Aktorė Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė – puikiai visiems žinoma charizmatiška humoristė, gebanti pasijuokti iš įvairių kasdienio gyvenimo situacijų. Kadaise pasirinkusi tokią profesiją, moteris pripažįsta, jog kaukių dėvėjimas – neišvengiamas, tačiau šiandien lipdama į sceną ji kaip tik sako įgavusi drąsos parodyti tikrąją save. „Yra didžiulė baimė gyvenime suklysti, bet kai apnuogini sielą, kai pasakai „Aš esu tokia!“, pareina visi žmonės ir sako „Ir aš toks pats!“, – pasakoja Violeta apie įveiktą stereotipą bandyti kažkam įtikti ir atvirumu grįstą ryšį su žiūrovais.

Šeštadienio popietę „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus sveikins vasariška gyvenimo būdo laida „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“, kurioje šįsyk laidos vedėja Justė Zinkevičiūtė kalbins aktorę, režisierę bei humoristę Violetą Trečiokaitę-Mičiulienę. Žinoma moteris atvirauja, kad kiekvieną dieną mokosi nepykti, tvarkytis su ego ir būti geru žmogumi. Šiandien ji savo gyvenimą drąsiai vadina nesibaigiančiomis atostogomis, nes pradėjusi daryti tai, kas patinka, atrado ramybę. Visgi, taip buvo ne visada, mat kaip pripažįsta pati Violeta, didžiausia kliūtis kelyje į laimę jai buvo jos pačios baimės.

„Aš tik dabar supratau, ką turėjo omeny mano babytė, kai man sakydavo: „Jei nori būti laiminga, tai ir būk, kas tau trukdo?“. O trukdydavo susikurti standartai. Aš bijojau būti savimi. Atrodydavo, kad privalau pateisinti visų lūkesčius. Bet niekam to nereikia. Tarnauti jiems, kad nusipirktum jų meilę ir dėmesį – nesąmonė. Juk liko nedaug laiko, kada galiu pilnaverčiai džiaugtis savo gyvenimu, todėl negalima praleisti progos pabūti savimi“, – laidoje pasakoja žinoma moteris.

Vaikščiodama Palangos takais, Violeta prisimena, kad nuo pat vaikystės pasižymėjo dideliu artistiškumu, tačiau jos pasirinkta aktoriaus profesija neišvengiamai susijusi su skirtingais vaidmenimis ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime. Anot jos, net ir paprastas bendravimas su žmonėmis neretai virsta savotišku vaidinimu, kuris ilgainiui pareikalauja daug emocinių jėgų. Būtent todėl, pajutusi nuovargį, ji ieško ramybės gamtoje, kur gali pabūti viena su savo mintimis.

„Aš galų gale dabar nugalėjau tėčio frazę, kuomet jis mane nuo pat vaikystės, ką bedarydavau, vadindavo artiste. Aš iš tikrųjų esu artistė, o kiekvienas artistas turi labai daug vaidmenų. Todėl vis pamąstau, kiek savyje turiu kaukių, bet nors pasirodo vienas ar du žmonės, aš iš karto pradedu vaidinti, to noriu ar nenoriu. Žmonės yra vampyrai: aš duodu jiems, jie – man, labai džiaugiuosi šituo bendradarbiavimu, bet kartais jaučiuosi, kad mane tai išsekina. Tada bėgu į mišką. Esu miško žmogus – atvažiuoju ten, sėdžiu ir tyliu. Mano automobilyje visada yra sulankstoma kėdė, staliukas ir žiūronai, nes stebiu pasaulį“, – atvirauja aktorė.

Atradusi drąsos gyventi taip, kaip norisi pačiai, Violeta sako pajutusi didžiulį norą žmonėms kalbėti apie save. Taip gimė du jos monospektakliai – „Pabaisų nebus“ ir „Bėgantis aštuonkojis“. Abu šie projektai lipdėsi skirtingais ritmais. Kurdama pirmąjį Violeta nė neįsivaizdavo, kad jo sėkmė paskatins imtis dar vieno kūrinio. Tačiau sulaukusi didelio žiūrovų palaikymo, ji nusprendė rašyti naują scenarijų, nors iš pradžių susidūrė su dilema – kokią temą pasirinkti, kad šis nenusileistų ankstesniajam monospektakliui. Galiausiai įkvėpimu jai tapo filmas apie aštuonkojus ir jų vienatvės kupiną gyvenimą, kuriame aktorė atpažino netikėtų sąsajų su savo pačios asmeniniais išgyvenimais.

„Aš pradėjau gyventi nemokėdama kaip gyventi: kaip auginti vaikus, kaip būti motina, moterimi, drauge. Niekas manęs to nemokė. Todėl spektaklyje gvildenamos vienatvės, motinystės, išgyvenimų, laimės, džiaugsmingų dalykų temos – apie tai, kaip aš mokiausi gyventi ir kaip aš nebebijau gyventi. Yra didžiulė baimė gyvenime suklysti, bet kai tu apnuogini sielą, kai pasakai „Aš esu tokia!“, pareina visi žmonės ir sako „Ir aš toks pats!“. Tada nebesijauti vienas ir aš nebijau pasirodyti juokinga ir kvaila, ar kad klystu. Prisipažįstu ne tik sau, bet ir garsiai – aš darau klaidas“, – sako Violeta.

Laidoje žiūrovai ne tik susipažins su Violeta Trečiokaite-Mičiuliene, bet ir bus pakviesti pasižvalgyti po Lietuvos neatrastą perlą – Plungę. Kol lietuviai įpratę poilsiui vykti į Palangą, Nidą ar kitus šalies kurortus, patys plungiškiai juokauja, kad jiems to daryti nereikia, nes jie turi savo jūrą. Tai vingiuotas tvenkinys pačioje miesto širdyje, kurį pamatyti rekomenduoja Plungės turizmo ir informacijos centro vadovė Sandra Kasmauskienė, kartu pridėdama ir kitų lankytinų objektų maršrutą.

„Didžiausia staigmena Plungės svečiams būna tuomet, kai jie atvykę nieko nesitiki, bet išvyksta su didžiuliu įspūdžių bagažu. Kelionę ir pažintį su šiuo kraštu visada rekomenduoju pradėti nuo Plungės Oginskių rūmų bei dvaro parko, tuomet pasimėgauti žemaitiškais patiekalais, sočiai pavalgius nuvažiuoti link Platelių, o pakeliui užsukti į Šaltojo karo muziejų. Aktyvų laisvalaikio būdą mėgstantiems Platelių ežerą galima apvažiuoti dviračiu arba išmėginti pažintinius takus, o vakarą pabaigti plaukiant ežeru ir pasitinkant saulėlydį“, – skatina Sandra.

Plungės Oginskių rūmuose veikiantis Žemaičių dailės muziejus šią vasarą lankytojams pristato ypatingą ekspoziciją – pasaulinio lygio ispanų dailininkės Litos Cabellut tapybos parodą „Kruvinos vestuvės“. Muziejaus direktorius Robertas Šimkus atskleidžia, kad ne pirmą kartą Oginskių rūmai pasikviečia garsius dailininkus į Plungę, o juos pritraukti padeda unikalios muziejaus erdvės.

„Jau kelintą vasarą stengiamės pasikviesti pasaulinio lygio menininkus pristatyti parodas čia. Mes turime ypatingas erdves: didžiulę salę žirgyno patalpose ir parodų sales rūmuose. Būtent tai leidžia menininkams išsiskleisti ir pristatyti parodas maksimaliai gerai, o mums – tinkamai juos priimti ir išeksponuoti taip, kad ir žiūrovas, ir menininkas liktų patenkintas“, – pasakoja muziejaus direktorius.

Oginskių giminės legendos atsispindi ir netoliese esančiame viešbutyje „Oginski Hotel“. Čia susipina Plungės krašto istorija su šiuolaikišku svetingumu, komfortu ir elegancija. Anot viešbučio vadovės Ritos Ramanauskienės, pagrindinis dalykas, pritraukiantis keliautojus, yra jų teikiama kokybiška patirtis.

„Nuo pat pradžių norėjome sukurti vietą, kuri bent simboliškai pratęstų Oginskių dvaro istoriją, todėl interjere, architektūroje ir svečių patirtyse subtiliai atsispindi Oginskių laikų elegancija. Na, o viešbučio restorano „Flow“ išskirtinumas – bendra gastronominė patirtis. Mūsų virtuvės komanda naudoja itin kokybiškus ir sezoniškus produktus, o meniu nuolat keičiasi“, – teigia pašnekovė.

Žinomų Lietuvos žmonių atostogų ritmu pulsuojanti gyvenimo būdo laida „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“ – šeštadieniais, 16:30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Aktorės ir dainininkės Ingos Jankauskaitės asmeninis gyvenimas – tarsi paslėptas po devyniais užraktais. Ji nepuošia žurnalų viršelių kartu su vaikais, kasdien nesidalina jų nuotraukomis socialiniuose tinkluose ir sąmoningai saugo jų teisę į privatumą. „Aš turiu kuo didžiuotis ir kuo pasidalinti, bet kol kas tai gali būti tik per anksti, o ne per vėlai“, – sako Inga, įsitikinusi, jog vaikai patys turi nuspręsti, ar nori tapti viešo gyvenimo dalimi.

Šeštadienio popietę įsijungti „Lietuvos ryto“ televiziją kvies vasariška gyvenimo būdo laida „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“, kurioje aktorė Justė Zinkevičiūtė su žinomais Lietuvos žmonėmis kalbasi apie poilsį, gyvenimo vertybes, asmeninius atradimus, įkvėpimą ir tai, kas padeda atrasti vidinę ramybę. Šįkart ji susitiks su aktore bei dainininke, tarp Klaipėdos ir Vilniaus gyvenančia Inga Jankauskaite. Nuolatinis judėjimas tarp skirtingų Lietuvos miestų jai jau seniai tapo kasdienybe, o ir žinoma moteris tokio gyvenimo ant ratų nedrįstų pavadinti minusu, mat kelionėse gimsta daugelis jos kūrybinių idėjų.

„Man sudėtinga tokią nedidelę Lietuvą skirstyti miestais, ypač kai visą gyvenimą mano darbas buvo „kur reikia – ten ir važiuoji“. Nežinau kodėl, bet tiesiog taip susiklostė, kad studija yra Šiauliuose, kirpėja ir tėvai – Kaune, o didžioji dalis darbų – Vilniuje arba visoje Lietuvoje. Tačiau aš visas savo dainas parašiau vairuodama. Ten įvyksta keistas procesas. Aš rašau dainas vaizduotėje, nesėdžiu prie instrumento ir jo nekankinu, todėl važiuojant automobiliu apima keista būsena, kai kūnas daro, ką reikia, o mintys – laisvos“, – išduoda Inga.

Pokalbiui persikėlus į Klaipėdos simbolio burlaivio denyje įsikūrusį restoraną „Meridianas“, Inga prisiminė laikus, kai Lietuvoje dar tik kūrėsi šou verslas. Tuomet jos kelias muzikos pasaulyje prasidėjo legendinėje Lino Adomaičio įkurtoje grupėje „L+“. Inga neslepia, kad šiandien į tuos metus žvelgia su šypsena – ne tik dėl nostalgijos, bet ir dėl supratimo, kiek daug visiems teko išmokti tiesiog procese.

„Visai džiaugiuosi sentimentalia banga tiems laikams, nes kaip tik turiu progą ir savo vaikams natūraliai papasakoti, kas buvo tuo laiku, kaip visa tai atrodė. Juolab, kad iš tikrųjų tai buvo laikas, kai šou verslas tik kūrėsi, niekas nežinojo, kaip reikia daryti ir šiandien turime puikų pavyzdį, kaip įmanoma visko išmokti procese, nes nėra tinkamo momento, kai jausiesi pasiruošęs ar išmokęs. Dažniausiai veda noras ir svajonė“, – pasakoja laidos pašnekovė.

Liepos 19 dieną Palangoje koncertuosianti Inga, kalbėdama apie savo kūrybą, išlieka atvira – gražiausios dainos negimsta iš lengvumo ar komforto. Pasak jos, tikras menas visada kyla iš gilių išgyvenimų, o didžiausias įkvėpimas surandamas skaudžiausiose gyvenimo patirtyse.

„Aš esu daugiau nei įsitikinusi, kad visa kūryba kyla tik iš skausmo. Laimingas, atsipalaidavęs, harmoningas žmogus neturi jokio poreikio rašyti, bet tuo mes ir skiriamės nuo kitų žinduolių, jog turime galimybę skausmą, savo šešėlines puses ir patirtis sublimuoti į harmoningą struktūrą. Tikri dalykai skauda ir tai labiau normalu, negu visur ieškoti sumauto pozityvo. Kai man sako, kad viskas bus gerai, aš nesuprantu, ką tai reiškia, kas yra tas „gerai“ ir kas tas „viskas“. Bet su manim dėl to nėra paprasta būti, nors aš niekam ir nežadėjau, kad bus“, – šypsosi moteris.

Kalbėdama apie asmeninius lūžius, Inga prisipažįsta, kad didžiausiu postūmiu kūrybai tapo sulauktas keturiasdešimtmetis. Būtent tada ji kitaip pažvelgė į bėgantį laiką ir suprato, kad svajonių nebegalima nuolat atidėlioti.

„Keturiasdešimtmetis mane pačią gerokai nustebino, nes nesitikėjau iš savęs, jog šitaip sureaguosiu. Man pradėjo suktis galva nuo suvokimo, jog vis atidėliojant ir svajojant apie „kada nors“, gali būti, jog tiesiog nesuspėsi matematiškai. Tai virto didžiausia motyvacija pradėti kurti, rašyti, žiūrėti į tai kaip į darbą, kas reikalauja disciplinos, nelaukiant mūzos“, – sako dainininkė.

Nors asmenines patirtis Inga drąsiai paverčia dainomis, realiame gyvenime ribas ji brėžia labai aiškiai. Ypač tuomet, kai kalba pasisuka apie vaikus. Ji sako niekada nesigailėjusi sprendimo savo vaikams leisti augti be visuomenės dėmesio ir kritiškai vertina tėvus, kuriems vaikai tampa jų viešo įvaizdžio dalimi.

„Šiuo klausimu esu labai kategoriška, ypač kalbant apie mažus vaikus. Tai tiesiog nusikalstama be jų sutikimo, be jų net galimybės suprasti, kas vyksta, rodyti visaip kaip ir eksploatuoti. Man tai yra laukinių pasaulis. Nors, žinoma, savų vaikų aš nelaikau paslėptų, leidžiu jiems išeiti į lauką, tačiau tikrai esu atsisakiusi bendrų viršelių pasiūlymų, nes jie turi galimybę užaugti ir susikurti savo vardus, o ne būti kažkieno šešėliu ar priedu. Aš turiu kuo didžiuotis ir kuo pasidalinti, bet kol kas tai gali būti tik per anksti, o ne per vėlai“, – įsitikinusi Inga.

Žinomų Lietuvos žmonių atostogų ritmu pulsuojanti gyvenimo būdo laida „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“ – šeštadieniais, 16:30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Šį savaitgalį verda ne tik pasaulio futbolo čempionato aistros. Jau šį sekmadienio vakarą pamatysime pasiilgtą, tačiau kartu ir naujų veidų kupiną Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Pasipildžiusi tokiais NBA žaidėjais kaip Kasparas Jakučionis ar Matas Buzelis, rinktinė šį vakarą Šiauliuose susitiks su Ukrainos komanda, o rungtynes tiesiogiai transliuos TV3 žiniasklaidos grupė. Prieš laukiančią kovą savo mintimis dalijasi ir vyriausiasis rinktinės treneris Rimas Kurtinaitis bei žaidėjas K. Jakučionis.

Rungtynes taip pat kviečiame stebėti ir internetu: https://play.tv3.lt/lives/tv3-lt,live-2831094/lietuvos-vyru-krepsinio-rinktines-kontrolines-rungtynes-lietuva—ukraina,programme-11816569

Kontrolinių sekmadienio rungtynių metu žiūrovai taip pat kviečiami prisidėti ir prie kilnaus tikslo. Organizacija „Stiprūs kartu“ su TV3 žiniasklaidos grupe kvies suteikti Ukrainos našlaičių vasaroms kitokių spalvų – padovanokime žuvusių laisvės gynėjų vaikams neišdildomų įspūdžių stovyklose Lietuvoje.

Prisidėkite prie karo našlaičių stovyklų Lietuvoje, skambindami numeriu 1409. Auka – 5 eurai.

R. Kurtinaitis: „Labai pasiilgau tokio darbo“

Rinktinė laukiančioms sekmadienio rungtynėms Birštone treniruojasi jau nuo pirmadienio, o R. Kurtinaitis džiaugiasi, kad šį laiką pavyko išnaudoti efektyviai.

„Nemažai padirbėjome. Aišku, to įdirbio visada trūksta, bet dabar situacija yra kur kas geresnė nei buvo per langus sezono metu, kur ateidavai į vieną treniruotę ir jau turi žaisti. Dabar mes turėjome kelias treniruotes“, – sako R. Kurtinaitis.

Anot jo, tai – labai svarbu, nes žaidėjai labai skirtingi. „Kai kurie yra atvažiavę iš už Atlanto. Turime Matą Buzelį, kuris pirmą kartą žais europinį krepšinį, ir jį reikia įdėti į tą rėmą. Kontrolinės rungtynės duos mus atsakymą, kokio disciplinuotumo mes esame“, – prideda treneris.

R. Kurtinaitis neslepia jaučiantis dėkingumą visiems tiems, kurie atvykdavo į langus sezono metu – jie ne tik padarė sunkų darbą, bet ir padėjo pamatus ateities kovoms.

„Dar kartą noriu pasakyti labai ačiū tiems, kurie buvo rinktinėje. Gal tas rezultatas ne visai mus tenkina, bet jie padarė tai, ką galėjo, jie tai davė rinktinei. Dabar mes surinkome potencialiai pajėgesnę rinktinę. Turim gerus vardus ir dabar svarbiausia, kaip tuos vardus įdėti į žaidimą“, – prideda R. Kurtinaitis.

Anot vyriausiojo trenerio, tai nebus paprasta: „Jonas žino europinį krepšinį, nes krepšinį žaidžia jau 15 metų. Iš čia jis išvažiavo, čia išmoko, ten žaidė NBA. Jis moka žaisti abi rūšis krepšinio – NBA ir, sakysim, tą pasaulinį. O tai skiriasi. Skiriasi filosofijos, kombinacijos, sprendimai. Ten žymiai greičiau, čia reikia daugiau disciplinuoti. Jonas šitą moka. Tikiuosi, kad ir Kasparas šitą moka, nes jis užaugęs Lietuvoje, buvo „Barcelona“ sistemoje ir iš čia išvyko į Ameriką. Jis žino europinį krepšinį. Jam tik reikia truputėlį vėl į tai grįžti, bet su juo yra lengva. Jis supranta, apie ką yra kalba. Su Matu jau kita situacija. Jis augęs ir mokinęsis amerikietiško krepšinio. Niekada nežaidęs Lietuvoje, niekada nežaidęs Europoje. Bet jis labai nori to išmokti.“

R. Kurtinaičio teigimu, būtent apie tai buvo ir pirmoji diskusija su M. Buzeliu, šiam atvykus į Vilnių.

„Jis labai stengiasi, bando suprasti, gilinasi, klausia. Treniruotėse tos problemos nematau, o kaip bus per varžybas, man sunku prognozuoti, nes vieną mes kartais padarome per treniruotes, kitą mes padarome per varžybas. Bet iš to, ką mačiau dabar, neturėtume turėti kažkokių didesnių problemų su amerikietiško ir pasaulinio krepšinio skirtumais“, – prideda jis.

Anot R. Kurtinaičio, dabar viskas bus paties Mato rankose: „Čia yra konkrečiai, kaip jis dabar supras, kaip čia viskas atrodo, nes laiko mes neturime. Jis žaidimo metu turės mokytis, kaip viskas yra. Bet jo IQ yra aukštas, ir aš tikiuosi, kad mes su juo neturėsim didelių problemų.“

Vyriausiasis treneris pasakoja ir pats pasiilgęs darbo su lietuviais, nes jie – paklusnūs, disciplinuoti, moka įsiklausyti.

„Darbas su Lietuvos rinktine man teikia malonumą. Klube to kartais nejauti, nes klubuose susirenka labai skirtingi žmonės, labai skirtingos filosofijos, daug skirtingų situacijų. O čia visi koncentruoti. Tikrai buvau išsiilgęs šios rūšies krepšinio, kur tu pasakai ir tave supranta. Išpildys ar neišpildys, čia kitas klausimas. Bet tave supranta, klauso, gerbia. Manau, kad treneriui tai yra svarbiausia – labai pasiilgau šios rūšies darbo“, – atvirauja R. Kurtinaitis.

K. Jakučionis: „Laukiu tiek debiuto, tiek varžybų ir pergalės“

Savo pirmaisiais įspūdžiais apie rinktinę dalijasi ir K. Jakučionis. Anot krepšininko, čia susirinko labai geri žmonės, iš kurių kiekvienas linkęs padėti.

„Manau, visi kartu esame čia ir einame link to paties tikslo, ir tai yra svarbiausia“, – sako jis.

K. Jakučionis atvirauja, kad taip pat stipriai jaučiasi ir Lietuvos sirgalių palaikymas. „Matosi tikrai, kad palaiko. Manau, ne tik mane, visus – ir Matą, ir Joną, ir šiaip visą komandą, nes tai yra svarbios varžybos. Laukiu tiek debiuto, tiek varžybų ir pergalės“, – sako jis.

Daugelis K. Jakučionį bei M. Buzelį vadina karta, kuri taps Lietuvos rinktinės ateitimi, tačiau pats Kasparas teigia, kad viskas priešakyje: „Dabar reikia po truputį įsivažiuoti. Nuo kažko pradėti, susižaisti ir siekti aukščiausių tikslų.“

O pagrindiniu tikslu šių rungtynių metu K. Jakučionis laiko trenerio prašymo vykdymus bei pasiruošimą rungtynėms su Didžiąja Britanija.

LIETUVA – UKRAINA – jau šį sekmadienį, 19.30 val. per TV3!

Nuo birželio 27-osios „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus vėl pasitiks vasariškų pokalbių laida „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“. Kiekvieną šeštadienį laidos vedėja Justė Zinkevičiūtė leisis į susitikimus su ryškiomis Lietuvos asmenybėmis – nuo aktorių ir muzikantų iki sportininkų, verslo atstovų bei socialinių tinklų kūrėjų. Pajūrio aplinkoje gimstančiuose pokalbiuose žinomi žmonės dalinasi mintimis apie gyvenimo vertybes, asmeninius atradimus, ramybės paieškas ir tai, kas juos įkvepia kasdienybėje, o pati Justė pripažįsta, jog ši laida tapo širdies projektu, kasmet nekantriai laukiant, kada prasidės filmavimai.

Šeštąją vasarą iš eilės į „Lietuvos ryto“ televizijos eterį sugrįžta žiūrovų pamėgta gyvenimo būdo laida „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“, kurioje žinomi Lietuvos žmonės dalinasi savo istorijomis, patirtimis ir mintimis apie gyvenimą už viešumo ribų. Laidos vedėja, aktorė, moteriško įkvėpimo projekto „Pasimatuok jūrą“ autorė bei radijo stoties „M1 plius“ laidų balsas Justė Zinkevičiūtė sako, kad būtent vasara sukuria ypatingą nuotaiką pokalbiams. Pasak jos, šiltuoju metų laiku žmonės sulėtina tempą, daugiau dėmesio skiria sau ir artimiesiems, todėl lengviau atsiveria bei kalba apie tai, kas jiems iš tiesų svarbu.

„Man beprotiškai smagu, kad per šešerius metus ši laida tapo neatsiejama vasaros tradicija. Tai – širdies projektas, kurio kiekvienas sezonas būna vis kitoks – keičiasi pašnekovai, jų gyvenimo istorijos, patirtys ir atradimai, tačiau išlieka tas pats nuoširdus ryšys su žmonėmis. Vasaros laikotarpiu visi gyvename lėtesniu ritmu, todėl ir pokalbiai tampa atviresni. Žmonės būna labiau atsipalaidavę, mažiau skuba, dažniau leidžia sau kalbėti ne tik apie darbus ar pasiekimus, bet ir apie tai, kas vyksta jų vidiniame pasaulyje. Man, kaip laidos vedėjai, tai yra didžiausia dovana – galimybė išgirsti tikras istorijas, pažinti žmogų ne per jo profesiją ar viešą įvaizdį, o per vertybes, jausmus ir gyvenimo patirtis“, – sako Justė.

Per šešis sezonus Justei teko pabendrauti su dešimtimis ryškių Lietuvos asmenybių, tačiau ji sako, kad kiekvienas susitikimas vis dar atneša naujų atradimų. Pasak laidos vedėjos, būtent neformalioje pajūrio aplinkoje pašnekovai atsiskleidžia visai kitaip nei įprastuose interviu ar televizijos studijose. Čia pokalbiai natūraliai tampa gilesni ir nuoširdesni, o už viešo įvaizdžio atsiveria tikros žmonių istorijos, šiai laidai suteikdamos autentiškumo.

„Bendraudama su žmonėmis labiausiai vertinu atvirumą, nuoširdumą ir paprastumą. Man visada įdomiausi tie pokalbiai, kuriuose nelieka poreikio kažką vaidinti ar stengtis atrodyti geriau, nei esi iš tikrųjų. Žinomus žmones dažniausiai matome scenoje, televizijos ekranuose, socialiniuose tinkluose, todėl esame susikūrę vienokį ar kitokį jų įvaizdį, tačiau labai dažnai už to slypi visai kitoks žmogus. Šioje laidoje mes nesiekiame kurti sensacijų, o kviečiame pašnekovus trumpam nusiimti visas kaukes ir pasikalbėti apie tai, kas jiems iš tiesų svarbu. Man atrodo, kad būtent prie jūros tai padaryti lengviausia ir galbūt todėl ši laida man yra tokia artima“, – teigia Justė.

Nors vasara daugeliui pirmiausia asocijuojasi su poilsiu, Justė įsitikinusi, kad tai ir puikus metas naujoms patirtims bei kultūriniams atradimams. Tam antrina ir laidos prodiuserė Gintarė Kreipavičiūtė, džiaugdamasi, kad šia laida gali parodyti Lietuvos pajūrį ir pristatyti jo naujienas. Todėl kiekvieną šeštadienį televizijos žiūrovai kviečiami ne tik susipažinti su žinomais žmonėmis, bet ir leistis į kelionę po įvairius šalies kurortų kampelius, muziejus, restoranus bei kitas pramogų vietas.

„Dažnai kalbėdami apie pajūrį įsivaizduojame tik paplūdimį ir jūrą, tačiau iš tiesų čia yra gerokai daugiau. Kiekvienam pokalbiui ieškome vietos, kuri natūraliai derėtų prie pašnekovo asmenybės: vieną kartą kalbamės vaikščiodami pakrante, kitą – tyrinėdami lankomo kurorto gatveles, leisdamiesi į pasiplaukiojimą jachta ar atrasdami naujas erdves, kurias žino tik vietiniai. Norisi, kad žiūrovai ne tik išgirstų įdomias istorijas, bet ir pamatytų, koks gražus, įvairus bei svetingas yra mūsų pajūris. Galbūt kažkas po laidos nuspręs aplankyti dar nematytą vietą, išbandyti naują veiklą ar tiesiog kitaip pažvelgti į Lietuvos kurortus. Tai mums yra labai svarbi šio projekto dalis“, – sako laidos prodiuserė Gintarė Kreipavičiūtė.

Žinomų Lietuvos žmonių atostogų ritmu pulsuojanti gyvenimo būdo laida „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“ – nuo birželio 27 d., šeštadieniais, 16:30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Trečiadienį Lietuva neteko tikros krepšinio pasaulio legendos – eidamas 95-uosius metus, mirė treneris Vladas Garastas. Jis ne tik pats žaidė „Žalgiryje“, bet ir tapo legendiniu šios komandos treneriu, padėjusiu pelnyti svarbiausius pasiekimus ir medalius. O kartu būtent jo vadovaujama komanda tapo pasipriešinimo tarybinei priespaudai simboliu. TV3 žiniasklaidos grupė jau šį šeštadienio vakarą kviečia premjerai „Bilietas“, kuri visa tai primins.

Anonsas: https://bit.ly/43YTiRb

Dokumentinis filmas atskleis dar ne taip seniai buvusius laikus, kai Lietuvos žmonės ieškojo būdų, kaip išlaikyti tautiškumą ir netiesiogiai pasipriešinti tarybinei priespaudai. Kauno „Žalgirio“ komanda tapo vienu iš tokių pasipriešinimo simbolių.

„Ir be šautuvų, patrankų ir tankų galima kai ką nuveikti“, – dokumentinėje juostoje sakys šviesaus atminimo V. Garastas.

„Bilietas“ papasakos visą istoriją – nuo to, kaip V. Garastas tapo „Žalgirio“ treneriu, iki to, kaip su Lietuvos rinktine olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius.

„Žalgiryje“ 1952-1955 m. jis žaidė ir pats. „Aš turėjau sąsiuvinį, kuriame užrašydavau visas rungtynes: kas buvo, kiek žaidžiau, kas buvo negerai. Ir toliau visą savo gyvenimą – visą trenerio karjerą – taip dariau“, – dokumentiniame filme sakys pats V. Garastas.

Po to, kai SSRS čempionate „Žalgiris“ iš 12 vietų liko 11-oje, niekas nenorėjo užimti atleisto trenerio vietos. Būtent tuo metu, kai komandoje žaidė tokie žinomi žaidėjai kaip Sergejus Jovaiša, Valdemaras Chomičius, Rimas Masalskis, Mindaugas Čivilis ir Arūnas Lauritėnas, trenerio poziciją buvo pasiūlyta užimti V. Garastui.

„Pirmiausiai jis žiūrėjo į mus iš tos žmogiškos pusės. Jis buvo treneris, kuris suprato, ką daro ir ko nori. Tačiau jeigu mes pavargdavome ir jau nelabai norėdavome treniruotis, jis mums papasakodavo kokį nors anekdotą, kokią nors istoriją. Praeidavo kokia minutė ar dvi, kol mes paklausydavome, o tada jis sakydavo: „Na, vyrai, dirbam toliau“, – prisiminimais apie tai, koks V. Garastas buvo treneris, dalinsis V. Chomičius.

Tiesa, nors lengva nebuvo, žaidėjai neslepia naujuoju treneriu tikėję. „Tuo metu madoje buvo trys dienos darbo ir viena poilsio. Aš įvedžiau keturias dienas, kad būtų kuo sunkiau. Tačiau jie manimi patikėjo, nes atėjo pergalės. Niekas netiki treneriu, kuris nelaimi“, – dokumentiniame filme sakys V. Garastas.

O jau po metų, vadovaujama V. Garasto, „Žalgirio“ komanda SSRS čempionate iškovojo sidabro medalius, tapusius tikra sensacija.

Dokumentiniame filme bus prisiminta ir tai, kaip prie komandos prisijungė Arvydas Sabonis. Ir nors tuo metu jis buvo naujas žaidėjas, V. Garastas, pamatęs krepšininko talentą, ėmėsi drąsių veiksmų – iškart pastatė jį į penketą. O kaip pasakos kiti tuometiniai komandos žaidėjai, treneris dar ir nuolat reikalaudavo, kad kamuolys kuo dažniau būtų perduodamas A. Saboniui.

Žingsnis po žingsnio, ir galiausiai 1983-aisiais „Žalgiris“ tapo vienu iš SSRS čempionato lyderių. „Prisikasėm iki to momento, kai galim laimėti“, – prisimins A. Sabonis.

„Žalgiris“ tuomet finale susitiko su CSKA. „Tai buvo Lietuva prieš nenugalimą armiją. Turėjome laimėti“, – dokumentiniame filme prisiminimais dalinsis V. Garastas.

Tąkart komanda palaimėjo, tačiau 1984-aisiais pradėjo treniruotis su nauja jėga. O 1985-aisiais metais „Žalgiris“ po 34 metų tapo čempionais! Tai reiškė ir dar vieną pergalę – bilietą į Eurolygą.

1986 SSRS čempionate komanda laimėjo trečią auksą iš eilės, o tuomet išvyko į William Jones taurę Argentinoje – pasaulio čempionatą klubinėms komandoms. „Žalgiris“ čempionais tapo ir čia.

O kai Lietuva tapo laisva, krepšininkai ėmė galvoti ir apie olimpines žaidynes. „Man paskambinęs Chomičius pasakė, kad nori, jog aš būčiau rinktinės treneriu, nors tuo metu treneriai buvo paskirti kiti, ne aš. Pasakiau: „Vyrai, kur jūs, ten aš.“ Jie kreipėsi į olimpinį komitetą, ir visi pasirašė, kad aš būčiau jų treneris“, – prisimins V. Garastas, o tuomet ši istorija pasibaigė bronzos medaliais.

Atsiminimai apie „Žalgirio“ žygius ir komandos trenerį V. Garastą – jau šį šeštadienio vakarą, 19.30 val. per TV3!

LRT šimtmečio išvakarėse – ypatinga istorija iš Rokiškio: ilgaamžė Janina Sakalauskienė, vyresnė už Lietuvos radiją, iki šiol jo klausosi, domisi šalies gyvenimu ir turi puikų humoro jausmą.

Rytoj, birželio 12 dieną, LRT minės šimtmetį. Šios sukakties išvakarėse LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ vedėjas Edvardas Kubilius dar kartą paskambino į Rokiškį – 105-ąjį gimtadienį švenčiančiai Janinai Sakalauskienei, ištikimai LRT RADIJO klausytojai, kurios gyvenime radijas yra ne tik informacijos šaltinis, bet ir kasdienis palydovas.

„Tai viena tų istorijų, dėl kurių ir kuriama laida „Už Vilniaus“. Regionuose gyvena žmonės, kurių balsai yra Lietuvos atmintis. Janina Sakalauskienė yra vyresnė už Lietuvos radiją, bet ji iki šiol reaguoja į tai, kas vyksta valstybėje, klauso, svarsto, turi nuomonę. LRT šimtmečio išvakarėse tai labai jautrus priminimas, kad radijas jungia kartas, miestus, kaimus ir likimus“, – sako laidos „Už Vilniaus“ vedėjas Edvardas Kubilius.

Naujausiame pokalbyje E. Kubilius J. Sakalauskienės klausė, koks jausmas būti vyresnei už Lietuvos radiją. Ji prisiminė laikus, kai radijas tik atsirado ir kaimuose buvo siūlomi pirmieji aparatai: „Aš gerai atsimenu, kada radijas atsirado.“ Šiandien radijas jos namuose skamba dažnai – ankstesniame „Už Vilniaus“ pokalbyje J. Sakalauskienė yra sakiusi: „Radijas man kartais eina per naktį. Aš pabundu ir klausau.“

Laidoje ji kalba ne tik apie dabartį, bet ir apie ilgą, nelengvą savo gyvenimą: sovietų okupaciją, partizanus, politinės kalinės dalią, lagerį, tremtį, grįžimą į Lietuvą ir gebėjimą nepalūžti. Paklausta, kas padėjo ištverti sunkiausius išbandymus, J. Sakalauskienė atsakė paprastai: „Aš labai tikėjau Dievu ir su viltimi gyvenau.“

Vis dėlto jos pasakojimuose nėra kartėlio. Priešingai – kalbėdama apie savo gyvenimą, J. Sakalauskienė pabrėžia, kad niekada neaugino pykčio: „Nors mano gyvenimas nebuvo užklotas, pykčio neturėjau nė ant vieno.“

LRT RADIJO klausytojams ji perdavė ir linkėjimą: „Kad Lietuva būtų graži, kad žmonės būtų nepikti, nesusiraukę, kad vienas kitam nepavydėtų.“

Laida „Už Vilniaus“ LRT RADIJO eteryje pasakoja apie žmones ir gyvenimą Lietuvos regionuose. Tai viena klausomiausių LRT RADIJO laidų, kurioje atskleidžiama žmonių kasdienybė už Vilniaus ribų.

Visą E. Kubiliaus kuriamą „Už Vilniaus“ klausykite čia:

https://www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000767108/105-eriu-rokiskiete-ivertino-padeti-lietuvoje-palaida-bala-linkiu-nepykti-ir-nepavydeti

Sekmadienį, gegužės 31 d., 19.00 val. per LRT PLIUS – dokumentinio filmo „Baseino gylyje. Danas Rapšys“ premjera. Šį sezoną LRT sporto dokumentikos ciklą užbaigs pasakojimas apie vieną ryškiausių Lietuvos plaukikų – Daną Rapšį.  

Dokumentiniame filme „Baseino gylyje. Danas Rapšys“ žiūrovai išvys atvirą sportininko ir jo trenerių pasakojimą apie pergales, skaudžius išbandymus, neįtikėtiną konkurenciją bei karjeros vingius.

Danas Rapšys – vienas geriausių Lietuvos plaukikų, savo karjeroje patyręs ir įspūdingų triumfo akimirkų, ir sunkių nusivylimų. Sportininkas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse, o jo karjeros istorijoje – ir pasaulio čempionate iškovotas aukso medalis, vėliau atimtas dėl diskvalifikacijos.

Sportininkas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse ir laimėjo pasaulio čempionato aukso medalį, kuris vėliau buvo atimtas dėl diskvalifikacijos.

Dokumentinis filmas kvies pažvelgti į elitinio sporto kasdienybę iš arti – į tai, kas vyksta ne tik baseino takelyje, bet ir sportininko viduje, kai kelią į aukščiausius rezultatus lydi spaudimas, lūkesčiai, pralaimėjimai ir būtinybė vėl atsitiesti.

„Baseino gylyje. Danas Rapšys“ – sekmadienį, gegužės 31 d., 19.00 val. per LRT PLIUS.

Penktadienio vakarą baigėsi azarto ir karštų dvikovų kupinas intelektinės viktorinos „Kas ir kodėl?“ 21-ojo sezono finalinis etapas. Darbo dienos vakarais tradiciškai LRT televizijos žiūrovus prie ekranų sutraukdavęs žaidimas jau turi savo nugalėtojus – čempiono vardą ir 5 000 eurų piniginį prizą pelnė statybų sektoriaus darbuotojas iš Vabalninko Deividas Abramavičius.

Antrąją vietą ir 3 000 eurų laimėjo padalinio vadovas iš Alytaus Evaldas Balionis. Trečiąją ir ketvirtąją vietas finale pasidalino ir po 1 000 eurų pelnė informacinių technologijų specialistas iš Vilniaus Šarūnas Pletkus ir Varėnos r. savivaldybės viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Vaiva Miškinė.

„Už šią pergalę esu skolingas daugelį metų sprendžiamiems kryžiažodžiams. Labai juos mėgstu, kryžiažodžiuose būna užduotys iš įvairiausių sričių, tad jos tikrai labai pravertė“, – džiaugsmo neslėpė nugalėtojas D. Abramavičius.
Žaidime jis prisipažino besidomintis ne tik intelektiniais žaidimais, bet ir teatru, istorija, gamta, geografija, kelionėmis, besižavintis senuoju roku, knygomis, kurios šilto savo turiniu.

Sėkmę „Kas ir kodėl?“ pirmąjį kartą D. Abramavičius išbandė prieš beveik dešimtmetį, tuomet taip pat žaidė finaliniame etape, tačiau į laimėtojų gretas nepateko. Naujasis čempionas džiaugiasi, kad pavyko ne tik laimėti, bet ir prisidėti prie savo miesto – Vabalninko – garsinimo. O ir pats pasirodęs TV ekranuose tapo vietine įžymybe.
„Gatvėje ar parduotuvėje sutikti žmonės vis klausinėja, kaip sekėsi, kada vėl pamatys mane per televizorių“, – pasakojo „Kas ir kodėl?“ nugalėtojas.

Laimėjimu D. Abramavičius ketina pasidalinti su likimo nuskriaustaisiais. Dalį planuoja skirti neseniai Kupiškio rajone sudegusiai gyvūnų prieglaudai, organizacijai „Tušti narvai“. Be to, čempionas turi ir dar vieną gražų tikslą – jau šią vasarą nusivežti tėvus bendrų atostogų ten, kur šilta.

Naujas intelektinės viktorinos „Kas ir kodėl?“ sezonas LRT televizijos žiūrovų laukia jau rudenį.

Artėjant 75-ajam Vytauto Kernagio gimtadieniui, LRT žiūrovams pristato naują televizinę dokumentiką „Mūsų draugas Kernagis“. Gegužės 17 d. per LRT TELEVIZIJĄ rodomas filmas kvies į legendinį kūrėją pažvelgti iš labai arti – kaip į žmogų, bičiulį, kolegą ir šeimos narį. Dokumentikoje jautriais prisiminimais, iki šiol negirdėtomis istorijomis ir asmeniškais išgyvenimais dalijasi V. Kernagio artimiausi bendražygiai, draugai, scenos partneriai ir šeimos nariai.

Idėja gimė operatoriui ir montažo režisieriui Gediminui Lapei. Bendradarbiaudamas su Vilniaus miesto muziejumi rengdamas parodą apie V. Kernagį, jis suprato, kad sukaupta gausi archyvinė medžiaga ir prisiminimai gali tapti pagrindu pilnametražei dokumentinei istorijai. Šia mintimi pasidalijus su kolegomis ir prie projekto prisijungti pakvietus režisierę Giedrę Genevičiūtę, pradėjo formuotis kūrybinė kryptis. Sulaukus Vilniaus miesto muziejaus bei V. Kernagio artimųjų palaikymo, prasidėjo archyvinės medžiagos paieškos, buvo filmuojami interviu ir kuriamas dokumentinis pasakojimas.

„Mūsų draugas Kernagis“ – tai šilti bičiulių ir artimųjų memuarai, kuriuose atsiveria ne tik V. Kernagio kūrybinis kelias, bet ir jo žmogiškas veidas: gilus, reiklus, mylintis, kartais prieštaringas, tačiau iki šiol labai savas”, – sako kūrybinė komanda.

Eglė Kernagytė-Dambrauskė sako, kad parodai kalbintus tėčio bičiulius įamžinti tokiame formate atrodė patraukli idėja, leidžianti žmonėms pažinti Vytautą Kernagį kitu kampu.

„Prisiminimų yra tikrai daug leidžiančių pažinti kitokį Kernagį, matomą draugų akimis. Nors apsispręsti buvo sunku dėl laiko trūkumo, kurio iki planuojamos premjeros datos buvo likę tikrai labai nedaug. Bet sužinojus, kad prie šio projekto dirbs režisierė Giedrė Genevičiūtė – nudžiugau. Labai ją myliu, daug metų dirbome kartu ir esame sukūrę gražių laidų, ji tikrai talentinga režisierė. Labai tikiuosi, kad pažinę Vytautą Kernagį per draugų prisiminimus, per jo legendinės lietuvių kalbos mokytojos pasakojimus žmonės ras, kas rezonuoja ir į rankas pasiims poezijos knygą, gal net ir gitarą“, – sako E. Kernagytė-Dambrauskė.

Pasak režisierės G. Genevičiūtės, jai buvo svarbiausia išlaikyti itin jautrų artimųjų liudijimą apie V. Kernagį: „Šalia jo visą laiką buvo labai stipri moteris – jo mylimoji, drabužių dizainerė Dalia Šuopytė, vėliau tapusi Kernagiene. Dalios indėlis į Vytauto pasirinktą artisto kelią šiandien dar nėra plačiai atskleistas, nes Dalia retai dalina interviu. Netektis ją taip prislėgė, kad tik po daugybės metų ji prabyla, o jos išsakytos mintys, prisiminimai, gyvenimiškoji pozicija ir jaudina, ir sukrečia, ir tarsi sudeda taškelius ant „i“. Belieka tik ištarti puikiai žinomą prancūzų frazę „Cherchez la femme“ (pranc. ieškokite moters), teigiančią, kad šalia stipraus vyro ieškokite dar stipresnės moters“.

„Kiekvienas turime savą Kernagį“, – prieš kelerius metus, pristatydama knygą apie maestro, sakė teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė. Ši mintis, pasak režisierės, labai tiksliai atsispindėjo ir kuriant dokumentinį pasakojimą. „Kiekviename interviu jutau draugų ilgesį, norą kalbėti apie

Vytautą, analizuoti ir bandyti suprasti jo neeilinį gyvenimą. Įdomu tai, kad kiekvieno žmogaus istorija, susijusi su V. Kernagiu, buvo šiek tiek kitokia“.

Nors apie V. Kernagį jau sukurta ne viena laida, filmas ar kitas projektas, „Mūsų draugas Kernagis“ siekia atverti kitą perspektyvą – parodyti maestro ne kaip legendą iš tolo, o kaip žmogų, kurį prisimena tie, kurie buvo šalia. „Viena kitą papildančios istorijos bei įžvalgos leis suprasti, kokioje aplinkoje jis augo, kaip jo gyvenime atsirado literatūra ir poezija ir kodėl pasirinktas kelias nuo aktoriaus profesijos iki scenos artisto, gebančio valdyti tūkstantines minias, buvo tikrai ne rožėmis klotas“, – sako režisierė.

Pasak kūrėjų, būtent nuoširdumas ir žmogiškas V. Kernagio portretas tampa vienu stipriausių akcentų. „Labiausiai jaudina draugų atvirumas. Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė pasakys tiesiai šviesiai: „Vytautas Kernagis, visų taip vadinama legenda, yra Kernagio sukurtas vaidmuo.“ O prodiuseris ir režisierius Linas Ryškus pridurs, kad „nereikia jo idealizuoti – tai buvo žmogus su visu spektru: labai griežtas savo kolegoms, be galo sąžiningas ir labai mylintis savo šeimą“, – pasakoja G. Genevičiūtė.

Televizinės dokumentikos „Mūsų draugas Kernagis“ (rež. G. Genevičiūtė, prod. A. Kaškonas) premjera – gegužės 17 d., 21 val. 55 min., per LRT TELEVIZIJĄ.

Gegužės 12 d., antradienį, Vienoje prasideda 70-oji „Eurovizija“. Šiemet Lietuvos žiūrovų laukia svarbus pokytis – balsuoti bus galima tik oficialioje „Eurovision Song Contest“ programėlėje, o SMS balsavimo nebelieka. Pirmajame konkurso pusfinalyje pasirodys ir Lietuvos atstovas Lion Ceccah su daina „Sólo quiero más“.

Pirmasis „Eurovizijos“ pusfinalis Vienoje skambės gegužės 12 d. 22 val. Lietuvos laiku. Jame dėl kelialapio į finalą varžysis ir Lietuvos atstovas Lion Ceccah. Antrasis pusfinalis vyks gegužės 14 d., o didysis finalas – gegužės 16 d. 22 val.

Šiemet žiūrovų laukia ir svarbūs balsavimo pokyčiai. Lietuvos žiūrovai kviečiami balsuoti oficialioje „Eurovision Song Contest“ programėlėje – balsavimo SMS žinutėmis nebelieka. Programėlę galima atsisiųsti iš „Google Play“ ir „App Store“ parduotuvių.

Kaip ir kasmet, balsuoti už savo šalies atstovą negalima – Lietuvos žiūrovai negalės balsuoti už Lion Ceccah, tačiau galės palaikyti kitus patikusius pasirodymus. Balsavimas bus atidaromas transliacijų metu, o tiksli informacija apie jo pradžią ir eigą bus pateikiama ekrane bei oficialioje „Eurovizijos“ programėlėje.

Šiemet keičiasi ir konkurso rezultatų formavimo tvarka. Po kelerių metų pertraukos profesionalų žiuri balsai grįžta į pusfinalius – jų rezultatai, kaip ir finale, bus derinami su žiūrovų balsais santykiu 50/50. Nacionalinių žiuri sudėtis taip pat plečiama: vietoje 5 narių kiekvienoje šalyje dirbs 7 žiuri nariai.

Europos transliuotojų sąjunga skelbia, kad šiais pokyčiais siekiama stiprinti konkurso skaidrumą, pasitikėjimą balsavimo sistema ir užtikrinti kuo sąžiningesnį rezultatų nustatymą.

Visas tris „Eurovizijos“ konkurso transliacijas bus galima ne tik stebėti per LRT TELEVIZIJĄ ir portale LRT.lt, bet ir tiesiogiai klausytis per LRT RADIJĄ.

Austrijos sostinėje Vienoje muzikantams ruošiantis didžiajai „Eurovizijos“ scenai, Gerūta Griniūtė ir Darius Užkuraitis jau tradiciškai su dainomis bei jų atlikėjais supažindins LRT RADIJO eteryje.

Nuo gegužės 11 iki 15 d. 15.05 val. radijo klausytojai išgirs visas 35-ias „Eurovizijoje“ skambėsiančias dainas, sužinos apie jų kūrimo istorijas bei pačius atlikėjus.

„Šiemet konkurse matome daug ryškių pasirodymų, kuriuose integruoti ir klasikiniai instrumentai, pavyzdžiui – smuikas. Juokaujame su Dariumi, kad šie metai yra smuikų metai, nes smuikų suskaičiuosime nemažai. Kita vertus, riba tarp kokybės ir kičo yra labai plona, vieniems pasirodymams toks paįvairinimas padeda, kitiems – nebūtinai. Bet džiugu, kad šiemet dalyvių gretose matau ir girdžiu tikrai kokybiškų dainų ir labai profesionaliai pasiruošusių dainininkų“, – pastebi G. Griniūtė.

Kelis dešimtmečius „Euroviziją“ sekantis D. Užkuraitis pastebi, kad šiemet Lietuvai atstovaujančio Lion Ceccah pasirodymas „pakankamai įspūdingas ir geras, kad „prasimuštų“ į finalą. O ten jau kaip Dievas duos…“

Specialios dainų konkursui skirtos laidos vedėjai G. Griniūtė ir D. Užkuraitis kaip ir kasmet ne tik patys dalinsis žiniomis apie atlikėjus, bet ir aptars „Eurovizijos“ užkulisius.

„Būtinai pasinaudosime galimybe laidose gyvai pabendrauti su Vienoje dirbančiais kolegomis. Tai leidžia kur kas geriau patirti konkurso atmosferą, nuotaikas, jausti konkurso pulsą, todėl šių pokalbių visada laukiame ir mes, ir klausytojai“ – pažymi D. Užkuraitis.

Laida „Eurovizijos“ savaitė“ – gegužės 11–15 d. 15.05 val. per LRT RADIJĄ, tiesiogiai su vaizdu portale LRT.lt, o laidos įrašai – LRT radiotekoje.

Pirmasis „Eurovizijos“ pusfinalis Vienoje skambės gegužės 12 d. 22 val., jame pasirodys ir Lietuvos atstovas Lion Ceccah. Antrasis pusfinalis laukia gegužės 14 d., o finalas – gegužės 16 d. 22 val. Konkurso pusfinalius ir finalą bus galima tiesiogiai išgirsti ir per LRT RADIJĄ.

Daugiau nei prieš dešimtmetį atsiradusi graži radijo stoties M1 tradicija ne tik minėti, bet ir ypatingai atšvęsti Vyrų dieną, šiemet dar labiau plečia geografiją. Jau ketvirtą kartą Vyrų ekspedicija ruošiasi startui – paskelbtas ne tik naujos kelionės planas, kryptis, bet ir pasikeitęs ekipažas.

„Kai pirmosios ekspedicijos metu keliavome aplink Baltijos jūrą, dėl kelyje pasitaikiusių iš anksto nenumatytų nuotykių teko keisti planą ir tąkart nespėjome aplankyti Norvegijos, kurioje, beje, iš visų užsienio šalių yra daugiausiai žmonių, klausančių M1. Šiemet ši istorinė klaida bus ištaisyta – ištesėsime ten gyvenantiems lietuviams duotą pažadą, ne tik atvažiuosime, bet ir bandysime prikalbinti grįžti“, – atskleidžia idėjos autorius, M1 programų direktorius, laidų vedėjas Arnoldas Eisimantas.

Arnoldas ir laidos „Čia mano radijas“ kolega Tomas Jazdauskas pirmosios Vyrų ekspedicijos metu vedė radijo laidas bandydami išgyventi laukinėmis sąlygomis, vėliau mažyčiu itališku „Fiat“ automobiliu į tiesiogines transliacijas jungėsi gabenant surinktas vyriškas lietuvių nuodėmes jų išpirkimui į Vatikaną. Pernai šis projektas tikrąja to žodžio prasme kilo į aukštesnį lygį – laidų vedėjai po Lietuvą skraidė specialiu M1 lėktuvu ir transliacijas rengė net būdami ore.

Pirmųjų ekspedicijų akimirkas galite išvysti čia:

Šiemet į gegužės 22 dieną iš Lietuvos pajudėsiantį ekipažą jungiasi kitas A. Eisimanto kolega – laidos „Ne pirmas kartas“ vedėjas Ričardas Mikavičius, o kartu ekspedicijoje duetą lydės ir visus nuotykius fiksuos drauge vyksiantis TV operatorius.

„Ne veltui sakoma, jog kelionės puikiausiai patikrina santykius. Ypač, kai vykstama ne šiaip atostogauti. Mūsų grafikas bus įtemptas – neturėsime prabangos nei miegoti iki pietų, nei baliavoti. Nuvykę į Norvegiją, kasdien iš ten rengsime tiesiogines radijo transliacijas, neabejoju, kad bus ne viena sudėtinga situacija, kai teks spręsti čia ir dabar atsitikusias neplanuotas bėdas, priiminėti sprendimus. Užtat kelionėse geriausiai galima pažinti tikrus draugus“, – įsitikinęs Arnoldas.

„Kad man šita ekspedicija yra labai svarbi įrodo faktas, kad aš net savo vestuvių 5 metų sukaktį iškeičiau į šitą kelionę. Ir šią sukaktį atšvęsiu su Arnoldu šiemet. Jam tai turėtų būti kaip komplimentas. Iš kitos pusės – gal kiek ir neramu, ar grįžus žmona dar lauks ir priims, todėl jau iškart, dar neišvykus, galvoju apie kažkokias ypatingas lauktuves“, – šypsosi Ričardas.

M1 komanda kviečia Norvegijoje gyvenančius lietuvius registruotis radijo stoties svetainėje (https://m-1.15min.lt/vyruekspedicija/), būtent nuo to priklausys ir galutinis šios ekspedicijos maršrutas.

„Norime atsirinkti penkis labai skirtingus žmones ar šeimas su gal net kiek neįprastomis kasdienėmis veiklomis. Iš jų darbo vietos ne tik laidą vesime, bet ir prašysimės pernakvoti, taip kuo geriau susipažįstant su savo klausytojais svetur. Kas žino, gal net vienai dienai pasikeisime pareigomis – jie ves trijų valandų tiesioginę transliaciją, o mes tuo metu paplušėsime už juos“, – planais dalijasi M1 duetas.

„Tuo tarpu, kol mes keliausime, Lietuvos klausytojų bei darbdavių prašysime pasakoti, kodėl būtų verta užsienyje gyvenantiems tautiečiams grįžti iš emigracijos. Kas gali žinoti, gal sugebėsime vieną kitą lietuvį drauge parsivežti ir visi kartu padėti jam toliau gyvenimą kurti tėvynėje“, – sako R.Mikavičius.

Į šių metų ekspediciją ekipažas vyks automobiliu, kuris žada tapti dar vienu, visiškai atskiru nuotykiu. Šiuo metu vyksta intensyvios jo paieškos, o pagrindinis kriterijus – automobilio amžius. Mašina turi būti ne jaunesnė, nei radijo stotis M1, pernai atšventusi savo apvalų 35-metį.

„Nuobodu gi keliauti komfortiškai, pirma klase, be iššūkių. Todėl ieškome automobilio, kuris būtų tokio pat amžiaus kaip ir M1. Simboliškai, su mintimi, kad mašina „eis“ taip pat patikimai, kaip ir M1, kuris visada ir visur numeris 1. Ekspedicijoje svarbiausia bus ne tik pati kelionė, bet ir sutikti žmonės. Neabejoju, kad pakeliui rasime fainų tautiečių, nuvešime lauktuvių. Kalbama, kad bent jau viena šeimyna iš kiekvienos lietuvių giminės tikrai yra į Norvegiją važiavę padirbėti. Tai va, gal ir savo gimines pavyks ten sutikti, tikrai nenustebčiau“, – šypsosi jau po truputį krepšį kelionei besikraunantis Ričardas.

Ketvirtoji M1 vyrų ekspedicija prasidės gegužės 22-ąją, o tiesioginės radijo laidų transliacijos iš skirtingų Norvegijos vietų bus rengiamos gegužės 25-29 dienomis.

Artėjant savaitgaliui, vis dažniau kyla du klausimai: ką įdomaus pažiūrėti ir kuo nustebinti šeimą ar draugus prie stalo? TV3 žiniasklaidos grupės laida „Gero savaitgalio receptas“ kiekvieną savaitę siūlo išeitį. Laidos vedėja Marija Rimaitė šįkart pristatys net penkis „Oskarus“ pelniusį filmą su talentinguoju Leonardu DiCaprio, o virtuvės šefai Tadas Paplauskas ir Robertas Svetlauskas įrodys, kad prabangiausi valgiai gali gimti ir jūsų virtuvėje! Be to, šie patarimai itin pravers prieš Motinos dieną…

Šį šeštadienį vakaro TV3 žiūrovų laukia ne tik biografinė drama „Aviatorius“, bet ir šilta proga – artėjanti Motinos diena. Laidos vedėja Marija pasinaudos šia akimirka ir skirs jautrius žodžius savo mamai, kviesdama prisiminti bei pasveikinti visas mamas.

„Man ši šventė – be galo jautri, todėl noriu padėkoti savo mamai: ačiū tau, mama, kad padovanojai man šį pasaulį. Ačiū už rūpestį, kantrybę ir meilę, kuri augino, lydėjo ir leido tapti tokia, kokia esu šiandien. Sveikiname visas mamas – už jų stiprybę, švelnumą ir tylų buvimą šalia“, – sakys Marija.

O koks ypatingas filmas žiūrovų laukia šeštadienio vakarą?

TV3 kino programoje – įspūdinga biografinė drama „Aviatorius“, pasakojanti apie vieną ekscentriškiausių XX amžiaus Amerikos verslininkų Howardą Hughesą. Filmą režisavo garsusis Martinas Scorsese, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Leonardo DiCaprio.

Juosta atskleidžia Hugheso gyvenimą nuo XX a. trečiojo iki penktojo dešimtmečio – laikotarpį, kai jis, paveldėjęs milžinišką turtą, jį investavo į dvi didžiausias savo aistras: kiną ir aviaciją. Holivude jis prodiusavo įspūdingą filmą „Hell’s Angels“, kuris tuo metu tapo vienu iš brangiausių projektų ir išgarsėjo realistiškomis oro kovų scenomis.

Kaip pasakos M. Rimaitė, „Aviatorius“ išsiskiria ne tik ambicingu užmoju, bet ir įspūdingais pasiekimais.

„Šio filmo biudžetas siekė apie 110 milijonų dolerių, o pasaulinės pajamos viršijo 200 milijonų. Tai – vienas ryškiausių ir sėkmingiausių Martino Scorsese darbų. Ruošdamasis vaidmeniui, Leonardo DiCaprio itin kruopščiai studijavo obsesinį kompulsinį sutrikimą ir konsultavosi su specialistais, kad kuo tiksliau perteiktų sudėtingą Howardo Hugheso asmenybę. Dar viena įdomybė – filme itin tiksliai atkurtas legendinis Hugheso lėktuvas „Spruce Goose“, kuris realybėje pakilo tik vieną kartą ir nuskrido vos kiek daugiau nei kilometrą“, – pasakos laidos vedėja.

O kokius skonius padiktuos ši kino juosta?

„Kamado Bono“ grilių ekspertas, kulinaras Robertas prie filmo siūlys pasigaminti išskirtinį patiekalą – lašišą ant kedro lentelės su krapų majonezu. Tai – ne tik vakarienė, bet ir savotiška filmo interpretacija lėkštėje.

„Filmas „Aviatorius“ pasakoja apie žmogų, kuris derino prabangą, preciziškumą ir technologinę eleganciją. Lašiša ant kedro lentelės su krapų majonezu – iš pirmo žvilgsnio netikėtas pasirinkimas, tačiau jis labai tiksliai atspindi šio filmo estetiką ir temas. Kedro lenta suteikia žuviai subtilų dūminį aromatą – tai nėra atsitiktinis sprendimas, o apgalvotas skonis. Lygiai taip pat ir filmo herojus siekė ne bet kokių rezultatų, o pačių rafinuočiausių“, – pasakos R. Svetlauskas.

Robertas taip pat paminės, kad šis patiekalas puikiai tiks visiems, norintiems nustebinti savo mamas Motinos dienos proga.

„Kartais gražiausia dovana mamai yra ne daiktas, o laikas ir pastangos – savo rankomis paruoštas šiltas, kvapnus patiekalas. Ši lašiša gali tapti ne tik staigmena, bet ir jaukiu būdu pasakyti „ačiū“, – sakys R. Svetlauskas.

Kol Robertas ruoš išskirtinę lašišą, kitas laidos vedėjas, virtuvės šefas T. Paplauskas žiūrovus vilios dar vienu įspūdingu pasirinkimu – Rokfelerio austrėmis.

„Prabangiausiame Holivudo ir Amerikos aukštuomenės pasaulyje restoranų meniu dažnai dominavo klasikiniai jūros gėrybių patiekalai. Vienas garsiausių – „Oysters Rockefeller“: orkaitėje keptos austrės su sviestu, žolelėmis ir džiūvėsėliais. Šis patiekalas ilgą laiką buvo laikomas tikru prabangos simboliu, todėl puikiai atspindi to laikotarpio elitinių restoranų atmosferą, kurią matome ir filme. Greita, tačiau išskirtinai prabangu“, – pasakos šefas Tadas.

Ruošdamas austres, Tadas pasidalins ir įdomia istorine detale – kaip kadaise paprastas, visiems prieinamas produktas, ilgainiui tapo prabangos ir rafinuoto skonio simboliu.

„Rokfelerio austrės – vienas garsiausių klasikinės amerikietiškos virtuvės patiekalų. Jis sukurtas 1899 metais legendiniame „Antoine’s Restaurant“ Naujajame Orleane – viename seniausių restoranų JAV. Patiekalą sukūrė restorano savininko sūnus, šefas Jules Alciatore. Pavadinimas „Rockefeller“ pasirinktas neatsitiktinai – tuo metu turtingiausias žmogus Amerikoje buvo naftos magnatas Johnas D. Rockefelleris, todėl jo vardu pavadintas patiekalas turėjo pabrėžti išskirtinį „turtingą“ skonį“, – pasakos T. Paplauskas.

Dar daugiau gardžių patiekalų receptų, kulinarinių patarimų ir išskirtinių filmų rekomendacijų – tik „Gero savaitgalio recepte“, šeštadieniais 10.30 val. tik per TV3!

Tai bus ne įprasta laida, o išskirtinis vakaras, kai televizijos studija virs asmeniška scena. Vienas ryškiausių Lietuvos aktorių Giedrius Savickas savo 46-ąjį gimtadienį švęs LNK eteryje – tarp artimiausių žmonių, netikėtų staigmenų ir ašarų, kurių nepavyko nuslėpti. Gyvenimo istorijos, ilgametės draugystės ir netikėtos staigmenos susipins į jaukų pokalbį laidoje „Šeškinės 20“.

„Man šiandien 46 metai ir aš galiu pasakyti – man nieko neskauda ir tai yra svarbiausia“, – juokaus mylimas aktorius.

Studijoje svečiavosi dainininkė Monika Liu, su kuria Giedrių sieja ilgametė pažintis. „Bus koks 20 metų“, – skaičiavo ji. Taip pat pasidalijo, kad Giedrius visuomet jai yra pats nuoširdžiausias patarėjas: „Mes apie viską su juo pasitariam. Giedriukas man patardavo apie bernus. Jis man nuoširdžiai pasakydavo, ką galvoja. Jis yra tas draugas, kurio nuomonės aš klausausi.“ Pats Giedrius juokavo, kad dėl tokio atvirumo galėjo būti ir pasekmių. „Bet aš taip nuoširdžiai patariu, dėl to ir buvo gal daug tokių išsiskyrimų, nes manęs klausė“, – juokėsi Giedrius.

Didelė staigmena Giedriui buvo ir aktoriaus, gero bičiulio Dainiaus Kazlausko pasirodymas. Jų draugystė skaičiuoja jau ne vieną dešimtį metų, o prisiminimai yra kupini humoro. „Mes su Giedriuku susipažinom, kai jam buvo 2 mėn. Kai pirmą kartą mama atvažiavo su vežimėliu, mes visi jį pamatėme, susipažinome ir paskui jau…“, – pasakojo Dainius.

Dainius Kazlauskas taip pat pabrėžė, kad svarbiausia draugystėje yra ne konkretūs įvykiai, o pats ryšys. „Tie įvykiai kažkaip grimzta į užmarštį, bet iškyla esmė, kodėl tu su tuo žmogumi bendrauji, nes tie įvykiai visa tai suformuoja. Draugystės pamatas yra tai, kad per tiek metų tu gali apie jį kalbėti kaip apie žmogų, ne kaip apie įvykius. Įvykių yra daug, bet kaip faina, kad per tiek metų išlieka draugystė, kuri yra tvirta ir yra nepriklausoma nuo to, kad mes kaip žmonės keičiamės. Giedriuk, aš myliu tave“, – mintimis dalijosi aktorius.

Prie pokalbio prisijungė ir aktorė Toma Vaškevičiūtė, kuri negailėjo gražių žodžių savo scenos partneriui. „Atsiprašau visų aktorių, bet man Giedrius yra geriausias ir mylimiausias mano partneris, kokį aš gyvenime esu turėjusi ir turbūt kokį tik turėsiu. Kažkoks nuostabus yra ryšys pas mus scenoje. Supratimas, didžiulė pagarba vienas kitam, laisvė būti tokiam, koks esi“, – pasakojo Toma. Tuo metu pats Giedrius juokais pridūrė, kad jų bendravime netrūksta ir draugiško pasišaipymo vienas iš kito.

Laidoje „Šeškinės 20“ buvo ir itin asmeniškų akimirkų – Giedrius ekranuose išvydo mamos ir brolio sveikinimus, kurie jį akivaizdžiai sujaudino. „Labai didelė dovana man, tikrai ačiū. Neįtikėtina“, – neslėpė emocijų jis. Laidoje taip pat buvo susisiekta su jo artimu draugu iš Anglijos, kurį Giedrius šiltai prisimena kaip vieną svarbiausių žmonių savo gyvenime.

Dar viena jautri akimirka buvo netikėtas žmonos Agatos pasirodymas studijoje. „Tu esi viso gyvenimo geriausia dovana man“, – jai sakė Giedrius, neslėpdamas ašarų ir fakto, kad ji pirmą kartą pasirodys televizijoje.

Laidos pabaigoje bičiuliai negailėjo ir palinkėjimų – nuo sveikatos ir laiko su artimaisiais iki paprastų, bet svarbiausių dalykų gyvenime. „Tu turi viską, ką tu turi čia – šalia, daugiau tau nieko ir nereikia“, – sakė Dainius Kazlauskas.

Šventinė ir emocijų kupina laida „Šeškinės 20“ jau šį trečiadienio vakarą, 20 val., per LNK.

8,3 mln. peržiūrų „YouTube“ ir dar 4 mln. perklausų „Spotify“ – tiek šiandien yra surinkusi Adomo Vyšniausko daina „Jeigu žinai ko tu nori“. Nors vaikinas jau iki tol kūrė ir rašė dainas, jį išgarsinęs kūrinys jam atvėrė duris į Lietuvos muzikos rinką. „Kol savo galvoje nenusprendžiau, kad tikrai gyvensiu iš muzikos, tol taip ir nebuvo“, – atvirauja Adomas, pridurdamas, kad už sėkmės slypi ne tik kūryba, bet ir nemažos investicijos.

Šį šeštadienį „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Gyvenimas versle“ atlikėjas Adomas Vyšniauskas pakvies žiūrovus į muzikos industrijos užkulisius, kur atvirai papasakos, kaip gimsta dainos ir kiek iš tikrųjų kainuoja jų kūrimas. Adomas neslepia – populiarumas jį užklupo staigiai ir nepaisant žinomos pavardės, vienas kūrinys tapo lūžio tašku, iš esmės pakeitusiu jo karjeros kryptį.

„Daina „Jeigu žinai ko tu nori“ buvo pagrindinis šuolis, po kurio mane pradėjo kviesti dainuoti, nors dar neturėjau aiškios programos. Pirmąją savo dainą jau buvau išleidęs prieš 4-5 metus, bet kol savo galvoje nenusprendžiau, kad tikrai gyvensiu iš muzikos, tol taip ir nebuvo“, – pasakoja atlikėjas.

Kalbėdamas apie muzikos kūrimo užkulisius, Adomas išlieka atviras – tai reikalauja nemažų investicijų. Anot jo, dainos gimimas yra ilgas ir dažnai nenuspėjamas procesas, kuriame susipina kūryba, techniniai sprendimai ir finansiniai iššūkiai. Kartais kūrinys gimsta greitai, tačiau neretai jis tobulinamas metų metus, ieškant geriausio skambesio.

„Paprastai skaičiuojant, įtraukiant studijos nuomą, dainos gamyba gali kainuoti iki 2 tūkst. eurų. Bet, pavyzdžiui, dainą „Kely sustoja laikas“ aš kūriau keturis metus, pakeičiau ne vieną studiją, pats sėdėjau bandydamas ją padaryti. Tai kaip paskaičiuoti, kiek tai kainavo? Visgi išleisti tokią dainą kaip „Jeigu žinai ko tu nori“ su muzikantais, kurie groja gyvai, kainuotų iki 3 tūkst. eurų“, – sumas įvardija dainininkas.

Adomas pabrėžia, kad kiekvienas išleistas kūrinys gali tapti ilgalaikiu pajamų šaltiniu, jei jis pasiekia klausytojus. Vis dėlto, daug kas priklauso ir nuo rinkos dydžio bei auditorijos.

„Išleista daina, iš verslo pusės, yra akcija. Tu įsigyji tos dainos akcijų, nes tai generuoja pinigus iš perklausų ir autorinių teisių. Esu girdėjęs, kad išleidus pasaulinį hitą, į savaitę uždirbi du milijonus. Jeigu gyventume Lenkijoje, didesnis pajamų šaltinis galėtų būti autorinės teisės ir perklausos, kadangi ten gyvena daugiau žmonių. Lietuvoje rinka automatiškai yra mažesnė, todėl daugiau uždirbsi iš koncertų“, – nematomą muzikos industrijos pusę atskleidžia muzikantas.

Būtent todėl Adomas aktyviai koncertuoja ir gyvai susitinka su savo klausytojais. Neseniai jis surengė jaukius akustinius pasirodymus, o artimiausiu metu laukia ir daugiau koncertų. Vienas jų – ypatingas vakaras Kaune, skirtas Motinos dienai. Atlikėjas pasakoja, kad idėja kilo pastebėjus, jog mieste trūksta šiai progai skirtų renginių, todėl gegužės 1-ąją Kauno kino teatre „Daina“ žiūrovų lauks ypatinga šventė.

„Kai pamatėme, kad Kaune nėra šventės Mamos dienai, sugalvojome, kad reikia tą šventę padaryti. Juk kaip gali sūnus nenupirkti bilieto ir neatsivesti mamos į mano koncertą? Todėl surengsime vakarėlį, visiško atsipalaidavimo vakarą. Su grupe esame paruošę idealią programą, per pertrauką gros tik vinilais grojantis DJ, o atėjusių mamų lauks staigmenos“, – intriguoja Adomas.

Kitas laidos siužetas pakvies į pajūrį, kur Palangos gintaro muziejus laužo nusistovėjusius stereotipus ir įrodo, jog kultūra gali būti ne tik vertinga, bet ir pažangiai valdoma veikla. Šiandien muziejai tampa gyvu traukos centru, siūlančiu lankytojams įvairiapuses patirtis. Čia susijungia istorinis paveldas, modernios technologijos ir profesionali vadyba, leidžianti pritraukti vis platesnę auditoriją.

„Nesame verslininkai, nes, kaip kiekvienas muziejus, atliekame kultūrinę misiją saugoti mūsų visų atmintį, bet esame suinteresuoti pritraukti didesnį ir kuo įvairesnį lankytojų kiekį. Nors ir nesame verslo įstaiga, bendradarbiaujame su verslu ir organizuojame papildomas veiklas per edukacijas, koncertus, įvairiausius kultūrinių susitikimų vakarus“, – laidoje pasakoja muziejaus vadovė dr. Sigita Bagužaitė-Talačkienė.

Siekiant išlikti patraukliems šiuolaikiniam lankytojui, muziejuje vis daugiau dėmesio skiriama inovacijoms ir modernioms technologijoms. Tradicines ekspozicijas papildo interaktyvūs sprendimai, leidžiantys lankytojams patirti turinį įtraukiau. Tokie pokyčiai ne tik atnaujina muziejaus veidą, bet ir padeda geriau perteikti sudėtingą istorinę informaciją.

„Investuojame tikrai nemažai, nes muziejus nori būti patrauklus ir jis nėra užsidaręs, negalvojantis, kad niekas nesivysto aplinkui. Mes turime atliepti tą laikmetį, kuriame esame, todėl įvedame tam tikras skaitmenines technologijas, kurios padėtų dar geriau įsisavinti tą informaciją, kurią norime perduoti lankytojams. Tai yra brangu, bet pasiteisina“, – teigia direktorė.

Trečiasis laidos siužetas nukels į estetinės medicinos pasaulį, kur vis dažniau kalbama ne tik apie grožį, bet ir apie atsakingus pasirinkimus. Estetinės ir lazerinės dermatologijos klinikos „Estetus“ įkūrėja Gražina Meilutienė pabrėžia, kad svarbiausia – individualus požiūris į kiekvieną pacientą. Anot jos, šiandien grožio industrijoje gausu tendencijų ir greitai kintančių madų, tačiau ne viskas, kas populiaru, yra tinkama kiekvienam.

„Pacientai labai mėgsta patys rinktis procedūras, sakydami, kad draugei suveikė, bet mados ateina ir išeina, o gydytojas parenka procedūras, kurios tinka būtent jums, pagal jūsų odos būklę ir sprendžia tą problemą, kurią jūs įvardijat. Ne tą, kurią mes matome ir galbūt norėtume spręsti, o tą, kurią jūs labiausiai matote“, – sako Gražina.

Kalbėdama apie estetinės medicinos rinką, Gražina atkreipia dėmesį į sparčiai augančią konkurenciją. Pasak jos, šiandien grožio industrijoje svarbų vaidmenį atlieka socialiniai tinklai, kurie formuoja klientų lūkesčius ir sukuria iškreiptą realybės vaizdą. Vis dėlto specialistė pabrėžia, kad tikroji vertė slypi profesionalume, patirtyje ir naudojamų priemonių kokybėje, kurios lemia procedūrų saugumą ir galutinį rezultatą.

„Konkurencija šiuo metu yra milžiniška. Socialiniai tinklai davė bumą, neva geresnis tas, kuris parodo daugiau. Bet esmė ne aparatų kiekyje, o kaip gydytojai moka juos valdyti. Solidžios klinikos dirba tik su labai gera įranga ir patikrintais preparatais, kad procedūrą atliktų visu pirma saugiai, o tik po to efektyviai. Aparatų kainos siekia nuo 50 iki 180 tūkst. eurų, tai dideli pinigai, bet mes investuojame į tokią įrangą dėl savo pacientų“, – nematomą verslo pusę atskleidžia pašnekovė.

Verslas – tai ne tik skaičiai ar sandoriai. Tai kasdieniai iššūkiai, laimėjimais nuspalvintos akimirkos, skambios sėkmės istorijos ir tyliai išgyventi pralaimėjimai. Verslas – tai gyvenimas, o „Gyvenimas versle“ – tai laida, kurios vedėjas Vidas Bareikis kviečia pažinti įdomiausias verslų istorijas, atskleisti jų kasdienybės užkulisius ir pasisemti įkvėpimo. Laidą žiūrėkite kiekvieną šeštadienį 17:30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

LNK eteryje finišavęs „Didžiojo chorų mūšis“ subūrė šimtus tūkstančių žiūrovų, aktyviai balsavusių už savo miestus ir favoritus. Projektas tapo ne tik žiūrimiausiu savaitiniu sezono šou, bet ir tikru reiškiniu. Finale balsavo daugiau šimtas tūkstančių žiūrovų – tokio aktyvumo Lietuvoje nebuvo daugiau nei dešimtmetį.

„Tai buvo šou, kuris sugrąžino Lietuvai bendrumo jausmą – kai visa šalis vienu metu žiūri, išgyvena, palaiko savus ir balsuoja, o pirmadienį darbe aptarinėja“, – sako projekto prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas.

Pasak S. Urbonavičiaus-Samo, lūžis įvyko labai aiškiai: „Buvo momentas – kai pamatėme pirmuosius reitingus ir gyvų transliacijų balsavimo skaičius. Tada tapo aišku, kad tai jau nebe tiesiog TV projektas, o nacionalinis reiškinys.“

Prodiuserius nustebino ne tik skaičiai, bet ir tai, kas vyko už studijos ribų. „Sąlygos buvo sudėtingos, laiko trūko, konkurencija aštri, bet mes su chorais ir jų kapitonais radome stiprybę ir bendrumą, kad sukurtume kartu tokį kokybišką ir įtraukiantį šou ir aš be galo jiems visiems dėkingas. Visa tai įvyko chorų ir mūsų komandos milžiniškų pastangų dėka, o miestų įsitraukimas buvo neįtikėtinas. Tai, kas vyko už studijos ribų – bendruomenės, savivaldybės, žmonių mobilizacija – peržengė televizijos ribas“, – sako jis.

Žiūrovai balsavo ne tik už muziką, bet ir už „savuosius“. „Taip, tai buvo viena esminių strategijų parodyti kapitonų ir choristų istorijas ir ryšį su savo miestais. Norėjome, kad choras būtų ne tik muzikinis vienetas, bet ir miesto veidas. Ir tai suveikė dar stipriau, nei tikėjomės“, – pasakoja prodiuseris.

Anot jo, svarbiausias projekto ingredientas – autentiškumas. „Atrodo, mums pavyko surinkti miestų chorus, kurie buvo labai skirtingi ir atspindi miestų charakterį. Žmonės labai greitai pajunta, kas yra tikra, o kas – suvaidinta.“

Prodiuserio teigimu, šis projektas aiškiai parodė, ko šiandien reikia žiūrovui. „Kad žiūrovui šiame chaotiškame šiandienos pasaulyje reikia tikrumo, bendrumo ir prasmės. Žmonės nebenori būti tik stebėtojais – jie nori jausti, dalyvauti ir matyti ekrane tokius pat žmones kaip ir jie. Kurie stengiasi dėl bendro labo nežiūrėdami sau naudos.“

Paklaustas, kaip vienu žodžiu apibūdintų sezoną, jis nedvejoja: „Vienybė.“

Beje, ir balsavimas projekte augo su kiekviena laida. Per finalą už chorus balsavo daugiau nei 121 tūkst. žiūrovų, o per visą sezoną vien tik nugalėtojui Kauno chorui atiteko 199 406 balsai.

Projektas pasižymėjo ir įspūdingu žiūrimumu – vidutiniškai vieną laidą stebėdavo daugiau nei 600 tūkst. žiūrovų, o visą sezoną bent kartą pamatė daugiau nei 1,5 mln. žmonių Lietuvoje. Finalo metu daugiau nei trečdalis tuo metu televiziją žiūrėjusių žiūrovų rinkosi būtent „Didįjį chorų mūšį“. Jis tapo žiūrimiausia kas savaitę rodoma vietos autorių laida Lietuvoje. Antroji laida pasiekė aukščiausią žiūrimumą LNK grupės kanaluose nuo 2019 metų.

„Šis LNK projektas tapo kur kas daugiau nei televizijos formatu – jis suvienijo miestus, šeimas ir skirtingas kartas. Jautėme, kaip visa šalis kvėpuoja vienu ritmu, kaip vakaras po vakaro gimsta bendrystė, kurios taip dažnai pasiilgstame kasdienybėje. Esame nuoširdžiai dėkingi kiekvienam, kuris įsitraukė, palaikė ir buvo kartu – jūsų dėmesys ir emocijos pavertė šį projektą gyvu reiškiniu.

Projekto dalyvių atsidavimas, bemiegės naktys, darbas ir tikėjimas tuo, ką daro, buvo nepaprastai įkvepiantys. Seniai jautėme tokią stiprią energiją, nuoširdumą ir norą kurti. Didžiuojamės šiais žmonėmis – jų drąsa, talentu ir gebėjimu ne tik siekti savo svajonių, bet ir įkvėpti visą Lietuvą. Tai buvo projektas, kuris paliko pėdsaką ir dar ilgai išliks mūsų atmintyje“, – sako LNK kūrybos direktorė Vaida Žemaitytė-Skirmantienė.

Sekmadienį įvyko žiūrimiausio projekto Lietuvoje „Didžiojo chorų mūšio“ finalas. Po atkaklios ir emocijų kupinos kovos paaiškėjo, kuris choras – Kauno Rubininis ar Panevėžio Purpurinis – iškovojo projekto nugalėtojų titulą. Sulaukę rekordinio žiūrovų palaikymo, triumfavo Kauno Rubininis choras, kuriam atiteko pagrindinis „Norfa“ įsteigtas prizas – „Kawai“ fortepijonas.

Vos pasibaigus finalui, Kauno Rubininis choras pergalę audringai atšventė kartu su kitais projekto dalyviais bei kūrybine komanda pačioje sostinės širdyje.

„Didžiojo chorų mūšio“ dūzgės vyko gerai žinomame Vilniaus bare „Drops“, kurio erdvės virto gyvybingu šventės epicentru. Čia susirinko projekto dalyviai, kūrybinė komanda ir svečiai. Vakarėlyje dalyvavo chorai bei jų kapitonai, prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas bei kiti projekto veidai.

Didžiausias dėmesys vakarėlyje krypo į nugalėtojus, kurie kartu su visais susirinkusiais dalijosi džiaugsmu ir gera nuotaika. Šventinę atmosferą dar labiau kaitino didžėjus Vidmantas Petrauskas – Vidis, grojęs projekte skambėjusias dainas.

Po pergalės kalbinti Kauno Rubininio choro nariai neslėpė emocijų – teigė vis dar gyvenantys euforijos nuotaikomis ir džiaugėsi, kad jų įdėtas darbas atsipirko su kaupu. Choras jau nusprendė, kad pagrindinį prizą padovanos Kauno miestui.

Dūzgėse Martyną Kavaliauską kolegos ir konkurentai sveikino su gimtadieniu ir vietoj „Ilgiausių metų” dainavo Martyno dainą „1000 naktų”.

Šį sekmadienio vakarą tiesioginiame LNK eteryje – didysis „Didžiojo chorų mūšio“ finalas. Žiūrimiausiu savaitiniu televizijos šou tapęs projektas pasiekė kulminaciją: dėl pergalės susikaus du stipriausi chorai – Panevėžio „Purpurinis“ ir Kauno „Rubininis“, vedami kapitonų Justo Pečeliūno ir Martyno Kavaliausko.

Nugalėtojams atiteks ne tik visos šalies žiūrovų simpatijos, bet ir pagrindinis prizas – prabangus baltas fortepijonas, kurio vertė siekia 20 tūkstančių eurų.

Lemiamą vakarą viską spręs žiūrovai – galutinis sprendimas bus jų rankose. Projekto generolai tik išsakys savo nuomonę, tačiau balų nebeskirs.

Šalia Ingos Jankauskaitės ir Vytauto Lukočiaus finale prie generolų stalo prisijungs netikėtas veidas – aktorius Giedrius Savickas. Jis taps pirmuoju projekto istorijoje generolu, kuris nėra dainininkas.

„Sunku prognozuoti, kas laimės. Fanai įkaitę, miestų bendruomenės susivienijusios, chorai tapo tikromis šeimomis, o visa Lietuva sekmadienio vakarais susitinka prie ekranų. Studijoje – anšlagas: žiūrovai rikiuojasi eilėse dar gerokai prieš prasidedant šou, nežinome ar visi tilps“, – iš projekto užkulisių pasakoja prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas.

Didžiajame finale į sceną sugrįš ir visi projekte dalyvavę chorai. Žiūrovai išvys Vilniaus „Baltąjį“ chorą su kapitone Atlanta, Klaipėdos „Mėlynąjį“ chorą su Liepa, Šiaulių „Geltonąjį“ chorą su Jurgiu Brūzga, Marijampolės „Rožinį“ chorą su Paulina Paukštaityte, Alytaus „Žaliąjį“ chorą, vadovaujamą Dariaus Milerio-Nojaus, bei Kėdainių „Oranžinį“ chorą su Mantu Jankavičiumi.

Finalistai ruošia įspūdingiausius sezono pasirodymus, tačiau staigmenų pažers ir jau iškritę chorai. Mantas Jankavičius su Kėdainių choru atliks „Don’t Stop Me Now“ – „Queen“ kūrinį, kurį planavo dainuoti projekte, bet nespėjo. Tuo metu Jurgis Brūzga žada uždegti sceną legendine „Haddaway“ „What Is Love“ interpretacija.

Šį sekmadienį, balandžio 19 d., 19.30 val. tiesioginiame LNK eteryje įvyks tai, ko visa Lietuva laukė keturis mėnesius – „Didžiojo chorų mūšio“ finalas. Po įtemptų kovų, bemiegių naktų ir įspūdingų pasirodymų, dėl nugalėtojų titulo susikaus dvi stipriausios komandos: Kauno „Rubininis“ ir mūsų miesto pasididžiavimas – Panevėžio „Purpurinis“ choras.

Nors varžovai iš Kauno neslepia ambicijų ir pabrėžia savo lyderystę, Panevėžio choristai įrodė, kad tikroji jų jėga – nuoširdumas, meistriškumas ir nepalaužiama bendrystė. „Purpurinis“ choras šiame projekte tapo ne tik muzikiniu kolektyvu, bet ir viso Panevėžio simboliu, suvienijusiu tūkstančius širdžių.

„Mes jau finale. Tai nebe kova dėl išlikimo – tai kova dėl garbės ir miesto vardo. Atidavėme visas jėgas, kad Panevėžio balsas skambėtų garsiausiai, o dabar mums reikia jūsų užnugario“, – sako choro atstovai.

Šį vakarą viskas priklausys tik nuo žiūrovų. Kol Kaunas mobilizuoja savo pajėgas, panevėžiečiai kviečiami įrodyti, kad mūsų vienybė yra stipresnė. Kiekvienas skambutis ar žinutė gali tapti lemiamu akcentu, kuris parveš „Didžiojo chorų mūšio“ trofėjų į Aukštaitijos sostinę.

Palaikykime savus!

• Kada: Šį sekmadienį, 19.30 val. per LNK.

• Kaip balsuoti: Trumpuoju numeriu 1671.

• Choro numeris: 02.

Nebūkime tik žiūrovai – būkime tie, kurie šį vakarą kartu su „Purpuriniu“ choru įrašys Panevėžio vardą į projekto istoriją. Panevėžys už savus – iki pergalės!

Pirmojo „Kelias į žvaigždes“ nugalėtojas Andrius Rimiškis puikiai prisimena, kaip prieš dvidešimt metų iš žurnalo kirpo anketą ir ją užpildęs išsiuntė paštu, norėdamas dalyvauti muzikiniame realybės šou. „Kai paskambino, pagalvojau, kad meluoja“, – šiandien juokiasi Andrius, pasakodamas apie sėkmingą pradžią, jam atvėrusią duris į didžiąją sceną.

Šį šeštadienį „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Gyvenimas versle“ – atviras dainininko Andriaus Rimiškio interviu. Sceninės veiklos dvidešimtmetį šiemet minintis vyras it vakar prisimena tą dieną, kai patrauktas skambių antraščių ir žadamos šlovės užpildė anketą į muzikinį realybės šou „Kelias į žvaigždes“ ir kaip sako pats, tuo metu tai jam atrodė lyg nepasiekiama svajonė.

„Puikiai atsimenu, kaip iš žurnalo iškirpau anketą, ją užpildžiau ir išsiunčiau paštu, kad patekčiau į realybės šou. Tuo metu antraštė skelbė: „Jūs pakliūsite į TV šou, važinėsite su limuzinais, dainuosite prieš kameras, jus matys visa Lietuva“. Tada prasidėjo atrankos, o kai paskambino, pagalvojau, kad meluoja“, – prisimena Andrius.

Į projektą Andrius pateko būdamas vos aštuoniolikos – paprastas, iš Jūžintų kaimo kilęs vaikinas, kuriam visa tai buvo pirmasis rimtas žingsnis į didžiąją sceną. Tuo metu jis dar nė neįsivaizdavo, kaip stipriai šis nuotykis pakeis jo gyvenimą, bet nugalėjęs projekte, šiandien Andrius pasakoja, kad anuomet viskas vyko visai kitaip – be socialinių tinklų, dirbtinio populiarumo ar iš anksto kuriamų įvaizdžių, o su tikrumu, kuris žavėjo žiūrovus.

„Tuo metu nieko nemąstėme, net nežinojome kas bus. Tai buvo visai kiti laikai ir tas jautėsi. Mus surinko labai skirtingus, bet būtent tai žmonėms buvo įdomu, nes jie mus rinko be jokių „Instagram“, „Facebook“ ar „YouTube“. Viskas vyko natūraliai ir paprastai, todėl mes viską išsikovojome savo asmenybėmis, savo keistumu ir talentais“, – sako Andrius.

Po iškovotos pergalės Andrius nusprendė, kad vien muzikos neužtenka, todėl ryžosi išbandyti save versle, laimėtus pinigus investuojant. Kurį laiką atrodė, kad sprendimas buvo teisingas – viskas sekėsi, planai augo, o ateitis atrodė stabili. Tačiau netrukus smogė ekonominė krizė, kartu nusinešusi ir jo kurtą verslą. Dainininkas neslepia – tai buvo vienas sunkiausių laikotarpių gyvenime, kurį teko išgyventi tuo pat metu lipant ir į sceną.

„Niekada nuo muzikos nebėgau, bet kai baigėsi projektas, sugalvojau pradėti statybų verslą. Viskas sekėsi puikiai, kol neatėjo 2008-ieji ir tada supratau, kad griūna. Tuo metu dar turėjau koncertų, o šou pasaulio žmogus scenoje turi jaustis gerai, būti visada linksmas ar bent tą suvaidinti, jei iš tiesų liūdną. Tačiau buvo taip blogai, kad net suvaidinti nebeišeidavo. Visgi, aš džiaugiuosi užaugęs ant stiprių šeimos pamatų ir nepaisant tuomet slėgusių teismų bei bankrotų, svarbiausia išliko šeima, sveikata ir ėjimas į priekį“, – tvirtina dainininkas.

Šiandien Andrius sako išmokęs gyventi kur kas ramiau ir nebesivaikyti didelių, bet rizikingų planų. Po skaudžių patirčių versle jis suprato, kad svarbiausia yra stabilumas, šeima ir darbas, kuris teikia džiaugsmo. Kartu su žmona šiandien  jis kuria nedidelį verslą ir džiaugiasi tuo, ką pavyksta pasiekti savo jėgomis. Juolab, kad netrukus jų šeimoje laukia ir dar viena graži permaina.

„Nesu darboholikas, kuris miega ofise. Pas mane mažos ambicijos. Su žmona turime nedidelį drabužių iš vilnos versliuką ir džiaugiamės augdami. Dabar dar laukia šeimos pagausėjimas, todėl viskas po truputį auga ir to mums užtenka“, – įsitikinęs Andrius.

Kitas laidos siužetas kvies susipažinti su verslininke Rimante Ladyšiene. Per daugybę darbo metų farmacijos srityje moteris suprato, kad žaizdų priežiūra ir gydymas yra atskira sritis, kuriai skiriama per mažai dėmesio. Taip jai gimė idėja įkurti pirmąją Lietuvoje žaizdų gydymo kliniką „Vulnera“, kurios tikslas – pagerinti paciento gyvenimo kokybę, užtikrinant greitesnį žaizdų gijimą.

„Prieš dešimt metų nuvykau į Mažeikius pas 90-ies metų močiutę su negyjančiomis žaizdomis ir ištinusiomis kojomis. Jos artimieji sakė, kad ji jau kelerius metus neišeina iš namų. Baisu pagalvojus, kad sulauki tos gražios senatvės, bet lieki tarp keturių sienų, nes skauda, nuolat šlapi batai, nemalonus kvapas. Tokių mano pacientų buvo daug, bet toji senolė įstrigo į atmintį, nes kai su šeimos gydytoja sudėliojome jai planą, ji užsigydė žaizdas ir savo gyvenimą pabaigė be skausmų, su tuo pasimėgavimu gyvenimu. Tada ir pagalvojau, kad dėl to plano laksčiau po įvairias įstaigas, tačiau juk viskas gali būti vienoje vietoje, ten, kur visiems aišku, kas daro tyrimus, kas rūpinasi priemonėmis“, – pasakoja klinikos įkūrėja.

Anot Rimantės, medicinos studijose žaizdų gydymui dažnai skiriama gerokai per mažai dėmesio. Nors atrodo, kad žaizdų priežiūra yra elementari ir visiems suprantama tema, realybėje ši sritis gerokai sudėtingesnė. Specialistė teigia, kad daugelis vis dar įsivaizduoja tik paprastus įsipjovimus ar nubrozdinimus, tačiau kasdien tenka susidurti ir su itin sunkiai gyjančiomis, metų metus žmones varginančiomis žaizdomis.

„Mes visi įsivaizduojame, kad žaizda – tai įsipjovimas ar nusibrozdinimas, kuris per savaitę užgyja. Tačiau mes nematome, kiek yra pacientų su daug rimtesnėmis žaizdomis. Galų gale nė vienas nesusimąstome, kad tą patį nusibrozdinimą su moderniomis priemonėmis galima užsigydyti per 3-4 dienas. Ši sritis yra maža, bet informacijos tiek daug, kad šeimos gydytojui, chirurgui ar bet kuriam savo srities specialistui norint taip smulkiai į žaizdų sritį įsigilinti, jau reikia  specializuotis“, – įsitikinusi Rimantė.

Verslas – tai ne tik skaičiai ar sandoriai. Tai kasdieniai iššūkiai, laimėjimais nuspalvintos akimirkos, skambios sėkmės istorijos ir tyliai išgyventi pralaimėjimai. Verslas – tai gyvenimas, o „Gyvenimas versle“ – tai laida, kurios vedėjas Vidas Bareikis kviečia pažinti įdomiausias verslų istorijas, atskleisti jų kasdienybės užkulisius ir pasisemti įkvėpimo. Laidą žiūrėkite kiekvieną šeštadienį 17:30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Šį sekmadienį LNK žiūrovų laukia grandiozinis įvykis. Keturis mėnesius trukęs ir žiūrimiausiu savaitiniu TV projektu Lietuvoje tapęs „Didysis chorų mūšis“ pasieks piką – tiesioginėje transliacijoje dėl nugalėtojų titulo varžysis Kauno „Rubininis“ ir Panevėžio „Purpurinis“ chorai.

Choras nugalėtojas į savo miestą parveš pagrindinį prizą – prabangų fortepijoną, kurio vertė siekia 20 tūkstančių eurų.

Panevėžiečius iki finalo atvedęs choro kapitonas, humoristas Justas Pečeliūnas sako, kad nesvarbu, ar laimės pirmą vietą, ar liks antri – „Purpurinio“ choro kolektyvas tęs savo veiklą. „Užklausų jau dabar turime labai daug. Vasarą galėtume su choru pilnai važinėti po koncertus, neturėdami laisvų savaitgalių“, – šypsojosi kapitonas Justas, tapęs tikru projekto „Didysis chorų mūšis“ fenomenu. Dainuoti pradėjęs vos prieš keturis mėnesius, jis savo chorą atvedė iki finalo.

Justas prisimena, kad vos prasidėjus „Didžiajam chorų mūšiui“ panevėžiečiai tarsi juokais sakė, jog eis iki pat finalo, tačiau realių vilčių turėjo nedaug. „Todėl patekti į finalą buvo visiškai siurrealu – tarsi išsipildęs pokštas, kuriuo patys nelabai tikėjome. Pamačius pusfinalio rezultatus emocijų netrūko: buvo ir ašarų, ir didžiulio pasididžiavimo. Didžiuojuosi kiekvienu choro nariu, savimi, mūsų miestu. Jaučiame, kad Panevėžys mumis didžiuojasi“, – džiaugėsi jis.

Iki grandiozinio TV projekto dažniausiai socialiniuose tinkluose matomas, humoristinius klipus kaip personažas kūręs Justas sako, kad projektas pakeitė ne tik jo, bet ir visų choristų gyvenimą.

„Iš „Didžiojo chorų mūšio“ išsinešu 17 naujų draugų. Bet svarbiausia – išsinešu laisvės jausmą. Prieš projektą be savo personažo su akiniais kurti ar vaidinti man buvo nejauku – atrodydavo, kad viskas gaunasi blogai. Dabar jaučiuosi drąsesnis, išmokau nesislėpti už personažo.“

Jis pastebi pokyčius ir kituose dalyviuose: „Daugelis atėjo iš savo rutinų – darbų, ofisų. Buvo labiau susikaustę. O dabar matau, kad visi atsipalaidavę, laimingi, išlaisvėję, mėgaujasi procesu“ – pokyčius vardijo Justas, prisiminęs, kad sunkiausia projekte buvo ne dainų pasirinkimas ar jų atlikimas, o nuovargis.

Kapitonas atviravo, kad neleisdavo sau pasiduoti nuovargiui, net kai matydavo, jog visa komanda yra be jėgų. Jis buvo tikras lyderis – būrė, motyvavo ir išlaikė stiprų branduolį net tada, kai pačiam buvo sunku.

Į projektą Justas atėjo be vokalinės patirties, tačiau greitai pasivijo konkurentus.

„Pirmą vokalo pamoką turėjau sausio 2 dieną. Nuo tada nebuvo savaitės be bent dviejų vokalo pamokų. Žinojau, kad teks varžytis su profesionalais, todėl norėjau pasiekti bent tam tikrą lygį.“

Jis neslepia nustebimo savo progresu: „Kad galiu pataikyti į natą – įtariau. Bet kad taip, per trumpą laiką, išmoksiu valdyti balsą – nustebau pats.“

Didelę padėką jis skiria savo mokytojai Petunijai: „Ji manimi patikėjo, skyrė daug laiko ir kantrybės. Iš pradžių juokais ją vadinau „tamsta mokytoja“, o dabar esame labai geri draugai.“

Finalui choras ruošia simbolinį pasirodymą. „Išsirinkome labai fainą dainą, kuri reziumuos visą mūsų kelionę. Ji buvo kaip vakarėlis – su pakilimais ir nuopuoliais. O vakarėlius mes visada užbaigiame būtent su šia daina.“

Finale panevėžiečiai susikaus su Kauno „Rubininiu“ choru. „Nuo pat pradžių neturėjau abejonių, kad Kaunas eis toli. Jie turi savo stilių ir jo laikosi. Projekte labai lengva pasimesti, bandant įtikti generolams, bet svarbiausia – išlikti savimi. Tą padarė ir jie, ir mes.“

„Kai pamačiau finalo repeticijų ir filmavimo grafiką, tada smogė suvokimas, kad viskas labai rimta – mes čia ne svečiai, o dalyviai! Per pirmąjį „Didžiojo chorų mūšio“ pasirodymą taip jaudinausi, kad ėmė nevalingai drebėti ranka. Paskui jau įsidrąsinau ir viskas buvo gerai. Bet gyvenime dar nesu dalyvavęs tiesioginėje transliacijoje, todėl bijau, kad per finalą rankos drebulys negrįžtų“, – nuogąstavo Justas.

„Man „Didysis chorų mūšis“ parodė, kad tai, ko tu labiausiai bijai, slepia didžiausius lobius. Perlipdamas per save, nugalėdamas savo baimes, išėjęs iš komforto zonos atrandi tokius stebuklus kaip Panevėžio „Purpurinis“ choras.“

„Aš neįsivaizdavau, kad tokiame projekte kada nors gyvenime dalyvausiu. Niekada niekur nedalyvavau. Neįsivaizduoju, kokios emocijos bus, jei iškovosime pirmą vietą. Bet turbūt bus ir džiaugsmo ašarų. Tiek daug darbo įdėjome, ir jei tai pasibaigtų pergale, greičiausiai šokčiau laimės šokį iki kito „Didžiojo chorų mūšio“ sezono. Mūsų pergalė būtų tarsi iš fantastinio filmo scenarijaus.“

Tiesioginis „Didžiojo chorų mūšio“ finalas – jau šį sekmadienį 19.30 val. per LNK.

Balandžio 19-oji taps istorine diena Panevėžio muzikos pasaulyje. Mūsų miesto pasididžiavimas – Panevėžio „Purpurinis“ choras – pasiekė finišo tiesiąją ir jau šį sekmadienį kovos dėl nugalėtojų titulo tiesioginiame LNK eteryje.

Kelias iki finalo nebuvo lengvas. Choro nariai repeticijų salėse paliko šimtus valandų, atidavė visas jėgas ir, svarbiausia, savo širdis, kad kiekvienas pasirodymas virpintų žiūrovų sielas. Dabar jų likimas – nebe komisijos, o mūsų visų rankose.

Viskas spręsis tiesioginio eterio metu

Sekmadienį, balandžio 19 d., 19.30 val., visi panevėžiečiai kviečiami susiburti prie ekranų. Tai nebebus tik dar vienas šou – tai mūsų miesto garbės reikalas.

„Mes finale! Dar vienas žingsnis, vienas vakaras ir vienas sprendimas skiria mus nuo nugalėtojų vardo. Įrodėme, kad esame verti finalo, o dabar, kartu su jūsų pagalba, norime įrodyti, kad esame verti pergalės“, – sako choro atstovai.

Kaip palaikyti savus?

Balsavimas vyks tiesiogiai transliacijos metu. Kad pergalė grįžtų į Panevėžį, mums reikia maksimalaus susitelkimo:

• Balsavimo numeris: 1671

• Choro numeris: 02

• Kada: Balandžio 19 d., nuo 19.30 val. per LNK.

Panevėžys už savus – iki galo!

Kiekvienas skambutis ar žinutė gali tapti būtent tuo lemiamu tašku, kuris atves „Purpurinį“ chorą į pirmąją vietą. Nebūkime tik pasyvūs stebėtojai – būkime tie, kurie savo balsu kuria istoriją.

Kviečiame dalintis šia žinia su draugais, šeimos nariais ir kolegomis. Priminkite kaimynams, paskatinkite pažįstamus – šį kartą Panevėžys eina iki galo. Parodykime visai Lietuvai, kokia vieninga yra Aukštaitijos sostinė!

💜 Susitinkame sekmadienį prie ekranų. Už savus! Už pergalę!

Įtampa pasiekė piką – šį sekmadienį paaiškės, kurie chorai žengs į LNK „Didžiojo chorų mūšio“ finalą, o kam teks skaudžiai pasitraukti. Iš trijų chorų liks tik du.

Praėjusį savaitgalį Kauno „Rubininis“ choras sulaukė mažiausiai žiūrovų palaikymo ir liko paskutinis. Pirmąją vietą, surinkęs rekordinį žiūrovų balsų skaičių, iškovojo Panevėžio „Purpurinis“ choras. Per vidurį – Alytaus „Žaliasis“ choras.

Be pagrindinių šio vakaro chorų pasirodymų, žiūrovai pamatys ir specialiąją užduotį. Generolai dalyviams metė iššūkį: atlikti pasirinktą kūrinį be jokios papildomos muzikos, fortepijonu akompanuojant Giedriui Nakui.

„Tu, Martynai, pažadinai meilės hormonus, – po pasirodymo Kauno „Rubininio“ choro kapitonui Martynui sakė generolas Vytautas Lukočius. – Tu pats mėgavaisi dainavimu ir vis tiek esi stipriausias iš dainininkų – iš visų trijų chorų, tikrai vienareikšmiškai“. Generolas pabrėžė, kad Martynas jam padarė didžiausią įspūdį.

„Šiame generolų iššūkyje chorai turėjo patys pasirinkti dainą, todėl atsiskleidė strateginiai sprendimai. Tai nuostabiai išnaudojo Alytus – strategiškai tai buvo tiesiog genialu“, – po dzūkų tarme atliktos „Žaliojo“ choro dainos sakė Inga Jankauskaitė.

Mažiausiai generolai gyrė „Purpurinį“ chorą, tačiau šio vakaro kviestinė generolė Giedrė Kilčiauskienė nuteikė optimistiškai: „Panevėžys dar turi laiko.“

Iškritimo vakaro dainos generolų ne itin sužavėjo. „Čia ne tas Alytus, kurį aš myliu. Liūdna sakyti, bet pasirodymas buvo plokščias, labai nuspėjamas. Man skauda tai sakyti, bet negaliu savęs išduoti. Nemanau, kad tai – pusfinalio lygis, ir man, po perkūnais, pikta. Kodėl? Kodėl jūs tai padarėte?“ – alytiškius barė generolė Inga.

Alytaus „Žaliojo“ choro kapitonas Darius Mileris-Nojus Ingai atsakė eilėmis: „Aš keičiu spalvas. Ir keičiuosi šimtą kartų. Aš nenoriu būti toks pats – tu nuo manęs pavargtum.“

Tai bus mūšis ne tik tarp chorų. Tai bus mūšis tarp miestų, bendruomenių ir visų gerbėjų, kurie balsuoja bei palaiko savo mylimiausią chorą.

Šou organizatoriai ragina chorus ir jų gerbėjus elgtis sąžiningai. Reaguodami į susidariusią įtampą, kai Alytaus miesto savivaldybės socialiniuose tinkluose pasirodė skelbimas, vieno asmens iniciatyva raginantis verslininkus prisidėti prie balsų pirkimo, organizatoriai perspėja: visa nesąžininga veikla bus fiksuojama. Balsavimas yra visiškai skaidrus – kiekvieną sekmadienio vakarą tiesioginį balsavimą stebi kompetentinga komanda, visi balsai audituojami. Jei bus užfiksuotas neteisėtas balsų pirkimas, šou organizatoriai imsis atitinkamų priemonių.

Lemtinga kova dėl pateikimo į finalą – šį sekmadienio vakarą „Didžiajame chorų mūšyje“ 19.30 val. per LNK.

Šio šeštadienio žaidimas „galvOK“ bus kitoks. Kiekvienas žiūrovas bus pakviestas į ypatingą, jau 33-iojo TV3 gimtadienio šventę! Todėl šįkart tiek tarp svečių, tiek tarp juos palaikančių komandų matysime tik televizijoje dirbančius veidus. Tokius, kurie kiekvieną dieną stengiasi dėl to, kad televizija informuotų, džiugintų ir su žiūrovais dalintųsi svarbiausiomis istorijomis. Pasiruoškite šio vakaro žaidime pamatyti dešimtmečius skaičiuojančią archyvinę medžiagą, sutikti jau legenda tapusius žmones ir sužinoti daugybę įdomių faktų. Nuo to, kaip atrodė pirmosios komercinės televizijos Lietuvoje transliacijos, iki to, kada pirmą kartą pro TV3 duris įžengė žaidimo kapitonai Mantas Katleris ir Mindaugas Stasiulis.

Švęsti tikrai yra ką – lygiai prieš 33 metus, 1993 m. balandžio 11-ąją pradėjo transliuoti TV3 televizija.

Per visus šiuos metus televizija savo žiūrovus pakvietė kurti tokias tradicijas kaip „Tautiškos giesmės“ giedojimas Liepos 6-ąją, stebėti visą Lietuvą suvienijančias krepšinio kovas bei šeimas prie ekranų suburiantį „Didįjį penktadienio filmą“.

Kartu su „Išsipildymo akcija“ kūrėme tradiciją aukoti bei praleidome daugybę valandų stebėdami įvairiausias programas – nuo jau 12 metų iš eilės žiūrimiausių TV3 žinių iki pirmųjų realybės šou, tokių populiarių dokumentikos laidų kaip „Farai“ ar net 17 sezonų skaičiuojančio kultinio lietuviško serialo „Moterys meluoja geriau“.

Vardinti būtų galima iki begalybės, tačiau dar daugiau įdomių televizijos faktų ir archyvinės medžiagos atskleis šventinis šio vakaro žaidimas.

Kapitonai, žinoma, net ir gimtadienio šventėje liks tie patys, nes ir jie per tiek metų nuo TV3 televizijos tapo tiesiog neatskiriami. Tačiau kaip čia prasidėjo jų kelias?

„Tai buvo netikėtas pakvietimas, nes aš atėjau tiesiai į „Lietuvos talentus“. Tuo metu tai prilygo kaip užsinorėjus mašinos iškart gauti „Bentley“. O po to prasidėjo ir kiti dalykai“, – prisimins M. Stasiulis.

O M. Katleris, kaip jam įprasta, nepraleis progos pajuokauti: „Jeigu ne TV3, „Humoro klubas, aš tikriausiai dabar gulėčiau kur nors griovyje. Aš esu gyvas pavyzdys, kaip televizija keičia gyvenimus!“

Vėliau jis prisimins pasirodęs 4-oje „Humoro klubo“ laidoje, į kurią atranką buvo praėjęs viename iš sostinės klubų.

„Atėjau gražiausiai apsirengęs – buvau su marškiniais ir salotiniu kaklaraiščiu (juokiasi). Mane iškart pasodino prie pagrindinio staliuko. Streso ir taip užteko, o dar reikėjo sėdėti prie Marijaus Mikutavičiaus ir palaikyti pokalbį (juokiasi)! Prisimenu, maniau, kad tai vienkartinė laida – atėjai, papasakojai savo bajerius ir „viso gero“. Bet sužinojęs, kad gerai pasirodžiau, gavau pasiūlymą po dviejų savaičių pasirodyti ir vėl. Vienas dalykas nuvedė prie kito, ir štai – puikiausias vyras!“ – juoksis M. Katleris.

Kompaniją kapitonams šįkart palaikys du žiūrovams puikiai pažįstami, tačiau pirmą kartą žaidime dalyvaujantys veidai. Tai – TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė ir ilgametis TV3 žinių vedėjas Rokas Petkevičius.

O jų palaikymo komandas sudarys kiti televizijoje dirbantys žmonės – kodėl M. Katleris žaidimo viduryje prašys, kad jie į žaidimą ateitų dažniau? Tą sužinosime šio vakaro žaidime.

Tiesa, dar laidos pradžioje paaiškės, kad švenčių šį vakarą skaičiuosime ir daugiau. Jei TV3 švenčia 33-iąjį gimtadienį, tai Andrius Žiurauskas neseniai paminėjo 50-ąjį!

Kitaip nei įprasta, ir pats žaidimo vedėjas šįkart sulauks klausimų – Mindaugas A. Žiurausko prašys spėti, kiek TV3 televizijoje dirba R. Petkevičius? Pasirodo, jau 20 metų!

O pats R. Petkevičius užduos vedėjui kitą klausimą – nuo kada L. Blaževičiūtė yra TV3 generalinė direktorė? Žiūrovai atsakymą sužinos laidoje. O Laura savo ruožtu papasakos, kad būtent TV3 buvo pirmasis jos darbas. Tiesa, ne Lietuvoje, o Latvijoje!

„Beje, įdomus faktas, kad pirmasis tuomet TELE-3 transliuotas filmas buvo „Jėzus“, tačiau jo neparodydavo viso iš karto. Jį rodydavo tik sekmadieniais, ir tik mažomis dalimis, kaip serialą“, – atskleis L. Blaževičiūtė.

Tačiau dar įdomiau bus tai, kad L. Blaževičiūtės senelio brolis Amerikoje, pasirodo, bičiuliavosi su TELE-3 (vėliau tapusios TV3) įkūrėja Liucija Bačkauskaite!

„Atsimenu, buvau 13 ar 14 metų, kai ji atvažiuodavo į svečius valgyti cepelinų su „Santa Barbaros“ kasetėmis. Ji jas atsiskraidindavo pati, lagamine, kiekvieną kartą grįždama į Lietuvą. Todėl, kai gavau atsakomybę vadovauti TV3, labai gerai prisiminiau, ką Liucija kalbėdavo. Ir netgi turiu išrašytą pirmąją Liucijos misiją, kad televizija turėtų praskaidrinti žmonių gyvenimus, skleisti meilę, laisvą žodį ir demokratines vertybes Lietuvoje. Manau, kad tai nėra pakitę – mes ir toliau gyvename tomis vertybėmis“, – sakys L. Blaževičiūtė.

Tiesa, šios vertybės – ne vienintelis dalykas, likęs nuo L. Bačkauskaitės laikų. Pasirodo, kad TV3 antspaudą nuo tų laikų vis dar puošia širdelė!

„Todėl ir visas sutartis dabar atspauduoju su meile“, – šypsosis netikėtą faktą atskleidusi L. Blaževičiūtė.

Tačiau tai – ne vienintelis su TV3 susietas klausimas, kuris laukia šio vakaro žaidime. Žiūrovai išvys ir nemažai archyvinės medžiagos. Pavyzdžiui, iš tokios populiarios laidos kaip „Dar pažiūrėsime“.

„Geriau nei dabartiniai komikai…“ – juokais per dantį M. Katlerį patrauks M. Stasiulis.

Kokį dar niekam neatskleistą talentą turi M. Katleris? Koks netikėtas svečias, televizijoje išgarsėjęs dar paauglystėje, apsilankys žaidime? Visi atsakymai – jau šį vakarą.

Šventinis „galvOK“ – jau šį šeštadienį, 19.30 val. per TV3!

Gyvenimas scenoje ir prieš kameras daugeliui atrodo kaip svajonė, tačiau retas žino, kiek drąsos tam iš tikrųjų reikia. LNK laidoje „Šeškinės 20“ šį trečiadienio vakarą svečiuosis aktorė, dainininkė ir vienas mylimiausių televizijos veidų Inga Jankauskaitė, kalbėsianti apie savo kelią, jautrumą ir gyvenimo pasirinkimus.

Dalyvaudama naujame projekte „Didysis chorų mūšis“, Inga Jankauskaitė neslepia džiaugsmo dėl kokybiško turinio ir taip, kaip jame jaučiasi. „Tikrai labai nuoširdžiai – televizijoje seniai nesijaučiau taip savo vietoje, kaip jaučiuosi dabar. Tame projekte mane stebina tai, kad yra labai daug kokybiško, gero turinio. Chorai tikrai labai ruošiasi ir žanrų įvairovė yra nuoširdžiai įdomi, o televizijoje ne visada taip yra. Kartais reikia traukti triušį iš kepurės ir burti šventę nežinia iš ko“, – pasakojo Inga.

Prisiminusi savo pirmuosius žingsnius televizijoje, Inga nusikelia daugiau nei dvidešimt metų atgal. „Čia buvo kokie 2005 metai, gal net 2004 metai. Aš labai trumpą epizodą vedžiau „Dviračio šou“ su amžiną atilsį Vytautu Šerėnu. O jau tada buvo „Nekviesta meilė“, tada – dalyvavimas „Žvaigždžių duetuose“ ir jau tam projektui įpusėjus man buvo pasakyta, kad kitą sezoną aš vesiu jį kartu su irgi amžiną atilsį Vytautu Kernagiu, bet susiklostė taip, kaip susiklostė“, – sakė dainininkė.

Vėliau buvo ir kultinis blondinių duetas, kuris paliko ryškų pėdsaką. „Jis liko kultinis todėl, kad mes labai laiku pabaigėm. Mes pabaigėm aukštoj natoj ir paskui buvo dar daugybė pasiūlymų“, – teigė I. Jankauskaitė.

Nors scenoje Inga atrodo itin užtikrinta, ji prisipažįsta, kad kelias į autorinę kūrybą buvo pilnas dvejonių. „Man iš vis prireikė labai daug laiko, kol aš išdrįsau save pradėti rodyti, ir šiandien aš suprantu, kad tai buvo iš baimės. Sava kūryba be atvirumo yra neįmanoma ir neturi prasmės, o kai tu esi atviras, tu esi labai pažeidžiamas. Ir ištiko baimė būti sužeistai, o aš esu labai jautrus žmogus, nors aš suprantu, kad daug kam tai yra kažkoks rojalis krūmuose“, – atviravo dainininkė.

Pažintį su auditorija Inga pradėjo būdama vos 14-os, kai kaimynės paskatinta pati išdrįso paskambinti į radijo stotį. „Tas atsidūrimas radijuje buvo toks labai naivus, bet man tai jis gražus. Iš kaimynės išgirdau, kad jiems reikia laidos vaikams. Padavė man telefoną ir aš iš to kvailumo, iš nežinojimo, kuo rizikuoji, paskambinau. Man sako: „Gerai, atvažiuok.“ Taip atsirado laida „Ingumynai“, – apie pirmąją patirtį eteryje pasakoja dainininkė.

Savo pašaukimą Inga Jankauskaitė jautė dar vaikystėje. „Man nepaprastą įspūdį darė diktorės. Kaip užhipnotizuota aš žiūrėdavau į ekraną visą laiką. Aš galvojau, va čia tai yra darbas. Atsisėsdavau prie rašomojo stalo, o jis prieš langą, atsitraukdavau užuolaidas ir tame lange matydavau savo atspindį. Pasiimdavau knygelę ir skaitydavau prieš tą langą. Tada pasileisdavau teliką ir kartodavau, ką diktorė sako, ta pačia intonacija“, – prisimena aktorė, vėliau baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

Sprendimas studijuoti akademijoje nebuvo iš anksto suplanuotas. „Aš nesuprantu, kaip įstojau. Jeigu aš būčiau žinojusi iš anksto, koks yra konkursas, būčiau neišdrįsusi niekada, nes tai tikrai klaikiai baisu“, – juokiasi Inga, prisimindama stojamuosius, kuriuose konkurencija buvo milžiniška. Vis dėlto būtent studijos tapo tvirtu pagrindu jaustis užtikrintai scenoje: „Po to mažai kas jau baisu. Nieko negali scenoje nutikti tokio, kas tave iš tikrųjų išmuštų.“

Daugiau apie grupę „L+“ ir Ingos studijų laikus išgirsite laidoje „Šeškinės 20“ jau šį trečiadienio vakarą, 20 val., per LNK.

Šv. Velykų savaitgalis LNK grupei buvo itin sėkmingas – balandžio 4–6 dienomis LNK grupės kanalai pasiekė didžiausią auditorijos dalį tarp visų Lietuvos televizijų grupių, tai buvo žiūrimiausia velykinė programa per LNK grupės kanalus nuo 2020 metų.

Per tris šventines dienas LNK grupės kanalus bent minutei įsijungė daugiau nei 1,42 mln. žiūrovų. LNK grupės kanalų auditorijos dalis siekė 28,8 proc., TV3 grupės – 17,5 proc., o LRT grupės – 14,4 proc.

Tai buvo ir žiūrimiausias LNK kanalo Velykų savaitgalis per pastaruosius šešerius metus.

Populiariausia Velykų savaitgalio programa tapo „Didžiojo chorų mūšio“ pusfinalis, kurį stebėjo beveik pusė milijono žiūrovų, net 29,9 proc. žiūrovų. Pirmasis pusfinalio vakaras sulaukė ir itin didelio žiūrovų įsitraukimo – balsavime telefonu gautas rekordinis palaikymo balsų skaičius. Po pirmojo pusfinalio vakaro turnyro lentelės viršuje atsidūrė Panevėžio choras, o mažiausiai žiūrovų palaikymo kol kas sulaukė Kauno choras, todėl kova dėl vietos finale išlieka itin įtempta.

Žiūrimiausiu Velykų savaitgalio filmu tapo „Ten, kur gieda vėžiai“, kurio auditorijos dalis siekė net 28,3 proc. Pagal pasaulinį bestselerį sukurtas jautrus ir įtemptas filmas apie pelkių vienumoje augusią merginą, meilę, išdavystę ir paslaptį, sukrečiančią visą miestelį, tapo vienu labiausiai žiūrovus įtraukusių šventinės programos pasirinkimų.

Tarp stipriausių savaitgalio rezultatų pateko ir BTV transliuotos LKL rungtynės tarp Panevėžio „Lietkabelio“ ir Kauno „Žalgirio“, kurios pasiekė net 21,1 proc. auditorijos dalį, 4,8 proc. reitingą ir pritraukė daugiau nei 230 tūkst. žiūrovų.

Duomenys: „Fifty5Blue“, 2026 m. balandžio 4–6 d. TV žiūrėjimo duomenys (tiesioginio ir tos pačios dienos atidėto žiūrėjimo), auditorija 4+.

Legendinei porai – Orestui ir Džildai Vaigauskams – atsispirti negali nė vienas. Jie – komiški, o kartu ir puikiai pažįstami, be galo juokingi, kupini ir aštriausių pasisakymų, ir meilės. O jau šį pirmadienį, antrąją Velykų dieną, Vaigauskai pakvies savo gyvenimo premjerai. Šiltas, komiškas, itališkomis ir lietuviškomis dainomis skambantis jų filmas „Legendinės legendos. Feličita“ – jau šiandien per TV3!

Tai – idealiai Velykų pabaigai tinkanti premjera. Su daug šypsenų, juoko ir… meilės.

Vaigauskų duetas, kuriam gyvenimą suteikė Ineta Stasiulytė ir Aistis Mickevičius, TV3 eteryje užgimė prieš maždaug 7 metus. Nuo to laiko jie dažni televizijos, teatro scenos ir įvairiausių renginių svečiai. Ši duetą pamilo ne tik žiūrovai – tokią pat meilę jiems pajuto ir A. Mickevičius bei I. Stasiulytė. O tada jiems kilo geniali idėja – sukurti Vaigauskų filmą!

Maždaug prieš metus šio filmo premjera įvyko kino teatruose, o jau šiandien, balandžio 6-ąją, progą jį išvysti turės ir visi TV3 žiūrovai.

„Premjera išliko atmintyje kaip puiki patirtis. Pamenu, mums jau tada sakė, kad tokios premjeros dar nėra buvę – su dainomis, vaišėmis ir tokia nuotaika. Įspūdis buvo jaudinantis, o 99 procentų atsiliepimų buvo labai geri. Matyt, kad kitaip ir negalėjo būti, nes Vaigauskai – geros nuotaikos ambasadoriai. Jų nepakritikuosi“, – juokiasi prisiminęs A. Mickevičius.

Aistis ir Ineta su filmu keliavo kone per visą pasaulį, o visai neseniai jį parodė ir Los Andželo lietuviams.

„Galiu pasakyti, kad visi jį žiūrėdami krizeno – tikrai buvo labai juokinga. Tačiau įdomiausia, kad ir mes patys visą laiką juokėmės kartu. Vėliau žiūrovai sakė, kad žiūrėjo ir į mus, ir į filmą, nes mes atrodėme taip, tarsi ir patys filmą matytume pirmą kartą“, – pasakoja I. Stasiulytė.

Anot jos, nuostabi Vaigauskų dovanojama nuotaika yra priežastis, kodėl filmas idealiai tiks antrajai Velykų dienai.

„Jį galima pasileisti ir kaip foną, ir žiūrėti net kelis kartus. Tiesą sakant, naujų dalykų jį bežiūrėdami vis pamatome ir mes. Esame čia užkodavę daug įvairių dalykų – ne vieną kartą filmą matę žiūrovai galės jų ieškoti“, – intriguoja aktorė.

O A. Mickevičius visiems Vaigauskų fanams turi ir dar geresnę žinią. Pasirodo, kad Ineta ir Aistis jau svajoja ir apie antrąjį Vaigauskų filmą! O šiems nuotykiams jau ne tik yra numatę pavadinimą, bet ir šalį, kurioje norėtų filmuoti.

Pačių aktorių prodiusuota komedija „Legendinės legendos. Feličita“ pasakoja apie Orestą (A. Mickevičius) ir Džildą (I. Stasiulytė) Vaigauskus. Filme jie nusprendžia užkariauti Italiją – leistis į nuotykius Sanremo dainų festivalyje. O nušviesti jų triumfo pasikviečia kuklų žurnalistą (Antanas Obcarskas).

Tačiau tai – ne tik kelionė per nuostabius Italijos kraštovaizdžius. Legendiniai artistai bei idealus estradinis ir šeimyninis duetas keliauja ir per santykių labirintus. O čia grėsmingai tvenkiasi pavydo ir ambicijų debesys…

Kelionėje jie sutinka ne mažiau ekscentriškų personažų, patiria triuškinančių išmėginimų ir gauna netikėtų pamokų. Atsitiktinumai, meilės intrigos ir nelauktai atsiradę priešai tampa dueto išbandymu.

Kaip, kepinant Italijos saulei, šiai trijulei seksis pasiekti išsvajotąjį muzikos festivalį? Ar po šios kelionės gyvenimo ir estrados duetas apskritai dar išliks?

„Legendinės legendos. Feličita“ – jau šiandien, 21 val. per TV3!

Šį sekmadienio vakarą LNK šou „Didysis chorų mūšis“ švęs Velykas. Tačiau net ir per Velykas čia netrūks įtampos – vyks kova. Labai rimta pusfinalio kova, kuri turės esminę reikšmę dėl kelialapio į finalą.

Kviestinė vakaro generolė – nuostabi ir klausytojų mylima atlikėja Gabrielė Vilkickytė. Ji prisijungė prie nuolatinių chorų vertintojų – Ingos Jankauskaitės ir Vytauto Lukočiaus.

Pirmoji šou dalis dalyviams nebuvo itin sėkminga. Generolai chorams negailėjo kritikos – jie gavo iššūkį atlikti kūrinį be savo generolų, tik akompanuojant fortepijonu.

Socialiniuose tinkluose Inga Jankauskaitė susilaukė piktų komentarų, kad tendencingai giria Kauno „Rubininį“ chorą. Bet tokiems komentatoriams ji turėjo ką pasakyti – pabrėžė kauniečių įdirbį.

„Daina tėra inspiracija. Toliau – ką jūs padarot su jos kulminacijomis, bangomis, struktūra, augimu ir visa vidine dramaturgija. Čia jau yra jūsų nuopelnas ir tik jūsų. Ar tai sugalvojat jūs, ar turit pagalbą – man visiškai nesvarbu. Nes aš matau rezultatą, kuris kiekvieną kartą nurauna stogą. Kiekvieną kartą – nėra buvę kitaip. Vadinasi, tai nėra joks atsitiktinumas, o juodas, išmoningas darbas. Didžiausia pagarba“, – žavėjosi ir argumentus vardijo Inga.

Vytautas kitai laidai iš kauniečių užsiprašė „Mėnulio eisenos“, bet choristė Vaiva Venslovienė ją atliko čia pat, nedelsdama. Ir dar dainuodama! „Jums kursus reikia pradėti vesti! Amerikonai čia turi atvažiuoti pas jus žiūrėti, kaip reikia dirbti!“ – Kauno „Rubininiam“ chorui sakė Vytautas, pabrėžęs, kad čia yra aukščiausias lygis.

„Kokios mergos! Wow. Ir toks geras pavyzdys, kad seksualinė energija tiesiog eina kiaurai. Ne per rūbus, ne per makiažą, bet per tai, kaip jūs vaikštot, kaip dainuojat, kaip tikit, kaip nešat save. Buvo gera žiūrėti. Taip nebanaliai, taip skoningai“, – aikčiojo Gabrielė.

Jau kai atrodė, kad už kauniečius niekas nepasirodys geriau, alytiškiai metė kozirį. Dzūkiškai atliko sentimentalią lietuvišką dainą, pasipuošę tautiniais kostiumais.

„Labai gera matyti jūsų šlapias akis ir kuo dažniau linkiu, kad gyvenimas jus pačius stebintų. Ir tuo pačiu gražu, kaip viename projekte tokie kontrastingi pasirodymai gali tilpti – rasti sau vietą ir žiūrovą. Tai labai sveikinu, tikrai gražus pasirodymas“, – alytiškius gyrė Gabrielė.

„Aš gaudžiau šiurpą po šiurpo ir jeigu už kiekvieną šiurpą, prabėgusį mano kūnu, jūs gausite po skambutį, aš rami dėl jūsų likimo“, – antrino Inga.

„Pabaigoj žiūriu: kas čia? Kažkas atšildė mano akis, kažkas nuvarvėjo. Pravirkdėt, rupūžiokai. Akmenį pravirkdėt“, – ašarotomis akimis kalbėjo Vytautas.

O kuo po pritrenkiančių Kauno ir Alytaus pasirodymų galėjo nustebinti Panevėžys? Gabrielė prisiminė, kad Panevėžio „Purpurinio“ choro kapitonas Justas jai pasirodė kažkur matytas. „Aš žiūriu į tave, Justai, ir galvoju: gali būti, kad mes paskutinį kartą matėmės, kai tu buvai padavėjas Anykščiuose? Ir aš valgiau kažkokį antienos kepsnį?“ – Justo paklausė Gabrielė. Pastarasis patikino, kad tikrai taip, ir dar pridūrė, kad per jį Gabrielė vos nepavėlavo į koncertą, nes patiekalas buvo ilgai ruošiamas.

„Ir aš galvoju – tada ir aš pati buvau savo kelio pradžioje, o tu gal tik ieškojai savo kelio. Padavėjo darbas toks apie ieškojimą, man atrodo. Ir dabar taip žavėjausi tavimi“, – Justu gerėjosi Gabrielė. Tačiau panevėžiečių pasirodyme jai trūko subtilumo – juos lygino su komerciniu šou.

„Man tai žiauriai patiko, o labiausiai patiko, kad uždainavo kapitonas“, – Panevėžio „Purpurinį“ chorą gyrė Vytautas. Bet Inga buvo negailestinga: „Rimtai, šita daina, rimtai?“ Nusivylusi ji rėžė: „Jūs tikrai galite geriau.“ Po virtinės neigiamų komentarų užbaigė: „Myliu jus, prašau, balsuokite už Panevėžį“, – į žiūrovus kreipėsi Inga. Kiek ji pati skyrė balų Panevėžiui?

Viską sužinosite šį sekmadienio vakarą 19:30 val. per LNK.

Panevėžy, susivienykim

Balandžio 5 d. 19:30 val. per LNK

Balsuok: 1671

Pasirodymo Nr.: 03

Tai ne tik choras. Tai Panevėžys.

Padarykim, kad jie jaustų mūsų jėgą.

Būtų sunku rasti žmogų, kuriam nepatiktų sumuštiniai. Tačiau Kotryna Starkienė šį šeštadienio rytą juos pakels į kitą lygį. TV3 žiniasklaidos grupės laidoje „Kotrynos burtai“ ji pristatys sumuštinių tortą! Tai – patiekalas, kuris ne tik paįvairins jūsų velykinį stalą, bet ir tikrai taps tokiu, kurį dar ne kartą norėsis pakartoti.

„Be vargo ir iš paprastų produktų“, – būtent taip Kotryna apibūdins viską, kas žiūrovų laukia šį šeštadienio rytą.

Pirmiausiai Kotryna pristatys sumuštinių tortą su lašiša ir krevetėmis, o tuomet pakvies jogurtiniam desertui su citrininiu kremu. Nors pirštus apsilaižyk!

Kaip pasigaminti desertą, sužinosite laidoje. O pagrindinio patiekalo receptą Kotryna atskleidžia jau dabar.

Sumuštinių tortas

Ingredientai:

juoda duona;

150 g virtų krevečių;

3 šaukštai majonezo;

šaukštelis pomidorų padažo;

paprikos milteliai;

druska;

120 g šalto rūkymo lašišos;

pusė indelio tepamo sūrio;

šaukštas grietinės;

šaukštelis krienų;

švieži krapai;

citrina, žalioji citrina;

avokadas;

graikiškas jogurtas.

Gaminimo eiga

Pirmiausia paruoškite visus sumuštinių torto įdarus. Virtas krevetes supjaustykite, sudėkite į dubenėlį. Į tą patį dubenėlį dėkite majonezą, pomidorų padažą, įberkite žiupsnį paprikos miltelių, druskos ir gerai išmaišykite.

Lašišą supjaustykite smulkiais gabalėliais, dėkite tepamą sūrį, grietinę, krienus, susmulkintus krapus. Įpilkite šaukštą ar kelis citrinos sulčių.

Avokadą sutrinkite šakute, įberkite žiupsnį druskos, supilkite pusės žaliosios citrinos sultis, druskos ir gerai išmaišykite.

Ant lėkštės dėkite juodos duonos riekę pateptą sviestu. Ant viršaus sudėkite krevečių įdarą ir uždenkite kita duonos rieke, taip pat patepta sviestu. Dėkite avokadų sluoksnį, vėl duoną ir lašišos įdarą. Ant viršaus uždėkite paskutinę duonos riekę.

Tepamą sūrį išmaišykite su nedideliu kiekiu graikinio jogurto, kad taptų šiek tiek skystesnis ir aptepkite visą sumuštinių tortą. Puoškite įvairiomis daržovėmis. Skanaus!

„Kotrynos burtai“ – šeštadieniais, 10 val. per TV3!

Velykų sekmadienį LNK projekte „Didysis chorų mūšis“ žiūrovų laukia fantastiška pramoga. „Šventiška, šviesi, graži, įspūdinga ir labai įsimintina“, – laidą pristatė vedėjas Rolandas Mackevičius.

Velykų sekmadienį – ypatinga kviestinė generolė Gabrielė Vilkickytė. „Pirmiausia, aš esu choristė. Dešimt metų dainavau chore, todėl žinau, ką tai reiškia. Žinau, kur reikia pabūti griežtai, kur atleisti, kur vadovautis širdimi ir taip toliau. Dešimt metų – visai nemažas stažas“, – sakė Gabrielė, paklausta, pagal kokius kriterijus vertins chorus.

Praėjęs mūšis sulaukė įspūdingo žiūrovų balsavimo telefonu. Susumavus dvi laidas, gauta daugiau nei 100 000 palaikymo balsų. Šį sekmadienį Kauno „Rubininis“ choras turi Auksinį tašką kuris jiems gali būti gyvybiškai svarbus, bet mūšis dėl išlikimo prasideda iš naujo!

Šventinį Velykų sekmadienį chorai gaus ypatingą generolų užduotį. Kiekvienas choras, be savo kapitono, turės atlikti legendinio Kastyčio Kerbedžio dainas, akompanuojant tik garsiam Lietuvos pianistui Giedriui Nakui.

„Ar čia nebus ta vieta, mūsų laimingam ilgam seriale, kuriame mes matome, kad jūs esate tik žmonės, kurie klysta, kurie jaudinasi. Nes man iki šiol taip neatrodė. Aš galvojau, kad jūs sugeneruoti dirbtinio intelekto, net ne visai tikri. Bet jūs tikri, jūs jaudinatės – labai. Pastebimai. Ir man gražu“, – po Kauno „Rubininio“ choro pasirodymo sakė Inga Jankauskaitė, suabejojusi, ar „paukštukai“ jau pasiruošę skristi vieni be savo kapitono Martyno Kavaliausko.

„Kastytis Kerbedis turi neapsakomai stiprų vokalinį pagrindą ir įtaigą. Ir man šiek tiek kliuvo, kad jūs taip „pienių vynas…“ tokiais nuleipusiais balsais. Ir, žinai, atramos norėjosi“, – rėžė Vytautas Lukočius.

Vilkickytė džiaugėsi, kad jai labai gera Kauno „Rubininio“ choro pasirodymą stebėti gyvai, o ne nuo sofos, kaip yra įpratusi. „Aš, kaip klausytoja ir kaip choristė, visada esu už tą susijaudinusį chorą, gal kažkokius kreivesnius įkvėpimus, nes į kažką labai tobulo pripranti žiūrėti“.

Nuo generolų komisijos kliuvo ir Alytaus „Žaliajam“ chorui. „Aš nesupratau, kodėl visi tokie išplaukę ir tokie iliustratyviai laimingi“, – stebėjosi Inga.

„Dainuojam apie nieką. Kaip tu taip dainuodamas sustabdysi traukinį?“ – emocijos pasigedo Vytautas.

Nepaglostė generolai ir Panevėžio choro. „Aš girdėjau, ką girdėjau. Mačiau, ką mačiau. Dabar galvoju, kodėl taip atsitiko?“, – Inga.

Tiesa, Vytautui pasirodė, kad panevėžiečių pasirodymas buvo stipriausias, lyginant su visais kitais chorais. „Aš esu nustebintas, kad be Justo jūs atrodote geriau“, – komentarą baigė Vytautas.

Tik Gabrielė ne visai su jais sutiko. „Toks stuburinis pasirodymas. Nice“, – plojo Gabrielė.

Kaip savo chorų pasirodymus įvertino patys kapitonai, kurie per specialią užduotį buvo tiesiog žiūrovais? Kokius balus skyrė generolai? Kurio choro pagrindinis pasirodymas buvo įvertintas aukščiausiais balais? Viskas – šventinėje „Didžiojo chorų mūšio“ laidoje Velykų sekmadienio vakarą. Pirmąją Velykų dieną, sekmadienį, 19.30 val. įsijunkite LNK.