo tarnauti puošniuose rūmuose.

Eidamas su žmona Ženevos gatvelėmis ir ežero pakrasčiais, negalėjo atsistebėti:

-Kas bus su Tautų Sąjunga, kai karas prasidės?

– Tautų Sąjunga žada iš čia išsikelti į Prancūziją, Eviano miestelį. Darbo biuras net į Vašingtoną. Biuro direktorius, amerikietis, dažnai lankosi Amerikoje.Viena šalis po kitos palieka Tautų Sąjungą. Kaštonai jau buvo susprogę, lapai dideli. Greitai medžiai užsidegs ir suliepsnos pavasariu. Matė gulbes ežeru skrendančias.

         Iš Rivjeros atėjo žinia, kad baisi vėtra nurovė čerpių nuo vilos pastatų. Kaimynai ėmėsi priemonių stogui pataisyti. Buvęs ūkininkas mieste jautėsi nesmagiai.Visos mintys savo sodyboje. Neviliojo net pasiuntinybės sodas. Kiek prasiblaškė Paryžiuje, bet  Luvras buvo dulkių nusėtas. Sodas įspūdingas. Sulaukė Šveicarijoje besigydančių lietuvių, sirgusių džiova, prašymų padėti. Bet jo teisės buvo apribotas. Net pasų mūsų tautiečiams negalėjo pratęsti.

          1939 m. liepos antroje pusėje Jurgis Savickis sugrįžo į Rivjerą. Jurgis planavo įsteigti vištų ūkį, žmona norėjo arbatinės tearoom. Žmonės pavargę bekopdami į kalnus, užsuks poilsiui su užkandžiais.

– Tu galėsi savo darže lysves ravėti ir …rašyti knygas – aiškino Ingė.  Nutrūkęs nuo kontoros popierių planavo pirkti papildomai kelių šimtų metrų žemės sklypą iš paties mero. Puikios kelių šimtmečių alyvos. Tik dabar apleistos. Buvo atėjęs burmistras, merijos sekretorius, merijos inžinierius. Rūkė Jurgio cigarus, siurbė konjaką ir nutarė parduoti Jurgiui sklypą, priklausantį komunai. Bet kol kas sklypą išsinuomojo vienas kaimynas. Sklype stovėjo jo gimtasis namas, seniai apleistas, medžių užgožtas.

 Rašytojas gerus trejus metus rašė dienoraštį, prisėsdamas prie jo toli gražu ne kasdien ir ne vienodo ilgumo įrašams. Kai kada tik vienam sakiniui:

“Rašyti tik galiu nakčia. Ir šiuos savo  hegzametrus rašau šiąnakt. Dabar jau gera 3 val. nakties“. Rašytojo vienintelis turtas buvo laikas ir darbas ūkyje. Neabejojo dirbąs reikalingą darbą. Brendo mintis pasinerti į praeitį, lemtingą ir kaip diplomatui, ir kaip lietuviui, užuot priešokiais atspindėjus įsitvirtinimą neramiame prancūzų – italų pasienyje.

1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija. Prasidėjo tikras karas. Rugsėjo 7 d. dienoraštyje atsirado pastebėjimas. „ Man vienas didelis rusų ponas, prisegtas prie Tautų Sąjungos, sako: „Keisti tie lenkai! Kai mes norėjome stoti jiems padėti, jie buvo sutikę. Tik, girdi, per mūsų teritoriją nevalia eiti. Kaipgi! Taip jau rusaiims ir nusižemins ir lenkų paklausys…Vadinasi –bičiulystė! Šiandien lenkus muša vokiečiai.Bet nieko! Kai prasidės Lenkijos dalybos, Lietuva gaus Vilnių…“. Lietuvoje vėl pasidarė madinga dainuoti: „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Saulės nudeginti lietuviai kareivėliai šūkavo: „Dabar mušime lenką.Vilnius – mums !“ Jaunuomenė raginama atgauti sostinę.“Lenkai suskiai.Vokiečiai tai bent“.

Važiavome viename vagone nakčia su mūsų atstovu Berlyne. Didžiai honorablis atstovas į ausį prišnabždėjo : „Tik su vokiečiais! Ką lenkai, lenkeliai! Vokiečiai galingi“. Lenkija gynėsi didvyriškai. Po dviejų savaičių į vakarinė Lenkiją įžengė sovietų kariuomenė ( „Einame išlaisvinti brolišką lenkų tautą iš nesugebančios vyriausybės ir išgelbėti ją nuo nelaimingo karo“). Lenkijos valstybės neliko. Viename sakinyje sutelktas ir išreikštas begėdiškas melas, klasta ir  akiplėšiškumas.  Lietuvos vyriausybė nesitikėjo, kad Lenkija  bus taip greitai sutriuškinta. Lietuvos visuomenėje kilo  didelis  įtempimas. Atsirado karštagalvių, kurie kitų pakurstyti, ėmė reikalauti „žygio į Vilnių“

Lietuva pasiskelbė savo neutralumą kare. Neleisti  Lietuvą įvelti į karą. Mūsų pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa buvo fanatiškai įsitikinęs, kad mes, nieko nelaukdami, turime su savo kuliomis pajėgomis žygiuoti į Vilnių ir tuo pačiu atitaisyti prieš 20 metų mums lenkų padarytą skriaudą. Moraliai buvo nepakeliamas dalykas pulti jau klupantį ir beveik gulintį kaimyną…

Viliojimų sulaužyti neutralumą ir užimti Vilniaus kraštą buvo ne vienas, ypač iš vokiečių pusės. Sovietų įgaliotas pasiuntinys Lietuvoje N.Pozdniakovas pareiškė: „ Gerai padarėte nežygiuodami, nes maišatyje kas ten atskirs lenkų kareivį nuo lietuvio“. „Žygio į Vilnių: aktualumas atkrito, kai sovietų kariuomenė užėmė visą Vilniaus sritį ir sustojo prie vadinamosios Lietuvos- Lenkijos administracinės linijos. Rugsėjo 28 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras J. von Ribbentropas antrą kartą nuskrido į Maskvą susitarti dėl abiejų kariuomenių susitikimo Lenkijos žemėse linijos ir dėl slapto pasidalijimo Pabaltijyje. Maskva diktavo Berlynui savo valią. Vokietija, kad ir labai norėjo, nesugebėjo išlaikyti Lietuvos savo įtakos zonoje.

Nespėjo J. von Ribbentropas sugrįžti iš Maskvos, kai Pabaltijo valstybėms atėjo sunkios dienos. Kilo didžiulis susirūpinimas valstybių likimu. Glaudaus kontakto tarp valstybių nebuvo. Kiekviena rūpinosi savais reikalais ir savo valstybės likimu. Sovietai troško su Pabaltijo valstybėmis pasirašyti savitarpio pagalbos sutartis. Kas po jomis slypėjo, galima buvo tik numanyti…

1939 m. spalio 4 d. dienoraštyje atsirado įrašas: „Mums, Lieuvai, sakoma, būsianti pati draugiškiausia sutartis. Mus vis tildė, kad mes nebijotume Maskvos bei į Maskvą važiuoti. Rašytoją kankino mintis: „Kažin kaip būtų, jei mes būtume Vilnių ėmę, pirma nei rusai įsiveržė į Vilnių?“ Jo vienatinis pasiuntinybės bendradarbis, pasiuntinybės sekretorius Ženevoje, rašytojui sakė: „Jei anglai laiku būtų ėmęsi neutralias valstybes organizuoti!“ Dabar Berlyno padrąsinama, Maskva „išpešiojo“ visas valstybes. Kai Maskva išsidrąsina, tai pavojinga…

Pasiuntinybės sekretorius buvo pribaigtas radijo pranešimų: „Kad tik jie, rusai, siūlydamo mums Vilnių, mums patiems sėdint ramutėliai, neužimtų visos Lietuvos“. Rašytojas tam taip pat jam antrino: „Už Vilnių- visa Lietuva!“. Žmona Ingė sapnavo, kad ji drauge su estų pasiuntiniu buvusi pas Hitlerį pusryčių…Jurgis sapnavo, kad nerūpestingai vaikščiojo Maskvos skverais, norėjęs pasimatyti su Molotovu… Sapnai veikė žmones.

Draugiškumo ir pagalbos sutartis su SSRS nenudžiugino, atvirkščiai, išgąsdino kaip totalinės okupacijos pradžia: „Dabar visas Kaunas ir visa Lietuva krykštauja Vilnių atgavę… O juk bolševikai visa koja jau yra įsistoję Lietuvoje. <…> Rusas gudrauja“. Stebimasi Suomija, didvyriškai, nepadedant švedams, besiginančią nuo sovietų, rašytojas samprotauja, kad dėl Suomijos pasipriešinimo  sulėtėjo sovietų agresija kitose Baltijos šalyse.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas, išleistos biografinės apybraižos apie Jurgį Savickį motyvais

Naujiena Karas rašytojo Jurgio Savickio akimis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/karas-rasytojo-jurgio-savickio-akimis1/feed/ 0
Ar atgims Jonas Biliūnas? https://aina.lt/ar-atgims-jonas-biliunas/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=ar-atgims-jonas-biliunas https://aina.lt/ar-atgims-jonas-biliunas/#respond Sun, 08 Dec 2019 08:01:00 +0000 https://aina.lt/?p=101175 Naujiena Ar atgims Jonas Biliūnas? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Sovietinė cenzūra leido sau reikiamai paredaguoti netgi Jono Biliūno kūrinius.Ypač kliuvusi apysaka „ Liūdna pasaka”. Savaip buvo pertvarkytas ir antrasis Biliūno „Raštų”( publicistikos ir laiškų) tomas. Kupiūruotos vietos, kur rašoma, kaip caro žandarai persekioja “apšviestesnius“lietuvius. 1980-1981 m. „Vagos” išleistų Biliūno „Raštų” tritomyje  kupiūrų dar neišvengta. Tik 1995 m. leidykla „Baltos lankos” išleido autentiškos Biliūno kūrybos …

Naujiena Ar atgims Jonas Biliūnas? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Ar atgims Jonas Biliūnas? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Sovietinė cenzūra leido sau reikiamai paredaguoti netgi Jono Biliūno kūrinius.Ypač kliuvusi apysaka „ Liūdna pasaka”. Savaip buvo pertvarkytas ir antrasis Biliūno „Raštų”( publicistikos ir laiškų) tomas. Kupiūruotos vietos, kur rašoma, kaip caro žandarai persekioja “apšviestesnius“lietuvius.

1980-1981 m. „Vagos” išleistų Biliūno „Raštų” tritomyje  kupiūrų dar neišvengta. Tik 1995 m. leidykla „Baltos lankos” išleido autentiškos Biliūno kūrybos rinktinę “Liūdna pasaka”( sudarytojas G. Viliūnas).

 Būta net kurioziškų atvejų. Meilė Lukšienė, monografijos apie Joną Biliūną autorė, jo raštų parengėja, yra minėjusi, kad sykį leidykloje vienas tarybinis “aktyvistas” siūlė parašyti kitokią „Brisaus galo” pabaigą. Atseit šuo turėtų įkąsti šeimininkui… Tuomet pasipiktinęs profesorius V. Mykolaitis – Putinas net šoktelėjo nuo kėdės, nepritarė ir redaktoriai. „Sumanymo” teko atsisakyti…   

 1989 m. balandžio 11 d., minint 110-ąsias rašytojo J. Biliūno gimimo metines, ant Liudiškių kalvos atstatytas antkapinis  paminklas toks, kokį jam pastatė žmona Julija Biliūnienė Zakopanėje. Paminklą restauravo ir kryžių atkūrė dailininkas Jonas Žukas.  Pagaliau anykštėnai pilnai įvykdė rašytojo valią. O kada mes išleisime visą ir nesudarkytą Jono Biliūno palikimą?

…Sveikatą alinanti džiova trukdė susikaupti kūrybos darbui. Vildamasis pagyti, Jonas Biliūnas 1904 m. rudenį išvažiavo į Šveicariją, Ciurichą. Ten žavėjosi gamta, sekė kultūrinį gyvenimą, universitete toliau studijavo literatūrą. Prisipažino, kad Šveicarija teikia įkvėpimą, bet „medega beletristui guli” Lietuvoje.

 Skurdžiai gyvendamas Ciuriche pirmą semestrą lankė universitetą, kol liga neprogresavo. Antrą semestrą  vis dažniau paskaitas praleisdavo, kilo temperatūra. Liga nesitaisė ir 1905 m. pradžioje pasiguodė laiške žmonai, kad norįs grįžti į Lietuvą. 1905 m. vasario mėn. pabaigoje pas Joną atvyko žmona Julija. Nuotaika kiek pagerėjo, atsirado noras kurti. Tuo laiku buvo parašytas „Laimės žiburys“.

Pasiaukojantis jaunos žmonos rūpestingumas ir slaugymas daug ką išgelbėjo. Lietuva būtų Jono Biliūno netekusi bent dviem metais anksčiau, tais dviem metais, kurie buvo patys našiausi jo kūryboje: „Liūdna pasaka“, „Piestupis“, „Brisiaus galas“.Jau mūsų minėtas apsakymas „Laimės žiburys“. 

Apsakyme „Laimės žiburys“ keliamos aukos visuomenės labui prasmingumas. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir geriausių to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys pagaliau sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta žmogumi. Laimė įsiviešpataus pasaulyje tada, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius rems meilė ir pagarba.

Kūrinyje regime vyrus ir moteris  drauge pasirenkančius tą patį kolektyvinį siekį: „Tai buvo XX a. pradžios pažangaus galvojimo vizija. Vyrai ir moterys lygūs tame pačiame darbe.Pasirenkama savo laisva valia, nepaisant tėvų, brolių ir seserų įtikinėjimų, jog per daug rizikuojama“

( Vytautas Kavolis).

 Pragyvenimas Šveicarijoje buvo brangus, mokslui ir knygoms reikėjo sukti nuo maisto. Organizmas silpo. Gydytojai patarė važiuoti namo, nes, anot jų,  liko gyventi tik keli mėnesiai.Gegužės pradžioje grįžo su žmona į Lietuvą.Vasarą Biliūnas praleido Rozalimo miestelyje pušyno apsuptyje. Artinosi ruduo.

Nutarė su žmona važiuoti į Krymą. Anksčiau ten gydėsi V. Kudirka, P. Višinskis. Gydytojai patarė važiuoti į Zakopanę. Į Lenkijos kurortą Jonas Biliūnas išvyko vienas. Žmona Julija liko Kaune, sunkiai dirbo. Gavo laišką iš sanatorijos vyriausiojo gydytojo: atvažiuoti atsiimti ligonio.Nuvykusi į Zakopanę, kartu su Jonu Biliūnu gyveno iki pavasario. Julija darė viską, kas buvo įmanoma, kas tik buvo reikalinga Jono Biliūno nykstančiai sveikatai gaivinti. Vėl rašytojas bandė rašyti. 

1906 m. balandžio mėn. 28 d. Abu sugrįžo į Lietuvą. Jonas Biliūnas jau buvo beviltiškas ligonis. Jonas Biliūnas liko patenkintas atsidūręs Niuronyse: „ Dabar tikrai  pasitaisysiu, įtraukęs žiedų kvapo, gryno oro“.

Ji vargino kosulys. Labai toli negalėjo eiti Šventosios pakrante. Ramino save: „Kitais metais būsiu visai stiprus, einu geryn.“

Per vasarą gyveno jau Kačerginėje. Puikus  miškas. Surado jam gražų kambariuką ant kalnelio tarp jaunų pušų.Vaistų nuo džiovos tuo metu nebuvo: gydyta  oru ir geru maistu. Brolis Mykolas tą pavasarį neiškirto didesnių langų, iškirto juos rudenį, bet jo jaunylis brolis Jonas niekados nebesugrįžo į Niūronis.   

1906 m. rudenį  Jonui Biliūnui vėl teko važiuoti į Zakopanę. Tai buvo paskutinė jo kelionė. Dundant traukiniu, Jonas Bilūnas ėmė nuniuoti A. Baranausko „Sudiev, Lietuva“. Privažiavus pasienį, abiem ašaros riedėjo per veidą. „Nejaugi negrįšiu?“ Julija ramino: „Gyvensime Lietuvos kaime, mažame namelyje“. Zakopanėje gulėjo lovoje ištisai, tik kartais nueidavo į knygyną. Į Lietuvą nebegalėjo vežti, gydytojai nebepatarė judėti iš vietos.

Iš spaudos sužinojo apie Povilo Višinskio mirtį: „Jeigu  jau su juo taip įvyko, tai ką jau man bedaryti. Tikrai reikia ruoštis tai baisiai kelionei. Kad dar nors porą metų, noriu ilgesnį dalyką parašyti ( ko gero „Liūdną pasaką“- J. B). Reikia dirbti, dirbti daugiau“.

1907 m., likus keliems mėnesiams iki mirties, pabaigė rašyti „Liūdną pasaką“: „Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau“.  Apysakoje kalbama apie 1863 m. sukilimą, jo numalšinimą, bet dar labiau apie žmogaus viltį ir jos sudaužymą, apie pasityčiojimą ir užuojautą.

Negandos pavertė Juozapotą nepagydomu ligoniu, gyvenančiu tik vienu, baisiausiu praeities momentu. Juozapota – tai lyg sustingusio laiko paveikslas, tačiau tragiškai šiurpus jo nejudrumas tik pabrėžia gyvenimo tėkmę. Juozapotos skausmas buvo artimas ir suprantamas  ligos iškamuotam pasakotojui.

 J. Biliūnas visada laiko bėgimą itin jautriai išgyvenęs. Į viską jis žiūrėjo tarsi iš laiko perspektyvos. Retai pasitaikė personažas, kuriam gyvenimas galu gale atneštų laimę. Tarp rašytojo skatinamų vertybių buvo jautrumas žmogui. Kitų nelaimę matė pirmiau negu savąją, suvokė, kad kitų negandos gali būti didesnės.“Liūdnoje pasakoje“ atsiskleidė autoriaus prozos humanizmas, moralinėmis vertybės, kuriomis  rėmėsi rašytojas, vaizduodamas gyvenimą.  Artėjo ir paties J. Biliūno gyvenimo galas…. 

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas

Naujiena Ar atgims Jonas Biliūnas? pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/ar-atgims-jonas-biliunas/feed/ 0
Onai Maksimaitienei atminti https://aina.lt/onai-maksimaitienei-atminti/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=onai-maksimaitienei-atminti https://aina.lt/onai-maksimaitienei-atminti/#respond Thu, 05 Dec 2019 13:41:44 +0000 https://aina.lt/?p=101125 Naujiena Onai Maksimaitienei atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Prieš 20 metų mirė – pedagogė, mokslininkė, Panevėžio istorijos autorė. Ona Girčytė- Maksimaitienė buvo gyva Panevėžio miesto švietimo istorija. Ji gimė 1902 m. vasario 5 d. Peterburge. 1927 m. baigė Kauno universitetą. Ona Girčytė – viena pirmųjų universiteto studenčių. Ketino studijuoti matematiką, tačiau gyvenimo tikrovė nulėmė kitaip. Sunki materialinė padėtis vertė derinti studijas su raštininkės …

Naujiena Onai Maksimaitienei atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Onai Maksimaitienei atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Prieš 20 metų mirė – pedagogė, mokslininkė, Panevėžio istorijos autorė.

Ona Girčytė- Maksimaitienė buvo gyva Panevėžio miesto švietimo istorija. Ji gimė 1902 m. vasario 5 d. Peterburge. 1927 m. baigė Kauno universitetą. Ona Girčytė – viena pirmųjų universiteto studenčių. Ketino studijuoti matematiką, tačiau gyvenimo tikrovė nulėmė kitaip. Sunki materialinė padėtis vertė derinti studijas su raštininkės darbu Švietimo ministerijoje. Teko rinktis paskaitas, kurios buvo po pietų ar vakarai. O po pietų vykdavo humanitarinių mokslų paskaitos. Ona Girčytė nusprendė studijuoti istoriją.

 Iki 1928 metų Kauno universitete Humanitarinių mokslų fakultetą baigė tik 10 studentų, tarp jų O. Girčytė, V. Daugirdaitė – Sruogienė – būsimos žymios mokslininkės. Nepaisant patirto vargo ir sunkumų, studijos O. Girčytės gyvenime buvo laimingos jaunystės, gerų norų bei gražių vilčių laikotarpis. Dienoraštyje ji taip apibūdino tuos metus: „Beliko darbu pateisinti mano dėtas viltis į jį, kaip kelrodį į gyvenimą, parodyti, ką reikia nuveikti Lietuvos istorijos darbo arimuose: mokyti jaunimą, skiepyti jam pagarbą ir meilę savo tėvynei bei jos praeičiai, tyrinėti Lietuvos istoriją ir parašyti darbą.“ Šie žodžiai – jos gyvenimo ir kūrybos gairės.

Gyvendama turiningą gyvenimą Kėdainiuose – mokykla, visuomeninė veikla, šeima, kuriai atidavė daug širdies, pedagogė ėmėsi didelio darbo – sudaryti sieninį Lietuvos istorijos žemėlapį mokykloms. Iki tol mokyklos neturėjo Lietuvos istorijos žemėlapio. Mokytojos dienoraštyje skaitome: „Pasitariau su vyru, nes matydavau jį braižant įvairias artilerijos schemas, ir paprašiau jo nubraižyti didelį žemėlapį. Medžiagos rinkti važinėjau į Kauną. Vaclovas Biržižka, universiteto bibliotekos vedėjas, leido man pasirinkti reikalingų knygų ir žemėlapių,  kuriuos parsiveždavau į Kėdainius. Dirbdama tardavausi su žinomais to meto Lietuvos istorijos autoritetais- profesoriumi Ignu Jonynu bei Jonu Lappo.“

 Jau dirbdama Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1937 m. pradžioje išvydo Kauno „Spindulio“ spaustuvėje išspausdintą žemėlapį. Jo reikšmę įvertino ir Švietimo ministerija. 1937 m. vasario 16 d. pedagogė O. Maksimaitienė buvo apdovanota Gedimino ordinu. Tai puikus pavyzdys, kaip buvo vertinamas mokytojo darbas Nepriklausomoje Lietuvoje.

Baigusi rengti žemėlapį, O.Maksimaitienė pradėjo rašyti istorijos mokymo metodiką. Tai buvo 1931-1939 m. mokytojai dirbant Kėdainiuose ir Panevėžyje. Mokytojaudama iki 1957 metų vadovavosi šia metodika

Nuo 1957 m. O. Maksimaitienė dirbo Lietuvos Mokslų Akademijos Istorijos institute. Viena pagrindinių jos darbo krypčių – istorijos kartografija. Ji parengė Istorijos instituto leidiniams žemėlapius („Lietuvos istorija“, t.2. t. 3, „Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki 1957m.“). Rengiant Lietuvos TSR atlasą, jai buvo pavesta vadovauti istorijos skyriui. Ji pati parengė Lietuvos istorijos žemėlapių. Iki 1983 m. išspausdinta 19 jos sudarytų  XIII- XX a. Lietuvos ir LDK žemėlapių. Kartografijos darbai pateikti knygoje „Lietuvos istorinės geografijos ir kartografijos bruožai“ (I d.-1991 m., II d. 1995 m.).

 Sukauptos medžiagos pagrindu O. Maksimaitienė parengė Lietuvos TSR istorijos vadovėlių žemėlapius. Atkūrus Nepriklausomybę 1990 m., jos parengti žemėlapiai pateko į naujausius Juozo Brazausko  parengtus Lietuvos istorijos vadovėlius vidurinėms mokykloms.

 Antroji mokslininkės darbo kryptis – 1863m. sukilimo Lietuvoje tyrinėjimas. Sudarė 1863m. sukilimo žemėlapį, parašė ir 1966 m. apgynė disertaciją tema „Sukilėlių karinė organizacija ir koviniai veiksmai 1863-1864 m.“ .Respublikos laikraščiuose ir žurnaluose paskelbė daug straipsnių apie 1863 m. sukilimo eigą, aktyvius sukilėlius. 1969 m. išleista knyga „Lietuvių sukilėlių kovos 1863-1864 m“.

 Trečioji O. Maksimaitienės darbo kryptis – Panevėžio miesto istorijos tyrinėjimai. Mokslų Akademijos darbuose paskelbė 4 straipsnius, parengė spaudai monografijos „Panevėžio miesto istorija“ 865 puslapių rankraštį. Deja, iki nepriklausomybės atkūrimo pasirodė tik 108 puslapių knyga „Iš Panevėžio istorijos“. Jau po autorės mirties, 2003 m. išleista 364 puslapių „Panevėžio miesto istorija“. O. Maksimaitienės rankraštį redagavo Istorijos instituto mokslinė darbuotoja dr. Raimonda Ragauskienė. Artimųjų vieninga valia pajamos, gautos platinant šią knygą, skiriamos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus reikmėms.

 1970 m. O. Maksimaitienė išėjo į pensiją, bet ir toliau aktyviai dalyvavo Istorijos instituto moksliniame darbe. Ji tęsė istorinės kartografijos  darbus, bendradarbiavo leidžiant Lietuvišką tarybinę enciklopediją. 1982 m. sudaryta jos bibliografinė rodyklė (sud. R. Strazdūnaitė).

 Sukaupusi didelę gyvenimo patirtį O. Maksimaitienė parengė atsiminimus (I d. – „Tarp gyvenimo audrų“, II d.- „Mokslininkų šventovėje“. III d.- „Atsiminimai (Iš mokytojos dienoraščio)“. Paskutinė atsiminimų knyga parengta autorės pedagoginio darbo metų dienoraščio pagrindu, išleista pažymint Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejų.

Būdama moksleivė, ji rašė: „Svarbu žmogui taip gyventi, kad kuo daugiau padarytum gera. Reikia daug ir gerai dirbti bei sukurti tokias vertybes, kurios vainikuotų nueito gyvenimo kelią. Gyvenimas – tai darbas, tai laikai, kada visi žmogaus veiksmai nukreipti į kūrybą, į geresnę žmonijos ateitį. Tik daug dirbęs ir kažką nuveikęs žmogus gali tikėtis laimingos bei garbingos mirties“. Šios mintys patvirtintos prasmingais darbais. Todėl pedagogės ir mokslininkės gyvenimas buvo laimingas. O. Maksimaitienė mirė 1999 m. gruodžio 10 d. Vilniuje. Mane informavo sūnus, prof. Mindaugas Maksimaitis Palaidota Panevėžyje, šalia vyro, Antano Maksimaičio, Kristaus Karaliaus kapinėse.

Laidojant garbią mokslininkę miesto savivaldybėje neatsirado atsakingo tarnautojo, kuris miestiečių vardu tartų atsisveikinimo žodį… Teko man, mokytojui, tarti paskutinį žodį.

 Juozas Brazauskas, istorikas, mokytojas ekspertas

Naujiena Onai Maksimaitienei atminti pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/onai-maksimaitienei-atminti/feed/ 0
Antanas Dambrauskas ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras https://aina.lt/antanas-dambrauskas-ir-panevezio-juozo-miltinio-dramos-teatras/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=antanas-dambrauskas-ir-panevezio-juozo-miltinio-dramos-teatras https://aina.lt/antanas-dambrauskas-ir-panevezio-juozo-miltinio-dramos-teatras/#respond Thu, 05 Dec 2019 04:01:00 +0000 https://aina.lt/?p=100946 Naujiena Antanas Dambrauskas ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Jau nusistovėjo gražūs iš Rokiškio kilusių žymių žmonių ryšiai su Panevėžio dramos teatru. Tuomet jį išgarsino režisierius Juozas Miltinis, palaikęs glaudžius ryšius su antikinių dramų vertėjais. Vienas jų yra Antanas Dambrauskas (1911-1995) daug nuveikęs lietuvių kultūrai. Gimė Norkūnuose, Rokiškio rajone. Buvo įstojęs į Kauno kunigų seminarją, bet suabejojęs savo pašaukimu, tęsė studijas Kaune Vytauto Didžiojo …

Naujiena Antanas Dambrauskas ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Antanas Dambrauskas ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Jau nusistovėjo gražūs iš Rokiškio kilusių žymių žmonių ryšiai su Panevėžio dramos teatru. Tuomet jį išgarsino režisierius Juozas Miltinis, palaikęs glaudžius ryšius su antikinių dramų vertėjais. Vienas jų yra Antanas Dambrauskas (1911-1995) daug nuveikęs lietuvių kultūrai.

Gimė Norkūnuose, Rokiškio rajone. Buvo įstojęs į Kauno kunigų seminarją, bet suabejojęs savo pašaukimu, tęsė studijas Kaune Vytauto Didžiojo universitete. 1932-1936 m.Humanitarinių mokslų fakultete studijavo klasikinę filologiją.

Baigęs mokslus, mokytojavo Kaune (1937-1945), dalyvavo mokytojų rezistencinėje veikloje. 1940-1941 m. nepakluso pigiai sovietų propagandai ir „naujam“ literatūros dėstymui. Už tai 1945 m. sovietinio saugumo suimtas, nuteistas ir 10 m. kalėjo Čeliabinsko, Kemerovo, Omsko lageriuose. 1956 m. sugrįžo į Lietuvą. Apsigyveno Druskininkuose.

1957-1976 m. dirbo mokytoju Vaikų sanatorijoje „Saulutė“. Laisvalaikiu vertė. Sudėtingą gyvenimą aprašė autobiografinėje knygoje „Viskas praeina“(1991). Vertėjo atminimą įamžino Druskininkų tremties ir rezistencijos muziejus, įrengęs  A. Dambrausko kambarėlį.

Už antikinės kalbos, lietuvių kultūros ir literatūros puoselėjimą ir dalyvavimą pedagoginėje veikloje bei nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Druskininkų kultūriniam gyvenimui Antanui Dambrauskui Druskininkų savivaldybės taryba 1994 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr.222 suteikė Druskininkų Garbės piliečio vardą. Vertėjas, rašytojas, politinis kalinys mirė 1995 m. lapkričio 21 d. Druskininkuose.

Kiek mažiau yra žinoma jo bičiulystė su Panevėžio dramos teatru, režisieriumi Juozu Miltiniu, Algimantu Masiuliu. Pateikiame sutrumpintą atsiminimų fragmentą iš knygos „Viskas praeina“.

…„Pabaigęs versti „Edipą karalių“, nusiunčiau Miltiniui. Rudeniop atvažiavo jo deleguotas aktorius Algimantas Masiulis. Atvežė laišką. Miltinis rašė delegato nevaišinti, negeriantis.  Prašė vertimo juodraščių. Iš pokalbio su Masiuliu paaiškėjo, kad Miltinis labai nemėgsta eiliuto teksto ir vertimo nori kone pažodžiui.

– Gerai,-sakau, – Juodraščio prozos kalba neturiu. Verčiu iš karto jambais, eilėmis. O prozinį tikslų vertimą mielai padarysiu.

Miltinis matematiškai tikslus. Ir tikslumo iš vertimų reikalauja ne be pagrindo. Stengiasi pats prieiti prie originalo. Kai statė „Mirties šokį“,  Strinbergo ieškojo švediškai su vokišku vertimu ir kiekvieno žodžio žodynėliu. Viską džiaugėsi gavęs. O kai po „Edipo karaliaus“ premjeros per vaišes jo kabinete pamačiau storą senovišką foliantą ir pasidomėjau, kas tai per knyga (mane traukė knygų senumas).

-Tai graikų – vokiečių žodynas, atsakė Miltinis. Taigi jis ir čia „ėjo prie originalo“.

 O tikslų pažodinį vertimą padaryti buvo nebesunku. Vertimą dar patikslinęs, perrašiau nepaisydamas eilučių. Kalba liko sklandi, jambinis ritmas išlaikytas. Choro partijas palikau tas pačias. Tai sudėtingas metras. Vėliau Masiulis buvo kažko dar kartą atvažiavęs. Paklaustas vertimu sakėsi esąs patenkintas. Būsiąs Edipas ir tekstą jau mažne išmokęs.

Gaila, kad atsirado dūmų tarp vyriausiojo režisieriaus Miltinio ir aktorių.  Trinties nepakęsdamas, Masiulis iš Panevėžio dramos teatro išėjo. Ir 1977 m. spalio 7 d. vykusioje „Edipo karaliaus“ premjeroje Edipą vaidino nebe Masiulis, o Garliauskas.  Labai gaila. Masiulis šiam didingam vaidmeniui nepalyginti geriau derėjo. Nuvažiavęs su  Aleksandra į premjerą, apsigyvenome pas Masiulius. Priėmė labai maloniai. Ne mažiau nuoširdi už Algimantą ir ponia Gražina.  Kitą dieną po premjeros, sekmadienį, Miltinis priėmė mus ir pavaišino teatre, meno vadovo kabinete. Vaišino miltiniškai. Blėdžiui liepė iš bufeto atnešti butelį vyno ir  stiklines, o pats iš apsiausto kišenės ištraukė gabalą olandiško sūrio, kurį čia pat ant popieriaus supjaustė. Deja, Blėdis bufete stiklines gavo tik dvi. Todėl mudu su Aleksandra gėrėme iš vienos, o jiedu su Blėdžiu – iš kitos.  Labai paprasta, buitiška, bet pagalvoti galima visaip. Miltinis visur Miltinis. Nuo tų dienų su juo buvome savi.

Regis, kitą vasarą abu su Blėdžiu atvažiavo poilsiauti į „Lietuvos“ sanatoriją. Drauge atsivežė ir Arielį, juodą kambarinį šunį, Miltiniui padovanotą Maskvos teatro draugijos teatralų. Iš pradžių mėgino Arielį laikyti pas save kambaryje. Bet admintratoriai, nedrįsdami pasakyti tiesiai į akis, pranešė telefonu, jog šunų laikyti sanatorijoje nevalia. Teko šuniui vietos ieškoti kitur. Paprašė Aleksandrą, ir toji Arielį priėmė. Šuo buvo gudrus, tik, kaip ir kiekvienas kambarinis, laukan išleistas stengdavosi išsivolioti nešvarumuose.

Po šio šuns priglaudimo dar kelis kartus viešėjom Panevėžyje, gėrėjomės didingais Miltinio spektakliais. O būdamas Druskininkuose, Miltinis nevengdavo mūsų namų durų. Taip sykį kalbėjo, jau išėjęs į pensiją, bet matyt, gailėdamasis:

-Nusensta žmogus, sumenksta, pakinta balsas. Ne išimtis ir artistas. Ir Panevėžio artistai nuseno, balsai ėmė gergždėti. Liepiau jiems atsistatydinti, išeiti. O kai jie nėjo, -aš išėjau. Trenkiau durimis, kad viskas subyrėtų. Ir subyrėjo. Miltinis išėjo, ir iš Panevėžio teatro liko – nebe Panevėžio teatras.

Kartą Blėdis užsiminė, jog Miltinis labai džiaugęsis manuoju „Edipo karaliaus“ vertimu ir norįs prašyti, kad panašiai tiksliai išversčiau ir „Edipą Kolone“ bei „Antigonę“. Tokio noro nepaneigė ir J.Miltinis. Žadėjo statyti “šventąjį“- Edipą  Kolone“. Aš prašiau „Antigonės“. Ji lietuviui ypač suprantama, nes brolių nelaidotų neseniai gulėjo pilnos miestelių aikštės…

Miltinis žadėjo pastatyti ir „Antigonę“.Todėl atspėdamas taip, kaip

Miltinis prašė, išverčiau ir šitas dvi tragedijas. Jų rankraščius deponavau Respublikinėje bibliotekoje (Nacionalinėje Martyno Mažvydo- J. B) bibliotekoje.

Nei „Edipo Kolone“, nei „Antigonės“ Miltinis nepastatė. O gaila…“   Režisierius Juozas Miltinis pasitraukė iš Panevėžio dramos teatro 1980 m. pastatęs A. de Musse „Žibintą“.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas     

Naujiena Antanas Dambrauskas ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/antanas-dambrauskas-ir-panevezio-juozo-miltinio-dramos-teatras/feed/ 0
Modernios kultūros paieškos Lietuvoje Prisiminkime išėjusius https://aina.lt/modernios-kulturos-paieskos-lietuvoje-prisiminkime-isejusius/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=modernios-kulturos-paieskos-lietuvoje-prisiminkime-isejusius https://aina.lt/modernios-kulturos-paieskos-lietuvoje-prisiminkime-isejusius/#respond Sun, 27 Oct 2019 13:55:28 +0000 https://aina.lt/?p=97215 Naujiena Modernios kultūros paieškos Lietuvoje Prisiminkime išėjusius pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

         XIX a. Lietuvoje vyko ne tik tautinis, bet ir kultūrinis atgimimas. Kultūrinis atgimimas apibūdinamas kaip nauja kultūrinė programa, naujos veiklos kryptys. Vienas iš tokių naujų požymių- pasaulietinė sąmonė. Pripažįstama, kad žemės reikalai turi savo pažinimo logiką ir reikalavimus, į kuriuos privalu atsižvelgti. Mažojoje Lietuvoje tai buvo suvokta dar XVI a., kai Prūsijoje atsiranda pasaulietinio …

Naujiena Modernios kultūros paieškos Lietuvoje Prisiminkime išėjusius pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Modernios kultūros paieškos Lietuvoje Prisiminkime išėjusius pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

         XIX a. Lietuvoje vyko ne tik tautinis, bet ir kultūrinis atgimimas. Kultūrinis atgimimas apibūdinamas kaip nauja kultūrinė programa, naujos veiklos kryptys. Vienas iš tokių naujų požymių- pasaulietinė sąmonė. Pripažįstama, kad žemės reikalai turi savo pažinimo logiką ir reikalavimus, į kuriuos privalu atsižvelgti. Mažojoje Lietuvoje tai buvo suvokta dar XVI a., kai Prūsijoje atsiranda pasaulietinio pobūdžio kūrinių, o Prūsijos hercogas išleido 1578 m. atsišaukimą lietuvių kalba. 

         Didžiojoje Lietuvoje lietuvių rašto išsivadavimas iš religijos globos atsiranda tik XIX a. Pirmiausia tai  atskleidė… katalikų kunigai Kiprijonas Lukauskas ir Antanas Strazdas. Toliau sekė Simono Daukanto darbai.

Antras elementas buvo istorinis jausmas, reiškiamas lietuvių kalba. Anksčiau istorinis jausmas skambėjo loyniškai arba lenkiškai. Prmenama garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitis. XIX a. jau kalbama lietuviškai apie „svetimą kalbą, svetimą tiesą“ ( Simonas Daukantas).

A.Strazdas ir S.Daukantas ima didžiuotis, kad yra pradininkai. Strazdas knygelėje „Giesmės svietiškos ir šventos“ (1814) įrašo: „Ecce nova sunt omnia“ ( „Štai viskas nauja“). Katalikų kunigas didžiuojasi, kad jo poezija- viskas nauja.

          Priminkime ir Simono Daukanto žodžius: „Džiaugsiuos ir linkminsiuos, jog pirmas tarp lietuvių gudresniems vyrams, norintiems rašyti, kelią praskyniau“. Verta priminti Antaną Baranauską „Paskalbėkjime Diesmininko su Lietuva‘(1859). Poetas kalba su Lietuva kaip kaimo motina. Lietuvai nori grąžinti jos  istorinę atmintį ir atnešti mokslo šviesą. Bet poetas  šaukė atsisakyti siekių moderninti savo kraštą bei jos kultūrą ir sugrįžti į tradicinį kaimo prieglobstį, prie tikėjimo. Kad Lietuva būtų laisva ir lygi  tarp kitų pasaulio tautų.  Vėliau seks Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos  raginimai, apie ką gerai žinome („dirbti ne vien „tavo“ t.y. Lietuvos naudai, bet ir „žmonių gėrybei“. Turima galvoje žmoniją.

         Įdomiausias XIX a. lietuvių kultūros pakitimas- „judraus žmogaus“ atsiradimas. XIX a. kūriniuose vaizduojami žmonės, neprisirišę prie savo aplinkos, negyveną nuolat  vienoje vietoje, bet keliaujantys po pasaulį. Tai keliaujantys pirkliai, vienuoliai, amatininkai. Jie atstovauja tradicinėms vertybėms. Tai ypač ryšku Motiejaus Valančiaus  „Palangos Juzėje“.  Bet visi keliauujantys žmonės yra… vien vyrai. Moterys lieka namuose ir tik XIX a. pabaigoje- XX a. pradžioje pradeda išsilaisvinti. Bet taip galėjo daryti tik kilmingos bajoraitės kultūringų vyrų paskatintos ( pvz. Povilo Višinskio paskatintos tapo rašytojomis Žemaitė,  Šatrijos Ragana, G.Petkevičaitė- Bitė). Vyrų dėka jos įsijungė į visuomeninį kultūrinį gyvenimą.

        Tarp eilinių moterų keliaujančios buvo…davatkos. Davatka XIX a. literatūroje pasirodė tuo metu, kaip ir keliaujantis žmogus. Pasaulio literatūroje keliaujantys vyrai yra rimti asmenys. Lietuvoje nė iš tolo to nerasime. Davatka – dvasiniam, religiniam gyvenimui atsidėjusi moteris. Ji taip pat keliauja – iš vienų atlaidų į kitus.  Jai didžiausias džiaugsmas buvo keliajant lyginti kunigų pamokslus. Davatkos paveikslą lietuvių literatūroje geriausiai pavaizdavo kunigas Juozapas Silvestras Dovydaitis ( 1826-1883) 1860 m. ir 1964 m. išleistame didaktiniame veikale „Šiaulėniškis senelis“.

        Jo pagrindinis herojus – išmintingas senelis, kuris keliauja, gelbsti ir dalinasi gyvenimo patirtimi.  Kritikuojamos ir davatkos, kad jos, užuot dirbusios darbą, vaikšto iš atlaidų į atlaidus, „nuo vieno kunigo prie kito, rinkdamos, katras geresnis“. Davatka, būdama neišsilavinusi, negali kritikuoti išsilavinusio žmogaus. Anot Dovydaičio, ji ne tik kritikuoja, bet ir pletkauja, „balamūtija jaunas mergaites“. Pagal Dovydaitį, davatkos charakterį gadina jų socialinė nepriklausomybė, nes jos neturi nei vyro, nei šeimininko. XIX a. apie davatkas visi tvirtina tą patį. V. Kudirka apie jas 1891 m. rašė: „jos atima daug rankų nuo darbo ir duodama tiesas viešpatauja visuomet peiktinai tinginystei, gadina ekonomikos lygsvarą“.

        V. Kudirka smerkia davatkas, kam jos kritikuoja  kunigus. Davatka bando būti rimta moteris, bet ji nepriklauso nei pasauliečiams, nei Bažnyčios kontrolei.  Ji nėra vienuolių ordino narė.  Davatka atstovauja pati sau.  Ideloginiai rėmai neleido davatkai būti nepriklausoma moterimi. Davatka XIX a. lietuvių literatūroje yra  daugiau nei religinis fenomenas.

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas

Naujiena Modernios kultūros paieškos Lietuvoje Prisiminkime išėjusius pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/modernios-kulturos-paieskos-lietuvoje-prisiminkime-isejusius/feed/ 0
Vyskupo Kazimiero Paltaroko gyvenimo pradžia https://aina.lt/vyskupo-kazimiero-paltaroko-gyvenimo-pradzia/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=vyskupo-kazimiero-paltaroko-gyvenimo-pradzia https://aina.lt/vyskupo-kazimiero-paltaroko-gyvenimo-pradzia/#respond Tue, 22 Oct 2019 08:19:33 +0000 https://aina.lt/?p=96708 Naujiena Vyskupo Kazimiero Paltaroko gyvenimo pradžia pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Juozapo ir Uršulės šeimoje Kaziukas gimė 1875 metų spalio 22 d.  Gailionių kaime, Linkuvos parapijoe, Šiaulių apskrityje. Kaimas stovi tarsi ,,ant dviejų pasaulių ribos”. Tuo atskiru pasauliu yra dviejų apskričių – Šiaulių ir Biržų, dviejų valsčių- Linkuvos ir Joniškėlio- riba. Gailioniečiai buvo karališki žmonės. Jie buvo ,,valnesni”- baudžavos jungo nevilkdavo. Jie gyveno gana turtingai, apylinkėje …

Naujiena Vyskupo Kazimiero Paltaroko gyvenimo pradžia pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Vyskupo Kazimiero Paltaroko gyvenimo pradžia pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Juozapo ir Uršulės šeimoje Kaziukas gimė 1875 metų spalio 22 d.  Gailionių kaime, Linkuvos parapijoe, Šiaulių apskrityje. Kaimas stovi tarsi ,,ant dviejų pasaulių ribos”. Tuo atskiru pasauliu yra dviejų apskričių – Šiaulių ir Biržų, dviejų valsčių- Linkuvos ir Joniškėlio- riba. Gailioniečiai buvo karališki žmonės. Jie buvo ,,valnesni”- baudžavos jungo nevilkdavo. Jie gyveno gana turtingai, apylinkėje buvo žinomi dėl gražių savo arklių (žirgų). Gailioniai priklausė dviem parapijoms: Linkuvos ir Joniškėlio. Taigi jau turime tris pasaulius. Bet pats seniausias yra ketvirtas pasaulis – dviejų tarmių riba, kurios vienoje pusėj žmonės kalba ,,amsėdami”, o kitoj ,,omsėdami”. Dviejų tarmių riba yra Platupys- mažas upeliokas, Mūšos intakas. Linkuviečiai kalba : samtis, pantis, antis, o joniškiečiai – somtis, pontis, ontis.

Maždaug kaimo viduryje stovėjo Kaziuko gimtoji sodyba. Ji buvo įsikūrusi pačioje poetiškiausioje vietoje – Platupio ir Šakaitės santakoje. Sodyba lyg vienkiemis, apžėlusi medžiais, paskendusi sode. Čia Kaziukas bėginėjo dar nė dešimties metų neturėdamas. Platupis ir Šakaitė jam atrodė esančios didelės upės, kai pavasarį tie upokšniai išsiliedavo, tai jie atrodė kaip jūros marios… O kiek vaikiško džiaugsmo būdavo žiemos metu, kai Kaziukas galėdavo santakoje pačiūžinėti.

… Kai Gailionių ūkininko Kazimiero Margio ūkyje šeimininkavęs patėvis buvo miręs, tai K.Margio ūkin atėjo užkuriomis nuo Švobiškio darbštus ūkininkas Juozas Paltarokas ir susituokė su vienturte Margio dukrele Uršule. Jų naujoje šeimoje ir gimė trečias įpėdinis Kaziukas. Pirmoji gimė duktė Ona, antrasis sūnus Juozas, jauniausias sūnus Jurgis. Tėvas buvo tvirto ir griežto būdo, rimtas, motinėlė labai šneki, nuoširdi ir vaišinga. ,,Abu tėvai buvo labai maldingi. Mėgdavo sekmadieniais arkliu Širmiu važiuoti į bažnyčią. Tėvukas buvo šviesus žmogus. Kaimiečiai juo labai  pasitikėdavo, net savo teisėju buvo išrinkę – jei kur nors nesutarimas, vis klausdavo patarimo. Jų namas buvo dviejų galų: gryčia su kambariu, kamara ir prieangiu, kitame – seklyčia ir du kambariai. Tėvas visada atėjęs iš ryto pasisveikindavo ,,Garbė Jėzui Kristui”(Valerija Paltarokaitė).

 Iš tėvų gražias dvasios savybes paveldėjo ir Kaziukas: jo rimtumas, nuoširdumas ir vaišingumas sužavi kiekvieną, kuriam teko su juo susitikti, su juo bendrauti. Tiesiakalbis tėvas ir savo sūnui Kazimierui perteikė savybę būti ,,tiesaus žodžio žmogumi”( vysk. M. Reinys).

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas

Naujiena Vyskupo Kazimiero Paltaroko gyvenimo pradžia pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/vyskupo-kazimiero-paltaroko-gyvenimo-pradzia/feed/ 0
Naujas vertingas bibliotekos leidinys https://aina.lt/naujas-vertingas-bibliotekos-leidinys/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=naujas-vertingas-bibliotekos-leidinys https://aina.lt/naujas-vertingas-bibliotekos-leidinys/#respond Thu, 03 Oct 2019 06:37:44 +0000 https://aina.lt/?p=94830 Naujiena Naujas vertingas bibliotekos leidinys pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir siekiant visuomenę supažindinti su bibliotekos rankraštyne saugomais mažos apimties atsiminimais, Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės- Bitės viešoji biblioteka išleido vertingą leidinį „Tarpukario Panevėžys ir panevėžiečiai amžininkų akimis ( sudarytojas, bibliotekos  krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus tyrėjas, istorikas Ramondas Klimavičius). Knygos kalbos redaktorė Virginija Januševičienė, dailininkė Asta Radvenskienė.Knygos  leidybą parėmė Lietuvos kultūros …

Naujiena Naujas vertingas bibliotekos leidinys pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Naujas vertingas bibliotekos leidinys pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir siekiant visuomenę supažindinti su bibliotekos rankraštyne saugomais mažos apimties atsiminimais, Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės- Bitės viešoji biblioteka išleido vertingą leidinį „Tarpukario Panevėžys ir panevėžiečiai amžininkų akimis ( sudarytojas, bibliotekos  krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus tyrėjas, istorikas Ramondas Klimavičius). Knygos kalbos redaktorė Virginija Januševičienė, dailininkė Asta Radvenskienė.Knygos  leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė. Tai viltingas reiškinys bibliotekos ir miesto kultūrinėje leidybinėje veikloje.

     Kukliame įvade pažymima, kad „ bibliotekos rankraštyne, įkurtame 1991 metais, susikaupė nemaža įvairių žmonių atsiminimų apie Panevėžį ir jame gyvenusius bei dirbusius žmones“.Tai iš tiesų vienas turtingiausių rankraštynų šalies bibliotekose. Bandymas  išleisti atsiminimų rinkinį apie Panevėžį ir panevėžiečius yra sveikintinas ir prašosi darbų tęsimo.

       Gražiai iliustruotas leidinys gali tapti vertinga parankine knyga krašto ir miesto istorijos, kultūros tyrinėtojams. Leidinį papuošia vertingos, net per du knygos puslapius įdėtos nuotraukos.Gausūs ( 276), vietomis gan lakoniški komentarai, asmenvardžių rodyklė didina leidinio vertę.

      Žinau, kad sudarytojui svarbūs ne tik pagiriamieji žodžiai, bet ir kritiniai pastebėjimai. Įvade pasigedau nuorodų į kitas panašaus pobūdžio paskutiniais metais išleistas knygas. Verta buvo paminėti ir kitus leidinius Šiose knygelėse taip pat gausu prisiminimų, biografinių duomenų apie panevėžiečius.Taip buvo galima buvo  paskatinti skaitytojus plėsti žinių akiratį apie panevėžiečius, gyvenusius ir dirbusius tarpukario metais.

      Turinyje  pateikiamas žiupsnelis prisiminimų apie tarpukario Panevėžyje  gyvenusius žydus, bet lieka užmiršti lenkai. Šiemet lenkų gimnazija mini įkūrimo šimtmetį ( veikė 1919-1940m.).Nuo 1930 m. gimnazija veikė pastate Kranto g. 18.Tai buvo viena stipriausių tautinių mažumų gimnazija,

o mieste gyvenę lenkai buvo aktyvūs miesto bendruomenės nariai.

      Turėčiau pastabų dėl komentarų turinio. Kai kurie komentarai parengti iš tiesų  kvalifikuotai.Taip sužinome, kad Respublikos gatvėje gyveno Leonas Vabalas, tautininkų sąjungos Panevėžio apskrities pirmininkas, Panevėžio apygardos teismo teisėjas, Zinaida Fominienė, aktoriaus, režisieriaus B. Dauguviečio sesuo. Bet B. Dauguvietis nebuvo dramaturgas, labiau mėgėjas rašyti, tenkinosi Petro Vaičiūno ir kitų dramaturgų kūriniais…Tačiau Julijonas Lindė- Dobilas pirmiausia buvo katalikų kunigas, pedagogas, literatūros kritikas ir pagaliau rašytojas. Panevėžyje veikė realinė mokykla, vėliau pirmoji lietuviška gimnazija,Vyrų, o ne berniukų gimnazija, dabar Juozo Balčikonio gimnazija. Apie Konstantiną Šakenį verta pridėti, kad  dar buvo Švietimo ministru 1927-1934 m., valstybės kontrolieriumi (1934-1940). Tai tik kelios pastabos, verčiančios atidžiai rengti panašaus pobūdžio komentarus.

    Panevėžio apskrities G.Petkevičaitės viešoji  biblioteka neseniai pasitiko veiklos 95-ąsias metines. Yra bibliotekos struktūroje sukurtas kultūrinės veiklos ir leidybos skyrius. Reikėtų stiprinti leidybos darbą. Tam reikėtų skyrių papildyti kitais bibliotekos darbuotojai. Lauksime naujų leidinių iš bibliotekos iš tiesų vertingos rankraštyno medžiagos.

Juozas Brazauskas, istorikas, publicistas      

Naujiena Naujas vertingas bibliotekos leidinys pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/naujas-vertingas-bibliotekos-leidinys/feed/ 0
Filmo „Nematoma“ premjera: geriau nei tikėjausi https://aina.lt/filmo-nematoma-premjera-geriau-nei-tikejausi/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=filmo-nematoma-premjera-geriau-nei-tikejausi https://aina.lt/filmo-nematoma-premjera-geriau-nei-tikejausi/#respond Mon, 23 Sep 2019 09:42:05 +0000 https://aina.lt/?p=93814 Naujiena Filmo „Nematoma“ premjera: geriau nei tikėjausi pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Rokas Andrijauskas „Sako, kad žvėris pajutęs pavojų bėga. Išskyrus du atvejus: kai turi vaikų arba kovoja dėl patelės“ – kažkodėl labiausiai man įstrigusi filmo „Nematoma“ frazė. Bet apie tai vėliau. Pamatyti visų 30-ties filmų pristatomų kino centre „Garsas“ Lietuviško kino „dešimsdienėje“ tikrai nepavyks, kad ir kaip norėčiau. Bet tikiuosi keletą iš jų pamatyti. Kino centro …

Naujiena Filmo „Nematoma“ premjera: geriau nei tikėjausi pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Filmo „Nematoma“ premjera: geriau nei tikėjausi pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Rokas Andrijauskas

„Sako, kad žvėris pajutęs pavojų bėga. Išskyrus du atvejus: kai turi vaikų arba kovoja dėl patelės“ – kažkodėl labiausiai man įstrigusi filmo „Nematoma“ frazė. Bet apie tai vėliau.

Pamatyti visų 30-ties filmų pristatomų kino centre „Garsas“ Lietuviško kino „dešimsdienėje“ tikrai nepavyks, kad ir kaip norėčiau. Bet tikiuosi keletą iš jų pamatyti.

Kino centro administracija neapsiriko pradėdama Lietuviško kino savaitę filmu „Nematoma“ ir pakviesdama į atidarymą filmo režisierių Igną Jonyną, scenarijaus bedraautorių filosofą Kristupą Sabolių ir prodiuserį Aurimą Pukevičių.

Beje panevėžietis A. Pukevičius su filmo žiūrovais pasidalino prisiminimais apie kino centrą „Garsas“. „Berods penkių metų mane mama nelegaliai čia atsivedė į filmą „King Kongas“. O kažkuriuo metu su draugu Audriumi žiemą sėdėdavome dviese galinėje eilėje, superšaltoje salėje  ir žiūrėdavome kovinius filmus. Tai mano nuostabūs prisiminimai iš šio miesto“, – sakė A. Pukevičius.

Filmo „Nematoma“ idėja gimė prieš 6 metus. „Turiu idėją filmui apie žmones su regėjimo negalia, kurie plešia bakus“ – tokia buvo pirmoji prieš šešis metus gimusi šio filmo idėja sako prodiuseris A. Pukevičius – ir štai kaip pasikeitė idėja per šešis metus“.

Iš tikro jokių bankų plėšimų kine neliko.  Kaip pristatydami filmą sako patys kūrėjai, tai filmas apie Karpatuose dienas leidžiantį Joną (akt. Dainius Kazlauskas), slegiamą rutinos, praeities šešėlių ir amžiaus krizės. Vyras gali užsimiršti tik šokdamas, o vis labiau slegianti emocinė duobė paskatina jį imtis desperatiškų veiksmų, kad pakeistų situaciją. Sanatorijos šokiuose pastebėtas prodiuserių, Jonas kviečiamas dalyvauti TV šokių projekte Lietuvoje. Drauge su porininke, šokėja Saule (akt. Paulina Taujanskaitė) jiedu netrunka tapti daugiausiai dėmesio sulaukiančia televizijos projekto pora. Bet netrukus iš kalėjimo paleidžiamas senas Jono priešas – Vytas (akt. Darius Bagdžiūnas). Draskomas prieštaringų jausmų, buvęs kalinys sprendžia dilemą – visuomenei įrodyti savo tiesą, ar imtis keršto Jonui?

Aišku salėje susirinkusiems žiūrovams iškilo klausimas, kodėl taip ilgai buvo kuriamas filmas. Kūrėjų atsakymas labai paprastas: tokiam sudėtingam filmui surasti rėmėjų ir koprodiuserių yra ne taip paprasta. Filmą parėmė ukrainiečiai, latviai ir ispanai. Dar tik kuriamas I. Jonyno filmas „Nematoma“ Ispanijos kino festivalyje de San Sebastián pelnė du apdovanojimus. „Esame dėkingi Lietuvos kino centrui už paramą, nes be jų paramos šis filmas nebūtų išvydęs dienos šviesos“ – dėkojo A. Pukevičius.

Intriguoja ir filmo aktorių atranka. Kaip teigia I. Jonynas, aktorius Dainius Kazlauskas yra jo kursiokas. Kažkada prasitaręs, kad buvo labai perspektyvus pramoginių šokių šokėjas, tad labai tiko šiam vaidmeniui. Paulina atsirado paskutinėmis savaitėmis prieš filmavimą. Visą laiko filmo scenas repetavo visai kita mergina balerina. „Kadangi neįvyko chemija tarp aktorių, nejaučiau, kad vyktų tas, kas turi vykti tarp pagrindinių herojų, todėl prieš pat filmavimą teko imtis rizikingų veiksmų keisti aktorių. Džiaugiuosi, kad tai pasiteisino“, – sako I. Jonynas.  Beje filme nemažai ir neprofesionalių aktorių. Vienas iš jų ir Darius Bagdžiūnas.

„Šiame filme figūruoja gamta: miškas ir elniai. Jie labai svarbūs kaip vitališkumo, gyvuliškumo, pirmapradžio žmogaus artimo gyviui simboliai. O kaip alternatyva yra religinė tikėjimo krikščioniška linija. Tokios dvi susikertančios linijos šiame filme“, – sako I. Jonynas.

Beje filmas neapsiėjo ir be mistinių sutapimų.

„Turėjome filmuoti kitoje vietoje ir kitoje bažnyčioje, kunigas mums buvo leidęs. Bet dėl įvairių aplinkybių teko keisti filmavimo vietą. Kažkas pasiūlė Zapyškį. Mūsų kine kelis kartus pasikartoja elniai. O jie yra senas pagoniškas lietuvių simbolis. O herojės, dėl kurios vyksta filmo dilema, yra krikščioniškas vardas Marija. Beje bažnyčioje mums parodė labai įdomią freską – elnias nešantis ant ragų Mariją. Gali sakyti, kad tai atsitiktinumas, kad tai ženklas, bet vistiek tai kažkas mistiško. Net paties Zapyčkio heraldikoje yra tas pats elnias su Marija“, – apie mistinius sutapimus kalba I. Jonynas.

Filmo scenos filmuotos Kaune, Ukrainoje, bendradarbiauta su partneriais Ispanijoje.

„Arthausinio“ filmo problema, kad jis yra brangus ir mažai finansuojamas Lietuvoje, o norinčių pagaminti savo filmą – labai daug. Man labiausiai įsiminė, kad originaliame scenarijuje turėjo būti filmuojama Lenkijoje. Bet gavus atsakymą, teko perrašyti scenarijų ir vykti filmuoti į Ukrainą“, – prisimena A. Pukevičius.

Filmo treileris nuteikia pesimistiškai: tamsa, aklumas, akiniai nuo saulės, tamsūs barai, naktis, šūviai. Deja pačiame kine spalvų tikrai daugiau. Filmo istorija gana tikroviška, tipinė lietuviška ir su Lietuviška pabaiga.  Tačiau sakau nuoširdžiai – filmas geresnis nei tikėjausi.

Jau nuo pat pirmų minučių prikausto tave prie ekrano ir nepaleidžia iki pat pabaigos. Visą filmą suki galvą: ar jis tikrai neregys? Ar čia kažkas giliau paslėpta po tuo „nematoma“?  Ir iš tikro filmo atomazga – netikėta. Bet norint ją sužinoti, teks patiems apsilankyti ir pasižiūrėti  šį puikų lietuvišką kino filmą „Nematoma“.

Gerų įspūdžių!

Naujiena Filmo „Nematoma“ premjera: geriau nei tikėjausi pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/filmo-nematoma-premjera-geriau-nei-tikejausi/feed/ 0
Aleksandrynas- senosios lietuvių raštijos enciklopedija https://aina.lt/aleksandrynas-senosios-lietuviu-rastijos-enciklopedija/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=aleksandrynas-senosios-lietuviu-rastijos-enciklopedija https://aina.lt/aleksandrynas-senosios-lietuviu-rastijos-enciklopedija/#respond Sat, 24 Aug 2019 04:24:54 +0000 https://aina.lt/?p=91472 Naujiena Aleksandrynas- senosios lietuvių raštijos enciklopedija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

       JAV Kultūros fondo ir Lituanistikos instituto vardu Čikagoje 1960,1963 ir 1965 m. išėjo trijų tomų leidinys: pirmas tomas 432, antras 498 ir trečisis 4154 puslapių. Šiuose tomuose surinktos, atrinktos ir labai trumpai surašytos praėjusių amžių Lietuvos rašytojų, poetų, spaudos ledėjų, mokslininkų ir mokslo populiarintojų, dvasininkų ir kitų lietuvių veikėjų, palikusių  savo veiklos pėdsakus, susijusius …

Naujiena Aleksandrynas- senosios lietuvių raštijos enciklopedija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Aleksandrynas- senosios lietuvių raštijos enciklopedija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

       JAV Kultūros fondo ir Lituanistikos instituto vardu Čikagoje 1960,1963 ir 1965 m. išėjo trijų tomų leidinys: pirmas tomas 432, antras 498 ir trečisis 4154 puslapių. Šiuose tomuose surinktos, atrinktos ir labai trumpai surašytos praėjusių amžių Lietuvos rašytojų, poetų, spaudos ledėjų, mokslininkų ir mokslo populiarintojų, dvasininkų ir kitų lietuvių veikėjų, palikusių  savo veiklos pėdsakus, susijusius  su lietuviška raštija, biografijomis, su kitų asmenų aprašymais, studijom, paminėjimais. Visa tai galima suvesti į trys reikšminius žodžius: biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos.

      Tai lietuviškų raštų ir kartu lietuvių kultūros istorijos vaizdas apimantis beveik 400 metų laikotarpį (1475-1865). Pateikta 370 asmenų paminėjimai. Įžymesnių žmonių kiek plačiau, smulkesnių-bent puslapis. Aleksandrynas yra Vaclovo Biržiškos (1884-1956)  beveik 50 metų darbo ir pastangų vaisius. Jam 1956 m.sausio mėn. pradžioje mirus, veikalas buvo beveik užbaigtas, bet galutinai spaudai neparuoštas.Tą redagavimo ir tikrinimo darbą atliko, likusias spragas užtaisė keletas biografijų ir veikalo spausdinimą prižiūrėjo vyresnis brolis Mykolas Biržiška. Paaukojo  tam daugiau nei keturis brangius paskutinius gyvenimo metus.Išvežtas į ligoninę, dar taisė antrojo tomo korektūrą…

      Trijų tomų leidinį išleido Petras Jonikas, buvęs Lituanistikos instituto prezidentas. Pirmo tomo prakalboje rašė: „ Tas veikalas yra dvigubai svarbus. Viena, jis pirmą kartą mūsų istoriografijoje suburia bei surikiuoja didelį būrį senųjų lietuvių autorių bei rašytojų, jų tarpe ir daugelį lig šiol mažai težinomų arba visai nežinomų, pasklidusių kelių amžių mūsų kultūros dirvonuose ir tartum ten beišnykstančių laiko prieblandoje, sutelkdamas svarbiausius jų gyvenimo duomenis, jų raštų bei juos liečiančios literatūros sąrašus. Antra, veikalas žymiai palengvina įvairius tolimesnius mūsų kultūros tyrinėjimus, patiesdamas jiems tvirtą pamatą svarbiausių duomenų, autoriaus sulasytų kuone per visą jo mokslinės veiklos amžių iš įvairių šaltinių,kurių ne vienas šiandien tyrinėtojams sunkiai beprieinamas arba ir visai nebeprieinamas, žuvęs…“

        Jeigu Aleksandryną profesorius būtų galėjęs baigti rašyti laisvoje Lietuvoje, jis būtų buvęs toks pat, tik gal dar pilnesnis, išsamesnis. Pirmoji redakcija buvo aptvarkyta, dar pasitraukiant 1944 m. į Vakarus.Profesorius į tremtinio lagaminėlį pasiėmė rankraščius ir šiek tiek medžiagos, ką vėliau perrašinėjo, papildė naujais duomenimis Vokietijoje, ypač Baltų Universitete Pineberge. Vėliau darbą tęsė JAV iki mirties.

       Sudėtinga šio rankraščio išlikimo istorija. Dalį rankraščių Vaclovas Biržiška proešišvykdamas iš Lietuvos, paliko saugoti Viekšniuose tėvų namuose gyvenusiai savo buvusiai auklei Onai Butkaitei bei kitiems artimiesiems bičiuliams, tarp jų Vytautui Steponaičiui. Auklės rankose  rankraščiai sulaukė negailestingo likimo: juos prieš savo mirtį sudegino pati auklė… Po karo Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje pradėtas formuoti atskiras fondas. Į kitas bibliotekas profesoriaus rankraštinis palikimas pateko per Juozą Rimantą ir Kostą Korsaką.

       Brolio Mykolo peržiūrėtas ir dar papildytas Aleksandrynas tapo svarbiausiu šaltinių aruodu Lietuvos kultūros  praeičiai tyrinėti. Tai tikra lietuvių senosios raštijos enciklopedija. Leidinys nebuvo pigus pardavimui. Trys tomai kainavo  beveik tiek, kiek geros rūšies prancūziško konjako  trys buteliai. Kažkastaip įvertino knygos kainą… Neturtingiems lietuviams veikalas buvo sunkiai įperkamas. Po dviejų trijų dešimtmečių veikalo reikėjo ieškoti. Aš jo fotografuotiną leidimą, išleistą Lietuvoje 1990 m.  užtikau Panevėžio apskrties G. Petkevičaitės- Bitės bibliotekos mainomų knygų lentynoje…

    Tai ne romanas, nėra įdomus ir nuobodus skaityti veikalas. Parašyta glaustai, sausai, be jokių fantazijų ar mandrų išraitymų. Bet remiantis šiuo veikalų galima parašyti ne vieną knygą… Senosios lietuvių raštijos tyrinėtojams tai didžiulis žinių aruodas.

      Pabaigai verta paminėti, kad profesorius Vaclovas Biržiška veikalą pavadino… savo žmonos Aleksandros garbei. Žmona buvo mylinti, švelni, maloni, rūpestinga, pasiaukojusi, suteikusi vyrui galimybę darbuotis, pasišvęsti savo darbui, atpalaidavusį vyrą nuo daugelio pašalinių rūpesčių ir kasdienybės smulkmenų…

      Aleksandra mirė kepenų vėžiu 1943 m. Kaune, sulaukusi  arti 50 metų. Susirgusią žmoną globojo, slaugė pats Vaclovas. Patį veikalo pavadinimą Vaclovas sugalvojo žmonai Aleksandrai mirus kaip paminklą jos atminimui, jos gerumo ir pasiaukojimo įvertinimui. Tai neišnykstantis liudijimas jųdviejų meilės ir laimingo gyvenimo. Taip mūsų kalboje atsirado naujas žodis ir jo ypatinga prasmė.

      Lietuviškų enciklopedinių leidinių bendradarbis istorikas Pranas Čepėnas rašė: „V. Biržiškos gyvenimas pavydėtinai įspūdingas ir sektinai patrauklus savo meile pasirinktajam darbui, savo pasiryžimu paskutinėmis jėgomis dirbti ir dirbti savo tautos kultūrai. Nedažna mokslo sritis ir nedažnai sulaukia tokio darbo milžino“. Verta priminti, kad Vaclovas Biržiška buvo Lietuviškosios enciklopedijos sumanytojas ir vyriausiasis redaktorius.

Parengė istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Naujiena Aleksandrynas- senosios lietuvių raštijos enciklopedija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/aleksandrynas-senosios-lietuviu-rastijos-enciklopedija/feed/ 0
Juozo Miltinio dramos teatro pranešimas dėl spaudoje pasirodžiusios klaidinančios informacijos https://aina.lt/juozo-miltinio-dramos-teatro-pranesimas-del-spaudoje-pasirodziusios-klaidinancios-informacijos/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=juozo-miltinio-dramos-teatro-pranesimas-del-spaudoje-pasirodziusios-klaidinancios-informacijos https://aina.lt/juozo-miltinio-dramos-teatro-pranesimas-del-spaudoje-pasirodziusios-klaidinancios-informacijos/#respond Mon, 15 Jul 2019 06:09:55 +0000 https://aina.lt/?p=88422 Naujiena Juozo Miltinio dramos teatro pranešimas dėl spaudoje pasirodžiusios klaidinančios informacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2019 m. liepos 10 d. Panevėžio dienraštyje „Sekundė“ (Nr. 129 (6727) pasirodė žurnalistės Ingos Kontrimavičiūtės straipsnis pavadinimu „Teatro scenoje – anarchijos tvaikas“, kuriame vienas esamas ir du buvę teatro darbuotojai viešai kalba apie teatre tvyrančias įtampas, jų nuomone neteisingas personalo, vidaus tvarkos ir teatro valdymo struktūros permainas, o taip pat meta kur kas rimtesnius kriminalinio …

Naujiena Juozo Miltinio dramos teatro pranešimas dėl spaudoje pasirodžiusios klaidinančios informacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Juozo Miltinio dramos teatro pranešimas dėl spaudoje pasirodžiusios klaidinančios informacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2019 m. liepos 10 d. Panevėžio dienraštyje „Sekundė“ (Nr. 129 (6727) pasirodė žurnalistės Ingos Kontrimavičiūtės straipsnis pavadinimu „Teatro scenoje – anarchijos tvaikas“, kuriame vienas esamas ir du buvę teatro darbuotojai viešai kalba apie teatre tvyrančias įtampas, jų nuomone neteisingas personalo, vidaus tvarkos ir teatro valdymo struktūros permainas, o taip pat meta kur kas rimtesnius kriminalinio pobūdžio kaltinimus, neva teatre vyksta prekyba draudžiamomis medžiagomis.

Visų pirma, norime pabrėžti, jog Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas įpareigoja žurnalistus ir žiniasklaidos priemones viešąją informaciją pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai (4 str. 2 punktas). Pabrėžiame, jog oficialus teatro pavadinimas yra ne Valstybinis Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, o Juozo Miltinio dramos teatras. Taip pat norime priminti, jog Juozo Miltinio dramos teatrui vadovauja ne direktorius, ne vadovai, kaip rašoma minėtame straipsnyje, o teatro vadovas Leonas Blėdis, kuris ir atsakė į žurnalistės užklausą. Taip pat norime atkreipti dėmesį, jog tie patys klausimai buvo išsiųsti ir teatro meno vadovui Andriui Jevsejevui, kuris iš karto paprašė žurnalistės juos patikslinti, nes jis neturįs kompetencijos atsakyti į klausimus, skirtus teatro vadovui, o galįs pateikti atsakymus tik į klausimus, susijusius su jo kuruojama kūrybine sritimi. Žurnalistei I. Kontrimavičiūtei sutikus, jog jos klausimai tikrai yra skirti teatro vadovui, meno vadovui patikslinti klausimai atsiųsti nebuvo, todėl manome, kad straipsnyje rašyti, jog „sulaukęs klausimų, meno vadovas išėjo atostogų“ (3 psl.) yra netikslu ir neetiška, žeidžia asmens orumą ir menkina dalykinę reputaciją.

Tuo pačiu pabrėžiame, jog teatras visada buvo, yra ir bus atviras žiniasklaidai ir jos atstovams, o teatro vadovas, kaip ir kiti teatro darbuotojai, pagal savo kompetenciją ir kuruojamą sritį, visada suteikia žurnalistams visą norimą viešą informaciją apie teatro veiklą. Taip pat teatras džiaugiasi ir glaudžiu bendradarbiavimu su dienraščiu „Sekundė“, aktyviai besidominčiu ir daugeliu atvejų objektyviai ir taktiškai nušviečiančiu teatro veiklą.

Tačiau straipsnyje „Teatro scenoje – anarchijos tvaikas“ pateikiama daug netikslios informacijos, kuria ne tik sąmoningai klaidinama ir erzinama visuomenė, tačiau ir metami jokiais faktais ar įrodymais nepagrįsti kaltinimai, kuriais menkinama šios kultūros įstaigos reputacija ir meninė bei kultūrinė veikla.

Minėtame straipsnyje aktoriaus Vytauto Kupšio teatro vadovui reiškiami priekaištai, neva teatras stato ne spektaklius, o projektus, neturi jokio racionalaus pagrindo, nes ir pats V. Kupšys puikiai žino, jog Juozo Miltinio teatro steigėja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, neskiria biudžeto pakankamų asignavimų kūrybinėms teatro veikloms vykdyti – jų finansavimas didžiąja dalimi ir yra projektinis, administruojamas per Profesionaliojo scenos meno veiklos nacionalinę programą. Ir tai nėra jokia naujiena, su kuria teatro kolektyvas nebuvo supažindintas – tai ne kartą buvo pabrėžiama tiek visuotiniuose teatro darbuotojų, tiek Meno skyriaus darbuotojų susirinkimuose. O ir anksčiau visų šalies biudžetinių kultūros ir meno įstaigų kūrybinės programos buvo finansuojamos per Lietuvos kultūros tarybos konkursus, dar anksčiau tai buvo daroma per Kultūros rėmimo fondą.

Aktorius ir aktorių profesinės sąjungos pirmininkas V. Kupšys straipsnyje taip pat piktinasi repertuaro formavimo politika, teigdamas, neva L. Blėdžiui pradėjus vadovauto Juozo Miltinio dramos teatrui, šio teatro aktoriai suvaidina kone dvigubai mažiau spektaklių nei ankstesniais sezonais. Taip pat V. Kupšys straipsnyje teigia, kad „Atėję nauji vadovai nurašė visą buvusį repertuarą“ (cituojamas V. Kupšys, 2 psl.), kad kolektyvas nežino, kokia yra teatro repertuaro koncepcija. Ši informacija yra klaidinanti keliais aspektais.

Pirma, teatro repertuaro ataskaitose už pastaruosius penkerius metus aiškiai matyti, kad teatre suvaidinamų spektaklių skaičius išliko panašus (2014 m. suvaidintas 161 spektaklis, 2015 m. – 189 spekt., 2016 m. – 193 spekt., 2017 m. – 198 spekt., 2018 m. – 189 spekt.). Tiesa, šiek tiek sumažėjo teatro spektakliuose apsilankiusių žiūrovų skaičius (2014 m. – 40,3 tūkst., 2015 m. – 46,7 tūkst., 2016 m. – 40,3 tūkst., 2017 m. – 38,9 tūkst., 2018 m. 32,9 tūkst.), tačiau tokį sumažėjimą nesunku paaiškinti, nes 2018 m. teatre buvo sukurtos 8 naujos premjeros, iš kurių 6 – mažosiose teatro scenose. 2018 m. teatras sąmoningai nusprendė kurti daugiau spektaklių mažosiose erdvėse, nes ruošėsi teatro didžiosios scenos rekonstrukcijai ir žinojo, kad jai vykstant apie pusantrų metų teatras negalės rodyti didžiosios scenos spektaklių. Tokia teatro repertuaro kryptis buvo pasirinkta ją suderinus su LRKM, su teatro Meno taryba, o taip pat informavus teatro darbuotojus (visa tai užfiksuota LRKM patvirtintuose teatro veiklos metiniuose planuose ir ataskaitose, Meno tarybos ir visuotinių darbuotojų susirinkimų protokoluose, kurie yra laisvai prieinami teatro darbuotojų pageidavimu).

Antra, teatro veiklą ir repertuaro politiką reglamentuoja ne teatro darbuotojų norai ir pageidavimai, o atitinkami teisiniai aktai. Teatro veiklos nuostatuose, kurie yra viešai skelbiami teatro interneto svetainėje, aiškiai apibrėžiama, kad teatras, atlikdamas savo funkcijas, turi teisę „pasirinkti kūrybinės veiklos kryptį, kūrybinius darbuotojus, atlikėjus, autorius ir repertuarą, atitinkantį jo veiklos tikslus“.

Trečia, teatro repertuare šiuo metu yra 30 spektaklių, iš kurių lygiai pusę sudaro nauji pastatymai, sukurti teatro vadovo pareigas eiti pradėjus L. Blėdžiui, o kitą pusę – anksčiau sukurti spektakliai. Todėl V. Kupšio teiginys, kad „atėję vadovai nurašė visą buvusį repertuarą“ yra mažų mažiausiai klaidinantis visuomenę.

Ketvirta, teatro kolektyvas su teatro repertuaro koncepcija buvo supažindintas visuotinių darbuotojų susirinkimuose, Meno tarybos posėdžiuose (tai vėlgi užfiksuota posėdžių protokoluose), o taip pat vadovo penkerių metų perspektyvinė programa buvo iškabinta teatre esančiose skelbimų lentose. Be to, teatro darbuotojai, kuriems kyla neaiškumų, susijusių su bet kuriais teatro veiklos klausimais, turi teisę prašyti detalesnio išaiškinimo raštu ir (arba) žodžiu. Informuojame teatro darbuotojus, žiniasklaidą ir visuomenę, kad teatro vadovo, meno vadovo ir visų kitų skyrių vadovų durys visada atviros, į visas užklausas raštu ar žodžiu yra stengiamasi atsakyti kuo tiksliau ir operatyviau.

Penkta, aktorius V. Kupšys, straipsnyje teigia: „Stiprūs, J. Miltinio teatrą reprezentuojantys buvo A. Areimos „Pabudimas“, taip pat J. Tertelio „Teatralas“, bet per metus gal vos tris kartus suvaidinom.“ Ši informacija taip pat yra klaidinanti: tiek spektaklis „Pabudimas“, tiek „Teatralas“ stacionare ir gastrolėse buvo suvaidinti po 7 kartus, taigi iš viso – 14 kartų.

Šešta, jau pirmojo visuotinio darbuotojų susirinkimo metu, o taip pat ir daugelio Meno skyriaus susirinkimų metu, teatro kolektyvui buvo pasakyta, kad teatras yra atviras ir laukia pačios teatro trupės idėjų ir iniciatyvų. Tokių iniciatyvų buvo sulaukta nemažai, absoliučiai visoms joms buvo surasti reikiami finansiniai, žmogiškieji ir techniniai resursai, visos jos buvo vienokia ar kitokia forma įgyvendintos: sukurti spektakliai „Kokio gražumo saulė“, „Snaigės pasaka“, šiuo metu ruošiamasi spektaklio pagal lenkų dramaturgo S. Mrožeko pjesę „Policija“, surengtos ir atliktos poezijos bei muzikos programos, sukurti vaidmenys. Todėl dar labiau nesuprantamas dalies trupės nepasitenkinimas teatro repertuaro politika. Mūsų supratimu, Juozo Miltinio dramos teatras yra pajėgus po savo stogu sutalpinti įvairių žanrų, įvairių estetikų, įvairių pasaulėžiūrų scenos meno, literatūros, muzikos ir kt. kūrinius: tiek gimstančius teatro administracijos iniciatyva, tiek inicijuotus pačių teatro kolektyvo narių.

Septinta, straipsnyje aktorius V. Kupšys teigia, kad teatre šiuo metu „nėra meno tarybos“. Šis teiginys taip pat klaidina visuomenę: senosios teatro meno tarybos kadencijai pasibaigus, visuotinio darbuotojų susirinkimo metu buvo balsuojama dėl į naują meno tarybą kolektyvo siūlomų trijų narių, teatro administracija savo ruožtu taip pat pasiūlė tris narius ir 2019 m. kovo 6 d. išsiuntė Kultūros ministerijai raštą, kuriuo prašoma, kad savo narius į Meno tarybą deleguotų ir ministerija. 2019 m. birželio 25 d. teatras gavo oficialų Ministerijos raštą, kuriuo buvo patvirtinta nauja teatro Meno tarybos sudėtis. „Sekundės“ kalbintas aktorius V. Kupšys taip pat yra naujosios teatro Meno tarybos sudėtyje (išrinktas kolektyvui nubalsavus visuotinio darbuotojų susirinkimo metu). Be to, jis, kaip ir visi kiti darbuotojai, visuotinio darbuotojų susirinkimo metu buvo informuoti, kad naujos Meno tarybos suformavimas stringa dėl to, kad yra laukiama, kol savuosius tarybos narius deleguos Ministerija.

Apibendrinant straipsnyje „Teatro scenoje – anarchijos tvaikas“ išsakytus darbuotojų nuogastavimus dėl teatro kūrybinės veiklos norime pabrėžti, kad teatro repertuare yra kur kas daugiau aukštos meninės ir kultūrinės vertės pastatymų nei šie du, kuriuose (nekaltas sutapimas?) didesnės apimties vaidmenis kuria tas pats aktorius V. Kupšys. Pvz., drauge su asociacija „Teatronas“ sukurtas spektaklis „Zygfrydas“ pernai laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuvių autorių scenos meno kūrinių konkursą, šįmet figūravo aukščiausių Lietuvos scenos meno apdovanojimų – Auksinių scenos kryžių – sąrašuose, taip pat pelnė Kauno teatrų „Fortūnos“ apdovanojimą, spektaklis „Fizikai“ pakviestas reprezentuoti mūsų šalies teatrinę kultūrą tarptautiniame šiuolaikinio teatro festivalyje „Sirenos“. Į šį festivalį pakviestas ir naujausias teatro darbas „Sniegas. Moteris. Dvikova“, tačiau dėl nepalankių techninių aplinkybių teatras minties pristatyti spektaklį svarbiausiame šalies tarptautiniame teatro renginyje turėjo atsisakyti. Laimėjimų būta ir kur kas daugiau ir teatras labai džiaugiasi, kad apie juos visuomenė būdavo informuojama tos paties dienraščio „Sekundė“ leidinyje ir interneto svetainėje. Kita vertus, be galo apmaudu, kad nedidelei daliai Miltinio teatro kolektyvo kartais, regis, yra per sunku džiaugtis ne tik savo asmeniniais, tačiau ir kolegų meniniais pasiekimais.

Straipsnyje „Teatro scenoje – anarchijos tvaikas“ taip pat iškelta nemažai su teatro etika, vidaus darbo tvarka ir personalo valdymu susijusių klausimų. Visų pirma, pripažįstame, kad palaikyti idealią tvarką įstaigoje, kurioje dirba per 90 nuolatinių darbuotojų, kurioje nuolat reziduoja nemažai iš kitų miestų ir valstybių atvykstančių menininkų, kurios patalpų bendras plotas sudaro beveik septynis hektarus, yra sudėtinga ir tikrai ne visada pavyksta. Nepavykdavo to padaryti ir tada, kai teatrą visą parą prižiūrėdavo keturi budėtojai. Kita vertus, straipsnyje cituojami du buvę teatro budėtojai taip pat yra padarę pakankamai teatro vidaus tvarkos taisyklių, kultūros įstaigų darbuotojų profesinės veiklos ir etikos, bei pareigybių aprašuose numatytų funkcijų ir atsakomybių pažeidimų (dalis jų aptarta visuotiniuose darbuotojų susirinkimuose ir protokoluota, dalis kolegiškai nutylėta ir pamiršta, kita dalis – atsispindi teatro vadovui pateiktuose tarnybiniuose pranešimuose – apie juos nė vienas iš straipsnyje kalbinamų darbuotojų patogiai neužsimena). Todėl siekiant užtikrinti teatre tvarką, kolegišką ir etišką bendravimą ir pareiginių atsakomybių vykdymą, o taip pat sulaukus Kultūros ministerijos rekomendacijų mažinti bendrąsias funkcijas atliekančių pareigybių teatre skaičių bei tikintis racionaliau administruoti darbuotojų bei teatro lankytojų judėjimą teatro patalpose vykstant didžiosios scenos rekonstrukcijai, teatro budėtojų etatų buvo atsisakyta, su dviem darbuotojais atsisveikinta abipusiu sutarimu, o dar vienas buvęs budėtojas perkeltas į kitas pareigas. Vietoj to nuo naujojo sezono duris atvers pagrindinis teatro fojė, kuris dirbs kiekvieną dieną nuo ryto iki vėlaus vakaro, o jame teatro lankytojus ir darbuotojus aptarnaus didžiąją dalį teatro budėtojų funkcijų perimantys žiūrovų aptarnavimo specialistai. Taip pat teatro bendrosiose patalpose buvo įrengtos visą parą veikiančios ir vaizdo įrašus išsaugančios saugos kameros. Apie tai teatro darbuotojai, įskaitant „Sekundės“ kalbintus esamus ir buvusius teatro kolektyvo narius, buvo ne kartą informuoti, tačiau dėl teatro administracijai nesuprantamų priežasčių šią informaciją nuo žiniasklaidos nutylėjo.

Taip pat yra nesuprantama, kodėl kalbintieji teatro darbuotojai, susidūrę su minimais galimais teatro vidaus tvarkos taisyklių ar darbo etikos pažeidimais, apie juos teatro vadovui ar atitinkamų skyrių vadovams nepranešė raštu. Pagrindu teatro vadovui pradėti bet kokį tyrimą dėl vidaus tvarkos taisyklių ar kitokių pažeidimų gal būti tik argumentuota ir tiksli informacija pateikta raštu, o ne, kaip straipsnyje kalba vienas iš pašnekovų, „daug gandų, nuogirdų, negražių signalų“.

Atsakingai pareiškiame, kad teatre netoleruojamas girtavimas, svaiginimasis kokiomis nors kitomis medžiagomis ar kitokios veiklos, prieštaraujančios Lietuvos Respublikos įstatymams ar kitiems teatro veiklą ir vidaus tvarką reglamentuojantiems teisės aktams. Raštiškų nusiskundimų iš straipsnyje cituojamų darbuotojų gauta nebuvo. Teatro vadovas iš kitų teatro darbuotojų yra gavęs kelis tarnybinius pranešimus apie galimus įvairaus pobūdžio darbo tvarkos pažeidimus, į kuriuos buvo atsižvelgta ir imtąsi atitinkamų su galiojančiais teisės aktais suderinamų priemonių. Straipsnyje iškeltos problemos buvo aptartos visuotiniame darbuotojų susirinkime, kuris vyko 2019 m. balandžio 23 d. Po šio susirinkimo nė vienas darbuotojas nei raštu, nei žodžiu nesiteiravo, kokių priemonių buvo imtąsi, ar į darbuotojų iškeltus nuogąstavimus buvo atsižvelgta ir ar problemos buvo išspręstos. Vietoj to du buvę ir vienas esamas darbuotojas nusprendė, kad šias problemas reikia spręsti pasitelkiant žiniasklaidą.

Pabrėžiame, kad teatras neketina plačiau komentuoti bet kokių „gandų, nuogirdų ar negražių signalų“, kad teatre galimai vykdoma prekyba narkotinėmis medžiagomis, t.y. veikla, atsakomybę už kurią reglamentuoja net ne administracinis, o LR baudžiamasis kodeksas. Darbuotojui, metusiam teatrui tokius kaltinimus, yra surašytas tarnybinis pranešimas su prašymu atskleisti galimai padarytos nusikalstamos veiklos detales, atsakingus asmenis ir įrodymus. Su šiuo tarnybiniu pranešimu darbuotojas bus supažindintas tada, kai grįš iš kasmetinių atostogų. Jei darbuotojas nuspręs atsisakyti atskleisti turimą informaciją apie šį galimai kriminalinio pobūdžio nusikaltimą, teatras neatmeta galimybės, jog bus kreiptąsi į atitinkamas teisėsaugos institucijas su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą.

Pabaigai, norėtume paraginti teatro darbuotojus spręsti jiems iškilusias problemas kiek galima operatyviau kreipiantis į teatro vadovą ar atitinkamo skyriaus vadovą raštu, o jei to daryti nenorima, tuomet – koncentruotis į darbą ir kūrybą, užuot skleidus nepagrįstus kaltinimus visuomenei ir taip menkinant savo atstovaujamos institucijos reputaciją. O žiniasklaidą ir Panevėžio miesto bendruomenę kviečiame ir toliau lankytis teatro renginiuose, nenustoti bendrauti, diskutuoti, domėtis vieni kitais ir kurti tokį teatrą ir Panevėžį, kuriame užtektų vietos visiems – ir jauniems, ir vyresniems, ir senbuviams, ir naujai atvykstantiems.

Juozo Miltinio dramos teatro informacija

Naujiena Juozo Miltinio dramos teatro pranešimas dėl spaudoje pasirodžiusios klaidinančios informacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/juozo-miltinio-dramos-teatro-pranesimas-del-spaudoje-pasirodziusios-klaidinancios-informacijos/feed/ 0
Plačiau apie Joną Meką Panevėžyje (I) https://aina.lt/placiau-apie-jona-meka-panevezyje-i/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=placiau-apie-jona-meka-panevezyje-i https://aina.lt/placiau-apie-jona-meka-panevezyje-i/#respond Sat, 29 Jun 2019 08:08:59 +0000 https://aina.lt/?p=87381 Naujiena Plačiau apie Joną Meką Panevėžyje (I) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Iki pasitraukimo iš Lietuvos Jonas Mekas paskutiniais karo metais pusmetį gyveno Panevėžyje, kur dirbo laikraščio „Panevėžio apygardos balsas“ techniniu redaktoriumi. Šis faktas jo biografijoje ilgą laiką nebuvo minimas ir apie žymaus lietuvių išeivijos menininko veiklą Panevėžyje nieko nebuvo žinoma. Taip jau atsitiko, kad ilgą laiką apie gyvenimą Panevėžyje nieko neminėjo ir pats Jonas Mekas. Todėl …

Naujiena Plačiau apie Joną Meką Panevėžyje (I) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Plačiau apie Joną Meką Panevėžyje (I) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Iki pasitraukimo iš Lietuvos Jonas Mekas paskutiniais karo metais pusmetį gyveno Panevėžyje, kur dirbo laikraščio „Panevėžio apygardos balsas“ techniniu redaktoriumi. Šis faktas jo biografijoje ilgą laiką nebuvo minimas ir apie žymaus lietuvių išeivijos menininko veiklą Panevėžyje nieko nebuvo žinoma.

Taip jau atsitiko, kad ilgą laiką apie gyvenimą Panevėžyje nieko neminėjo ir pats Jonas Mekas. Todėl apie jo darbą „Panevėžio apygardos balse“ iš sovietmečio nėra jokių šaltinių. Bet prasidėjus Lietuvos atgimimui, draudžiamos temos atsivėrė. Prisiminimais apie karo metus ir Panevėžyje leistą laikraštį Jonas Mekas pasidalino pokalbyje su Šiauriu Narbutu, kuris atvykęs į Niujorką domėjosi jaunimo subkultūra Amerikoje. Šiaurys Narbutas prisistatė, kad jis yra vokietmetyje ėjusio „Panevėžio apygardos balso“ vyriausiojo redaktoriaus Jono Vytauto Narbuto sūnus. Straipsnis, pavadintas „Pokalbis pasaulio širdyje“, buvo atspausdintas 1989 metais pradėto leisti „Krantų“ žurnalo 8-ame numeryje.

Šio pokalbio metu Jonas Mekas papasakojo, kaip pas jį į tėvų namus prie Biržų esančius Semeniškius žiemą atvykęs Jonas Vytautas Narbutas įkalbėjo važiuoti į Panevėžį padėti jam redaguoti „Panevėžio apygardos balsą“. Čia reikia paminėti, kad J. Mekas tik ką buvo baigęs Biržų gimnaziją ir dirbo karo metais leisto laikraščio „Naujosios Biržų žinios“ techniniu redaktoriumi. Apie darbą Panevėžio laikraštyje jis kalbėjo, kad buvo sunku spausdinti kuo mažiau vokiečių propagandos, reikėjo laviruoti. J. V. Narbutas buvo drąsus žmogus, padėjo išlaikyti lietuviškumą. „Ne vieną redaktorių vokiečiai, arba sovietai sušaudė“ – kalbėjo J. Mekas. Panašiai ir atsitiko: Lietuvoje pasilikęs Jonas Vytautas Narbutas sovietinės valdžios buvo suimtas ir nuteistas dešimt metų kalėjimo.

Daug vėliau išskirtiniame interviu leidiniui „Passport“ Jonas Mekas bylojo: „Negaliu įsivaizduoti, kas būtų nutikę mano broliui ir man, jei būtume likę Lietuvoje. 1971 metais, kai po ketvirčio amžiaus mums buvo leista aplankyti motiną, ji mums pasakojo, kad netrukus, į Lietuvą grįžus sovietinei okupacijai, slaptoji milicija apsilankė namuose ir klausinėjo mūsų. Kai tėvai atsakė nežiną, kur mes, jie iš tvarto išsivedė visas karves, arklius ir kitus gyvulius, išrikiavo juos prie sienos, o tada mano mamai ir tėčiui taip pat stovint prie sienos pradėjo šaudyti. Nušovė visus gyvulius, tačiau paliko mano tėvus… Tada, garsiai juokdamiesi, išėjo…“ Taip pat jo motina dar buvo minėjusi, kad sovietinė milicija, tikėdamasi, kad jaunuoliai tiesiog slapstosi miškuose, jų laukė pasislėpusi netoliese namų. Visa tai žinant, tampa aišku, kodėl apie Jono Meko kultūrinę veiklą ir darbą karo metais Biržų ir Panevėžio laikraščiuose nerašė sovietinės enciklopedijos, nekalbėjo ir pats J. Mekas.

Kitas žinomas šaltinis, kur Jonas Mekas savo darbą „Panevėžio apygardos balse“ nurodė yra jo autobiografija, atspausdinta 1994 metais išleistoje knygoje „Egzodo“ rašytojai“. Čia jis rašė, kad į Panevėžį persikėlė 1944 m. sausio mėnesį, kur Jonui Vytautui Narbutui padėjo redaguoti „Panevėžio apygardos balsą“. Iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. liepos mėnesį. Nežinia kodėl, bet tiek Žurnalistikos enciklopedijoje, tiek ir Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje bei kitur skelbiamose J. Meko biografijose klaidingai nurodoma, kad jis „Panevėžio apygardos balsą“ redagavo 1943–1944 metais. Iš tikrųjų 1943 metais jis dar dirbo „Naujose Biržų žiniose“. Apie tai, kad 1944 m. sausio mėnesį J. Mekas buvo pakviestas „Panevėžio apygardos balso“ redakcijos sekretoriumi rašė tiek šis laikraštis, tiek ir „Naujosios Biržų žinios“. Pagal darbo pobūdį J. Mekas buvo laikraščio techninis redaktorius.

Daugiau šaltinių apie Joną Meką Panevėžyje kažin ar būtų buvę, jei ne Biržų kraštotyrininko, žurnalisto Algirdo Butkevičiaus noras apie žymų kraštietį sužinoti daugiau. 2017 metais artėjant J. Meko 95-ajam gimtadieniui, A. Butkevičius internete surado jo elektroninio pašto adresą, parašė laišką ir paprašė pasidalinti prisiminimais apie gyvenimą Lietuvoje. J. Mekas atsiliepė ir per kelis elektroninius laiškus atsakė į A. Butkevičiaus užduotus klausimus. Teiravosi jis J. Meko ir apie darbą „Panevėžio apygardos balse“. Šių metų pradžioje po J. Meko mirties A. Butkevičius šį elektroninį pokalbį, pavadintą „Jonas Mekas: „…Buvau tik kaimo vaikiokas“ paskelbė laikraštyje „Biržiečių žodis“ (2019, sausio 29, vasario 1). Straipsnis skelbiamas ir šio laikraščio tinklapyje www.birzietis.lt.

Jonas Mekas Algirdui Butkevičiui rašė, kad darbas „Panevėžio apygardos balse“ dalinai buvo „Naujųjų Biržų žinių“ tęsinys, tik daug komplikuotesnis, ir daug įdomesnis. Būdamas jauno amžiaus iš Biržų norėjo ištrūkti. Norėjo būti Vilniuje, o Panevėžys buvo pakeliui į Vilnių. Bent kartą į savaitę dviračiu grįždavo į Biržus. „ Panevėžio apygardos balse“ daug nerašė, nes Jonas Vytautas Narbutas jį paskyrė techniniu redaktoriumi, turėjusiu prižiūrėti laikraščio parengimą. Atsakingas buvo, kad visa medžiaga laikraščiui būtų pateikta laiku, pakoreguota kalba ir viskas sudėta kur turi būti. Ką atskirai tvarkė, tai laikraščio meno ir literatūros skyrių. Dirbo „Panevėžio apygardos balse“ nuo 1944 m. pradžios iki pasitraukiant iš Lietuvos tų pačių metų vasarą.

Papasakojo Jonas Mekas ir apie savo to meto raštų ir savo ankstesnių dienoraščių likimą. Su broliu Adolfu pasitraukdamas iš Lietuvos, jis juos pakasė prie dėdės kunigo Povilo Jašinsko daržinės Biržuose, nes juose buvo daug vokiečiams ir sovietams inkriminuojančios informacijos. Ar apie tą pakasimą P. Jašinskas žinojo ir prieš sovietams ateinant jis viską iškasė ir sudegino, J. Mekas pasakyti negalėjo. Gal viskas dar liko, kur buvo, bet jau supuvo. Kas iš tų raštų ir dienoraščių buvo Semeniškiuose, sudegino motina. Todėl nieko nuostabaus, kad apie J. Meko veiklą karo metais pirminių šaltinių nėra išlikę jokių. Rasti nuotrauką iš jo gyvenimo Panevėžyje buvo neįmanoma.

Kitoje šio straipsnio dalyje bus apžvelgti „Panevėžio apygardos balse“ spausdinti Jono Meko straipsniai, grožinė kūryba. Nors savo prisiminimuose J. Mekas tvirtino, kad rašė nedaug ir slapyvardžiu nepasirašinėjo, jo publikacijų pavyko rasti ne tiek mažai.

Jonas Mekas, 1947 m.

Algirdo Butkevičiaus archyvo nuotrauka. Iš tinklapio www.birzietis.lt

Leonas Kaziukonis

Naujiena Plačiau apie Joną Meką Panevėžyje (I) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/placiau-apie-jona-meka-panevezyje-i/feed/ 0
Kaip atsirado dramos teatras Panevėžyje https://aina.lt/kaip-atsirado-dramos-teatras-panevezyje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=kaip-atsirado-dramos-teatras-panevezyje https://aina.lt/kaip-atsirado-dramos-teatras-panevezyje/#respond Sat, 01 Jun 2019 07:25:09 +0000 https://aina.lt/?p=85428 Naujiena Kaip atsirado dramos teatras Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2018 m. sukako 80 metų, kai Kaune susikūrė Juozo Miltinio vadovaujama Kauno Darbo rūmų studija. Dar 1988m. buvo ketinta išklimingai paminėti dramos studijos 50-metį. Bet laikas bėgo ir šio sumanyno teko atsisakyti. Tai buvo gera proga prisiminti Panevėžio dramos teatro pradžią. Pavartykime aktoriaus Kazio Vitkaus užrašus. Jie daryti nuo 1940 m. iki 1954 m. per …

Naujiena Kaip atsirado dramos teatras Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Kaip atsirado dramos teatras Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2018 m. sukako 80 metų, kai Kaune susikūrė Juozo Miltinio vadovaujama Kauno Darbo rūmų studija. Dar 1988m. buvo ketinta išklimingai paminėti dramos studijos 50-metį. Bet laikas bėgo ir šio sumanyno teko atsisakyti. Tai buvo gera proga prisiminti Panevėžio dramos teatro pradžią. Pavartykime aktoriaus Kazio Vitkaus užrašus. Jie daryti nuo 1940 m. iki 1954 m. per Juozo Miltinio užsiėmimus. Aktorius užrašus darė tik sau, užsirašydamas tai, kas ja atrodė tinkama, įdomu, naudinga. Šiandien šie užrašai teatro istorijos nepamainomas šaltinis.

        1940 m. gegužės 7 d.“Lietuvos žinios“ skelbė: Atidarytas naujas teatras. Darbo rūmų namuose  Vytauto prospekte. Gegužės 5 d. atidarytas darbininkų teatras, kuris savo premjerai pasirinko S.Kymantaitės- Čiurlionienės „Pinigėlius“. Aprašoma teatro patalpa.Teatro salė yra didžiausia Kaune.erdvi, graži, malonių architektūrinių linijų. Joje esą per 1000 vietų. Scena taipogi didelė, orkestrui apie 20-30 vietų. Kėdės patogios. Įėjimas į teatrą gražus, erdvus, praktiškas. Darbininkų teatras- puikus teatras. Jame praktiškumo sumetimais yra tai, kad gali eiti į teatrą nenusirengus, kaip į kino teatrą…

        Aktoriai-darbininkai.Visi aktoriai yra patys darbininkai, kuriuos vaidybos pamokė artistai profesionalai.Teigiama, kad Darbininkų teatro darbininkų trupė yra pakilusi aukščiau paprasto mėgėjiškumo, nes yra pramokę vaidybinės technikos.

         „Pinigėlius“ pastatė A.Šležas, scenografiją kūrė V. Dobužinskis, vaidino Žilionaitė- Vaznienė, B.Babkauskas, Z. Lapinskas, J. Matulytė,

B. Gudanavičius, Česionytė, Z. Vekrikaitė, V.Kazakevičius, J. Dulskytė,

A. Eidimtaitė, J. Alekna, E. Jermolajevas, K. Vitkus ir G. Pauliukaitis.

Pažymima, kad kai kurie aktoriai turi vaidybinių gabumų ir neblogai orientuojasi scenoje, ypač B.Gudanavičius, Žilionaitė-Vaznienė, J. Matulytė. Pjesė darbininkų scenoje ir darbininkų vaidinama atrodė palyginti labai gerai. Dramos vaidinimų trupė buvo pasiruošusi dar tris veikalus.Numatoma, kad dar bus  operetė, kuriai vadovaus dirigentas Makačinas. Muzikinė dalis- M.Petrausko opera „Birutė“, po to eis operetė „Geiša“ ir „Linksmoji našlė“. Bilietų kainos – nuo lito iki dviejų. Recenzentas J.Kardelis linkėjo darbininkų teatrui sėkmės.

      1940 m. gegužės 7 d.“Laiko“numeryje Simas Miglinas jau recenzavo matytą premjerą“ „ Tuo tarpu dar sunku daryti išvadas dėl kolektyvo, vaidinusio „Pinigėlius“, sugebėjimo dirbti scenos darbą. Žmonės jauni, pirmuosius žingsnius žengią scenoje. Daug žalumo, žymi nemaža stoka elementariausių žinių. Tačiau kartu buvo matyti ir teigiamas reiškinys: jokio štampo, manieros, kuri dažnai taip graudžiai būva ryški daugelio profesionalų aktorių vaidyboje“. Neigiamybių išvengta, nes „studija, nors ir nedaug dirbo, buvo vesta tinkama linkme“.

         1940 m. lapkričio 20d. Lietuvos TSR Švietimo Liaudies Komisariato Meno Reikalų valdyba pranešė, kad Švietimo Liaudies Komisaro 1940 m. lapkričio 18 d. įsakymu D/N Nr.330 leidžiama Jonui Sakui organizuoti ir vadovauti dramos teatrui Panevėžyje. Aktorius J.Miltinis ieškojo vietos būsimam teatrui: Šiauliuose teatras jau buvo, Ukmergėje nebuvo jokių sąlygų. Panevėžys vietos valdžia palaikė teatro įkūrimo idėją, žadėjo, kiek galima, padėti. Buvo tušti Šaulių rūmai, patalpos aktoriams apgyvendinti – buvęs vienuolynas…

      Juozas Miltinis rašė: „…Atėjau į Panevėžį su kuprine. Daugiau nieko nereikėjo. Tik blogo tegul nedaro, galvojau,o gera aš pats čia pasidarysiu…

Kad tik grai prasidėtų: baigtis turbūt gerai negali…“.

        Jau 1940 m. lapkričio 24 d.“Tarybų Lietuva“ spausdino straipsnį „Panevėžyje organizuojamas Valstybinis dramos teatras“. Tame pat  puslapyje -skelbimas-„Reikalingi aktoriai .Panevėžio Dramos Teatrui reikalingi aktoriai, kuriems parinkti gruodžio 1 d. 10 val. Kaune, Valstybės teatre, bus konkursas. Šiam konkursui kiekvienas kandidatas be prašyymi ir currrculum vitae turi paruošti po eilėraštį ar pasakėčią ir perskaityti prozos straipsnelį.

    Gruodžio 6 d. 16 val iš Kauno išvažiavo 18 žmonių trupė. Tarp jų: J.Miltinis, J. Aleksa, V. Blėdis, B. Babkauskas, J.Dulskytė, V. Fakejevaitė, B. Gudanavičius,T. Grigaliūnaitė, K. Kučinskaitė, Z.Lapinskas, J.Matulytė,

G. Pauliukaitis, V. Ruminavičiūtė, K. Vitkus. Gruodžio 16 d.  aktoriais kandidatais priimti: J.Mikėnaitė, L. Končiūtė, M.Keturakytė, V.Gruodis,

A. Jančys, S.Paska, V. Tautkevičius. Po mėnesio kandidatais tapo : S.Kosmauskas ir B. Raila.

       Iš pradžių J.Miltinis dirbo kaip aktorius su teise režisuoti. Prasidėjo „N.Pogodino „Sidabrinio slėnio“ repeticijos. Aktoriai iš pradžių buvo apgyvendinti „Rambyno“ viešbutyje, vėliau ( 1941m. sausio15 d.) perkelti į atsilaisvinusį  vienuolyno pastatą…

         Teatro režisieriumi buvo numatytas buvęs Šiaulių dramos teatro  direktorius J.Stanulis. „Sužinojęs, kad esu paskirtas į Panevėžį, nuva\iavau susipažinti. Tuo metu vyko pirmoji premjera. Susipažinau su aktoriais. Iš jų sužinojau, kad J.Miltinis jiems didelis autoritetas, išvykau…“(Iš J.Stanulio prisiminimų). Aktoriai jau nenorėjo įsileisti kito meno vadovo. Nuo tada J.Miltinis tapo tikru režisieriumi.1941m. kovo 15 d. įvyko iškilmingas Panevėžio  teatro atidarymas.

     1940 m. gruodžio 19 d. aktorius Kazys Vitkus pradėjo vesti užrašus:

„…Per idėją eiti prie tikslo.Galima viską padaryti tiksliai,bet tai nebus meniška- trūks formos. Stebint gyvenimą, nereikia jame ieškoti kokių ypatingų ar efektyvių objektų (katastrofos, muštynių ir kt.), bet paimti patį paprasčiausią objektą ir į jį reikia norėti suteilkti savo dėmesį.

Reikiai stebėti paeiliui- pojūčius ( žiūrėjimą, klausą, lietimą ir kt.), o tik vėliau iš pojūčių ir jo (žmogaus-objekto) elgimosi nustatyti, koks jo dabartinis stovis, atmosfera, jo profesija, į ką šiuo metu susitelkęs ir kodėl, kios priežastys jį verčia daryti taip, o ne kitaip. Ir stebėti, nepraleidžiant nė vienos dienos ir tuo lavinti dėmesį ir pastabumą.<…>

Mene reikia ieškoti paprastumo ir natūralumo (viskas natūralu ir paprasta), bet ne ką nors ypatinga. Aktoriui sceniškas darbas turi būti toks paprastas, kaip šiaučiui ar kitam amatininkui jo dirbamas darbas. Studijuojant veikalą, prie jo reikia prieiti nužemintai, paprastai su meile ir pasišventimu.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

Naujiena Kaip atsirado dramos teatras Panevėžyje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/kaip-atsirado-dramos-teatras-panevezyje/feed/ 0
Nežinomas Jurgis Baltrušaitis https://aina.lt/nezinomas-jurgis-baltrusaitis/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=nezinomas-jurgis-baltrusaitis https://aina.lt/nezinomas-jurgis-baltrusaitis/#respond Wed, 08 May 2019 07:14:58 +0000 https://aina.lt/?p=83983 Naujiena Nežinomas Jurgis Baltrušaitis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Yra vardų, kurie mums šviečia lietuvių kultūros padangėje: K. Donelaitis, A. Baranauskas, Maironis, M. K. Čiurlionis. Yra vardų, kurių šviesa buvo ne tie ryški, bet vėl netikėtau atsiranda iš užmaršties. Apie juos vis dar mažai žinome. Toks lietuvių kultūros veikėjas buvo Jurgis Baltrušaitis. Jurgis Baltrušaitis- poetas, eseistas, vertėjas ir diplomatas. Taip galima būtų trumpai apibūdinti …

Naujiena Nežinomas Jurgis Baltrušaitis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Nežinomas Jurgis Baltrušaitis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Yra vardų, kurie mums šviečia lietuvių kultūros padangėje: K. Donelaitis, A. Baranauskas, Maironis, M. K. Čiurlionis. Yra vardų, kurių šviesa buvo ne tie ryški, bet vėl netikėtau atsiranda iš užmaršties. Apie juos vis dar mažai žinome. Toks lietuvių kultūros veikėjas buvo Jurgis Baltrušaitis.

Jurgis Baltrušaitis- poetas, eseistas, vertėjas ir diplomatas. Taip galima būtų trumpai apibūdinti lietuvių visuomenei dar mažai pažįstamas žymi asmenybė. Mįslinga asmenybė, gyvenimo filosofas, savitas poetas, padalintas tarp rusų ir lietuvių kultūrų. Pagal vidinę kultūros prasmę- vientisas ir nedalomas. Pirmasis iš lietuvių poetų, išėjęs į pasaulio kultūrą. Anot Viktorijos Daujotytės, tai dvasios piligrimas, piligrimystę supratęs ne kaip namų atsisakymą, o kaip nesibaigiantį jų ieškojimą. Jis sugrįžta į tautą, kaip dvasios, kultūros namus. Maironis mums buvo daugiau negu poetas, sakė V. Mykolaitis-Putinas. Vien savo buvimu tautoje daug ką reiškė. Taip manė ir Jurgis Baltrušaitis.

Maironis ir Baltrušaitis ne kartą buvo gretinami. M. Biržiškai atrodė, kad jei Jurgis  Baltrušaitis būtų ėjęs tais keliais, kaip V. Kudirka, Maironis, P. Vaičaitis, tai jis „ne tik  būtų susilyginęs su kiekvienu šių poetų, bet tuoj juos pralenkęs ir tiesiog būtų virtę ne tik XIX a. pabaigos, bet ir iš viso mūsų didžiausiu lig šiol poetu“. Daugiaprasmis, jei…

Jurgis Baltrušaitis liko nuošalyje nuo amžių sankryžos lietuvių pagrindinių problemų. Jis pasirinko kitą kelią tarnystės kultūrai kelią.

J. Baltrušaitis tapo žymiu rusų kultūros veikėju: poetu, talentingu vertėju, literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatoriumi, meno interpretatoriumi ir propaguotoju, gabiu diplomatu.

Bet jis gražiai veikė lietuvių poeto Balio Sruogos, Fausto Kiršos kūrybines nuostatas, ypač ankstyvuoju jų kūrybos laikotarpiu.

Jo pėdsakas ryškus  rusų artistų, teatro  žmonių gyvenime. Tai jis kartu su Jurgiu Savicku, Baliu Sruoga sugrąžino į Lietuvą iš Maskvos, Valstybės teatrą, kaip režisierių garsų aktorių Andrių Oleką – Žilinską. Jo dėka Valstybės teatras 4 dešimtmetyje buvo pasiekęs klestėjimo metą…

Jurgis Baltrušaitis gimė 1873 m. gegužės 2 d. Raseinių apskrityje. Skirsnemunės parapijoje, Paantvardžių kaime ūkininko šeimoje. Pradžios mokslą ėjo namie ir pas vietos parapijos kunigą K. Žakevičių. 1885 m. buvo priimtas į Kauno gimnaziją, kurią baigęs 1893 m. įstojo į Maskvos universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Drauge klausė paskaitų Istorijos ir filologijos fakultete, nes tikroji jo aistra buvo poezija ir filosofija. Išmoko visas pagrindines Europos, drauge ir Skandinavijos kalbas. Nuo 1895 m. pradėjo bendradarbiauti rusų literatūros žurnaluose. Kartu su kitais bendraminčiais įsteigė rusų simbolizmui svarbią leidyklą „Skorpion“, kuiri leido almanachą „Severnyje scert“, žuranalą „Vesy“. Juose skelbė rusų simbolistų kūrybą ir Vakarų Europos poetų vertimus.

…Dinamiškoji lietuvių tautos energija XX a. pradžioje ėmė reikštis ne vien politinėje patriotinėje visuomeninėje plotmėje. Ji veržėsi ir į kitas sritis, ieškodama tobulesnių, pastovesnių ir visuotiniškesnių įsikūnijimo formų. Viena tokia aukšta kūrybinės ekspansijos sritis yra literatūra ir menas. Lietuvoje iškilo savęs ir kūrybos suvokimo bei kūrėjo susivokimo kūryboje problema. Pradėtos spęsti meno esmės, originalumo problemos.

Pirmojo pasaulinio karo metais Jurgis Baltrušaitis aktyviai įsitraukė į lietuvių šalpos darbą. Maskvoje telkėsi didelė dalis lietuvių karo pagėgelių, studentų. Baltrušaičių namuose lankėsi daug žymių to meto menininkų. Apsigyvenęs Maskvoje, Sruoga greitai tapo tarp jų žinomas. Susidraugavo su garsiuoju poetu ir vertėju Konstantinu Balmontu, jo eilėraščiai B. Sruogai davė ypatingai reikšmingą kūrybinį impulsą, su kuriuo galėjo lygintis tik Jurgis Baltrušaitis. Tapo karštu simbolizmo šalininku. Jis tiesiog dievino

J. Baltrušaitį, jo poeziją jam atrodė kaip perversmas, kurį galima buvo lyginti su tuo, ką Imanuelis Kantas padarė filosofijoje. Jurgį Baltrušaitį B. Sruoga vadino „dvasios tėvu“.

1915 m. neebuvo atsitiktinė data B. Sruogos kūrybinėje biografijoje. Iš esmės jis tuomet pakeitė savo estetines pažiūras ir kūrybos principus.

B.Sruoga buvo vienas iš nedaugelio lietuvių autorių, patyrusių rusų simbolistų ir konkrečiai K. Balmonto kūrybos poveikį ne tik per knygas, bet ir asmeniškai su juo bendraudamas. K. Balmontas Sruogai imponavo kaip lyrikas improvizatorius. Mokinys mokėsi iš mokytojo.

Poetų pažintis užsimezgė Baltrušaičio namuose, greičiausiai- 1916 m. pradžioje. Balį Sruogą žavėjo, kad K, Balmontas domėjosi lietuvių liaudies dainomis. Baltrušaičių namuose susipažino su A.Belyj, O.Kniper- Čechova, V. Komisarževskaja ir daugybe kitų Rusijos meno įžymybių. Buvo skaitomi nauji poetų kūriniai, liejosi gyvos diskusijos. Po jų iškilmingos vakarienės prie didžiulių stalų iki vėlumos. Tai buvo vienas iš paskutiniųjų priešrevoliucinės Rusijos prabangos švystelėjimų…

Svečiams Jurgis Baltrušaitis palikdavo visišką laisvę: nori valgyk, nori visai į burną nieko nedėk, bet būk kūrėjas. Jurgis Baltrušaitis Baliu Sruoga greitai susidomėjo, duodavo vertingų patarimų. Jurgis Baltrušaitis tvirtino, kad  aukščiausias menas – tai „menas- auka“, kuris  tarpsta tiktai tada, kai „kūrėjo siela- kūrybos žygyje ir per savo  kuriamąjį žygį- įsiteikia į pasiaukojimą pasaulio paslapčiai, neapsakomai visatos valiai, į pasiaukojamą savęs pamišimą ir pasiaukojantį savęs atsižadėjimą, visiškai ir aklai atiduodant savo vienišą skirtingą asmenybę nežinomam pasaulio  statytojui.

Maskvoje Balys Sruoga kartu su Jurgiu Baltrušaičiu, sutikusiu būti atsakinguoju sekretoriumi, bandė organizuoti mėnesinį jaunimui skirtą žurnalą „Saulėtekis“. Redakcijos vardu B. Sruoga rašė laiškus – kvietimus bendradarbiauti. Buvo kviečiami V. Krėvė, I. Šeinius, J. Savickis, S. Čiurionienė, P. Leonas, A. Varnas ir kt. asmenys.

1919 m. Jurgios Baltrušaitis buvo išrinktas visos Rusijos rašytojų sąjungos pirmininku. 1920 m. paskirtas Nepriklausomos Lietuvos  pasiuntiniu Maskvoje ir šias pareigas ėjo iki 1939 m. Dirbdamas diplomato darbą ėmė dažniau lankytis Lietuvoje. 1932 m. Vytauto Didžiojo universitetas jam suteikė Garbės daktaro laipsnį. 1939 m. J. Baltrušaitis buvo paskirtas Lietuvos atstovybės tarėju Paryžiuje. Prasidėjus sovietų okupacijai liko Paryžiuje, kuriame mirė 1944 m. sausio 3 d. Palaidotas Montrauge kapinėse.

Tokia būtų trumpa biografija. Minint Jurgio Baltrušaičio mirties 75 –ąsias metines buvo verta plačiau prisiminti  jo vaidmenį lietuvių kultūroje.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

Naujiena Nežinomas Jurgis Baltrušaitis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/nezinomas-jurgis-baltrusaitis/feed/ 0
“…Universalus Juozas Tumas- Vaižgantas kaip Viešpaties diena ”( Balys Sruoga ) https://aina.lt/universalus-juozas-tumas-vaizgantas-kaip-viespaties-diena-balys-sruoga/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=universalus-juozas-tumas-vaizgantas-kaip-viespaties-diena-balys-sruoga https://aina.lt/universalus-juozas-tumas-vaizgantas-kaip-viespaties-diena-balys-sruoga/#respond Mon, 06 May 2019 23:54:09 +0000 https://aina.lt/?p=83890 Naujiena “…Universalus Juozas Tumas- Vaižgantas kaip Viešpaties diena ”( Balys Sruoga ) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Taip yra nusakęs visą Vaižganto – žmogaus, kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo, literatūros istoriko ir kritiko, Kauno universiteto dėstytojo – rūpesčių ir darbų esmę (1). Dorą, šviesią jo prigimtį pajusdavo kiekvienas, kas tik su juo susitikdavo. Eidavo jo klausytis prezidentas, ministeriai, profesoriai, artistai, darbininkai, net vienas kitas Kauno žydas (Antanas Vaičiulaitis). Juozas Tumas- Vaižgantas romantinę pasaulėjautą …

Naujiena “…Universalus Juozas Tumas- Vaižgantas kaip Viešpaties diena ”( Balys Sruoga ) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena “…Universalus Juozas Tumas- Vaižgantas kaip Viešpaties diena ”( Balys Sruoga ) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Taip yra nusakęs visą Vaižganto – žmogaus, kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo, literatūros istoriko ir kritiko, Kauno universiteto dėstytojo – rūpesčių ir darbų esmę (1). Dorą, šviesią jo prigimtį pajusdavo kiekvienas, kas tik su juo susitikdavo. Eidavo jo klausytis prezidentas, ministeriai, profesoriai, artistai, darbininkai, net vienas kitas Kauno žydas (Antanas Vaičiulaitis). Juozas Tumas- Vaižgantas romantinę pasaulėjautą laikė svarbiausiu lietuvių bruožu. Pats save gyvenimiškąja ir kūrybos prasme priskyrė save romantikams (2).

Vytauto Didžiojo universitete, skaitydamas paskaitą minint Vaižgantą, prof. V. Mykolaitis- Putinas sakė: “Gėrio, tiesos ir grožio pasiilgimas vertė Vaižgantą visur ieškoti teigiamų reiškinių: kaime – gerų, dorų žmonių, gražių papročių, meno; literatūroje – talentų, kūrybos; istorijoje – nuopelnų ir pavyzdžių. Jis visa tai kėlė, rodė ir šaukė kitus džiaugtis, gėrėtis. Be Vaižganto mūsų  gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis. Nes nėra to, kuris, taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą ( 3).

Tačiau šiandien Vaižgantas nelabai mylimas, reikalingas, primirštas. Gal todėl, kad labai pasikeitė supratimas apie tikrąsias dvasines vertybes.  Kaip padaryti, kad  Vaižgantą suprastų šiandienos žmogus?

Juozas Tumas- Vaižgantas į gyvenimą atėjo sunkiais mūsų tautai laikais. Lietuva buvo rusų pavergta, žmonės neseniai atsipalaidavo iš baudžiavos jungo, gyveno skurdžiai. 1864 m. uždraudus lietuvių spaudą, buvo užkirstas šviesos kelias į kaimą (4).

Algirdas Julius Greimas tą situaciją būdamas gimnazistas taip apibūdino: “Sunkūs buvo mūsų keliai į kultūrą, be autoritetų ir be kelrodžių. Neaiškios buvo nei žmogiškų verčių sistemos, nei vertinimo būdai”(5). Pirmoji būsimo garsaus kultūrologo, semiotiko prakalba gimnazijoje buvo kaip tik apie Vaižgantą.

Kultūrologas Vytautas Kavolis, rašydamas apie lietuvių kultūros modernėjimą, mini asmenybes, savo veikla išreiškusias ir stiprinusias nepriklausomo žmogaus tradiciją. XIX- XX amžių sandūroje tokių žmonių buvo  tik keli : šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos įrašyta Juozo Tumo- Vaižganto  pavardė. Taigi tarp pranašų ir patriarchų minimas ir Juozas Tumas- Vaižgantas. Jiems Lietuva buvo daugiau svajonių, bet ir kiek mažiau vilčių horizontas. “Temperamentinis nepriklausomumas kyla iš neramios sielos, negalinčios  sutilpti į jokias kategorijas.”- teigė Vytautas Kavolis (6). Vaižgantui tai netrukdė tapti mylimiausiu gyvenamojo laikotarpio žmogumi.

Jis pats apie save rašė : Aš nieko  daugiau nenorėjau, jokio kito uždavinio nenujaučiau, kaip leisti per save, per kultūrintą sielą savo giminės būdą ir padaryti jį aukštesnei kultūrai paruoštą”(7).

Vaižgantas kūrė meninį pasaulį vadovaudamasis tikrovės atkūrimo ir kartu perkūrimo principais. Šio pasaulio vaizdus siekė sudvasinti, pakylėti virš buities : ”Aš nieko nesu sukūręs, tik aprašęs; jei įstatyčiau vardus, tai mano raštai ir būtų – atminimai, nei kas kita”(8).

………………………….

1 Balys Sruoga. Vaižganto kelias- poeto. Lietuvių literatūros kritika.Vilnius, 1972, t.2, p. 293

  1. Ilona Čiužauskaitė.Savo tautos ir kultūros tarnas.Vaižgantas. Kas buvo ir kas yra. Prozos rinktinė. Vilnius, 2012, p. 5,

Juozas Tumas. Romnatiškasis idealizmas grįžta. Židinys. 1927, nr. 10, p.231

3 Vincas Mykolaitis- Putinas.Vaižgantas sintetikas.Raštai. Estetika. Vilnius, 1989, p. 257

4 Aleksandras Merkelis. Juozas Tumas- Vaižgantas.Trečias

( fotografuotinis leidinys).Vilnius, 1989, p.3

5 Algirdas Julius Greimas. Intelektualinės autobiografijos bandymas. Iš arti ir iš toli. Vilnius.1991, p.19

6 Vytautas Kavolis.Žmogus istorijoje. Vilnius, 1994, p. 308

7 Vaižgantas.Ilgas atsakymas į trumpą paklausimą.Vaižgantas.

Raštai, t.21. Literatūros kritika 1923-1933. Vilnius, 2010, p. 341

8 Antanas Drilinga. Žmonės prie vieškelio. Vilnius, 1986, p.206

 

Juozas Brazauskas, istorikas pagal spaudai rengiamą knygą

 

 

Naujiena “…Universalus Juozas Tumas- Vaižgantas kaip Viešpaties diena ”( Balys Sruoga ) pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/universalus-juozas-tumas-vaizgantas-kaip-viespaties-diena-balys-sruoga/feed/ 0
Apie juokdarystės pradžią Lietuvoje https://aina.lt/apie-juokdarystes-pradzia-lietuvoje/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=apie-juokdarystes-pradzia-lietuvoje https://aina.lt/apie-juokdarystes-pradzia-lietuvoje/#respond Wed, 01 May 2019 03:07:15 +0000 https://aina.lt/?p=83577 Naujiena Apie juokdarystės pradžią Lietuvoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Satyros teatras – viena sceninio meno forma, atsiradusi Kaune prieš šimtą metų. Satyros teatre dominuoja humoras, komiškumas, parodija, įvairūs pokštai arba tiesiog juokdarystė. Tačiau čia komizmas, humoras bei juokai atlieka ne tik linksminančią, bet ir gyvenimo skaudulių, žmogaus ydų bei neigamybių ryškinimo funkciją. Anot Broniaus Viškelio, čia „pateikiama žmogaus ir jo šlubuojančio elgesio diagnozė, bet …

Naujiena Apie juokdarystės pradžią Lietuvoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Apie juokdarystės pradžią Lietuvoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Satyros teatras – viena sceninio meno forma, atsiradusi Kaune prieš šimtą metų. Satyros teatre dominuoja humoras, komiškumas, parodija, įvairūs pokštai arba tiesiog juokdarystė. Tačiau čia komizmas, humoras bei juokai atlieka ne tik linksminančią, bet ir gyvenimo skaudulių, žmogaus ydų bei neigamybių ryškinimo funkciją. Anot Broniaus Viškelio, čia „pateikiama žmogaus ir jo šlubuojančio elgesio diagnozė, bet nenurodomas gydymas“. Ieškoti vaisto yra ne satyros teatro, o žiūrovo pareiga…

Satyros teatro vaidmuo vaidybinio meno istorijoje yra antraeilis. Drama, o ypač opera visada pirmavo. Pastarieji teatrai visuomet buvo „aukštuoju“ sceniniu menu, o satyra- „nerimtu“, linksminančiu, pramoginiu. Dar kitaip drama ir opera buvo vadinama „didžiąja scena“,  o satyros teatras – „mažąja scena“. Atsirado manančiu, kad satyros teatras, ypač jo rūšys- kabaretas, burleska, varjete, vodevilis iš viso  nepriskirtini teatrui…

Vilkolakis, kaip menininkų klubas įsikūrė 1919 m. gegužės 4 d., vos

Baliui Sruogai atvykus į Kauną iš Vilniaus. Pavadinimą sugalvojo poetas Faustas Kirša: „Vasara. Kartą matau per rugius bėgantį rudą gyvūną. Aišku, Vilkas. Gimė mintis, kad tai vilkolakis. Pagal pasaką, burtininko užkeiktas žmogus, paverstas Vilkolakiu. Kalbant su B. Sruoga dėl klubo pavadinimo, man blykstelėjo atsiminimas, kad klubą  tiktų pavadinti  Vilkolakiu.“.

Balys Sruoga buvo išrinkas pirmuoju „Vilkolakio“ klubo prezidentu, jos narių vadinamu vaidila. 1919 m. rugpjūčio 9 d. įvyko oficialios klubo įkurtuvės. Kiekvieną pirmadienį būdavo uždari ir vieši posėdžiai, į kuriuos sueidavo ne vien klubo nariai, bet ir šiaip įvairūs visuomenininkai. Kiek čia buvo skaityta paskaitų, pranešimų, iškelta įvairių minčių.

Nuolatinį paskaitininkų branduolį sudarė Vytautas Bičiūnas, Juozapas Albinas Herbačiauskas, Balys  Sruoga, Antanas Sutkus, Kazys Binkis. Buvo kviečiami ir ne klubo nariai: J. Petrėnas- Tarulis, R. Skipitis, St. Šilingas, J. Eretas, A. Rimka ir kt.

Vaidila B, Sruoga buvo neilgai, tik kelis mėnesius. Jį netrukus pakeitė Kajetonas Sklėrius, šį tuoj Faustas Kirša, o 1920 m. sausio 13 d. vaidila tapo teatralas Antanas Sutkus. Jis klubą pavertė satyros teatru. Šis teatras gyvavo iki 1925 metų. B. Sruoga satyros teatre nėra vaidinęs,  drauge su A. Sutkumi, V. Bičiūnu, V.Jomantu, K. Binkiu rašė satyrinius tekstus „Veronikos“ ir „Veltos“ žinioms, taip pat kupletus aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais.  Suvaidinta bene 15 vienaveiksmių apie tiek dviveiksmių veikalėlių, kitokių programos numerių įvairiomis progomis.

Satyros teatro praždžia – Vilkolakio premjera įvyko 1920 m. sausio 17 d. Priminame: dramos teatro pradžia – 1920 m. sausio 19 d., operos -1920 m. gruodžio 30 d. Dramą ir ypač operą Lietuvos valdžia rėmė nuo pat veiklos pradžios. Jie tapo Valstybės  teatrais, o Vikolakis išaugo į aukšto meninio lygio satyros teatrą` be jokios  vyriausybės paramos. Per penkerius gyvavimo metus jis atlaikė ne vieną įtakingų asmenų puolimą.  Deja, užsidarė taip pat ne be Lietuvos valdžios represijų…

Pradžioje veikė teatro sekcija, diskutavusi teatro reikalais bei surengusi programėles: komiškus šokius, dainas, kabaretinio teatro triukus. Antanuo Sutkui tapus to blubo vadvu, sekcija persiorientavo į teatrinį kolektyvą. Pirmojo spektaklio programa – du vienaveiksmiai vaizdeliai, kuriuose atsispindėjo pirmoji Vilkolakio teatro vaidybiniai bruožai ir repertuaro specifiškumas. Humoristiškas „Kriaučiukas Motiejus“ (paga Kazį Binkį)- vaizdelis apie kaimo muzikantą – buvo atliktas žaisminga improvizacija. Taip pat suvaidintas satyrinio pobūdžio vaizdelis „Aukštieji svečiai“ kuriame šaržiška pašaipa pavaizduotas žinomas to meto veikėjas Juozas Gabrys- Paršaitis, kuris pagal anuo  metu kursuojantį anekdotą, buvo pasivadinęs Markizu de Garliava.Mat. buvop iš ten kilęs.

Kitų spektaklių programos – to meto aktualios temos.Vaidindavo be rašyto teksto, tik kolektyviai aptarę siužetą ir improvizacijos pobūdį. Ypač populiarios buvo komiškai perkurtos dienos aktualijos: „Veltos žinios“- Eltos žinių parodijos, „Veronikos žinios“-Kauno kronika ir laikraščių skelbimai. Satyrinius kupletus, parašytus pagal liaudies dainų, elgetų, karunkų, giesmių, litanijų melodijas, atlikdavo komiškas „Milžinų choras“, akoponuojant iš butelių, statinių, skardos gabalų sudarytu balaganiniu „simfoniniu orkestru“. Vilkolakis buvo teatrinė naujovė  ir tapo populiariu teatru.

Reiklesni žiūrovai arba didžiosios scenos teatro šalininkai pasigesdavo teatriško meniškumo, piktinosi šaržiniais, groteskiniais iškilesnių asmenų, o ne bendrai žmogaus ydų, elgesio, išjuokimais. Bet neabejotina, kad per porą pirmųjų metų sukurtas savitas satyrinio stiliaus teatras.

Paskutinieji du sezonai ( 1923-1925)  buvo įvairiausi temomis, žanrais, vaidyba ir brandžiais sceninio meno požiūriu. Svabiausią spektaklių dalį sudarė triveiksmiai ar keturveiksmiai satyrinės dramos veikalai, dažnai perkurti iš žinomų bei klasikinių kūrinių. Scenarjų autoriai- Vytautas Bičiūnas, Antanas Sutkus, Balys Sruoga pritaikydavo siužetą ir personažus prie Lietuvos gyvenimo sąlygų ir juos suaktualindavo, persmelkdami satyra, komizmu, sarkazmu, ironija.

Vilkolakis buvo vienas žymiausių Lietuvos teatrų. Sąlygos tam buvo palankios: atkovota laisvė, įvesta demokratinė valdymo sistema. Prasidėjo normalus gyvenimas ir kūrybos metas. Miestas tapo lietuvišku gyvenimo centru. Čia kaimo vaikai pamažu darėsi ponais, valdininkais, viršininkais.

Jie biurokratėjo, kopė karjeros laiptais, žmonės vaikėsi madų, grobstė pinigus, mezgė politines intrigas…

Menininkai jautriai reagavo į miesčioniško gyvenimo  skaudulius. Vilkolakio teatras tapo savotiška kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo sąžine. Satyra, buvo įvairių priekaištų, išpulių ir net teismų priežastimi. Satyra pagreitino ir Vilkolakio uždarymą.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

Naujiena Apie juokdarystės pradžią Lietuvoje pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/apie-juokdarystes-pradzia-lietuvoje/feed/ 0
Poeto modernisto Kazio Binkio kūrybos pabaiga https://aina.lt/poeto-modernisto-kazio-binkio-kurybos-pabaiga/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=poeto-modernisto-kazio-binkio-kurybos-pabaiga https://aina.lt/poeto-modernisto-kazio-binkio-kurybos-pabaiga/#respond Fri, 26 Apr 2019 03:05:54 +0000 https://aina.lt/?p=83017 Naujiena Poeto modernisto Kazio Binkio kūrybos pabaiga pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

… K. Binkio pasitraukimas iš literatūrinio gyvenimo buvo laikinas. Po nesėkmingo ūkininkavimo meto (per savo trumpą gyvenimą Binkis nugyveno kelis ūkius). 1939 m. ruošėsi parduoti Balsius, tada jau mirusios uošvės ūkį, ir pirkti naują kur nors apie Aukštadvarį, Trakų apskrityje. Greičiausiai karas ir okupacija neleido Binkiui įkūnyti gražias poeto svajones. K. Binkis vėl įsijungė į …

Naujiena Poeto modernisto Kazio Binkio kūrybos pabaiga pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Poeto modernisto Kazio Binkio kūrybos pabaiga pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

… K. Binkio pasitraukimas iš literatūrinio gyvenimo buvo laikinas. Po nesėkmingo ūkininkavimo meto (per savo trumpą gyvenimą Binkis nugyveno kelis ūkius). 1939 m. ruošėsi parduoti Balsius, tada jau mirusios uošvės ūkį, ir pirkti naują kur nors apie Aukštadvarį, Trakų apskrityje. Greičiausiai karas ir okupacija neleido Binkiui įkūnyti gražias poeto svajones.

K. Binkis vėl įsijungė į literatūrą, aktyviai dalyvavo „Literatūros Naujienose“ (1934–1938). Ėmėsi vertimų (M. Gorkio „Daina apie sakalą“, A. Puškino eilėraščių ir poemų ištraukų). Drauge su kitais organizavo A. Puškino 100-ųjų mirties metinių minėjimą. 1934 m. K. Binkis išleido leidinį apie Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną jo gimimo 60-mečio proga, 1935 m. apie vyskupą Motiejų Valančių ganytojo mirties 60-mečio proga.

1936–1940 m. K. Binkiui buvo vėl produktyvūs. Poetas pasirodė kaip talentingas poezijos vaikams kūrėjas. Šiuose kūriniuose poetas vaizduoja daugiausia pačių vaikų gyvenimišką patirtį. K. Binkis skatino vaiko palinkimą bežaidžiant kurti, statyti, pratinti dirbti, ugdo atsakingumą už savo darbą, meilę gamtai ir gyvuliams. Didžiausias dėmesys – vaiko charakterio formavimui. Visur aiškiai sako vaikui, kas gerai ir kas blogai. Kūriniuose vaikams yra nemaža sąmojaus, švelnaus humoro, geros, atlaidžios šypsenos. Jie ir dabar turi savo auklėjamąją ir meninę vertę.

Be keleto leidinių vaikams ir vertimų, K. Binkis ėmėsi dramaturgijos ir parašė pjesę „Atžalynas“, kuri 1938 m. kovo 10 d. pastatyta Valstybės teatre. Visa šeima stebėjo premjerą. Pasisekimas buvo didžiulis. Jau pirmame veiksme publika sustojo, atsigręžė į šeimą ložėje ir pradėjo ploti. Plojimai ne kartą pertraukė spektaklį, o ketvirtame veiksme kilo ovacijos. K. Binkis buvo laimingas. Žmonai Sofijai pasakė: „Džiaugiuosi, kad tu nors kartą pasijutai esanti rašytojo žmona“.

K.Binkis dar kartą grįžo prie švietimo problemų, prie kaimo žmogaus, pastatydamas jį prieš laikinosios sostinės Kauno miesčionis. Po premjeros buvo džiaugiamasi, kad Lietuvoje auga nauja karta. Autorius norėjo parodyti, kad gero – žmogaus negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės. Pjesėje triumfuoja tiesa, suponėjusią, darbą niekinančią inteligentiją pakeisti kyla žmogų ir darbą mylinti jaunoji karta. Deja, ji praktiškai buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo ir pokario metų kančiose.

2013 m. lapkričio mėn. minint poeto gimimo 120-ąsias metines, jo kape atgulė urna su sūnaus Gerardo Binkio palaikais. Dabartinė kapo nuotrauka. Simboliška, kad laidotuvės įvyko atgaivinto spektaklio „Atžalynas“ (režisierius Jonas Vaitkus) Nacionaliniame dramos teatre antrosios premjeros dieną. Nuo pirmojo spektaklio praėjo 75-eri metai. Režisierius paminėjo, kad „yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išliko vertybių dvasia“. Spektaklis dar kartą buvo rodomas Panevėžyje balandžio 18 d. Bendruomeniū rūmų didžiojoje salėje.

1937 m. poetą ištiko pirmasis širdies priepuolis. Žmona rūpinosi, kiek galėdama. Pats poetas savęs netausojo. Stengėsi išlikti optimistu ir geros nuotaikos. Paklaustas, kaip jaučiasi, atsakydavo J. Zauerveino žodžias: „Kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“.

Pjesė parašyta grumiantis su užgriuvusiomis sveikatos negalėmis. K. Binkis žmonai padiktavo pjesės „Atžalynas“ eilutes. Susibičiuliavo su aktoriumi ir režisieriumi B. Dauguviečiu. Pjese „Atžalynas“ K. Binkis įrodė savo talento įvairiapusiškumą. Tai retas lietuvių dramos kūrinys, kuris turėjo tokį didelį pasisekimą scenoje. Spektaklis buvo pastatytas Rygoje, Estijoje.

1938 m. pavasarį išėjo K. Binkio publicistinė knygelė „Jaunoji Lietuva“. Joje autorius populiariai pasakoja apie Lietuvos praeitį ir dabartį, tautos laisvės viltis žadinusius žmones, sunkiai iškovotą nepriklausomybę, apžvelgė laisvės metais pasiektus laimėjimus, nubrėždamas ateities gaires jaunimui: „Mūsų jaunuomenei kelias aiškus: per darbą, per mokslą, per savęs auklėjimą – kultūringą, gražią ir laimingą Lietuvą“. Ši knygelė buvo įteikta visiems 1938 m. pradinę mokyklą baigusiems mokiniams. Pats

K.Binkis ta proga atvyko į Papilį, kur pats kadaise mokėsi, o vėliau mokytojavo, ir pasveikinęs šią pradinę mokyklą baigusius ketvirtokus kiekvienam įteikė knygelę.

Tąsyk paskutinį kartą apsilankė tėviškėje. Važiavo kartu su sūnumi Gerardu. Neberado gimtosios sodybos – jos vietoje driekėsi plynas laukas. Vien tik obels kelmas priminė buvusią sodybą ir joje prabėgusią vaikystę. Atsisėdo ant jo ir tarė: „Niekas čia manęs nelaukia, niekas neprisimena, o man viskas gyva, tarytum vakar buvę“.

Už „Atžalyną“ ir „Naujają Lietuvą“ gavo nemažą sumą pinigų. Tai žymiai pagerino šeimos materialinę padėtį. Apmokėjo susikaupusias skolas ir nutarė įvykdyti seniai vaikams duotą pažadą – parodyti jūrą. Vasaros pabaigoje su sūnumi išvyko į Palangą susirasti vasarnamį vasarojimui. Netoli Nemirsetos nebrangiai nusisamdė kambarį ir pakvietė atvykti šeimą.

Tąsyk Sofija kažko buvo nenusiteikusi ir nenorėjo važiuoti, išleido vienas mergaites. K. Binkis vaikams suorganizavo ekskursiją visu pajūriu: aplankė Klaipėdą, Nidą, aplankė Tomo Mano namelį ir autobusu grįžo į Nemirsetą. Kai vėliau atvyko Sofija, visa šeima persikėlė į Šventąją. Vaikams baigėsi atostogos ir reikėjo grįžti į mokyklą. K. Binkis su žmona liko vasaroti. Sugrįžo nepailsėjęs, skundėsi širdimi (tą vasarą konfliktavo su žmona dėl skolų išmokėjimo).

Gydytojams rekomendavus, kurį laiką gydėsi Birštone. 1939 m. pradžioje Valstybės teatras užsakė K. Binkiui parašyti dramatinę pjesę. Rašytojas ryžosi imtis platesnės temos ir atsiliepė į aktualias dramatiškas to meto problemas. Taip atsirado „Generalinė repeticija“, tiksliau pjesės tekstą poetas diktavimas žmonai, pats jau negalėjo rašyti.

Tai tarsi „spektaklis spektaklyje“, atvirai sąlyginės formos kūrinys, jo veikėjai – ne tiek gyvi žmonės, kiek sąlyginės figūros ar simboliai, išreiškiantys autoriaus idėjas, padeda pasiekti plataus masto apibendrinimą. Sprendžiama „mažojo žmogaus“ tragedija karo metais. Pjesės pagrindas- idėja- klausimas, kas yra „mažo žmogaus“ gyvenimas kare. „Mažasis žmogus“ parašo savo gyvenimo dramą –išpažintį. Žmogus kuria savo gyvenimą, savo šeimą, myli ir yra mylimas, branginamas, bet ateina kiti ir ima tą gyvenimą griauti, žudyti ir versti žudyti tą, kuriam nejauti neapykantos. Artėjant Antrajam pasauliniam karui, pjesė nepasirodė net spaudoje. Juo labiau nepastatyta Valstybės teatre. Pjesė dienos šviesą teatre išvydo po karo, kai jos kūrėjas jau buvo miręs (1942)…

Pjesė davė pradžią naujiems ieškojimams lietuvių dramaturgijoje. Niekas iki K. Binkio lietuvių dramaturgijoje taip drąsiai nesvarstė aštrių šiuolaikinės visuomenės gyvenimo problemų. Poetas ir dramaturgas pirmasis lietuvių dramaturgijoje sėkmingai perėmė Vakarų dramaturgų praktikuojamo „minties teatro“ principus ir sukūrė visais atžvilgiais novatorišką dramą. Tai buvo brandžiausias K. Binkio kūrinys, naujas posūkis lietuvių dramaturgijoje.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas pagal biografinę apybraižą „Debesų keliu didžiuoju…“(2018)

Naujiena Poeto modernisto Kazio Binkio kūrybos pabaiga pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/poeto-modernisto-kazio-binkio-kurybos-pabaiga/feed/ 0
Rašytojo Jono Biliūno vaikystė https://aina.lt/rasytojo-jono-biliuno-vaikyste/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=rasytojo-jono-biliuno-vaikyste https://aina.lt/rasytojo-jono-biliuno-vaikyste/#respond Thu, 11 Apr 2019 10:02:48 +0000 https://aina.lt/?p=82452 Naujiena Rašytojo Jono Biliūno vaikystė pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

„Reikia labai mylėti savo Tėviškę, kad dar labiau mylėtum savo Tėvynę“ Antanas Biliūnas   Jonas Biliūnas gimė, praėjus 18 metų nuo baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje. Rašytojo tėvai ir net vyresnieji broliai dar gerai atsiminė baudžiavos laikus. Jie buvo gyvi ir artimiausioje aplinkoje. Dar ilgiau pasiliko baudžiavos likučiai žmonių psichikoje. Tai buvo didžiulių lūžių metas žmonių …

Naujiena Rašytojo Jono Biliūno vaikystė pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Rašytojo Jono Biliūno vaikystė pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

„Reikia labai mylėti savo Tėviškę,

kad dar labiau mylėtum savo Tėvynę“

Antanas Biliūnas

 

Jonas Biliūnas gimė, praėjus 18 metų nuo baudžiavos panaikinimo Rusijos imperijoje. Rašytojo tėvai ir net vyresnieji broliai dar gerai atsiminė baudžiavos laikus. Jie buvo gyvi ir artimiausioje aplinkoje. Dar ilgiau pasiliko baudžiavos likučiai žmonių psichikoje. Tai buvo didžiulių lūžių metas žmonių galvosenoje. Reikėjo pervertinti vertybes. O tai padaryti buvo nelengva. Tuo metu žmogus vis dar girdėjo, kad valdžia duota nuo Dievo. Vyko kova su įsisenėjusiu vergiškumu, nuolankumu dvarui ir bažnyčiai. Žmogaus vertybės suvokiamos, žmogiškoji savigarba augo ir skleidėsi čia pat, vaiko akivaizdoje. Būsimojo rašytojo tėvai buvo artimiausias ir didžiausias jam pavyzdys.

Jonas Biliūnas gimė 1879 m. balandžio 11 d. Niūronių kaime, netoli Anykščių. Kraštiečiui dvasininkui Antanui Baranauskui tuo metu buvo suteiktas kanauninko titulas. Jonas šeimoje buvo pats mažiausias vaikas. Stovėjo akyse seniai pralėkusios vaikystės vaizdai. „Atsimenu, sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai. Troba šviesi, iššluota. Nieko daugiau nėra, tik šalia mano lopšio sėdi sesuo Marijona ir meldžasi. Matyt, šventė, visi bažnyčion išėjo“.

Iš motinos pasakojimo: „Tu gimei pavasarį, prieš pat Velykas; silpnutis toks buvai, tarėm, kad negyvensi; tą pačią dieną ir krikštyti tave vežė. Ir paskui ilgai buvai nesveikas, maniau, kad tikrai mirsi, ir marškinėlius baltus jau buvau pasiuvus“. „Nebus iš tavęs artojėlis, – tęsė ji gailestingai. – Būsi ubagėlis ir duonos negalėsi sau užsidirbti, ir skriaus tave, kaip mažesnį, visi“.

Tai paskatino tėvus ir į mokslus leisti, juo labiau, kad buvo geras vaikas, toks maldingas.

– Gerai, kad sūnų turi: ir gražus, ir protingas – jau mažas tebūdamas moka Dievą mylėti, – duodamas saldumynų sakė kunigėlis.

– Tik žiūrėk, visados būk toks geras, kaip dabar.

O Jonelis mąstė: visados būsiu geras, visados mylėsiu Dievulį. Ir taip jam buvo gera. Tarytum sparnai auga.

J.Biliūno gyvenimas buvo trumpas ir dramatiškas. Gyveno tik 28 metus ir ketvirtį savo amžiaus praleido kovodamas su džiova. Kovojo ir dėl mokslo, kuris buvo nutraukiamas dėl asmenybės savitumo. Pagaliau kovojo ir sąžinės kovą, nes susikryžiavo iš namų išsineštas religingumas su mokykloje bei politikoje atrasta laisvamanybe.

Abu tėvai rūpinosi savo vaikus pramokyti. Vyriausias sūnus Mykolas buvo tetulės išmokytas skaityti iš elementoriaus. Vėliau garsėjo sugebėjimais paskaityti sunkiausius raštus. Juozas buvo leidžiamas į Anykščių valdžios mokyklą, o Antanas ir sesuo Uliutė (be jų buvo dar dvi seserys, o pora vaikų mirė maži) mokėsi pas daraktorius. Tėvas buvo pasiryžęs, nors tuo metu buvo labai neįprasta, išmokyti savo dukterį rašto.

Kaimo vaikai tuoj ėmė juoktis: „Ana, Biliūnų pisorka atbėga“.

Mergaitė neištvėrusi verkdama ėmė prašyti, kad tėvelis jos daugiau nebeleistų mokytis, ir tėvai nusileido.

Apie J. Biliūno pradžios mokslą turime mažai žinių. Pirmasis jo mokytojas – buvęs dvaro prievaizdas ponaitis Kučauckas (apsakyme „Lazda“ minimas Dumbrauckas). Mokslas turėjo būti sunkus ir varginantis, nes apie bet kokį mokytojo pedagoginį išprusimą negalėjo būti kalbos. Juk jis buvo tik dvaro prievaizdas, apsigyvenęs tėvų seklyčioje: „Padavė man rankosna didžiausią lenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti. Jis visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau. Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunku būdavo man su ta lenkiška knyga: buvau šveplas ir daugelio žodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojas buvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį – net mane visą prakaitas išmušdavo, akys būdavo pilnos ašarų“. Mokymas truko neilgai – vos nepilnus dvejus metus. Per tiek laiko J. Biliūnas neišmoko lenkų kalbos. Vėliau rašytojas buvo pasiryžęs taip ją išmokti, kad galėtų laisvai rašyti lenkų kalba.

Norint stoti į gimnaziją, reikėjo išeiti visą pradžios mokslą rusų kalba. Tėvai jau buvo leidę į Anykščių pradžios mokyklą vyresnįjį sūnų Juozą. Valdžios mokykla bruko svetimą kultūrą. Giminaičio kunigo patarti, tėvai nusprendė Jonuko neleisti į valdžios pradžios mokyklą. Susitarę su dar penkiais kaimynais, kurie svajojo savo sūnus matyti kunigais, visi susidėję pasisamdė namų mokytoją – daraktorių.

Jis gyvendavo po vieną mėnesį čia vieno, čia kito mokinio troboje. Vaikai subėgdavo iš namų mokytis, o jei kuriam būdavo toli, gyvendavo kartu su mokytoju. Tai buvo slapta daraktorinė mokykla. Taip mokant tėvams buvo ramiau: vaikai buvo po ranka, bent iš dalies apsaugoti nuo svetimos, valdžios mokyklos diegiamos kultūros.

Taip J. Biliūnas buvo paruoštas stoti į gimnaziją. Motina užsiprašė siuvėją pasiūti berniukui švarkelį, kelnes. Tėvas nusivežė sūnų į Anykščius pas batsiuvį Liudviką Laurinavičių, gyvenantį prie Šaltupio upokšnio. Jis mokėjo pasiūti tvirtus batus, kurie ilgai nesusinešiotų. Kad būtų didoki, pasiuvo išaugimui.

Renkantis, kur leisti vaiką toliau mokytis, tėvams reikėjo svarstyti įvairius motyvus. Anuo metu geriausiomis mokyklomis lietuviai laikė vokiečių gimnazijas, ne rusų. Į artimiausias Kauno ir Vilniaus gimnazijas lietuviai savo vaikų nesiųsdavo: taikytas švietimo ministro cirkuliaras, įsakęs Kaune 1885–1895 m. „dietej kuchorok i mužikov“ į gimnaziją nepriimti. Kaune galėjo mokytis tik dvarininkų ir rusų valdininkų vaikai. Kitiems čia vietos nebuvo. Lietuvoje lietuviai valstiečiai galėjo leisti savo vaikus mokytis tik į Marijampolės gimnaziją ir Veiverių mokytojų seminariją.

Čia vykdavo suvalkiečių, dzūkų vaikai, o šiaurės ir rytų Lietuvos, žemaičių vaikai neleido vaikų net į Šiaulius, o siuntė į Mintaujos, Liepojos gimnazijas. Jose buvo ne tokia giežta caro valdžios priežiūra. Apie Liepojos gimnaziją pagalvojo ir J. Biliūno tėvai.

Kaip jauniausią, mylimiausią ir gabiausią sūnų, jį tėvai nutarė leisti į mokslus. Toks geras jis buvo, toks mokslus, taip Dievą mylėjo – tikrai tikėjosi iš jo kunigėlio susilaukti. 1891 m. rudenį nugabeno į Liepojos gimnaziją. J. Biliūno laikais Anykščių parapijoje iš viso buvo 13 gimnazistų. Beveik visi mokėsi Liepojos gimnazijoje. Visi buvo už J. Biliūną jaunesni ir žemesnėse klasėse.

 

Parengė Juozas Brazauskas

Naujiena Rašytojo Jono Biliūno vaikystė pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/rasytojo-jono-biliuno-vaikyste/feed/ 0
Kaip prasidėjo knygnešystė Garšviuose https://aina.lt/kaip-prasidejo-knygnesyste-garsviuose/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=kaip-prasidejo-knygnesyste-garsviuose https://aina.lt/kaip-prasidejo-knygnesyste-garsviuose/#respond Fri, 15 Mar 2019 01:19:26 +0000 https://aina.lt/?p=79936 Naujiena Kaip prasidėjo knygnešystė Garšviuose pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Garšvių kaimo valstiečiai apie Rytprūsiuose  leidžiamus lietuviškus leidinius sužinojo maždaug 1882 m. Lietuviškų  knygelių jiems prieš tai atsiųsdavo Peterburge gyvenantis Jonas Venckavičius (1848-1937). Baigęs Kazanės universitete Matematikos- fizikos fakultetą, Peterburge dirbo Miškų departamento skyriaus viršininku, bendravo su Petru Vileišiu ir kitais susipratusiais lietuviais. Jie įkūrė „Peterburgo Labdariškąją Lietuvių ir Žemaičių Draugystę“ lietuviams studentams remti. Ši …

Naujiena Kaip prasidėjo knygnešystė Garšviuose pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Kaip prasidėjo knygnešystė Garšviuose pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Garšvių kaimo valstiečiai apie Rytprūsiuose  leidžiamus lietuviškus leidinius sužinojo maždaug 1882 m. Lietuviškų  knygelių jiems prieš tai atsiųsdavo Peterburge gyvenantis Jonas Venckavičius (1848-1937). Baigęs Kazanės universitete Matematikos- fizikos fakultetą, Peterburge dirbo Miškų departamento skyriaus viršininku, bendravo su Petru Vileišiu ir kitais susipratusiais lietuviais. Jie įkūrė „Peterburgo Labdariškąją Lietuvių ir Žemaičių Draugystę“ lietuviams studentams remti. Ši draugija vienijo pasiturinčius lietuvius „poniją“kaip ją vadindavo lietuviai darbininkai. Paskui Jonas Venckavičius  garšviečiams užprenumeruodavo „Aušrą“, ragino platinti Prūsijoje leidžiamus draudžiamus lietuviškus leidinius.  Į Garšvius atvykdavo iš Raseinių valsčiaus Plauginių kaimo  kilęs valstietis, krosnių statytojas ir visokių amatų meistras Vincas Kazanauskas. Jis platino knygas ir daraktoriavo Bukonių, Kavarsko, Pagirių, Raguvos, Ramygalos, Šėtos, Troškūnų, Truskavos, Vadoklių parapijose.

Jonas Venckavičius pasiūlė Kaziui Ūdrai  bendradarbiauti.  Ūdra pradėjo ieškoti kelių ir ryšių toms knygoms gauti. Tuomet keli  žymūs knygų gabentojai gyveno netoli Šiluvos, o pačioje Šiluvoje per jomarkus ir atlaidus buvo slaptai prekiaujama lietuviškais leidiniais.

Jonas Venckavičius po Didžiojo karo pabaigos grįžęs į Lietuvą, nuo 1919 m. dirbo Kupiškio progimnazijoje, nuo 1924 m. Panevėžio Mokytojų seminarijoje. Dėstė matematiką, artimai bendravo su Krekenavos mokyklos direktoriumi Jonu Jankevičiumi. Jonas Venckavičius išėjęs į pensiją iki mirties (1937 m. ) gyveno Ustronėje. Sulaukė 89 metų.  Palaidotas Vadaktėlių kapinėse.

… K. Ūdra taip pat nuvyko į Šiluvą susipažinti su knygnešiais Pranu Paprecku, Dominyku Mikliumi, Starševskiu, bandė sužinoti, kur ir kaip galima gauti draudžiamų knygų. Tačiau minėti knygnešiai nesiskubino atskleisti knygnešių kelių paslapčių. Gal dėl atsargumo,o gal bijojo konkurencijos…

K.Ūdrai pagelbėjo jau žinomas knygnešys Jurgis Bielinis. Jis iš šiluviškių sužinojo, kad Ūdra domisi draudžiama literatūra. 1882 ar 1883 m. jis apsilankė Garšviuose ir užvažiavo pas K. Ūdrą. Pasiprašė nakvynės. Vyrai pasišnekėjo, rado bendrą kalbą. Jurgis Bielinis neslėpė, kaip knygas gauti. Pradėjo drauge gabenti ir platinti draudžiamas knygas.

Iš pradžių knygas gabeno ir platino dviese.  Vėliau prisijungė Juozas Neteckis, nuo Viduklės. Prie jų prisidėjo Vincas Kazanauskas. Knygos gabenti pasamdė Šaltinį iš Palonių miestelio, netoli Šeduvos. 1885 m. Jurgis Bielinis, K. Ūdra, V. Kazanauskas, Juozas Neteckis, Jonas Račiūnas, Juozas Sakalauskas sudėjo  po 200 rublių literatūrai pirkti ir platinti. Taip atsirado Garšvių knygnešių draugija. Draugijos pavyzdžiu buvo Ciešine, Lankijoje K. Prochazkos spaustuvėje lenkų kalba išleista brošiūrėlė „Liaudies knygynėlių bankas“, kurioje nurodyta, kaip sudaryti iš rinkliavų pastovų kapitalą knygoms leisti, kaip tuo kapitalu ir jo procentais disponuoti. Šią knygelę  policija rado per kratą K. Ūdros namuose, Adomo Laduko  bute. Pastarasis buvo draugijos buhalteris…Taigi suprato, kaip reikia dirbti.

Ar nevertėtų draugijos veiklą paankstinti ir jos pradžią laikyti Jurgio Bielinio ir K. Ūdros pažinties metus (1882 ar 1883 m. ), tačiau nėra jokio rašytinio dokumento, įrodančio veiklos pradžią. Draugijos archyvas buvo saugomas pas Jurgį  Dilką iš Baibokų kaimo, sodybos daržinėje, bet archyvas  buvo sunaikintas po K. Ūdro suėmimo, siekiant išvengti didesnių nemalonumų. Daržinėje buvo didžiausas knygų sandėlys. Po trobos pamatais buvo saugoma per sieną perėjusių leidinių biblioteka. Jurgio  Dilkaus žentas biblioteką sunaikino, kad ji neatitektų policijai kaip įrodymas draudžiamos veiklos. J. Dilkaus sodybos smėlyne buvo saugomos iš Tilžės atgabentos spaustuvėlės dalys. Taigi klausimas yra atviras.

 

Parengė istorikas, publicistas  Juozas Brazauskas   

Naujiena Kaip prasidėjo knygnešystė Garšviuose pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/kaip-prasidejo-knygnesyste-garsviuose/feed/ 0
Janina Survilaitė „ATMINTIS ANAPUSYBĖN IŠKELIAVUSIEMS“ https://aina.lt/janina-survilaite-atmintis-anapusyben-iskeliavusiems/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=janina-survilaite-atmintis-anapusyben-iskeliavusiems https://aina.lt/janina-survilaite-atmintis-anapusyben-iskeliavusiems/#respond Tue, 19 Feb 2019 02:57:26 +0000 https://aina.lt/?p=79126 Naujiena Janina Survilaitė „ATMINTIS ANAPUSYBĖN IŠKELIAVUSIEMS“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Janina Survilaitė (Atsiliepimai apie Istoriko publicisto Juozo Brazausko knygą „Mano kelias“, 2018) 2018 metais išleista istoriko publicisto Juozo Brazausko knyga „Mano kelias“(208psl.)- patvirtina, kaip 18-19 amžiaus lietuvių tautos klasikai sėkmingai gali peržengti  21-jo moderniosios/postmoderniosios  lietuviškos kūrybinės erdvės ribas… Dar daugiau: ant jų pečių tebesilaiko sveikasis mūsų tautinės literatūros pradas. Juozo Brazausko biografinių apybraižų knyga skirta …

Naujiena Janina Survilaitė „ATMINTIS ANAPUSYBĖN IŠKELIAVUSIEMS“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Janina Survilaitė „ATMINTIS ANAPUSYBĖN IŠKELIAVUSIEMS“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Janina Survilaitė

(Atsiliepimai apie Istoriko publicisto Juozo Brazausko knygą „Mano kelias“, 2018)

2018 metais išleista istoriko publicisto Juozo Brazausko knyga „Mano kelias“(208psl.)- patvirtina, kaip 18-19 amžiaus lietuvių tautos klasikai sėkmingai gali peržengti  21-jo moderniosios/postmoderniosios  lietuviškos kūrybinės erdvės ribas… Dar daugiau: ant jų pečių tebesilaiko sveikasis mūsų tautinės literatūros pradas.

Juozo Brazausko biografinių apybraižų knyga skirta prisiminti iškilias lietuvių kultūros asmenybes: kunigą ir poetą Antaną Strazdą, rašytoją Joną Biliūną, kunigą filosofą, literatūros kritiką Aleksandrą Dambrauską (Adomą Jakštą), poetą modernistą Kazį Binkį. Knygoje nuosekliai atspindimi jų gyvenimo ir veiklos faktai, pabaigoje pridedant puokštę daugeliui jau pamirštų vardų: J. Petrėno, S. Šemerio, J. Tysliavos, A. Žlabio- Žengės ir kitų, visas jėgas atidavusių lietuvių tautos kultūriniam  iškilimui ir išlikimui.

Biografinių asmenybių aprašymo tekstas alsuoja prisikėlimu, istoriniu teisingumu ir tikslumu. Naujasis Lietuvių tautos atgimimas po 100 metų atveria duris į anapusybę iškeliausių tautos pranašų nuopelnus, subtiliai susisiekia su jų  nemirštamu kūrybiniu sąskambiu tautos tradicijų gelmėse arba, jei norite, net šių dienų naujai atgimusios Tėvynės kūrėjų  pasiekimais ar skauduliais…

Autorius parodo, kad tuos, anapusybėn išėjusius, mylėti, gerbti ir iš jų  mokytis yra už ką ir niekada nevėlu… Net ateities  tėkmėje jie bus mėgiami ir vertinami: tad pasilikime jų šviesos apšviesti, jų vidinio grožio, doros ir tikėjimo palaiminti.

Autoriaus atsakomybė vaizduoti tautos auksinį literatūrinį palikimą, rodo  kruopštus atsidavimas garbingai istoriko profesijai, o jo  pasirengimo  šiam dideliam darbui pamokos pateikiamos ilgame panaudotos literatūros sąraše. Istorikui galima pavydėti patriotinio švarumo renkant žinias iš įvairių istorinių šaltinių ir siekiant, kad aprašomųjų asmenybių paveikslai pasipildytų naujomis, dar niekur neskelbtomis žiniomis, naujai  sušvistų  pilko praėjusio šimtmečio danguje išskirtinės vaivorykštės  spalvomis…

Antanas Strazdas kunigas ir poetas, baudžiauninkų sūnus  – viena šviesiausių ir spalvingiausių asmenybių lietuvių literatūros bei kultūros istorijoje. Jo gyvenimas buvo tarp realybės ir legendos, jis tas, kuriam dėl neteisybės visada skaudėjo širdį, kurio gyvenimo tikslas – išsaugoti gyvą tikėjimą, gerumą, meilę ir teisybę tapo lyg priesaika Tautai.  Pasakodamas apie Strazdo mokslus, kurie visada buvo humanitarinio ir filologinio profilio, autorius akcentuoja kunigo polinkius gerai mokėti kalbas: lietuvių, lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių, nes jos buvo būtinos formuojantis jo asmenybei to meto visuomeninio pobūdžio įvykiuose.  Strazdo pasaulėjauta išryškėja jo kūryboje, visada besilaikančioje „ prie liaudies kalbos būdo“…

Rašytojo Jono Biliūno gyvenimas buvo trumpas ir dramatiškas.   Pirmosios pamokos slaptoje daraktorinėje mokykloje Jonuką apsaugojo nuo svetimos valdžios mokyklos diegiamos kultūros. Atsisakęs būti kunigu, besimokydamas Liepojos gimnazijoje pradėjo rašyti trumpas  apysakaites ir vaizdelius. Pasirinkęs medicinos daktaro studijas  Tartu universitete tikėjosi padėti neturtingiems, o  savo studentiškuose eilėraščiuose išliejo graudulį dėl Tėvynės Lietuvos vargų…

Aleksandras Dambrauskas slapyvardį Jakštas paveldėjo iš tėvo gimtinės upelio pavadinimo, augo religingoje pamaldžioje  šeimoje, apsuptas dėdžių kunigų, tačiau įsigyti dvasininko profesijos  neskubėjo. Reikia pažymėti, kad istorikas  Brazauskas tyrinėdamas  Adomo Jakšto gyvenimo ir kūrybos vingius visų pirma, atkreipė dėmesį į Jakšto atsidėj imą katalikybės stiprinimui bei atgimstančios tautinės kultūros pamatų formavimui ir nusipelnė būti minimas šalia Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos. Jakšto atsidavimas katalikiškos spaudos darbui po  Spaudos grąžinimo istoriko Brazausko  rašytoje Jakšto biografinėje apybraižoje ypač ryškiai atspindimas ir  pagirtinas.

„Tikras mokslas visada veda vienybėn, meilėn ir santaikon ir su Dievu, ir su žmonėmis…“ –  šį Jakšto pamoksle pasakytą moto autorius palydi  motyvuotais faktais aprašydamas Jakšto susižavėjimą   lietuvio filosofo S. Šalkausko teologijos ir filosofijos vienybės teorija bei Peterburgo universitete Jakštui dėsčiusio Vladimiro Solovjovo pilnutine žinojimo koncepcija. Solovjovas Jakštą patraukė savo aukštu idealizmu, skaisčia tiesos meile, asmens kilnumu. Leisiu sau įsiterpti, kad, kai V. Mykolaitis Putinas 1922-07-22 d. Fribūro (Šveicarija) universitete apgynė savo daktarinę disertaciją: “ Vladimiro Solovjovo estetika“, ją aukštai įvertindamas universiteto rektorius pasidžiaugė, kad dėka lietuvio studento parašytos disertacijos Fribūro akademinei bendruomenei nušvito laimė, pažinti ir įvertinti tokį genialų rytų filosofą apie kurį Vakarų Europoje buvo nedaug žinota…

Jakšto redaguojamo ir leidžiamo žurnalo „Draugija“  puslapiuose buvo ypač gausu recenzijų ir kritikos straipsnių, kuriuose aptariamos visos naujos knygos ir laikraščiai. Adomas Jakštas nemėgo teorinio filosofavimo, jei jis nesiejamas su pasaulėžiūra. Jo kritikos straipsniai ir recenzijos atspindi jo gražią ir didingą pasaulio koncepciją: pirma-  rodyti kūrybos žymes šviečiant  ir keliant krašto kultūrą ir dorą; antra -racionalus estetinių vertybių branginimas. Pagal Jakštą tie kūriniai yra tikrai reikšmingi ir dideli, savyje sukaupię to ar kito tautos istorinio momento charakterį bei pilnatvę. Jakštas bene dvidešimt metų buvo monopolizavęs literatūros kritiką ir gerai įvertintas V. Mykolaičio Putino, B. Sruogos, M Biržiškos… Jakšto  tautinio pašaukimo idėjos susilaukė atgarsio pokario Lietuvoje. Būtų gražu, kad jos iš naujo suskambėtų dabartiniame atgimusios Lietuvos literatūriniame gyvenime, kad neliktų lėkštų pseudokritikų, primityviai įvertinančių kūrinius jų net neskaičius!…

Silpnoji Jakšto pusė atsidengdavo tada, kai jis pakildavo į kovą su visokiais modernistais. Šioje vietoje aš ir pereisiu prie kito pareigingai Brazausko paanalizuoto lietuvių literatūros klasiko

Kazio Binkio  ir  jo veiklos entuziastingai verčiant naujas lietuvių literatūros pradalges „Keturių vėjų“ veikloje, o  Jakštas kartu su Tumu-Vaižgantu vadino pamišėliu, o jo(Binkio J.S.) darbą kliedėjimu ir  su nemažesniu entuziazmu kritikavo.

Atvirkščiai, A. J. Greimas po K. Binkio mirties pastebėjo: “atūžė ir praūžė Keturi vėjai, o vis dėlto po jų ir šviesiau, ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj; pareikalavo mat Binkis: „Pasislinkit į pakraščius, debesys, kad matyčiau sugrįžtančią saulę.“

Labai įdomu „tą grįžtančią saulę“  buvo pajusti 1998 metais, kai     Šveicarijos lietuvių bendruomenės organizuotoje konferencijoje buvo aptarta lietuvių literatų bičiulio Berno universiteto profesoriaus dr. J. Locherio  šveicaro studento Christopho Zürcherio doktorinio darbo knyga „Lietuvių avangardo pavasaris“ ( lietuviškai ją išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998m. Parėmė ŠL Bendruomenė ir šveicariška ProBaltikum parlamentinė organizacija).

Binkio kūrėjų karta buvo atėjusi iš kitos epochos, savaip tarnaujančių savo literatūrinei mūzai, savaip ieškančių meno tiesų, būdo ir stiliaus. Nugriaudėjus pirmojo pasaulinio karo  griaustiniams K. Binkis skelbė: „…supurvintas  mūsų jaunosios kultūros  augmuo vėl tiesias ir leidžia naujų gyvybe trykštančių šakų…“ Tuo laiku Lietuvos valstybė ėmė reikštis, kaip naujas Europos valstybinių šeimų narys. Pasipylė avangardistinių knygelių vainkas…

Kiek pagyvenęs triukšminguose Berlyno ir Leipcigo miestuose Binkis kaupė vakarietišką futuristinę/avangardistinę patirtį, trokšdamas suburti ir išauklėti pajėgią ir kūrybingą Lietuvai literatūros darbininkų pamainą. Nors apie pačio Binkio modernią poeziją Lietuvos spaudoje buvo nedaug diskutuojama, literatūrinė tautos jaunuomenė greitai pajuto futuristų naujumo žavesį ir jėgą. Avangardinio futurizmo banga ritosi vis toliau perkirsdama Lietuvos sienas ir laiką.

1998 metų konferencijoje Berne buvo labai įdomu organizuoti ir dalyvauti diskusijose aptariant  trečiafrotininkų  įnašą mūsų literatūros puslapiuose,  paliudijantį, kaip persirito visas šalies sienas jauno šveicaro  Christopho Zürcherio disertacinio darbo įdirbis minėtoje knygoje…

Pratarmėje „Pavasaris iš vokiškų ir lietuviškų raidžių“ prof. dr. Viktorija Daujotytė  įrašė: „ Kelia nuostabą, kad kitos tautos žmogus gali būti toks dėmesingas lietuvių kultūros tradicijai, gamtiškajai jos linijai, kalbai. Vyksta kalbų ir kultūrų dialogas, toks būtinas mūsų dabartiniam pasauliui.“(p. 8)

Istoriko Juozo Brazausko knyga „Mano kelias“ – dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, skirta  jaunimui ir visiems besidomintiems Lietuvos kultūros istorija  tikrai pasirodė pačiu laiku, yra vertinga, reikšminga ir įdomi. 

Naujiena Janina Survilaitė „ATMINTIS ANAPUSYBĖN IŠKELIAVUSIEMS“ pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/janina-survilaite-atmintis-anapusyben-iskeliavusiems/feed/ 0
Lietuvių literatūros generacijos https://aina.lt/lietuviu-literaturos-generacijos/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=lietuviu-literaturos-generacijos https://aina.lt/lietuviu-literaturos-generacijos/#respond Thu, 07 Feb 2019 11:01:59 +0000 https://aina.lt/?p=78539 Naujiena Lietuvių literatūros generacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kol žmogus gyvena žemėje, tol jis save „bando“. Tai taikoma ir kuriančiam žmogui. Kiekvienas iš jų užima tam tikrą vietą literatūros raidoje. Bandykime pažvelgti į kuriančius žmones generaciniu požiūriu. Kas tai? Ši savoka  nėra dar pakankamai išryškinta. Bendra prasme tai kuriančiųjų žmonių pastangos istorinę tėkmę veikti generaciniu ritmu ( vokiečių meno istorikas Wilhelmas Pinderis). Kitas …

Naujiena Lietuvių literatūros generacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Lietuvių literatūros generacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kol žmogus gyvena žemėje, tol jis save „bando“. Tai taikoma ir kuriančiam žmogui. Kiekvienas iš jų užima tam tikrą vietą literatūros raidoje.

Bandykime pažvelgti į kuriančius žmones generaciniu požiūriu.

Kas tai? Ši savoka  nėra dar pakankamai išryškinta. Bendra prasme tai kuriančiųjų žmonių pastangos istorinę tėkmę veikti generaciniu ritmu

( vokiečių meno istorikas Wilhelmas Pinderis).

Kitas vokiečių  psichologas bei sociologas Wilis Hellpachas teigia: „Ne generacijos kuria idėjas, o idėjos suteikia generacijas ir epochas“.

Jo nuomone, yra beprasmiška ieškoti idėjų istorijoje generacijų veiksnio, nes faktas, kad visuose idėjiniuose sąjūdžiuose yra dalyvavę ir dalyvauja įvairaus amžiaus ir tuo pačiu įvairių generacijų žmonės. Bet tai nereikia suprasti, kad visi tos pačios generacijos žmonės turėtų būti vienodų pažiūrų.  Kai vieni ieško savo kelio, kiti lieka senajame kelyje.  Iš naujai atėjusios generacijos už savo kelią drįsta kovoti tik mažuma, o dauguma lieka sename kelyje.

Taigi generacija yra istorinė savoka. Savo generacijai atstovauja tik tie, kurie savo kūrybinės valios ieško naujo ir tuo pačiu išeina į istorijos varžytuves, tie, kurie imasi pakartoti nebe praeitį,, o paverčia dabartį nauja ateitimi.

Mūsų literatūros pirmąją generaciją sudaro  J. Mačiulis- Maironis ir V. Kudirka. Jie abu buvo tame pačiame tautinio žadinimo kelyje. Bet jie inicijavo dvi skirtingas linkmes.  Maironiui tautinei sąmonei įžiebti kelia didvyrišką mūsų tautos praeitį ir  pasitikėjimą apvaizdiniu teisingumu.  Kudirka tam pačiam tikslui kreipia akis į dabartį, akcentuodamas „šviesą ir tiesą“.  Abu būdami visuomeniški poetai, abu buvo pasinėrę į praktinę visuomeninę ir politinę veiklą.  V.Kudirka  nutiesė kelią liberaliajam pozityvizmui, kuris vėliau susiformavo į valstiečius liaudininkus.  Maironis  buvo vienas ir trijų autorių, kurie paruošė pirmąją krikščionių demokratų partijos programą. Pagrindinis  dvasinio gyvenimo bruožas buvo visuomeninis rūpestis pažadinti tautą iš amžių snaudulio. Tam labiausiai tiko poezija kaip patriotinė pareiga.

Naujai generacija atsirasti galėjo padėti naujų žmonių atsiradimas.  Naujos idėjos ateina su naujomis generacijomis. Generacijų kaita drauge yra ir gyvenimo posūkių versmė. Naujos generacijos ritmas buvo gana skausmingas: tautinis atgimimas- neprilkausmybės metai- tėvynės praradimas. 

Visą trisdešimtmetį nuo pirmųjų tautinio atgimimo dienų iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo užvaldžiusi  Maironio ( g.1862) poetinė asmenybė.  Ją kiek papildo jo vienamžiai: V. Kudirka ( g. 1858) ir  A. Jakštas ( g. 1860).  Būdami blankesni poetai, bet užtat jie buvo visapusiškesnės asmenybės, reikšmingos ir kitose veiklos srityse.Vis trys yra ryškiausi savosios generacijos atstovai.Tauta buvo pažadinta ir parengta laisvės kovai. Ryškiausa buvo kova dėl lietuvių spaudos sugrąžinimo.

Po spaudos draudimo atgavimo iškilo nauji poetai, kurie šaukė nebe kovon, o „širdies paguodai“, t.y  gyventi.  Radikaliai jie į naują kelią poeziją pasuko, kai Maironiui buvo  per trisdešimt metų. Tai buvo Faustas Kirša ( g.1891), Kazys Binkis ( g. 1893),Vincas Mykolaitis- Putinas ( g. 1893), Balys Sruoga ( g. 1896). Jie savo kūrybos brandą  pasiekė Lietuvos Nepriklausomybės metais.

Jie savo vardais paženklino pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Jau ne visuomeniškumas, o asmeniškumas buvo svarbu įsikūnyti valstybinei svajonei. Šviesesnio gyvenimo  imta ieškoti  pačiame savyje. Atsiranda simbolistinio individualizmo kelias. Poezija alsavo ne tautos likimu, o asmeninės laimės rūpesčiu.

Antrame dešimtmetyje atėjo jaunesni kūrėjai : Jonas Aistis (g. 1904),

Salomėja Neris (g. 1904),  Antanas Miškinis (g.1905), Bernardas Brazdžionis (g. 1907) Kazy Boruta (g. 1905) ir kt. . Tai jau buvo atskira lietuvių literatūros generacija po Kiršos- Binkio- Putino- Sruogos eilės.

Trečioji generacija į kūrybinio gyvenimo viešumą išėjo laisvės praradimo dienomis: Juozas Kėkštas ( g.1915), Kazys Bradūnas (g. 1917), Alfonsas Nyka Niliūnas (g.1919), Henrikas Nagys ( g.1920), Vytautas Mačernis (1921).

Kazys Bradūnas dar Vokietijoje puoselėjo viltį parengti ir leisti savosios kartos žurnalą arba almanachą. Taip K. Bradūnas sutelkė savo kartos bendraminčius, kuriems buvo  svarbus ne neidėjinis estetizmas, partinis rendencingumas, bet graži kūrybinių pastangų sintezė kilniam tikslui siekti.

Naujai poetų kartai  tai buvo egzistencinė būtinybė, nes savo išlikimą siejo su tautos išlikimu – per lietuvių kalbą. K. Bradūnas tapo pagrindiniu iniciatoriumi išleisti antologiją „Žemė“(1951). Filosofas  Juozas Girnius parašė almanachui įvadą ir taip tapo žemininkų ideologu. Antrasis almanacho „Žemė“ leidimas išėjo jau laisvoje Lietuvoje 1991 m.

Prieš mus atsiskleidžia visiškai kitas pasaulis. Tai jau nebe asmeniškai intymus pasaulis. Išėjimas iš savęs į objektyvią tikrovę.Tikrasis pasaulis yra ne asmeninis poeto susikurtas, o mūsų visų mūsų bendras pasaulis. Naujų poetų karta  pulsuoja gimtosios žemės praradimo skausmu. Pagrindinis naujos generacijos poezijos bruožas buvo idėjiškumas.

Ne veltui naujieji poetai vadinami minties poetais.V. Mačernis filosofiją pasirinko  pagrindine studijų šaka. Platus dvasinis interesas būdingas ir kitiems poetams. Tam reikšmės turėjo esmingai lūžtanti epocha ( laisvės ir nepriklausomybės praradimas), naujų kelių į ateitį paieška jau ne gimtinėje, o svetimuose kraštuose. Naujų poetų žvilgsnis nukreiptas į žmogų: nebe laimės ilgesys persunkia juos, o žmogaus gyvenimo prasmės žemėje rūpestis. Tai ir išskiria juos nuo ankstesnės kartos poetų.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

 

Naujiena Lietuvių literatūros generacijos pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/lietuviu-literaturos-generacijos/feed/ 0
Mažai žinomas architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis https://aina.lt/mazai-zinomas-architektas-ir-skulptorius-antanas-vivulskis/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=mazai-zinomas-architektas-ir-skulptorius-antanas-vivulskis https://aina.lt/mazai-zinomas-architektas-ir-skulptorius-antanas-vivulskis/#respond Fri, 11 Jan 2019 06:36:01 +0000 https://aina.lt/?p=77013 Naujiena Mažai žinomas architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Savitas architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis ( 1877-1919), pirmasis carinės epochos menininkas iš Lietuvos, baigęs mokslus Vakarų Europoje (Vienos Aukštąją technikos mokyklą ir Paryžiuje Aukštąją  nacionalinę dailės mokyklą.  1908 m. lietuvių skulptorius Antanas Vivulskis susipažino su  Ignacu Janu Paderevskiu. Turėjo Paryžiuje dirbtuvę menininkų kolonijoje Ruch ( „Avilys“) rajone. Lenkas Ignatas Janas Paderewskis užsakė Žalgio mūšio  …

Naujiena Mažai žinomas architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Mažai žinomas architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Savitas architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis ( 1877-1919), pirmasis carinės epochos menininkas iš Lietuvos, baigęs mokslus Vakarų Europoje (Vienos Aukštąją technikos mokyklą ir Paryžiuje Aukštąją  nacionalinę dailės mokyklą.  1908 m. lietuvių skulptorius Antanas Vivulskis susipažino su  Ignacu Janu Paderevskiu. Turėjo Paryžiuje dirbtuvę menininkų kolonijoje Ruch ( „Avilys“) rajone.

Lenkas Ignatas Janas Paderewskis užsakė Žalgio mūšio  500 metų sukakčiai skirtą paminklą. Šis kūrinys vėliau skulptorių ir išgarsino.  Vėliau Antanas Vivulskis lankėsi  I. J. Paderewskio viloje „Riond Bosson: Morges vietovėje, netoli Lozanos. Skulptoriui buvo padaryta džiovos pažeistų gerklų operacija. 1909-1910 m. Žalgirio mūšio paminklą  Antanas Vivulskis kūrė dirbtuvėje Paryžiaus pakraštyje, Jourdan bulvare. Paminklas iškilmingai atidengtas 1910 m.  liepos mėn.

Iškilmių įspūdžius aprašė kun. Juozas Tumas, nors ir kritikavo skulptoriaus pasirinktą lietuvių vaizdavimo būdą, bet žavėjosi menininko profesionalumu („Jei reiktų lietuviams kada nors statyti kokiam nors karžygiui paminklą, tai tik Vivulskis galėtų kaip reikiant jį padaryti“. Taip rašė J. Tumas- Vaižgantasiš iš Krokuvos. Laikraštyje  Viltis1910 m. Nr. 84.

Jau tada buvo manoma, kad jo kūryba neturėtų būti Lietuvoje pamiršta. 1912-1924 m. statoma Šiluvos koplyčia. Tai vienintelis A. Vivulskio įgyvendintas pastatas. Tiesa, 1957-1959 m. sunaikinti Šiluvos koplyčios mediniai prieangiai. 1939 m. sunaikintas Žalgirio paminklas Krokuvoje

( atstatytas 1976 m. ). 1950 m. sovietų Lietuvoje susprogdintas Trijų Kryžių paminklas, pastatytas 1916 m. ( atstatytas 1989 m. birželio 14d. ), 1962 m. uždarius Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią ( pradėta statyti 1913 m. kaip pirmasis Lietuvoje sakralinis pastatas iš gelžbetonio), bažnyčia 1965 m. perstatyta į modernius to meto supratimu… Statybininkų kultūros rūmus.  Taigi sovietmečiu A. Vivulskio kūrybą ir menininko asmenybę gaubė tyla.

Atgimimo metais A. Vivulskio kūriniai tapo užgiaužtos, tačiau gyvybingos kultūros tradicijos simboliais. Jie dabar suvokiama kaip tautą vienijantis dvasinis ir politinis aktas.

A.Vivulskis šalia ‘Žalgirio‘ mūšio paminklo parengiamojo modelio

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

Naujiena Mažai žinomas architektas ir skulptorius Antanas Vivulskis pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/mazai-zinomas-architektas-ir-skulptorius-antanas-vivulskis/feed/ 0
Dailininko Jono Mackevičiaus šeimos istorija https://aina.lt/dailininko-jono-mackeviciaus-seimos-istorija/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=dailininko-jono-mackeviciaus-seimos-istorija https://aina.lt/dailininko-jono-mackeviciaus-seimos-istorija/#respond Sun, 06 Jan 2019 08:21:35 +0000 https://aina.lt/?p=76701 Naujiena Dailininko Jono Mackevičiaus šeimos istorija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kristaus Karaliaus kadroje, žvelgdamas į šį meno kūrinį- freską “Stebuklas ties Polocku” prisiminiau jautrią dailininko Jono Mackevičiaus gyvenimo istoriją. 1954 m.  liepos 25 d. Ravedero kantone mirė žymus lietuvių dailininkas, akvarelistas Jonas Mackevičius (1872-1954), gimęs Raguvoje, Panevėžio apskrityje. 1901 m. baigęs Peterburgo dailės akademiją, žinias gilino keliose Europos dailės mokyklose, daug keliavo. 1907 m. dalyvavo …

Naujiena Dailininko Jono Mackevičiaus šeimos istorija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Dailininko Jono Mackevičiaus šeimos istorija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Kristaus Karaliaus kadroje, žvelgdamas į šį meno kūrinį- freską “Stebuklas ties Polocku” prisiminiau jautrią dailininko Jono Mackevičiaus gyvenimo istoriją.

1954 m.  liepos 25 d. Ravedero kantone mirė žymus lietuvių dailininkas, akvarelistas Jonas Mackevičius (1872-1954), gimęs Raguvoje, Panevėžio apskrityje. 1901 m. baigęs Peterburgo dailės akademiją, žinias gilino keliose Europos dailės mokyklose, daug keliavo. 1907 m. dalyvavo pirmoje lietuvių dailės parodoje, vėliau įstojo į Lietuvos dailės draugiją. 1924-1929 m. gyveno Kario saloje ( Italija), 1929-1940 m. dirbo Kauno Meno mokykloje, dėstė akvarelę ir piešimą. Artėjant sovietų armijai, 1944 m. pasitraukė į Vakarus ir apsigyveno Šveicarijoje.

Buvo tradicinio akademinio realizmo atstovas, linkęs į romantizmą, kai kuriuose jo kūriniuose, ypač Kaprio saloje tapytuose, jaučiama impresionizmo įtaka. Jo drobė “Alėja”(1924 m.) yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje.

Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos narė Irena Augevičiūtė, 1940 m. ištekėjusi už Šveicarijos konsulo Lietuvai F. Kaestli, dirbusio Kaune Šveicarijos generaliniame konsulate,  rašiusio apie lietuvių- šveicarų bendradarbiavimą. Ji pasakojo, kad  anksti miręs jos brolis gydytojas Kostas Augevičius dar prieškario Kaune  buvo vedęs dailininko dukterį Stasę Mackevičiūtę, su ja sulaukė dailininko anūkės- dukters Arianos.

Sovietams okupavus Lietuvą ir uždarius Šveicarijos konsulatą,  Kaestli šeima apsigyveno Šveicarijoje. 1944 m. šeima susilaukė sūnaus, tėvai jam išrinko lietuvišką vardą – Vytis. Diplomatas kurį laiką dirbo  Berne Šveicarijos Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau Šveicarijos pasiuntiniu Kroatijoje. 1947 m. diplomatui teko keliauti į Kanada, į Šveicariją sugrįžo šeima tik vyrui išėjus į pensiją 1960 m.

Tuomet Irena Kaestli pasinėrė į Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklą. Jos tėvas gydytojas Jonas Augevičius tarpukario metais dirbo Kėdainių miesto ligoninės vyriausiuoju gydytoju, vėliau Kauno klinikų gydytoju, po karo dirbo gydytoju Vilio miestelyje, mirė 1954 m. Jo sūnus Kostas Augevičius ėjo tėvo pėdomis, dirbo gydytoju. Mirė 1972 m., palikdamas žmoną gydytoją Stasę Mackevičiūtę- Augevičienę ir du vaikaičius Sandrą ir Joną.

Irena Augevičiūtė- Kaestli mirė 2008 m. sausio mėn. Atminimo Mišias Vasario 16-osios paminėjimo dieną Šveicarijos lietuviai išklausė Ciuricho Lurdo Mergelės Marijos bažnyčioje, koncelebruojant iš Vatikano atvykusiam Vatikano lietuviškosios Kolegijos rektoriui monsinjorui Petrui Šiušiui. Gedėjo ir Irenos Augevičiūtės- Kaestli sūnaus Vyčio Kaestli šeima.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

Naujiena Dailininko Jono Mackevičiaus šeimos istorija pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/dailininko-jono-mackeviciaus-seimos-istorija/feed/ 0
Šiandien vėl mums reikalingas Vincas Kudirka https://aina.lt/siandien-vel-mums-reikalingas-vincas-kudirka/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=siandien-vel-mums-reikalingas-vincas-kudirka https://aina.lt/siandien-vel-mums-reikalingas-vincas-kudirka/#respond Mon, 31 Dec 2018 10:32:20 +0000 https://aina.lt/?p=76489 Naujiena Šiandien vėl mums reikalingas Vincas Kudirka pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2018 metų pabaigoje, gruodžio 31 d., lietuvių tauta minėjo Vinco Kudirkos, kovotojo dėl lietuvių tautos teisių, tautinio atgimimo šauklio gimimo 160-ąsias metines. Minėdami šią garbingą sukaktį prisiminkime pirmojo Vinco Kudirkos eilėraščio atsiradimą. Pirmą savo originalų eilėraštį lietuvių kalba V. Kudirka parašė gana impulsyviai. Tai įvyko 1888 m., kuriant Varšuvos lietuvių studentų draugiją. Metų pradžioje  Vinco …

Naujiena Šiandien vėl mums reikalingas Vincas Kudirka pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Šiandien vėl mums reikalingas Vincas Kudirka pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

2018 metų pabaigoje, gruodžio 31 d., lietuvių tauta minėjo Vinco Kudirkos, kovotojo dėl lietuvių tautos teisių, tautinio atgimimo šauklio gimimo 160-ąsias metines. Minėdami šią garbingą sukaktį prisiminkime pirmojo Vinco Kudirkos eilėraščio atsiradimą.

Pirmą savo originalų eilėraštį lietuvių kalba V. Kudirka parašė gana impulsyviai. Tai įvyko 1888 m., kuriant Varšuvos lietuvių studentų draugiją. Metų pradžioje  Vinco Kudirkos bičiulis, aukštaitis, kilęs iš Utenos apskrities, Kaniukų kaimo, Jonas Gaidamavičius surengė draugams vaišes Užgavėnių proga. J. Gaidamavičius gyveno Varšuvoje su šeima ir turėjo butą. Tad užkvietė kolegas, Varšuvos universiteto studentus, paragauti Užgavėnių… blynų.

Jonas Gaidamavičius buvo energingas, judraus būdo, sumanus, daręs teigiamą įtaką V. Kudirkai, kuris buvo lėtokas. J. Gaidamavičius buvo patriotiškai nusiteikęs, gimtajame krašte bendravęs su aktyviais lietuvybės skatintojais ir literatais kunigais Aleksandru Burba ir Silvestru Gimžausku. V. Kudirka kurį laiką buvo pasidavęs lenkų kultūros įtakai.  Šiame pobūvyje kilo sumanymas steigti Varšuvoje lietuvių studentų draugiją. Kalbėta ir apie 1886 m. sustojusios „Aušros“ atgaivinimą ar apie naujo lietuviško laikraščio steigimą. Pobūvio šeimininkas pasakė patriotišką kalbą, jog reikia visiems būti tikriems tėvynės sūnumis, nepamiršti jos reikalų ir stengtis kuo galima jai padėti.

Slapta plataus masto patriotinė draugija buvo pavadinta „Lietuva“. Šios draugijos pagrindiniai siekiai (pagal smulkiai parengtą programą) buvo: 1) šviesos platinimas, 2) atgaivinimas ir pakėlimas tautinės dvasios, raštijos ir dailės, 3) ūkio būklės pagerinimas, 4) lietuvybės platinimas.

Šios draugijos vienas iš iniciatorių kartu su Jonu Gaidamavičiumi  buvo Vincas Kudirka. Pirmininku buvo išrinktas J. Gaidamavičius, sekretoriumi V. Kudirka, iždininku J. Kaukas. Įkvėptas draugijos steigiamojo susirinkimo čia pat sukūrė ir paskaitė eilėraštį „Gražu, gražiau, gražiausia“. Šiame eilėraštyje rašytojas prabilo apie reikalingą Tėvynei veiklią meilę. Nuo to laiko ir pats poetas ėmė formuotis kaip patriotinio veiksmo ir pareigos žmogus.

Pirmajame posme pasidžiaugiama tais „lietuviais, kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko“ ir suėję tėvynę garbina ir jai aukojasi. Antrajame posme pripažįstama, kad „nuo žodžių jų širdys taigi neatskirtos“ ir visos lietuvių pastangos turi būti nukreiptos į tėvynę.

Paskutiniajame posme iškeliamas žodžio ir darbų vienybės principas:

“ Gražiausia vienok esti akimis matyti,

Kada širdims ir žodžiams ir darbui atsako,

Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,

Savo tėvynės garbei ne‘pželdina tako.“

V.Kudirkos eilėraščiuose poetinis žodis ne metafora, ne tik poetinis įvaizdis, bet konkreti sąvoka. Pirmajame eilėraštyje randame esmines jo demokratinės minties sąvokas „žodis“, „darbas“, „ garbė.“

Jau po 10 metų kartu su kitais tautinio atgimimo veikėjais aplankiusi sergantį

V.Kudirką Gabrielė Petkevičaitė – Bitė išgirdo pranašiškus žodžius: „Jei teks jums rusų valdžia nusikratyti, turėsite dar sunkesnę kovą, kol savo juodųjų nenugalėsite“.

Taigi šiandien mums vėl reikalingas V. Kudirka. Jis lyg kompasas rodo, kurion pusėn turime savo veikimą lenkti. Mums reikalingas jo veiklios tėvynės meilės, žodžio ir darbų vienybės suvokimas ir praktiniai darbai Tėvynės labui.

 

Istorikas Juozas Brazauskas

Naujiena Šiandien vėl mums reikalingas Vincas Kudirka pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/siandien-vel-mums-reikalingas-vincas-kudirka/feed/ 0
Lietuvos istorija: nuo knygnešio iki emigrantės likimo https://aina.lt/lietuvos-istorija-nuo-knygnesio-iki-emigrantes-likimo/?utm_source=rss&utm_medium=rss&utm_campaign=lietuvos-istorija-nuo-knygnesio-iki-emigrantes-likimo https://aina.lt/lietuvos-istorija-nuo-knygnesio-iki-emigrantes-likimo/#respond Fri, 07 Dec 2018 22:05:11 +0000 https://aina.lt/?p=75287 Naujiena Lietuvos istorija: nuo knygnešio iki emigrantės likimo pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Raseinių kraštas garsus Lietuvos istoriją liudijančiais asmenimis. Užtenka vien paminėti šviesios atminties poetą, eseistą, vertėją, visuomenės veikėją Marcelijų Martinaitį (1936-2013). Dabar atverčiu kitą svarbų istorijos puslapį. Raseinių rajono Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka surengė virtualią parodą „  Lietuvybei skirti gyvenimai“. http://www.raseiniu-biblioteka.s3.texus.lt/lietuvybei-skirti-gyvenimai/ . Šį kartą apie Survilų šeimą. Šeimos istorija yra gyvas Lietuvos istorijos liudijimas. Plačiau verta …

Naujiena Lietuvos istorija: nuo knygnešio iki emigrantės likimo pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
Naujiena Lietuvos istorija: nuo knygnešio iki emigrantės likimo pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

Raseinių kraštas garsus Lietuvos istoriją liudijančiais asmenimis. Užtenka vien paminėti šviesios atminties poetą, eseistą, vertėją, visuomenės veikėją Marcelijų Martinaitį (1936-2013).

Dabar atverčiu kitą svarbų istorijos puslapį. Raseinių rajono Marcelijaus Martinaičio viešoji biblioteka surengė virtualią parodą „  Lietuvybei skirti gyvenimai“. http://www.raseiniu-biblioteka.s3.texus.lt/lietuvybei-skirti-gyvenimai/ . Šį kartą apie Survilų šeimą. Šeimos istorija yra gyvas Lietuvos istorijos liudijimas. Plačiau verta skaityti ir Janinos Survilaitės knygą „Likimo užkodavimas“.

Šiandien grįžtame prie Nepriklausomybės metais keltos idėjos įgyvendinimo: istorijos pažinimas prasideda nuo gimtojo slenksčio pažinimo („Tautinis auklėjimas turi prasidėti nuo šeimos, tėviškės, nuo gimtinės pažinimo“.A. Maceina).

Kiekviena karta kuria sau Tėvynės sampratą. Vaduojantis iš sovietinio palikimo svarbus tautos vertybių ir tradicijų perimamumas. Gyva istorija ir užtikrina šį perimamumą. Labai gražu, kad šis perimamumas remiasi kelių kartų gyvenimo patirtimi.

Senelis knygnešys Martynas Survila

Gimė 1853 m. balandžio 6 d. dvaro kumečio šeimoje. Išmoko skaityti ir rašyti, todėl žandarų protokoluose visur prie jo pavardės pažymėta: „raštingas“ (suprask, „pavojingas“!). Užaugęs dirbo dvare ūkvedžiu, kur susipažino su Ona Pužinskaite ir 1881 m. ją vedė. Nusipirko iš dvaro žemės, pasistatė trobesius ir pavyzdingai tvarkė savo ūkį Eržvilko valsčiaus Varnaičių kaime, dešiniajame Šaltuonos upės slėnyje, prieš jai įtekant į Šešuvį. Dabar ten stovi Atminimo kryžius. Sodyba priklausė Gaurės parapijai, per kurią tiesėsi Garšvų knygnešių kelias.

Trisdešimtmetis M. Survila ėmėsi pavojingo, tačiau Lietuvai reikalingo darbo: gabenti iš Prūsų uždraustas lietuviškas knygas ir per gimines ir bičiulius jas platinti. Jau knygnešystės pradžioje M. Survila užmezgė pažintį su žymiausiu knygnešiu Jurgiu Bieliniu ir kitais Lietuvos knygnešiais, suprato Lietuvai reikalingos spaudos reikšmę.

Martynas Jankus rašė: „Apie 1884 metus, kuomet pasisekė maldų knygas papiginti,  pasirodė pas mane pirmi knygų kontrabandininkai: J. Bielinis, M. Survila, Kazanauskas …“

Pirmą kartą su pilna kuprine lietuviškų knygų Martynas Survila caro žandarų  buvo sulaikytas Tauragės muitinėje 1887 metų lapkričio mėn. ir nuteistas Kauno gubernijos teisme. Porą kartų išsisuko papirkdamas caro uriadnikus, stražininkus ir šimtininkus arbata bei alkoholiu, kurio specialiai pasiimdavo, kad „palakintų caro šunis“.

Knygnešys Martynas Survila dažnai atliko ypač pavojingas žvalgo pareigas, kurių privalumai: geros akys, kad tamsoje gerai matytų; gera klausa, kad iš tolo gerai girdėtų; gera uoslė ir gera orientacija, kad naktį žinotų, kur einąs. Eidavo nežinomais laukais, miškais, javais, nešienautomis rasotomis pievomis, raistais ir pelkėmis, kuo platesniu ratu aplenkdamas caro žandarų pasienio postus.

Sunkioje kuprinėje per prūsų sieną pavojingai parneštų knygų platinimas reikalavo sveikatos, pasitikėjimo, slaptumo, tačiau patrioto lietuvio siela troško, jog tauta neliktų be lietuviško rašto, jog vaikai ir anūkai mokėtų lietuviškai.

Caro žandarų nuolat sekamas, daug kartų areštuojamas ir kankinamas, iš viso 7 metus praleidęs  Archangelsko, Rygos, Sankt Peterburgo, Jekaterinoslavo  gubernijų kalėjimų vienutėse. Savo patriotiškos nuostatos niekada nepakeitė, niekada neišdavė savo idėjos draugų.

Nuotrauka Virginijos Augaitienės.

Nepriklausomoje prieškario Lietuvoje knygenšys buvo gražiai pagerbtas. Jo vardas iškaltas Kauno istorinio muziejaus knygnešių sienelėje, valstybė jam paskyrė nemokamą gydymą. Pašaltuonio kapinėse stovi marmuro paminklas su užrašu „KNYGNEŠYS“ .

Tėvas mokytojas Jonas Survila

Jonas Survila priklauso prie tų pasišventusių Nepriklausomos Lietuvos mokytojų, kurių tiksluose buvo reikšmingiausi tautai darbai: patriotinis  auklėjimas, kokybiškas jaunosios kartos lavinimas ir labdara. Visos pažangios pasaulio šalys tokius pedagogus vadino savo tautos pranašais. Tobula tauta bus tada, kai jos piliečiai bus patriotai, turtingieji pagelbės neturtingiems ir gerą išsilavinimą gaus visi valstybės piliečiai.

Jonas .Survila gimė 1899 sausio 31d. Raseinių apskrityje, Batakių valsčiaus Varnaičių kaime knygnešio Martyno Survilos šeimoje. Pradinę mokyklą baigė Batakiuose, o 1919 m. įstojo į Raseinių gimnaziją. Baigęs gimnaziją, 1922 m. įstojo į Tauragės mokytojų seminariją, vėliau baigė Kauno mokytojų seminarijos aukštuosius pedagoginius kursus. Išvyko mokytojauti į Šakių apskritį.

1928 m. Lietuvos vyriausybė patvirtino privalomą vaikų pradinės mokyklos lankymą. J. Survila sugrįžo į gimtųjų Raseinių apskritį ieškoti galimybių steigti pradinių mokyklų tinklą. Jo pastangomis buvo įkurtos ir sėkmingai veikė Paišlynio, Pašaltuonio, Alėjų, Kalnujų pradinės mokyklos. Bendraamžiai Survilą apibūdino kaip pedagoginės profesijos meistrą, besiremiantį žymių Europos pedagogų patirtimi ir savo veikloje matantį viso savo gyvenimo prasmę.

J. Survilos bendradarbiavimas su vadovėlių pradinėms klasėms sudarytoju Jonu Murka  davė gražių rezultatų. Mokytojas praktikas   rengė programas, vadovėlius, vaizdines priemones, metodinius pedagoginius leidinius, jo galimybės įžvelgti galutinius rezultatus likviduojant neraštingumą pakėlė ne tik Raseinių, bet ir Lietuvos švietimo sistemą.

Patriotinį jaunimo auklėjimą J. Survila suprato žymiai plačiau. Pastebėjęs, kad Lietuvos žemdirbystei pakelti reikia pažangių ūkininkavimo būdų, jis organizavo jaunųjų ūkininkų kursus viso rajono jaunimui. Už tai, kad Raseinių ūkininkai pradėjo auginti pirmarūšes daržoves, vaismedžius, vaiskrūmius, javus, veisti naminius gyvulius, paukščius (pvz.: Pekino antis, didžiąsias baltąsias žąsis ar linus „Vaižgantas“), turi būti dėkingi  savo mokytojui Jonui Survilai.

Mokytojo dosnumą pagelbėti kiekvienam neturtingam ir nelaimingam savo mokiniui būtų sunku aprašyti net keliolikoje puslapių. Ariogaloje gyvenantis Marijonas Globys „Naujo ryto“ korespondentui Barevičiui pasakojo: „<…> Mūsų mokytojas Jonas Survila buvo nuostabus žmogus. Mes jo laukdavome kaip kažin ko brangiausio. Jis mus šelpė ir išmokė ne tik rašto. Dabar jo dėka galiu rišti knygas, išmokau auginti, prižiūrėti, skiepyti vaismedžius. <…> Dovanodavo sąsiuvinius, knygas…“

Okupavus Lietuvą, 1940 m. lapkričio mėn. mokytojas Jonas Survila buvo areštuotas, o 1941 m. nuteistas mirties bausme – sušaudyti. 2003 m. Lietuvos Respublikos  Aukščiausiasis teismas jam pripažino Laisvės kovotojo statusą.

Anūkė pedagogė ir rašytoja

Janina Survilaitė priklauso tai lietuvių kartai, kuri 50 metų niekam negalėjo atskleisti savo kilmės nuo gimimo iki senatvės ar mirties. Jos  pase įrašyta krikšto data 1941 m. sausio 2 d., o ne gimimo (1940-12-19).

Enkavėdistų suspardyta nėščia jos motina pagimdė anksčiau, todėl geraširdis Kalnujų klebonas Antanas Brazaitis tiesiog nenorėjo gimusios Janinos vieneriais metais „pasendinti“…

Kaip tėvas, Raseinių rajonui daug nusipelniusio pedagogas, kuris Kalnujų mokykloje 1940-11-08 buvo areštuotas, dukra nematė. Jis jau sėdėjo Raseinių kalėjime už pasipriešinimą sovietų okupacijai, o 1941 birželio mėn., prasidėjus vokiečių – sovietų  karui, iš Raseinių kalėjimo išvežtas į Rusijos gilumą ir per dukros vienerių metukų gimtadienį (1941-12-19) už kontrrevoliucinę veiklą sušaudytas Orenburgo kalėjime.

Kur dingęs Tėvas, šeima nežinojo 50 metų, kol dokumentai apie jo mirties nuosprendžio ir įvykdymo datą 1993 metais buvo parvežti į Lietuvos  gyventojų Genocido ir rezistencijos tyrimo  centro archyvus.

2003 metais tėvui mokytojui Jonui Survilai Lietuvos Respublikos  Aukščiausiasis teismas pripažino Lietuvos laisvės kovotojo statusą, o jo visai šeimai  pripažintas nukentėjusių nuo okupacijos statusas.

Lietuvai atgimus, tokie dokumentai yra brangiausi visoms okupantų iškankintoms ir išžudytoms lietuvių šeimoms, tik gaila, kad atgimusios Lietuvos valdžios nevertinami. Taip Raseinių rajono  rajono savivaldybė net 3 kartus pasielgė ir su jos tėvo laisvės kovotojo pripažinimo dokumentais.

Pirmieji Janino mokslai buvo Kalnujų pradinėje mokykloje ir Kalnujų septynmetėje, kurias baigė labai gerais pažymiais.

1940–1950 metų laikotarpyje jos šeimą lydėjo skaudžios netektys: okupacinio režimo skriaudos, išvežimo į Sibirą baimės ir pažeminimai, dviejų brolių žūtys nuo minų.Todėl viską labai skaudžiai pergyvenusi, jau iki savo 10-jo gimtadienio daug labiau subrendo, negu jos bendraamžiai.

Iš keturių vaikų, kai 1949 metais į Sibiro kalėjimu buvo nuteistas vyriausias brolis Algirdas, mamai Janina liko vienintelė, todėl ji dėjo pastangas, kad užaugčiau tikra Lietuvos patriotė. Ji  stebisi, kad dar vaikystėje Lietuvos istorija tapo aiški: nuo vyskupo M. Valančiaus laikų skelbiamos idėjos savo išraišką subrendo J. Basanavičiaus ir jo bendražygių tautos Atgimime, o 1918 m. vasario 16-ąją buvo atkurta Lietuvos valstybė. Žinoma, labai daug prisidėjo ir jos senelio knygnešio Martyno Survilos kasdien prisimenami žygiai kovojant už lietuviškos spaudos atgaivinimą.

1959 metais, gavusi atestatą, svajojo studijuoti pedagogikos mokslus Vilniaus institute, tačiau ten stojant reikėjo būti komjaunuole arba gauti iš rajono komjaunimo komiteto rekomendaciją, kad subrendusi politiškai, o ant  jos kaktos buvo parašyta, kad tam nė iš tolo netinkanti…

Klaipėdos pedagoginę mokyklą baigė 1962 metais, gavo paskyrimą į Raseinių rajoną. Raseinių vidurinėje mokykloje išdirbo 19 metų. 1972 metais neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus universiteto istorijos-filologijos fakultetą.

Janinos Survilaitės  gyvenime Lietuvoje buvo dvi santuokos ir dvejos skyrybos, dėl kurių niekada nesigailėjo. Trečioji santuoka įvyko emigracijoje Šveicarijoje, Ciuriche. Ištekėjau už lietuvio išeivio Stanislovo Vaitkevičiaus, per prieškario jaunųjų šaulių bendrą veiklą gerai pažinojusio jos Tėvą ir visą gyvenimą jį prisimenantis,  vakarietišką išsilavinimą turintis tikras Lietuvos patriotas. Jis atstojo Janinai  ir vyrą, ir Tėvą. Santuokoje su juo laimingai iki jo mirties išgyveno 8 metus.

Ciuriche Janina įgijo slaugymo asistentės diplomą. Dešimtis metų  išdirbo Ciuricho milijonierių senelių namuose, patyrė visapusiškai turtinga Žmogaus ir pasaulio pažinimą. To niekada nesuteiks joks pasaulio universitetas.

Patys dėkingiausi ir reikšmingiausi mano gyvenimo metai: vadovavimas Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybai (1998–2006), nuoširdus bendravimas ir atlikti Lietuvai reikšmingi darbai su senąja Šveicarijos lietuvių išeivių karta ir, žinoma, intensyvus kūrybinis laikotarpis.

Per 28-erius gyvenimo Šveicarijoje metus parašė ir išleido 15 knygų, gavo 20 valstybinių ir visuomeninių apdovanojimų, tarp jų Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos, LR Knygnešio draugijos, Pasaulio lietuvių bendruomenės, LR TMID Sidabro ženklą ir Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną.

Nuotrauka iš knygos sutiktuvių Raseinių M. Martinaičio viešoje bibliotekoje ( 2015 m.gegužės 27d.). Iš M. Martinaičio viešosios bibliotekos archyvo.

Apdovanojimais niekada nesididžiavo, tačiau, kai apdovanojimai atspindi jos darbų rezultatą garsinant Lietuvos vardą pasaulyje, tampa lyg paties Dievo dovana. Reiškia, savo mylimam, okupaciją iškentėjusiam kraštui ir gimtajam rajonui gėdos tikrai nepadarė.

Nuo 2007 metų Janina Survilaitė- Lietuvos rašytojų sąjungos narė, turi pripažintą Lietuvos respublikos meno kūrėjo statusą, dešimtimis tūstančių eurų jau skaičiuojanti  savo asmeninę finansinę paramą Tėvynei.

Aukoti neturtingam ir nelaimingam jai yra didžiausias pasitenkinimas ir sveikata. Tą tikrai paveldėjo iš savo Tėvo, kuris pagal jo buvusių mokinių atsiminimus savo mokiniams galėjęs atiduoti savo paskutinį duonos kąsnį…

Gyvenant Šveicarijoje ir matant valstybės vykdomą politiką, matant, kaip vertinamas kiekvienas jos pilietis, manyje pasikeitė gyvenimo tikslo ir prasmės supratimas.

Gaila, kad reikšmingiems ateities tikslams laiko ir jėgų jau liko nedaug. Viską apsunkina ir 2017-02-24 ištiktas smegenų insultas, kurio pasekmes dar jaučia.

Palengvina tik žinojimas, kad Lietuva ir mano rajonas užaugins naujus patriotus, kurie mylės eilinį žmogų ir savo Tėvynei sugebės kurti tikrą šviesią ateitį. Džiugu, kad M.Martinaičio viešoji  biblioteka prasmingai tęsia pasakojimų ciklą apie Lietuvai nusipelniusius žmones iš kartos į kartą perduodančius tautos tradicijas ir vertybes.

 

Pagal Survilų šeimos autobiografinius duomenys parengė istorikas Juozas Brazauskas

Naujiena Lietuvos istorija: nuo knygnešio iki emigrantės likimo pirma pasirode AINA - Aukštaitijos internetinė naujienų agentūra.

]]>
https://aina.lt/lietuvos-istorija-nuo-knygnesio-iki-emigrantes-likimo/feed/ 0