Šeštadienį, kovo 28 dieną, Panevėžį aplankys po pasaulinių kelionių namo sugrįžusi romantinė drama „Renovacija“ ir jos kūrėjai – režisierė Gabrielė Urbonaitė, pagrindiniai aktoriai Žygimantė Elena Jakštaitė ir Šarūnas Zenkevičius. Daugiau nei 30 tarptautinių festivalių aplankęs ir 6 apdovanojimus pelnęs filmas 16 val. bus rodomas „Stasys Museum“ kino salėje. Belaukiant susitikimo su Panevėžio žiūrovais, režisierė G. Urbonaitė dalinasi savo įkvėpimais ir atradimais.

Pagrindinė filmo „Renovacija“ herojė – perfekcionistė Ilona (akt. Žygimantė Elena Jakštaitė), atsikrausčiusi į, regis, iš pirmo žvilgsnio tobulą butą kartu su savo vaikinu Matu (akt. Šarūnas Zenkevičius). Tačiau prasidedanti namo renovacija ir akiratyje pasirodęs Olegas priverčia Iloną suabejoti savo pasirinkimais.

Režisierė atskleidžia, kad renovacija filme – daugiaprasmė metafora. „Perfekcionistei Ilonai viskas privalo būti savo vietose, jai reikia tobulos ramybės darbui. Ir, žinoma, vykstanti renovacija jai labai trukdo. Pati taip jaučiausi, kai mano namą renovavo – berašant filmo scenarijų statybininkai gręžė už lango. Ko gero, visi, kas buvo su tuo susidūrę, tai puikiai supranta.“

„Pradžioje tai labai erzina. Bet kaip ir visi erzinantys dalykai, tai gali kažko išmokyti. Kai pagrindinė herojė pradeda priimti renovaciją ir jos garsus, ji pradeda atsiverti, atsipalaiduoti ir atrasti kitas savo puses – paleisti tą perfekcionizmą ir įsitikinimus, kaip reikia gyventi. Ta už lango vykstanti renovacija ima gręžti iš vidaus ir atskleidžia viduje slypinčias problemas bei kviečia pokyčiui“, – pasakoja režisierė.

Amžiaus virsmai

Režisierė sako savo debiutiniu filmu norėjusi papasakoti apie tai, kas jai pačiai rūpi. „Rašydama scenarijų buvau savo 30-mečio virsme. Atrodė, viskas lyg ir gerai, bet kažkodėl kyla nerimas – turiu idėjų, kurias noriu įgyvendinti, bet kartu jaučiu, kad tai gali neįvykti. Turėjau lūkesčių sau pačiai, kurie ateina ne tik iš išorės – šeimos, visuomenės, bet gal net daugiau iš manęs pačios. Atrodė, nesu ten, kur norėčiau būti. Tuometinė mano būsena prisidėjo kuriant pagrindinę heroję.“

„Kartais manai, kad dar gali viską – keisti karjerą, išbandyti save visokiose veiklose. Tačiau kartu jauti, kad jau dabar reikėtų pasirinkti. Įdomus tas jausmas tarp begalinių pasirinkimų ir laisvės, tarp fakto, kad esi dar jaunas žmogus, ir vidinio ar išorinio spaudimo susitupėti ir būti suaugusiu, – sako ji. – Ta vidinė renovacija nėra baigtinis dalykas, ji niekad nesustoja.“

Žiūrovų reakcijos

Filmui savo kelionę pradėjus prestižiniame Karlovi Varų festivalyje, jis nesiliovė keliauti. „Dar prieš filmavimus daug sau galvojau apie tai, kad filmą reikia daryti su gera energija. Taip mėgavausi procesu, kad net nespėjau pradėti nerimauti dėl premjeros ar festivalių. Žinia apie premjerą A klasės festivalyje atėjo mums dar baiginėjant filmą. O vėliau visi kiti festivaliai… Žinoma, to nesitikėjau – neįmanoma to tikėtis. Ši filmo kelionė viršijo bet kokius lūkesčius. Juolab, kad tokių nė nebuvo, – juokiasi G. Urbonaitė. – Labai gera, kad įvairių šalių žiūrovai pagauna mano humoro jausmą, supranta, jaučia, susitapatina, juokiasi ar net susigraudina. Kūrėjui turbūt nėra geresnio jausmo.“

„Dar smagiau yra tai, kad aš tiesiog kūriau tokį filmą, kokį pati norėčiau žiūrėti – kūriau taip, kad patiktų man pačiai ir trims geriausioms mano draugėms. O dabar labai daug žmonių jį atranda – ne tik moterys, bet ir vyrai – auditorija, su kuria kalbuosi po seansų, yra labai plati. Smagu, jaučiuosi suprasta ir išgirsta“, – sako G. Urbonaitė.

„Tokios pilkosios santykių zonos yra įdomios daugeliui. Kai tave traukia žmogus, nors gerai žinai, kad su juo nieko nebus. Arba kai, regis, santykiuose viskas gerai, tačiau kažkas iš vidaus tarsi graužia ir net negali įvardinti, kas. Jei žiūrovas tai yra patyręs arba eina per šias situacijas tuo metu, kai žiūri filmą, jam tai labai rezonuoja“, – pastebi ji.

Apie filmą „Renovacija“

Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje „Renovacija“ G. Urbonaitei pelnė geriausios Baltijos šalių režisierės apdovanojimą, Kyjivo „Molodist“ festivalyje filmas gavo žiūrovų simpatijų apdovanojimą, Liubeko kino festivalyje „Šiaurės šalių kino dienos“ nuskynė geriausio debiuto ir „Interfilm“ žiuri Bažnyčios prizą, už geriausią režisūrą taip pat buvo apdovanotas Araso (Prancūzija) kino festivalyje ir pripažintas geriausiu filmu Sevilijos (Ispanija) festivalio atradimų programoje. Beje, „Renovacija“ tik festivaliais neapsiribojo – filmą į savo repertuarus įtraukė Čekijos ir Ispanijos kino teatrai.

Filme vaidina „Europos kylančios žvaigždės“ („European Shooting Star“) apdovanojimais įvertinti Žygimantė Elena Jakštaitė, Šarūnas Zenkevičius, Aistė Diržiūtė-Rimkė ir įžymus Ukrainos aktorius Roman Lutskyi. Filmo scenarijaus autorė ir režisierė: Gabrielė Urbonaitė, operatorius: Vytautas Katkus, dailininkė: Sigita Jonaitytė, montažo režisierius: Armands Začs, garso režisierė: Iveta Macevičiūtė, kompozitorius: Edvards Broders, kostiumų dailininkė: Monika Vėbraitė, grimo dailininkės: Rūta Padvelskytė, Giedrė Jarockaitė, aktorių atranka: Ugnė Šiaučiūnaitė, Marija Kavtaradze, prodiuserė: Uljana Kim.

Filmo peržiūra ir susitikimas su kūrybine komanda vyks šį šeštadienį 16 val., „Stasys Museum“ kino salėje, Panevėžyje. Bilietus galima įsigyti muziejaus kasoje arba kakava.lt.

Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Latvijos nacionalinis kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, filmą palaiko „Go3“, anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=zOjNAXptkEo

„Legali mūsų paauglystės fantazijų deivė buvo Sabrina“, – juokiasi aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis, prisimindamas pirmąsias savo erotines patirtis. Dar jis galėtų papasakoti apie tai, kaip buvo išvarytas iš kambario, kai kažkas į vaizdo grotuvą įdėjo vaizdo kasetę su erotiniu detektyvu. Tačiau anuomet nė pagalvoti negalėjo, kad ir pačiam teks kino aikštelėje išsirengti, – drabužius jis nusimetė Roberto Kuliūno filme „Nuodas“. 

Kino režisieriaus R. Kuliūno romantinėje, erotinėje dramoje „Nuodas“ yra visko, ko reikia romantinių istorijų gerbėjams – meilės, išsiskyrimų, dramų, išdavysčių, nepaprastos draugystės ir, žinoma, erotikos. Filmas sukurtas pagal Šveicarijoje gyvenančios lietuvių autorės Ilonos Madelaine bestselerį „Nuodas“.

Elzė (Jurgita Jurkutė) iš Šveicarijos į Lietuvą grįžta atostogų. Išsiilgusi draugių ir Lietuvos, gimtinėje moteris ieško tylos ir įkvėpimo kurti. Visa tai Elzė randa atokiame Dzūkijos kaime, kol jame nepasirodo Nojus (Vytautas Rumšas jaunesnysis). Tai ne pirmasis jų susitikimas – su Nojumi Elzė susidūrė naktiniame klube Vilniuje, tačiau kaime gimsta aistra, kurioje susipina geismas, ilgesys ir baimė.

„Nuodas“ žiūrovus vilioja ne tik intriguojančia istorija apie pavojingą trauką, bet ir aktorių J. Jurkutės ir V. Rumšo duetu. Kaip toli išdrįs nueiti gerai žinomi veidai, kai romanas nestokoja erotinių fantazijų.

Nojaus vaidmenį sukūręs V. Rumšas neslepia, kad vaidmuo buvo ne tik kūrybinis iššūkis, bet ir asmeninių ribų testas. Jis sako sunkiai įsivaizduojantis šalia savęs visiškai nepažįstamą partnerę: „Būtų sunku, jei ryšį reikėtų kurti su žmogumi, kurį matai pirmą kartą. Turbūt reikėtų iš pradžių pažindintis, vakarieniauti, kalbėtis. Tai, kad su Jurgita esame pažįstami daugiau nei 15 metų, kad esame vaidinę vienoje scenoje, kad vienas kitu pasitikime, leido jaustis gerai. Nežinau, ar su kuo kitu taip gerai jausčiausi, kaip su Jurgita“.

Prieš filmavimus Vytautas su Jurgita drauge skaitė scenas, mėgino įsijausti, ar tikrai jiems pavyks suvaidinti meilę. Jiems buvo smalsu, kaip režisierius ketina perteikti knygoje perskaitytas intymias scenas. „Mums paaiškino, kad kino versija bus gerokai švelnesnė, nes jei ne, tai filmą tektų rodyti suaugusiems skirtose platformose“, – juokiasi Vytautas.

Vis dėlto ir švelnesnė versija pareikalavo drąsos. Vytautas juokauja: „Nors erotika ir intymumas yra natūralu, bet mūsų Marijos žemėje vis dar esame atnešti gandrų“.

Perteikti erotiką kino ekrane – irgi sunki užduotis. Filmavimo aikštelėje juk būni ne dviese, o su visa filmavimo komanda. Taigi, nusirengti ir bučiuotis turi ne tik prieš partnerį, bet ir prieš visus, kurie filmuoja. „Vaidini meilę, o filmavimo kamera yra vos 15 centimetrų nuo tavo veido, jautiesi tarsi šokį kuriantis choreografas – reikia suprasti, iš kurios pusės bučiuotis, kad ekrane atsidurtų tavo veidas, o ne viršugalvis. Ir dublis ne vienas, ta pati poza vargina, o kartais pradedi nevalingai juoktis, mudviem su Jurgita buvo nemažai tokių situacijų“, – apie filmavimo procesą pasakoja aktorius.

V.Rumšas pripažįsta, kad su savo personažu Nojumi nedaug turi bendra. Galbūt juos jungia gyvenimiškos patirtys, tačiau Vytautas tikrai nėra toks kategoriškas kaip Nojus: „Filme sekame ne Nojaus, o Elzės liniją, Nojus yra tas, kuris padeda Elzei keliauti per jos patirtis. Istorijoje yra kelios vietos, kuriose pasireiškia Nojaus kategoriškumas, man buvo sunku jį suprasti, mano liežuvis taip greitai nenuplaka žmonių, stengiuosi juos suprasti, o ne vertinti ir teisti“.

Aktorius atvirai pripažįsta: jis nenorėtų tapti aktoriumi, kuriam dažnai tenka vaidinti erotines scenas. „Nuodas“ buvo pirmasis filmas, kurio filmavime jam teko išsirengti. „Kine esame žmonių, kurie puikiai tai atlieka, bet man ribas peržengti yra gana sudėtinga. Nusimesti drabužius maudantis ar pirtyje – viena, nematau problemos, mėgstu maudytis be trumpikių, tačiau filmuotis – kas kita.

Vaidmeniui „Nuode“ V. Rumšas ruošėsi ir fiziškai. Aktorius juokauja, kad dėl filmo teko pamiršti gerus ir skanius gyvenimo priedus, pakoreguoti mitybą ir dažniau lankytis sporto klube. „Nors Vaidu Baumila ir netapau, tačiau padirbėjau kaip reikiant, numečiau gal šešis kilogramus“, – išduoda.

R.Kuliūno romantinė erotinė drama „Nuodas“ – jau visuose Lietuvos kino teatruose. Vaidina J. Jurkutė, V. Rumšas jaunesnysis, Kęstutis Cicėnas, Vitalija Mockevičiūtė, Milda Noreikaitė, Milda Gecaitė. Prodiuseriai – „Vabalo filmai“. Filmas rekomenduojamas žiūrovams nuo 16 metų.

Grupė „Biplan“ intensyviai rengiasi grandioziniam koncertui „Biplan 30“ bei pristato naują dainą ir vaizdo klipą. Viena ilgiausiai be pertraukos gyvuojančių Lietuvos muzikos grupių Meilės dienos proga išleidžia naują kūrinį „Nepamiršk manęs“. Dainai buvo nufilmuotas išskirtinis vieno dublio vaizdo klipas. Ši daina skambės ir jubiliejiniame grupės koncerte „Biplan 30“ balandžio 11 d. koncertų salėje „Compensa“ Vilniuje.

Bilietus į šventinį „Biplan“ koncertą „Biplan 30“ galima įsigyti bilietų platinimo platformoje „Shownet.lt“.

Naujoji daina „Nepamiršk manęs“ įrašyta praėjusių metų pabaigoje išleistame naujausiame „Biplan“ albume „Viskas kaip patinka tau“.

„Ši daina gali skambėti labai įvairiai – kaip meilės prisipažinimas ir šlovinimas, bet gali būti išgirsta kaip išpažintis ar net atsisveikinimas. Švelni ir lyriška daina puikiai tinka Meilės dienai“, – sako Maksas Melmanas, tikintis, kad ji ras kelią į klausytojų širdis.

Dainos „Nepamiršk manęs“ vaizdo klipas yra išskirtinis, nufilmuotas vienu dubliu be jokių montažinių kirpimų. Apie jo filmavimą grupės lyderis gali pasakoti nesustodamas, nes procesas nebuvo paprastas. Pirminė idėja buvo nufilmuoti viską vienu dubliu, tačiau netrukus kūrybinė komanda suprato, kad sumanymas gali nepavykti.

Vaizdo klipe M. Melmanas skrieja virš vandens paviršiaus ant elektra varomos banglentės – „eFoil“. Muzikantas daugybę valandų praleido Trakų ežeruose, kol įvaldė lentos valdymo techniką. Deja, pradėjus filmuoti, paaiškėjo, kad gali ir nepavykti įgyvendinti vieno dublio sumanymo. Po daugybės valandų šaltame vandenyje komanda paprašė M. Melmano dar kartą viską pakartoti. Fortūna buvo palanki – paskutinis kartas pavyko.

„Nepamiršk manęs“ klipas nėra vienintelis nepertraukiamu kadru nufilmuotas muzikinis video. Tokiu būdu buvo sukurti dideliais hitais tapusių užsienio muzikos grupių „Radiohead“ („No Surprises“), „Massive Attack“ („Unfinished Sympathy“) ar „OK Go“ („Here It Goes Again“) vaizdo klipai. Lietuvoje tokius vieno dublio vaizdo klipus sukūrė „Beissoul & Einius“ („Smile“), „Junior A“ („Flashbacks“) ir „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ („Į Venesuelą“ ir „Indai“).

„Nepamiršk manęs“ tapo devinta ir paskutine daina iš albumo „Viskas kaip patinka tau“, kuriai buvo nufilmuotas vaizdo klipas arba vizualizacija. Jau šį savaitgalį grupė surengs koncertus pajūryje – šeštadienį, vasario 14 d. įvyks net du grupės pasirodymai Palangos muzikos klube „Vandenis“, sekmadienį, vasario 15 d., koncertas Nidos „Agiloje“.

Balandžio 11 d. „Biplan“ pakvies į šventinį gimtadienio koncertą Vilniaus koncertų salėje „Compensa“.

„Jeigu juokinga – tikrai nereiškia, kad tai nereikšminga. Toks tas gyvenimas. Juokas padeda išsivaduoti, apsivalyti. Žiūrint filmą „Badautojų namelis“ juntamas ne pasišaipymo, o išsigelbėjimo juokas žvelgiant į tą absurdišką tuometinį laikmetį“, – sako aktorius Arvydas Dapšys, šiuo metu rodomame filme „Badautojų namelis“ suvaidinęs televizijos direktorių, kuris okupantams užėmus televiziją netenka darbo.

Šiuo metu vienas žiūrimiausių filmų Lietuvoje Karolio Kaupinio absurdo komedija „Badautojų namelis“ pasakoja apie televizijos diktorę Daivą (Ineta Stasiulytė), kuri vieną dieną su šimtais kolegų netenka darbo. Energinga ir atkakli moteris pasiryžta dėl televizijos padaryti viską. Ji paskelbia bado akciją ir apsigyvena vagonėlyje priešais televizijos pastatus. Prie jos prisijungia ir televizijos direktorius.

Pasak A. Dapšio, kadangi filmas nukelia į 1991-ųjų sausį, su režisieriumi K. Kaupiniu bandoma prisiminti, kokie tuo metu buvome, įjungti prisiminimus, susivokti kas su mumis vyko ir tą būseną perduoti režisieriaus sukurtai istorijai.

„Tuomet buvo panaši emocinė savijauta, kurią jaučia filmo herojai – neapibrėžtumas, prislėgtumas, keistas elgesys. Drabužiai, tokia nerimo kupina nuotaika, niūri atmosfera,  – visa tai itin tikroviškai perteikiama filme „Badautojų namelis“, nors tai nėra dokumentika“, – pasakoja A. Dapšys.

I.Stasiulytės dėstytojas, o dabar – kolega

Daugelį vaidmenų tiek kine, tiek teatre sukūrusiam aktoriui nebuvo sudėtinga įsikūnyti į televizijos direktorių Mykolą, kuris ištaria ir garsiąją filmo šūkiu tapusią frazę: „Gražu svajoti, bet yra realybė“.

„Direktorius bando išlaviruoti tarp savo sąžinės ir situacijos, į kurią pateko. Juk jis galėjo pereiti į kitą pusę, pasirinkti patogesnį gyvenimą, kas jam nebūtų labai svetima. Tačiau kažkas iš sąžinės gelmių jį pastūmėjo pasirinkti badautojų pusę. Jam teko priimti tą realybę ir stoti greta diktorės Daivos“, – šypsosi A. Dapšys.

Kartu su I. Stasiulyte kino filme jie vaidino pirmąjį kartą, tačiau pažįstami jau seniai – aktorius buvo I. Stasiulytės dėstytojas, abu jie baigę Rimo Tumino kursą. „Susitikdavome paskaitose, dabar po daugybės metų tapome kolegomis. Greitai atradome ryšį, nes turime vienodą požiūrį apie vaidybą“, – pasakoja A. Dapšys.

Filmas kaip niekad aktualus

Aktoriaus teigimu, visas sovietmečio fonas buvo nuolatinis absurdas. „Mano pusė gyvenimo prabėgo sovietmečiu. Nepaisant to, kad tai buvo jaunystė, pirmos meilės, atradimai, vis tiek tai buvo sunkus laikas. Galbūt todėl ir mano kartos žmonėms taip rezonuoja „Badautojų namelis“, jis jiems primena tą laikmetį, kurį teko išgyventi. Tuo tarpu jaunoji karta į tuos įvykius žiūri per atstumą, todėl tam tikros situacijos, posakiai, intonacijos ir net drabužiai, jiems atrodo juokingi, nors tai savo kūnu išgyvenusiems žmonėms ten sunkiau įžvelgti humorą“, – sako A. Dapšys.

Jis pastebi, kad nors laikai ganėtinai pasikeitė, žmonės labiau rūpinasi emocine sveikata, tačiau filmas dabar kaip niekad aktualus savo žinutėmis, perduodama žmogiška šiluma.

Be A. Dapšio ir I. Stasiulytės įsimintinus vaidmenis sukūrė būrys garsių lietuvių aktorių – daugelio atradimu tapęs Paulius Pinigis, Albinas Kėleris (TV serialai „Prokurorai“, „Garbės kuopa“), Eglė Mikulionytė, Algirdas Dainavičius, Jelena Kirejeva. Filmo „Badautojų namelis“ pasaulinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje, jis taip pat pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“.

Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, „Eurimages“, Čekijos kino institutas, Latvijos kino centras, „Kūrybiška Europa“, Lietuvos radijas ir televizija.

Penktadienio vakarą Lietuvą pasiekė svarbi naujiena iš JAV – ką tik pasibaigusiame prestižiniame „Sundance“ kino festivalyje Andrius Blaževičius už naujausią filmą „Skyrybos karo metu“ (angl. How to Divorce During the War) pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą. Filmas festivaliui buvo atrinktas iš daugiau nei 16 tūkst. kūrinių iš viso pasaulio, o konkursinėje programoje varžėsi su kitais 9 filmais.

Skelbdama A. Blaževičių geriausiu „World Cinema Dramatic Competition“ režisieriumi, „Sundance“ žiuri jį apdovanojo „už išskirtinį talentą ir užtikrintą režisūrą tamsiai komiškame filme apie gyvenimą karo laikais.“ Pasak žiuri, filme jis subtiliai atskleidė mus visus kankinančius vidinius prieštaravimus, kartu neprarasdamas savo personažų žmogiškumo.

„Man dar sunku tuo patikėti, – šypsosi režisierius A. Blaževičius. – Jau vien patekti į šį festivalį yra didžiulis įvertinimas ir pasiekimas. Matėme, su kokiais stipriais filmais varžėmės „World Cinema Dramatic Competition“ konkursinėje programoje ir džiaugėmės būdami tokioje kompanijoje. Tad būti dar ir apdovanotam – didžiulė garbė ir džiaugsmas. Ačiū visai filmo komandai už šį kelią ir tokį rezultatą – šis apdovanojimas priklauso jiems visiems.“

„Geresnio filmo starto pasaulyje, ko gero, ir negalėjome  norėti, – džiaugiasi prodiuserė Marija Razgutė („M-Films“). – Lietuvių kinas darkart įrodė, koks aštrus, brandus ir tuo pačiu universalus jis yra. „Sundance“ apdovanojimas – dar vienas reikšmingas įvykis ne tik mūsų kino laukui, bet ir Lietuvai kaip valstybei. Tai priminimas, koks svarbus ir galingas įrankis yra kultūra. Turime tai puoselėti ir palaikyti.“

Nuo 1978-ųjų JAV vykstantis legendinio aktoriaus Roberto Redfordo įkurtas „Sundance“ festivalis – vienas svarbiausių kino įvykių pasaulyje. Festivalis iš kitų išsiskiria savo atradimais – „Sundance“ garsėja kaip pirmasis, atrandantis ir pasauliui pristatantis vėliau tarptautinėje kino industrijoje ryškiai sužibančius talentus. Būtent čia buvo pastebėti ir savo tarptautines karjeras pradėjo tokie žinomi režisieriai kaip Q. Tarantino, C. Nolan, C. Zhao, K. Bigelow ir kt.

A.Blaževičiaus filmas „Skyrybos karo metu“ nukelia į 2022-ųjų Vilnių. Aukštas pareigas užimanti ambicinga vadovė Marija atviram pokalbiui apie skyrybas su vyru pasirenka blogiausią įmanomą laiką – dieną prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą. Tad dabar skyrybų procesus jiems tenka išgyventi laviruojant tarp dviejų – pabėgėlių ir vidurio amžiaus – krizių.

Lietuvos žiūrovai filmą „Skyrybos karo metu“ išvys šių metų rudenį. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Marius Repšys ir „Europos kylančios žvaigždės“ („European Shooting Star“) apdovanojimu įvertinta Žygimantė Elena Jakštaitė, taip pat vaidina Amelija Adomaitytė, Indrė Patkauskaitė, Gintarė Parulytė, Larisa Kalpokaitė, Rimantas Bagdzevičius. Filmą Lietuvoje finansavo Lietuvos kino centras, Vilniaus kino fondas, LRT, filmas kurtas bendra gamyba su Liuksemburgu, Airija ir Čekija.

„Skyrybos karo metu“ – trečiasis A. Blaževičiaus filmas. Ankstesni režisieriaus kūriniai – filmai „Šventasis“ ir „Bėgikė“ – Lietuvoje pelnė 8 „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. „Bėgikė“ taip pat gavo geriausio filmo apdovanojimą Rygos kino festivalyje ir geriausio Baltijos šalių prizą Talino „Juodųjų naktų“ festivalyje.

Aktorius Giedrius Savickas ir kino komedijų režisierius Tadas Vidmantas yra tarsi dvi obuolio pusės. Jei nebūtų kurio nors vieno, filmas netektų to, dėl ko žiūrovai į jį traukia būriais, – pastaruoju metu tai labiausiai žiūrimas filmas kino teatruose. „Milijonieriaus jubiliejuje“ Giedrius ir Arvydas Dapšys man – tobulas sūnaus ir tėvo duetas“, – sako T. Vidmantas, o Giedrius priduria, kad vaidmuo šiame filme jam tarsi leido atkurti prarastą santykį su savo tėvu. Jis mirė, kai aktoriui buvo vos aštuoneri.

Turtingas, sunkiai dirbantis ūkininkas Jonas, kurio vaidmenį ketvirtojoje T. Vidmanto komedijoje apie milijonierius sukūrė aktorius A. Dapšys, turi vienturtį sūnų. Paniręs į sostinės bohemą, Giedriaus Savicko personažas Paulius gyvena nerūpestingai, tapo paveikslus ir net negalvoja, kad reikėtų padėti tėvui ar perimti jo ūkį.

Vis dėlto ateina diena, kai nuleidęs galvą sūnus palaidūnas grįžta į namus. Ūkyje jis atranda ne tik tėvą, bet ir jauną, gražią moterį Iloną – tėvo simpatiją. Artėja tėvo jubiliejus, ūkininkas paprašo sūnaus ir naujos mylimosios suorganizuoti jam šventę pagal visas lietuviškas tradicijas.

Pasirodo, kad tėvo mylimoji Ilona – ta pati mergina iš mokyklos, kurią Paulius buvo įsimylėjęs. Kaip palaidūnui pavyks kurti santykius ne tik su tėvu, bet ir jo mylimąja?

Tautinėmis juostomis apkaišytas „Milijonieriaus jubiliejus“ žiūrovą ragina žvelgti giliau – į ypatingą tėvo ir sūnaus santykį, neišspręstus tarpusavio ginčus, niekam nereikalingas lenktynes ir nesumeluotą, stiprų ryšį.

Ir A. Dapšys, ir G. Savickas pripažįsta, kad kino aikštelėje jiedu tapo puikiu sūnaus ir tėvo tandemu, besimėgaujančiu ne tik vaidyba, bet ir bendravimu, pokalbiais kino aikštelėje. „Esame tikrai panašūs“, – tikina jiedu vienu balsu.

Prisiminimais grįžęs į vaikystę, G. Savickas apgailestauja, kad jam pačiam santykio su tėvu nepavyko sukurti: „Norėjau, kad filme tėvą vaidintų A. Dapšys, man jis labai patinka. Nebuvo lengva, tikrai. Savo tėvo neturiu nuo aštuonerių. Kurdamas vaidmenį, galvojau apie tai, kiek daug, augdamas be tėvo, esu praradęs. Matau, kaip mano sūnėnai bendrauja su savo tėvu, mano broliu. Toks įdomus, fainas santykis. Dažnai pagalvoju, kad šie vaikai turi pilną komplektą – mama, tėtis, senelis, močiutė… O mano tėtis mirė mano gimtadienio išvakarėse…“

Aktorius pasakoja, kad kino aikštelėje kartais jautė nuoskaudą, kad per mažai galvojo apie prarastą sūnaus ir tėvo santykį. Vis nebūdavę kada, sako. Grįžti į praeitį neįmanoma, užtat filme Giedrius savo jausmus galėjo perkelti į komedijos personažų santykius, suvaidinti tėvo ir sūnaus prarasto santykio atkūrimą.

„Man visada keista girdėti, kai kas nors nebendrauja su savo tėvu ar mama. Vis galvoju, kaip galima šitaip nevertinti to, ką turi?! Filmas man suteikė progą susigrąžinti santykį, atrasti bendrą kalbą“, – sako G. Savickas.

T.Vidmanto komedija „Milijonieriaus jubiliejus“ – jau Lietuvos kino teatruose. Filme vaidina G. Savickas, A. Dapšys, Renata Kutinaitė, Julius Žalakevičius, Larisa Kalpokaitė, Vaidotas Martinaitis, Dalius Skamarakas, Mantas Bartuševičius.

Po ilgos pertraukos Panevėžys vėl tampa vieno svarbiausių kino renginių Lietuvoje dalimi – jau šią savaitę „Stasys Museum“ kino salėje vyks 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis. Sausio 21–25 dienomis „Stasys Museum“ bus pristatyta trumpametražių filmų programa – nuo tarptautinių festivalių favoritų iki lietuviško kino premjerų ir seansų visai šeimai.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kasmet suburia ryškiausius trumpo metro kino kūrinius iš viso pasaulio, o šiemet Panevėžio publikai pristatoma itin koncentruota ir įvairi programa.

Festivalis Panevėžyje prasidės trečiadienį, sausio 21 d., nominuotų filmų programa, kurioje – Europos kino apdovanojimams nominuoti trumpametražiai filmai, jau spėję pelnyti tarptautinį pripažinimą.

Ketvirtadienį, sausio 22 d., bus rodoma tarptautinė konkursinė programa „Negaliu be tavęs“, nagrinėjanti besiskleidžiančius tėvų ir vaikų santykius, nuo kurių sunku atitrūkti. Tarp penkių programos filmų – Kanų ir Venecijos festivalių nugalėtojai bei kūriniai, kuriuose kiekvienas gali atpažinti save.

Penktadienio vakarą, sausio 23 d., Panevėžyje vyks viena laukiamiausių festivalio tradicijų – „Kino naktis“. Penkias valandas trunkantis seansas kvies patirti intensyvią kelionę per skirtingus žanrus, temas ir nuotaikas, pristatant 19 trumpametražių filmų iš Lietuvos ir užsienio.

Šeštadienį, sausio 24 d., festivalio programa ypač turtinga. Žiūrovai galės išvysti specialiąją programą „Indonezija – tarp vakar ir šiandien“, nagrinėjančią tapatybės, tradicijų ir kaitos temas šiuolaikiniame Indonezijos kine. Taip pat bus rodoma retrospektyvinė programa „Per gyvenimą su kamera: operatoriaus Audriaus Kemežio kūryba“, skirta vienam iškiliausių Lietuvos kino operatorių, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui. Dieną vainikuos nacionalinė konkursinė programa, pristatanti naujausius lietuviškus trumpametražius filmus. Prieš ir po seansų vyks susitikimai su filmų kūrėjais.

Paskutinį sausio sekmadienį, kartu su nemokamu muziejaus lankymu, festivalio organizatoriai kvies ir šeimas. Prieš animacinių filmų seansą vyks kūrybinės dirbtuvės vaikams, o programa „Animaciniai herojai“ džiugins mažuosius žiūrovus nuotykių ir spalvų kupinomis istorijomis.

Festivalį Panevėžyje užbaigs nacionalinė konkursinė programa ir festivalio nugalėtojų programa, kurioje bus parodyti geriausi šių metų trumpametražiai filmai, įvertinti tarptautinės žiuri. Po seanso vyks pokalbis su filmų kūrėjais.

Lankytojai, įsigiję bilietą į bet kurį Vilniaus trumpųjų filmų festivalio seansą Panevėžyje, tą pačią dieną „Stasys Museum“ ekspozicijas galės aplankyti nemokamai. Bilietus į kino seansus galima įsigyti „Stasys Museum“ kasoje.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Daugiau informacijos ir pilna programa: www.filmshorts.lt

Savęs ieškantis ir apie keliavimą kemperiu svajojantis aktorius Sigis – tokį personažą absurdo komedijoje „Badautojų namelis“ kūrė Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Paulius Pinigis. „Sigis – savo natūroje turi komiškumo kodą ir pats filmas yra šmaikštus. Manau, kad daugelio žiūrovų bus priimtas su šypsena, nors pati tema yra rimta“, – apie kitą savaitę į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantį Karolio Kaupinio filmą sako aktorius.

Pasak pirmą kartą vieną iš pagrindinių vaidmenų kine sukūrusio P. Pinigio, nusišypsoti iš visos širdies priverčia humoras, kuris gimsta iš nuoširdumo. Kai personažai patenka į nepavydėtinas situacijas, tačiau jose elgiasi nuoširdžiai ir atvirai tikėdami tuo, ką daro.

Iš augintos barzdos teliko ūsai 

Dėl šio vaidmens aktoriui teko pakeisti savo išvaizdą – pradžioje užsiauginti barzdą, iš kurios kirpimo meistrai sukūrė naują stilių.

„Klaipėdoje baigiau statyti spektaklį ir kitą dieną išvažiavau į „Badautojų namelio“ filmavimą Vilniuje. Buvau pasižadėjęs kelis mėnesius auginti barzdą, o ir plaukai užaugo. Atvažiavau ir iš karto patekau į kirpėjo rankas. Staiga likau tik su ūseliais ir beveik plikas. Tokia greita buvo mano transformacija. Dabar atrodau visiškai kitaip nei filme, abejoju, ar gatvėje atpažintų“, – pasakoja P. Pinigis.

Daugiausiai teatre vaidmenis kuriančiam aktoriui vienas iš esminių iššūkių buvo kino aikštelės specifika, reikėjo priprasti prie taip arti esančių kamerų, pasikartojančių dublių, techninės komandos.

V.Masalskio mokinys

Už aktorystės kelią P. Pinigis dėkingas Valentinui Masalskiui, į kurio kursą jis pateko po ilgų klajonių. Po mokyklos jis įstojo mokytis aktorinio meno į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tačiau mokslų nebaigė. Išvažiavo studijuoti kino meno į Londoną, tačiau ir ten po poros metų metė studijas. Likęs ten gyventi, susirado darbą ir jau ruošėsi likti ten, tačiau išgirdo apie V. Masalskio renkamą kursą ir grįžo į Lietuvą.

„Man patiko V. Masalskio filosofija, kas yra aktorius, koks jo darbas, kaip jį reikia atlikti. Taip įveikiau atranką ir pradėjau studijas. Dabar jau septynerius metus esame kolegos, nes kaip ir jis, esu vaidybos dėstytojas. Be to, vaidinu Klaipėdos jaunimo dramos teatre, o šiuo metu dar ir režisuoju spektaklį Juozo Miltinio dramos teatre Panevėžyje“, – pasakoja P. Pinigis.

Žinomų aktorių būrys

Absurdo komedijoje „Badautojų namelis“ P. Pinigis vaidina kartu su tokiais kino ir televizijos grandais kaip Ineta Stasiulytė ir Arvydas Dapšys. „Ineta labai atviras ir šiltas žmogus, kolegiška. Nors ji Lietuvos masteliu žinoma aktorė, o aš kino debiutantas, tačiau greitai atradome bendrą ryšį“, – pasakoja Sigio personažą vaidinęs P. Pinigis.

Filme pasakojama apie ryžtingą televizijos diktorę Daivą (Ineta Stasiulytė), kuri kartu su kolegomis netenka darbo ir pradeda bado akciją. Prie jos prisijungia direktorius (Arvydas Dapšys) ir dar vienas kolega (Albinas Keleris). „Badautojų namelyje“ vis dažniau apsilanko ir Sigis (P. Pinigis). Filme taip pat vaidina Algirdas Dainavičius, Eglė Mikulionytė, Jelena Kirejeva.

K.Kaupinio absurdo komedija apie ryžtą svajoti ir žmogiško artumo alkį „Badautojų namelis“ kino teatruose – nuo sausio 30 dienos. Filmo pasaulinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje, jis taip pat pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“.

Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, „Eurimages“, Čekijos kino institutas, Latvijos kino centras, „Kūrybiška Europa“, Lietuvos radijas ir televizija.

Apie „M-Films“

2008 m. įkurta ir šiuo metu viena aktyviausių kino gamybos kompanijų „M-Films“ prodiusuoja vaidybinius filmus, sėkmingai pristatomus svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose bei apdovanotus „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Karolio Kaupinio („Nova Lituania“, „Badautojų namelis“), Marijos Kavtaradze („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“, „Skyrybos karo metu“), Vytauto Katkaus („Uogos“, „Svečias“) – filmus, taip pat itin aktyviai dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Romantika, meilė, juokas, nejaukūs pasimatymai, vasariškai šiltas Kaunas, puikus aktorių Ingos Jankauskaitės ir Valentino Krulikovskio duetas – į tokį kiną šią šaltą žiemą panardina trys Kaune gimę ir užaugę kino kūrėjai – režisierius Vytautas Adomaitis, prodiuseris Julius Balašaitis ir scenaristas Matas Vildžius.

Lietuvos kino teatrus vasario 20 dieną pasieks jaukiais Kauno interjerais ir vasaros ežerais alsuojantis trijų draugų romantinis kino filmas „Kai nesitiki“.

„Tai filmas apie nesusikalbėjimus, drąsą ir viltį. Apie tai, kad net tada, kai atrodo, jog neramu, nėra gerų naujienų, už lango šalta, meilė vis dar egzistuoja. Yra tarp mūsų“, – taip   filmą apibūdina ilgametražiniame kine debiutuojantis režisierius V. Adomaitis.

Trys draugai pasakoja daugeliui itin artimą istoriją: netikėtai susitikę du vieniši, suaugusius vaikus turintys žmonės išdrįsta atsiduoti jausmams. Seniai pamirštas meilės jausmas juodu vedžioja klaidžiais ir juokingais, bet daugeliui tokiais pažįstamais keliais. Rašyti žinutę ar nerašyti? Eiti į pasimatymą ar neiti? Atleisti ar prarasti galimybę, kurios daugiau gali ir nebūti?

„Nuo pat pradžių sutarėme, kad tai bus romantinė komedija, – pasakoja filmo scenaristas M. Vildžius. – Lietuvoje sukuriama daug komedijų, tačiau tikros romantinės komedijos, kurioje būtų svarbu ne tik prajuokinti, bet ir atskleisti veikėjų ryšius, jų santykius, neturėjome. Norėjome, kad filmo veikėjai jau būtų užauginę vaikus, mums pasirodė įdomi mintis apie tai, kad metai bėga, o meilė, pasimatymai, įsimylėjimai išlieka tokie pat žaismingi, jautrūs, o  kartais – nejaukūs“.

„Kurdamas filmą, kiekvienam žingsnyje ieškojau to, kas būtų artima, šilta ir jauku man pačiam – ir rinkdamasis aktorius, ir lokacijas, ir muziką. Pagrindinio vaidmens atlikėja I. Jankauskaitė yra harmoningai stiprios moteriškos dvasios, ji geba būti tvirta, bet tuo pačiu – pažeidžiama. Šios aktorės savybės mus įkvėpė sukurti veikėją, kuri yra apsistačiusi ledinėmis sienomis, neleidžiau sau būtų jautriai“, – apie filmo kūrimo procesą kalbėjo režisierius V. Adomaitis.

Jis atskleidė, kad komanda ilgai ieškojo filmui tinkamo muzikinio takelio. Kūrėjai mėgino atrasti muziką, kurios pagrindiniai veikėjai galėjo klausyti tada, kai išgyveno savo pirmąsias meiles, bet tuo pačiu atrasti ir modernius, jautrius, filmo emociją atspindinčius kūrinius.

Įkvėpimo scenarijui vaikinai ieškojo realiuose pasakojimuose, šie filme sulipo į tikrų istorijų ir jausmų rinkinį. „Bent mane prajuokindavo, kai mama pasakodavo apie savo drauges ir tai, kaip joms sekasi eiti į pasimatymus. Visi trys juokaujame, kad šį filmą sukūrėme savo mamoms“, – šypsosi filmo scenarijaus autorius M. Vildžius.

„Smagu, kad filmas išėjo universalus, į jį galime eiti ne tik su mamomis, bet ir su žmonomis ar savo merginomis. Jis tiks ir tėvams su paaugliais ar jau suaugusiais vaikais.  Taip pat poroms – naujoms ir ilgus metus gyvenančioms kartu. Amžius čia neturi reikšmės, net įdomiau pamatyti, kad metams bėgant, baimės išlieka tokios pat ar labai panašios“, – priduria prodiuseris J. Balašaitis.

Filmo kūrėjai sutaria: jiems visiems buvo itin svarbu apie žmogiškumą kino kalba prabilti švelniai ir pagarbiai, o romantinės komedijos idėja kilo iš pastarųjų metų nuotaikų – kaip atsvara pandemijai, karui ir kasdienybėje tvyrančiam nerimui.

„Juk jaučiame, kad aplink daug streso, baimės, nerimo. Tamsu, žmonės pavargę… Ne vienerius metus tai tęsiasi. Neabejojame, kad kinas gali padėti atitrūkti nuo kasdienybės, priminti tikrai svarbius dalykus, leisti drauge pabūti, pasijuokti. Tai – geras ir naudingas laikas“, – neabejoja filmo režisierius V. Adomaitis, pridurdamas, kad visi trys norėjo sukurti filmą, kuris žmones jungtų, o ne juos skirtų. Ir primintų, kad meilė vis dar egzistuoja. Ne tik tarp dviejų žmonių, bet ir šeimoje, tarp artimųjų.

„Aš visąlaik labai norėjau sukurti filmą Kaune. Mieste, kur gimėme ir užaugome. „Kai nesitiki“ istorija vystosi mūsų mieste, smagu matyti tas pačias vietas, pro kurias patys kasdien vaikštome, ir jausti, kad jos savos, gražios ir vertos kino ekrano“, – sako prodiuseris J. Balašaitis.

Trys draugai iš Kauno – Matas, Vytautas ir Julius – baigė vieną mokyklą, kartu augo, kartu  įsitraukė į kino pasaulį. „Šiandien nuoširdžiai smagu matyti, kaip po trylikos metų mūsų filmo veikėjai vaikšto Simono Daukanto tiltu, visai netoli tos vietos, kur ir patys susitikome“, – šypsosi M. Vildžius.

Romantinė komedija „Kai nesitiki“ tapo pirmuoju prodiuserinės kompanijos „Baltas films” pilnametražiu darbu. Iki tol trijulės nariai kūrė individualiai.

„Dirbame demokratiškai, sprendimus priiminėjame kartu, daug tariamės. Neabejoju, kad tai atsispindi ir filme, todėl jis toks žmogiškas, šiltas ir juokingas. Tarsi pasakojantis apie kiekvieną iš mūsų. Tačiau jo nesukūrėme tik trise, dirbo didžiulė komanda – nuostabūs aktoriai, aikštelės darbuotojai, post-produkcijos komanda – jį kūrė, perdavė jausmą. Be jos nieko nebūtume padarę, esame jiems nepaprastai dėkingi“, – teigia prodiuseris J. Balaišaitis.

Romantinė komedija „Kai nesitiki“ visuose Lietuvos kino teatruose – nuo vasario 20 dienos. Filme vaidina I. Jankauskaitė, V. Krulikovskis, Sofija Gedgaudaitė, Deividas Breivė, Leonardas Pobedonoscevas, Ineta Stasiulytė, Vaidas Baumila, Sakalas Uždavinys, Andrius Bialobzeskis, Romuald Lavrynovič, Mantas Bendžius, Anupras Jucius, Šarūnas Zenkevičius. Operatorius – Jaunius Sarapinas, garsistai Giedrius Aleknavičius ir Iveta Macevičiūtė, filmo dailininkas – Daumantas Levickas, kostiumų dailininkė Akvilė Klimavičiūtė, montažo režisierius – Dalius Kalinauskas, spalvų dailininkas – Jonas Sunklodas, muzikos koordinatorius – Vaiper Vitalijus Puzyriov.

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=4mRs-OuGqG0

„Jeigu mano tikslas būtų tik uždirbti pinigų, užsiimčiau kuo nors kitu, kur kas mažiau rizikingu“, – sako lietuviškų komedijų meistras Tadas Vidmantas. Sulaukęs keturiasdešimties ir į kino ekranus išleidęs savo ketvirtąjį kino filmą apie milijonierius, jis prisipažįsta vis dažniau pagalvojantis apie savo gyvenimą ir pasirinkimus. „Turiu daug veiklos, esu išpildęs savo sumanymus ir nežadu sustoti“, – sako kino režisierius.

Nuo šiandien, sausio 9-osios, Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti naujausia T. Vidmanto komedija „Milijonieriaus jubiliejus“.

„Milijonieriaus jubiliejus“ – tik iš pirmojo žvilgsnio dar viena lengva T. Vidmanto komedija. Apkaišyta tautinėmis juostomis, balta mišraine ir ugningais giminaičių santykių pasiaiškinimais, žiūrovą ji ragina žvelgti giliau – į ypatingą tėvo ir sūnaus santykį, neišspręstas tarpusavio kovas, lenktynes ir nesumeluotą ryšį.

Kino aikštelėje G. Savickas ir A. Dapšys tapo puikiu sūnaus ir tėvo tandemu, kuris, atrodo, mėgaujasi ir vaidyba, ir kino aikštele, o ypatingai – šventės scenomis. Filme taip pat vaidina Renata Kutinaitė, Julius Žalakevičius, Larisa Kalpokaitė, Vaidotas Martinaitis, Dalius Skamarakas, Mantas Bartuševičius.

Po premjeros su filmo režisieriumi T. Vidmantu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Tadai, kino ekranuose pasirodo ketvirtoji tavo komedija apie milijonierių reikalus. Atrodo, šį kartą taikai į ūkininkų auditoriją, kurioje tų milijonierių – ne vienas?

Niekada savo filmų netaikau konkrečiai auditorijai. Juk filmai apie superherojus irgi neskirti superherojams. Svarbiausia yra istorija ir tai, kaip stipriai žiūrovas ją išgyvens. O tai, kur veiksmas vyksta, kas yra veikėjai – ne taip jau ir svarbu. Mano darbas – sukelti emocijas.

Ir kokių emocijų, tikiesi, sukels šis filmas?

Geriausi yra tie filmai, kurie sukelia visą puokštę emocijų. Visada tai ir stengiuosi daryti – žiūrovui dovanoti kuo daugiau ir kuo įvairesnių emocijų. Tikrai sunku, nelabai net įmanoma jas įvardinti vienu žodžiu, bet jei būtinai reikia, tada – gerų. Žiūrovas iš filmo turėtų išeiti nešinas gera, šilta emocija. Tokia, kad mielai rekomenduotų filmą draugams ir artimiesiems. Gali reklamuoti filmą kiek tik nori, vis tiek geriausia reklama yra rekomendacijos. O tai žiūrovai daro tik tada, kai filmas jiems patinka.

Filme pajutau ironišką režisieriaus žvilgsnį, atrodo, kad jis turi dvi orbitas. Viena – plika akimi matoma, o į kitą reikia įsižiūrėti…

Bet kuris filmas, turintis potekstę, jau vien dėl to yra įdomesnis už tuos, kurie jos neturi. „Milijonieriaus jubiliejus“ – komedija tik pirmo žvilgsnio. Jame esama temų ir momentų, kurie puikiai tiktų dramai. Manau, man taip nutiks vis dažniau. Branda (šypsosi).

Ironijos filme nėra, sendamas ir pats jos vis mažiau turiu. Tiesą sakant, manau, jei per keturiasdešimtį peržengęs žmogus trykšta sarkazmu ir ironija, jis neteisingai gyvena.

Ar filme norėjai atspindėti keturiasdešimtmečio išgyvenimus ir vidurio amžiaus krizės momentus? Juk pagrindinis personažas – menininkas Paulius – taip pat atsiduria kelyje, kuris jam neteikia nei džiaugsmo, nei naudos…

Klausimas skamba taip, tarsi aš pats būčiau pasirinkęs kelią, kuris man neteikia džiaugsmo (juokiasi). Kurti filmus yra mano mėgstamiausia veikla. Gali būti, kaip tik dėl to vidurio amžiaus krizės pavyks išvengti, juk paprastai ji užkabina savęs neišpildžiusius. Aš daug metų jaučiuosi pilnas veiklos ir tikrai nežadu sustoti. Tačiau iš tiesų, artėdamas prie keturiasdešimties, nori apmąstyti savo gyvenimą ir savo pasirinkimus.

Ar sukurti dar vieną filmą apie milijonierius, uždirbti dar vieną milijoną ir buvo tavo, režisieriaus, tikslas?

Jeigu mano tikslas būtų tik uždirbti pinigų, užsiimčiau kuo nors kitu, kur kas mažiau rizikingu.

Esu profesionalus pasakorius, kaskart noriu papasakoti naują istoriją. Ir papasakoti taip, kaip dar nesu to daręs, nes labai nemėgstu kartotis. O jeigu filmas kinuose surinks milijoną, reikš, kad mano laikas ir pastangos nenuėjo veltui.

Bet to galiu tik nedrąsiai tikėtis, o ne būti įsitikinęs.

Na, bet tu jau žinai, kaip padaryti žiūrimą filmą. Kokios jo taisyklės? 

Nesigilinant į scenarijaus rašymo taisykles ir trumpai: filmas turi papasakoti įtraukiančią istoriją. Pasakoti ją reikia protu ir širdim. Net ir pats nuoširdžiausias filmas be išradingų sprendimų, gero humoro ir originalių momentų gali tapti lėkštu. Lygiai taip pat įmantrus, protingai parašytas, tačiau nuoširdžių emocijų pritrūkęs filmas bus mechaniškas ir plokščias. Taip pat svarbu profesionalūs aktoriai, gera muzika, spalvos, montažas, operatoriaus darbas.

Ar iš savo patirties prisimeni tokių jubiliejų – su tautinėmis juostomis, balta mišraine? Manai, kad ir šiandien tokios šventės taip vyksta? 

Be abejo! Ir prisimenu, ir esu įsitikinęs, kad tebevyksta! Iš pradžių norėjome filmą pavadinti „Giminės balius“. Būtų gana tikslus ir teisingas pavadinimas.

Kodėl jo neliko?

Todėl, kad prisiminėme, jog ūkininkas Jonas yra milijonierius, o šis žodis filmo pavadinime dar niekada nepamaišė (juokiasi).

Jūsų milijonieriaus aplinka nelabai milijonierinė. Ar specialiai rodai žiūrovams geriau pažįstamą buitį? Nes juk tikrai yra ūkininkų, kurių namuose – madingi baldai bei didžiausios meno kūrinių kolekcijos… 

Tikrai taip – esama milijonierių su brangiais, madingais baldais ir meno kolekcijomis, bet yra ir tokių, kurie vaikšto suplyšusiomis kojinėmis. Ne visi, kas turi pinigų, jaučia poreikį juos paversti prabanga. Nežinau, kas ir kada tai pasakė, bet pinigai mėgsta tylą.

Kaip filmui rinkai aktorius? Dapšys – tobulas milijonierius, Giedrius – juokingas, bet kiek senstelėjęs. Ar, rašydamas scenarijų, personažus jau buvai paskirstęs?

Jau gerai nepamenu, kaip ten buvo. Gali būti, kad rašydamas, žinojau, jog vaidins šie aktoriai, gali būti – dar nežinojau. Man jie – tobulas tėvo ir sūnaus duetas, netgi veidai panašūs (juokiasi). Pamenu, per vieną filmavimą abu tai pastebėjo ir pripažino, kad puikiai juos vienas kitam parinkom.

Filme svarbi tėvo ir sūnaus linija. Kiek joje yra asmeninės patirties?

Tik tiek, kad pats esu sūnus ir turiu sūnų. Mano santykis su tėvu yra geresnis nei filmo personažų – Pauliaus ir Jono. Jų ryšys yra filmo emocinė ašis, be jos „Milijonieriaus jubiliejus“ būtų tik juokingas, o dabar yra daugiau.

Pats būdamas tėvu, suprantu, kaip sunku yra būti tobulu. Tiesiog neįmanoma!

Ir man, perfekcionistui, labai sunku šį faktą priimti. Bet jau susitaikiau su mintimi, kad esu ir toliau bandysiu būti geriausias tėvas, koks tik galiu būti. Tikiuosi, to pakaks.

Kiek laisvės suteikei aktorių improvizacijai, kiek leidai jiems kalbėti savo žodžiais, reikšti savo emocijas? 

Visada leidžiu, netgi skatinu! Šis filmas – ne išimtis. Niekada nežinai, kokie spontaniškai pasakyti žodžiai praturtins filmą, suteiks jam naujų spalvų.

Scenarijuje buvo momentas, kai vienas iš personažų turėjo groti armonika. Filmo dailininkei pasirodė, kad armonika yra lūpinė armonikėlė, taigi, teko sceną nufilmuoti su ja. Dėl tokios imporovizacijos, man rodos, ji išėjo tik dar juokingesnė.

Filmavote tikruose tikrų žmonių namuose ir sodybose. Ką filmui suteikia tokios lokacijos?

Kiekvieną iš filmo lokacijų apžiūrėjau pats, realios lokacijos suteikia gylio. Jei namas gyvenamas, jį filmui išnuomoję žmonės tuo pačiu išnuomoja ir savo istoriją. Daiktus, tapetus, paveikslus ant sienų. Šios mažos detalės virsta personažų gyvenimo detalėmis.

Užaugai nedideliame Širvintų miestelyje, bet gal turėjai senelių ar giminių kaime? 

Pirmuosius penkerius savo gyvenimo metus augau Šešuolėlių kaime, Širvintų rajone. Kai esi mažas, tai ir mažas kaimas atrodo didelis. Labai džiaugiuos, kad ten gyvenau, beveik gamtoje: lipdavome į medžius, maudydavomės prūde, važinėdavom vežime, kurį traukė kaimyno Jono arklys.

Vėliau persikėlėme į Širvintus, patį pakraštį, irgi beveik kaimą. Vasaras leisdavau pas pusbrolius Kunigiškiuose, Tauragės rajone. Kaimas man yra graži ir miela vieta, savo filmuose jį taip ir stengiuosi parodyti. Todėl visada filmuojame vasarą, kai jis atsiskleidžia visu gražumu.

Kaip manai, ar kaimas stereotipizuojamas šiandien? Ar atskirtis labai ryški?

Tas, kuris žodį „kaimietis“ taria su panieka, o save laiko aukštesne gyvybės forma jau vien dėl to, kad gyvena mieste, yra arba dar nesubrendęs, arba jau piktas žmogus. Taip pat ir tas, kuris miestietį laiko „pasikėlusiu“ vien todėl, kad jis – miestietis. Stereotipai ir etikečių klijavimas yra savimi nepasitikinčių žmonių užsiėmimas. O tokių esma ir mieste, ir kaime.

Nieko čia nepadarysi, taip buvo ir taip bus.

„Tokio vaidmens neturėjau nuo mokyklos laikų, kai lankiau Telšių dramos teatrą – galima sakyti, kad jo laukiau visą gyvenimą. Filme nepamatysite tokios Inetos, kokią įpratę matyti kino ar televizijos ekranuose. Neabejoju, kad visiems bus staigmena“, – sako ryžtingą televizijos diktorę Daivą absurdo komedijoje „Badautojų namelis“ suvaidinusi aktorė Ineta Stasiulytė.

Nuo sausio 30-osios į Lietuvos kino teatrus atkeliaujantis režisieriaus Karolio Kaupinio filmas „Badautojų namelis“ pasakoja apie ryžtą svajoti ir žmogiškumo artumo siekį. TV diktorė Daiva kartu su šimtais kolegų netenka darbo. Viską dėl televizijos pasiryžusi padaryti moteris paskelbia bado akciją ir kartu su keliais kolegomis apsigyvena vagonėlyje. Laikas eina, BBC ir CNN reporterių nė kvapo, o tušti pilvai gurgia vis garsiau.

„Badautojų namelis“ pasakoja apie žmones, kurie riboja savo svajones. Tai ir yra didžioji paslaptis, kodėl gyvendami šioje žemėje negalime patirti pilnatvės ir laimės. Pažiūrėję „Badautojų namelį“, pasijusite laisvesni“, – neabejoja žinoma aktorė.

Su K. Kaupiniu kalbėjome ta pačia kino kalba

I.Stasiulytė pasakoja, kad K. Kaupinio kūryba susižavėjo jau po pirmojo jo filmo, šešias „Sidabrines gerves“ laimėjusio „Nova Lituania“.

„Aktoriai nuostabiai perteikė savo vaidmenis, buvo juntama režisieriaus ranka. Po premjeros priėjau prie Karolio ir sakau: „Pakviesk mane į kitą filmą“. Jis šyptelėjo, bet nieko neatsakė. Po dviejų metų gavau kvietimą į jo naujo filmo atranką. Daug vilčių neturėjau, bet nuėjau. Nereikia bijoti svajoti ir būna, kad svajonės išsipildo“, – šypsosi aktorė.

Ji atvira, kad kūrybinis procesas, du mėnesius trukusios repeticijos, su režisieriumi buvo nuostabi patirtis. „Mes kalbėjome ta pačia kino kalba, mokiausi kaip aktorė iš režisieriaus, kuris gali įkvėpti, patarti kaip detaliai formuoti vaidmenį. Buvo nuostabu. Karolis sutramdė mano vidinį spirgėjimą,  išraiškas, kurios gimdavo iš įpročio, pristabdė mano bėgimą. Vaidmuo „Badautojų namelyje“ man – labai savas, tai kita, retai matoma mano pusė“, – sako I. Stasiulytė.

Kine kaip gyvenime

Žinoma aktorė pastebi, kad kaip ir filme „Badautojų namelis“, taip ir gyvenime su absurdu visi susiduriame kiekvieną mielą dieną.

„Komedija ir drama visuomet žengia viena šalia kitos. Iš pirmo žvilgsnio tragiška situacija po kažkurio laiko gali tapti juokinga. „Ne“, „negalima“, „neįmanoma“ – frazės, kurios riboja žmones ir tik vėliau ramiai pagalvojęs suvoki kaip absurdiškai save įkaliname, susiauriname mąstymo plotį. O kartais juk pakanka į viską pasižiūrėti su humoru“, – sako I. Stasiulytė.

Apie ryžtą svajoti ir žmogišką artumą

„Badautojų namelio“ filmavimai vyko Vilniuje ir Kaune. Filme vaidina žinomi kino, teatro ir televizijos aktoriai Arvydas Dapšys („Zero 3“, „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“), legendinis Juozo Miltinio teatro aktorius, šiemet Nacionaline kultūros ir meno premija įvertintas Albinas Kėleris (TV serialai „Prokurorai“, „Garbės kuopa“), „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Eglė Mikulionytė, Klaipėdos jaunimo teatro aktorius Paulius Pinigis, daugelį vaidmenų teatro scenoje, TV laidoje „Dviračio žinios“ sukūręs Algirdas Dainavičius.

„Man ypač mielas susitikimas buvo su A. Dapšiu, su kuriuo esame baigę Rimo Tumino aktorių kursą, tik jis kiek anksčiau nei aš. Filme vaidiname kolegas, draugus, su visais aktoriais praleidome daug prasmingų valandų ir labai laukiu susitikimo su jais premjeros metu“, – sako I. Stasiulytė.

K.Kaupinio absurdo komedija apie ryžtą svajoti ir žmogišką artumą „Badautojų namelis“ kino teatruose – nuo sausio 30 dienos. Filmo pasaulinė premjera įvyko Varšuvos kino festivalyje, jis taip pat pristatytas Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“.

Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, „Eurimages“, Čekijos kino institutas, Latvijos kino centras, „Kūrybiška Europa“, Lietuvos radijas ir televizija.

Apie „M-Films“

2008 m. įkurta ir šiuo metu viena aktyviausių kino gamybos kompanijų „M-Films“ prodiusuoja vaidybinius filmus, sėkmingai pristatomus svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose bei apdovanotus „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Karolio Kaupinio („Nova Lituania“, „Badautojų namelis“), Marijos Kavtaradze („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“, „Skyrybos karo metu“), Vytauto Katkaus („Uogos“, „Svečias“) – filmus, taip pat itin aktyviai dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Filmo anonsas

Teatro ir kino aktoriaus Juliaus Žalakevičiaus širdis jau seniai – ne mieste. Ne Vilniaus kamščiuose, renginių šurmulyje ar bohemos vakarėliuose. „Tik laiko klausimas, kada visai apsigyvensime sodyboje“, – prisipažįsta aktorius, kurį kino žiūrovai jau visai netrukus, kitą savaitę po Naujųjų, pamatys kino komedijų meistro Tado Vidmanto filme „Milijonieriaus jubiliejus“.

Sausio 9 dieną juoko ir šmaikščių pokštų pasiilgę žiūrovai išvys jau ketvirtąjį režisieriaus T. Vidmanto filmą apie milijonierius. „Milijonieriaus jubiliejus“ – tautinėmis juostomis, balta mišraine ir giminės santykiais apkaišyta kino istorija – neabejotinai primins lietuviškus giminių susiėjimus, šventes ir balius, kurie linksmai prasideda, tačiau ne visada smagiai baigiasi.

Turtingas, sunkiai dirbantis ūkininkas Jonas, kurio vaidmenį filme sukūrė aktorius Arvydas Dapšys, turi vienturtį sūnų. Paniręs į sostinės bohemą Giedriaus Savicko personažas Paulius gyvena nerūpestingai – kai nori, tapo paveikslus, kai nori, linksminasi. Kai gyvenimas toks linksmas, negi svajosi perimti tėvo žemę ir vairuoti traktorių?

Pagrindinio herojaus Pauliaus geriausias draugas, kurį ir vaidina J. Žalakevičius, apie kasdienybę galvoja kur kas rimčiau. Jis bent jau turi darbą ir butą, kuriame iš savojo išvarytas draugas gali pernakvoti. Ir būtent jo galvoje sukirba mintis, kad gal bičiuliui vis dėlto vertėtų grįžti į kaimą pas ūkininkaujantį tėvą. Kaimo turizmo sodyba ant upės kranto, traktorius, gyvuliai – argi ne romantika?!

Atvykę į kaimą, jiedu šalia tėvo pamato jauną, gražią moterį – tėvo simpatiją. Artėja tėvo jubiliejus, ūkininkas paprašo sūnaus ir mylimosios suorganizuoti jam šventę pagal visas lietuviškas tradicijas.

„Komedija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva ir juokinga, bet joje kalbama ir apie kur kas rimtesnius ir man labai artimus dalykus – gamtos ir žemės šauksmą, kuris jaučiamas mūsų visų genuose. Vienų – silpniau, kitų – stipriau“, – sako Julius.

Jis pats – vilnietis, visą gyvenimą praleidęs dideliame mieste, į Tauragę, pas senelius ar prie jūros  išvykdavęs tik vasaromis. Vienas turistinis žygis jam įstrigo ilgam. Buvo tada gal šešiolikos. Kol draugai miegojo, jis pasisiūlė nepažįstamai, šalia upės gyvenusiai močiutei suskaldyti malkas. „Matytumėt, kaip ji apsidžiaugė, blynų man iškepė, pieno atnešė, patyriau tikrą žmogaus svetingumą. Gal jau tada mano genuose buvo įrašyta, kad norėsiu gyventi kaime“, – šypsosi.

Sodybą Julius su žmona Ramona nusipirko prieš dvejus metus. Dar reikės nemažai darbų padaryti, kol ji taps nuolatiniais namais, tačiau mintis kirba jau dabar.

„Galvoju, kai įrengsime, ar tik ten nebus mūsų vieta. Dabar namai – ir Vilniuje, ir kaime. Stabdo darbai, o ir visi trys mūsų sūnūs dar lanko mokyklą, bet neabejoju, kad tai – laiko klausimas“, – sako aktorius ir prisimena vaikystėje nenorėjęs dirbti tėvų sode.

„Pasikalbame su žmona, prisimename, kaip tėvai veždavo į sodą, bet metai, panašu, daro savo. Atsiranda vaikai, atsakomybė, pavargsti nuo triukšmo. O ir laikas toks, nestabilus. Gal geriau būti atokiau nuo miesto, turėti sandėliuką, į kurį agurkų gali pasidėti“, – svarsto ir priduria, kad šiandien laikas sodyboje jam – visiška terapija.

Laikas čia dingsta, niekur skubėti nereikia, žolę kad ir visą dieną gali pjauti ar į tekantį upelio vandenį žiūrėti.

Profesine prasme aktoriui gyvenimas atokiau nuo miesto – ne problema. Iš namų miesto centrą per kamščius pasiekia per keturiasdešimt minučių, iš sodybos – gal kiek daugiau, bet ramybė čia tikrai laimi prieš miesto triukšmą. Su spektakliais gastroliuoja po visą Lietuva, todėl didelio skirtumo, iš kur važiuoti, nėra.

Julius patyrė, kad kaime žmonės kitaip bendrauja – paprastai, nuoširdžiai, nesitikėdami naudos, o norėdami nuoširdžiai padėti.

Aktoriaus ir teatre, ir kine kuriami personažai visada turi jo paties. „Nuo savęs juk nepabėgsi“, – šypsosi „Milijonieriaus jubiliejuje“ renginių vedėjo personažą sukūręs Julius.

Personažo bičiulis, ūkininko sūnus dailininkas, blaškosi savęs ieškodamas moteryse ir bohemiškame gyvenime, o jis pats – būdamas šalia nevykėlio draugo. Jo herojus – linksmas, bendraujantis, toks, kuris gali atvirai pasakyti: „Baik blaškytis. Gyvenk ir žvenk. Traktoriai, gyvuliai, kaimo turizmas – kodėl ne?“

Po humoru, lengvu filmo tonu, sako aktorius, slypi daugeliui atpažįstama tema – kaip nelengva kartais atrasti savo šaknis ir vietą, kurioje gera būti.

Kaimas filme rodomas su didžiausia meile. Autentiškos sodybos, tikri, žmonių gyvenami  namai Vilniaus ir Trakų rajonuose. „Girdėjau, kad tą kaimo turizmo sodybą, kurioje filmavome, parduoda. Graži vieta, o ir sentimentų iš filmavimo likę“, – sako J. Žalakevičius.

T.Vidmanto komedija „Milijonieriaus jubiliejus“ Lietuvos kino teatruose – nuo sausio 9 dienos. Filme vaidina Giiedrius Savickas, Arvydas Dapšys, Renata Kutinaitė, Julius Žalakevičius, Larisa Kalpokaitė, Vaidotas Martinaitis, Dalius Skamarakas, Mantas Bartuševičius.

„Atrodo, iš auklių neišlipsiu“, – šypteli teatro ir kino aktorė Eglė Mikulionytė. Jos šypsnyje nusivylimo nėra, – kas jau kas, o patyrusi aktorė žino, kad personažas dažniausiai renkasi aktorių, o ne aktorius – personažą. Teatro gerbėjams pažįstama iš puikaus auklės vaidmens Oskaro Koršunovo spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, dar vieną auklę ji suvaidino psichologiniame kino režisieriaus Igno Jonyno trileryje „Siena“.

E.Mikulionytės vaidmuo I. Jonyno filme – ne iš patogiųjų. Jos personažė nebaigtame įrengti, šalčiu po draugės mirties dvelkiančiame Pamario name prižiūri paauglę Urtę (aktorė Urtė Povilauskaitė). Priežiūra nėra lengva – mergaitė nekalba, savotiškai reiškia jausmus ir kartais netgi kelia pavojų tiems, kurie jos nesupranta.

„Mano auklė jaučia tylią padėką mirusiai Urtės mamai, padėka virsta pareiga. Tokia labai paprasta, žmogiška mechanika – man kažkada padėjo, dabar aš padedu“, – sako Eglė ir priduria, kad būtent tokiose niekur neįtvirtintose pareigose ir atsiveria tikrasis žmogaus veidas.

Ypatingų pastangų kuriant auklės vaidmenį filme, sako, nereikėję. Vaidmuo scenarijaus autoriaus ir filmo režisieriaus I. Jonyno buvo puikiai aprašytas. Tokiais atvejais aktoriui lieka tik nepersistengti.

Ne vaidinti, o būti yra viena mėgstamiausių Eglės kino tiesų. Kurdama vaidmenis ji nekreipia dėmesio į savo emocijas, leidžia atsirasti personažo jausmams, laukia, kol jie atsiras. Dirbti su I. Jonynu buvo lengva. „Aktorius yra tik įrankis režisieriaus rankose. Jei atsiduri gerose rankose, tai ir eini, kaip sakė Hesė“, – teigia apdovanojimų „Kristoforas“, „Auksinis scenos kryžius“ laimėtoja.

Apie filmavimus Pamaryje Eglė pasakoja taip, tarsi kalbėtų ne apie kino aikštelę, o apie to laiko jausmus ir būsenas. Pamarys jai – tarsi kita planeta, Mėnulio šalis, kurioje prieš akis atsiveria laukai, erdvės, horizontai, leidžiantys kvėpuoti pilna krūtine.

„Sienos“ lokacijos Pamaryje – ne šiaip gražios. „Jose atsiskleidžia tylos svoris. Tas, kurį kitų šalių filmuose, ypač šiaurietiškuose, priimame kaip gylį, susiliejimą su gamta, įsižeminimą. Bet mes patys, lietuviai, savajai tylai kantrybės neturime…“ – apgailestauja aktorė ir pasakoja, kad lokacijose šalia marių ypatingai matėsi filmo dailininkų komandos darbas.

Eglė pasakoja dažnai galvojanti apie Šilutę. Ir ne vien dėl vaizdų ir prisiminimų, ji tiesiog norėtų turėti galimybę ten pabūti, daugiau pabendrauti su vietos žmonėmis, juos suprasti ir išklausyti. „Gal taip būčiau naudingesnė nei scenoje“, – svarsto aktorė ir prisipažįsta, kad į galvą vis dažniau šauna mintis apie karjeros pabaigą.

„Man nieko nebereikia, noriu užleisti vietą jaunimui, tegu jie vaidina. Kam savo vaizdu kankinti žmones? Artėju prie tokio sprendimo, bręstu. Man patinka ir teatras, ir kinas, įdomu, bet žinau, kad galima apsieti ir be manęs. Juo labiau, kad niekada nebuvau iš tų, kurie be scenos negalėtų. Galbūt šiandien būčiau daug labiau naudinga važinėdama po Lietuvą ir kalbėdama su žmonėmis apie kultūrą ir laisvę. Gyvename tokiu laiku, kai tylėti nebegalima“, – sako E. Mikulionytė.

Filmas „Siena“ taip pat kalba apie ribas, kurias brėžiame vieni tarp kitų. Ne tik geografines, bet ir vidines.

Po žmonos mirties ornitologas Vilius (aktorius Šarūnas Zenkevičius) vienas lieka auginti paauglę dukrą Urtę. Vieną dieną Vilius partrenkia nuo pasieniečių bėgantį kontrabandininką. Nusikaltėliai priverčia jį pervežti nelegalų krovinį. Kai užduotis įvykdoma, Viliui pasiūloma sekti ne tik migruojančius paukščius, bet ir per valstybės sieną gabenamas nelegalias siuntas. Suviliotas lengvų pinigų ir adrenalino, ornitologas įsitraukia į kontrabandininkų veiklą. Vilius priverstas stoti į akistatą su rizika, moraliniais pasirinkimais ir pačiu savimi.

„Sienoje“ daug dramatiškų įvykių, tačiau režisierius I. Jonynas teigia finale žiūrovui norėjęs perteikti tikėjimą, kad sudėtingi gyvenimo išbandymai gali tapti kelio į šviesą pradžia. „Tai ypač svarbu dabar, kai kasdien esame geopolitinių grėsmių akivaizdoje“, – jis sako.

Savo braižui ištikimas filmo režisierius I. Jonynas filmui svarbius charakterius sukurti pakvietė neprofesionalius aktorius – kontrabandininkų vadeivą įkūnija garsi Lietuvos chorvedė Danguolė Beinarytė, ypatingas vaidmuo atiteko ir VDU docentui, vertėjui Viktorui Bachmetjevui.

Vaidmenis filme taip pat kūrė Laurynas Luotė, Vygandas Vadeiša, Remigijus Bilinskas, Kamilė Petruškevičiūtė, Justina Mikolaitytė ir kiti.  Filmo kūrėjų komandoje – „Baltic  Productions“ prodiuserių suburti naujosios lietuvių kino kartos talentai – filmo operatorius Audrius Budrys, montažo režisierius Darius Šilėnas, kompozitorius Dominykas Digimas, dailininkė K. Balčiūnaitė-Budrienė. Filmo gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=Oz0jTloguy0

Naujausiame kino režisieriaus Justino Krisiūno filme „Laimingos žvaigždės“ teatro ir kino aktoriaus Liubomiro Laucevičiaus personažas ir vėl turi kavinę. „Scenarijų rašau ne aš, personažas yra sukurtas, manęs jame tik tiek, kiek savęs įdedu į vaidmenį“, – sako aktorius, romantinėje komedijoje suvaidinęs švelnų, išmintingą pagrindinio herojaus tėvą Steponą, kuris kartu yra ir išdykęs, nepopuliarius sprendimus priimantis mylimasis.

Vis dėlto šis personažas L. Laucevičiui artimas. „Mudu panašiai žvelgiame į darbą, mums svarbu būti sąžiningiems, skaudu matyti neteisingus aplinkinių pasirinkimus“, – pripažįsta.

Išmintingi patarimai, „Laimingose žvaigždėse“ nuskambėję iš jo personažo lūpų, vertingi ne tik pagrindiniam filmo herojui – talentingam, bet vienišam, sūnų prie jūros auginančiam muzikantui Robertui.

Apie tai, kad filme tėvo patarimai sūnui yra svarbūs, kalba ir L. Laucevičius. „Klausyti, ką sako širdis, verta ir filmuose, ir kasdienybėje. Kiek klaidų išvengtų jauni žmonės, jei klausytų išmintingų žmonių. Nebūtinai tėvų, gal tiesiog labiau patyrusių, daugiau nugyvenusių. Ateina laikas, kai tai suprantame“.

Aktorius teigia, kad dar ir šiandien sudėtingose gyvenimo situacijose jis girdi savo mamos balsą, prisimena iš jos girdėtus patarimus ir pamokymus. Būtent jie padeda apsispręsti.

L.Laucevičiaus personažas toks jautrus dar ir dėl to, kad filmo režisierius J. Krisiūnas prieš pat filmavimus atsisveikino su savo tėčiu. „Tėčio ir sūnaus linija man svarbi, jautri ir itin artima, tikiu, žiūrovai irgi pajus gilius jausmus, kuriuos išgyvena filmo personažai“, – sako režisierius.

Filme „Laimingos žvaigždės“ scenaristai ir režisierius suveda du žmones – talentingą atsiskyrėlį muzikantą Robertą (Justinas Jankevičius) ir televizijos garsenybę Martą (Ineta Stasiulytė). Nuo pirmojo susitikimo prasideda dviejų žmonių kelionė per meilę, išbandymus ir nesusipratimus.

„Ar meilė pajėgi nugalėti likimą? Ar žvaigždės iš tiesų laimingos, kai susitinka du žmonės?“, – tokius klausimus žiūrovams pateikia filmo kūrėjai. Atsakymo į šį klausimą filme ieško ir L. Laucevičiaus personažas.

Septyniasdešimt penkerių sulaukęs aktorius šypsosi: gal tokių sprendimų, kokius filme padarė jo herojus, jis ir nepadarytų, tačiau polėkio ir gyvenimo džiaugsmo jam netrūksta. Gal todėl ir romantinės komedijos žanras jam artimas. „Mes visi kine pasiilgstame šilumos, romantikos, svajonių, gražių susitikimų su gražiais žmonėmis“, – sako aktorius, kuriam meilės filme taip pat netrūks.

Filmo režisierius J. Krisiūnas pasirūpino, kad personažų jausmus atspindėtų ir garso takelis. Jautrų, šviesų ir romantišką jį filmui sukūrė kompozitorius Titas Petrikis.

J.Krisiūno filmo „Laimingos žvaigždės“ premjera Lietuvos kino teatruose – nuo spalio 30 dienos. Gero jausmo romantinėje komedijoje vaidina J. Jankevičius, I. Stasiulytė, puikus Larisos Kalpokaitės ir Mindaugo Capo duetas, Liubomiras Laucevičius, Aldona Vilutytė, Valentinas Krulikovskis ir kiti.

Tikrų žmonių tikros istorijos, aktualios temos ir neišgalvoti scenarijai, pralenkiantys net Holivudo filmus – tokia programa jau laukia žiūrovų festivalyje „Nepatogus kinas“. Iki pat spalio 26 dienos jau 19-ąjį kartą vykstantis renginys neapsiriboja tik kino teatrų ekranais – kiekvieno Lietuvos miesto ar miestelio gyventojai beveik visus festivalio filmus gali žiūrėti namuose, per internetinę kino salę, o į nemokamus seansus lankytojus kviečia virš 330 bibliotekų visoje šalyje.

„Kultūra visuomet turi galią suburti, vienyti ir skatinti dialogą bei tarpusavio pagarbą. Esame prieš bet kokį bandymą dirbtinai eskaluoti konfliktą tarp kultūros renginių sostinėje ir regionuose, šitaip bandant supriešinti žmones. Tai – žeminantis požiūris. Visada siekėme, kad „Nepatogus kinas“ pasiektų ir įtrauktų kuo daugiau žiūrovų – nesvarbu, kur jie bebūtų. Šiandien interneto ir partnerysčių su Lietuvos bibliotekomis pagalba festivalio turinys yra pasiekiamas visiems. Tad kviečiame mėgautis įdomiomis ir įtraukiančiomis realių žmonių istorijomis, kurios įkvepia keisti(s)“, – sako festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

Visoje Lietuvoje filmai yra pasiekiami internetu – virtualioje kino salėje festivalio interneto svetainėje. Joje žiūrovai kviečiami žiūrėti beveik visus šių metų programos filmus, kurie apima plačią temų įvairovę – nuo politinių istorijų iki jautrių asmeninių pasakojimų ar net už fikciją keistesnių dokumentikų. Vien pernai internetu festivalio „Nepatogus kinas“ rinktinius filmus pažiūrėjo virš 10 tūkst. žiūrovų.

Virtualia kino sale žiūrovai gali naudotis per kompiuterį ar mobilųjį įrenginį, kuriame yra interneto ryšys. Į ją patekti lankytojai gali įsigiję festivalio abonementą arba internetinį bilietą į pasirinktą filmą. Po peržiūros filmą įvertinus žvaigždutėmis galima prisidėti prie žiūroviškiausio filmo rinkimų. Tad kiekvienas žmogus tiesiog savo namuose gali mėgautis kruopščiai atrinktais filmais iš viso pasaulio ir jų įtraukiančiomis istorijomis.

Festivalio filmus taip pat galima žiūrėti bibliotekose. Į nemokamas filmų peržiūras lankytojus šiemet kviečia net virš 330 bibliotekų visoje Lietuvoje. Jose galima dalyvauti bendruose kino seansuose arba žiūrėti filmus individualiai bibliotekos kompiuteriuose. Individualioms peržiūroms tereikės darbuotojų suteiktu prisijungimu jungtis prie internetinės kino salės, atsinešus savo ausines (arba pasiskolinus bibliotekos).

O ieškantiems bendros kino patirties, bibliotekos kartu su „Nepatogiu kinu“ kviečia į peržiūras, prie kurių vienu metu jungiasi festivalyje dalyvaujančių Lietuvos bibliotekų tinklas. Kai kuriuos filmų rodymus papildys edukacijos moksleiviams bei virtualūs susitikimai su įdomiais pašnekovais. Festivalyje dalyvaujančių bibliotekų žemėlapį galima rasti ČIA.

Praėjusiais metais „Nepatogus kinas“ į bibliotekas pritraukė gausų lankytojų skaičių – seansuose apsilankė beveik 5000 dalyvių, o vykstant renginiams vienu metu prisijungdavo ir daugiau nei 100 bibliotekų. Aktyviausiai žiūrovai įsitraukė Akmenės, Pasvalio ir Radviliškio rajonų savivaldybėse. Bibliotekų tinklas suteikia galimybę nemokamai atrasti nesuvaidintas istorijas, pasirenkant individualų laiką sau arba įsitraukimą į bendruomenių pasibuvimus.

Festivalio „Nepatogus kinas“ žiūrovai taip pat kviečiami į gyvai vykstančius kino seansus bei renginius Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Alytuje, kur daugelyje kino teatrų yra galimybė mokėti tiek, kiek nuspręs pats žiūrovas – laisvos kainos bilietas padeda atverti duris tiems, kam įprastas kino bilietas yra per brangus. Taip pat festivalis kasmet stengiasi, kad kuo didesnė dalis filmų būtų pritaikyti žmonėms su regos negalia, verčiami į lietuvių gestų kalbą ir subtitruojami SKN (subtitrai kurtiesiems ir neprigirdintiesiems).

Žiūrovai kviečiami tyrinėti visą festivalio programą ir sužinoti daugiau informacijos oficialioje svetainėje, adresu nepatoguskinas.lt bei tinkle dalyvaujančių bibliotekų informacijos kanaluose.

Ruduo – metas, kai sporto aikštelės vėl prisipildo sirgalių šūksnių, o televizorių ekranai – karščiausių rungtynių. Tačiau sporto emocijos neapsiriboja vien stadionais ar arenomis – jos persikelia ir į kino ekranus. Režisieriai pasakoja istorijas apie pergales, pralaimėjimus ir atkaklumą, o mes dalinamės 5 filmų apie sportą rekomendacijomis, kurios patiks ne tik aistruoliams.

1. „Air“ (2023)

Tai ne šabloniškas sporto filmas, o įtemptas pasakojimas apie viziją, riziką ir atkaklumą. Juosta pasakoja apie tai, kaip XX a. 9-ajame dešimtmetyje maža „Nike“ krepšinio batelių padalinio komanda, vadovaujama Sonny Vaccaro (akt. Matt Damon), ryžosi beprotiškai idėjai: visą kompanijos biudžetą skirti vienam jaunam krepšininkui – Michaelui Jordanui. Šis sprendimas sukūrė legendinį „Air Jordan“ prekės ženklą ir visiems laikams pakeitė sporto marketingo pasaulį. Filmas patiks ne tik sporto fanams, bet ir visiems, kuriuos domina verslo sėkmės istorijos.

2. „Nematoma pusė“ (The Blind Side, 2009)

Tikrais faktais paremta drama apie empatiją, šeimą ir galimybę pakeisti likimą. Pasakojimas sukasi aplink Michaelą Oherį – benamį paauglį, kurį priglaudžia Touhy šeima (akt. Sandra Bullock). Jie padeda jam atskleisti sportinį potencialą ir tapti profesionaliu futbolininku. Tai širdį verianti, įkvepianti istorija apie tai, kaip vienas geras darbas gali sukurti didžiausią pergalę – šeimą.

3. „Ford prieš Ferrari“ (Ford v Ferrari, 2019)

Adrenalino kupinas pasakojimas apie lenktynių pasaulį, net jei nesate automobilių sporto gerbėjas. 7-ajame dešimtmetyje „Ford“ meta iššūkį „Ferrari“ Le Mano 24 valandų lenktynėse. Draugystė tarp Carrollo Shelby (Matt Damon) ir Keno Mileso (Christian Bale), atkaklumas bei aistra sportui – tai šios juostos varomoji jėga.
Kad įspūdingai perteiktų greitį ir trasos atmosferą, tokį filmą verta žiūrėti aukštos raiškos ekrane – čia ypač atsiskleidžia Neo QLED televizoriai su „8K AI Upscalling Pro“ ir „AI Motion Enhancer Pro“ funkcijomis, užtikrinantys ryškias spalvas, dar geresnį žemos raiškos turinį ir spartesnį vaizdo atkūrimą – daugiau jokio iškraipymo ir suliejimo.

4. „Milijono vertas kūdikis“ (Million Dollar Baby, 2004)

Tai viena įsimintiniausių sporto dramų, pelniusi net keturis „Oskarus“, tarp jų – geriausio filmo statulėlę.  Filmas pasakoja apie pagyvenusį, užsispyrusį bokso trenerį Frankie Dunną (akt. Clint Eastwood), kuris sutinka treniruoti atkaklią, bet nepatyrusią mėgėją Maggie Fitzgerald (akt. Hilary Swank). Iš pradžių tai atrodo tik dar viena sporto istorija apie ryžtą ir kovą, tačiau filmas virsta gilia drama apie antrą šansą, pasitikėjimą ir sunkiausius gyvenimo pasirinkimus.  Filmas patiks visiems, kurie vertina sudėtingus ir gilius charakterius bei ieško stiprių emocinių išgyvenimų.

5. „Aš, Tonya“ (I, Tonya, 2017)

Tai kontroversiška, bet meistriškai nufilmuota juodojo humoro komedija-drama, pasakojanti apie garsiausią JAV dailiojo čiuožimo skandalą ir jo epicentre atsidūrusią Tonyą Harding (akt. Margot Robbie). Filmas nevengia sunkių temų – visuomenės spaudimo, skurdo ir žiniasklaidos vaidmens skandalo fone – pateikdamas jas per satyros prizmę. Tai ne sėkmės istorija, o žvilgsnis į trapią žvaigždės psichologiją ir visuomenės dviveidiškumą. Jis puikiai tiks tiems, kurie mėgsta netradicinius biografinius filmus.

https://www.youtube.com/watch?v=OXZQ5DfSAAc

Kad šios istorijos paliktų dar stipresnį įspūdį, svarbus ne tik scenarijus ar aktorių vaidyba, bet ir žiūrėjimo kokybė. Didelės raiškos ekranai, tokie kaip „Samsung“ Neo QLED televizoriai su sertifikuota „Quantum Dot“ technologija, užtikrina tikrovišką judesio atkūrimą, spalvų sodrumą ir nepriekaištingą detalumą. Dėl pažangių spalvų atkūrimo, gilaus kontrasto ir tikroviško judesio perteikimo „TÜV Rheinland“ patvirtinimą gavusi „Quantum Dot“ technologija leidžia namuose pasijusti tarsi kino salėje ar net sporto arenoje.

Į Lietuvos kino teatrus šiandien atkeliauja žiūrovų lauktas režisieriaus Vytauto Katkaus filmas „Svečias“. Karlovi Varų kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotą kūrinį jau spėjo pamatyti ir savo įspūdžiais pasidalino Ineta Stasiulytė, Dovilė Filmanavičiūtė, Lukas Malinauskas, Eglė Kernagytė–Dambrauskė, Jonas Trukanas ir Kornelija Anelauskaitė.

„Nepaprastai patiko filmas. Dvi valandas sėdėjau išsišiepusi, paskendusi vaikystės nostalgijoje. Tokia ikoniška Šventoji, tokie bendražmogiškai suvienijantys krislai, kurių nereik gaudyt ir tikėtis – jie patys sminga į širdį ir pažadina tuos vidinius aiktelėjimus „taip taip, viskas mums taip visiems“. Visi vaikomės savo vidinius vaikus, visi alkstam meilės“, – šiltais įspūdžiais dalinasi rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė.

„Labai įspūdinga. Visa istorija papasakota taip, kaip man patinka – labai originaliai, labai kruopščiai. Vytautas veda žiūrovą ir žino, kur. O tai ir yra esmė: kai režisierius žino, kur veda, tu esi saugus ir nori plaukti su juo tuo laivu, kad jis viską aprodytų. Ir kaifuoji nuo kiekvieno kadro, – pagyrų negaili aktorė Ineta Stasiulytė. – Išeinu su mintimi, kad tu gali būti bet kur, bet nuo savęs nepabėgsi. Kur tavo namai, kur tu esi ir kas tu esi? Niekur taip garsiai savęs negali girdėti, kaip po amžinų savęs paieškų sugrįžęs į namus.“

„Žiauriai gerai yra nueiti į dar jaunų, bet jau pripažintų režisierių filmus. Tada jie būna on fire. Vytautą myliu nuo pirmo kurso, – sako aktorius Lukas Malinauskas. – Tai yra čia ir dabar gyvenanti Lietuva su visu savo grožiu, su vėsiu kurortu, kuris juk yra geriau nei lietingas miestas rudenį, ar ne? Bežiūrint filmą, į vaikystę labiausiai nukėlė kurortinis maistas. Ir visi kadrai su jūra. Tas lietuviškas kurorto vaizdelis, aptrupėję geltoni plytiniai pastatai, kur su seneliu važiavome vasaroti. Tas vasarojimas, kai suaugusieji guli, o vaikai nori dūkti. Daug lakstančių vaikų. Prisijungčiau prie jų.“

„Labai gražiai mano vyras pasakė – tai yra jausmo filmas. Čia pasiduodi ramiai tėkmei. Pagavau save, kad per filmą nei karto nepagalvojau apie kažką kito – tiesiog mėgavausi. Tos lėtos scenos – valgo jis tą kibiną, užkanda tais ledais, o tu žiūri besimėgaudamas, niekur neskubėdamas. Gyvename pasaulyje, kuriame bėgam, lekiam, skubam. Ir kaip gerai, kai yra tokie filmai, kurie šiek tiek pristabdo, leidžia pabūti čia ir dabar, pasimėgauti tomis akimirkomis, kurios vyksta kine. Man labai patiko“, – šypsosi TV, radijo ir renginių vedėja Eglė Kernagytė–Dambrauskė.

„Filmas sugrąžino į vaikystę, į tą Šventąją, kur su tėvais ir broliu praleisdavau visas vasaras. Jis leidžia sugrįžti į tą buvusį laiką, tuos medinius namukus, pušis, smėlį – tą lietuvišką pajūrį. Gali pakeliauti į vasarą, su kuria dabar atsisveikiname. Filmas pratęsia vasarą, – pasakoja tinklaraščio „ANE“ kūrėja Kornelija Anelauskaitė. – Vytautas yra labai savitos auros režisierius – stebėtojas, dokumentalistas. Jis nieko per daug nepasako, o kalba muzika, aura, spalvomis, kadrais. Nedaugžodžiaujantis, bet pasakantis.“

Režisierius Jonas Trukanas „Svečią“ žiūrėjo kartu su savo tėčiu, tad, pasak jo, jau vien to būtų užtekę, kad šis filmas itin surezonuotų. „Vytautas tęsia tai, ką darė su trumpametražiais filmais – jie labiau jausminiai nei siužetiniai. Ir jei pagauni, ką siūlo šis režisierius, turėsi puikų vakarą ar dieną, – sako J. Trukanas, o paklaustas, kuri filmo scena jį labiausiai nukėlė į vaikystę, iškart prisiminė karuseles. – Esu ne kartą įlipęs į neveikiančią karuselę. Tas girgždėjimas…“

„Svečias“ nukelia į vasaros pabaigą. Trisdešimtmetis Danielius sugrįžta į gimtąjį miestą. Jis Norvegijoje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį ir ten turi viską – darbą, šeimą, draugus. Tačiau mirus tėčiui, jis turi sugrįžti į Lietuvą, kad parduotų savo vaikystės namus. Mažame kurortiniame miestelyje jis pasijunta lyg laikiname prieglobstyje. Susitikdamas su pažįstamomis vietomis, senais draugais ir išlikusiais prisiminimais, Danielius junta tylią vienatvę, bet jai nesipriešina – renkasi tyrinėti. Jis paskutinį kartą pasineria į miestelį prieš jį paleisdamas.

Filmas „Svečias“ – jau Lietuvos kino teatruose.

Kino teatrus apskriejęs ir žiūrimumo rekordą sumušęs filmas „Pietinia kronikos“ tik dar kartą įrodė, jog lietuviai mėgsta kokybišką lietuvišką turinį. Tą patvirtinti gali ir „Telia Play“ vadovė Vitalija Kibildė – žiūrovams originalūs lietuviški serialai ar filmai – ypač patrauklūs.

Realybės serialas „Tiltas“, dokumentika „Kitapus lėkštės“, „Play Sound“ muzikinių portretų linija – tai tik keli iš lietuviško turinio kūrėjo darbų pavyzdžių, kurie prikaustė žiūrovų dėmesį.

Kaip pastebi „Telia Play“ vadovė V. Kibildė, nuo 2022-ųjų, kai buvo pradėti kurti ir transliuoti lietuviško originalaus turinio projektai, žiūrovų dėmesys jiems tik didėja. Vienas labiausiai žiūrimų televizijos projektų „Tiltas“ gali būti laikomas populiariausiu tokio turinio pavyzdžiu, tiek esamus, tiek naujus klientus pritraukiančiu realybės šou. „Visais laikais būtent lietuviškas turinys buvo vienas mėgstamiausių tarp žiūrovų, todėl šiai krypčiai ypatingą dėmesį skiriame ir mes. Lietuvių režisierių darbai šiandien jau tikrai gali varžytis su užsienio produkcija, neretai jie nenusileidžia nei vaizdo, nei garso kokybe. Tokį išskirtinį lietuvišką turinį jau ne vienerius metus remiame ir „Kino pavasaryje“, esame lietuviško kino „Sidabrinės gervės“ rėmėjai.

Žvelgiant į mūsų platformos skaičius – originalus lietuviškas turinys, kad ir skirtingų žanrų, mūsų platformoje yra renkantis daugiausiai peržiūrų ir sulaukiantis daugiausiai unikalių žiūrovų – ar tai būtų filmai, ar serialai, jei lietuviška – gauna daugiau dėmesio už tarptautinį turinį“, – sako V. Kibildė.

Ieško išskirtinumo

Vienas labiausiai pernai įsiminusių filmų – „Jonas“, originalus „Telia Play“ dokumentinis filmas, pasakojantis apie Joną Valančiūną: „Tarp žiūrimiausių filmų turime ir kitų – pavyzdžiui, „Šeima“ ar dokumentinis filmas „Mr. Landsbergis“. Šiuos filmus pavadinčiau „žiūroviškais“ – jie visuomet pasiteisina.“ V. Kibildė sako neabejojanti, kad žiūrimumo rezultatus gerins ir jau minėtosios „Pietinia kronikos“.

Prakalbus apie investicijas bei tendencijas kino ir televizijos srityje, V Kibildė pastebi, kad lietuviškų filmų bei kitų televizinių projektų biudžetai auga, daugėja režisierių bei prodiuserių, kurie lygiuojasi į kokybiškiausius pavyzdžius ir bando tą kokybę sukurti patys: „Visokių filmų yra. Komercinio kino biudžetai, tikėtina, ir toliau neaugs, bet yra jau tokie filmai, kaip pavyzdžiui, Emilio Vėlyvio „Piktųjų karta“, kuris ženkliai pakėlė lietuviško kino kokybės kartelę ir buvo visiškai kitokio biudžeto filmas.

Manau, kad artimiausiu metu tai ir stebėsime – augs ne tik projektų biudžetai, bet ir naujų technologinių sprendimų naudojimas – kaip pavyzdžiui, „Pietinio kronikoje“ panaudoti ir įterpti archyviniai kadrai.“

Anot V. Kibildės, televizijos pagreitis lietuviškiems projektams tik didėja – pradėjus nuo kelių, dabar pristatoma po keliolika skirtingų turinio vienetų per metus: „Tokius projektus ketiname tik auginti, kai kurie iš jų – tikrai dideli ir tęstiniai. Žiūrovų dėmesys leidžia skirti dėmesio lietuviško turinio kokybei, todėl smagu stebėti, kaip ji auga.“

Viena – prodiuserė, laidų vedėja ir nuomonės formuotoja, kita – žurnalistė, kūrybininkė, rašytoja ir verslininkė. Abi – ne tik barbės devyndarbės, bet ir sėkmingos, karjerą bei šeimą puikiai suderinančios mamos. Taip galima pristatyti Simoną Albavičiūtę-Banditą ir Rimantę Kulvinskytę, kurias geriausiai pristato jų pačių darbai bei projektai. Šįsyk žinomos moterys suvienijo jėgas, kad paspruktų iš menamo kalėjimo realybės šou „Medžioklės sezonas 3“. Tam prireikė ne tik „aštraus“ liežuvio bei „mamiškų“ įgūdžių, bet ir aplinkinių pagalbos.

Spalvinga pradžia

Paskutinės šio sezono gaudynės prasidėjo buvusiame policijos komisariato pastate Vilniuje. Ne itin įkvepianti aplinka nesugadino išskirtinai moteriško „bėglių“ dueto nuotaikų ir nusiteikimo – tiek S. Bandita, tiek R. Kulvinskytė sakė, jog yra nusiteikusios „pasileisti plaukus“ ir visa galva nerti į naują nuotykį. Tikrieji tikslai galbūt buvo net gilesni, mat iš Rimantės lūpų nuskambėjo ir žodžiai: „Bėgsim į naujas save“. Visgi ilgai mąstyti ir svajoti nebuvo kada, mat reikėjo griebtis darbo.

O pirmieji žingsniai buvo ypač sėkmingi – Simona ir Rimantė, pasitelkusios įgūdžius auginant vaikus, „medžiotojų“ automobilį pavertė tarsi gimtadieniniu žaislu – stiklus ištepė geliu ir aplipdė konfeti popierėliais. Dalia, Aušrinė ir Ieva Belickaitės turėjo kaip reikiant paplušėti, kad per priekinį mašinos langą galėtų ką nors matyti. Tam merginos sugaišo beveik valandą, o pasitelkė, ko gero, visus įmanomus būdus: šaltą ir karštą vandenį, muilą, įvairius gremžtukus… Kol „medžiotojos“ bandė pradėti gaudynes, „bėglės“ vis labiau tolo.

Paprastai nemoka

Kad Simona ir Rimantė nusiteikusios tikram nuotykiui patvirtino ir pirmoji pačių suorganizuota transporto priemonė – limuzinas. Nealkoholinio šampano taures iškėlusios merginos ramiai judėjo po Vilnių, kol „medžiotojos“ suko galvas, ar jos rieda traukiniu, ar miesto troleibusais. Iš limuzino – ant keturračių ir su plačiomis šypsenomis link Grigiškių. Kiekvienas „bėglių“ pasirinkimas tik patvirtino, kad jos nusiteikusios tikram nuotykiui ir paprastų kelių nežada rinktis.

Visgi daug patirties šiame projekte jau turinčios seserys Belickaitės net neketino pasiduoti. O ir šimtaprocentinė „bėglių“ sėkmė baigėsi, kai išseko suplanuotos priemonės ir teko prašyti aplinkinių pagalbos – ne visi sustabdyti automobiliai sutiko pavežėti merginas. Nepadėjo ir „aštrus“ liežuvis bei ilgametė patirtis kalbinant įvairiausius pašnekovus.

Tad ar linksmybės ir per anksti iššautas šampanas neužgoš strateginio mąstymo? Kas linksminsis paskutinis ir kas verks dėl pralaimėtų lažybų – aerobikos pamokos pasipuošus vištos ir flamingo kostiumais? Visa tai žiūrovai jau gali išvysti paskutiniame, aštuntajame, „Medžioklės sezonas 3“ epizode „Telia Play“ platformoje.

„Medžioklės sezonas“ – tai realybės šou, kuriame žinomi Lietuvos žmonės stengiasi pabėgti iš menamo kalėjimo ir išlikti laisvėje bent keturias valandas. „Bėgliai“ neturi nei pinigų, nei telefonų, o bėgdami gali pasikliauti tik sutiktų žmonių pagalba. Dar prieš pabėgimą „medžiotojai“ ir „bėgliai“ susilažina, kad pralaimėtojai turės įvykdyti smagią užduotį. Taip realybės šou praturtinamas dar daugiau juoko kupinų epizodų. Šį sezoną į kovą su gaudytojais jau stojo plaukikas Danas Rapšys ir keliautojas Aurimas Valujavičius, broliai Deividas ir Mantas Bendžiai, atlikėjas Merūnas Vitulskis su žmona Erika ir būrys kitų žinomų veidų.

Pastarąją savaitę aktoriai Ineta Stasiulytė ir Aistis Mickevičius sulaukė daug pagyrimų ir ne mažiau piktų komentarų. Lietuva, kaip dažniausiai ir būna, pasidalijo į dvi stovyklas – vieni aktorių prodiusuotą, režisuotą ir pačių suvaidintą kino komediją „Legendinės legendos FELICITÀ“ vadina juokingiausiu lietuvišku filmu, kiti sako jame ištvėrę vos penkiolika minučių, treti kūrėjus kala prie kryžiaus filmo nė nematę. „Nueikite įsitikinti, kad jums tikrai nepatiks“, – juokiasi Ineta ir Aistis.

Ir nors „FELICITÀ“ startas pirmąją savaitę buvo puikus, – filmą pamatė daugiau nei 20 tūkstančių žiūrovų, pikti komentarai apie jį nepraslydo pro kūrėjų ausis. Atsakyta buvo kaip visada – su humoru.

„Susirinko 350 žmonių į atidarymą, galvojate, kad viskas? Už mūsų, pensininkų, pinigus filmas padarytas, negali tokio būti, aš nepatenkinta, man nepatiko. Surinksiu drauges, eisim įsitikinti, kad ir joms nepatiks. O žinau, kad tikrai nepatiks“, – socialiniuose tinkluose pasklidusiame vaizdo siužete dėsto A. Mickevičiaus sukurtas dar vienas personažas – Oresto Vaigausko sesuo Devalta ir suraukusi nosį pateikia galutinį įvertinimą – žemiau „plintuso“.

„Devalta įkūnija tuos keletą atsiliepimų, kurie mus pasiekia. O mums filmas patinka, džiaugiamės daugybe smagių ir gražių atsiliepimų. Su Ineta kūrėme netipinę komediją, universalų filmą, nuostabu, kiek daug žmonių jį perskaitė“, – sako vienas iš filmo kūrėjų A. Mickevičius.

Apie „FELICITÀ“ sumanymą, personažus, filmavimus Italijoje su filmo prodiuseriais ir pagrindiniais aktoriais kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Jūsų sukurti personažai – muzikos profesorius Orestas Vaigauskas ir jo mylima žmona, estrados legenda Džilda, gyvuoja jau daugybę metų. Kaip radosi sumanymas juos perkelti į kiną?

Aistis: mintis kilo senų senovėje, filmą apie tai, kaip Vaigauskai vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas, norėjome sukurti dar prieš pandemiją ir karantinus.

Ineta: pamenu, fantazavome apie filmą ir sutarėme tą mintį tiesiog paleisti. Netrukus paskambino iš vienos įmonės ir paprašė, kad mes jų jubiliejui sukurtume filmą su Vaigauskais ir papasakotume apie technologijas prieš dvidešimt metų. Filmą nufilmavome ir tapo aišku, kad tai padaryti galime ir gali būti visai įdomu.

Aistis: tada gimė Amerikos idėja – Vaigauskai turėjo vykti į lietuvių bendruomenę. Tačiau atėjo pandemija ir viskas baigėsi.

Vaigauskai per pandemiją irgi buvo įkalinti namuose?

Aistis: jie puikiai veikė iš namų, nesustojo nė sekundei.

Ineta: kai fantazuodavome apie filmą, kurį kursime, fone dažnai skambėdavo italų muzika. Ji mus tarsi įkvėpė tolesnei kelionei.

Aistis: nusprendėme duetą pakviesti į Sanremo festivalį, tegu važiuoja atsiimti apdovanojimo už gyvenimo nuopelnus.

Ineta: jau vėliau, keliaudami po gastroles, pradėjome filmuoti, kurti situacijas, dialogus, kai ką parodydavome kolegoms, bičiuliams, žiūrėjome, kaip reaguoja, ar jiems juokinga.

Aistis: kadangi esame televizijos žmonės, pasakodavome vaizdais, tarsi jau sumontuotus gabaliukus, scenas. Paprastai į didįjį kiną kūrėjai ateina sukūrę trumpametražį filmą, o mes įšokome iš televizijos.

Kas filmui rašė scenarijų?

Ineta: scenas fantazavome ir kūrėme kartu, o surašė Aistis.

Aistis: scenarijus gal ne visai tikslu. Mūsų dialogai jame buvo pažymėti brūkšneliais, su Ineta esame įpratę kurti čia ir dabar. Žinome, ką turime pasakyti, tačiau apsišaudymai žodžiais vyksta improvizuojant. Pavyzdžiui, daug juoko sukėlusi frazė filme, kurią Džilda sako jaunam žurnalistui „Persimauk plafkes – peršalsi“, jau seniai sklandė mūsų žodyne. Ir čia ji tiko.

Iš tiesų mes darėme viską – ir scenarijų rašėme, ir vaidinome, ir piniginius klausimus sprendėme.

Ineta: stovi Aistis su grimu, sąskaitas faktūras rašo, pinigų pervedimus atlieka. Aš labiau rūpinausi emocine komandos situacija ir filmo režisūra. Pamatau, kad iš ryto kažkuris ateina nosį nukabinęs, jau tuoj tuoj „stogą pramuš“, atsisėdu per pietų pertrauką, pakalbinu. Vėliau juokavome, kad mūsų komandos kelionė į Italiją daugeliui buvo kelionė į save. Kai su grupe žmonių esi keletą savaičių, vyksta toks realybės šou, jautiesi taip, lyg būtum viename laive, kurį privalai nuvairuoti iki tikslo, pasiekti krantą. Ir tame laive – vien asmenybės! Natūralu, kad aplinkoje, kur keičiasi tavo kasdienė rutina, randasi visko – trinties, naujų pojūčių, minčių apie tai, ar išties darai tai, ką nori gyvenime, esi, kur nori ir su kuo nori.

Aistis: dirbdavome po 12–14 valandų per parą, buvo nelengva ir fiziškai, ir morališkai.

Ineta: kai išsenki, pradedi geriau save girdėti, o rutinoje, kurioje nelieka namų, buities, kurioje atsiranda naujų, įdomų žmonių, pradeda vykti nuostabūs dalykai, mezgasi vertingi pokalbiai.

Aistis: kai po filmavimų grįžau iš Italijos namo, dar kurį laiką jaučiausi keistai. Atrodė, reikia viską mesti ir išvykti.

Ineta: per filmavimus netekau dešimties kilogramų, jie krito dėl streso. Mūsų komanda mažytė, tik dviese, derinimų daugybė, žiūrėk, susitinkame tarp savo darbų, kartą per savaitę, aš jau tam, tam, tam būnu paskambinusi, susitarusi, Aistis – irgi. Ir nė karto abu neskambinome tam pačiam žmogui, tarsi telepatiškai žinotume vienas kito darbus. Neturėjome jokių terminų, jokių pasitarimų, – reikia geltono fiato, vadinasi, sėdu vieną dieną į automobilį ir važiuoju ieškoti. Kažkokia stebuklingai astralinė yra mūsų sąjunga (juokiasi).

Nuo kada prasidėjo ta jūsų astralinė sąjunga?

Aistis: sulipome dar nuo teatro laikų, kai kartu vaidinome keletame spektaklių, tačiau nuo to momento, kai televizijos prodiuseris Laurynas Šeškus paprašė manęs susirasti partnerę televizijos projektui, supratau, kad mudu su Ineta galime funkcionuoti kaip vienas organizmas. Abu intuityviai to paties norime, taip pat jaučiame ir matome.

Ineta: nieko per daug stebuklingo: kiekvienas ateiname su savo misija, energija. Visa tai gauname gimdami. Su Aisčiu esame pasidarę astrologinius žemėlapius, astrologė sakė, kad mūsų kūrybinis sektorius žemėlapiuose yra toks pat, tos pačios planetos, laipsniai, skaičiai. Retai taip būna, kad sutaptų!

Nusifilmuojame ir patys kikename iš Vaigauskų, mokame atsiriboti, pamatyti juos kaip kažką kito, ne save. Netgi kai montavome filmą, sakydavome – ji, jis, ne mes čia.

Aistis: kai kuriame personažus, jie – tai ne mes. Lietuvoje paplitusi vaidyba, kai aktorius jausmus ir emocijas perleidžia per save, išgyvena savo vaidmenį o ne jį kuria. Man visada patikdavo, kai aktorius tampa visai kitu žmogumi – užsiaugina plaukus, pilvą. Mūsų kelias kurti vaidmenis, kurie būtų kuo toliau nuo mūsų pačių.

Galima sakyti, kad Vaigauskai gyvena savus gyvenimus? Ar neatsitinka taip, kad realybėje žmonės mano, jog jie egzistuoja?

Ineta: tokį tikslą ir turime. Štai, vakar gavau žinutę iš moters, kuri, pamačiusi dokumentinio filmo apie filmą anonsą, atsipeikėjo ir suprato, kad mes ir Vaigauskai yra viena. Vaigauskai gimė grimo kambaryje, kai prieš dainų projektą reikėjo nufilmuoti reportažą. Iš pradžių užsidėjome perukus, o tada pradėjome kalbėti Vaigauskų balsais, grimo kambaryje visi pradėjo juoktis. Man tos raudonos lūpos, žali šešėliai, tas kaštankinis perukas taip gražu! Užpakalis prikištas, papai padaryti (juokiasi).

Kokį svarbiausią „cinkelį“ patys matote Vaigauskų kino kelionėje?

Aistis: man atrodo, kad kiekviena kelionė yra santykių patikrinimas. Prieš Italiją Vaigauskai buvo labai atitolę, mėginome tai atskleisti per jų sapnus ir vizijas. Ponia nori romantikos, o vyrui užtenka tik flirto ir sekso. Na, kaip realiame gyvenime.

Ineta: ir filmas, ir visa tai, ką veikia Vaigauskai, nėra vien komedija. Juokai – tik paviršius, leidžiantis apnuoginti gelmę. Žmonės bijo būti apnuoginti. Tai, ką daro mūsų personažai, yra kažkur matyta, girdėta, mes tiesiai į akis sakome: baisiausias dalykas, kuris gali jums nutikti, – atpažinsite save. Ir tai nebus labai malonu. Pastebėjome, kad į Vaigauskus neigiamai reaguoja tie, kurie atpažįsta save, kai juos užgauna, paliečia. Aš su Džilda jaučiuosi visiškai vykdanti savo dieviškąjį planą, nes būtent per juoką lengviausiai pereina informacija.

Ar ir savo poziciją lengviau išreikšti per personažą?

Aistis: personažas padeda viską nuleisti juokais.

Ineta: baigiantis koncertui paprastai atliekame tokį ritualą: paprašome, kad žiūrovai visi kartu, su trimis cha cha cha paleistų savo svajones. Ne kartą esame girdėję: po jūsų pasirodymo išeiname geresni.

Daug kam įdomu, iš kur gavote pinigų filmui?

Ineta: turėjome keletą variantų. Po susitikimo su vienu investuotoju supratome, kad jis nelabai nori, o ir mums teks daug įrodinėti. Norėjosi kažkaip paprasčiau, lengviau. Tada prisiminiau parketą gaminančią įmonę „Wilbergs“, buvome gražiai su jais susidraugavę. Susitikome Islandijoje, pasirodė puikūs, į avantiūras nusiteikę leistis žmonės. Šis filmas yra mūsų bendras kūrinys.

Italija filmui suteikė labai daug spalvų. Bet profesoriui, turbūt, su tuo baltu kostiumu buvo labai karšta?

Aistis: apie Italiją prikurta daugybė stereotipų. Ir mes įsivaizdavome, kad vasaros pradžioje Toskanoje bus daug saulės ir karšta, tačiau miestelyje tarp kalnų sulaukėme daugiau lietaus. Vis viltingai žiūrėdavome į dangų, – kad tik nelytų. Tomis dienomis, kai švietė saulė, tekdavo paprakaituoti, o artėjant dienos pabaigai tik ir galvodavau, kaip kuo greičiau peruką nusiimti ir čekoslovakiškus batus ant pakulnės nusiauti. Kostiumus filmui kūrė mano gera bičiulė Jolanta Rimkutė, jai padėjo asistentė Liepa Pivoraitė. Taupydami biudžetą sugalvojome, kad Vaigauskų drabužius filmo pradžioje nušvilpia kartu su lagaminais.

Italijoje mums labai daug padėjo mano kurso draugė Rūta Papartytė. Ji rūpinosi viskuo – tarėsi dėl filmavimų, transporto, ieškojo aktorių. Iš pradžių manėme vežti lietuvius, bet paskui pagalvojome, kad filmui pravers nauji veidai.

Kadangi filmavome Italijos provincijoje, vietiniams tai buvo įvykis, o apie mus parašė vietos laikraščiai. Esą mes regione skatiname kino industrijos kūrimą.

Kurdami šį filmą sužinojome ir išmokome daug naujų dalykų. Dabar jau žinotume, kur dar galima sutaupyti, kaip tvarkyti filmo biudžetą ir kurti komandą.

Panašu, kad galvojate ir apie antrąją Vaigauskų kino kelionę?

Ineta: turime labai daug planų. Neabejoju, kad Vaigauskai labai norėtų „Euroviziją“ pamatyti…

Artėjant šiurpiausiai metų nakčiai – Helovinui – išgąstį keliančios legendos ir paslaptingos istorijos įgauna naują prasmę ir dar labiau sužadina vaizduotę.  „discovery+“ pristato specialią Helovino filmų bei serialų kolekciją, kurioje – daugybė įtemptų, neįtikėtinų ir kraują stingdančių pasakojimų: nuo paranormalių pojūčių iki tikrais įvykiais paremtų košmariškų istorijų.

„Tikros“ istorijos

Tikras siaubo meistras režisierius Eli Rothas kviečia pasinerti į šiurpulius keliantį legendų bei mitų pasaulį seriale „Miesto legenda“. Kiekvienas epizodas primena įtemptą mini siaubo filmą, kuriame atgyja gerai žinomos „tikros“ istorijos, nutikusios „draugo draugo… draugo draugui“.

Seriale – siaubingi psichopatai, šiurpios būtybės, nerimą keliančios legendos. Kraupios paslaptys atspindi pačias giliausias žmonių baimes, kurios įtraukia ir sukrečia iki pat sielos gelmių.

Edo ir Lorraine Warrenų istorija

Edas ir Lorraine Warrenai ištyrė tūkstančius paranormalių reiškinių. Filme „Velnio kelias: tikroji Ed ir Lorraine Warrenų istorija“ pirmą kartą pasakojama tikroji sutuoktinių istorija. Dokumentiniuose kadruose žiūrovai turės galimybę išvysti pirmąjį oficialų Edo ir Lorraine dukros Judy Warren interviu bei išskirtinį pokalbį su poros sūnėnu.

Filme pristatomas kelias nuo pirmųjų žingsnių, kuriuos Edas ir Lorraine Warrenai žengė kaip vaiduoklių medžiotojai, iki pasaulinės šlovės, atnešusios sutuoktiniams geriausių paranormalių reiškinių tyrėjų vardą.

Sniego žmogaus paieškos

Jackas Osbourne‘as kartu su bičiuliu Jay Mewesu ilgus metus domėjosi legendiniu sniego žmogumi. Vedini smalsumo draugai keliauja į vieną paslaptingiausių Šiaurės Amerikos vietų – Aidaho valstijos Panhandle regioną. Būtent ši tūkstančių kvadratinių kilometrų laukinės gamtos teritorija – puiki priedanga mįslingajam sniego žmogui, sakoma filme „Jack’o Osbourne’o teroro naktis: sniego žmogus“.

Daugybė vietinių gyventojų pasakoja, jog yra akis į akį susidūrę su sniego žmogumi, tačiau Jackas ir Jay pasiryžta savo kailiu išsiaiškinti, ar šis padaras iš tiesų egzistuoja, ar tai tik legenda, menanti neatmenamus laikus.

Tiesa apie Haigeito kapines

Filmas „Haigeito vampyro prakeiksmas“ pasakoja apie paranormalių reiškinių gerbėjų grupę, besileidžiančią į šiurpą keliančią kelionę Haigeito kapinėse, kurios garsėja antgamtiniais reiškiniais bei siaubingomis paslaptimis.

Jame pasakojama istorija, kurioje susilieja praeitis bei dabartis – skirtingų laikmečių tyrimai atskleidžia nepaaiškinamus įvykius. Pasitelkiant legendinio aiškiaregio Deivido Farranto liudijimus, filme atgyja pasakojimai apie iš kapų kylančius kūnus, paslaptingus įkandimus ir raudonakę figūrą, kuri klaidžioja tarp kapų.

Ši dokumentika atskleidžia, kodėl Haigeito kapinės tapo XX a. vampyrų medžiotojų manijos centru, įtraukusiu ištisas kartas ir sukūrusiu legendą apie prakeikimą, nuo kurio neapsaugotas nė vienas bandantis jį įminti.

Šiurpiausių istorijų varžybos

Seriale „Išgąsčio klubas“ Jackas Osbourne‘as ir broliai vaiduokliai Dalenas Sprattas, Murcusas Harvey bei Juwanas Massas, varžydamiesi, kuris iš atskleis pačias siaubingiausias istorijas, leidžiasi į bauginančią kelionę.

Vaikinai kalbina liudininkus, kuriems teko akis į akį susidurti su antgamtiniais reiškiniais, o pasitelkę mediumų, ufologų bei kitų ekspertų nuomones, herojai žiūrovams pateikia įrodymus, kurie neabejotinai privers širdį plakti greičiau. Finaliniame raunde herojai susiduria su pačiomis šiurpiausiomis istorijomis ir sprendžia, kurį kelią liudininkų vietoje pasirinktų jie – liktų ar bėgtų neatsigręždami.

Košmaras cirko palapinėje

„Muziejus, kuriame vaidenasi: 3 žiedų pragaras“ – istorija apie berniuką ir jo tėvą, kurie iš antikvariato pavagia seną lagaminą. Jame herojai aptinka palapinę, atveriančią portalą į prakeiktą cirką iš praeities. Šioje paslaptingoje vietoje jie susiduria su šiurpą keliančia būtybe, kurios tikslas – amžiams įkalinti berniuko ir jo tėčio sielas šiame pragare.

Visus šiuos ir dar daugiau kraują stingdančių Helovino kolekcijos filmų gali išvysti „discovery+“ paslaugos, prieinamos „Go3“ televizijoje, „MEGOGO“ ir „Telia Play“, prenumeratoriai.

Spalio 8–27 d. tarptautinis festivalis „Nepatogus kinas“ prie ekranų vėl pakvies tikrų istorijų – rinktinės dokumentikos – mėgėjus. Festivalis pasklis po visą Lietuvą – filmus bus galima išvysti ne tik kino ir namų ekranuose, bet ir beveik 300 šalies bibliotekų.

Prie šio tinklo prisijungia ir Panevėžio rajono savivaldybės viešoji biblioteka – jos lankytojai nemokamai galės žiūrėti festivalio filmus.

Virtualioje festivalio kino salėje esančius filmus Panevėžio rajono savivaldybės biblioteka kviečia žiūrėti spalio 10 d., ketvirtadienį, 14 val., spalio 11 d., penktadienį, 12 val., spalio 23 d., trečiadienį, 15 val.

Panevėžio rajono savivaldybės informacija

„Iki šiol Lietuvoje dar niekam nebuvo pavykęs debiutas, kai pirmąją savaitę rodomas lietuviškas animacinis filmas patenka į pirmą žiūrimiausių filmų šalies kino teatruose vietą, į žiūrimiausių metų filmų trisdešimtuką, aplenkia pasaulinius vaikiškų filmų hitus, tampa daugiausia žiūrovų ir pajamų surinkusiu animaciniu filmu per visą Lietuvos kino istoriją ir galiausiai gauna kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ nominaciją“, – praėjusių metų filmo „Kakė Makė. Mano filmas“ pasiekimais džiaugiasi filmo prodiuserė Simona Krasauskienė.

S.Krasauskienė teigia, kad be talentingų žmonių komandos – knygų autorės Linos Žutautės, kurios knygos įkvėpė filmo sumanytojus ir kūrėjus, be scenarijaus autorių Monikos Juzonytės, Lauryno Kaminsko, dailininkės Gabijos Visockaitės, režisieriaus Meinardo Valkevičiaus ir jo animacijos studijos „Meinart“ kūrėjų, kompozitoriaus Manuelio Velázquezo, dainų autoriaus Fausto Venckaus, aktorių Giedriaus Savicko, Inetos Stasiulytės, Elenos Katkutės ir daugybės kitų – šis filmas nebūtų taip gerai pavykęs.

Filmo prodiuserė pasakoja, kad kai kurie kūrėjai prie tokio didžiulio projekto dirbo pirmą kartą. „Muzikos prodiuseris F. Venckus yra vienas iš jaunųjų talentų, kuriam patikėjome sukurti filmui autorines dainas. Kakės Makės filme skamba jo sukurta pagrindinė filmo daina, jis sukūrė ir dalį filmo garso takelio, – pasakoja S. Krasauskienė ir priduria visada tikėjusi jaunaisiais talentais, jų ambicijomis ir galimybėmis, o jaunųjų ir profesionalų sinergija ne tik gali nuversti kalnus, bet ir leidžia valdyti filmo biudžetą.

Spalvingas, muzikalus ir gyvybės kupinas animacinis filmas vaikams ir tėvams perduoda svarbią žinią – kiekvienas žmogus yra kūrėjas. Filmo režisierius M. Valkevičius su animatorių komanda į filmą sujungė šešis magiškus Kakės Makės pasaulio nuotykius. Juose nestinga humoro, išdaigų ir vertingų pamokų. „Norėjome, kad filmas taptų geros savijautos užuovėja“, – sako prodiuserė S. Krasauskienė.

Kakės Makės filmas – tik didelių užmojų pradžia. Filmas buvo sėkmingas ne tik šalies kino teatruose, stipriai šoktelėjo ir filmo kūrėjų licencinės verslo pajamos, o „Password“ apdovanojimuose „Kakė Makė. Mano filmas“ kampanija buvo pripažinta efektyviausia didelio biudžeto pardavimo skatinimo kampanija.

Pagal geriausias pasaulinio kino tradicijas po sėkmingos filmo premjeros pasirodė ir leidyklos „Alma littera“ išleista knyga apie „Kakės Makės“ filmo kūrimo užkulisius.

„Go3“ platformoje Kakės Makės animacinį filmą galima pažiūrėti ir dabar. Lietuvos vaikai tai daro ne po vieną kartą. Artimiausiu metu su Nelly Jelly virtusia Kake Make galės susipažinti ir pasaulio vaikai – Kakės Makės personažas iškeliauja į Jungtinėje Karalystėje veikiančią kūrybinę studiją „3Megos“, kuri nusprendė kurti animacinį serialą pasaulinei rinkai pagal Lietuvoje sukurtas istorijas.

Ryšius su britų kūrybine studija „NJ World“ užmezgė pernai spalį vykusios tarptautinės parodos „Brand licensing Europe“ metu. Pokalbiai virto partneryste ir sutartimi, kuria „3Megos“ komandai buvo patikėta teisė adaptuoti ir kurti naują „Kakės Makės“ serialo versiją pasaulinei rinkai. „Nelly Jelly“ serialo scenaristų komandai vadovaus „Emmy“ apdovanojimą pelnę scenaristai Laura Beaumont ir Paulas Larsonas, dirbę su „Disney“ ir „Dreamworks“ kino studijomis.

Vos prieš kelis mėnesius palaidojusi mamą, režisierė Giedrė Genevičiūtė sako, jog labai sunku bus pirmą kartą gyvenime Motinos dieną sutikti be mamos. “Šiandien išgyvenu, kad savo režisuoto filmo “Prezidentas” neparodžiau mamai, kuris jau buvo beveik pabaigtas praėjusį lapkričio mėnesį, kuomet jį gimtadienio proga drauge su bendraautore Daiva Žeimyte – Biliene rodėme filmo herojui prezidentui Valdui Adamkui. Tądien galvojau, kad mamai parodysiu, kai jau būsime pasiruošę premjerai kino teatruose“, – sakė Giedrė Genevičiūtė.

„Mano mama buvo pats uoliausiais mano visų televizinių laidų ir dokumentinių filmų žiūrovas. Paskutiniais metais dirbau labai daug ir per savaitę kartais išleisdavau po 2 – 3 televizijos laidas, mama paskambindavo man ir užsirašydavo visus laidų eterio laikus, kad nepraleistų nei vienos laidos. Labiausiai jai patikdavo laidos apie Lietuvos miestus, dvarus, mokyklas, mokslininkus. Pasiskambindavome, padiskutuodavome. O jeigu būdavo koks nors interviu, tai ji ne tik pati klausydavo, bet spėdavo paskambinti visoms savo draugėms, kurios išsibarstę po visą Lietuvą, ir priversdavo jas taip pat pasižiūrėti“, – su ilgesiu dalinosi prisiminimais režisierė Giedrė Genevičiūtė.

„Šiandien, kai nebeturiu mamos, ausyse vis dar skamba jos žodžiai, kuriuos ji labai dažnai man sakydavo paskutiniais savo gyvenimo metais: „suprasi, ką reiškia neturėti mamos, tik kai aš išeisiu“. Atrodė, kad ji niekada neišeis, nes taip negali būti“, – šiandien su ilgesiu prisimena Giedrė ir sako, kad tas išeinančios kartos ilgesio jausmas dokumentiniame filme „Prezidentas“ yra užkoduotas, visas filmas persunktas prezidento ilgesiu Lietuvai, laisvei, savitarpio supratimui, savo mylimai Almai ir pačioms gražiausioms gyvenimo akimirkoms.

Artėjant Mamos dienai, režisierė Giedrė Genevičiūtė ragina skubėti visus pabūti su savo mamomis kol dar yra tokia galimybė. Ir šypsodamasi sako, kad, jos manymu, pati geriausia dovana mamai – laikas praleistas kartu. Šiais metais yra puiki galimybė kartu su mama pasižiūrėti dokumentinį filmą „Prezidentas“, kuris grąžins mamas į jaunystę, primins jų svajones, viltis ir įsimintiną Lietuvos dešimtmetį, kurį teko nugyventi kartu su prezidentu Valdu Adamkumi.

Filmą „Prezidentas“ kūrė režisierė Giedrė Genevičiūtė, žurnalistė Daiva  Žeimytė – Bilienė, prodiuseris Arūnas Valinskas, specialiai šiam filmui muziką sukūrė Gediminas Zujus.

Šalies kino teatruose rodomas režisierių DK Welchman ir Hugh Welchman tapytas filmas „Kaimiečiai“ pasakoja apie XIX a. pab. Lenkijos valstiečių gyvenimą. Įspūdinga vizualine išraiška, prie kurios savo potėpiais prisidėjo ir Lietuvos dailininkai, nušviečiama jų kasdienybė, šventės, intrigos ir problemos, su kuriomis dar vis galime tapatintis net ir gyvendami XXI a.

Kiek autentikos yra šiame filme? Kokia buvo moters padėtis anuomet? O ar Lietuvos kaimas tuo laikotarpiu atrodė panašiai? Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Kristina Petrauskė dalinasi įspūdžiais ir įžvalgomis.

„Jei reikėtų trumpai apibūdinti filmą – taip atrodytų kūrinys, jei K. Donelaičio „Metai“ ir Žemaitės „Marti“ turėtų vaiką, kuris ėjo į labai gerą meno mokyklą“, – juokauja K. Petrauskė, „Instagram“ ir „TikTok“ platformose dar žinoma kaip Chistorikė – ten ji patraukliai ir įtraukiančiai populiarina Lietuvos istoriją. – Labai gražus filmas: ir vaizdai, ir muzika, ir siužetas. Ne veltui W. Reymonto knyga „Chłopi“, pagal kurią nutapytas šis filmas, prieš šimtą metų gavo Nobelio premiją. Universali tam laikui ir vietai socialinė kritika.“

„W. Reymonto tikslas buvo parašyti kasdienybės epą su šiek tiek socialinės kritikos. Knygoje kruopščiai užfiksuotas XIX a. pabaigos Lenkijos valstietijos gyvenimas ir socialinis audinys, kuris mažai tesiskyrė nuo Lietuvos kaimo“, – pasakoja K. Petrauskė. – Valstiečių gyvenimas, buitis, papročiai gražiai atvaizduojami filme, nors, žinoma, 1000 puslapių romaną filmo kūrėjams teko patraukliai sutrumpinti, todėl kai kas yra labiau išryškinama nei knygoje, pavyzdžiui, feministinė linija.“

Moters padėtis anuomet ir dabar

„XIX a. jau atsiranda emancipacijos judėjimai – pavyzdžiui, sufražistės, o Lietuvoje turime Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Lazdynų Pelėdą. Vyksta kongresai, sakomos pirmosios kalbos, imama reikalauti civilinių teisių moterims, tačiau tai dar vis niekaip nesusiję su kaimo moterų gyvenimu. Buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje kaimas buvo itin patriarchalinė sistema ir net pačios moterys labai įsiausdavo į tą patriarchalinį audinį ir jį atliepdavo“, – pasakoja istorikė.

„Reymontas savo romane perteikia, kaip patriarchate graži moteris suvokiama vien per jos išvaizdą. Pagrindinė veikėja Jagna yra labai jautri, užjaučianti, ji yra kūrėja, turi įvairių talentų. Tačiau ji vertinama tik pagal išvaizdą ir jos santykį su vyrais. Gražios moterys tokiose tampriose bendruomenėse dažnai būdavo apkalbų objektai, o vieniša moteris išvis neturėjo jokio socialinio statuso. Pavyzdžiui, Žemaitė per pirmąjį moterų suvažiavimą savo kalboje pasakė, kad moteris visų pirma yra vergė tėvų, vergė sūnų ir ji visąlaik turi patarnauti vyrams“, – primena K. Petrauskė.

Ar situacija XXI a. pasikeitė iš esmės? „Na, pas mus dar tebegalima atrasti panašaus požiūrio į gražias moteris – kartais linkstama jas vertinti iškart susitelkiant į išvaizdą ir nesigilinant į vidų“, – atkreipia dėmesį istorikė.

Kas filme buvo pagražinta?

K.Petrauskė šypsosi paklausta, ar ir Lietuvos kaime moterys dėvėdavo tiek karolių, kiek filme jų dėvi lenkų moterys. „Esame baltiška kultūra, filmas visgi pasakoja apie slavišką kultūrą, tad ir karolių ten daugiau nei pas mus. Beje, kai mes galvojame apie savo tautinį kostiumą, esame įpratę, kad prie jo turi būti gintariniai karoliai. Bet XIX–XX a. pr. valstietės labiau mėgo puoštis raudonais koralų karoliais, nes gintaras mums – savas dalykas, o kai savas, tai ir mažiau vertinamas. Todėl buvo veriami koralų karoliai, tačiau, žinoma, tokio kiekio, kaip pas slavus, pas mus jų nebuvo, tai – jų kostiumo dalis.“

„Filmo vizualika remiasi XIX a. vyravusia tapyba, tad, žinoma, jau vien dėl to atsiranda realybės pagražinimų – tuo laikotarpiu buvo tapoma per idealizmo, romantizmo prizmę. Realybėje tos trobos ne visuomet būdavo tokios gražios ir erdvios, – šypsosi istorikė. – Na, ir filmo šokių scenose veikėjai, ko gero, tam laikmečiui šoka per arti vienas kito – anuomet taip intymiai nebuvo šokama. Jagna XIX a. grožio standartais taip pat atrodytų kiek kitaip, tačiau visa tai yra kūrybinė filmo autorių raiška, pritaikyta šiuolaikiniam žmogui – Reymonto mintis buvo išlaikyta, tik pasirinktos kitos priemonės.“

Istorijos centre – jauna moteris

Filmas „Kaimiečiai“ pasakoja istoriją apie Jagną – jauną moterį, kuri XIX a. pabaigos Lenkijos kaime yra pasiryžusi rinktis savo pačios kelią. Apkalbų, pavydo ir nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus – ir turtingus, ir vargšus – vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas.

Jagna atsiduria prieštaringų troškimų ir intrigų sūkuryje – tarp turtingiausio kaimo ūkininko, jo vyriausio sūnaus ir kitų svarbiausių bendruomenės vyrų. Jos pasipriešinimas veda link tragiško susidūrimo su bendruomene, kurioje ji augo ir gyveno.

Filmo „Kaimiečiai“ pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, šiuo metu filmą galima išvysti Lietuvos kino teatruose, anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=FEj6KuBeYDM&t=46s. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvoje šį filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

„Tai istorija apie įstrigusią moterį. Moterį, kokia kažkada buvau aš“, – taip savo trumpametražį filmą „Maža laimė, bet mano“ pristato kino režisierė Laura Tamošiūnaitė. Šią savaitę įvyko net dvi jo premjeros – filmas parodytas Rygos tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje „2ANNAS“ ir pristatytas kino centre „Skalvija“ Vilniuje.

„Maža laimė, bet mano“ pasakoja apie žydiškų šaknų turinčią lietuvę Moniką (aktorė Vilma Raubaitė). Jos santykiai su partneriu Mykolu (aktorius Darius Gumauskas) įtempti. Kiekvieną savaitgalį mergina išgyvena tą patį scenarijų, apie kurį, nenorėdama pakenkti tobulam poros įvaizdžiui, nepasakoja net savo artimiesiems. Tylėti verčia ir retkarčiais santykiuose patiriamos laimės akimirkos. Ilgą laiką gyvenusi ne savo, o partnerio gyvenimą, Monika galiausiai pradeda suprasti visiškai praradusi ryšį su savimi.

Po filmo premjeros Vilniuje su režisiere L. Tamošiūnaite kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Filmo pavadinime yra žodis  „laimė“. Nebijojote būti banali, jos ieškodama?

Aš esu labiau stebėtoja nei veikėja. Nuolatos smalsiai stebiu žmones, mėginu aiškintis jų motyvus bei vaidmenis, kuriuos jie atlieka šiame gyvenime. Matau, kad absoliučiai visi pagal savo išmanymą, gyvenimo prasmės suvokimą gyvena ieškodami asmeninės laimės. Kartais tam pasitelkiamos manipuliacijos, gudrumas, kartais laimės ieškoma dėl tarnystės, kartais – iš neišmanymo ar naivumo. Atėjo laikas, kai aš nebebijau pasirodyti nei banali, nei neįdomi. Pasitikiu savo vidine navigacija, net jei ji kitam sukelia prieštaringų emocijų. Yra buvę ir taip. Tikrai ne visiems mano istorijos skirtos, teko išgirsti ir pasibjaurėjimo, ir didžiausio susižavėjimo gaidų apie filmus, kuriuos sukūriau anksčiau. Kūrybiniame procese aiškiai žinau, kad reikia būtent taip ir ne kitaip atvaizduoti, apšviesti, suvaidinti. Vėliau, žiūrėdama savo filmus, jaučiuosi taip, tarsi kažkas kitas juos per mane būtų sukūręs.

Kokia yra jūsų laimė? Ar galite save vadinti laimingu žmogumi?

Oi, su metais mano laimė vis didėja, nes įgyju sąmoningumo ir gebėjimo matyti plačiau, didesnį paveikslą. Mano laimė yra nebekovoti, nebeįrodinėti, nesiginti, nesiaukoti ir nustoti išvis gyventi kančioje. Mano laimė yra laisvė nuo mane ribojančių įsitikinimų, baimių ar net kito žmogaus. Begalinį džiaugsmą man teikia augančios dukros, mylimi žmonės, kūrybos bičiuliai ir galimybė laisvai transliuoti savo idėjas.

Kaip manote, kodėl žmogui laimės paieškos tokios svarbios? O gal ne laimės, labiau savojo aš? Ar tarp šių dviejų dalykų galima dėti lygybės ženklą?

Šiuolaikinis žmogus intensyviai laimės ieško aplinkoje, materialiuose malonumuose, keisdamas gyvenamąsias vietas, šalis, žmones, ragaudamas vis kitokių skonių ir vis tiek – skęsdamas abejonėse, tos savo laimės jis dažnai ir neranda.

Tik iliuzija, kad įmanoma pabėgti nuo savo praeities, atsiskirti nuo savo istorijos ir tikėti, jog kiekvienam iš mūsų duota galia kurti savo likimą nuo nulio. Vis dėlto protėvių mums įduoti resursai, kuriuos gauname iš savosios giminės sistemos, yra nesibaigiantys, o dvasinių šaknų suvokimas neabejotinai yra viena iš gyvenimo prasmių.

Taigi, išsvajotoji laimė ateina tada, kai žmogus susivokia, atsigręžia į save ir nurimsta. Žinoma, kad šis procesas užtrunka, reikalauja pastangų. Ir jame nebūna finišo tiesiosios su ištiestu garantiniu raštu, štai, pasiekei savo laimę. Bet, esu tikra, visos šio proceso patirtys yra nuostabiai vertingos.

Iš jūsų filmo mane pasiekė kažkokios liūdno švelnumo bangos. Neabejoju, daug kas sakytų, kad tai – itin moteriškas filmas. Kokį filmą kūrėte jūs?

Ne tik aš, daugelis moterų režisierių skamba kitokiais dažniais nei režisieriai vyrai. Šio filmo istorija, kaip ir anksčiau mano kurtų filmų, yra gera erdvė netiesiogine forma, per metaforas ir simbolius, pasitelkiant kino kalbą, pasakoti apie šiuolaikinio žmogaus mėginimą atsikratyti kančios ir atrasti asmeninę laimę. Savo filmą galiu palyginti su kvėpavimu – iškvepi užsistovėjusį orą ir giliai įkvepi naujo.

Vis dėlto „Maža laimė, bet mano“ pirmiausia yra meilės laiškas moterims. Jame atspindėta daugelio moterų istorija, trumpas, bet labai reikšmingas jų gyvenimo fragmentas. Kūriau filmą tarsi pasąmonės kelionę į meilę sau, į savo dvasines šaknis.

Nekuriu pramoginio kino, mano pasakojimas kviečia atidžiau pažvelgti į savo gelmę ir atsikratyti kančios. Šio proceso negaliu išmąstyti ar kontroliuoti, jį diktuoja mano patirtys ir vidinė nuojauta. Aiškiai suvokiu, kokia manoji paskirtis šio gyvenimo kūrybiniame kontekste, todėl kaskart dėkoju, kai galiu pasitelkti kino priemones ir nerti į naujus vandenis.

Ramunės žiedlapio burtas filme tarsi sufleruoja, kad jausmams laikas, laikotarpis neegzistuoja…
Visiškai teisingai. Viena iš mano kūrybos temų yra netikslus, neapibrėžtas, rėmų neturintis laikas ir erdvė. Nenoriu, kad žiūrovas prisirištų prie konkrečios vietos ar laiko, noriu kurti galimybę būti čia ir dabar, filmo herojui suteikdama išskirtinį statusą, nuo įprastų būsenų, įpročių ir pareigų išlaisvintą identitetą. Kai viso to nebelieka, randasi erdvė jausti. O jausti net ir pačius nepatogiausius jausmus yra didžiulė prabanga ir dovana.

Kaip gimė šio filmo scenarijus, kas padiktavo mintį? Esate scenarijaus autorė ir režisierė, kokią istoriją norėjote papasakoti žmonėms? Kiek joje yra jūsų asmeninės patirties?

Galiu pasakoti istorijas, tik perleidusi jas per save, išgyvenusi ir išjautusi. Mano asmeninės patirtys kalba apie iliuziją, kad įmanoma pakeisti savo partnerį. Keisti reikia save, o ne kitus. Filmo herojė Monika, besistengdama keisti savo žmogų, pradeda suprasti, kad visiškai praranda savivertę bei ryšį su savimi.

„Maža laimė, bet mano“ yra mistinė drama apie baimę pajudinti savo gyvenimą iš nevilties taško. Už šios baimės stovi meilė sau, kuri kalba ne apie šokoladinius pyragus, o apie pasirinkimą kurti gyvenimą taip, kad iš jo nereikėtų bėgti. Šiuo filmu noriu prakalbinti pasimetusius ir įstrigusius, negalinčius pajudėti iš mirties taško – santykių, darbo, veiklos, kuri nedžiugina.

Iš kur filme radosi žydiška linija?

Ilgą laiką gyvenau nieko nežinodama apie savo žydiškas šaknis. Mūsų šeimoje apie tai niekas nekalbėjo, tarsi jų visiškai nebūtų. Jos pradėjo plaukti praėjus dešimčiai metų po tėčio mirties, kai ėmiau kurti filmą. Pasidariau kraujo testą, paaiškėjo, kad manyje teka, kad ir nedidelė dalis, bet aškenazių kraujo. Filme man buvo svarbu parodyti, kad kiekvienas iš mūsų gali susijungti su savo žydiškomis, ukrainietiškomis, azijietiškomis arba tiesiog su savo dvasinėmis šaknimis.

Mėginau ieškoti, ką reiškia žydų tradicijoje paleisti į tekantį vandenį baltus skalbinius, bet neradau. Norėčiau žinoti, ką tai reiškia?

Tekantis vanduo ir balti skalbiniai išsprūsta iš tradicijų ir tautiškumo ribų. Nešvarių skalbinių krūva yra mūsų talentai, skausmai, baimės – gautos iš giminės ar sukauptos mūsų pačių. Pajudėti ir keistis trukdantys mūsų įsitikinimai, problemos.

Ant tilto filmo heroję Moniką apsupusios moterys, perduodančios jai nešvarius skalbinius, yra iš kartos į kartą perduodamos patirtys. Šiuo atveju – iš moteriškos giminės. Tik mūsų pačių atsakomybė, ar jas perduoti ateities kartoms, ar transformuoti.

Tekantis vanduo viską nuplauna.

Savo istorijai pasirinkote puikius aktorius. Atrodo, kad Vilmos Raubaitės veide įsikūnijusi visų nelaimingų moterų kančia…

Aktorius rinkausi be atrankos. Tiesiog žinojau, kad Vilma puikiai įkūnys Moniką, o Darius Gumauskas – jos vyrą Mykolą. Daug su aktoriais kalbėjausi, mėginome šią temą nagrinėti įvairiais rakursais.

Išties, nenorėjau, kad filmas baigtųsi, man nuoširdžiai įdomu, kaip toliau klostosi poros santykiai. Ar galima tikėtis, kad trumpametražis taps ilgametražiu?

Džiaugiuosi, kad kilo mintis apie tęsinį. Tai jau vyksta, tai bus pilnametražis filmas apie moterį, kuri tampa laisva nuo aplinkos triukšmo. Bet… Apie dar negimusius kūdikius aš vengiu kalbėti.

Filmo muzika – nuostabi. Tai, kad pati mokėtės muzikos, daug ką paaiškina…

Muzikos jausmas, pajautimas ir absoliuti klausa mane lydi nuo vaikystės. Negalėčiau išskirti vieno, man labiausiai patinkančio filmo kūrimo etapo, bet, prisipažinsiu, mėgaujuosi dirbdama su filmų kompozitoriais. Nežinau, iš kur, bet viduje turiu nematomą jausmą, kaip, kurioje vietoje ir kas turi skambėti.

Šis trumpas mano filmas gavo daugybę dovanų: jį finansavo menu tikintys žmonės, lietuviškos muzikos fragmentus padovanojo talentinga Lietuvos atlikėja, kanklininkė Jausmė Elena Stonkutė, o žydiškos muzikos fragmentus – nuostabioji Batya Levine iš Izraelio.

Jūsų įkurta studija „Oktava films“, galiu spėti, pavadinta legendinio ansamblio, kuriam vadovavo jūsų tėtis – Mindaugas Tamošiūnas – garbei?

Žodis „oktava“ mane lydėjo nuo gimimo. Pirmiausia tai yra muzikos terminas, – nuo penkerių M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje grojau pianinu. Be abejo, egzistuoja ir legendinio ansamblio „Oktava“ kontekstas. Taigi, pavadinimas atėjo labai natūraliai.

Užaugote kūrybos pilnoje aplinkoje. Ar ji padiktavo profesijos pasirinkimą?

Kad ir kaip atrodytų keista, kino režisierės profesiją pasirinkau būdama trisdešimt ketverių, besilaukdama antrosios savo dukros. Kelias nebuvo trumpas: nepaisant nepaprastai kūrybiškos aplinkos vaikystėje, vaikiškos režisūros namuose ir mokykloje, greičiausiai iš didelės tėčio baimės, kad neturėsiu, ką valgyti, buvau jo pastūmėta stoti į Tarptautinių santykių ir politikos mokslų fakultetą. Šiandien nesigailiu, bet anuomet sėdėti ne savo rogėse buvo sunku. Buvau netgi patikėjusi, kad nesu menininkė ir ja nebūsiu. Ačiū močiutei, kad baigiau politikos mokslų studijas, po jų apsigyniau du kino magistrus – prodiusavimo ir kino režisūros.

Jūsų filmo pasaulinė premjera neseniai įvyko Rygoje, vakar filmą pristatėte Lietuvos žiūrovams. Koks jausmas paleisti filmą į kino ekranus?

Filmą išleisti į kino teatrą yra kiekvieno režisieriaus svajonė, todėl festivalyje Rygoje kartu su kūrybine komanda mėgavomės kiekviena akimirka. Džiaugiausi tarptautiniame festivalyje „2Annas“ žiūrėdama kitų kūrėjų darbus, kurių temos buvo artimos mano „Mažos laimės“ temoms. Daug diskutavome apie tai, kad griūna įsisenėjusi patriarchato sistema, ateina vidinės taikos laikas, o moteris pagaliau gali atskleisti savo galias ir išsilaisvinti.

Vasario mėnesį Lietuvos kino sales pasiekė didelio susidomėjimo sulaukęs filmas „M.  K. Čiurlionis AI“. Tai dirbtinio intelekto sukurtas filmas, kuris remiasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio piešiniais ir muzika. Žiūrovams suteikiama galimybė pasinerti į siurrealistinę abstraktaus pasaulio kelionę. Tai pirmas toks projektas Lietuvoje, o pasirinkto audiovizualinio sprendimo motyvai žinomi tik vienam iš režisierių – dirbtiniam intelektui (DI). Taip šį filmą pristato projekto kūrėjas ir režisierius Antanas Skučas.

Antanai, kaip kilo projekto idėja?

Projektas „M. K. Čiurlionis AI“ buvo pradėtas 2022 metų rugpjūtį. Tuo metu plačiajai visuomenei dirbtinio intelekto galimybės buvo mažai žinomos. Buvo pastebėta, kad DI gali neblogai generuoti abstrakčius vaizdus, o panaudojus raktažodį „Čiurlionis“ darbai tampa dar artimesni jo kūrybai. Mano sritis – animacija, tad matydamas, kaip kinta DI technologijos, pagalvojau: o jeigu įvedus užklausą vienu paspaudimu būtų sugeneruotas visas filmas? Filmas būtų surežisuotas paties DI režisieriaus.

Taip ir prasidėjo pirmieji bandymai. Pagal instrukcijas kompiuteris visą mėnesį generavo vaizdo įrašus. Procesas buvo beveik automatinis. Taip 2022 metais buvo sukurta pirmoji filmo versija. Aišku, filmas turėjo trūkumų, nes nebuvo aiškaus scenarijaus ir tam tikra prasme buvo atsitiktinis. Kai atsirado galimybė eksperimentuoti su naujais įrankiais, ieškoti būdų, kaip tokį filmą padaryti geresnį, buvo pasitelktas montažas, generuojami papildomi vaizdai, kad filmas būtų įdomesnis.

Lygiagrečiai buvo kuriamas ir garsas, jį DI generavo pagal atrinktus Čiurlionio kūrinius. Garso režisierius Julius Zubavičius naudojo įvairias technologijas, kad rastų Čiurlionio muzikai artimiausių generavimo būdų. Įdomu, kad kai kur girdimas ir sintetinis dainuojančio žmogaus balsas ar kiti netikėti elementai, o kartais panašumas visai dingsta.

Šiuo metu rodomas filmas papildytas naujais vaizdais bei garsais – taip parodomas platesnis įrankių naudojimas. Filmu tiriama ir automatizuoto kino kūrimo problematika.

Kodėl pasirinkai DI?

Animacijoje jau ilgą laiką vyravo tos pačios technologijos – 3D, 2D, stop motion ar kitos, o DI įrankiai yra šis tas naujo. Su šiuo įrankiu reikia surasti naujas prieigas ar būdus, kaip dirbti. Galimybė eksperimentuoti su naujais įrankiais pasitaiko labai retai, tad aptikti ką nors nauja yra labai įdomu. Neabejotinai DI bus naudojamas filmuose, o tai, kas juos žiūrės ir kokie tai bus filmai, parodys tik ateitis.

Ką pats manai apie DI naudojimą kūryboje?

Kurti DI filmus šiuo metu rizikinga. Nėra aišku dėl autorių teisių, kam priklauso sukurtas rezultatas. Ar užtenka parašyti tekstą, kad taptum autoriumi? Yra daug nežinomųjų, tad kuriant filmą galiausiai gali nutikti taip, kad filmo nebus galima rodyti. O priežasčių gali būti įvairių. Kalbant apie kūrybą kartais baisu, kad viską perims dirbtinis intelektas, bet kartu reikia išmokti gyventi su šiuo įrankiu. Jis artimiausiu metu, matyt, nedings.

Filmas jau buvo rodytas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. Kokie žiūrovų atsiliepimai?

Atsiliepimų buvo įvairių. Įdomiausia buvo tiems žmonėms, kurie domisi technologijomis ir stebi visą šį procesą, taip pat tiems, kurie išmano Čiurlionio kūrybą, nes gali įžvelgti įvairių interpretacijų, pamatyti, kokių elementų dirbtinis intelektas dar nesugeba atkartoti. Kita dalis galbūt tikėjosi labiau tipinio filmo, bet, deja, dar reikės palaukti metus kitus, kol DI sugebės padaryti ir tai. Manau, einant žiūrėti filmą reikia nusiteikti, kad tai – eksperimentinis filmas.

Kur dar bus rodomas filmas „M. K. Čiurlionis AI“?

Vienkartiniai filmo seansai numatyti Marijampolėje, Alytuje, Molėtuose. Tačiau visus susidomėjusius kviečiu rašyti man į puslapį https://www.facebook.com/CiurlionisAI ir tikrai rasime galimybių, kaip pamatyti šį filmą.

Kokie ateities planai?

Šiuo metu kuriame filmą „Dirigentas“ (prodiuserė Justė Michailinaitė). Iš pradžių buvo idėja panaudoti DI technologijas, bet vėliau nuspręsta, kad rankų darbas duos daug geresnių rezultatų nei DI. Pirmieji animacijos bandymai tai įrodo. Vis dėlto pasirinkta technika, tiksliau technikų junginys, taip pat bus labai įdomi.

Bent artimiausiu laiku kūrėjų tikrai niekas nepakeis, o ir technologijos gana ribotos. Kita vertus, nauji įrankiai visada suteikia naujų išraiškos būdų, tad ateitis laukia įdomi.

Lietuvių, latvių ir estų šefų virtuvės vis dažniau atsiduria viso pasaulio gurmanų akiratyje, tad naujas lietuvių kūrėjų 9 dalių dokumentinis serialas „Kitapus lėkštės“ kviečia žvilgtelti, koks gyvenimas jose verda. Serialas pasirodo Nepriklausomybės dienos išvakarėse, vasario 15 d., tai pirmoji „Telia Play“ pristatoma maisto dokumentika. Kiekvienas epizodas atveria ne tik „fine dining“ užkulisius, bet ir pasakoja apie unikalias šių skonio meistrų patirtis bei kelią į sėkmę. Skirtingas ir savitas savo istorijas pirmose serijose pristato trys įkvepiantys virtuvės šefai – lietuvis Martynas Praškevičius, latvis Eriks Dreibants ir estas Matthias Diether.

Pirmoji serija – tai galimybė geriau pažinti restorano „Džiaugsmas“ įkūrėją, šefą M. Praškevičių. Dokumentinio serialo žiūrovai galės sužinoti, kaip atrodo įprasta šefų diena, pasivaikščioti po turgų, iš kur į jų virtuvę dažnai atkeliauja produktai, pasidairyti po jų restoranų virtuves ar sudalyvauti draugų vakarienėse ir pažinti jų gyvenimą uždarius profesionalios virtuvės duris. Dokumentinės serijos kūrėjai kalbino ir savo herojų draugus, kolegas, gyvenimo partnerius.

„Kitapus lėkštės“ prodiuserė ir režisierė Jurgita Rakauskaitė patikina, kad kūrybinis procesas buvo nepaprastai įdomus. Viskas prasidėjo nuo konsultacijų su industrijos ekspertais, pažįstamais šefais, kartu su komanda ieškota būtent tų, kurie būtų geriausi ir įdomiausi savo srities atstovai. Vėliau sekė pokalbiai su herojais, o jų atvirumas leido parodyti tai, kas žiūrovams įprastai nematoma.

Kiekvienos serijos nuotaiką kuria ir pagrindinio herojaus, virtuvės šefo, asmenybė, prie to prisideda ir kiekvienam specialiai pritaikytas muzikinis takelis, kiti bendros atmosferos elementai. Tai jau ne pirmas prodiuserės ir režisierės apsidairymas žinomų šefų virtuvėse, tačiau šįkart – dar platesnis, nesusikoncentruojant tik Lietuvoje, o pasižvalgant ir po geriausias virtuves ir Latvijoje bei Estijoje. „Jau pavadinimas koduoja žinutę, kad norim parodyti, kokie žmonės slepiasi už patiekalo lėkštės, kas motyvuoja šefus, kokią patirtį jie sudeda į savo patiekalus ir ką nori perteikti svečiams“, – sako kūrėja.

Dovana – Baltijos šalių gurmanams

Anot J. Rakauskaitės, maistas lydi mus kiekvieną dieną ir į tai galima žvelgti, kaip į priemonę patenkinti fizinius poreikius arba tam galima suteikti daugiau prasmių – ieškoti estetikos, tvarumo, inovacijų. „Dokumentinio ciklo herojams jis tikriausiai reiškia dar daugiau. Lėkštė jiems – tarsi drobė menininkams. Labai įdomu stebėti kūrybinius procesus. Ir tikrai stebina, kad vieną patiekalą paruošti nuo pradžių iki galo gali užtrukti net savaitę“, – dalijasi dokumentinio serialo kūrėja.

Serialą pristatančios „Telia Play“ vadovė Vitalija Kibildė sako, kad tai – dovana visiems maisto mylėtojams ar tiesiog smalsiems žmonėms. „Siekiame savo žiūrovams nuolat siūlyti naują, originalų turinį, kuris būtų ne tik kokybiška pramoga, bet ir įkvėpimo šaltinis.

Šįkart jų laukia dokumentinis serialas, įkvepiantis pažinti savo šalies restoranus, o galbūt ir suplanuoti gastrokelionę į kitas Baltijos šalis. Seriale susijungia ne tik vizualinė estetika, bet ir pasididžiavimas savo šalies kūrėjais, todėl džiugu, kad pirmąsias serijas pristatome ypatingos Lietuvai dienos išvakarėse. Tai pirmoji mūsų pristatoma šios tematikos dokumentika“, – tikina platformos vadovė.

Karjeros pradžia – makaronai ir „Paršelio rojus“

Pirmosios serijos herojus M. Praškevičius dokumentiniame seriale prisimena kiemo draugams gamintus Bolognese makaronus ir pirmąjį darbą restorano virtuvėje – vieno žinomiausių Lietuvos šefų karjera netikėtai prasidėjo Šventojoje veikiančiame restorane „Paršelio rojus“.

Virtuvės šefas neslepia meilės lietuviškai virtuvei, kurios patiekalams ir skiria ypatingą dėmesį. Nors prieš restorano atidarymą turėjo idėją gaminti tik iš lietuviškų produktų, visgi šefui teko pripažinti – norimiems sukurti patiekalams prireiks sojos, alyvuogių aliejaus ar kitų gėrybių, kurių čia pagaminti nėra galimybės.

Šiandien M. Praškevičiaus įkurtas restoranas rikiuojasi tarp geriausių Lietuvoje. Tiesa, jis pats sako, kad apie reitingus negalvoja, nesureikšmina ir kalbų apie „Michelin“ žvaigždutes. „Turime svečių ratą, jie sugrįžta, laimingi, padėkoja už vakarienę. Apskritai smagiausia matyti sugrįžtančius svečius – tai geriausias įvertinimas“, – tvirtina virtuvės šefas.

Išskirtinės asmenybės

Visi trys pirmose trijose serijose pristatomi virtuvėse šefai – itin skirtingos asmenybės. M. Praškevičius įkūnija įgimtą talentą, bet kartu ir kuklumą, Estijoje kuriantis M. Diether – tikslumą vertinantis pefrekcionistas, latvis E. Dreibants – gamtos vaikas įkvėpimo ir skonių ieškantis laukinėje aplinkoje.

Jau pirmosiose serijose dokumentinio serialo žiūrovai turėsi galimybę žvilgtelėti į aukščiausio lygio tarptautinę virtuvę – vienintelis  iš šefų Baltijos šalyse dvi „Michelin“ žvaigždutes turintis M. Diether yra tikrai gastropasaulio žvaigždė, komandą sau renkantis įvairiose pasaulio šalyse. Iš Berlyno kilęs M. Diether šiandien Taliną vadina savo namais, čia vadovauja nuosavo restorano virtuvei. Jo tikslas – kurti svečiams tarptautinę patirtį ir pristatyti geriausius produktus iš viso pasaulio, kuriuos lėkštėje, kaip jis pats sako, siekia sujungti į harmoningą simfoniją.

Specialia „Michelin“ žvaigždute už tvarumą įvertintas dar vienas dokumentinio serialo herojus, latvis E. Deibants. Rygos šurmulį iškeitęs į Lygatnės miškus, jis buvusius gimdymo namus pavertė restoranu ir dabar svečius lepina išgrynintais Latvijos laukinėje gamtoje ir pas vietos ūkininkus randamais skoniais. Eriks prisipažįsta, kad niekada negalvojo, jog taps virtuvės šefu. Jo didžioji aistra – ornitologija, net ir šiandien ši jo meilė gamtai atsispindi kuriamų patiekalų lėkštėse.

Dokumentinį serialą sudaro trys serijų blokai, kuriuose skiriamas dėmesys skirtingoms virtuvėms, o kartu ir šefams. Pirmosiose serijose kūrėjai kviečia susipažinti su gurmaniška virtuve, kuriai atstovauja Eriks Dreibants („Pavaru Maja“), Martynas Praškevičius („Džiaugsmas“), Matthias Diether („180 by Matthias Diether“). Kovą  žiūrovams bus pristatyta egzotinė virtuvė ir jos atstovai – Gaspar Fernandes („Gaspar’s“), Khampan Pukdangpan („Nok Nok“) ir Atrjom Lašenko („Shoyu“).  Trečiąjį serijų bloką, kaip ir įprasta, finalizuos desertai ir jų kūrėjai Evaldas Juška („Sweet Moon“, „Arrivee“), Angeelika Kang („Levier“), Diana Ozolina („Mikla“).

Vasario mėnuo – puikus metas jaukiai filmų peržiūrai namuose, kai už lango nenuspėjami orai, o pavasario atgaivos dar reikia kiek palaukti. Nors praėjusiais metais kino industrijos veiklą trikdė scenaristų ir aktorių streikai, dienos šviesą išvydo ne vienas visuomenės pagyrų ir tarptautinių apdovanojimų sulaukęs filmas. Štai penki dėmesio verti filmai, šiuo metu prieinami internetinėse platformose bei keli patarimai, padėsiantys namuose pasijusti lyg kino salėje.

Atsineškite spragėsių ir įsipatoginkite – štai penki geriausi 2023 metų filmai, kurie šiuo metu prieinami internetinėse srautinio transliavimo platformose.

„Maestro“ (angl. „Maestro“), režisierius Bradley Cooperis

Šis filmas nepasiekė didžiųjų Lietuvos kino teatrų ekranų, bet neabejotinai buvo laukiamiausia platformos „Netflix“ premjera 2023-iais metais. Praėjus penkeriems metams po filmo „Gimė žvaigždė“ premjeros, Bradley Cooperis grįžo ir kaip režisierius, ir kaip vienas pagrindinių aktorių biografiniame filme apie kompozitorių Leonardą Bernsteiną – „Maestro“.

Biografinis romantinis filmas apie amerikiečių kompozitoriaus Leonardo Bernsteino ir jo žmonos Felicijos Montealegre santykius sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų, o Amerikos kino institutas jį pripažino vienu iš 10 geriausių 2023 m. filmų. Šis filmas ypatingas tuo, jog jo veiksmas vyksta penktojo dešimtmečio Amerikoje, o filmuojama – nespalvotai, ir kadro kraštinių santykis yra artimas klasikiniam standartui, įtvirtintam JAV kino akademijos 1932-aisiais.

„Barbė“ (angl. „Barbie“), režisierė Greta Gerwig

Tikriausiai retas, kuris negirdėjo apie kino teatrus sudrebinusį Gretos Gerwig filmą „Barbė“, kuris per du mėnesius po premjeros tapo pelningiausiu metų filmu. Žmonės ne tik skubėjo išvysti vieną laukiamiausių metų filmų, bet į kino teatrus vyko pasipuošę rožiniais rūbais ir aksesuarais.

Filme Barbė susiduria su egzistencine krize po to, kai žengia į „tikrąjį pasaulį“. Pagrindinė herojė suabejoja, kas ji yra iš tiesų, o filme ryškios perfekcionizmo, lyčių lygybės ir lyčių lūkesčių temos.

„Openheimeris“ (angl. „Oppenheimer“), režisierius Christopheris Nolanas

„Kartais norėdamas išsaugoti pasaulį turi rizikuoti jį sunaikinti“, – teigiama režisieriaus Christopherio Nolano epinio trilerio „Openheimeris“ aprašyme. Filmas pasakoja apie amerikiečių fiziką J. Robertą Oppenheimerį, vadovavusį atominės bombos kūrimo programai „Manheteno projektas“.

Filme pagrindinius J. Roberto Openheimerio ir jo žmonos, biologės ir botanikės Katerinos, vaidmenis atlieka aktoriai Cillian Murphy ir Emily Blunt. Filmas sukurtas pagal Pulicerio premiją laimėjusią Kai Bird ir velionio Martin J. Sherwin knygą „Amerikos Prometėjas: J. R. Openheimerio triumfas ir tragedija“.

„Napoleonas“  (angl. „Napoleon“), režisierius Ridley Scottas

Nuo legendinio Prancūzijos imperatoriaus mirties praėjus 200 metų, jis vis dar laikomas vienu geriausių ir sėkmingiausių karo vadų pasaulio istorijoje. Jo mūšių schemos iki pat mūsų dienų analizuojamos karo mokyklose, o svaiginantis skrydis į politikos ir galios viršūnę bei nuopuolis iš jos iki šiol gniaužia kvapą ir kaitina vaizduotę.

Naujoji legendinio režisieriaus Ridley Scotto juosta pasakoja apie intrigų, žiaurumo, drąsos ir įžūlumo kupiną Napoleono (akt. Oskaro laureatas Joaquinas Phoenixas) kelią į šlovės viršūnę jo mylimos žmonos, imperatorės Džozefinos (akt. Vanessa Kirby) akimis.

„Galaktikos sergėtojai. III dalis“ (angl. „Guardians of the Galaxy Vol. 3”), režisierius James Gunnas

Po įvykių filme „Keršytojai. Pabaiga“ bei „Toras. Meilė ir griaustinis“, visų mylimi ir žavingieji Galaktikos Sergėtojai grįžta tęsti pradėtus darbus. Trisdešimt antrasis kino studijos „Marvel“ ir trečiasis 5-ojo „Marvel“ kino visatos etapo filmas užbaigs nuostabią, emocingą ir juokingą Galaktikos sergėtojų istoriją ir nulems senų bei naujų veikėjų tolimesnę ateitį.

Susikurkite kino salės atmosferą namuose

Ekspertai planuojant filmų vakarą namuose pataria pasirūpinti ne tik įdomiu filmu, bet  ir tinkama įranga jo peržiūrai.

Jei norite geriausios patirties ir galite sau tai leisti, pagalvokite, galbūt metas įsigyti modernesnį televizorių? Naujesnės kartos televizoriai pasižymi ryškesnėmis, natūralesnėmis spalvomis, efektyvesniu atspindžių suvaldymu ir kitomis inovatyviomis funkcijomis.

Neatsiejama žiūrėjimo patirties dalis yra ir garsas, todėl rekomenduojama pasirūpinti ir tinkama garso aparatūra. Anot ekspertų, garsiakalbius geriausia išdėstyti ausų lygyje arba investuoti į kokybišką garso įrangos sistemą, kaip, pavyzdžiui, „Samsung Soundbar“, kuri papildytų televizoriaus sąranką. Tokie garso sistemos ir televizoriaus duetai su integruota belaide erdvinio garso technologija gali padėti sustiprinti garsą per priekinius, šoninius ir viršutinius garsiakalbius bei įprastus televizoriaus garsiakalbius, todėl galėsite jaustis tarytum jaukioje namų kino salėje.

Labai gali būti, kad naujoji režisieriaus Tado Vidmanto komedija „Milijonieriaus palikimas“, kaip ir kitos režisieriaus komedijos milijonų tema, taps vienu žiūrimiausių praėjusių metų filmų. Prieš pat naujuosius metus į kino teatrus išleisto filmo startas – daugiau nei geras: lietuviška komedija aplenkė, rodos, nepasiekiamą ir labai lauktą Holivudo režisieriaus Jameso Camerono antrąją „Įsikūnijimo“ dalį.

Lietuviško kino mėgėjai naujaisiais metais jau išsirinko savo favoritą – bilietai į naująją T. Vidmanto komediją „Milijonieriaus palikimas“ tiesiog šluojami. Per pirmąsias dienas filmą pažiūrėjo beveik 51 tūkstantis žiūrovų, filmas surinko 380 954 tūkstančius eurų pajamų, pagerindamas J. Camerono „Įsikūnijimas. Vandens kelias“ starto rekordą – 373 773,9 euro.

„Po kelių ne visai sėkmingų lietuviško kino startų praėjusiais metais, pripildę kino teatrų sales, žiūrovai mus maloniai nustebino. Lietuviškas kinas, aplenkęs Holivudo produkciją, mus, jo kūrėjus, maloniai nustebino. Įdėjome daug darbo, taigi, esame be galo laimingi, kad žiūrovai mūsų pastangas vertina. Jų pasitikėjimas įkvepia naujiems darbams“, – sako komedijos „Milijonieriaus palikimas“ prodiuseris Mantvidas Žalėnas.

Naujausioje savo komedijoje „Milijonieriaus palikimas“ T. Vidmantas pasakoja nuoširdžią dviejų brolių istoriją. Žemaitės žmonos po padu laikomas kaimietukas Kęstas ir jo brolis, miestietis Vincas paveldi po penkis milijonus dolerių. Vėliau paaiškėja, kad dėdė iš Amerikos broliams paliko ne tik krūvą pinigų, – kad gautų palikimą, Kęstas ir Vincas turi atlikti daugybę keistų užduočių. Vyručiams teks ne tik organizuoti dėdės laidotuves, bet ir vogti obuolius, pardavinėti bulves, lipti į karvės blyną ir dar atlikti krūvą neįmanomų dalykų. Kaip Kęstui ir Vincui seksis įgyvendinti tai, ką mirdamas sugalvojo dėdulė? Ar pavyks perimti jo milijonus?

Filmo sėkmę, be abejo, užtikrina ne tik kultinis komedijų režisierius, bet ir geriausi Lietuvos aktoriai – Giedrius Savickas, Audrius Bružas, Ineta Stasiulytė, Nijolė Narmontaitė.

Nauja režisieriaus Tado Vidmanto komedija „Milijonieriaus palikimas“ Lietuvos kino teatruose – nuo gruodžio 29 dienos.