Pasaulio futbolo čempionatas šiemet ne vieną sirgalių privertė pakoreguoti įprastą dienos ritmą, mat dėl laiko skirtumo svarbiausi mačai vyksta vėlai vakare. Žinoma, rungtynių vakarai dažnai neapsieina ir be mėgstamo maisto – tai patvirtina ir technologijų bendrovės „Wolt“ duomenys. Tiesa, kol vieni prie futbolo ekranų renkasi picas ar mėsainius, vis daugiau atsiranda tų, kurie ieško lengvesnių užkandžių alternatyvų. Čempionatą stebintys profesionalūs Lietuvos futbolininkai sako, kad net ir vėlais vakarais įmanoma rasti balansą tarp mėgstamų ir sveikatai palankių užkandžių.

„Wolt“ duomenimis, lyginant pirmųjų dviejų pasaulio futbolo čempionato savaičių duomenis su įprastų savaičių birželio pradžioje, tarp populiariausių maisto produktų užsakymų labiau nei įprastai išsiskyrė švieži vaisiai. Trešnių užsakymų skaičius per pirmąsias dvi futbolo čempionato savaites Lietuvoje išaugo daugiau nei 300 proc., persikų – daugiau nei 200 proc., o melionų ir arbūzų – beveik 150 proc.

Jei maisto produktų kategorijoje vaisių populiarumas tapo kiek netikėta staigmena pirmomis futbolo čempionato savaitėmis, restoranų kategorijoje sirgaliai liko ištikimi klasikai. Birželio 11–21 dienomis vištienos patiekalų užsakymai šoktelėjo daugiau nei 400 proc., lyginant su ankstesnėmis savaitėmis.

„Futbolo vakarai neretai siejami su pica ar užkandžiais prie televizoriaus, tačiau šio čempionato duomenys rodo ir kitą tendenciją – sirgaliai dažniau nei įprastai į krepšelį dedasi sezoninių vaisių. Tikėtina, kad tai lemia ne tik vasaros sezonas, bet ir noras vėlyvus šių metų čempionato vakarus praleisti su lengvesniais užkandžiais“, – sako „Wolt“ generalinis direktorius Baltijos šalyse Mantas Lomsargis.

Kartu su sezoniniais vaisiais futbolo vakarais augo ir gaivių produktų populiarumas – daugiau nei dvigubai didėjo nealkoholinių gaiviųjų gėrimų bei šerbeto ir šaldyto jogurto užsakymai.

Kaip užkandžiauja futbolo profesionalai?

Profesionalūs Lietuvos futbolininkai sako, kad stebėdami futbolo rungtynes prie televizoriaus ekranų paprastai ieško lengvesnių užkandžių alternatyvų. Vis dėlto, pripažįsta – kartais vietos atsiranda ir mėgstamiems pasilepinimo dienos („cheat day“) pasirinkimams.

Lietuvos futbolo rinktinės narys Ričardas Šveikauskas neslepia, kad šioje pasaulio taurėje dėl laiko zonų skirtumo pavyksta pažiūrėti ne visas rungtynes. Žiūrint jas vėlai, užkandžiauti, pripažįsta sportininkas, norisi retai, o tai darydamas jis renkasi palankesnes alternatyvas: vaisius, uogas ar datules. Pagrindinis jo patarimas norintiems užkandžiauti mažiau kaloringai – gerti vandenį vietoje saldžių gėrimų.

„Jei rungtynių dieną pats būnu sužaidęs rungtynes, po jų kartais leidžiu sau pasimėgauti ir pica ar vištienos sparneliais. Bet dažniausiai renkuosi vaisius, uogas, o mano asmeninis favoritas – datulės. Atsigerti dažniausiai renkamės draugės gamintos kombučios, nors mano pagrindinis patarimas – vietoje saldžių gėrimų rinktis vandenį“, – sako R. Šveikauskas.

Lietuvos rinktinės gynėjas Dominykas Barauskas taip pat pripažįsta, kad žiūrėdamas rungtynes mėgsta užkandžiauti sveikiau. Joms vykstant vakare, užkandžių porcijos mažėja.

„Jei rungtynės rodomos dienos metu, dažniausiai renkuosi riešutus, juodą šokoladą, arba morkas bei paprikas su humusu. Kai būna pasilepinimo diena (cheat day) – pasirinkimas platėja: tada jau užsisakome ir picos, sušių ar mėsainių. Gėrimai ant stalo dažniausiai būna kokosų ar paprastas vanduo, taip pat įvairios arbatos“, – sako D. Barauskas.

Staigmenų pažėrusi pasaulio taurė

Rungtynių vakarai profesionalams, akivaizdu, įdomūs ne tik dėl užkandžių. Abu sportininkai sako šioje pasaulio taurėje palaikantys Europos komandas. Tuo pat metu jie pripažįsta, kad po pirmųjų savaičių staigmenų dar anksti daryti galutines išvadas dėl to, kas atsidurs ant čempionų pakylos.

„Vieno ryškaus favorito šiame čempionate tikrai nėra, tai kol kas rodo ir jau įvykusių rungtynių rezultatai. Iki praėjusios savaitės tikėjausi, kad čempionų titulą pelnys Vokietijos rinktinė, tačiau jų pralaimėjimas tik dar kartą parodė, koks šis čempionatas nenuspėjamas ir kaip sudėtinga prognozuoti nugalėtojus“, – teigia R. Šveikauskas.

Pasak D. Barausko, pirmomis čempionato dienomis daug rinktinių žaidė gana atsargiai, todėl iki dabar besivaržančioms komandoms-lyderėms reikėjo laiko atsiskleisti.

„Mano manymu, čempionais turėtų tapti Prancūzijos rinktinė, kuri atsivežė labai stiprią komandą, turinčią eilę talentingų žaidėjų. Prancūzija galėtų turėti dvi komandas šiame čempionate ir jos abi būtų favoritės. 2018 metais laimėjo pasaulio čempionatą, o 2022 metais buvo jo finale. Iš to, ką matau aikštėje, Kylianas Mbappe ir komanda turi tikrai didelius šansus pakartoti praėjusių turnyrų pasirodymus“, – įsitikinęs D. Barauskas.

Kodėl vasarą lauko kepsninės tampa vienu populiariausių pasirinkimų

Vasarą daugiau laiko praleidžiame kieme, terasoje ar sodyboje, todėl natūralu, kad kepsninės lauko erdvėse tampa svarbia susitikimų dalimi. Jos leidžia ne tik kepti maistą, bet ir kurti jaukią atmosferą, kai vakaras tampa ilgesnis, ramesnis ir labiau orientuotas į laiką kartu. Dėl to daugeliui žmonių svarbu išsirinkti tokią kepsninę, kuri būtų patogi naudoti, tinkama jūsų erdvei ir pritaikyta tam, kaip iš tikrųjų leidžiate vasaros vakarus.

Tinkamai parinktos lauko kepsninės padeda lengviau organizuoti vakarienę šeimai, draugų susitikimą ar savaitgalio pietus lauke. Vieniems svarbu greitas įkaitinimas, kitiems – tradicinis kepimo procesas, o dar kiti ieško universalaus varianto, kuris leistų kepti daugiau skirtingo maisto vienu metu.

Kaip išsirinkti lauko kepsninę pagal savo poreikius

Renkantis svarbu galvoti ne tik apie tai, kaip atrodo kepsninės, bet ir apie jų paskirtį. Jei planuojate kepti dažnai, verta rinktis modelį, kurį bus paprasta prižiūrėti ir lengvai naudoti. Jei kepsninę trauksite tik savaitgaliais ar šventėms, prioritetai gali būti visai kiti.

Taip pat reikėtų įvertinti, kiek žmonių dažniausiai susirenka. Mažesnei šeimai gali pakakti kompaktiško modelio, tačiau jei dažnai kviečiate draugus, verta rinktis didesnę kepsninę, ant kurios vienu metu tilptų daugiau maisto. Tokiu atveju svarbios tampa ne tik grotelės, bet ir bendras kepimo plotas, šoninės lentynos bei galimybė patogiai pasiruošti produktus.

Dujiniai griliai – kai svarbiausia patogumas ir greitis

Jei ieškote sprendimo, kuris leistų greitai pradėti kepti ir nereikalautų ilgo pasiruošimo, labai geras pasirinkimas gali būti dujiniai griliai. Jie greitai įkaista, leidžia tiksliau reguliuoti temperatūrą ir dažnai sukuria mažiau rūpesčių nei kiti tipų sprendimai. Tokia kepsninė ypač tinka žmonėms, kurie nori daugiau laiko skirti bendravimui, o ne pačiam įkūrimui.

Dujiniai griliai dažnai pasirenkami terasoms ir miestų kiemams, nes juos galima patogiai naudoti reguliariai. Jie taip pat tinka tiems, kurie mėgsta kepti ne tik mėsą, bet ir daržoves, žuvį ar kitą įvairesnį maistą. Jei svarstote, kokia kepsninė geriausiai tiks greitiems vasaros vakarams, šis variantas dažnai būna vienas praktiškiausių.

Anglinės kepsninės ir šašlykinės – kai svarbi tradicinė kepimo patirtis

Kai kuriems žmonėms svarbu ne tik rezultatas, bet ir pats procesas. Tokiu atveju labiau tinka anglinės kepsninės arba šašlykinės. Jos dažnai siejamos su klasikiniu kepimo būdu, išraiškingesniu aromatu ir lėtesniu, ramesniu pasiruošimu. Toks variantas patinka tiems, kurie mėgsta savaitgalio ritualus ir nori, kad kepimas būtų viena iš vakaro dalių.

Vis dėlto reikia įvertinti, kad anglinės kepsninės gali būti mažiau patogios tiems, kurie nori spontaniškai kažką išsikepti po darbo. Jos reikalauja daugiau laiko, daugiau dėmesio kaitrai ir dažniau sukelia daugiau dūmų. Jei jums tai nėra problema, toks pasirinkimas gali būti labai tinkamas.

Kokia lauko kepsninė tinka mažai terasai, o kokia – didesnei erdvei

Svarbus klausimas yra ne tik kokio tipo įranga jums patinka, bet ir kur ji stovės. Mažai terasai ar kompaktiškam kiemui dažniausiai geriau tinka mažesnės kepsninės lauko naudojimui, kurios neužima daug vietos ir gali būti lengvai perstatomos. Tokiais atvejais svarbus ne tik dydis, bet ir tai, ar patogu laikyti priedai, ar lengva uždengti įrangą, ar ji neužstoja praėjimo.

Didesniame kieme ar sodyboje galima rinktis erdvesnę kepsninę, kuri turi platesnes grotelės, daugiau darbo vietos ir daugiau galimybių vienu metu kepti didesnį kiekį maisto. Jei vasarą dažnai rengiate susibūrimus, tokia investicija paprastai pasiteisina labiau nei labai mažas modelis.

Priedai, kurie gali padaryti kepimą patogesnį

Renkantis verta iš karto pasižiūrėti, kokie priedai gali būti naudingi. Kartais būtent jie lemia, ar naudoti kepsninę bus tikrai patogu. Dažniausiai praverčia uždangalas, kokybiškos grotelės, termometras, valymo šepetys, žnyplės ir šoninės lentynos. Kai kuriais atvejais naudingi ir papildomų kepimo paviršių sprendimai.

Tokie priedai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip ne pirmo svarbumo detalė, bet ilgainiui jie padeda palaikyti tvarką, lengviau prižiūrėti įrangą ir patogiau ruošti maistą. Jei planuojate kepsninę naudoti dažnai, verta tai įvertinti dar prieš perkant.

Kaina ir ką svarbu įvertinti prieš perkant

Daugeliui žmonių svarbi ir kaina, tačiau renkantis kepsnines svarbu neapsiriboti vien pigiausiu variantu. Kaina gali būti susijusi su medžiagomis, dydžiu, funkcijomis, degiklių skaičiumi, priežiūros paprastumu ir ilgaamžiškumu. Dėl to perkant verta galvoti ne tik apie pradinę sumą, bet ir apie tai, kaip dažnai įrangą naudosite.

Jei kepsninė bus naudojama vos kelis kartus per sezoną, gali pakakti paprastesnio modelio. Tačiau jei mėgstate vasarą leisti lauke ir reguliariai kepti maistą, dažnai labiau apsimoka investuoti į patogesnį sprendimą, kuris geriau atitiks jūsų poreikius.

Kokia lauko kepsninė geriausiai tinka jūsų vasaros vakarams

Geriausia lauko kepsninė yra ta, kuri dera prie jūsų įpročių, erdvės ir to, kaip mėgstate leisti laiką. Jei svarbiausia patogumas, dažnai laimi dujiniai griliai. Jei patinka tradicija ir lėtesnis kepimo procesas, labiau tiks anglinės kepsninės arba šašlykinės. Jei prioritetas yra universalumas, verta ieškoti modelio, kuris turėtų daugiau vietos, patogius priedai ir leistų kepti skirtingą maistą vienu metu.

Jei ieškote lauko kepsninės vasaros vakarams, verta rinktis pagal savo erdvę, kepimo įpročius ir tai, kiek žmonių dažniausiai susirenka prie stalo. O jei norite vienoje vietoje palyginti skirtingus modelius, jų funkcijas ir rasti jums tinkamiausią variantą, apsilankykite Grillman.lt.

Retas susimąsto – kokią ilgalaikę naudą suteikia nuolatinis nuolaidų medžiojimas. Ieškant vien tik raudonos spalvos kainų etiketėse, anot ekspertų, dažnai pamirštamos įvertinti kitos išlaidos. Pavyzdžiui, kuras, automobilio nusidėvėjimas ar net ir sugaištas laikas. Suskaičiavus patirtas išlaidas neretai paaiškėja, kad buvo patirta daugiau nuostolių nei sutaupyta aktyviai ieškojus nuolaidos, blaškantis nuo vienos iki kitos parduotuvės. Apie tai, kokia yra reali akcijų medžioklės kaina, apžvelgia lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ ir „Urbo“ banko atstovai.

„Urbo“ banko Verslo tarnybos direktorius Julius Ivaška pastebi, kad užuot įvertinę vadinamuosius alternatyvius kaštus, tautiečiai akcijų medžioklėje įpratę skaičiuoti tik tiesioginį sutaupymą.

„Ekonomikoje alternatyvieji kaštai reiškia vertę, kurios atsisakome, pasirinkdami vieną variantą vietoje kito. Pavyzdžiui, vykdami į kitą parduotuvę renkamės sutaupyti keletą eurų nuo konkrečių prekių, bet atsisakome sutaupyti kelionės išlaidas ir iššvaistomą laiką, kurį galėtume skirti produktyviai veiklai, pasibuvimui su šeima ar tiesiog savo malonumui“, – paaiškina J. Ivaška.

Pasak eksperto, tikroji nuolaidų medžioklės nauda nebūtinai yra tokia didelė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ypač, kai dėl kelių eurų važiuojama į kitą miesto rajoną ar aplankoma net ne vieną, o kelios parduotuvės.

Kad toks elgesys suprantamas, bet nebūtinai naudingas, pastebi ir „Maximos“ ryšių su žiniasklaida vadovė Ernesta Vareikytė, atkreipdama dėmesį ir į psichologinį bei nuovargio aspektą, pavyzdžiui, kai piko valandomis dėl norimos nuolaidos medžioklės netikėtai įstringama kamščiuose, ar atvykus paaiškėja, kad norimos prekės nebėra.

„Idealiausias variantas – galimybė viską rasti vienoje vietoje: pasirinkti tiek prekes su nuolaida, tiek tas, kurias kasdien galima įsigyti už mažą kainą ar pigiau nei kitur. Tai iš dalies nuima didelę naštą nuo pirkėjų pečių – nebelieka pagundos prisipirkti daugiau, nei iš tiesų reikia, ir vienu metu išleisti daugiau vien todėl, kad prekė tuo metu parduodama su nuolaida. Taip pat nebereikia planuoti pirkinių pagal akcijų kalendorių.

Galimybė kasdien apsipirkti už mažas kainas padeda atsverti ir dažnai neįvertinamus kaštus – laiką bei pastangas, skiriamas akcijų paieškai. Galiausiai, kai pirkėjai tampa mažiau priklausomi nuo akcijų, prekybininkams lengviau planuoti tiekimą ir užtikrinti prekių prieinamumą. Tai reiškia ir didesnę tikimybę, kad atvykę į parduotuvę pirkėjai ras norimą produktą. Taip sutaupoma ir svarbiausios valiutos – laiko“, – sako ji.

Tikroji nuolaidų medžioklės kaina

Pasak J. Ivaškos, nors tikrosios išlaidos kiekvienu atveju skiriasi, orientacinę kainą apskaičiuoti galima. Tam reikėtų įsivertinti degalų sąnaudas, automobilio nusidėvėjimą ir sugaištą laiką bei palyginti su sutaupyta suma.

Tarkime, automobilis sunaudoja 7 litrus kuro šimtui kilometrų, kuras kainuoja 1,5 euro už litrą, o atstumas iki nuolaidą siūlančios parduotuvės – 10 kilometrų. Tokiu atveju išlaidos bus 1,05 euro. Automobilio nusidėvėjimo kaštų dažnas vairuotojas neskaičiuoja, tačiau ekspertai juos vertina 10–20 centų už kilometrą. Paėmę šio rodiklio vidurkį, 15 centų, gauname, kad 10-ies kilometrų kelionė papildomai kainuos dar 1,5 euro.

„Neretai mažiausiai vertinama, bet iš tiesų didžiausia sąnaudų dalis – sugaištas laikas. Jį paprasčiausia įsivertinti, savo uždirbamą atlyginimą padalinus iš dirbtų valandų skaičiaus. Kadangi šis skaičius kiekvienam bus skirtingas, imkime oficialiai patvirtintą minimalų valandinį atlyginimą, kuris nuo šių metų sausio 1 d. Lietuvoje yra 7,05 euro, neatskaičius mokesčių“, – skaičiuoja J. Ivaška.

Pagal šį rodiklį 40-ies minučių piniginė vertė yra 4,7 euro. Pridėjus kuro išlaidas ir automobilio eksploatacijos kaštus, gauname 7,25 euro. „Jei tokiomis aplinkybėmis žmogus sutaupo 5 eurus, galutinis rezultatas iš tiesų yra ne sutaupymas, o 2,25 euro nuostolis. Be to, jis gaunamas skaičiuojant pagal minimalų uždarbį. Žmonės, per valandą uždirbantys daugiau, daugiau ir praranda“, – pabrėžia J. Ivaška.

Braškės, šilauogės ar avietės dažnai dingsta nuo stalo greitai, tačiau ne visada todėl, kad būna suvalgomos. Kartais vos po kelių dienų dalį jų tenka išmesti dėl atsiradusio pelėsio. „Iki“ specialistai sako, kad dažnai tam įtakos turi kelios kasdienės klaidos, kurias daugelis padaro vos parsinešę jas namo.

„Vasarą uogos tampa vienomis populiariausių sezono prekių. Pirkėjai renkasi ne tik šviežias lietuviškas braškes, bet ir šilauoges, avietes, trešnes, todėl natūralu, kad norisi jomis mėgautis kuo ilgiau. Sezono metu uogų pardavimai išauga net iki dešimties kartų, todėl stengiamės užtikrinti ne tik platų kokybiškų uogų pasirinkimą pigiau, bet ir dalintis praktiškais patarimais, kurie padėtų jas namuose ilgiau išlaikyti šviežias“, – sako G. Kitovė.

Pasak „Iki“ daržovių ir vaisių skyriaus darbuotojos Jolantos Sabaitienės, uogų šviežumui didžiausią įtaką daro ne sudėtingos gudrybės, o keli paprasti įpročiai. Specialistė išskiria tris dažniausiai daromas klaidas.

Klaida Nr. 1 – uogas plaunate vos parsinešę namo

Pasak J. Sabaitienės, jeigu uogas planuojate suvalgyti ne tą pačią dieną, jų geriau neplauti iki pat vartojimo. Drėgmė sudaro palankias sąlygas pelėsiui ir bakterijoms daugintis, todėl uogos gali sugesti greičiau. Vis dėlto, jeigu uogas norite nuplauti iš anksto arba siekiate kuo ilgiau išsaugoti jų šviežumą, galima pasitelkti vieną paprastą triuką.

„Paprastas baltojo acto ir vandens tirpalas naikina bakterijas bei pelėsių sporas, todėl toks metodas gali padėti prailginti uogų šviežumą keliomis dienomis, o kartais net ir savaitėmis“, – pasakoja ekspertė.

Kaip tai padaryti?

1. Sumaišykite 1 puodelį baltojo acto su 3 puodeliai drungno vandens.
2. Tirpale nuplaukite uogas, nusausinkite jas kiaurasamtyje ir tuomet gerai nuskalaukite po šaltu tekančiu vandeniu.
3. Kruopščiai jas nusausinkite – tam tiks salotų džiovyklė arba popieriniai rankšluosčiai.
4. Išdžiūvusias uogas sudėkite į sandarų indą, išklotą popieriniu rankšluosčiu, o dangtį palikite vos pravirą, kad pasišalintų drėgmės perteklius.

Jeigu acto namuose nėra, galima išbandyti ir kitą būdą. Maždaug 30 sekundžių uogas panardinkite į 50–60 laipsnių temperatūros vandenį, po to kruopščiai nusausinkite ir laikykite taip pat, kaip nuplautas acto tirpalu.

Klaida Nr. 2 – viena pažeista uoga paliekama tarp kitų

Anot J. Sabaitienės, net viena supelijusi ar pažeista uoga gali gerokai paspartinti kitų gedimą. Todėl parsinešus uogas namo verta jas peržiūrėti – radus pelėsio pažeistų uogų, jas reikėtų pašalinti, o jei pažeista tik nedidelė dalis, ją nupjauti.

Klaida Nr. 3 – uogos paliekamos ankštoje pakuotėje

Specialistė pataria uogų nelaikyti suspaustų originalioje pakuotėje, ypač jei jos jau pilnai prinokusios. Geriausia jas perdėti į didesnį indą, išklotą popieriniu rankšluosčiu. Taip sugeriama drėgmė, pagerėja oro cirkuliacija, o uogos ilgiau išlieka šviežios.

„Jeigu matote, kad visų uogų artimiausiomis dienomis nesuvalgysite, nelaukite, kol jos pradės minkštėti. Jas galima užšaldyti ir vėliau naudoti glotnučiams, kepiniams ar desertams. Taip ne tik ilgiau išsaugosite jų skonį, bet ir sumažinsite maisto švaistymą“, – pataria J. Sabaitienė.

Pirmosios lietuviškos bulvės daugeliui – vienas iš prasidedančios vasaros simbolių. Vieni jas valgo su sviestu ir krapais, kiti be jų neįsivaizduoja šaltibarščių dubenėlio, o dar kiti jau planuoja bulvinį plokštainį. Tačiau kiek šią vasarą kainuoja lietuviška bulvė? Vieno atsakymo nėra.

Žemės ūkio duomenų centro duomenys rodo, kad naujo derliaus bulvių kaina priklauso nuo to, kur jos parduodamos ir kaip paruoštos pirkėjui:

• birželio 15–21 d. augintojų parduodamos neplautos ir nesupakuotos bulvės vidutiniškai kainavo 0,78 Eur už kilogramą;
  • tuo pačiu laikotarpiu didžiuosiuose prekybos tinkluose supakuotų lietuviškų bulvių kilogramas vidutiniškai kainavo 1,29 Eur;
  • birželio pradžioje turgavietėse pardavėjų prašoma kaina siekė apie 2,23 Eur už kilogramą.

Taigi lietuviškų naujo derliaus bulvių kaina priklauso nuo to, kur jos perkamos. Nuo augintojo iki turgaus prekystalio ji skiriasi beveik tris kartus, tačiau tiesiogiai lyginti šių kainų negalima: vienur parduodamos neplautos ir nesupakuotos bulvės, kitur – jau atrinktos, supakuotos ir pristatytos pirkėjui, o turgavietėje dažnai siūlomas pirmasis derlius tiesiai iš ūkininko rankų mažesniais kiekiais.

Bulvių valgome trečdaliu mažiau, tačiau jos nuo mūsų stalo nedingo

Bulvė Lietuvoje niekada nebuvo tik dar viena daržovė – ji yra neatsiejama tradicinės lietuviškos virtuvės dalis. Iš jos gaminami cepelinai, kugelis, bulviniai blynai ir vėdarai, ji patiekiama prie šaltibarščių. Kartu bulvė išlieka vienu universaliausių kasdienio maisto produktų, tinkančių ir šventiniam stalui, ir paprastai vakarienei po darbo.

Vis dėlto per pastaruosius du dešimtmečius mūsų mitybos įpročiai pasikeitė. 2004 m. vienas Lietuvos gyventojas per metus vidutiniškai suvartodavo 124 kg bulvių, o 2024 m. – 81 kg. Taigi per dvidešimt metų jų vartojimas sumažėjo daugiau kaip trečdaliu.

Net ir sumažėjus vartojimui, 81 kg per metus reiškia, kad vienam gyventojui per mėnesį vis dar tenka beveik 7 kg bulvių. Jos nebėra tokia dominuojanti mitybos dalis kaip anksčiau, tačiau iš lietuviško stalo tikrai nedingo.

„Šie skaičiai rodo ne bulvės pasitraukimą iš mūsų virtuvės, o pasikeitusį jos vaidmenį. Šiandien turime gerokai platesnį maisto produktų pasirinkimą, tačiau bulvė išlieka gerai pažįstamu ir dažnai perkamu produktu. Dėl to jos kaina daugeliui tampa ir savotišku kasdienio maisto kainų matu – pokyčius pastebime greitai, nes turime su kuo juos palyginti“, – sako Žemės ūkio duomenų centro Rinkos informacijos ir ekonominės analizės skyriaus vadovė dr. Irma Jankauskienė.

Šių metų paradoksas – parduotuvėse pigiau, pas augintoją tiek pat

2026 m. birželio 15–21 d. neplautų ir nesupakuotų naujo derliaus bulvių vidutinė augintojo kaina buvo 0,78 Eur/kg. Lygiai tiek pat ji siekė ir tuo pačiu laikotarpiu praėjusiais metais.

Tuo metu didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse supakuotų lietuviškų naujo derliaus bulvių kilogramas vidutiniškai kainavo 1,29 Eur. Tai beveik 13 proc. mažiau nei prieš metus, kai vidutinė kaina siekė 1,48 Eur/kg.

Vadinasi, šiemet didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse bulvės atpigo, nors vidutinė augintojo gaunama kaina nepasikeitė.

„Tai gerai parodo, kad augintojo ir galutinė vartotojo kaina ne visada juda kartu. Augintojo gaunama kaina gali išlikti tokia pati, o didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse bulvės tuo pat metu atpigti. Mažmeninę kainą lemia ne vien augintojo kaina, bet ir tiekimo, paruošimo bei prekybos grandinėje priimami sprendimai. Todėl vien iš kainos parduotuvėje pokyčio negalime spręsti, kad tiek pat pasikeitė ir augintojo gaunama kaina“, – sako Žemės ūkio duomenų centro Rinkos informacijos ir ekonominės analizės skyriaus vyr. ekonomistas dr. Evaldas Stankevičius.

Nuo augintojo iki prekystalio: kas sudaro bulvių kainą?

Iš pirmo žvilgsnio kainų skirtumas gali stebinti: augintojo parduodamos neplautos ir nesupakuotos bulvės kainavo 0,78 Eur už kilogramą, prekybos tinklų parduotuvėse supakuotų bulvių kilogramas – 1,29 Eur, o turgavietėje pardavėjų prašoma kaina siekė 2,23 Eur.

Tačiau šių kainų negalima lyginti taip, tarsi visur būtų parduodamas visiškai vienodas produktas. Kad bulvės pasiektų prekybos tinklo lentyną, jas reikia atrinkti, išrūšiuoti, supakuoti ir pristatyti į prekybos vietą. Prie galutinės kainos prisideda ir produkto laikymo, prekybos bei galimų nuostolių sąnaudos.

Turgavietėje kainodara kitokia: čia fiksuojama pirminė pardavėjo prašoma kaina, dažnai parduodami mažesni kiekiai, o vasaros pradžioje pirmojo lietuviško derliaus pasiūla dar būna ribota.

Taigi kainų skirtumą lemia ne vien pats bulvių kilogramas. Skiriasi produkto paruošimas, pardavimo sąlygos ir visas jo kelias nuo augintojo iki pirkėjo.

Ankstyvasis derlius reikalauja daugiau darbo

Norint bulves rinkai pasiūlyti vasaros pradžioje, jas reikia anksti pasodinti, saugoti nuo pavasarinių šalnų, o prireikus – laistyti. Ankstyvasis derlius dar nėra gausus, todėl vienam kilogramui tenka didesnė auginimo ir derliaus nuėmimo sąnaudų dalis.

Kainai įtakos turi trąšos, degalai, darbuotojų atlygis, laistymas ir oro sąlygos. Šalnos, užsitęsusi sausra ar gausūs krituliai gali sumažinti ankstyvąjį derlių.

Todėl pirkdami pirmąsias lietuviškas bulves mokame ne tik už jų svorį, bet ir už tai, kad jos mūsų stalą pasiekė anksčiau.

Vienos bulvių kainos nėra

2026 m. duomenys rodo, kad naujo derliaus bulvių kainos skirtingose pardavimo vietose per metus kito nevienodai. Palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, didžiųjų prekybos tinklų parduotuvėse vidutinė kaina sumažėjo nuo 1,48 iki 1,29 Eur už kilogramą. Vidutinė augintojo kaina nepasikeitė ir siekė 0,78 Eur, o turgavietėse birželio pradžioje pardavėjų prašoma kaina, kaip ir prieš metus, buvo 2,23 Eur už kilogramą.

Todėl klausiant, kiek kainuoja lietuviška bulvė, svarbu žinoti, kuriame jos kelionės etape matuojama kaina – ūkyje, prekybos tinklo lentynoje ar turgaus prekystalyje.

Joninės – viena seniausių švenčių ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse Baltijos šalyse. Jos atėjusios iš pagoniškų laikų, kai gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su žemdirbyste, metų laikų kaita ir gamtos galia. Nors tam tikri šventės aspektai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje skiriasi, lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, šių trijų šalių pirkėjų krepšelis, ruošiantis šventei, yra gana panašus.

Joninės, Lietuvoje dar vadinamos Rasomis ar Kupolėmis, Latvijoje – Jāņi arba Līgo svētki, o Estijoje – Jaanipäev, žymi vasaros saulėgrįžą – ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį.

Lietuvoje pirmieji Joninių paminėjimai rašytiniuose šaltiniuose siekia dar XIV amžių. Per ištisus šimtmečius ši šventė išsaugojo savo pagrindinius simbolius – ugnį ir vandenį, o dauguma svarbiausių papročių išliko pagoniški: laužų kūrenimas, dainos, šokiai, vainikų plukdymas ir budėjimas iki aušros. Anksčiau buvo tikima, kad Joninių nakties ugnis apsaugo nuo nelaimių, o rytmečio rasa turi gydomųjų galių.

Latvijoje Jāņi iki šiol yra viena svarbiausių nacionalinių švenčių, o prieš trejus metus atlikta apklausa atskleidė, kad pagal gyventojų šventimo mastą ji lenkia netgi Kalėdas. Estijoje Jaanipäev ne tik išlaikė senąsias folkloro tradicijas, bet ir įgijo papildomą istorinę reikšmę – šioje šalyje birželio 23-ąją minima ir Pergalės diena, skirta pažymėti Estijos nepriklausomybės karo pergalei.

Šašlykai, arbūzai ir traškučiai

Nors trijų Baltijos šalių Joninių tradicijos šiek tiek skiriasi, pirkinių krepšeliai šiose valstybėse ganėtinai panašūs. Kadangi trumpiausią metų naktį žmonės leidžia gamtoje, prie laužo ar grilio, jai ruošiantis daugiausiai įsigyjama kepimui skirtų gaminių, vasariškų užkandžių ir vaisių.

„Kadangi Joninės dažniausiai švenčiamos dideliame draugų būryje, tai ir pirkinių krepšeliai šią dieną būna itin gausūs. Ruošiantis Joninių vakarėliui, labiausiai išauga gaivių arbūzų, bulvių traškučių ir mėsos gaminių, skirtų kepti ant grilio, pardavimai“, – sako Titas Atraškevičius, lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ atstovas ryšiams su žiniasklaida.

Pagal absoliučius skaičius Joninių dieną, birželio 23-ąją, pernai visose trijose Baltijos šalyse kiekiškai labiausiai augo arbūzų pardavimai. Antroje vietoje pagal bendrą augusį parduotą kiekį Lietuvoje pernai per Jonines buvo bulvių traškučiai, o trečioje – kietieji sūriai. Traškučiai ir jiems skirti padažai pagal labiausiai augusius parduodamus kiekius antrąją vietą pernai užėmė ir Latvijos bei Estijos „Maximose“. Tuo metu trečioje vietoje Latvijoje pernai daugiau nei įprastai pirkėjai įsigijo majonezo ir jų padažų, o Estijoje – kaulavaisių.

„Pernai Joninių diena, birželio 23-oji, buvo pirmadienis. Lyginant su eiliniu 2025 m. pirmadieniu, tą dieną Lietuvos „Maximos“ parduotuvėse labiausiai augo sveriamų ir fasuotų šviežios mėsos šašlykų pardavimai“, – prisimena T. Atraškevičius ir priduria, kad pernai per Jonines, lyginant su įprastu pirmadieniu, šašlykai buvo itin paklausūs ir kaimyninėse šalyse.

Ruošiantis trumpiausios metų nakties šventei, Baltijos šalyse stipriai išauga ir ne maisto prekių paklausa. Pavyzdžiui, griliui skirtų anglių pardavimai, lyginant su įprastu pirmadieniu, pernai Joninių dieną daugiau nei keturis kartus augo Lietuvos „Maximose“, daugiau nei 20 kartų – Estijos ir net 31 kartą daugiau – Latvijos „Maximos“ tinkle. Daugiau nei 7 kartus, palyginus su eiliniu pirmadieniu, pernai per Jonines tautiečiai pirko ir paparčius vazonėliuose, o latviai – degiuosius skysčius griliui, kurių pardavimai augo beveik 27 kartus.

Pagrindiniai Joninių skirtumai

Nors pagrindiniai Joninių šventimo papročiai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje tie patys, skirtumų taip pat yra. Visose šalyse didžiąją nakties dalį dega laužai, per juos šokinėjama, ieškoma paparčio žiedo ir einama pasitikti saulės.

Latvijoje, lyginant su kaimynėmis, kur kas stipresnė vainikų plukdymo tradicija ir tiesiog privalomas kmynų sūris – vienas iš šios šalies kulinarinių simbolių. Specialų pavadinimą – līgo – turi ir visą naktį dainuojamos latvių liaudies dainos, o išbuvimas neužmigus iki aušros užtikrina sėkmę visiems ateinantiems metams.

Arčiau Šiaurės ašigalio esančioje Estijoje papildomos egzotikos Joninėms prideda „baltosios naktys“, o papildomo šventiškumo ir pasididžiavimo – tą pačią birželio 23 d. nuo 1934 metų minima Pergalės diena. Būtent šią 1919 m. dieną įvyko Cėsio mūšis, kuriame jungtinės Estijos ir Latvijos pajėgos nugalėjo „Baltijos landesvero“ – vokiečių savanorių karinio junginio – pajėgas.

Vasaros sezonas lepina šviežiais produktais – nuo darže užaugintų žolelių ir daržovių iki sezoninių uogų bei vaisių. Visgi išlaikyti šiuos produktus šviežiais ilgesnį laiką namuose neretai gali būti sudėtinga. IKEA atliktos apklausos duomenimis, siekdami sumažinti maisto švaistymą, 39 proc. Lietuvos gyventojų šaldytuvą laiko tik pusiau pilną, o 5 proc. gyventojų sako šviežių produktų apsiperkantys kasdien ir šaldytuvą namuose laiko beveik tuščią. Siekiant sumažinti išmetamų produktų kiekį pakaks kelių paprastų produktų laikymo įpročių, kurie padės ilgiau išsaugoti sezoninių gėrybių šviežumą ir sutaupyti.

Vienas pagrindinių principų laikant šviežius produktus namų šaldytuve – leisti produktams „kvėpuoti“. Daugelis daržovių, tokių kaip agurkai, morkos, burokėliai ar kopūstai, ilgiau išlieka švieži laikomi krepšiuose, tinkleliuose ar induose, kuriuose gali cirkuliuoti oras, sako IKEA Maitinimo paslaugų skyriaus vadovas Mindaugas Šiaulys.

„Norint išlaikyti produktų šviežumą, vaisius ir daržoves reikėtų laikyti atskirai. Pavyzdžiui, obuoliai ir pomidorai išskiria medžiagas, kurios gali paskatinti ne tik šalia esančių daržovių ir lapinių žalumynų nokimą, bet ir greitesnį gedimą. Todėl salotoms, špinatams, krapams, petražolėms, agurkams, brokoliams ir morkoms naudinga būti laikomiems atokiau nuo šių vaisių“, – pataria M. Šiaulys.

Ne visoms gėrybėms vieta šaldytuve

Labai svarbu žinoti, kuriuos produktus reikėtų laikyti šaldytuve. Lapinės daržovės, šviežios žolelės, brokoliai, žiediniai kopūstai, lapiniai ar briuseliniai kopūstai ir supjaustytos daržovės turėtų būti atšaldomos kuo greičiau. Vasaros uogas taip pat rekomenduojama laikyti šaldytuve ir plauti tik prieš vartojimą.

Šakninėms daržovėms, tokioms kaip bulvės, svogūnai, česnakai, morkos, burokėliai ar ridikėliai, tinka vėsi laikymo vieta – apatinės šaldytuvo lentynos. Tuo metu pomidorus geriausia laikyti kambario temperatūroje, kol jie visiškai sunoksta.

„Lapinius žalumynus – gražgarstes ar špinatus – ilgiau išlaikysite šviežius juos kruopščiai nuplovę, visiškai nusausinę ir laikydami sandariame maišelyje arba hermetiškame inde. Greta į indą įdėkite popierinį rankšluostį, kuris sugers drėgmės perteklių. Šiam sudrėkus, pakeiskite jį nauju – nuolat surinkdami drėgmę sumažinsite žalumynų vytimo ir gedimo riziką“, – atkreipia dėmesį M. Šiaulys.

Laikydami tvarkingai, išmesite mažiau

Organizuota laikymo sistema padeda laiku sunaudoti ir kitus produktus dar prieš jiems sugendant, pabrėžia  Maitinimo paslaugų skyriaus vadovas.

„Skaidrūs laikymo indai leidžia pamatyti, ką reikia suvartoti čia ir dabar, o ką dar galima atsidėti kitai dienai. Jei šaldytuve skirsite atskirą vietą produktams, kuriuos reikėtų suvartoti artimiausiu metu, bus lengviau stebėti, ką jau turite namuose, ir sumažės tikimybė maistą pamiršti. Tam pravers skaidrūs šaldytuvo indai ir lentynėlės, kuriuose produktus laikysite matomus, lengvai pasiekiamus ir tinkamai vėdinamus“, – sako M. Šiaulys.

Šviežios žolelės, tokios kaip petražolės, krapai, kalendros, mėtos ar laiškiniai česnakai, paliktos atvirai šaldytuve greitai praranda šviežumą. Specialūs prieskoninių žolelių laikikliai gali padėti išlaikyti jas šviežias net iki 2–3 savaičių. Anot M. Šiaulio, sandarus pagrindas padeda palaikyti tinkamą drėgmės lygį, o skaidrus gaubtas leidžia lengvai matyti ir suvartoti žoleles laiku, iki šioms pradėjus vysti.

„Ingredientus galima atskirti į atskiras dėžutes ir sustatyti vieną ant kito, naudojantis tam skirtais indais. Smulkesniems produktams galima panaudoti ištraukiamas dėžutes, tvirtinamas prie šaldytuvo lentynų. Tai uogoms, žolelėms ar sūriams tinkantis sprendimas, kad smulkūs produktai nepasimestų tarp kitų. Tuo metu sukamosios lentynėlės padeda organizuotai susidėti stiklainius, padažus ir kitus produktus. Taip jie rečiau liks nepastebėti“, – priduria M. Šiaulys.

Neleiskite maistui atsidurti šiukšliadėžėje

Maisto skyriaus vadovas taip pat atkreipia dėmesį, kad nereikia skubėti išmesti pirminę išvaizdą praradusių šviežių produktų.

„ Pradėjusias vysti žoleles, pavyzdžiui, krapus, petražoles ar svogūnų laiškus, galima atgaivinti šaltame vandenyje arba susmulkinti ir užšaldyti vėlesniam naudojimui. Suminkštėjusios morkos dažnai atgauna traškumą, oamirkytos lediniame vandenyje, o salotos, špinatai ir gražgarstėsgali atsigauti po trumpos ledo vandens vonelės“, – sako M. Šiaulys.

Sprendimų yra ir daugiau: pernokę pomidorai puikiai tinka sriuboms, padažams ar orkaitėje keptiems patiekalams, o gausiai sunokusias uogas galima užšaldyti glotnučiams, desertams ar naudoti uogienėms. Panaudoti galima ir daržovių žieveles, iš jų išsiverdant sultinį ir užsišaldant kubeliuose vėlesniam naudojimui.

Lietuva – vynuogynų kraštas. Dar visai neseniai tai būtų skambėję kaip pokštas. Tačiau šiandien, stovint Ilzenbergo dvare tarp tūkstančių vynmedžių, akivaizdu, kad realybė pasikeitė greičiau, nei spėjome sumirksėti. Viename seniausių ir įspūdingiausių Lietuvos dvarų rašoma istorija, kuri meta iššūkį nusistovėjusioms tiesoms ir kelia užmirštus klausimus: ar tikrai žinome, ką gali mūsų žemė? Ir ar tikrai suprantame, kaip arti vyndarystės kultūros esame, nors ilgai laikėme ją svetima? Ilzenbergas jau ne pirmus metus įrodinėja, kad vyndarystė mūsų šalyje nėra tik egzotiškas pavadinimas. Tai – atkuriama tradicija, kurios šaknys siekia Livonijos ordino laikus, o šiandien ji vėl atgyja tarp Rokiškio r. laukų.

Vynuogynas – kelionė per šimtmečius

Visame pasaulyje vynuogynai užima daugiau nei 7 milijonus hektarų. Beveik pusė šios teritorijos yra Europos Sąjungoje. Nors Lietuvoje vynuogynai ir populiarėja, jų plotas vis dar sudaro itin mažą pasaulinio vynuogynų ploto dalį – vos apie 0,00086 proc., arba maždaug 60 hektarų registruotų vynuogynų mūsų šalyje.

Esame tik lašas vynuogynų jūroje, tačiau tai netrukdo jau dabar prilygti, o kartais net lenkti gilias vyndarystės tradicijas puoselėjančias šalis. Ilzenbergo dvaro vynuogynas – puikiausias to pavyzdys. Rokiškio rajone, netoli Latvijos sienos, puoselėjamas dvaro vynuogynas yra ne tik vienas šiauriausių pasaulyje, bet ir pats didžiausias Lietuvoje. Jo plotas – beveik 5 hektarai, o pirmieji vynmedžiai Ilzenbergo dvaro teritorijoje buvo pasodinti 2019 m. Šiandien čia auga daugiau nei 10 tūkstančių vynmedžių.

Šis skaičius išaugo beveik aštuonis kartus vos per kelerius metus. Ką rodo toks augimas? Labai aiškią ir netgi romantišką Ilzenbergo dvaro ambiciją grįžti prie istorijos, kuri šiame krašte gyvavo dar tada, kai tiek Lietuva, tiek Europa atrodė visai kitaip. Pasak Ilzenbergo dvaro direktoriaus Jaroslavo Masliuko, vynuogynų ir vyndarystės tradicijos šioje teritorijoje siekia kelis šimtus metų. Todėl šiandieninis vynuogynas – ne naujovė, o tarsi sugrįžimas prie šaknų.

„Ilzenbergo dvarą 1515 m. įkūrė Livonijos ordino baronas Berndtas von Kersenbrockas. Būtent Livonijos ordinas vynmedžius ir vyndarystės amatą atvežė į Baltijos šalis. Tad mūsų pagrindinis tikslas jau ne vienus metus yra tai, kad kiekvienas apsilankęs Ilzenbergo dvare pajustų daugiau nei prieš 500 metų gyvavusią vyndarystės kultūros dvasią“, – pasakoja J. Masliukas.

Ko gero, daugelis jau apsilankiusių Ilzenbergo dvare galėtų paliudyti, kad pajusti šimtmečių istoriją ir tradicijas čia paprasta. Vaikštant tarp vynmedžių labai greitai apima jausmas, kad istorija nėra tik skaičiukai su praeities data. Tai – visas spektras emocijų, jaučiamų ore, žingsniuose ar net tyloje, supančioje vynuogyną.

Vynuogės, kurios atlaiko ir šalčius, ir laiką

Ši žiema Lietuvoje buvo viena šalčiausių per pastaruosius keliolika metų, tačiau Ilzenbergo vynuogynas tai atlaikė ramiai. Vyndarys Andrius Diliautas, pasodinęs pirmuosius vynuogių krūmus dvare, sako, kad čia auginamos veislės yra pritaikytos būtent mūsų klimatui.

„Vynuogyne turime įvairių veislių – amerikietiškų, prancūziškų, šveicariškų, vokiškų, serbiškų ir, žinoma, lietuviškų. Čia augančios veislės pritaikytos lietuviškiems orams ir gali atlaikyti net 35 laipsnių šaltį, tad net ir ši žiema joms nebuvo baisi“, – pasakoja A. Diliautas.

Vienas iš dvaro pasididžiavimų – Ilzenbergo vardą gavusi vynuogių veislė, atkeliavusi tiesiai iš JAV. Ji buvo sukurta specialiai šiam dvarui – tarsi šiuolaikinis ryšys su pasauliu, įaugęs į šimtmečių istoriją.

Vyndarystės procesas, kokio dar nematėte

Pajusti vynuogyno aurą ar savo rankomis paliesti vynuogę sukurtą specialiai šiam dvarui – nepamirštama patirtis. Tačiau vien tik to neužtenka norint suprasti visą vyndarystės procesą. Dvare profesionalių gidų vedama vyndarystės ekskursija yra puikiausias būdas pajusti, kad tai nėra tik amatas. Tai – kantrybės, laukimo bei metų ciklo menas. Todėl keliaujant po Ilzenbergo dvaro teritoriją kojos pačios nejučia pasuka nuo vynuogyno į vietą, kur prasideda vynuogių virsmas.

Lankytojai kartu su gidu atsiduria istorinėse Ilzenbergo dvaro arklidėse. Ten dabar įrengta vyninė, kurios kiekvienas kampas gali papasakoti po naują istoriją. Patalpos suskirstytos į vyno gamybos, išpilstymo ir brandinimo erdves. Būtent čia matyti visas vyndarystės procesas: nuo uogų apdorojimo ir fermentacijos iki brandinimo ir kelionės į taurę.

Kartu su ekskursijos gido istorijomis, menančiomis didingus Livonijos ordino laikus, dvaro ir vyno gamybos cecho lankytojams tai yra unikali proga išgirsti apie vynuogių auginimo ypatumus, jų prisitaikymą ir paplitimą Lietuvoje, o taip pat savo akimis pamatyti, kaip gaminami vynuogių, uogų ir vaisių vynai. Dažnai net sunku įsivaizduoti, kiek daug pastangų ir darbo reikalauja vyndarystės procesas.

„Mūsų organizuojamose ekskursijose būtent ir atsispindi visas vyndarystės kultūros triūsas. Dažnai žmonėms atrodo, kad užtenka pasodinti medį, užauginti vynuogę ir iš jos galėsi bet ką pagaminti. Tiesa yra tokia, kad tai milžiniškų pastangų reikalaujantis procesas – nuo gebėjimo apsaugoti vynmedžius nuo neigiamų aplinkos veiksnių ar oro sąlygų iki to, kaip teisingai vynuoges atskirti nuo šakelių ir traiškyti, kad nebūtų pažeisti kauliukai, kurie gali suteikti kartumo“, – apie ekskursijos pamokas sako vyndarys A. Diliautas.

Kai jau susipažįstama su vynuogynu ir gamybos procesu, ekskursijoje laukia pati mistiškiausia, romantiškiausia ir įdomiausia dalis – vieta, sujungianti visus dvaro pasakojimus į vieną gyvą kelionę. Vieta, kurioje laikas tarsi sustoja. Autentiški vyno rūsiai ir degustacija.

„Būtent čia žmonės pajunta, kaip tyloje ir vėsoje viskas susijungia: vynuogynas, gamta, laukimas, įdėtas darbas. Rūsiuose degustacijų metu visada raginame pabandyti pajusti daugiau. Tai yra visų patirtų emocijų, kurių neįmanoma atkartoti, visuma“, – pasakoja Ilzenbergo dvaro direktorius Jaroslavas Masliukas.

Oranžerija – britų imperijos atgarsiai Lietuvoje

Tiesa, dažniausiai vyndarystės ekskursija prasideda nuo objekto, kuris šiame tekste dar liko nepaminėtas. Tačiau tai – ne klaida, o tyčinis sumanymas. Mat ši vieta yra visiškai atskiras pasaulis visame Ilzenbergo dvaro paveiksle.

Britų imperijos laikus ir vieną garsiausių visų laikų monarchių, karalienę Viktoriją, menanti oranžerija – senovinio angliško stiliaus statinys, skirtas auginti egzotinius augalus ir vaisius rūmų soduose. Ilzenbergo dvaro oranžerijoje pirmuoju smuiku, žinoma, griežia vynuogės, tiesa, skirtos ne vyno gamybai.

„Oranžerijoje auginame saldžias, aromatingas ir įspūdingo dydžio desertines vynuoges. Jos skirtos tiesioginiam vartojimui, o sultingas vynuoges ypač mėgsta vaikai. Įdomu tai, kad nors jos atrodo saldesnės nei vynuogės, skirtos vyndarystei, iš tiesų būtent desertinėse cukraus yra mažiau“, – atskleidžia A. Diliautas.

Oranžerijoje greitai pasijusite tarsi keliaudami po vynuogių dangumi. Kai kurie vynmedžiai turi aukštus kamienus, o jų ūgliai rišami horizontaliai virš lankytojų galvų. Po tokiu vynuogių skliautu laikas vėl ima tekėti kitaip. Nuolat skubančiame pasaulyje Ilzenbergo dvaras alsuoja ramybe ir primena, kad svarbu ne tik matyti, kas mus supa, bet ir tai pajusti. Nėra geresnio laiko atvykti į dvarą nei dabar. O išvykstant visuomet norisi dar kartą atsisukti – ir dėl vaizdo, ir dėl jausmo, kurį kiekvienas lankytojas išsiveža su savimi.

Saldžios, sultingos ir ilgai lauktos – trešnės jau sugrįžo į parduotuvių lentynas. Šių vasaros favoričių sezonas jau įsibėgėja, todėl dabar pats metas mėgautis jų skoniu. Žemų kainų prekybos tinklas „Lidl“ primena, kad renkantis trešnes vertinti jas reikėtų ne tik pagal spalvą – apie uogų šviežumą, kokybę ir saldumą išduoda ir kiti požymiai.

Vasaros favoritės trešnės itin vertinamos dėl savo universalumo – jos tinka ir kaip užkandis, ir priedas įvairiems desertams, pusryčių dubenėliams ar kaip ingredientas salotoms.

„Trešnių mėgėjams prasideda bene skaniausias metų laikas, kai šiomis uogomis galima nebrangiai mėgautis iki soties. Dažnai manoma, kad kuo tamsesnė trešnių spalva, tuo ji saldesnė, tačiau tai ne visada tiesa. Daug naudingos informacijos gali suteikti koteliai, žievelė, vaisiaus tvirtumas ar net aromatas. Atkreipus dėmesį į šias detales, gerokai lengviau išsirinkti sultingas ir kokybiškas trešnes“, – teigia „Lidl Lietuva“ vaisių ir daržovių ekspertas Ramūnas Žvirblis.

7 patarimai tobuloms trešnėms išsirinkti

Ieškant pačių skaniausių trešnių, svarbu žinoti, kad kokybiškos ir prinokusios uogos išsiskiria kelių požymių visuma. Todėl įvertinti uogų vien akimis nepakanka – verta apžiūrėti ir kotelius, žievelę, tvirtumą bei aromatą. Būtent šios detalės dažnai geriausiai išduoda, ar trešnės bus saldžios, sultingos ir šviežios.

Atkreipkite dėmesį į kotelius. Šviežių trešnių koteliai turėtų būti žali, elastingi ir tvirtai laikytis prie vaisiaus. Jei koteliai sausi, parudavę ar lengvai atsiskiria, tikėtina, kad trešnės nėra šviežiai skintos.

Ieškokite blizgios žievelės. Prinokusių trešnių žievelė yra lygi, blizgi ir be pažeidimų. Matinė, susiraukšlėjusi ar dėmėta žievelė gali signalizuoti, kad vaisiai pradeda senti arba buvo laikomi netinkamomis sąlygomis.

Spalva ne visada leidžia spręsti apie skonį. Tamsiai raudonos ar net beveik juodos trešnės dažniausiai pasižymi intensyvesniu, sodresniu skoniu ir didesniu saldumu. Tačiau svarbu prisiminti, kad kai kurios veislės natūraliai išlieka šviesesnės ar gelsvai rausvos net visiškai prinokusios, todėl vien spalva ne visada leidžia spręsti apie skonį.

Patikrinkite kietumą. Prinokusios trešnės turėtų būti tvirtos, tačiau ne kietos kaip akmuo. Lengvai paspaudus vaisius turėtų išlaikyti formą. Per minkštos uogos gali reikšti, kad jos pernokusios, o labai kietos – per žalios.

Pasikliaukite kvapu. Prinokusios ir saldžios trešnės dažnai skleidžia lengvą vaisišką aromatą. Jei uogos neturi kvapo, gali būti, kad jos buvo nuskintos per anksti. Jei kvapas primena fermentuotus vaisius, vyną ar actą, tai gali būti ženklas, kad uogos jau pradeda gesti.

Didesnės – nebūtinai saldesnės. Nors stambios trešnės dažnai atrodo patraukliai, saldumą lemia ne uogos dydis, o veislė, auginimo sąlygos ir sunokimas. Kartais mažesnės uogos gali būti net saldesnės už didesnes, todėl vien uogų dydžiu pasikliauti nereikėtų.

Venkite sutrūkinėjusių vaisių. Po lietaus ar dėl kitų aplinkos sąlygų trešnės kartais sutrūkinėja. Tokie vaisiai greičiau genda ir prasčiau laikosi, todėl geriau rinktis nepažeistas uogas.

Burata su trešnėmis, pistacijomis ir balzaminiu kremu

Dažniausiai trešnės valgomos vienos, tačiau gurmanai puikiai žino, kad šios uogos dera ne tik desertuose. Jų saldumas puikiai papildo įvairių sūrių skonį – nuo švelnios buratos ar brie iki ryškesnio mėlynojo sūrio. Prekybos tinklas „Lidl“ dalinasi greitu ir vasarišku receptu derinių – burata su trešnėmis, pistacijomis ir balzaminiu kremu.

2 porcijoms reikės:

2 buratos sūrio vienetų (apie 125–150 g)

250 g trešnių

25–30 g pistacijų

1–2 a. š. balzaminio kremo

4–6 šviežių baziliko lapelių

Žiupsnelio jūros druskos

Paruošimas

Buratą išimkite iš šaldytuvo likus maždaug 20 minučių iki patiekimo.

Pistacijas trumpai paskrudinkite sausoje keptuvėje 2–3 minutes, kol sustiprės jų aromatas. Leiskite šiek tiek atvėsti ir stambiai sukapokite peiliu.

Trešnes nuplaukite, išimkite kauliukus ir perpjaukite pusiau.

Į lėkštę dėkite buratą, jos viršų kiek įpjaukite ir praskleiskite plačiau. Aplink išdėliokite trešnes. Ant trešnių ir buratos užberkite skrudintų pistacijų. Apšlakstykite viską balzaminiu kremu.

Užbarstykite labai nedidelį žiupsnelį jūros druskos ir papuoškite baziliko lapeliais.

Maža gudrybė: jei trešnės pasitaikė rūgštesnės, prieš išdėstydami jas lėkštėje sumaišykite su 0,5–1 a. š. medaus ir palikite 5 minutėms susigerti. Medus sušvelnins rūgštumą ir išryškins trešnių skonį, todėl jos dar geriau derės su kremine burata.

Skanaus!

Penktadienį oficialiai pristatytas jau trečiasis „MICHELIN Guide Lithuania“ leidimas vėl tapo Lietuvos gastronomijos scenos augimo ir tobulėjimo liudijimu. Visame pasaulyje aukščiausio profesionalumo ženklu pripažįstamas „Michelin“ žvaigždes šiemet pelnė 5 Lietuvos restoranai, o iš viso į prestižinį gidą įtraukti 44 restoranai – 7 daugiau nei pernai.

Lietuvos restoranus vertinę „Michelin“ ekspertai žvaigždes šiais metais skyrė „Deep Roots“, „Red Brick“, „Demo“, „Džiaugsmas“ ir „Nineteen18“ restoranams.

Už geriausią kainos ir kokybės santykį skiriamas „Bib Gourmand“ apdovanojimas atiteko „Pievos“, „Augustin“, „B‘ARN Bistro“, „El Gato Negro“, „14Horses“, „Gaspar‘s“, „Le Travi“ ir „Nüman“ restoranams.

Visą „Michelin“ Lietuvoje rekomenduojamų vietų sąrašą sudaro 31 restoranas, iš kurių 8 naujai įtraukti į sąrašą: „Buff On“, „Elēno“, „Monist“, „OMAKASE by Vaidas Užgerys“, „Palanga“, „Saint-Malo“, „SIJA“, „Skóg“, „Alba Bistro“, „Amandus“, „Apvalaus Stalo Klubas“, „Arrivée“, „Da Antonio“, „DIA“, „Elven“, „Ertlio Namas“, „Fabrikėlis“, „Farmer & The Ocean“, „HeJi“, „Justa Pasta“, „Kristoforas“, „Momo Grill“, „monai“, „Monte Pacis“, „MOTÍF“, „PACAI Restaurant“, „Protėviai“, „Somm“, „Stebuklai“, „Stikliai“ ir „Uoksas“.

Taip pat šiandien buvo paskelbti ir specialieji „Michelin“ įvertinimai. Jaunojo šefo apdovanojimas skirtas Ignui Damanskui iš restorano „Red Brick“, geriausiu someljė pripažintas Ignatij Semionov iš „Saint-Malo“, apdovanojimu už aptarnavimą įvertintas Paulius Žekonis iš „Nüman“, o metų atidarymo apdovanojimą ekspertai skyrė Rokui Vasiliauskui ir restoranui „SIJA“.

Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ministras Edvinas Grikšas pažymi, kad valstybės investicijos į turizmo ir svetingumo sektoriaus reprezentaciją atsiperka su kaupu – tampame matomi kaip moderni, drąsi ir gurmanus iš viso pasaulio traukianti šalis.

„Lietuvos gastronomijos kultūra jau kurį laiką išgyvena tikrą proveržį, o trečiasis „Michelin“ gido leidimas yra dar vienas tvirtas įrodymas, kad mūsų šefų talentas bei meistriškumas atitinka aukščiausius pasaulinius standartus. Noriu padėkoti visiems į „Michelin“ gidą patekusiems restoranams, kadangi jie ne tik kuria unikalias patirtis savo svečiams, bet ir prisideda prie gastronominio turizmo augimo ir stiprina valstybės ekonominį potencialą“, – sako E. Grikšas.

Nacionalinės turizmo skatinimo agentūros VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ vadovė Olga Gončarova pabrėžia, kad trečiasis „MICHELIN Guide Lithuania“ leidimas vainikuoja itin aktyvų ir sėkmingą Lietuvos gastronomijos etapą.

„Šie metai Lietuvos gastronomijai yra išskirtiniai. Neseniai mūsų šalies kulinarinį potencialą aukštai įvertino įtakingo Europos žurnalo „Falstaff“ ekspertai, o mūsų šefų komanda pirmą kartą istorijoje prestižiniame „Bocuse d’Or“ konkurse dalyvavo tarp elitinių tarp pasaulio kulinarijos elito. Taip pat neseniai praūžęs „Baltic Gastro Summit“ dar kartą įrodė, kad Lietuva tampa svarbia diskusijų apie ateities restoranus ir visą svetingumo sektorių platforma. Na, o trečiasis „Michelin“ gidas – tai nuoseklaus visos bendruomenės darbo viršūnė“, – teigia O. Gončarova.

Ji atkreipia dėmesį, kad tyrimai rodo, jog net šeši iš dešimties keliautojų yra linkę pratęsti savo viešnagę šalyje, jei joje yra „Michelin“ įvertintų vietų, todėl šiandien gauti įvertinimai yra galingas įrankis, leidžiantis  garsiai ir užtikrintai pasakoti pasauliui apie unikalų Lietuvos skonį bei kuriamą svetingumo kultūrą.

Šių metų „MICHELIN Guide Lithuania“ pristatymą vainikuos iškilmingas vakaras naujoje Vilniaus geležinkelio stoties „Saulės salėje“. Renginys „Exclusive Celebration: Welcoming the Third Selection“ suburs geriausius šalies šefus, restoranų savininkus, maisto kritikus bei užsienio svečius.

Visą „MICHELIN Guide Lithuania 2026“ restoranų sąrašą ir išsamias inspektorių apžvalgas bus galima rasti oficialioje „MICHELIN Guide“ svetainėje bei programėlėje.

Parduotuvių lentynose pirkėjai gali rasti įvairių mėsos produktų – nuo šviežios ir smulkintos mėsos iki faršo ar kitų mėsos gaminių. Nors iš pirmo žvilgsnio šie produktai gali atrodyti panašūs, jų sudėtis ir gamybos principai skiriasi. Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ atstovai pastebi, kad geriausias būdas suprasti šiuos skirtumus – atidžiai skaityti produkto etiketę.

Pasak „Maximos“ Kokybės ir maisto gamybos departamento direktorės Karolinos Aganauskienės, etiketė yra vienas svarbiausių įrankių, padedančių pirkėjui suprasti produktą.

„Tautiečiams šiandien svarbu ne tik kaina, bet ir aiški, suprantama informacija apie produkto kilmę, sudėtį bei kategoriją. Etiketė yra pagrindinis informacijos šaltinis, leidžiantis suprasti, kas tai per produktas, kaip jis pagamintas ir kokie reikalavimai jam taikomi. Skirtingos mėsos kategorijos turi skirtingą paskirtį – vienos yra natūralus produktas, kitos jau kepimui paruošti gaminiai“, – sako ji.

Mėsos pasirinkimas: ką reikia žinoti pirkėjams

Renkantis mėsą svarbu suprasti pagrindinius produktų skirtumus, nes nuo jų priklauso ne tik produkto sudėtis, paskirtis, bet ir ženklinimas.

Pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktus šviežia mėsa ir mėsos gaminiai yra aiškiai atskirtos produktų kategorijos, kurioms taikomi skirtingi ženklinimo ir sudėties reikalavimai. Šviežia mėsa yra natūralus produktas, o mėsos gaminiuose gali būti naudojami papildomi ingredientai, tokie kaip prieskoniai, druska ar marinatai, kurie turi būti aiškiai nurodyti etiketėje.

„Smulkinta mėsa yra šviežia mėsa, kuri mechaniškai susmulkinama, o į ją gali būti dedamas tik labai nedidelis kiekis druskos. Tuo tarpu faršas yra jau paruoštas mėsos pusgaminis, kuriame gali būti naudojami įvairūs priedai, keičiantys produkto tekstūrą ir skonį. Būtent sudėtis yra esminis šių produktų skirtumas, todėl pirkėjams reikėtų atidžiai įvertinti etiketėje pateikiamą informaciją ir rinktis pagal savo gaminimo įpročius“, – teigia „Maximos“ atstovė.

Kiek skysčių gali būti mėsoje?

Vertinant mėsos kokybę svarbu atskirti natūraliai mėsoje esančius skysčius nuo technologinio proceso metu galimai pridėtų ingredientų. Natūraliai mėsoje yra daug vandens – priklausomai nuo gyvūno rūšies ir mėsos dalies, 100 gramų mėsos gali sudaryti apie 45–75 gramai vandens. Dalis šio vandens laikymo ar transportavimo metu gali išsiskirti kaip natūralūs mėsos syvai (sultys). Nors pirkėjai juos kartais palaiko papildomai injektuotu vandeniu, iš tiesų tai yra natūrali mėsos sudedamoji dalis. Jei produktas būtų papildytas pridėtiniu vandeniu, sūrymu ar kitais tirpalais, tai privalėtų būti aiškiai nurodyta jo sudėtyje.

„Pirkėjams pirmiausia rekomenduojame vadovautis produkto ženklinimu. Tai patikimiausias būdas suprasti, kokį produktą jie renkasi. Norintys papildomai įvertinti mėsos struktūrą namuose gali perpjauti mėsos gabalą išilgai – natūrali mėsa paprastai pasižymi vientisa raumenų struktūra, o po injektavimo matomos smulkios dūrių žymės. Vis dėlto galutinį vertinimą visuomet reikėtų grįsti visa produkto informacija, o ne vien vizualiais požymiais“, – teigia K. Aganauskienė, pridurdama, kad „Maximos“ parduotuvėse neprekiaujama šviežia injektuota mėsa.

Kokybės kontrolė – nuo tiekėjo iki parduotuvės lentynos

Nors ženklinimas padeda pirkėjams suprasti produkto sudėtį ir kilmę, svarbi yra ir visoje tiekimo grandinėje taikoma kontrolė. Ji užtikrina, kad į parduotuvių lentynas patektų saugūs ir kokybiški produktai.

„Maxima“ šviežios mėsos kokybę ir saugą prižiūri visoje tiekimo grandinėje – pas tiekėjus, logistikos centre ir parduotuvėse. Tiekėjai reguliariai audituojami bei lankomi „Maximos“ kokybės ekspertų, vertinančių maisto saugos ir kokybės užtikrinimo procesus.

„Maisto saugai netaikome jokių kompromisų. Mėsos produktų kokybė tikrinama nuosekliai ir reguliariai – tiek vertinant tiekėjų procesus, tiek atliekant papildomus savikontrolės laboratorinius tyrimus. Vien per 2025 metus nepriklausomose laboratorijose ištyrėme apie 1400 maisto prekių mėginių. Taip pat bendradarbiaujame su viena didžiausių nepriklausomų laboratorijų Vidurio ir Rytų Europoje – „J. S. Hamilton“, kuri tikrina privataus prekės ženklo „Well Done“ šviežios mėsos produkciją“, – sako K. Aganauskienė.

Šiuo metu apie 80 proc. „Maximos“ šviežios mėsos asortimento sudaro Lietuvoje užauginta produkcija, o sveriama šviežia mėsa vitrinose tiekiama tik iš Lietuvos gamintojų. Pirkėjai prekybos tinkle taip pat gali rinktis be antibiotikų užaugintos mėsos bei paukštienos produktus.

Grilio pasirinkimas dažnai prasideda nuo gana paprastos minties. Norisi daugiau laiko lauke, daugiau vakarų su šeima ar draugais, daugiau skonio ir daugiau pačios patirties. Tačiau vos pradėjus domėtis paaiškėja, kad pasirinkimų yra daug: dujiniai modeliai, plancha, kamado, angliniai griliai, mažesni nešiojami variantai ir didesni sprendimai terasai. Dėl to klausimas „kaip išsirinkti grilių“ iš tiesų reiškia kur kas daugiau nei vien techninių savybių palyginimą. Svarbiausia suprasti, kaip jūs iš tikrųjų gaminsite ir kokią vietą grilis turės jūsų kasdienybėje.

Pirmiausia verta galvoti ne apie modelį, o apie savo įpročius

Dažna klaida yra pradėti nuo to, kas atrodo gražiausiai ar ką renkasi kiti. Vis dėlto geriausias grilis nebūtinai yra tas, kuris turi daugiausia funkcijų ar atrodo įspūdingiausiai. Geriausias grilis yra tas, kurį norėsite naudoti dažnai ir be papildomo streso.

Jei mėgstate greitį ir patogumą, tikėtina, kad ieškosite vienokio sprendimo. Jei jums artimas lėtas savaitgalio ritualas su ilgesniu pasiruošimu, visai gali būti, kad labiau patiks kitoks kepimo būdas. Vieni nori per 20 minučių paruošti vakarienę po darbo, kiti mėgaujasi pačiu procesu ir nori, kad grilinimas būtų ilgesnė patirtis. Nuo to ir verta pradėti.

Dydis ir vieta yra svarbiau, nei iš pradžių atrodo

Renkantis grilį labai svarbu įvertinti, kur jis stovės. Terasa, balkonas, kiemas ar sodyba diktuoja skirtingus poreikius. Mažesnėje erdvėje paprastai norisi kompaktiškesnio, patogiau valdomo sprendimo, kuris neužgožtų aplinkos ir būtų paprastas naudoti. Didesnėje terasoje ar kieme galima galvoti plačiau ir rinktis modelį, kuris taps nuolatine lauko virtuvės dalimi.

Svarbu ne tik pats grilio plotas, bet ir tai, kiek vietos reikės aplink jį. Reikia numatyti vietą judėjimui, maisto pasiruošimui, indams, įrankiams ir saugiam naudojimui. Dažnai žmonės susitelkia tik į kepimo paviršiaus dydį, tačiau vėliau supranta, kad kasdienybėje daug svarbiau yra bendra ergonomika.

Dujinis, anglinis, plancha ar kamado: kuo jie skiriasi praktikoje

• Dujinis grilis dažniausiai pasirenkamas tada, kai svarbiausia patogumas, greitas įkaitinimas ir aiški temperatūros kontrolė. Tai sprendimas žmonėms, kurie nori mažiau rūpesčių ir daugiau spontaniškumo. Jei planuojate gaminti dažnai, o grilį matote kaip įprastą vakarienės ar savaitgalio dalį, dujinis variantas dažnai būna vienas praktiškiausių.

• Anglinis grilis daugeliui siejasi su klasikine kepimo nuotaika ir išraiškingu skoniu. Tačiau jis reikalauja daugiau pasiruošimo, daugiau laiko ir daugiau įsitraukimo. Toks variantas patinka tiems, kuriems svarbus ne tik rezultatas, bet ir pats procesas.

• Plancha išsiskiria lygiu kepimo paviršiumi. Ji tinka žmonėms, kurie mėgsta įvairovę ir nori kepti ne tik mėsą, bet ir daržoves, jūros gėrybes, pusryčių patiekalus ar smulkesnius ingredientus. Tai labai patogus pasirinkimas tiems, kurie vertina universalumą ir paprastesnę priežiūrą.

• Kamado dažniausiai renkasi tie, kurie grillinimą suvokia kaip hobį. Jis leidžia ne tik kepti, bet ir rūkyti, gaminti lėčiau, eksperimentuoti su temperatūra ir skonio niuansais. Toks pasirinkimas žavi savo charakteriu, tačiau ne visada yra praktiškiausias tiems, kurie nori greito ir paprasto sprendimo.

Ką dažniausiai gaminsite

Renkantis grilį labai padeda vienas konkretus klausimas: ką jūs iš tikrųjų kepsite dažniausiai? Jei jūsų meniu dažniausiai sudarys burgeriai, vištiena, daržovės ar greiti savaitgalio patiekalai, jums gali labiau tikti paprastesnis ir greičiau valdomas variantas. Jei svajojate apie ilgo kepimo mėsą, lėtai ruošiamus didesnius gabalus ar rūkymo galimybes, reikės kitokio sprendimo.

Taip pat verta pagalvoti, keliems žmonėms dažniausiai gaminsite. Kartais užtenka kompaktiško modelio dviem ar keturiems žmonėms, o kartais reikia daugiau vietos, nes dažnai susirenka didesnė kompanija. Per mažas grilis pradeda erzinti tada, kai reikia kepti keliais etapais, o per didelis ne visada pasiteisina kasdienybėje, jei juo naudositės retai.

Patogumas kasdienybėje lemia daugiau nei techniniai pažadai

Nors techninės savybės svarbios, reali patirtis dažnai priklauso nuo visai paprastų dalykų. Kaip lengva užkurti grilį. Kaip greitai jis įkaista. Ar patogu reguliuoti temperatūrą. Ar lengva jį išvalyti po kepimo. Ar yra vietos įrankiams ir produktams pasidėti. Ar modelį patogu stumdyti, jei reikia keisti jo vietą.

Būtent šios detalės lemia, ar grilis bus naudojamas dažnai, ar po kelių kartų pradės atrodyti kaip sudėtingas projektas. Dėl to renkantis verta galvoti ne apie vieną įspūdingą funkciją, o apie bendrą naudojimo patirtį.

Ne visada verta rinktis „kuo daugiau, tuo geriau“

Didelis grilis, daug degiklių, gausybė priedų ar papildomų funkcijų iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliai. Tačiau perteklius ne visada reiškia geresnį pasirinkimą. Jei gyvenate ritmu, kuriame norisi paprasto ir sklandaus naudojimo, per sudėtingas sprendimas gali greitai pradėti varginti.

Kartais daug geresnis pasirinkimas yra aiškus, kokybiškas ir jūsų poreikiams pritaikytas modelis, o ne maksimaliai „prifarširuotas“ variantas. Grilis turi papildyti gyvenimo būdą, o ne versti prie jo taikytis.

Jei galvojate, kaip išsirinkti grilių, verta prisiminti vieną paprastą principą: rinkitės ne patį įspūdingiausią variantą, o tą, kuris geriausiai atitinka jūsų gyvenimo būdą. Kai sprendimas priimamas pagal realius poreikius, grilis tampa ne tik įrenginiu maistui ruošti, bet ir natūralia dalimi laiko lauke, susitikimų ir gerų akimirkų.

Renkantis grilių svarbiausia įvertinti savo poreikius, erdvę ir tai, kaip dažnai planuojate gaminti. Jei norite vienoje vietoje peržiūrėti skirtingus grilių tipus ir palyginti galimus sprendimus, užsukite į GRILLMAN.

Prieš tris dešimtmečius Lietuvoje duris atvėręs „McDonald’s“ šiemet mini 30 metų veiklos sukaktį. Nuo pirmojo restorano Vilniuje 1996 m. tinklas išaugo iki 19 restoranų 5 šalies miestuose ir tapo vienu geriausiai atpažįstamų greitojo aptarnavimo restoranų tinklų Lietuvoje. Per daugelį metų ištisos klientų kartos mėgavosi savo mėgstamais „McDonald’s“ patiekalais, dalijosi jaukiomis akimirkomis su draugais ir šeima, todėl šis prekės ženklas tapo tiek kasdienio gyvenimo, tiek ypatingų progų dalimi.

Šiandien „McDonald’s“ komandoje Lietuvoje dirba daugiau nei 1 200 žmonių, o šalies restoranuose kasdien apsilanko daugiau nei 20 tūkst. klientų. Kasmet vien Lietuvoje parduodama daugiau nei 13 mln. mėsainių.

Pirmaisiais veiklos metais Lietuvoje veikė 4 „McDonald’s“ restoranai, vėliau tinklas plėtėsi į kitus šalies miestus. Šiuo metu restoranų tinklas veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Marijampolėje. Kartu su plėtra keitėsi ir lankytojų patirtis: šiandien lankytojams  prieinami „McDrive“, „McDelivery“, „McCafé“, savitarnos kioskai, mobilūs užsakymai ir kiti sprendimai, atliepiantys pasikeitusius vartotojų įpročius.

„Per šiuos 30 metų keitėsi miestai, žmonių įpročiai ir pati restoranų patirtis. Tai reiškia ne tik naujų restoranų atidarymą, bet ir nuolatinį esamų modernizavimą, patogesnių užsakymo būdų diegimą bei sprendimų kūrimą, leidžiantį žmonėms mėgautis „McDonald’s“ patirtimi jiems patogiausiu būdu. Toliau augdami, išliekame susitelkę į tai, ką mūsų svečiai „McDonald’s“ vertina labiausiai – pažįstamą mėgstamų patiekalų skonį, greitą ir draugišką aptarnavimą bei geras emocijas, kurias kuria paprasta ir patogi patirtis“, – sako „Premier Restaurants Baltics“ vykdantysis direktorius Petre Tintoi.

Pastaraisiais metais „McDonald’s“ Lietuvoje toliau investavo į restoranų plėtrą ir modernizavimą. Per pastarąjį dešimtmetį daugiau nei 18 mln. eurų investuota į naujų restoranų atidarymą ir esamų atnaujinimą. Pirmasis iš trijų papildomų restoranų, planuojamų Lietuvoje 2025–2027 m., buvo atidarytas dar 2025 m. pabaigoje, o plėtra bus tęsiama ir artimiausiais metais.

Kartu dėmesys skiriamas ir tvarumo sprendimams: naujai statomuose restoranuose diegiamos saulės elektrinės ir energijos valdymo sistemos, o nuo 2023 m. Vilniaus Vingio parke „McDonald‘s“ įrengė 60 atliekų rūšiavimo šiukšliadėžių.

Per tris dešimtmečius kartu su „McDonald’s“ augo ne tik restoranų tinklas, bet ir jame dirbančios komandos. Daliai darbuotojų ši sukaktis yra ir asmeninė – 2026 m. 21 restoranų tinklo darbuotojas Lietuvoje mini daugiau nei 20 metų darbo stažą įmonėje, o 2 darbuotojai yra komandos dalis nuo pat pirmųjų tinklo veiklos metų šalyje.

Kretoje pomidorai kažkodėl skanesni, alyvuogių aliejus – sodresnis, feta – kremiškesnė. O vakarienė mažoje tavernoje dažnai palieka didesnį įspūdį nei baltomis staltiesėmis padengtas aukšto lygio restoranas. Daugelis tai pavadintų atostogų efektu, tačiau vietiniai tik šyptelėtų – Kretoje mėgavimasis maistu yra neatsiejamas nuo paties gyvenimo būdo.

Kai kurios šalys ar regionai turi vieną aiškią gastronominę vizitinę kortelę – Italija garsėja neapolietiška pica, Ispanija – paelja, Prancūzija daugeliui pirmiausia asocijuojasi su gurmaniška virtuve. Kretoje viskas kiek kitaip. Salos gastronominis identitetas gimsta ne iš vieno garsaus patiekalo, o iš visumos – šviežių produktų, paprastų receptų, vietinių tradicijų ir gebėjimo mėgautis maistu lėtai, be jokio skubėjimo.

Pasak kelionių organizatoriaus „Novaturas“ produkto vystymo skyriaus vadovės Indrės Palaikės, norint pažinti tikrąją Kretą, bent vieną vakarą tikrai verta iškeisti viešbučio restoraną į nedidelę vietinę taverną. Nenustebkite, jei meniu jums net neprireiks, nes svetingi šeimininkai stalą dažnai nukloja paprastais, tačiau ypatingo skonio produktais – alyvuogėmis, vietiniu sūriu, šviežia duona, įvairiais užtepais ir saulėje prinokusiais pomidorais.

„Kretoje maistas labai glaudžiai susijęs su svetingumu. Vietiniams svarbu ne tik pamaitinti žmogų, bet ir sukurti jaukumo jausmą, lyg būtume ne restorano svečiai, o vakarienės užsukę seniai pažįstami draugai ar giminaičiai. Tas svetingumas čia labai natūralus ir nuoširdus, todėl vakarienės neretai užsitęsia kelias valandas, o laikas prie stalo prabėga visai nepastebimai“, – sako I. Palaikė.

Kretos virtuvės paslaptis – paprastumas

Vietiniai gyventojai juokauja, kad Kretoje alyvuogių aliejus naudojamas beveik visur. Jis pilamas ant salotų, daržovių, žuvies, mėsos ir net kai kurių desertų. Būtent kokybiškas alyvuogių aliejus laikomas vienu svarbiausių tradicinės Kretos virtuvės ingredientų.

Ne mažiau svarbus ir sezoniškumas. Daugelis tavernų meniu keičia priklausomai nuo metų laiko. Dalis šeimos restoranų svečiams siūlo tik tai, kas tądien pagaminta iš šviežių, savo ar kaimyniniuose ūkiuose užaugintų produktų.

Būtent toks požiūris į maistą lėmė, kad Kretos virtuvė jau tapo vienu ryškiausių Viduržemio jūros mitybos pavyzdžių. Vietiniai iki šiol vertina paprastą, sezonišką ir mažai apdorotą maistą, kuriame svarbiausia ne sudėtingi receptai, o produkto kokybė.

Anot I. Palaikės, keliautojai Kretoje dažnai atranda ir visai kitokį santykį su maistu. Čia vakarienė retai tampa greitu sustojimu tarp dienos planų – kur kas svarbiau pats buvimas kartu ir ilgi pokalbiai prie stalo. Galbūt todėl net paprasti patiekalai čia palieka tokį stiprų įspūdį.

Vienu garsiausių salos užkandžių laikomos dakos – ant traškaus skrebučio patiektos prinokusių pomidorų, vietinio sūrio ir alyvuogių aliejaus salotos, puikiai atspindinčios visą Kretos virtuvės filosofiją: mažiau įmantrumo, daugiau kokybės ir natūralaus skonio. Ant stalo dažnai atsiduria ir užkandžiai dalinimuisi – vynuogių lapų suktinukai, keptas graviera sūris su medumi, šviežia duona bei tradiciniai kalitsounia pyragėliai su sūriu ar žolelėmis.

Tradiciniai patiekalai, kurių verta paragauti

Pirmą kartą į Kretą vykstantiems keliautojams „Novaturo“ kelionių ekspertė pataria nusiteikti išties gausioms vakarienėms, mat ant stalo dar nespėjus pasirodyti pagrindiniams patiekalams, daugelis jau jaučiasi sočiai pavakarieniavę.

„Po dalinimuisi skirtų užkandžių dažniausiai atkeliauja ant grotelių kepta ar lėtai troškinta mėsa, pagaminta pagal autentiškus, iš kartos į kartą perduodamus receptus. Receptai nėra įmantrūs, mat čia vyrauja labai paprasta virtuvės filosofija: kuo kokybiškesnis ingredientas, tuo mažiau reikia jį slėpti po papildomais skoniais“, – pasakoja I. Palaikė.

Bene populiariausia mėsa Kretoje – aviena ir ėriena, iš kurių ruošiama nemažai tradicinių salos patiekalų. Vienas žinomiausių – antikristo. Šiam patiekalui mėsa supjaustoma dideliais gabalais, pasūdoma ir kelias valandas lėtai kepama ant didelių iešmų aplink atvirą ugnį. Tradiciškai nenaudojami jokie marinatai ar gausūs prieskoniai – mėsa gardinama tik stambia jūros druska, todėl išlaiko natūralų skonį, sultingumą ir minkštumą.

Paskanaukite ir kleftiko – ilgai orkaitėje kepamos avienos. Manoma, kad šio patiekalo pavadinimas kilo iš graikiško žodžio „kleftis“, reiškiančio vagį – legenda pasakoja, kad kalnuose besislapstantys sukilėliai mėsą kepdavo po žeme ar sandariai uždengtą, kad dūmai neišduotų jų buvimo vietos. Iš to esą ir kilo lėto kepimo tradicija. Nors dažniausiai kleftiko gaminamas iš avienos, šiandien galima rasti ir vištienos ar vegetariškų šio patiekalo versijų, gardinamų žolelėmis ir ruošiamų su pomidorais, o kartais – net įkeptų tešloje.

Jei labiau mėgstate kiaulieną, jums turėtų patikti apakia – tradicinis Kretos patiekalas, ruošiamas iš vyno acte marinuotos ir vėliau su laukinėmis žolelėmis bei prieskoniais gardintos kiaulienos. Dėl išskirtinio paruošimo būdo mėsa išsiskiria sodriu, lengvai rūkyto skonio aromatu.

Vietinė virtuvė neįsivaizduojama ir be šviežių daržovių bei jūros gėrybių. Kaip ir dera Viduržemio jūros regionui, ant stalų dažnai atsiduria ant grotelių kepti kalmarai, aštuonkojai, įdarytos daržovės, pupelių patiekalai. Paragaukite gemistos – ryžiais ir žolelėmis įdarytų pomidorų bei paprikos, taip pat briam – orkaitėje keptų sezoninių daržovių, dažnai vadinamų graikišku atsaku prancūziškajam ratatouille.

Sočią vakarienę vietinėje Kretos tavernoje sunku įsivaizduoti be taurėlės tsikoudia – su rakija dažnai lyginamo stipraus vynuogių gėrimo, kuris saloje tapęs neatsiejama vietinio svetingumo dalimi.

„Nors į Kretą daugelį atvilioja puikus klimatas, nuostabūs viešbučiai ir Viduržemio jūros skalaujami paplūdimiai, nemaža dalis keliautojų po atostogų labiausiai prisimena jaukius vakarus su draugiška kompanija ir gardžiais vietiniais patiekalais. Tikrasis salos žavesys dažnai slypi visai paprastuose dalykuose“, – sako „Novaturo“ kelionių ekspertė.

Vaikų gimtadienis ir saldumynai – neatsiejama pora, nes torto, ledų ir gazuotų gėrimų vaikai per šventę tikisi pirmiausiai. Ir čia tėvai susiduria su dilema – palepinti ir neskaičiuoti cukraus kiekio, ar sugadinti vaikui šventę? Kaip pastebi maistą ugdymo įstaigoms ir vaikų gimtadieniams tiekiančios įmonės „Confetti” vadovė Aneta Borkovska, išspręsti šią dilemą galima nesunkiai, ir tai nereiškia, kad gimtadienis bus prastesnis.

Kodėl šventinis stalas ne toks jau ir nekaltas

„Dar prieš kelis dešimtmečius vaikų gimtadienis buvo paprasta šeimos šventė – tortas namuose, keli artimiausi draugai, simbolinės dovanos ir vaiko džiaugsmas dėl išskirtinės progos. Šiandien vaikų gimtadieniai tapo kur kas didesniais renginiais – su išskirtinėmis dekoracijomis, temomis, profesionaliomis fotosesijomis ir saldumynais nukrautais stalais, kurie turi gerai atrodyti socialinių tinklų nuotraukose. Tai nebūtų nieko blogo, jeigu tiek pat dėmesio, kiek skiriama stalo dekorui, būtų skiriama ir tam, kas ant jo patiekiama. Deja, dažniausiai po gražia glazūra ir ryškiaspalviais popierėliais slypi kosminiai kiekiai pridėtinio cukraus, kuris vaikams yra žalingas“, – įžvalgomis dalijasi A. Borkovska ir pateikia pavyzdį.

Vienas įprastinio gimtadienio torto gabaliukas su glajumi gali turėti apie 30 gramų cukraus, o jeigu prie jo pridėtume ledų kaušelį – dar 14 gramų cukraus ir sulčių stiklinę su papildomais 15 gramų cukraus, vaikas garantuotai viršytų visos dienos cukraus limitą – 25 gramus per dieną. Ir tai neskaičiuojant to, kas buvo suvalgyta anksčiau ar bus valgoma po gimtadienio. Problema tampa dar aiškesnė pagalvojus, kiek tokių progų be savo gimtadienio vaikas per metus turi – bendraklasių ir šeimos narių gimtadieniai, mokyklos pradžios ir užbaigimo šventės, Kalėdos ir kitos pasilepinimo akimirkos.

„Ką nuolatinis cukraus perteklius reiškia vaikui praktiškai? Trumpalaikis poveikis pastebimas beveik iš karto – pasmaguriavus saldumynų, cukraus kiekis kraujyje greitai šokteli, todėl vaikas tampa hiperaktyvus ir sunkiai susikaupia, tačiau po keliasdešimties minučių gliukozė kraujyje smarkiai sumažėja ir vaikas tampa irzlus. Be to, įvairūs tyrimai rodo, kad vaikai, kurių racione yra daug cukraus, dažniau patiria elgesio sutrikimų ir jiems sunkiau sukoncentruoti dėmesį – kartais tokie simptomai netgi palaikomi hiperaktyvumo požymiais, „prirašant“ diagnozę, nors tikroji priežastis slypi lėkštėje“, – rizikas vardija „Confetti“ įkūrėja.

Rūpesčių kelia ne tik tai: Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Amerikos širdies asociacijos duomenys rodo, kad reguliarus pridėtinio cukraus perteklius vaikystėje tiesiogiai siejamas su padidėjusia dantų ėduonies, hipertenzijos, 2 tipo diabeto ir nutukimo rizika. Deja, Lietuva šiuo klausimu nėra išimtis – Sveikatos tyrimų instituto atliktas Lietuvos moksleivių tyrimas atskleidė, kad kas penktas mokyklinio amžiaus vaikas šalyje turi antsvorio arba yra nutukęs.

Blogi įpročiai gaunami vaikystėje

Tačiau cukraus perteklius veikia ne tik fizinį kūną – moksliniai tyrimai vis aiškiau rodo, kad reguliarus cukraus perteklius veikia ir smegenų darbą. Pavyzdžiui, Australijoje atliktas tyrimas parodė, kad vaikų, kurių racione daug perdirbto maisto ir cukraus, matematikos ir skaitymo testų rezultatai yra gerokai prastesni, palyginti su tais, kurių mityboje dominuoja vaisiai, daržovės ir pilno grūdo produktai. Be to, žurnale „Frontiers in Nutrition” publikuota tyrimų su vaikais ir paaugliais apžvalga parodė, kad reguliarus saldintų gėrimų ir cukraus turinčio maisto vartojimas siejamas su padidėjusia depresijos ir nerimo tikimybe, taip pat cukraus perteklius tiesiogiai siejamas ir su didesne miego sutrikimų rizika. Neurologai tai paaiškina paprastai: kai smegenys gauna per daug cukraus, jos yra pernelyg stimuliuojamos, o tai sukelia nuotaikų svyravimus ir emocinį nestabilumą, kas ilgalaikėje perspektyvoje mažina vaiko gebėjimą valdyti stresą ir susikaupti.

„Galvodami apie cukraus daromą žalą, įprastai pirmiausia pagalvojame apie fizinę ir psichinę sveikatą, tačiau yra ir nematoma žala – kaip paveikiamas vaiko mąstymas. Elgsenos tyrimai nuosekliai rodo, kad, kai saldumynai vaikystėje sistemingai naudojami kaip atlygis, paguoda ar šventės centras, vaikui formuojasi stipri emocinė asociacija – pasidžiaugti reiškia suvalgyti saldumynų, gauti dovaną – irgi saldumynų, o švęsti – valgyti tikrai daug saldumynų.

Kai kaloringi skanėstai nuolat naudojami kaip apdovanojimas ar šventės „pagrindinis prizas“, vaikas išmoksta šią asociaciją ir pradeda saldų skonį vertinti kaip geresnį pasirinkimą. Šis modelis vaikui „įsirašo“ anksti ir turi įtakos jo požiūriui į maistą jau suaugus, todėl gimtadienis gali tapti strategiškai svarbia akimirka parodyti, kad ir becukris desertas gali būti skanus bei šventiškas“, – ką galima daryti kitaip, įvardija A. Borkovska.

Kaip švęsti kitaip – ir kodėl tai lengviau, nei atrodo

Žinant visa tai, natūraliai kyla klausimas – ką galima padaryti kitaip? Mitybos specialistai siūlo pradėti dar prieš šventę – jei vaikas į gimtadienį ateis sotus, saldumynų nevalgys alkiui numalšinti, o tai reiškia – jų suvalgys mažiau. Taip pat verta iš anksto pagalvoti, kokie bus pusryčiai ar pietūs prieš šventę, mat maistas su daug baltymų ir skaidulų sotumo jausmą išlaiko ilgiau. Su vaiku reikėtų iš anksto susitarti, kad šventėje jis galės pasirinkti vieną saldumyną, kuris labiausiai patinka, tačiau svarbiausias žingsnis – visas vaišes planuoti taip, kad jos būtų ir skanios, ir sveikos.

„Ne vienerius metus tiekiame sveiką maistą vaikų gimtadieniams ir vis dar susiduriu su tėvų nerimu, kad toks vaišių stalas vaikų nedžiugins, o kiti tėvai tokio poelgio liks nesupratę. Viskas – tik požiūrio ir fantazijos klausimas. Žinoma, jeigu ant stalo būtų tik nuobodžiai atrodančių daržovių ir vaisių, vaišės nedžiugintų ir suaugusių, tačiau, jeigu vaikams patieksite įvairių spalvų, skirtingų formų ir netikėtų skonių sveikų užkandžių, garantuoju, kad nesveiki užkandžiai liks nepaliesti.

Pavyzdžiui, vienas iš didžiausių mūsų gimtadienių hitų – mūsų pačių gamybos ryškūs įvairių formų mangų, pasifloros, braškių, vyšnių, juodųjų serbentų, aviečių ir net agrastų skonio guminukai bei ledinukai. Juose nėra pridėtinio cukraus, jie yra natūralios sudėties, skanūs ir kvapnūs, todėl vaikai juos labai mėgsta. Ne mažiau populiarūs ir kiti mūsų gaminiai be cukraus – iš tiršto graikiško jogurto ir vaisių sulčių pagaminti ledai bei žaismingi iš natūralių vietinių produktų pagaminti gimtadienio tortai. Beje, savo sudėtimi ir kalorijomis mūsų tortas prilygsta užkandžiui, o ne desertui, tad gabaliukas jo nebeatrodo toks nuodėmingas“, – pasakoja sveiką maistą gimtadieniams teikiančios įmonės įkūrėja A. Borkovska.

Kitas patarimas, kurio ji rekomenduoja laikytis – ant stalo padėti spalvingą įvairiai pjaustytų vaisių ir uogų lėkštę, o vietoje saldintų gazuotų gėrimų į ąsočius supilstyti vandens su vaisiais ir ledukais. Tai atrodo šventiškai, o cukraus kiekis skiriasi dramatiškai. Ir galiausiai, kaip pastebi A. Borkovska, gimtadienis yra mėgstamiausia vaikų šventė, tad drausti jiems ja pasidžiaugti – didesnė žala nei suvalgytas vienas ar kitas desertas.

„Viena šventė vaiko mitybos nesugriauna, tai padaro sisteminis modelis, kai kiekviena išskirtinė proga automatiškai reiškia tik viena – saldumynų perteklių. Visi mitybos ekspertai kalba apie tą patį – kasdienė aplinka ir tėvų įpročiai lemia daugiau nei bet kuri viena šventė, kaip ir dėl tos pačios priežasties kiekviena šventė yra maža, bet reali galimybė tą aplinką formuoti kitaip. Ne draudimais, ne moralizavimu, o tinkamu pavyzdžiu parodyti, kad švęsti ir save palepinti galima ir kitaip“, – kaip tinkamai rodyti vaikams pavyzdį, pasakoja A. Borkovska.

Terasoje norisi ne tik gero maisto. Norisi patogumo, jaukumo ir daugiau laiko su artimais žmonėmis. Todėl renkantis grilį svarbu galvoti ne vien apie kepimo būdą, bet ir apie savo kasdienius įpročius. Vieni nori greitai paruošti vakarienę po darbo. Kiti mėgsta lėtesnį savaitgalio ritualą. Dar kiti ieško universalaus sprendimo, kuris tiktų ir draugų vakarui, ir šeimos pietums.

Būtent dėl to dažniausiai lyginami trys pasirinkimai: dujinis grilis, plancha ir kamado. Visi jie gali puikiai tikti terasai, tačiau kiekvienas turi savitų privalumų. Tinkamiausias variantas priklauso nuo to, kiek vietos turite, kaip dažnai gaminsite ir kokios patirties tikitės.

Kodėl grilio pasirinkimas terasai skiriasi nuo pasirinkimo kiemui ar sodybai

Terasos erdvė dažniausiai reikalauja daugiau praktiškumo. Čia svarbus ne tik skonis, bet ir tai, kiek vietos užima įranga, kaip greitai ji paruošiama darbui ir kaip lengva ją naudoti reguliariai. Sodyboje žmonės dažniau renkasi ilgesnį procesą, o terasoje paprastai norisi paprastesnio sprendimo, kuris netaptų papildomu rūpesčiu.

Terasoje taip pat dažniau gaminama spontaniškai. Vieną vakarą norisi iškepti daržovių ir vištienos, kitą – burgerių, trečią – savaitgalio pusryčių visai šeimai. Dėl to geras grilis terasai turi tikti ne tik „šventei“, bet ir įprastam gyvenimui.

Dujinis grilis terasai: kai svarbiausia greitis ir patogumas

Dujinis grilis yra vienas praktiškiausių pasirinkimų terasai. Jis ypač tinka tiems, kurie nori gaminti dažniau, bet nenori ilgo pasiruošimo. Dujiniai griliai greitai įkaista, leidžia lengvai reguliuoti temperatūrą ir padeda tiksliau valdyti kepimo procesą.

Kam dujinis grilis tinka labiausiai

Dujinis grilis puikiai tinka šeimoms, užimtiems žmonėms ir tiems, kurie mėgsta patogumą. Jei dažnai gaminate vakarienę po darbo arba norite greitai paruošti maistą svečiams, šis variantas dažniausiai pasiteisina geriausiai. Jis leidžia mažiau laiko skirti pasiruošimui ir daugiau dėmesio skirti pačiam vakarui.

Kuo dujiniai griliai patrauklūs terasoje

Didžiausias jų privalumas yra paprastumas. Užkūrimas greitas, temperatūra valdoma aiškiai, o visas procesas yra labiau prognozuojamas. Tai svarbu tada, kai norisi ne eksperimentuoti, o patikimai pagaminti gerą maistą. Dujiniai griliai taip pat dažnai atrodo tvarkingai ir moderniai, todėl gerai dera prie šiuolaikinės terasos aplinkos.

Kada dujinis grilis gali būti geriausias pasirinkimas

Jei jums svarbu dažnas naudojimas, patogumas ir universalumas, dujinis grilis dažniausiai bus saugiausias pasirinkimas. Jis tinka tiek greitiems vakarams dviese, tiek didesniems susibūrimams. Tai sprendimas žmonėms, kurie nori, kad grillinimas būtų paprasta gyvenimo dalis, o ne sudėtingas pasiruošimo procesas.

Plancha terasai: kai norisi daugiau universalumo ir paprasto kepimo

Plancha vis dažniau pasirenkama žmonių, kurie mėgsta įvairų maistą ir nori paprasto, aiškaus kepimo paviršiaus. Skirtingai nei klasikinis grilis su grotelėmis, plancha turi lygų kepimo paviršių. Dėl to ji puikiai tinka ne tik mėsai, bet ir daržovėms, jūros gėrybėms, kiaušiniams, blyneliams ar kitiems patiekalams, kuriuos ant grotelių kepti būtų sudėtingiau.

Kam plancha tinka geriausiai

Plancha ypač tinka tiems, kurie mėgsta gaminti įvairiai ir ieško universalaus sprendimo terasai. Jei jums artima idėja kepti ne tik klasikinius kepsnius, bet ir pusryčius, smulkesnes daržoves ar jautresnius produktus, plancha gali būti labai patogus pasirinkimas.

Kuo plancha išsiskiria kasdienybėje

Didelis plancha privalumas yra paprastas procesas. Maistas kepa ant vientiso paviršiaus, todėl mažiau rizikos, kad smulkesni ingredientai nukris ar pridegs netolygiai. Toks kepimo būdas patinka žmonėms, kurie nori daugiau kontrolės ir vertina tvarkingą, aiškų rezultatą. Plancha taip pat gerai tinka ilgesniems vakarams, kai ant vieno paviršiaus norisi paruošti daug skirtingų ingredientų.

Kada verta rinktis plancha

Jei terasa jums yra ne tik vieta kepsniams, bet ir erdvė kūrybiškesniam maisto ruošimui, plancha gali būti labai geras variantas. Ji ypač patraukli tiems, kurie nori paprastos priežiūros ir mėgsta įvairų maistą visai šeimai.

Kamado terasai: kai svarbiausia skonis, ritualas ir lėtesnė patirtis

Kamado griliai turi visai kitokį charakterį. Jie dažnai pasirenkami ne dėl greičio, o dėl patirties. Tokį grilį vertina žmonės, kuriems svarbus lėtesnis gaminimo procesas, išraiškingesnis skonis ir platesnės kepimo galimybės. Kamado leidžia kepti, rūkyti ir gaminti ilgesnio proceso patiekalus.

Kam kamado patinka labiausiai

Kamado dažniausiai renkasi tie, kurie grillinimą mato kaip hobį ir malonų ritualą. Jei jums patinka eksperimentuoti, ilgiau ruošti maistą ir išgauti sodresnį skonį, šis variantas gali suteikti daug džiaugsmo. Jis dažnai tampa ne tik kepimo įrankiu, bet ir visos terasos akcentu.

Kuo kamado išsiskiria

Didžiausias kamado privalumas yra platus panaudojimas ir specifinė kepimo patirtis. Jis leidžia gaminti lėčiau, išlaikyti šilumą ir kurti sodresnį rezultatą. Toks pasirinkimas patinka žmonėms, kurie mėgsta savaitgalio kepimą paversti ilgesniu ritualu, į kurį įsitraukia ir šeima, ir draugai.

Kada kamado bus geriausias sprendimas

Jei neskubate, vertinate skonio niuansus ir grillinimą laikote svarbia laisvalaikio dalimi, kamado gali būti puikus pasirinkimas. Tačiau jei terasoje dažniau norite greito ir paprasto sprendimo, jis ne visada bus pats praktiškiausias variantas.

Kaip suprasti, kuris grilis geriausiai tinka būtent jūsų terasai

Vieno universaliai geriausio atsakymo nėra. Svarbiausia suprasti savo poreikius.

Rinkitės dujinį grilį, jei:

• norite greitai pradėti gaminti;

• planuojate grillinti dažnai;

• vertinate patogumą ir aiškią temperatūros kontrolę;

• ieškote praktiško sprendimo kasdieniam naudojimui.

Rinkitės plancha, jei:

• mėgstate gaminti įvairų maistą;

• norite kepti ant vientiso paviršiaus;

• svarbus universalumas nuo pusryčių iki vakarienės;

• ieškote paprasto ir patogaus varianto terasai.

Rinkitės kamado, jei:

• jums svarbus lėtesnis procesas ir ritualas;

• norite intensyvesnio skonio;

• mėgstate eksperimentuoti;

• grillinimas jums yra hobis, o ne tik būdas paruošti maistą.

Ką dažniausiai renkasi terasų savininkai

Jei žiūrėtume praktiškai, daugeliui žmonių terasai geriausiai tinka dujiniai griliai. Jie dažniausiai laimi tada, kai norisi balanso tarp patogumo, greičio ir gero rezultato. Plancha tampa puikiu pasirinkimu tiems, kurie mėgsta įvairovę ir nori daugiau lankstumo. Kamado labiau tinka tiems, kurie nori ne tik gaminti, bet ir mėgautis pačiu procesu.

Todėl geriausias grilis terasai yra tas, kuris atitinka jūsų gyvenimo būdą. Jei norite daugiau spontaniškų vakarų su draugais, tikėtina, kad laimės paprastumas. Jei mėgstate ilgesnius savaitgalio ritualus, verta žiūrėti į gilesnę kepimo patirtį. Abiem atvejais svarbiausia ne pats įrenginys, o tai, kaip dažnai jis paskatins susitikti, pabūti lauke ir mėgautis laiku kartu.

Atraskite terasai tinkamą grilį

Jei ieškote sprendimo savo terasai, verta rinktis ne pagal madą, o pagal realų naudojimą. Įvertinkite, kiek vietos turite, kaip dažnai gaminsite ir kokio patogumo tikitės. O jei norite vienoje vietoje peržiūrėti skirtingus variantus ir ramiai palyginti, apsilankykite Grillman.lt. Ten rasite įvairius grilių sprendimus terasai ir galėsite lengviau nuspręsti, kuris variantas geriausiai atitinka jūsų poreikius.

Birželio 5 d. Vilniuje vyks „Michelin“ gido įvertinimų paskelbimo ceremonija „Exclusive Celebration: Welcoming the Third Selection“, kurios metu bus pristatyta trečioji Lietuvos restoranų selekcija ir paskelbti naujausi įvertinimai.

„Lietuvos gastronomija šiandien išgyvena vieną ryškiausių savo augimo etapų – ji tampa vis svarbesne šalies turizmo ir tarptautinio įvaizdžio dalimi. Augantis tarptautinių vertintojų dėmesys rodo, kad Lietuva vis labiau matoma kaip patraukli gastronominė kryptis. Tokie įvertinimai kaip „Michelin“ ne tik didina šalies žinomumą, bet ir prisideda prie turizmo augimo“, – sako ekonomikos ir inovacijų ministras Edvinas Grikšas.

Trečiosios „Michelin“ selekcijos intriga

Praėjusiais metais paskelbta antroji „Michelin“ gido selekcija Lietuvoje parodė nuoseklų šalies gastronomijos augimą. Po vieną žvaigždę išlaikė keturi restoranai – „Demo“, „Džiaugsmas“, „Pas mus“ ir „Nineteen18“, o į „Michelin“ gido rekomenduojamų vietų sąrašą iš viso buvo įtraukti 37 restoranai.

Šių metų selekcija žada dar daugiau intrigos. Birželio 5 dieną paaiškės, ar restoranams pavyko išlaikyti turimas žvaigždes, ar Lietuvos gastronomijos žemėlapyje atsiras naujų įvertinimų, galinčių dar labiau sustiprinti šalies pozicijas tarptautiniame kontekste. Šių rezultatų laukia visa restoranų bendruomenė.

„Deep Roots“ šefas Andrius Kubilius, anksčiau vadovavęs „Nineteen18“ restoranui, kuris kelerius metus iš eilės buvo įvertintas „Michelin“ žvaigžde, sako, kad šio gido atėjimas į Lietuvą svarbus ne tik jau pripažintiems restoranams, bet ir naujai kulinarų kartai.

„Jauniems virtuvės žmonėms „Michelin“ žvaigždžių atėjimas į Lietuvą siunčia labai aiškią žinutę – jų sunkus darbas, ilgos valandos ir atidumas net menkiausiai detalei yra prasmingi ir gali būti įvertinti aukščiausiu pasauliniu lygiu neišvykstant iš Lietuvos. Tai neabejotinai suteikia profesijai milžinišką prestižą. Darbas virtuvėje nebėra tik amatas ar aptarnavimo sfera – tai aukšto lygio profesionalumo, kūrybos ir disciplinos reikalaujanti karjera, turinti aiškią ir labai apčiuopiamą viršūnę“, – sako A. Kubilius.

Lietuvos gastronomija – tarptautinio dėmesio centre

Pastarieji metai rodo, kad Lietuvos gastronomija sparčiai stiprina savo pozicijas tarptautinėje rinkoje. Šalį pradėjo vertinti vienas įtakingiausių Europos gastronomijos gidų „Falstaff“, Lietuvos komanda pirmą kartą dalyvavo prestižiniame kulinariniame konkurse „Bocuse d’Or“, o Vilniuje rengiamas „Baltic Gastro Summit“ subūrė regiono profesionalus diskusijoms apie sektoriaus ateitį.

A.Kubiliaus teigimu, „Michelin“ gido dėmesys rodo ne tik atskirų restoranų pasiekimus, bet ir platesnę Lietuvos gastronomijos brandą.

„Lietuvos gastronomija jau išaugo iš etapo, kai bandėme aklai kopijuoti Vakarų Europos klasiką ar Skandinavijos tendencijas vien tam, kad įtiktume tarptautiniam skoniui. Šiandien „Michelin“ gidui galime pasiūlyti savo autentiškumą – miškų gėrybes, fermentacijos tradicijas, daugiakultūrį paveldą ir vietinius produktus, pateiktus per modernios technikos prizmę. Nebediktuojame taisyklių vien dėl maišto – tiesiog turime pakankamai pasitikėjimo savimi rodyti tai, kas esame iš tikrųjų“, – sako A. Kubilius.

Pasak jo, „Michelin“ gido atėjimas tapo savotišku patvirtinimu, kad Lietuvos gastronomijos ekosistema subrendo. Šią brandą kuria ne tik šefų talentas, bet ir visa ją palaikanti grandinė – ūkininkai, tiekėjai, augantis svečių smalsumas ir vis aukštesni kokybės lūkesčiai. Todėl Lietuva vis rečiau suvokiama tik kaip įdomus regiono atradimas – ji tampa savarankiška gastronomine kryptimi, į kurią keliautojai gali vykti dėl pačios restoranų kultūros.

„Tarptautinis dėmesys Lietuvos gastronomijai vis labiau atsispindi ir pačioje rinkoje – restoranai drąsiau formuoja savo kryptį, ieško savito braižo ir kuria išskirtines patirtis. „Michelin“ gidas šiame procese tampa vienu svarbiausių kokybės orientyrų – jis ne tik padeda įvertinti restoranų lygį, bet ir stiprina pasitikėjimą Lietuva kaip gastronomine kryptimi“, – sako VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ vadovė Olga Gončarova.

Naujausi „Michelin“ gido įvertinimai bus paskelbti „Exclusive Celebration: Welcoming the Third Selection“ ceremonijoje, vyksiančioje birželio 5 d. Vilniuje, LTG salėje „Saulė“.

Kaitriomis dienomis prasidėjęs gegužės mėnuo priminė, kad jau netrukus vakarienės vis dažniau persikels į kiemą, sodybą ar terasą. Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, būtent gegužę išauga kepimui grilyje skirtų produktų pardavimai – nuo kepamųjų dešrelių ir marinuotos mėsos iki mėsainių maltinių. Vis dėlto tiems, kurie kepsninę kuria pirmą kartą, svarbiausia ne sudėtingi receptai, o keli baziniai sprendimai: tinkamai įkaitusios žarijos, švarios grotelės, patogios žnyplės ir iš gausaus asortimento išsirinkti mėgstamiausi, iš anksto paruošti produktai.

Pasak „Maximos“ atstovo ryšiams su žiniasklaida Tito Atraškevičiaus, grilio naujokams verta pradėti nuo paprastesnių pasirinkimų ir aiškios kepimo eigos.

„Pirmasis grilis neturi būti egzaminas. Dažniausiai geriausiai pavyksta tada, kai žmogus pasiruošia iš anksto: susitvarko kepsninę, pasitikrina, ar turi anglių, įrankius ir produktus išsiima anksčiau, o kepdamas neskuba. Pradžiai puikiai tinka jau marinuota mėsa, kepamosios dešrelės, mėsainių maltiniai ar daržovės – taip lieka mažiau vietos klaidoms, o daugiau laiko pačiam kepimo procesui perprasti“, – sako jis.

Šį pasiruošimą, pasak T. Atraškevičiaus, palengvina ir tai, kad gegužę, „Maximoje“ prasidėjus grilio mėnesiui, pirkėjai vienoje vietoje gali rasti dar platesnį grilio prekių asortimentą – nuo kepimui paruoštų mėsos gaminių, daržovių, padažų iki anglių, grotelių ir kitų reikalingų priemonių.

Pirmiausia – švarios grotelės

Prieš užkuriant kepsninę, reikėtų pradėti ne nuo anglių, o nuo grotelių. Jei ant jų likę senų riebalų ar pridegusio maisto, kepiniai gali greičiau svilti ir įgauti kartų skonį. Be to, apverčiant jie linkę lipti prie paviršiaus. Groteles geriausia nuvalyti specialiu šepečiu, o prieš dedant produktus galima lengvai patepti aliejumi sudrėkintu popieriniu rankšluosčiu, laikant jį žnyplėmis.

„Maximos“ Kokybės ir maisto gamybos departamento technologė Agnė Čypienė pastebi, kad viena dažniausių pradedančiųjų klaidų – maistą dėti tada, kai dar matyti atvira liepsna. „Tokiu atveju produktai greitai apdega iš išorės, bet viduje gali likti žali. Tinkamas metas kepti yra tada, kai anglys ar briketai pasidengia pilkšvu pelenų sluoksniu ir skleidžia tolygią kaitrą“, – sako ji.

Jei naudojamos medžio anglys, jos įkaista greičiau, bet kaitra paprastai laikosi trumpiau. Briketai įsidega lėčiau, tačiau ilgiau palaiko vienodesnę temperatūrą, todėl pradedantiesiems jie gali būti patogūs kepant ilgiau ar didesnį kiekį maisto. Svarbu neužpilti per daug degiojo skysčio ir niekada jo nepilti ant jau įsidegusių anglių.

Net paprastoje kepsninėje naudinga turėti dvi kaitros zonas: vienoje pusėje daugiau žarijų, kitoje – mažiau arba visai be jų. Karštesnėje zonoje galima greitai apskrudinti mėsą, dešreles ar mėsainių maltinius, o vėsesnėje – leisti jiems baigti kepti.

„Tokia tvarka praverčia ir kepant skirtingus produktus. Įvairių rūšių dešrelėms dažnai užtenka vidutinės kaitros, mėsainių maltiniams reikia gerai įkaitusių grotelių, o žuviai, krevetėms ar daržovėms geriau rinktis švelnesnę kaitrą arba naudoti padėklą, foliją ar groteles smulkesniems produktams. Šašlyką ar marinuotą mėsą verta kepti paliekant tarpus tarp gabalėlių, kad karštis pasiektų visas puses. Jei gabalėliai labai suspausti, jie labiau troškinsis nei keps“, – sako „Maximos“ atstovė.

Nevartykite per dažnai

Mėsą, dešreles ar mėsainių maltinius reikėtų išimti iš šaldytuvo šiek tiek prieš kepimą, kad jie nebūtų visiškai šalti ir keptų tolygiau. Jei kepama jau marinuota mėsa, kurios galima įsigyti pačių įvairiausių skonių, papildomai jos mirkyti marinate dažniausiai nereikia. Prieš dedant ant grotelių galima tik nubraukti marinato perteklių – taip sumažėja tikimybė, kad cukrus, prieskoniai ar aliejus pradės degti ir kartinti skonį.

„Kepant svarbiausia kantrybė. Jei mėsa prilipo prie grotelių, dažnai tai reiškia, kad ji dar nepasiruošusi būti apversta. Po kelių minučių paviršius apskrunda ir produktas atsiskiria lengviau. Per dažnas vartymas trukdo susidaryti plutai, o spaudžiant mėsą mentele išbėga sultys, todėl ji gali tapti sausesnė“, – aiškina A. Čypienė.

Žnyplės yra vienas svarbiausių grilio įrankių – jos leidžia apversti produktą jo nepraduriant, kitaip nei šakutė. Žnyples iš gausios pasiūlos reikėtų rinktis atsakingai – tas, kurios patogiausios rankai. Mentele patogu dirbti su mėsainių maltiniais ar žuvimi, o termometras praverčia tiems, kurie nori daugiau tikslumo kepdami paukštieną ar storesnius mėsos gabalus.

Daržoves kepkite atskirai

Daržovės grilyje iškepa greičiau nei mėsa, todėl jas derėtų dėti atskirai arba kepti pabaigoje. Cukinijas, paprikas, svogūnus, kukurūzus ar pievagrybius geriausia pjaustyti stambesniais gabalais ir lengvai patepti aliejumi. Jei gabalėliai smulkūs, patogiausia naudoti kepimo padėklą ar folijos indelį.

A.Čypienė pastebi, kad pradedantiesiems verta planuoti ne tik pagrindinį patiekalą, bet ir garnyrą, kurį iš daugybės mėnesio pasiūlymų išsirinks net ir išrankiausi tautiečiai. „Kartais visas dėmesys skiriamas mėsai, o tada paskutinę minutę prisimenama, kad trūksta daržovių, padažo ar duonos. Paprastas pasiruošimas labai palengvina visą procesą – jei iš anksto aišku, kas bus kepama pirmiausia, kas vėliau ir kas bus patiekta šalia, grilis tampa daug ramesnis“, – teigia ji.

Šiuo metu vienas madingiausių aksesuarų yra ne rankinė ar akiniai nuo saulės, o Stanley gertuvė ar termo puodelis. Šio garsiojo prekės ženklo gaminiai visame pasaulyje yra itin populiarūs dėl ikoniško dizaino, nenuviliančio funkcionalumo ir tvirtumo, ko dėka kasdienė hidratacija tampa patogi, maloni ir, žinoma, stilinga. Ir jūs savo rankose laikote Stanley? Tuomet verta paklausti: ar žinote, kaip tinkamai prižiūrėti savo Stanley gertuvę ar termo puodelį? Svarbu akcentuoti, kad net ir ikoniškasis Stanley reikalauja specialios priežiūros. Tad dalinamės praktiniais patarimais, padėsiančiais geriausiai pasirūpinti savo Stanley.

Kodėl svarbu tinkamai prižiūrėti Stanley?

Tinkama Stanley gertuvių ir termo puodelių priežiūra yra labai svarbi norint palaikyti higieną, išsaugoti izoliacines savybes, užtikrinti ilgaamžiškumą ir puikius gėrimų skonius. Nors Stanley gaminiams yra suteikiama ilgametė garantija, kurios trukmė dažniausiai yra 25 metai, tačiau dažnai naudojant gertuvę ar termo puodelį, būtina rūpintis indo švara. Verta akcentuoti, jog šie indai nuolat sąveikauja su skysčiais, tad normalu, jog juose kaupiasi drėgmė, įvairių gėrimų likučiai, kas ne tik paveikia skonį ir kvapą, bet ir funkcionalumą bei tarnavimo laiką.

Kokia yra kasdienė Stanley priežiūra?

Kasdienė Stanley priežiūra reikalauja to, jog savo gertuvę ar termo puodelį išplautumėte po kiekvieno naudojimo. Kasdien rūpintis Stanley švara svarbu tam, kad apsaugotumėte indą nuo bakterijų kaupimosi ir išvengtumėte pelėsio atsiradimo. Svarbu akcentuoti, kad bakterijos ir pelėsis ne tik neigiamai veikia gėrimų skonį bei kvapą, bet ir kenkia sveikatai. Tad nesvarbu, ar naudojate Stanley gertuvę, į kurią pilate tik vandenį, ar jūsų kasdienių kelionių palydovas yra funkcionalusis termo puodelis, kuriame nuolat garuoja karšta kava, bet kokiu atveju turite užtikrinti nepriekaištingą higieną. Kaip tai padaryti? Egzistuoja du paprasti būdai.

Stanley plovimas indaplovėje

Daugelį Stanley gertuvių ir termo puodelių galima plauti indaplovėje. Svarbiausia prieš dedant savo Stanley į indaplovę, nuimti visas įmanomas dalis, tokias kaip dangtelis, šiaudelis, tarpinės ir kt. Kad išvengtumėte pažeidimų ir apsaugotumėte apdailą, gertuvę ar termo puodelį rekomenduojama dėti į viršutinę indaplovės lentyną, o mažesnes dalis galima dėti į stalo įrankių krepšelį. Po plovimo svarbu leisti visoms dalims gerai išdžiūti, kad nesikauptų drėgmė ir nesusidarytų pelėsis.

Stanley plovimas rankomis

Stanley gertuvės ar termo puodelio plovimas rankomis yra vienas patikimiausių būdų, leidžiančių  užtikrinti nepriekaištingą higieną ir išsaugoti ilgaamžį indo funkcionalumą. Plaunant Stanley rankomis, pradėkite nuo jo išardymo, kad neliktų paslėptų vietų, kuriose galėtų kauptis drėgmė ir kurios galėtų skatinti bakterijų dauginimąsi. Tuomet „apsiginkluokite“ specialiu butelių valymo šepetėliu ar minkšta kempinėle ir švelniu indų plovikliu ar muilu. Kruopščiai išplaukite Stanley indo vidų, dangtelį, šiaudelį ir visus paslėptus kampus. Būtinai gerai išskalaukite muilo ar indo ploviklio likučius ir leiskite savo Stanley visiškai išdžiūti. Labai svarbu Stanley plovimui nenaudoti stiprių abrazyvinių valiklių ir šiurkščių kempinėlių, galinčių pažeisti tiek indo apdailą, tiek izoliacines savybes.

Giluminis Stanley gertuvių ir termo puodelių valymas

Kartą per savaitę reikėtų atlikti savo Stanley gertuvės ar termo puodelio giluminį valymą tam, kad jūsų naudojamas indas būtų maksimaliai apsaugotas nuo bakterijų, pelėsio ir kitų besikaupiančių nešvarumų ir kad galėtumėte nerūpestingai mėgautis stilinga hidratacija ilgus metus. Giluminį savo Stanley valymą atliksite vadovaudamiesi šiais paprastais žingsniais:

• Paruoškite valymo tirpalą. Pripildykite didesnį dubenį šiltu vandeniu ir įlašinkite kelis lašus švelnaus indų ploviklio. Taip pat galite įlašinti šlakelį baltojo acto, kad valymas būtų veiksmingesnis. Švelniai maišykite tirpalą, kol susidarys putos.
• Išardykite Stanley. Išardykite savo Stanley gertuvę ar termo puodelį, nuimdami dangtelį, šiaudelį, tarpines ir kitas nuimamas dalis.
• Pamirkykite ir nuvalykite visas dalis. Visas nuimamas dalis panardinkite į paruoštą valymo tirpalą ir palikite mirkti apie 15 minučių. Po mirkymo minkštu šepetėliu arba minkšta kempinėle švelniai nušveiskite likusius nešvarumus. Ypatingą dėmesį atkreipkite į šiaudelio vidų, snapelį ir dangtelį. Šios dalys yra pagrindinės bakterijų dauginimosi vietos, nes jos tiesiogiai liečiasi su burna ir gėrimais, todėl jas būtina kruopščiai išvalyti.
• Kruopščiai nuplaukite. Po šveitimo kruopščiai nuplaukite kiekvieną dalį švariu, šiltu vandeniu. Įsitikinkite, kad visas indų ploviklis ir nešvarumai yra visiškai nuplauti. Šis žingsnis yra labai svarbus norint išvengti bet kokio likusio indų ploviklio skonio.
• Visiškai išdžiovinkite. Kiekvieną dalį nusausinkite minkštu rankšluosčiu arba leiskite išdžiūti natūraliai. Prieš vėl surinkdami savo Stanley gertuvę ar termo puodelį, įsitikinkite, kad visos dalys yra visiškai sausos, kad neatsirastų pelėsis.

Privalumai, kurias mėgausitės tinkamai prižiūrėdami savo Stanley

Tinkama Stanley gertuvės ar termo puodelio priežiūra suteikia vertingų privalumų, dėl kurių galima mėgautis dar didesniu patogumu ir malonumu kasdien gurkšnojant pamėgtus gėrimus.

• Higiena ir puikūs skoniai. Reguliariai rūpindamiesi savo Stanley švara, apsaugosite gertuvę ar termo puodelį nuo bakterijų kaupimosi, pelėsio atsiradimo, todėl jūsų gėrimas išliks saugus, šviežias, malonaus skonio ir aromato.
• Užtikrinamas funkcionalumas. Stanley gaminiai žinomi dėl savo termoizoliacinių savybių, kurių dėka gėrimai karšti arba šalti išlieka valandų valandas. Tinkamai prižiūrint savo Stanley, užtikrinsite optimalią temperatūros kontrolę nuo pirmo iki paskutinio gurkšnio.
• Prailginamas tarnavimo laikas. Tinkama priežiūra užtikrina, kad jūsų tvirtas ir patikimas Stanley tarnautų ilgus metus ir būtų pasiruošęs lydėti jus bet kokiame nuotykyje.
• Estetika ir stiliaus pareiškimas. Atsakingai prižiūrint savo Stanley, užtikrinsite, kad gertuvė ar termo puodelis nepraras savo estetiškos išvaizdos ir visuomet išliks madingu aksesuaru.

Taigi norint mėgautis visais šiais privalumais, nepamirškite po kiekvieno naudojimo išplauti savo Stanley, taip pat kartą per savaitę skirkite laiko kruopštesniam gertuvės ar termo puodelio valymui. Taip atsakingai prižiūrimas Stanley tikrai nenuvils.

Nors dar visai neseniai naktimis dirvos paviršiuje buvo fiksuojamos šalnos, parduotuvėse jau galima rasti šviežio, kvapnaus vietinio derliaus braškių. Ūkininkas Simonas Ališauskas įsitikinęs, kad jos – saldesnės, kvapnesnės ir skanesnės už įvežtines. Didžiąją dalį savo derliaus lietuviškam prekybos tinklui „Maxima“ tiekiantis ūkininkas pataria, kaip laikyti uogas, kad jomis mėgautis būtų galima ilgiau nei kelias dienas.

Kazlų Rūdos savivaldybėje ūkininkaujantis S. Ališauskas braškes augina jau beveik dešimtmetį. Šiemet jis yra vienas pirmųjų, jau ėmusių šias uogas skinti – po to, kai pernai nusprendė jas auginti šiltnamiuose.

„Šiemet nusprendėme surizikuoti ir daigus pasodinome labai anksti, sausio viduryje. Rizika pasiteisino – antroji pastarosios žiemos pusė buvo labai saulėta ir braškės augo puikiai. Pirmąsias uogas nuskynėme praėjusios savaitės pradžioje“, – pasakoja S. Ališauskas.

Pusę hektaro užimančiuose šiltnamiuose ūkininkas pernai išaugino apie 45 tonas braškių, o šiemet tikisi priskinti nuo 55 iki 60 tonų. Pasak ūkininko, apie 90 proc. viso derliaus nugula „Maximos“ parduotuvių lentynose.

Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ Vaisių ir daržovių pirkimo skyriaus vadovė Julija Butkevič pabrėžia, kad lietuviškai produkcijai tautiečiai dažniausiai teikia prioritetą ir nekantriai laukia šviežio vietinio derliaus.

„Kuo trumpesnė tiekimo grandinė, tuo šviežesnę produkciją galime pasiūlyti savo pirkėjams. Visuomet stengiamės, kad lietuviška produkcija sudarytų kuo didesnę dalį mūsų asortimento ir su Lietuvos augintojais bei ūkininkais dirbame jau daugybę metų“, – sako J. Butkevič, pabrėždama, kad tautiečiams šis aspektas yra labai svarbus.

Šviežios, kvapnios, savos

Ne mažiau svarbi sąlyga į parduotuves patenkančioms braškėms – jų šviežumas. Iš S. Ališausko ūkio į „Maximos“ lentynas šios uogos atkeliauja ne vėliau kaip per 24 valandas.

„Ryte skinamas braškes per pusvalandį pervežame į specialias vėsinimo kameras, kuriose uogos atvėsinamos iki 4 laipsnių temperatūros. Tada braškės fasuojamos, ant pakuočių klijuojami lipdukai ir jos išvažiuoja į parduotuvių sandėlius. Kitą rytą braškės jau būna lentynose“, – pasakoja ūkininkas.

Pasak S. Ališausko, būtent atsakingas, dėmesingas braškių auginimas, priežiūra bei transportavimas nemaža dalimi lemia, kiek ilgai braškės išsilaikys šviežios ir nepradės gesti. „Pavyzdžiui, pernelyg ilgai braškių pakuotes laikant „keliais aukštais“, sudėtas vieną ant kitos, tikimybė, kad jos ims gesti, išauga – viršutinės pakuotės savo svoriu spaudžia apatines. Tai svarbu prisiminti braškes jau nusipirkus ir jas laikant namuose“, – pastebi S. Ališauskas.

Vis dėlto braškės yra gana greitai gendančios uogos, tad ūkininkas rekomenduoja jas suvalgyti kuo greičiau. „Jei norite pasilikti braškių kelioms dienoms, jas reikėtų laikyti šaldytuve, išimtas iš originalios pakuotės. Uogas laisvai paskleiskite lėkštėje ar kitame inde ir pridenkite drėgna medžiagos skiaute ar popieriniu rankšluosčiu. Jokiu būdu jų neplaukite ir nenuskabykite kotelių – tai darykite tik prieš pat valgydami“, – perspėja S. Ališauskas.

Norint šiek tiek pratęsti šviežių braškių teikiamą malonumą, Julija Butkevič dar siūlo jas sutrinti su cukrumi – toks gardėsis šaldytuve laikysis dar kelias papildomas dienas – arba jas parsinešus iš karto užšaldyti.

Kasmet be galo laukiamos pirmosios lietuviško derliaus braškės jau keliauja į „Iki“ parduotuves. Jomis mėgautis šiemet galima beveik savaite anksčiau – Gintarė Kitovė, „Iki“ komunikacijos vadovė, pažymi, kad derliaus laukimą sutrumpino palankūs orai.

„Pirmosios lietuviškos braškės kasmet yra vienos laukiamiausių, todėl svarbu ne tik kuo anksčiau pradėti sezoną, bet ir išlaikyti pirkėjams įprastas kainas. Nors šiemet dėl palankių orų derlius sunoko greičiau, lietuviškų braškių kainos nepadidėjo ir išliko tokios pačios kaip praėjusiais metais. Dirbame su vietos augintojais, kurie braškes augina stikliniuose šiltnamiuose, laisto lietaus vandeniu, tad vos nuskintos jos itin greitai pasiekia „Iki“ parduotuves“, – sako G. Kitovė.

Saulėtų ir šiltų dienų skaičius džiugino ne tik žmones, bet ir augalus. Jei praėjusiais metais pirmosiomis braškėmis prekiauti pradėta paskutinėmis balandžio dienomis, tai pirmąjį derlių kai kurie pirkėjai lentynose galės pamatyti jau šį savaitgalį.

G.Kitovė pastebi, kad pirmosios lietuviškos braškės parduotuvėse kasmet tampa tikru hitu – pačioje derliaus pradžioje kiekiai būna labai riboti, todėl išsiilgtos uogos greitai išgraibstomos.

Kvapnios lietuviškos braškės yra tarsi įžanga į šviežių gėrybių kupiną sezoną. Tad daugeliui pirmosios uogos yra tikra šventė, nes atsispirti gaiviam, pavasariškam jų skoniui yra sunku. Kartu tai yra ir ženklas, kad prasideda skanusis metas – lietuviško derliaus parduotuvių lentynose dabar tik gausės.

„Uogos – ryškios, kvapnios. Nors skubame, kad jos pas pirkėjus patektų kuo greičiau, jos vis tiek praeina griežtą 3 lygių kokybės patikrą, kurią taikome visiems šviežiems vaisiams, uogoms ir daržovėms“, – priduria „Iki“ atstovė.

Trakuose kviestiniai svečiai, tarp kurių buvo ir garsūs nuomonės formuotojai, susirinko simboliškai pažymėti artėjančias istorinių asmenybių – Bonos Sforcos ir Žygimanto Augusto – vestuvių metines. Šiuolaikišką istorinės šventės interpretaciją, persmelktą subtilių itališkų skonių ir akordeono muzikos garsų, surengusi „Bona Pizzeria“ savininkė, gastronomijos vizionierė Rasa Šnaiderienė sako, kad tai – naujas BONOS panoraminės salės gastronominis etapas, kuriame susilieja istorija, estetika ir svetingumas.

Tarp kviestinių svečių – verslininkas Žilvinas Grigaitis, nuomonės formuotojai Viktorija Šaulytė ir Joringis Šatas, TV prodiuserė, žurnalistė Rūta Lapė, vienas garsiausių šalies saksofonistų Juozas Kuraitis, drabužių dizainerė Jūratė Steponavičiūtė ir kiti kūrybinio bei gastronominio lauko profesionalai bei entuziastai.

Šventės data ir laikas buvo pasirinkti neatsitiktinai – likus kelioms dienoms iki balandžio 18-osios, istoriškai siejamos su Bonos Sforcos ir Žygimanto Augusto vestuvių metinėmis. Pristatant naują gastronominę patirtį VIP svečiams buvo patiekti specialiai šiai progai virtuvės šefo, restoranui pelniusio „Michelin“ pripažinimą, Edgaro Rutkausko ruošti Bonos įkvėpti patiekalai, o šis susitikimas tapo proga paminėti istorinę sukaktį lengvai improvizuojant ir žaismingai perteikiant gastronomijos istoriją per šių dienų skonio ir estetikos prizmę. Svečiams vėlyvieji pusryčiai, arba Bonos ir Augusto vestuvių šventės interpretacija, tapo ne tik degustacija, bet ir žaidimu su istorija, mėgaujantis išskirtiniu vaizdu į istorinę Trakų pilį ir klausant itališkų melodijų. Susirinkusius stebino ne tik karališkos šventės stalo valgių gausa, jų įvairovė ir išskirtiniai skoniai, bet ir gėrimai.

Atsinaujinusi picerijos gastronomijos kryptis

Specialiai šiai progai žinomas šefas Edgaras Rutkauskas sukūrė net kelis autorinius gėrimus, kuriuos Rasa Šnaiderienė subtiliai vadina gyvybės eliksyrais – ne tik skonio, bet ir patirties prasme. Pirmasis jų – energiją grąžinantis „Geltonoji šypsena“, kuriame susipina citrinų gaiva, imbiero aštrumas, pasifloros ir kruopščiai parinkti prieskoniai. Antroji kompozicija – „Raudonasis“, dar vadinamas šaknų šotu: tai sodrus burokėlių, morkų, obuolių ir imbierų derinys, skirtas kūnui sustiprinti ir balansui atkurti.

Daugiausia dėmesio sulaukė trečiasis, sodriai žalios spalvos „Žaliasis eliksyras“, patiektas originalioje taurelėje su šiaudeliu. Jo sudėtyje – spirulina, natūrali sula, agurkai ir šviežias bazilikas, sukūrę ne tik intensyvų skonį, bet ir estetišką ritualą. Šventės svečiai taip pat buvo vaišinami specialiai paruoštu „Bona Indigo“ punšu suaugusiesiems, o vairuojantieji bei mažieji – „Bona Indigo“ arbata su šviežiai spaustomis apelsinų sultimis.

Renginio metu svečiams buvo pristatyta atsinaujinusios picerijos gastronominė kryptis, įkvėpta Renesanso laikų stalo kultūros ir dalijimosi ritualų, kuriuos Lietuvoje įtvirtino Bona Sforca. Šią idėją simboliškai atliepė ir pagrindinis šventės stalas – padalytas į dvi dalis, Bonos ir Žygimanto, sąmoningai kuriant kontrastą tarp sodresnių, intensyvesnių ir lengvesnių, subtilesnių skonių.

Ant stalų dominavo Šiaurės Italijos dvasia alsuojantys patiekalai, papildyti lietuvių dvaro rūsių skoniams būdingais akcentais. Kaip ir įprasta Trakų kraštui, ragavimai prasidėjo nuo trijų skirtingų sultinių: vištienos su daržovėmis, jautienos su grybais, prieskoniais ir ryškiu umamio skoniu bei žuvies sultinio su dumbliais, misu ir sake. Greta jų – gastronominio lygio kibinai. Arktinių palijų ir lengvai sūdytos Baltijos silkės lėkštė, patiekta su marinuota kaliarope ir kalafiorų tyre. Stalus papildė įvairios raugintos gėrybės – nuo kaliaropių ir ridikų iki pastarnokų, salierų, morkų bei kreivabudžių.

Itališką gastronomiją atliepė „Bonos picos žiedas“ su skirtingais pagardais, šviežių daržovių salotos su citrininėmis alyvuogėmis, jautienos carpaccio su fermentuotu česnaku, taip pat lėtai, žemoje temperatūroje keptas kiaulienos kumpis (porchetta), marinuotas su rozmarinais ir česnakais bei patiektas su gaiviu chimichurri padažu. Kokybiškus restoranus mėgstantis ir gerą maistą vertinantis Ž. Grigaitis, mėgaudamasis šefo kepto kumpio plutele, juokavo, kad tai – pats geriausias desertas, kokį jam yra tekę kada nors ragauti. „Labai retai valgau kiaulieną, bet tai, kaip ją pagamino ir pateikė Edgaras, yra tikras meno kūrinys – minkšta, švelni, traški. Tokios namuose tikrai nepasigaminsi“, – komplimentų virtuvės šefui negailėjo Ž. Grigaitis.

Šalia jo – vištienos troškinys, garuose atsivėrusios midijos baltojo vyno, česnakų ir sviesto padaže, bei kiti (vėlyvųjų) pusryčių stalui būdingi patiekalai: įvairūs sūriai, vaisiai, kelios kiaušinių interpretacijos. Desertų dalyje vyravo lengvumas – svečiai ragavo keptų varškėtukų, granolos su vaisiais, panakotą ir itališka klasika laikomą tiramisu.

Širdį atveriantis Criollo kakavos pupelių gėrimas

Ypač daug dėmesio ir diskusijų sulaukė unikalus, kaip jį apibūdino Rasa Šnaiderienė, „širdį atveriantis“ valdovės gėrimas – kakava, kuri buvo ruošiama iš ekologiškų Criollo kakavos pupelių, vertinamų ne tik dėl išskirtinio skonio, bet ir mūsų organizmui naudingų veikliųjų medžiagų gausos.

Pasak R. Šnaiderienės, šio gėrimo ištakos siekia Majų ir Olmekų kultūras, kur kakavos medis buvo laikomas šventu augalu – naudojamu ritualams, bendrystei ir vidinei pusiausvyrai. Criollo kakava čia buvo patiekiama be pridėtinio cukraus, subtiliai papildyta kokosų grietinėle, leidžiančia atsiskleisti natūraliam jos charakteriui ir tekstūrai.

Seniai brandino idėją pagerbti Bonos indėlį į lietuvišką gastronomiją

Šventės atmosferą papildė gyvai atliekamos itališkos melodijos, tapusios natūraliu fonu pokalbiams ir bendravimui. Muzika leido neskubėti, pabendrauti ir patirti šventinę renginio nuotaiką be griežto scenarijaus.

Nuolat po pasaulį keliaujanti ir naujausias gastronomines tendencijas sekanti Rasa Šnaiderienė sako, kad jau seniai brandino idėją atgaivinti Bonos Sforcos indėlį ne tik į mūsų šalies virtuvę, bet ir į pačią bendravimo kultūrą prie stalo.

„Kodėl mes taip dažnai prisimename karžygius, bet pamirštame moterį, kuri kūrė tradicijas, kultūrą, mokė bendrystės ir dialogo prie stalo? Juk būtent Bona, beveik prieš penkis šimtmečius atvykusi iš Toskanos, atnešė į Lietuvą Renesanso kultūros atgimimą“, – sako R. Šnaiderienė. Pasak jos, būtent todėl buvo svarbu sukurti patirtį, kurioje maistas taptų istorijos pasakojimo forma, o stalas – vieta dialogui ir bendrystei.

Anot kūrėjos, Bonos ir Žygimanto vestuvių šventė nėra bandymas atkartoti istoriją pažodžiui – tai kvietimas ją interpretuoti, leisti sau improvizuoti ir patirti per skonį, muziką bei buvimą kartu. „Tai šventė apie lėtą laiką, dalijimąsi ir šeimų, artimųjų, draugų bei bičiulių buvimą drauge. Vertybės, kurios buvo svarbios tuomet, šiandien vėl tampa aktualios – pasaulyje, kuriame žmonės vis dažniau tolsta vieni nuo kitų, rečiau susitinka ir rečiau švenčia be konkrečios progos“, – sako R. Šnaiderienė.

Po sėkmingo išankstinio VIP renginio „Bona Pizzeria“ nuo balandžio 18 d. kiekvieną šeštadienį kvies lankytojus į Bonos ir Žygimanto vestuvių šventinius vėlyvuosius pusryčius, jau atvirus visiems ir ypač tinkančius šeimos bei bičiulių kompanijoms. Tai galimybė patirti prabangą už prieinamą kainą. Taip pat picerija ir panoraminė Bonos salė tampa atvira asmeninėms ir kolektyvų šventėms, jaukiems šeimos ir draugų pietums ar vakarienėms. R. Šnaiderienė džiaugiasi, kad Trakuose gimsta naujas gastronominis ritualas, kuriame istorija susitinka su šiuolaikine virtuve, o stalas tampa ryšių puoselėjimo ir stiprinimo dalimi.

Yra vienas vaizdas, kurį tėvai pažįsta labai gerai. Ant stalo padedi dubenėlį skanėstų, nusisuki vos minutei, o grįžęs pamatai beveik tuščią vietą. Ir tada pasigirsta tas pats klausimas: „Dar yra?“ Būtent taip dažnai nutinka su tais guminukais, kurie pataiko tiesiai į vaikų skonį. Be ilgo įkalbinėjimo, be derybų, be to atsargaus pirmo paragavimo.

Turbūt todėl guminukai su medumi dabar sulaukia tiek dėmesio. Jie atrodo artimi vaikams, bet kartu patrauklūs ir tėvams. Vaikams svarbu, kad būtų skanu. Tėvams svarbu, kad skanėstas nekeltų vidinio pasipriešinimo vos paėmus pakuotę į rankas. Kai abu šie dalykai susitinka, produktas ilgai lentynoje neužsibūna.

Kai skanėstas sukelia gerą pirmą įspūdį

Vaikai labai greitai pajunta, ar skonis jiems artimas. Jei per saldu, per stipru ar keistai limpa burnoje, antras bandymas gali ir neįvykti. Bet jeigu pirmas kąsnis malonus, viskas juda žaibiškai. Tada guminukai dingsta vienas po kito, o tėvai jau svarsto, ar reikėjo imti daugiau.

Man atrodo, čia veikia paprastas dalykas. Vaikams patinka aiškus, švelnesnis skonis. Toks, kuris nepuola per stipriai, o tiesiog patinka. Medus šitoje vietoje sukuria visai kitą nuotaiką. Jis suteikia saldumui jaukumo, o pats produktas neatrodo toks grubus kaip daugelis įprastų saldainių.

Kodėl tėvai juos perka ramiau

Tėvai retai ieško stebuklo. Jie ieško normalesnio pasirinkimo. Tokį skanėstą lengviau įdėti į kuprinę, pasiūlyti po pietų, nusinešti į svečius ar duoti vaikui savaitgalį be to keisto jausmo, kad vėl nupirkai bet ką.

Ir čia atsiranda labai žmogiška logika. Kai saldumynas skamba pažįstamiau, atrodo savaimesnis, jį daug ramiau įsileisti į namus. Būtent todėl daug šeimų vis dažniau dairosi į tokius produktus, kuriuose saldumas turi veidą, o ne vien ryškią pakuotę.

Dažniausiai tėvams svarbu keli paprasti dalykai:

• kad vaikas valgytų noriai, be stumdymo į šalį

• kad skonis atrodytų švelnesnis

• kad skanėstas tiktų ir kasdienai, ir mažai progai

• kad po pirkimo nereikėtų gailėtis

Kai visa tai sutampa, produktas namuose užsibūna ilgiau. Tiksliau, neužsibūna visai.

Guminukai su medumi turi daugiau jaukumo

Saldumynai dažnai laimi per triukšmą. Ryškios spalvos, keistos formos, garsūs pažadai. Bet yra ir kita kryptis. Tylesnė, šiltesnė, artimesnė namų jausmui. Guminukai su medumi būtent tokį įspūdį ir palieka. Jie neturi rėkti, kad būtų pastebėti.

Viena mama man kartą pasakė labai tiksliai: „Vaikas juos suvalgė greitai, o aš pirmą kartą po ilgo laiko nejaučiau jokio kartėlio.“ Tas sakinys daug pasako. Kartais tėvams svarbiausia net ne tai, kad produktas būtų tobulas. Svarbiausia, kad jis atrodytų žmogiškas ir skanus tuo pačiu metu.

Kodėl vaikai jų prašo vėl

Jeigu produktas vaikui patiko, jis tai prisimins labai greitai. Ir prisimins garsiai. Vaikai nėra mandagūs degustatoriai, jie neslepia reakcijos. Jei nepatinka, pasako iškart. Jei patinka, prašo dar. Šituo požiūriu jie daug atviresni už suaugusius.

Todėl kai guminukai dingsta greitai, tai dažniausiai reiškia vieną dalyką – jie tikrai pataikė. Ne į reklamą, ne į gražų pavadinimą, o į tikrą skonio jausmą. Tas natūralus noras pakartoti ir yra stipriausias ženklas, kad produktas turi savo vietą šeimos namuose.

Broliumedus vardas čia atsiranda ne be priežasties

Kai žmonės randa produktą, kuris vaikams patinka, o tėvams atrodo vertas pakartotinio pirkimo, vardas įsimena savaime. Būtent todėl Broliumedus vis dažniau atsiduria pokalbiuose tarp tų, kurie ieško malonesnių skanėstų šeimai. Ne dėl triuko, o dėl paprastos priežasties – produktas sukelia gerą patirtį.

O gera patirtis visada keliauja toliau. Iš vienos šeimos į kitą, iš vieno apsilankymo pas draugus į kitą užsakymą, iš smalsumo į įprotį. Taip ir gimsta tikras populiarumas. Be perdėto triukšmo, bet labai aiškiai.

Kai skanėstas tampa nuolatiniu prašymu namuose

Galų gale viskas susiveda į vieną paprastą momentą. Jei vaikai prašo dar, vadinasi produktas juos tikrai pasiekė. Jei tėvai perka dar kartą, vadinasi jis pasiekė ir juos. Tokia kombinacija pasitaiko rečiau, nei atrodo.

Todėl visai nenuostabu, kad šie guminukai taip greitai dingsta. Guminukai su medumi turi skonį, kuris vaikams atrodo draugiškas, o suaugusiems – daug malonesnis už eilinį saldumyną. Kai prie to prisideda ir toks vardas kaip Broliumedus, visas vaizdas tampa labai aiškus. Šitie guminukai namuose ilgai neužsiguli, čia jau faktas.

Dr. Benas Gabrielis Urbonavičius, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (KTU MGMF) docentas.

Traški plutelė, minkštas vidus ir vos keli mygtukų paspaudimai – būtent tokį rezultatą žada karšto oro gruzdintuvės. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo beveik kaip kulinarinis triukas – maistas tampa traškus tarsi keptas aliejuje, nors pats aliejus čia visai nenaudojamas. Tad kas iš tikrųjų vyksta šio nedidelio prietaiso viduje ir kodėl jis taip greitai užkariavo virtuves visame pasaulyje?

Spartus karšto oro gruzdintuvių populiarėjimas dažniausiai siejamas su pandemijos laikotarpiu, kai žmonės daugiau laiko praleido namuose ir dažniau gamino. Prie šios tendencijos prisidėjo ir socialinių tinklų įtaka – juose aktyviai dalijamasi receptais bei paprastais įvairių patiekalų paruošimo būdais, pritaikytais būtent šiam prietaisui.

Ne mažiau svarbūs ir praktiniai šio įrenginio privalumai. Karšto oro gruzdintuvės leidžia maistą gaminti efektyviau ir patogiau, o neretai – ir palankiau sveikatai, nes naudojama mažiau riebalų. Dėl šių savybių jos tapo patraukliu pasirinkimu ieškantiems greitų ir paprastų sprendimų kasdienėje virtuvėje.

Šio prietaiso populiarumas ypač išryškėjo Europos šalyse. Prancūzijos leidinys „Le Monde“ skelbė, kad 2024 m. karšto oro gruzdintuvės čia tapo vienu sparčiausiai augusių buitinių prekių segmentų: pardavimų vertė per metus padidėjo 140 proc., buvo parduota daugiau nei 2,6 mln. vienetų, o prietaisas jau buvo 27 proc. namų ūkių.

Panašios tendencijos fiksuojamos ir Jungtinėje Karalystėje. „Leatherhead Food Research“ atlikta apklausa parodė, kad vartotojai šį prietaisą dažniausiai renkasi dėl mažesnių eksploatavimo sąnaudų ir greitesnio maisto paruošimo: 67 proc. respondentų nurodė, jog karšto oro gruzdintuvė sunaudoja mažiau energijos, o 46 proc. – kad su ja maistas paruošiamas greičiau.

Ištakos – keptos bulvytės

Karšto oro gruzdintuvė veikia tais pačiais trimis pagrindiniais šilumos perdavimo būdais kaip ir orkaitė: konvekcija (kai šiluma maistui perduodama judančiu oru), spinduliuote (infraraudonaisiais spinduliais nuo kaitinimo elemento) ir laidumu (per kontaktą su krepšiu ar padėklu). Vis dėlto šių būdų santykis skiriasi – dėl intensyvios oro cirkuliacijos čia vyrauja konvekcija.

Būtent stiprus oro srautas lemia, kad maistas dažniausiai iškepa greičiau: karštas oras nuolat cirkuliuoja nuo kaitinimo elemento link maisto. Tam įtakos turi ir santykinai nedidelis kaitinamas tūris – prietaisas greitai pasiekia darbinę temperatūrą, todėl dažnai neprireikia išankstinio įkaitinimo.

Prie efektyvumo prisideda ir konstrukciniai sprendimai. Daugumoje karšto oro gruzdintuvių naudojamos grotelės vietoje įprasto skardinio indo arba kartu su juo, todėl oras gali lengviau cirkuliuoti aplink maisto gabalėlius ir juos tolygiau iškepti.

Maisto traškumas ir apskrudimas daugiausia susijęs su vadinamąja Mailardo reakcija. Ji vyksta maždaug 140–165 °C temperatūroje, kai cukrūs reaguoja su aminorūgštimis ir susidaro būdinga ruda plutelė, pavyzdžiui, ant duonos, mėsos ar keptų bulvyčių paviršiaus. Jei ši temperatūra nepasiekiama, reakcija nevyksta – todėl, pavyzdžiui, mikrobangų krosnelėje pašildyta pica dažnai būna prastesnio skonio.

Neatsitiktinai būtent keptos bulvytės siejamos su šio prietaiso atsiradimu ir pavadinimu. Kepant bulvytes jų paviršius greitai įkaista ir išdžiūsta, o vidus lieka minkštas – todėl galutinis rezultatas savo tekstūra ir skoniu gali būti panašus į aliejuje virtas bulvytes.

Bulvyčių kepimas, taikant skirtingus technologinius sprendimus, yra ir aktyvi maisto mokslininkų tyrimų sritis. Naujausi tyrimai rodo, kad tinkamai parinkus kepimo laiką ir temperatūrą karšto oro gruzdintuvėje galima pasiekti rezultatą, artimą kepimui aliejuje.

Vis dėlto praktikoje, ruošiant maistą namuose, dažnai prireikia šiek tiek eksperimentuoti, kol pavyksta pasiekti norimą rezultatą – kaip ir naudojant kitus maisto gaminimo būdus ar virtuvės įrangą.

Kepimo aliejuje pabaiga?

Daugelis tyrimų, susijusių su energijos suvartojimu (įskaitant ir mano asmeninius bandymus), rodo, kad elektros energijos sąnaudos vidutiniškai sumažėja maždaug 1,5 karto. Kepant nepilnai užpildytoje gruzdintuvėje, pavyzdžiui, ruošiant vieną porciją, energijos sutaupymas, palyginti su orkaite, gali siekti ir dvigubą.

Ši tendencija pastebima ne tik buityje. Maisto technologijų srityje vis aktyviau ieškoma būdų, kaip karšto oro gruzdintuves pritaikyti pramonėje vietoje tradicinio kepimo aliejuje. Toks sprendimas leistų ne tik sumažinti ar visai atsisakyti aliejaus, bet ir efektyviau naudoti energiją.

Sveikatos aspektas taip pat dažnai minimas kaip vienas svarbesnių šio prietaiso privalumų. Ruošiant maistą karšto oro gruzdintuvėje paprastai nereikia papildomo aliejaus ar sviesto, kaip kepant keptuvėje ar net orkaitėje. Daugeliu atvejų riebalai naudojami tik kaip technologinis priedas, o ne skoninėms savybėms pagerinti.

Vis dėlto viešojoje erdvėje pasitaiko ir abejonių. Kartais teigiama, kad karšto oro gruzdintuvėje ruoštas maistas gali būti pavojingas sveikatai, tačiau tokie vertinimai neturi pagrįsto mokslinio pagrindo. Iš esmės maistas čia ruošiamas tuo pačiu principu kaip orkaitėje, todėl ir jo poveikis sveikatai nesiskiria nuo įprastai termiškai apdoroto maisto.

Kita vertus, aukšta kepimo temperatūra turi ir tam tikrų pasekmių. Kai kuriais atvejais gali sumažėti naudingųjų medžiagų kiekis – pavyzdžiui, kepant riebias žuvis mažėja jose esančių omega-3 riebalų rūgščių.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tam tikras praktines ribas. Patiekalai, kurių paviršius prieš kepimą yra drėgnas, pavyzdžiui, tešloje apvoliota vištiena, gruzdintuvėje gali kepti netolygiai – jų vidus kartais lieka neiškepęs arba nepasiekia saugios temperatūros. Tokiais atvejais būtina atidžiau parinkti kepimo laiką ir (ar) temperatūrą, kad maistas būtų tinkamai termiškai apdorotas.

Mažiau pastangų virtuvėje

Iš pirmo žvilgsnio karšto oro gruzdintuvės gali atrodyti kaip naujovė, tačiau iš tiesų jos remiasi seniai žinomu konvekcinio kepimo principu. Skirtumas tas, kad šį principą jos pritaiko kur kas efektyviau kasdienėje virtuvėje. Jos reikalauja mažiau pasiruošimo prieš kepimą ir mažiau pastangų po jo, sunaudoja mažiau elektros energijos, o daugeliu atvejų leidžia apsieiti ir be papildomo aliejaus.

Vis dėlto dėl riboto kepimo tūrio šis prietaisas labiausiai tinka ruošiant nedidelius kiekius – paprastai 1–3 porcijas. Kepant didesnį maisto kiekį keliais etapais, energijos sąnaudų pranašumas, palyginti su įprasta orkaite, sumažėja. Kita vertus, tiems, kurie siekia taupyti elektros energiją ar gamtines dujas (arba jų visai atsisakyti), šis prietaisas gali būti patraukli alternatyva.

Karšto oro gruzdintuvė ypač tinka žmonėms, kuriems maisto ruošimas vis dar atrodo šiek tiek magiškas (kaip ir šio teksto autoriui). Aiškiai apibrėžti kepimo parametrai leidžia paprastus patiekalus paruošti gerokai lengviau – dažniausiai tereikia nustatyti temperatūrą ir laiką.

Neretai Velykoms ruošiamasi ne tik planuojant meniu, bet ir „užbėgant už akių“ šventiniam persivalgymui – įsigyjant virškinimo fermentų ar kitų preparatų, skirtų persivalgymo pasekmėms palengvinti. Specialistės paaiškino, kada organizmui iš tiesų reikalinga papildoma pagalba virškinant, paaiškino, kuo virškinimo fermentai skiriasi nuo probiotikų, ir patarė, kaip išvengti šventinio apsunkimo. 

Mažiau persivalgymo, daugiau sąmoningumo

„Nors įvairių, virškinimo veiklai padedančių preparatų pirkimas prieš šventes šiek tiek išauga, tačiau tikrai ne ženkliai, ne taip, kaip būdavo prieš keliolika metų. Pastebime, kad žmonės sąmoningėja, labiau domisi sveika gyvensena ir mityba, mažiau persivalgo. Sakyčiau, vadinamasis „persivalgymo vaistas“ šiandien yra mažiau paklausus nei paprastos žolelių arbatos“, – pastebi BENU vaistininkė Inga Norkienė.

Neturint nusiskundimų dėl virškinimo, pasak vaistininkės, nėra būtinybės vartoti nereceptinių, virškinimą lengvinančių preparatų: „Tokiais atvejais geriau rinktis maisto produktus, kurie turi natūralių fermentų, o žarnyną taip pat galima praturtinti probiotikais – raugintais produktais. Probiotikai, beje, turi ir platesnį teigiamą poveikį tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai. Juos galima vartoti profilaktiškai, pavyzdžiui, norint pastiprinti imuninę sistemą ar suvaldyti alergines reakcijas.“

Kada organizmui reikia papildomos pagalbos?

Jai pritaria ir Zujūnų šeimos klinikos šeimos gydytoja Ineta Žalnėravičienė. Pasak jos, nors paprastai žmogaus virškinimo sistema puikiai virškina maistą pati, esama atvejų, kai organizmui reikia pagalbos – papildomų fermentų, probiotikų ar kitų preparatų.

„Pirmiausia norėčiau išskirti nepakankamą virškinimo fermentų gamybą. Taip gali nutikti po tulžies pūslės, skrandžio operacijų, esant kasos funkcijos sutrikimui ar neturint laktazės fermento, kurio trūkumas pasireiškia laktozės netoleravimu, – sako I. Žalnėravičienė. – Virškinimo sutrikimus taip pat sukelia ir virškinimo sistemos ligos, tokios kaip celiakija, gastritas ar gastroezofaginio refliukso liga.“

Gydytoja pamini ir neteisingo gyvenimo būdo sukeltus virškinimo sutrikimus – didelę žalą žarnynui daro nereguliarus, greitas, perdirbto maisto valgymas, alkoholis, ilgalaikis stresas, mažai skaidulų turinti mityba.

Fermentai ir probiotikai: kuo jie skiriasi?

Pasak I. Norkienės, tiek fermentai, tiek probiotikai turi įtakos virškinimui, tačiau savo kilme bei atliekama funkcija jie skiriasi. Jei probiotikai yra gerosios bakterijos, kurios natūraliai gyvena mūsų žarnyne ir padeda palaikyti mikrobiotos pusiausvyrą, tai fermentai yra mūsų organizme produkuojami biologiškai aktyvūs junginiai, kurie padeda skaidyti maistą į smulkesnes dalis, kad jis būtų pasisavinamas. Pagrindinis fermentų generatorius yra kasa, o jos fermentai – amilazė, lipazė ir proteazė – skaido angliavandenius, riebalus ir baltymus.

„Gyvūninės kilmės fermentiniai preparatai yra jautrūs rūgščiai aplinkai, todėl jų negalima kramtyti ar traiškyti – taip jie praranda veiksmingumą. Tuo tarpu augaliniai fermentai natūraliai randami tokiuose produktuose kaip ananasai, papajos ar fermentuotos daržovės, pavyzdžiui, rauginti kopūstai, agurkai ar kimči, kurie taip pat gali būti ir gerųjų bakterijų šaltinis“, – sako vaistininkė.

Ilgalaikės persivalgymo pasekmės

Pasak I. Žalnėravičienės, retkarčiais padauginti maisto nėra pavojinga, tačiau jei persivalgymai kartojasi dažnai, gali atsirasti ilgalaikių pasekmių virškinimui ir bendrai sveikatai: „Dėl nuolatinių persivalgymų laikui bėgant padidėja skrandžio talpa, maistas skrandyje lieka ilgiau nei įprastai, reikia daugiau fermentų maisto virškinimui. Taip pat apkraunami fermentus gaminantys organai – ilgainiui gali sutrikti jų veikla, išsivystyti rezistentiškumas insulinui, 2 tipo cukrinis diabetas, kepenų suriebėjimas ar kitos metabolinės ligos.“

Gydytoja priduria, kad virškinimui įtakos turi ne tik maisto kiekis, bet ir valgymo tempas, patiriamas stresas ar alkoholio vartojimas.

„Skubant valgyti, kramtoma trumpiau, todėl maistas skrandį pasiekia nepakankamai susmulkintas. Taip pat vėluoja sotumo signalai, lengviau persivalgoma, po valgio jaučiamas sunkumo jausmas. Ilgalaikis stresas gali sulėtinti ar sutrikdyti sklandų virškinimo procesą, o alkoholis dirgina virškinimo traktą ir apkrauna kepenis, sukelia žarnyno mikrobiotos disbalansą“, – teigia I. Žalnėravičienė.

Geriausia prevencija – saikas

Specialistės vienbalsiai teigia, jog saikas yra paprasčiausias būdas išvengti negalavimų persivalgius. Pasak I. Norkienės, jei įprastai suvalgome tik vieną kiaušinį, tai per Velykas neturėtume valgyti trijų. Taip pat nederėtų maišyti daugybės skirtingų maisto produktų vienu metu, o tarp valgymų vertėtų daryti bent 3–4 valandų pertraukas.

„Turbūt pagrindinė taisyklė – pavalgius pajudėti, pasivaikščioti. Galbūt Velykos lepins geru oru ir, pavyzdžiui, pavalgius su šeimos nariais bus galima išeiti pasivaikščioti arba paridenti kiaušinių. Pasitraukimas nuo stalo padeda, nes ilgo sėdėjimo pasekmė – sutrikusi žarnyno peristaltika, kuri gali iššaukti pilvo pūtimą ir kitus nemalonius simptomus“, – sako vaistininkė.

„Tamro Baltics“ yra viena iš pirmaujančių farmacijos didmeninės ir mažmeninės prekybos farmacijos produktais įmonių Baltijos regione, vykdanti veiklą per beveik 440 BENU vaistinių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. BENU vaistinių klientai gali rinktis iš plataus nuosavo prekių ženklų produktų asortimento, taip pat pasinaudoti plačiu papildomų vaistinės teikiamų paslaugų spektru. BENU dirbantys specialistai savo lankytojus aptarnauja rūpestingai ir kvalifikuotai, teikia profesionalias konsultacijas sveikatos klausimais. Naujausiais tyrimų bendrovės „Dive Group“ duomenimis, BENU vaistinių tinklo rezultatai ir toliau leidžia išlikti lyderių pozicijoje – tinklas užima pirmąją vietą pagal klientų aptarnavimo įgūdžius, patvirtindamas savo, kaip patikimo ir į klientus orientuoto partnerio, reputaciją.

Baltijos šalių sostinių kavinėse atliktas tyrimas parodė ryškius kavos kainų skirtumus – mažiausios kainos fiksuojamos Vilniuje, o aukščiausios – Taline. Tyrimas apėmė beveik 300 kavinių trijose sostinėse. Buvo vertinamos tiek juodos, tiek pieniškos kavos gėrimų kainos.

Nuo espresso iki latte: kur kainų skirtumas didžiausias?

Tyrimo duomenimis, vidutinė espresso kavos kaina Taline siekia 2,87 Eur, Rygoje – 2,33 Eur. Mažiausia kaina stebima Vilniuje – 2,09 Eur. Panaši tendencija matoma ir pieniškų kavos gėrimų segmente: Taline cappuccino vidutiniškai kainuoja 3,77 Eur, latte – 3,93 Eur; Rygoje – atitinkamai 3,21 Eur ir 3,44 Eur; Vilniuje – 3,01 Eur ir 3,16 Eur.

„Didžiausias procentinis atotrūkis tarp kavos gėrimų nustatytas Vilniuje – čia latte vidutiniškai kainuoja 51,3 proc. daugiau nei espresso. Rygoje šis skirtumas siekia 47,4 proc., o Taline – 37,1 proc.“, – teigė tyrimą atlikusios įmonės „Kavos draugas“ vadovas Aurimas Vainauskas.

Skirtumas tarp cappuccino ir latte kainų visose trijose sostinėse išlieka nedidelis – nuo 15 iki 23 centų. Pasak A. Vainausko, tokia kainodara gali turėti įtakos vartotojų pasirinkimams: minimalus kainų skirtumas dažnai skatina rinktis didesnio tūrio ar populiaresnį gėrimą.

Įperkamumas: kainų ir pajamų santykis

Siekiant susidaryti išsamesnį vaizdą, buvo vertinamas ir kavos įperkamumas, remiantis 2025 m. vidutiniais atlyginimais. Buvo skaičiuojama, kiek espresso puodelių galima įsigyti už vidutinį mėnesinį atlyginimą kiekvienoje sostinėje.

Pagal įperkamumo indeksą pirmauja Vilnius – čia už vidutinį atlyginimą galima įsigyti apie 774 espresso puodelius. Taline šis skaičius siekia 640, o Rygoje – 585. „Nors Ryga nėra brangiausia sostinė vertinant absoliučias kavos kainas, būtent čia kava gyventojams yra santykinai brangiausia“, – tyrimo duomenis apžvelgė „Kavos draugas“ vadovas.

Pristatyta išlaidų kavai skaičiuoklė

Kartu su tyrimo rezultatais pristatyta ir interaktyvi skaičiuoklė, leidžianti kiekvienam įsivertinti išlaidas kavai. A. Vainausko teigimu, reguliariai mieste perkama kava gali sudaryti reikšmingą metinę sumą, neretai viršijančią keturženklę ribą.

„Reguliarios išlaidos kavai mieste tampa nuolatine biudžeto dalimi, todėl natūralu, kad dalis žmonių ima vertinti alternatyvas namuose kaip ilgalaikį sprendimą. Vis daugiau žmonių svarsto investiciją į kokybišką namų kavos aparatą ar geresnes pupeles, leidžiančias sutaupyti ir turėti didesnę kontrolę tiek kainos, tiek skonio atžvilgiu“, – teigė Aurimas Vainauskas.

Nors sultys dažniausiai siejamos su desertais, jos gali tapti ir universaliu ingredientu kasdienėje virtuvėje. Maisto tinklaraštininkė Renata Šniolienė sako, kad itin plačiai pritaikomos daržovių sultys – jos praverčia sriuboms, troškiniams ir net mėsai. O tinkamai derinant maistą ir įvairias sultis galima išgauti ir tobulu laikomą penktąjį pagrindinį – umami – skonį, rašoma „Eckes-Granini Baltic“ pranešime žiniasklaidai.

„Žmonės dažnai pamiršta, kad sultys gali būti naudojamos ne tik kaip gėrimas, bet ir visavertis ingredientas ar net tapti natūraliu skonio stiprikliu. Iš tikrųjų jos labai gelbsti maisto gamyboje – pavyzdžiui, vietoje vandens galima naudoti sultis, ir tada skonis tampa daug įdomesnis“, – pasakoja tinklaraščio „Kūmutės virtuvė“ autorė R. Šniolienė.

Viena dažniausiai kulinarės naudojamų sulčių rūšių – Lietuvoje gaminamos „Elmenhorster“ daržovių sultys, kurios ypač tinka ruošiant karštus patiekalus.

„Labai mėgstu daržovių sultis. Pavyzdžiui, jei žiemą norime išsivirti pomidorų sriubą, šiuo metų laiku pomidorai dažnai yra „plastikinio“ skonio, o pomidorų pasta neretai turi visokių priedų. Tad kartais verdu pomidorų sriubą iš pomidorų ar daržovių sulčių. Jai gaminti naudoju jautienos sultinį, dedu ryžius, morkas ir vietoje vandens pilu sultis. Tokios sriubos skonis būna žymiai sodresnis ir gyvesnis“, – pasakoja ji.

Tinklaraštininkė pastebi, kad sultys gali pakeisti ne tik vandenį, bet ir dalį padažų ruošiant troškinius ar čili tipo patiekalus.

„Gaminant troškinius ar mėsos ragu, taip pat tinka daržovių ar pomidorų sultys. Pavyzdžiui, imu pupelių, kiaulienos arba jautienos gabaliukų ir pilu „Elmenhorster“ pomidorų arba daržovių sulčių. Gaunasi labai gero skonio, čili tipo patiekalas. Man tai vienas tų atradimų, kur atrodo labai nesudėtingas receptas, o galutinis rezultatas maloniai nustebina“, – sako R. Šniolienė.

Kulinarė pamini ir kitą receptą – pomidorų sultyse troškintą paukštieną: „Pomidoruose yra daug rūgšties, kuri minkština paukštieną, todėl ji gaunasi sultinga. Esu gaminusi ir  šonkauliukus su pomidorų tyre, bet jeigu reikėtų gelbėti situaciją ir neturėčiau trintų pomidorų, tiesiog rinkčiausi šimtaprocentines pomidorų sultis. Pomidorų rūgštis išlieka ir sultyse, ir tyrėje, todėl poveikis mėsai būtų panašus, tik konsistencija šiek tiek kitokia“.

Skonio derinimo principas – balansas

Kalbėdama apie skonių derinimą, maisto tinklaraštininkė pabrėžia, kad svarbiausia – balansas tarp skirtingų skoninių savybių.

„Kuo daugiau skonių vienoje vietoje, tuo rezultatas yra pilnesnis. Jeigu įmanoma sujungti saldumą, rūgštumą, kartumą, sūrumą ir išgauti vadinamą umami, tada viskas atrodo tobula. Dėl to man labai patinka maišyti skirtingas vaisių sultis – ten ir citrinos rūgštumas, ir greipfruto kartumas, ir, tarkim, mango švelnumas. Kai tie skoniai susijungia, gaunasi labai įdomus rezultatas“, – aiškina R. Šniolienė.

Pasak jos, sultys gali būti naudojamos ir gaminant įvairius desertus namuose.

„Vaisių ar uogų sulčių šerbetai yra itin skanus atradimas. Tiesiog šaldant sultis reikia kas kiek laiko jas permaišyti, kad nesusidarytų dideli ledo gabalai. Taip pat galima pasigaminti naminių guminukų – tereikia maistinės želatinos, formelių ir naudoti dvigubai daugiau želatinos, nei nurodyta ant pakelio“, – dalijasi „Kūmutės virtuvės“ autorė.

Sultys gali būti naudojamos ir kūrybiškiau, pavyzdžiui, konservuojant daržoves.

„Yra labai senas receptas – ananasinės cukinijos. Supjaustytas cukinijas sudedame į stiklainius ir užpilame karštu ananasų nektaru. Atvėsus laikome šaldytuve. Cukinija yra gana neutralaus skonio, tad labai gerai sugeria kitus skonius, tad šiame recepte tampa panaši į ananasą“, – pasakoja R. Šniolienė.

Kulinarė sako, kad daugelis netikėtų derinių iš pradžių kelia skepticizmą, tačiau paragavus nuomonė dažnai pasikeičia.

„Aš visada sakau – geriausias indikatorius yra, ar mums pačiam skanu. Kartais žmonės skeptiški, bet paragauja ir nuomonė pasikeičia. Pavyzdžiui, blynai su obuoliais gali būti patiekiami ne tik kaip saldus patiekalas – su grietine ir apkepinta šonine gaunasi labai įdomus saldaus ir sūraus derinys. Tad nereikia bijoti eksperimentuoti ir su sultimis virtuvėje“, – sako R. Šniolienė.

Vaikų ir suaugusių pamėgti guminukai – viena populiariausių saldumynų formų, kuri šiandien išgyvena tikrą renesansą: nuo klasikinio skanėsto iki sveikatinimuisi skirtų papildų bei kūrybiškų desertų idėjų namuose. Lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ duomenimis, tautiečių susidomėjimas šiais spalvingais saldainiais kasmet auga, o socialiniuose tinkluose plintančios tendencijos įkvepia juos atrasti iš naujo. Viena madingiausių idėjų – guminukus išmirkyti limonade ir užšaldyti, taip sukuriant netikėtą tekstūrą ir naujus skonio potyrius. Gal jais mėgausitės jau šiandien žiūrėdami „Eurovizijos“ atrankos finalą?

Pasakojama, kad Bonoje, Vokietijos mieste, gyvenęs konditeris Hansas Riegelis turėjo maišą cukraus, varinį puodą ir didžiulį ryžtą. 1920 m. jis užregistravo savo įmonę, kurią pavadino „Haribo“ – iš pirmųjų savo vardo, pavardės ir gimtojo miesto skiemenų. Smalsus ir novatoriškas konditeris improvizuotoje laboratorijoje kelerius metus eksperimentavo su naujais receptais ir sukūrė pirmąjį guminį meškiuką.

Pirmieji H. Riegelio sukurti guminukai buvo šokančių meškučių formos. Konditerį įkvėpė tuomet Europos mugėse ir šventėse buvę itin populiarūs dresuotų „šokančių“ lokių pasirodymai. Vaisių skonio guminiai meškiukai sukėlė tikrą revoliuciją saldainių industrijoje – jie užkariavo pasaulį, sukūrė visiškai naują saldumynų kategoriją ir davė pradžią atsirasti šimtams naujų prekių ženklų.

Titas Atraškevičius, lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ atstovas ryšiams su žiniasklaida, dalijasi, kad guminukų atsiradimas įkvėpė konditerius ne tik plėsti savo asortimento lauką, bet ir eksperimentuoti kuriant įvairias naujas šių saldumynų formas, skonius. Pavyzdžiui, dabar vien tinklo parduotuvėse guminukų asortimentas viršija 100 skirtingų prekių pasirinkimą, o vykstant teminiams saldumynų ir užkandžių mėnesiams, jų pasiūla dar labiau išsiplečia, nes ši saldumynų kategorija – viena mėgstamiausių pirkėjų.

„Guminukų paklausa pastaraisiais metais auga, o per praėjusius metus, jų mūsų pirkėjai įsigijo daugiau nei 1000 tonų. Tai – beveik po 350 gramų kiekvienam Lietuvos gyventojui arba maždaug 40 pilnai pakrautų vilkikų spalvingų saldainių“, – sako „Maxima“ atstovas ryšiams su žiniasklaida.

Sparčiai populiarėja funkciniai guminukai

Įdomu, kad guminukų populiarumas paremtas ne vien noru pasimėgauti akimirką saldžiu gardėsiu. Kai kurių mokslininkų teigimu, potraukį jiems galima paaiškinti fiziologiniais bei psichologiniais mechanizmais.

Anot jų, guminukai turi įtakos ir mūsų energijai – juose esantis cukrus gali sukelti trumpalaikį žvalumo impulsą, o kramtymo procesas – padidinti budrumą. Ilgą laiką saldumynu laikyti guminukai pastaraisiais metais išgyvena transformaciją – šią formą ėmė aktyviai naudoti įvairių papildų gamintojai, populiarų saldėsį paversdami funkcine sveikatos palaikymo priemone.

„Pasaulinę tendenciją atliepia ir mūsų pirkėjų elgsena. Jiems išties tapo vis labiau aktuali galimybė įsigyti funkcinių guminukų, skirtų pagerinti savo savijautą. Ne ką mažiau populiarios tapo ir sveikesnės šio saldumyno alternatyvos. Pavyzdžiui, guminukai iš natūralių ingredientų, be cukraus ar tinkantys veganams, kada sudėtyje naudojama želatina – ne gyvūninės kilmės. Tokių guminukų pardavimai mūsų tinkle pernai augo 33 proc.“ – pastebi „Maximos“ atstovas.

Limonade išmirkyti lediniai guminukai

T.Atraškevičius atkreipia dėmesį, kad labiausiai populiarios pirkėjų pirkinių krepšeliuose atsirandančios guminukų pakuotės yra po 300 gramų.

Jis priduria, kad tradiciniai guminukai įkvepia ir įdomias tendencijas, kurias neretai padiktuoja socialiniai tinklai. Pavyzdžiui, spalvingais saldžiarūgščiais guminukais dažnai gardinama arbata, kai sudėti į karštą gėrimą jie tirpsta suteikdami papildomo skonio ir aromato. Viena daugiausiai dėmesio sulaukusių tendencijų socialiniuose tinkluose – limonade išmirkyti ir užšaldyti guminukai.

Norint pasigaminti šią gaivią, traškią ir tuo pačiu minkštą guminių saldainių interpretaciją reikės:

• apie 200 g mėgstamų guminukų (galima rinktis bet kokios formos ir skonio, svarbu, kad būtų be glaisto ar necukruoti);
• skardinės mėgstamo gazuoto limonado (geriau, kad šis būtų bespalvis).

Gaminimas. Pasirinktus guminukus suberkite į stiklinį dubenį. Užpilkite limonadu – jo reikia tiek, kad apsemtų guminukus. Viską švelniai išmaišykite ir palikite 6–8 valandoms išbrinkti. Guminukai sugers skystį ir taps maždaug dvigubai didesni.

Išsirinkite indą plokščiu dugnu ar skardą, kuri telpa į šaldiklį, išklokite kepimo popieriumi ir po vieną išdėliokite guminukus. Jie turi nesiliesti vienas su kitu, kad sušalę nesuliptų. Dėkite indą į šaldiklį 3–5 valandoms arba kol guminukai visiškai sukietės. Ištraukite, suberkite į indą ir mėgaukitės netikėta tekstūra – skaniausia valgyti tik ką paruoštus. O tada – mėgaukitės savo mėgstamu saldumynu!

Lietuvos kulinariniame pavelde boba užima išskirtinę vietą – tai ne kasdienis kepinys, o sudėtingos meistrystės, brangių ingredientų ir šventinio stalo simbolis. Šiandien, po gan ilgo užmaršties laikotarpio, boba vėl atrandama iš naujo – ne tik kaip istorinis reliktas, bet ir kaip gyvas gastronominės kultūros ženklas.

Anot gastronominio paveldo tyrinėtojo prof. Rimvydo Laužiko, tikrosios, istorinės bobos buvo itin prabangus kepinys: „Jei kalbame apie senovines, uolekties aukščio ar dar didesnes bobas, tai buvo kepinys, kurį galėjo pagaminti tik labai patyręs meistras. Tam reikėjo ne tik ypatingos tešlos su dideliu kiekiu kiaušinių ir kitų brangių ingredientų, bet ir specialios kepimo įrangos. Be to, kepant bobą reikėjo net du kartus įveikti žemės trauką – kad kepinys iškiltų krosnyje ir vėliau, vėsdamas, nesukristų.“

Išskirtinės meistrystės kepinys vertas karališko stalo

Istoriniai šaltiniai rodo, kad boba mūsų regione žinoma jau nuo XVI a. pabaigos – XVII a. pradžios. Tuometiniuose čekų ir lenkų šaltiniuose ji apibūdinama kaip kvietinis medaus pyragas, pasižymintis geltona spalva ir apvalia forma. Geltoną atspalvį, anot prof. R. Laužiko suteikdavo ne tik kiaušiniai, bet ir itin brangus prieskonis – šafranas.

Vienas seniausių bobos atvaizdų siejamas su XVII a. pabaiga – Franso Geffelso 1684 m. paveiksle „Puota Javorove“ šis kepinys vaizduojamas karališko stalo centre, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jono Sobieskio aplinkoje.

„Tai leidžia suprasti, kad boba buvo ne tik maistas, bet ir statuso simbolis“, – pažymi prof. R. Laužikas.

Kepinys tapęs prabangos simboliu

Anot prof. R. Laužiko, boba buvo kepama išskirtinėmis progomis, dažniausiai – Velykoms. Tai liudija ir ingredientų sudėtis. „Šiandien kiaušiniai atrodo kasdienis produktas, tačiau praeityje jie buvo laikomi prabanga. Dėl menkesnio vištų dėslumo ir sezoniškumo tešlos pagerinimas kiaušiniais automatiškai kepinį perkeldavo į šventinį lygmenį. Kai kurios bobos būdavo maišomos vien iš trynių, o tai dar labiau pabrėždavo jų išskirtinumą.“

Prabangą pabrėždavo ir atvežtiniai prieskoniai – cinamonas, gvazdikėliai, muskato riešutas, šafranas, kuriuos XVII–XVIII a. galėjo sau leisti tik pasiturintys žmonės. Ne mažiau svarbi buvo ir kepėjo kompetencija – kuchmistrai bei saldumynininkai buvo profesionalai, ilgus metus mokęsi savo amato ir už jį gerai apmokami.

Sugrįžimas, svarbus regiono tapatybei

Pasak prof. R. Laužiko, bobos sugrįžimas šiandien yra kur kas daugiau nei tiesiog kepinio atgimimas.

„Bobos ant velykinio stalo buvo vienas iš Lietuvai itin būdingų gastronominės kultūros elementų. Nors XIX a. jos jau nyko kituose buvusios Abiejų Tautų Respublikos regionuose, Lietuvoje tradicija išsilaikė ilgiau. Galutinai ją nutraukė sovietmetis, sunaikinęs didelę dalį mūsų istorinės virtuvės. Todėl bobos sugrįžimas – tai platesnio proceso dalis, kai susigrąžiname okupacijų metais prarastas tradicijas ir regioninį identitetą“, – pažymi profesorius.

Visgi, gastronominės kultūros kaita, pasak tyrinėtojo, yra natūralus procesas. Bobos atveju jos nykimą lėmė aukšta savikaina, sudėtinga gamyba ir specifinė kepimo įranga. Tarpukariu atsirado paprastesnė jos versija – bobelė, labiau primenanti keksą ir pritaikyta kasdienei virtuvei. Tuo metu didžiosios, profesionaliai keptos bobos buvo gaminamos beveik išimtinai konditerijos parduotuvėse ir cukrainėse.

Šiandien, anot prof. R. Laužiko, augant susidomėjimui kulinariniu paveldu, boba vėl grįžta ant lietuvių stalų – ne kaip nostalgijos objektas, o kaip gyvas, puikiai atpažįstamas ir itin vertinamas kepinys, keliantis smalsumą bei diskusijas apie tai, kas sudaro mūsų gastronominę tapatybę.

Boba šiandienos kontekste

Istorinės bobos idėja šiandien gyvuoja ne tik per autentiškų receptų atkūrimą, bet ir per šiuolaikines interpretacijas, kurios remiasi tradicijos dvasia ir regiono tapatybe. Tai leidžia kulinariniam paveldui išlikti gyvam – kisti, bet neprarasti savo esmės.

Profesoriui antrina ir „Gulbelės kepyklėlės“ direktorė gamybos padaliniams Violeta Lazdauskienė. Ji pastebi, kad šiuolaikiniai vartotojai vis dažniau ieško ne tik skonio, bet ir prasmės – istorijos, kilmės bei ryšio su konkrečiu kraštu. Pasak jos, to pavyzdys – „Sūduvos boba“, kuri gimė ne kaip bandymas mechaniškai atkurti senovinį receptą, bet kaip sąmoningas dialogas su regiono tapatybe.

„Tai kepinys, turintis labai aiškią simbolinę prasmę – jis siejasi su Sūduvos kraštu, jo kultūra ir net asociacijomis, kurias daugelis atpažįsta per muziką, prisiminimus ar vietos tradicijas“, – sako V. Lazdauskienė.

V.Lazdauskienė atkreipia dėmesį į kepinio receptą papildžiusių vyšnių simboliką. Pasak jos, vyšnios istoriškai buvo itin mėgta uoga – jos augo tiek dvarams priklausančiuose soduose, tiek valstiečių sodybose. Net ir tuomet, kai pastarieji neišgalėdavo pasisodinti obelų ar kriaušių, vyšnia dažnai būdavo neatsiejama sodelio dalis.

Ji priduria, kad šiuolaikinėse interpretacijose svarbiausia ne receptūros keitimas, o nuoseklumas ir autentiškumas, kurį lydi sąmoningai parinkti simboliai. Todėl kepinys papildytas vyšniomis – uoga, glaudžiai siejama tiek su Sūduvos, tiek su Suvalkijos kraštu.

Anot V. Lazdauskienės, susidomėjimą tokiais kepiniais šiandien skatina ne tik natūralus noras patirti naujus skonius, bet ir poreikis „įsižeminti“, grįžtant prie pažįstamų, su vaikyste ir krašto identitetu siejamų patirčių. Nors didžiausias susidomėjimas tradiciniais kepiniais išauga prieš didžiąsias metų šventes, jie vis dažniau pasirenkami ir kaip kasdienė dovana ar simbolinis ryšys su gimtuoju kraštu, apie kurį kalbama su vaikais, prisimenant močiutės šventadienio vakarienei patiekiamą gardėsį su šviežiu pienu ir ką tik išvirta obuoliene.

„Tokie kepiniai tampa ne tik maistu, bet ir bendruomeniškumo forma – jie reprezentuoja regioną renginiuose, parodose, tampa lauktuvėmis, dovanomis ar vaišėmis, per kurias žinia apie kraštą keliauja ne tik per visą Lietuvą, bet ir už jos ribų“, – sako V. Lazdauskienė.

Žinia apie aukščiausio lygio svetingumo patirtis Lietuvoje dar stipriau pasklis po pasaulį. Lietuvą į savo analizės lauką įtraukė žurnalas „Falstaff“ – vienas iš įtakingiausių Europos leidinių, rašančių apie maisto ir gėrimų kultūrą, gastronomijos patirtis ir keliones.

„Europa vis labiau atranda ir vertina Lietuvos unikalumą bei mūsų kuriamas prasmingas partnerystes, kurios stiprina mūsų šalies kultūrą ir tapatybę. Lietuvos unikalumas pasireiškia drąsiausiomis kūrybos formomis, pažangiausiomis inovacijomis ir ambicingais projektais, kurie garsina mūsų šalį tarptautinėje erdvėje. Gastronomijos kultūra tapo vienu ryškiausių Lietuvos proveržių – tai gyvas mūsų talento, meistriškumo ir kūrybiškumo įrodymas, vis stipriau traukiantis gurmanus ir keliautojus iš visos Europos bei pasaulio“, – sako ekonomikos ir inovacijų viceministrė Guoda Burokienė.

Pasak ekonomikos ir inovacijų viceministrės, Lietuva tęsia savo sėkmės istoriją, kuri prieš porą metų buvo pažymėta „Michelin“ gide, o „Lonely Planet“ kelionių gidas Lietuvą paskelbė antra geriausia kelionių kryptimi pasaulyje. Gastronominio turizmo žemėlapyje Lietuva pernai dar labiau suspindo, kai pirmą kartą mūsų šalyje įvyko „Bocuse d’Or“ konkursas – pasaulyje vadinamas gastronomijos olimpinėmis žaidynėmis.

„Gauname vis daugiau patvirtinimų ir pripažinimo, kad Lietuva įveikė įspūdingą kelią augindama ir puoselėdama savo svetingumo kultūrą ir formuodama erdvę atsiskleisti bei kurti aukščiausio lygio virtuvės šefams ir jų komandoms. Tampame įsimintinų atradimų scena gastronomijos turistams ir kitiems svečiams, kuriems maistas ir gėrimai yra svarbi kelionių patirties dalis. Naujoji partnerystė su „Falstaff Nordics“ sustiprins Lietuvos matomumą tarptautinėje erdvėje ir tikslinėse rinkose, kuriose aktyviai veikiame pasakodami apie savo šalies pažangą ir unikalumą“, – teigia VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ vadovė Olga Gončarova.

Rengia išsamią apžvalgą ir apdovanojimų ceremoniją

Daugiau negu 40 metų leidžiamas žurnalas žengia į Lietuvą su įsipareigojimu vertinti bei pristatyti geriausias Lietuvos vietas: restoranus, viešbučius, gatvės maisto erdves, vyno ir kokteilių barus, kavines, kepyklėles bei turgus. „Falstaff“ komanda pateiks nepriklausomus reitingus, įžvalgius gidus ir išsamią redakcinę apžvalgą. O. Gončarova tai vadina galimybe Lietuvos svetingumo sektoriui mokytis iš geriausių mokytojų ir toliau sklandžiai judėti pirmyn.

Pasak VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ vadovės, šis tarptautinio leidėjo sprendimas įžengti į Lietuvą išryškina Baltijos ir Šiaurės regiono sąsajas, savitai iškylančias per gastronomines tradicijas ir interpretacijas, svetingumo ir aptarnavimo standartus. „Falstaff“ ekspertai jau atkreipė dėmesį į sparčią ir dinamišką kulinarijos raidą Lietuvoje, gyvybingą kavinių ir kepyklėlių kultūrą, inovatyvias gatvės maisto koncepcijas.

Kaip vieną svarbiausių iniciatyvos akcentų O. Gončarova įvardija „Falstaff“ apdovanojimų ceremoniją Vilniuje, kuri planuojama šių metų kovo mėnesio pabaigoje. Iškilmių proga žurnalo komanda parengs publikacijų seriją, kurioje bus pristatyti apdovanojimų laureatai, Lietuvos restoranų sąrašas, atrinktas kavos gidas ir rekomenduojamos vietos svečiams, taip pateikiant išsamų šalies gastronominio peizažo vaizdą.

Lietuvos restoranų atranka taip pat bus įtraukta į būsimą „Falstaff Restaurant Guide Nordics“ ir pristatoma „Falstaff“ žurnale bei skaitmeninėse platformose.

Pasieks milijonus skaitytojų

„Falstaff“ leidėjas Wolfgangas Rosamas įsitikinęs, kad Lietuva yra pasirengusi atsidurti dėmesio centre. Savo ruožtu „Falstaff Nordics“ vyriausioji redaktorė Tove Oskarsson Henckel pažymi, jog Lietuva aktyviai įsitraukia ir neabejotinai praturtina Šiaurės šalių kulinarinį pokalbį. „Šalyje susiformavo išties gyvybinga ir sparčiai besikeičianti restoranų scena, kurioje dera stipri vietinė tapatybė ir kūrybinė ambicija. Matome milžinišką potencialą, tad nekantriai laukiame galimybės pristatyti Lietuvos dinamišką gastronomiją tarptautinei auditorijai“, – sako T. Oskarsson Henckel.

Žurnalo „Falstaff“ istorija prasidėjo 1982 m. Austrijos sostinėje Vienoje. Per dešimtmečius jis išaugo į vieną įtakingiausių Europos leidinių apie vyną, gastronomiją ir keliones. Šiandien „Falstaff“ yra išgrynintas aukščiausios klasės gyvenimo būdo prekės ženklas, išsiskiriantis nepriklausomais reitingais, redakcine kokybe ir autoritetingais gidais, apimančiais visą kulinarijos pasaulį. „Falstaff“ veikia 12 šalių, publikuoja turinį keturiomis kalbomis ir pasiekia beveik tris milijonus skaitytojų internetu ir spauda. Žurnalo auditorija socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“ siekia apie pusę milijono vartotojų.