Trumpalaikės dietos, pažadai nuo pirmadienio ir sporto iššūkiai dažnai baigiasi taip pat greitai, kaip ir prasideda. Tačiau ilgalaikę savijautą lemia ne motyvacijos pliūpsniai, o kasdieniai pasirinkimai, kurie ilgainiui tampa gyvenimo būdu. Būtent apie tai tinklalaidėje „Lietuva sveiksta“ su laidos vedėja Laura Dabulyte kalbėjo nuomonės formuotoja Ieva Swan. Jos žinutė paprasta – sveikata neprasideda nuo pirmadienio, ji kuriama kiekvieną dieną.

„Žmonės dažnai ruošiasi vasarai sausį, o aš tiesiog visus metus darau tą patį. Gal tai ir atrodo nuobodu, bet aš žinau, dėl ko tai darau. o trejų metų ir vėl galėsiu pasakyti tą patį – gyvenu taip pat, nes nuoseklumas veikia“, – tinklalaidėje sakė Ieva Swan.

Socialiniuose tinkluose aktyvų gyvenimo būdą demonstruojanti I. Swan neslepia – jos kasdienybėje nėra griežtų dietų, draudimų ar stebuklingų metodų. Ji sako niekada nesiekusi greito rezultato, nes tiki, kad tai, kas sukurta trumpam, taip pat greitai ir baigiasi. Kur kas svarbiau susikurti rutiną, kurią būtų galima išlaikyti ne savaitę ar mėnesį, o daugelį metų.

Pasak jos, sveikata nėra projektas, kuriam reikia ruoštis artėjant vasarai ar ypatingai progai. Ji kuriama kasdieniais sprendimais, kurie ilgainiui tampa natūralia žmogaus rutina.

„Man atrodo, kad žmonės per daug laukia motyvacijos. Tačiau svarbiausia suprasti, kodėl tai darai. Kai žinai savo tikslą, nebereikia nuolat savęs įkvėpinėti – lieka įprotis, disciplina ir aiškus suvokimas, kad visa tai darai dėl savęs“, – kalbėjo ji.

Sveikata prasideda ne sporto salėje

Paklausta, kokie įpročiai jai pačiai yra svarbiausi, Ieva Swan ilgai negalvoja. Pirmiausia – miegas.

Anot jos, neišsimiegojus nukenčia ne tik fizinė savijauta, bet ir emocinė būsena, darbingumas bei noras būti aktyviai.

„Jeigu neišsimiegu, viskas tampa bent perpus blogiau – nuotaika, darbas, energija, noras kažką veikti. Man miegas nėra prabanga – tai būtinybė. Kai gerai išsimiegu, natūraliai noriu daugiau judėti, daugiau nuveikti ir geriau jaučiuosi“, – pasakojo I.Swan.

Ne mažiau svarbus ir judėjimas. Tačiau, pasak pašnekovės, sportas neturėtų būti bausmė ar dar viena pareiga.

„Nebūtina visiems eiti į sporto salę. Vienam patiks tenisas, kitam padelis, dviračiai, riedučiai ar šokiai. Svarbiausia atrasti tokį judėjimą, kuris teiktų džiaugsmą. Kai sportuoti smagu, nebereikia savęs versti“, – dalinosi I.Swan.

Ne mažiau svarbi ir mityba. I. Swan pasakojo, kad didžiąją dalį patiekalų gamina namuose, planuoja savaitės produktus ir stengiasi rinktis kokybiškus ingredientus.

„Man patinka žinoti, ką valgau. Namuose gamintas maistas leidžia kontroliuoti produktų kokybę, o kartu ir geriau jaustis. Nereikia visko daryti idealiai – kartais suvalgau ir pyrago, ir traškučių. Tačiau svarbiausia, kad tai nebūtų kasdienybė. Sveikata nėra apie draudimus – ji apie balansą“, – pasakojo I.Swan.

Nuoseklumas svarbiau už motyvaciją

Pokalbio metu Ieva Swan ne kartą pabrėžė, kad žmonės dažnai sveiką gyvenimo būdą įsivaizduoja kaip nuobodžią rutiną. Tačiau, jos nuomone, būtent nuoseklumas ir yra didžiausia ilgalaikių rezultatų paslaptis.

Ji pasidalino vienos verslininkės pavyzdžiu, kuri sporto treniruotes kalendoriuje žymi lygiai taip pat, kaip darbo susitikimus – jų tiesiog negalima praleisti.

„Labai įstrigo jos mintis, kad treniruotės yra kaip darbas – jos pažymėtos kalendoriuje ir dėl jų nesiderama. Pagalvojau, kad iš tiesų taip ir yra. Jei reikia, einame į darbą ir tada, kai neturime nuotaikos. Lygiai taip pat galima elgtis ir su rūpinimusi savimi“, – pasakojo I.Swan.

Nereikia keisti viso pasaulio

Ieva Swan prisipažino, kad anksčiau ir pati stengdavosi įtikinti aplinkinius gyventi sveikiau, tačiau ilgainiui suprato, kad pokyčiai įvyksta tik tada, kai žmogus pats tam pasiruošęs.

„Anksčiau bandžiau keisti pasaulį, įrodinėti, aiškinti. Bet supratau, kad tam iššvaistoma labai daug energijos. Žmogus keičiasi tik tada, kai pats to nori. Mano durys visada atviros – jei kas nors nori paklausti, pasidalinti ar prisijungti, labai gerai. Bet nieko nebeįtikinėju.“

Anot jos, daug stipresnę įtaką daro ne pamokymai, o asmeninis pavyzdys.

„Jeigu žmonės mato, kad tau gera taip gyventi, jie patys pradeda domėtis. O tada pokytis ateina natūraliai.“

Pokyčiai prasideda nuo mažų sprendimų

Pokalbio pabaigoje Ieva Swan pabrėžė, kad sveikesnis gyvenimas neprasideda nuo kardinalių sprendimų. Kur kas svarbiau kasdien priimti nedidelius sprendimus, kurie ilgainiui tampa įpročiais.

„Nebūtina visko pakeisti per vieną dieną. Gal šiandien tiesiog nueikite anksčiau miegoti. Rytoj pasigaminkite pietus į darbą. Kitą savaitę atraskite sportą, kuris jums patinka. Tokie maži sprendimai po metų virsta didžiuliu rezultatu“, – pataria I.Swan.

Pašnekovė įsitikinusi, kad sveikesnė visuomenė prasideda ne nuo tobulų planų ar trumpalaikių iššūkių, o nuo nuoseklumo.

„Kai rūpinimasis savimi tampa gyvenimo būdu, nebereikia savęs versti. Tu tiesiog taip gyveni. Tada po trejų metų gali atsigręžti ir pasakyti – vis dar gyvenu taip pat“, – apibendrindama priduria I.Swan.

Perdegimas darbe žinomą verslininką Dalių Šlapelį privertė sustoti. Nors jo vadovaujama įmonė jau beveik du dešimtmečius rūpinasi furšetais, pokyliais ir prezidentų bei karališkųjų šeimų priėmimais, jis pats vieną dieną pasirinko tylą – išvažiavo į apleistą žmonos senelių sodybą. Tai, kas turėjo tapti trumpu pabėgimu nuo darbų ir streso, virto daugiau nei dešimtmetį puoselėjamu 11 hektarų sodu Molėtų rajone.

„Kol apeinu visus savo sodintus 300 graikinių riešutmedžių, 130 vaismedžių, vynuogyną ir šilauogyną, pavargstu fiziškai, bet galva pailsi“, – sako D. Šlapelis, kartu su žmona Jolanta valdantis restoraną „Kristoforas“ ir išvažiuojamojo maitinimo verslą „Skonio slėnis“.

Šiandien jis sode turi planų dar 25 metams į priekį. Graikinius riešutmedžius, kaip ir būsimą maumedžių giraitę, D. Šlapelis sodina neatsitiktinai. Verslininkas sako, kad tai – jo užkoduota žinutė ateities kartoms.

Sodyba sugrąžino prie šaknų

Vilniuje gimęs ir užaugęs D. Šlapelis save vadina tikru „asfalto vaiku“. Verslininkas juokauja, kad jei ne didžiulis stresas darbe, greičiausiai taip ir būtų likęs miestiečiu.

Šiandien jis džiaugiasi matydamas, kad prie žemės atsigręžia vis jaunesni žmonės. „Aš į žemę atsisukau sulaukęs penkiasdešimties, o mūsų vyresnysis sūnus tai padarė būdamas 35-erių. Man atrodo, kad žmonės vis anksčiau supranta, kiek daug duoda gamta“, – sako jis.

Ramybę D. Šlapelis atrado žmonos Jolantos senelių sodyboje, nutolusioje apie 60 km nuo sostinės. Tai vieta, kurioje vasaras vaikystėje leisdavo pati Jolanta, o ryškiausias jos prisiminimas – medumi kvepianti senoji gryčia.

„Čia visuomet buvo bitynas. Iki šiol turime apie 30 avilių, kuriuos padeda prižiūrėti mano 88 metų tėtis. Dabar šią šeimos bitininkystės tradiciją perima mūsų sūnus. Turbūt smagiausia suvokti, kad šioje vietoje gyvena ir žemę puoselėja jau ketvirta mūsų šeimos karta“, – sako J. Šlapelienė.

Moteris prisimena, kad jos močiutė kaime buvo žinoma kaip gera gaspadinė – būtent ji ruošdavo vaišes kaimo šermenims. Jolanta šypsosi, kad pomėgis suktis virtuvėje užkoduotas jos genuose.

Klaidos, kurios tapo pamokomis

Prieš dvylika metų Jolantos senelių sodybą pradėję atkurti Šlapeliai šiandien juokiasi: čia jie padarė, ko gero, visas įmanomas pradedančiųjų klaidas.

Vienas pirmųjų projektų, kurio jie ėmėsi, buvo milžiniški šiltnamiai – 620 kvadratinių metrų plote šeima augino pomidorus ir agurkus.  „Dabar daug vaikų alergiški, todėl norėjosi į vaikų darželius tiekti ekologiškas daržoves. Vėliau dar sumąsčiau auginti 800 įvairių paukščių. Ir šiltnamiai, ir paukščiai buvo klaida – greitai supratome, kad tokie mastai vienai šeimai neįkandami“, – pasakoja Dalius.

Daugiau kaip 11 hektarų sodybą iki šiol prižiūri tik Dalius su Jolanta ir du jų sūnūs. Pasak verslininko, samdyti pagalbininkų jie bandė, tačiau greitai visi išsilakstė.

„Pamenu, atsivežiau žmogų padėti pešti vištas. Kai pamatė jų kiekį, sėdo ant dviračio ir parmynė atgal į Vilnių. Mes su Jolanta esame darboholikai – kai ko nors imamės, jėgų neskaičiuojame“, – šypsosi jis.

Vis dėlto bene ryškiausia pamoka Šlapeliams tapo netikėtai didelis moliūgų derlius – šeima jų priskynė net 15 tonų.

„Aš apsiverkiau, kai pamačiau tą kiekį. Nebuvo kur kojos padėti – moliūgas prie moliūgo. Supratau, kad jų čia nepaliksiu, vis tiek reikės visus iki vieno išvežti. Ir ko mes tik iš tų moliūgų nedarėme“, – prisimena Dalius.

Paskutinį pilną automobilį moliūgų Dalius nusprendė padovanoti vienai labdaros valgyklai. Atvykus, valgyklos vedėja žinomam verslininkui pamojo ranka, parodydama kur jam juos iškrauti.

„Nuoširdžiai nustebau. Sakau: aš užauginau, atvežiau, dovanoju – tai bent išsikraukite patys. Labdaros valgyklos lankytojai tuos moliūgus tiesiog sumetė į krūvą, o metami ant žemės jie visi suskilo. Tada supratau labai svarbų dalyką: alkstančiam žmogui reikia duoti ne žuvį, o meškerę. Kitaip jis neįvertina to, ką gauna“, – sako D. Šlapelis.

Derlius keliauja į virtuvę

Šlapeliai sodą pradėjo puoselėti ne dėl verslo – tai buvo būdas pabėgti nuo streso. Tačiau šiandien dalis čia užauginamo derliaus keliauja į jų restoraną „Kristoforas“ ir išvažiuojamojo maitinimo įmonę „Skonio slėnis“.

Dalius šypsosi, kad restorano lankytojai nė neįtaria, jog obuoliai, slyvos, serbentai, šilauogės, medus ar prieskoninės žolelės, atsiduriančios jų lėkštėse, užaugintos pačių Šlapelių sode.

„Pradėję puoselėti sodą, atradome fermentaciją. Žmogaus organizmas daug geriau įsisavina fermentuotas daržoves. Dabar išmokome fermentuoti viską – nuo serbentų ir agrastų iki burokėlių, pomidorų ir kitų daržovių“, – pasakoja D. Šlapelis.

Šlapelių sode 12 arų plote auga ir vynuogynas. Jo uogų sultimis vėliau gardinamos daržovės. Nors vynuogynas jau duoda puikų derlių, vyno gaminti Dalius neplanuoja.

„Norint išmokti gaminti vyną, tam reikia paskirti 20–25 gyvenimo metus. O aš tiek laiko nebeturiu. Bet turiu laiko gerti gerą vyną“, – šypsosi D. Šlapelis.

Riešutmedžiai – ateities kartoms

Kiekvieną penktadienį Dalius stengiasi anksčiau ištrūkti iš darbų, kad galėtų padėti sūnui tvarkytis sodyboje. Labiausiai jis didžiuojasi iš graikinių riešutų išaugintais medžiais – šiandien 3 hektarų plote jų auga jau 300. Pasak verslininko, šiems medžiams Lietuvos klimatas labai tinkamas.

„Alaus bokaluose susisodinau riešutus – ir jie išaugo. Pamenu, turėjau keturiems mėnesiams išvažiuoti į Kazachstaną, į EXPO parodą, tad visus daigelius palikau prižiūrėti Jolantai. Prisakiau, kad nė vieno nenumarintų. Dabar medžiai jau daugiau nei dviejų metrų aukščio“, – džiaugiasi D. Šlapelis.

Derliaus, anot jo, galima tikėtis tik po maždaug 12 metų, tačiau riešutmedžius sodinti jis pasirinko neatsitiktinai. Obelis, kad ir kaip ją prižiūrėtum ar genėtum, gyvena ir vaisius veda apie 50 metų. O riešutmedis gali augti 300–400 metų.

„Tai mūsų dovana ir palikimas ateities kartoms. Kartu – ir tam tikra žinutė bei palinkėjimas. Mes per daug dirbame ir per mažai ilsimės, tada perdegame ir pradedame ieškoti ramybės. Tikiuosi, kad ateinančios kartos, kurios čia gyvens, dirbs mažiau, labiau džiaugsis gyvenimu ir buvimu gamtoje, nes gamta tikrai gydo“, – sako Dalius.

Jis prisipažįsta jau pradėjęs veisti ir ąžuolyną, o ateities planuose – maumedžių giraitė. Šių medžių gyvenimo trukmė dar ilgesnė – 400–500 metų.

„Daugelis mūsų šviesuolių, mokslininkų, profesorių atėjo iš kaimo. Nuo žemės. Tai žmonės, kurie buvo darbštūs, kuklūs, geri. Žemė žmogui duoda labai daug – ir vertybių, ir ramybės prasme. Kuo anksčiau tai supranti, tuo esi laimingesnis“, – įsitikinęs verslininkas.

„Mokslas nėra nuobodus. Nuobodžiai galima tik apie jį papasakoti“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) fizikas, docentas dr. Benas Gabrielis Urbonavičius. Jo profesiniame kelyje telpa viskas: nuo vandenilinio transporto technologijų ir metrologijos iki narcizų auginimo bei pastangų sudėtingiausius fizikos reiškinius paaiškinti paprastai ir suprantamai.

Smalsumas B. G. Urbonavičių lydėjo nuo pat vaikystės. Būsimasis fizikas buvo iš tų vaikų, kuriems nepakakdavo vien atsakymo.

„Mėgau ardyti, tyrinėti ir aiškintis, kaip veikia įvairūs daiktai. Galima sakyti, kad kai kurie namuose buvę daiktai negalėjo jaustis visiškai saugūs, jei šalia atsirasdavo atsuktuvas ir mano smalsumas. Jei kas nors neveikdavo, norėdavau išsiaiškinti, kodėl. O jei veikdavo – būdavo dar įdomiau suprasti, kaip“, – pasakoja jis.

Jei kas nors pateikdavo pernelyg paprastą sudėtingo reiškinio paaiškinimą, jam dažnai kildavo įtarimas, kad tai – dar ne visa istorija. Panašu, kad šis noras pažvelgti giliau išliko iki šiol.

Jonava – miestas, kuris kūrė save

Jonavoje gimęs ir augęs Benas įsitikinęs, kad smalsumui nebūtinas nei didmiestis, nei laboratorija už lango. Kur kas svarbiau, kokie žmonės supa jauną žmogų – ar jie leidžia klausti, skatina ieškoti atsakymų ir supranta, kad mokymasis dažnai vyksta per bandymus bei klaidas.

„Pernai Kaunas save pristatė kaip „self-made city“ – save sukūrusį miestą. Panašiai apibūdinčiau ir Jonavą. Kiek save prisimenu, šis miestas nuolat keitėsi ir gebėjo prisitaikyti prie besikeičiančio pasaulio. Vienas naujausių to pavyzdžių – kovą pradėjęs kursuoti pirmasis Lietuvoje tarpmiestinis elektra varomas autobusas, sujungęs Jonavą ir Kauną. Manau, kad jaunam žmogui tokia aplinka leidžia pamatyti, koks įvairus gali būti pasaulis, ir suprasti, kad prie pokyčių gali prisidėti ir jis pats“, – teigia KTU mokslininkas.

Nors šiandien Benas jau daugiau nei du dešimtmečius gyvena Kaune, ryšys su Jonava išliko stiprus. Čia prabėgo jo vaikystė ir jaunystė, čia iki šiol gyvena artimieji, o pats mokslininkas į gimtąjį miestą vis dar dažnai sugrįžta. Kartais buvę mokytojai jį pakviečia mokiniams papasakoti, ką reiškia dirbti mokslininko darbą ir kas iš tiesų yra tie „fizikai iš Kauno“.

„Man visada patiko, kad Jonavoje miestas ir gamta yra visai šalia vienas kito. Be to, praktiškai bet kurį miesto tašką galima pasiekti pėsčiomis greičiau nei per valandą. Galbūt būtent todėl išsinešiau įsitikinimą, kad verta ne tik skubėti pirmyn, bet ir sustoti, apsidairyti bei pasidomėti tuo, kas vyksta aplink“, – pasakoja jis.

Persikėlimas į Kauną nepakeitė ir jo santykio su aplinka. Benas taip ir nesusikūrė jokio ypatingo ar slapto miesto maršruto – mokslininkui artimiausios paprastos akimirkos, kai miestas dar tik bunda: rytiniai pasivaikščiojimai Ramybės parke ar dar tuščioje Laisvės alėjoje.

„Mėgstu sustoti išgerti kavos, juolab kad Laisvės alėjoje geros kavos galima rasti jau nuo septintos ryto. Smagu sutikti po medžius lakstančias voveres, išgirsti paukščius ir tiesiog pasimėgauti akimirka“, – dalijasi jis.

Eilinis Kauno fiziko antradienis

Nuolatinis noras suprasti, kaip veikia pasaulis, B. G. Urbonavičių galiausiai atvedė į fiziką. Pasak jo, būtent šis mokslas leidžia ieškoti atsakymų į pačius įvairiausius klausimus – nuo paprasčiausių kasdienių reiškinių iki Visatos sandaros.

Ieškodamas aplinkos, kurioje fizika būtų neatsiejama nuo praktikos, jis pasirinko KTU.

„Juokais sakau, kad tik KTU yra tikroji lietuviška fizika. Vis dėlto universitetą pasirinkau todėl, kad Kauno fizika man visada atrodė labai arti realaus pasaulio. Tai fizika, kuri ne tik aiškina reiškinius, bet ir ieško sprendimų mus supančio pasaulio problemoms“, – sako Benas.

Anot jo, mokslininko darbas dažnai atrodo visai ne taip, kaip įprasta įsivaizduoti. Fizikas nėra tik žmogus prie lentos ar tyrėjas baltu chalatu – veikiau tai žmogus, kuriame susijungia mokslininkas, inžinierius ir nuotykių ieškotojas.

„Viena didžiausių mano mokslinių avantiūrų – darbas su vandeniliniu transportu. Automobiliai visada buvo mano gyvenimo dalis, todėl buvo įdomu suprasti, kaip viskas veikia iš tikrųjų. Labai greitai paaiškėjo, kad yra daugybė dalykų, kurių nerasi nei gamintojų brošiūrose, nei moksliniuose straipsniuose. Todėl teko daryti tai, ką fizikai moka geriausiai – matuoti, tikrinti ir nepasitikėti vien gražiais pažadais“, – dalijasi KTU mokslininkas.

Galiausiai ši mokslinė avantiūra nuvedė taip toli, kad šiandien KTU veikia vienintelė Lietuvoje laboratorija, dirbanti su vandenilinio transporto technologijomis. Nors pats B. G. Urbonavičius į vandenilio technologijų taikymą transporte žvelgia gana kritiškai, ši patirtis, pasak jo, puikiai parodo, kaip smalsumas kartais nuveda gerokai toliau, nei pats planavai.

„Turbūt dėl to ir mėgstu mokslą. Niekada nežinai, ar kitą savaitę su studentais aiškinsiesi „Starlink“ veikimo subtilybes, ar diskutuosi su pseudomokslinių idėjų šalininkais, ar bandysi prakalbinti ant stalo gulintį automobilio valdymo bloką. Būnant Kauno fiziku, tai – eilinis antradienis“, – šypsosi Benas.

Mokslas turi būti suprantamas

KTU fizikas įsitikinęs, kad mokslas turi tarnauti žmonėms, o tam jis pirmiausia turi būti suprantamas. Pasak jo, gebėjimas sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai nereiškia jų supaprastinti iki netiesos – veikiau tai yra gebėjimas rasti žmogui tinkamiausią kelią į supratimą. Vienam tam reikia formulės, kitam – gyvenimiško pavyzdžio, trečiam – palyginimo su automobiliu, telefonu ar puodeliu kavos.

„Kartais užtenka pasakyti: įsivaizduokite, kad fizikos dėsniai yra kaip eismo taisyklės – galima jų nežinoti, bet jos vis tiek galioja, – aiškina KTU mokslininkas. – Sudėtingus dalykus paaiškinti paprastai dažnai yra sunkiau nei juos suprasti pačiam. Tam reikia ne tik gerai išmanyti temą, bet ir suprasti, kaip ją mato kitas žmogus. Kartais kuo labiau esi į ją įsigilinęs, tuo sunkiau prisiminti, kaip ji atrodo tam, kuris apie ją girdi pirmą kartą. Tai šiek tiek primena bandymą paaiškinti kelią mieste, kurį pats pažįsti mintinai – tau viskas atrodo akivaizdu, o kitam žmogui kiekviena sankryža vis dar yra pasirinkimas.“

B.G. Urbonavičius dažnai prisimena, kad didelė dalis mokslinių tyrimų ir darbo universitete yra finansuojami valstybės, taigi ir visų Lietuvos žmonių lėšomis. Todėl, jo įsitikinimu, kiekvienas universiteto dėstytojas ar tyrėjas turėtų gebėti paprastai paaiškinti, kuo jo darbas prisideda prie visuomenės gerovės.

Šis dialogas su visuomene, pasak KTU mokslininko, neretai reiškia ir susidūrimą su įvairiomis pseudomokslinėmis idėjomis. Nors stereotipas apie nuobodų mokslininko darbą galbūt vis dar egzistuoja, jo paties kasdienybėje jam vietos nedaug. Sunku kalbėti apie rutiną, kai tenka aiškintis, kodėl neveikia amžinasis variklis, iš kur atsiranda „dirbtinis sniegas“ ar kodėl laivai horizonte dingsta ne todėl, kad nukrenta nuo plokščios Žemės krašto.

„Žinoma, už humoro slypi ir rimta pusė. Tokie pokalbiai primena, kaip svarbu ugdyti kritinį mąstymą ir gebėjimą atskirti faktus nuo įsitikinimų. Šiandien informacijos turime daugiau nei bet kada anksčiau, tačiau ne visa ji yra teisinga. Galbūt todėl mokslas šiandien yra ne tik žinių šaltinis, bet ir būdas nepasiklysti informacijos triukšme, – pažymi jis. – Todėl sakyčiau paprastai: mokslas nėra nuobodus. Nuobodžiai galima tik apie jį papasakoti.“

Ką „googlina“ fizikai?

Jei būtų galima pažvelgti į Beno naršymo istoriją internete, joje greičiausiai netrūktų netikėtų temų derinių. Nuo paieškų apie krapų auginimą ūkiuose iki diskusijų su „ChatGPT“ apie kibernetinį saugumą, nuo naujausių dirbtinio intelekto modelių iki vandenilio technologijų ar kosmoso tyrimų.

„Ten tikrai atsirastų ir labai praktiškų paieškų – nuo „kaip pamatuoti pieno riebumą“ iki „kodėl kaista elektros kontaktas“. Manau, tai visiškai natūrali kasdienybės dalis. Svarbiausia – neprarasti noro ieškoti ir nepasitenkinti pirmu rastu atsakymu. Juk pirmasis atsakymas internete kartais būna kaip pigus matavimo prietaisas – kažką rodo, bet dar reikia įsitikinti, ar juo galima pasitikėti“, – pažymi jis.

Tarp temų, į kurias KTU mokslininką buvo nuvedęs smalsumas, pasitaikė ir tokių, kurių išgirdęs ne vienas iš pradžių nusišypsotų. Viena jų – uroflometrija, medicininis tyrimas, kurio metu matuojami šlapimo srauto parametrai šlapinimosi metu. Vis dėlto už neįprastai skambančio pavadinimo slypi svarbus neinvazinis diagnostikos metodas, padedantis nustatyti tiek vyrų, tiek moterų šlapimo takų sutrikimus.

„Pasirodo, iš tokio, atrodytų, paprasto proceso galima gauti labai daug informacijos. Srauto stiprumas, trukmė, pokyčiai laikui bėgant – visa tai padeda suprasti, kaip veikia organizmas ir kur gali slypėti problema. Čia fizika, medicina, inžinerija ir duomenų mokslas susitinka labai netikėtoje vietoje“, – teigia jis.

Kita, galbūt kiek mažiau matoma Beno veiklos sritis – metrologija. Darbas metrologijos institute mokslininkui leido iš arti pamatyti, kad matavimas nėra vien skaičius ekrane. Ne mažiau svarbu suprasti, kaip tas skaičius atsirado, kiek juo galima pasitikėti ir ką jis iš tikrųjų reiškia.

Net toks kasdieniškas dalykas kaip pieno riebumas, anot mokslininko, tampa gerokai įdomesnis pradėjus gilintis į jo matavimo principus. Tuomet paaiškėja, kad už paprasto užrašo ant pieno pakelio slypi matavimo metodikos, prietaisai, kalibravimas, patikros, paklaidos ir visa matavimų kultūra.

„Kitaip tariant, net pieno stiklinėje yra daugiau mokslo, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio“, – pastebi jis.

Linki nebijoti išsitepti rankų

Net ir bandydamas sąmoningai bent trumpam atsitraukti nuo mokslo, Benas pripažįsta, kad fizika kartais jį vis tiek pasiveja. Laisvalaikį mokslininkas mėgsta leisti su artimaisiais, eiti į kiną ar prisėsti prie „Xbox“ konsolės. Tiesa, jo kartos žmonėms puikiai pažįstamuose filmuose „Greiti ir įsiutę“ fizikos dėsniai, pasak jo, neegzistuoja. Vis dėlto kartais būtent to ir reikia – tiesiog žiūrėti ir pernelyg neanalizuoti.

„Mažiau matoma mano veiklos dalis susijusi su žemės ūkiu. Vienas iš mano užsiėmimų – narcizų – gėlių, o ne žmonių – auginimas pramoniniu mastu. Įmonėje, kurioje dirbu, užauginame iki 15 proc. pasaulio narcizų. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad fizika ir narcizai neturi nieko bendra, tačiau fizikiniai modeliai, procesų optimizavimas, matavimai ir duomenų analizė čia svarbūs ne mažiau nei laboratorijoje“, – sako KTU mokslininkas.

Šiuo metu B. G. Urbonavičius kartu su vienu fizikos studentu kuria technologiją, kuri leistų neinvaziniu būdu aptikti sergančius ar pažeistus narcizų svogūnėlius. Jei projektas pasiteisins, jis galėtų tapti reikšmingu sprendimu šiai žemės ūkio sričiai. Pats mokslininkas juokauja, kad fizikams iš Kauno beveik viskas įmanoma.

Pasak jo, tai puikiai parodo, kad fizika nesibaigia auditorijoje ar laboratorijoje. Ji gali prasidėti nuo formulės, o baigtis narcizų lauke.

„Jauniesiems kolegoms palinkėčiau nebijoti išsitepti rankų – tiesiogine ir perkeltine prasme. Tikras supratimas dažnai ateina ne tada, kai viskas gražiai surašyta vadovėlyje, o tada, kai pats pabandai, pamatuoji, suklysti, pataisai ir galiausiai pamatai: „veikia“. O jei yra noro ir pastangų, pasiekti galima labai daug. Ir tai galioja ne tik fizikoje“, – sako Benas.

Praėjusių metų pradžioje Valstybinių miškų urėdija (VMU) kartu su Vytauto Didžiojo universitetu pakvietė gamtą mylinčius ir apie prasmingą darbą svajojančius žmones registruotis į profesijos perkvalifikavimo programą – tapti miškininkais. Programą baigė pirmoji laida įvairių sričių specialistų – nuo biurų darbuotojų iki verslo atstovų – šiandien sėkmingai dirbančių Lietuvos miškuose. Viena jų – Agnė Milevičiūtė, po ilgamečio gyvenimo ir darbo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) grįžusi į Lietuvą ir pasirinkusi iš esmės keisti karjeros kryptį.

Šiuo metu A. Milevičiūtė dirba girininkijos specialiste VMU Nemenčinės regioninio padalinio Taurijos girininkijoje. Su ja kalbamės apie grįžimą į tėvynę, nenumaldomą norą keistis ir likimo dovanas išdrįsus.

Ilgą laiką gyvenote JAV. Kaip jūsų gyvenimas atrodė ten?

Gyvenimas JAV buvo pilnas vertingų patirčių – mylimas darbas, finansinis stabilumas, draugai, galimybės augti ir pažinti platesnį pasaulį. Tas etapas man davė labai daug – savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, platesnį požiūrį į gyvenimą.

Kodėl nusprendėte sugrįžti į Lietuvą?

Neišvažiavau su mintimi niekada negrįžti į gimtąjį kraštą, tik nežinojau, kada tai įvyks. Idėja buvo išvažiuoti mokytis, bet pabaigusi mokslus dar nebuvau pasiruošusi grįžti. Laikui bėgant vidinis jausmas, kad ateina metas sugrįžti į Tėvynę, vis stiprėjo. Norėjosi bendrystės, savos kalbos, šaknų ir prasmės jausmo būnant ten, kur viskas sava. Tai nebuvo sprendimas „bėgti nuo“, greičiau – sąmoningas pasirinkimas „grįžti į“. Ir šiandien galiu pasakyti, kad tas vidinis balsas neklydo. Be to, norėjau, kad vaikai, gimę JAV, pažintų Lietuvą ne tik iš pasakojimų.

Koks jausmas grįžti ir išgyventi tokį pokytį?

Grįžti ir išgyventi tokį pokytį buvo ypatingas jausmas. Iš pradžių – daug emocijų, mokymasis iš naujo pritapti, bet kartu ir labai stiprus vidinis ramybės jausmas. Atrodė, tarsi viskas pamažu stoja į savo vietas. Tokia patirtis pakeičia – atsiranda brandesnis, ramesnis požiūris į gyvenimą, daugiau dėkingumo už paprastus dalykus, aiškesnis savęs ir savo vertybių suvokimas. Tai, kas anksčiau atrodė savaime suprantama, dabar įgavo kur kas didesnę prasmę. Jaučiu, kad šis pokytis ne tik pakeitė mano aplinką, bet ir vidų – sustiprino, įžemino ir leido į viską žvelgti giliau bei sąmoningiau.

Kaip atrodė jūsų profesinis kelias grįžus?

Mano profesinis kelias grįžus buvo gana turiningas. JAV baigti mokslai ir anglų kalbos žinios suteikė man galimybę dirbti vertėja įvairiose užsienio ir Lietuvos įmonėse – tiek privačiose, tiek valstybinėse.

Kada pirmą kartą pagalvojote apie dar vieną pokytį, šį kartą – karjeros?

Kadangi pokyčiai man yra varomoji jėga, drąsiai į juos leidžiuosi. Tai įvyko gana staiga – iš karto sužinojus apie tokią galimybę. Žinoma, geriau pagalvojus, manau, kad viduje jau seniai kirbėjo noras pabėgti nuo keturių sienų ir kompiuterio ekrano į tą žalią erdvę, į lauką.

Kodėl pasirinkote mišką?

Tai buvo mažai pažįstama ir paslaptinga sfera. Nepažinojau nė vieno miškininko, užaugau mieste, nors pats miškas man atrodė savas ir ten nuo mažens praleisdavau nemažai laiko.

Kaip reagavo artimieji ir buvę kolegos?

Artimieji, draugai, žinantys mano būdą, nebuvo labai nustebę ir palaikė, nes žinojo, kad vis tiek nesustabdys. Ne vienas sakė, kad ir patys ryžtųsi karjeros pokyčiams, bet dažniausiai pas visus atsiranda gyvenimiškų priežasčių, dėl kurių pirmas realus žingsnis, deja, taip ir lieka nepadarytas.

Ką Jums davė VMU perkvalifikavimo programa?

Davė daugiau, nei tikėjausi. Kaip jau minėjau, patekau į programą staiga – vaizdžiai tariant, vieną dieną dar vertėjavau žmogaus teisių konferencijoje, kitą dieną jau lankiausi universitete, kur mus pasitiko tuometinis dekanas ir urėdijos atstovas. Buvome pirmieji, patekę į šią, vadinkime, pilotinę programą. Suprantu, kad niekas nežinojo, ko tikėtis iš mūsų grupelės, sudarytos iš įvairiausių profesijų žmonių su labai skirtinga patirtimi. Programa buvo iš tiesų intensyvi, bet be galo įdomi. Esu labai dėkinga visiems dėstytojams, kurie visos programos metu nenuilstamai dalijosi su mumis esminėmis žiniomis, reikalingomis darbe, vežiojo po miškus ir pasakojo apie savo patirtį. Jau tuo metu supratau, kad „neapsišoviau“, pasirinkdama miškininkystę.

Tęsiate mokslus toliau – kas jus „užkabino“?

Nusprendžiau tęsti mokslus, nes miškininkystė man pasirodė labai įdomus, gilus, apimantis įvairiausias sritis – nuo ekologijos iki geografinių informacinių sistemų ir matematinės statistikos – dalykas. Nors gyvename miškingoje šalyje, nuolatos lankomės ir naudojamės mišku, dažniausiai apie jį iš tiesų nedaug tesuprantame. Viešojoje erdvėje dažnai girdžiu įvairių minčių apie tai, kas vyksta su miškais, vyrauja prieštaringos nuomonės, todėl atsirado noras pačiai kiek galima daugiau sužinoti apie tai, įsigilinti ir suprasti.

Kuo darbas girininkijoje jus labiausiai nustebino?

Nustebino mano kolegų atsidavimas miškams, savo profesijai, pagarba aplinkai ir gamtai. Taip pat nustebino kolegų ūkiškumas, taupumas, gebėjimas pasirūpinti savimi ir kitais, filosofinis požiūris į vykstančius procesus. Džiaugiuosi, kad parodė pasitikėjimą, šiltai priimdami mane į savo gretas ir nenuilstamai pažindindami su visais profesiniais niuansais. Taip pat tapau mentore – važinėju po mokyklas, kur turiu garbės pristatyti savo profesiją naujosioms kartoms. Džiugina moksleivių domėjimasis mus supančia gamta ir mūsų profesija. Kaip parodė patirtis „Litexpo“ karjeros ir studijų mugėje, miškininkystės profesija tikrai domimasi, o apie ją pasakoti niekada neatsibosta.

Ar ankstesnė profesinė patirtis šiandien padeda dirbant miške?

Be abejo, ankstesnė profesinė patirtis padeda dirbant miške. Tai įgūdžiai, susiję su komandiniu darbu, fiziniu aktyvumu ir gebėjimu komunikuoti. Svarbus ir noras niekada nesėdėti sudėjus rankų, smalsumas, o svarbiausia – pasitikėjimas savimi ir kolegomis.

Žvelgiant atgal, ar galima sakyti, kad šiame etape randate tai, ko ieškojote?

Taip. Ši profesija man suteikė ne tik naujos patirties, bet ir vidinį pasitenkinimą, prasmės jausmą bei motyvaciją tobulėti toliau. Jaučiu, kad esu savo vietoje – ten, kur galiu realizuoti save, pritaikyti savo stiprybes ir kurti vertę kitiems.

Pabaigai – ką pasakytumėte žmogui, kuris jaučia, kad jo darbas „geras“, bet nebe jo?

Dažnai toks jausmas yra ženklas, kad augi, keitiesi ir esi pasiruošęs naujam etapui. Pokyčių bijoti natūralu, tačiau dar baisiau gali būti likti ten, kur nebejauti prasmės. Drąsa nereiškia, kad nebijai, drąsa – tai pirmas žingsnis, nepaisant tos vidinės status quo praradimo baimės. Kartais užtenka mažų žingsnelių – pasidomėti, pasikalbėti su žmonėmis iš kitos srities, pradėti mokytis ar išbandyti save naujose veiklose. Pasitikėk savimi ir leisk sau ieškoti to, kas iš tiesų artima širdžiai. Nes kai darbas yra „prie širdies“, atsiranda ne tik rezultatai, bet ir malonumas juos kuriant.

Blizgančios scenos, aplodismentai ir pilnos salės – būtent taip daugeliui atrodo atlikėjų gyvenimas. Tačiau realybė, pasak dainininko Igorio Jarmolenkos, yra gerokai tamsesnė, nei galima įsivaizduoti. Pristatydamas naują kūrinį „Mano likimas“, romantiškiausias Lietuvos dainininkas pirmą kartą taip atvirai prabilo apie tai, kas iš tiesų vyksta už scenos uždangų.

„Žmonės mato tik rezultatą – šypsenas, emociją, energiją, aplodismentus. Bet niekas nemato, kokia kaina tai ateina. Yra buvę, kad į sceną lipau su 39 laipsnių temperatūra. Yra buvę, kad reikėjo slėpti labai asmeniškus išgyvenimus. Net ir tokius, apie kuriuos paprastai nekalbama garsiai“, – sako I. Jarmolenka.

Pasak jo, scena netoleruoja silpnumo. Nesvarbu, kas vyksta gyvenime – privalai išeiti ir atiduoti viską. „Publika nusipirko bilietą – ji tikisi emocijos. Ir tu neturi teisės jos nuvilti. Kartais tai reiškia, kad turi pamiršti save. Pamiršti skausmą, nuovargį, netektis. Ir šypsotis“, – atvirauja atlikėjas.

Scena – ne tik šlovė, bet ir spaudimas

Tokias patirtis yra išgyvenę ir pasaulinio lygio atlikėjai. Freddie Mercury yra sakęs, kad kuo didesnė scena, tuo didesnė tuštuma po jos. Elton John yra kalbėjęs apie vienatvę, kuri ateina kartu su šlove, o Amy Winehouse ne kartą pabrėžė – žmonės mato tik sėkmę, bet nemato kainos.

Igorio Jarmolenkos teigimu, Lietuvoje apie tai vis dar kalbama per mažai. „Yra susiformavęs mitas, kad atlikėjai gyvena lengvai. Bet realybėje tai yra nuolatinis spaudimas – būti formoje, būti stipriu, būti reikalingu. Ir dažnai – bet kokia kaina.“

Daina, kuri gimė iš realybės

Naujoji daina „Mano likimas“ – tai ne apie romantiką ar scenos grožį. Tai apie pasirinkimą gyventi taip, kad muzika tampa ne tik aistra, bet ir našta. Kūrinio autorius Mindaugas Lapinskis sako, kad ši daina yra apie ribą, kurią peržengia daugelis artistų: „Artistai dažnai sudega, nes atiduoda save be likučio. Bet jie tai renkasi. Tai jų gyvenimo kelias. Dainoje atsiskleidžia kontrastas tarp to, ką mato publika, ir to, ką išgyvena pats atlikėjas – tarp euforijos scenoje ir tylos užkulisiuose”.

„Kartais niekas net nesupranta, kas vyksta tavo viduje“

Igoris neslepia – sunkiausia yra ne fizinis nuovargis, o emocinė našta. „Yra momentų, kai viduje vyksta visiškai kitas gyvenimas nei tas, kurį rodai scenoje. Bet žiūrovai to nemato. Ir gal net neturi matyti. Bet tai nereiškia, kad to nėra.“ Pasak jo, būtent tokios patirtys ir įkvėpė dainą „Mano likimas“.

„Tai daina apie visus, kurie kažkada atidavė save dėl savo pašaukimo. Ne tik apie atlikėjus. Apie žmones, kurie renkasi sunkesnį kelią. “Mano likimas“ – tai ne tik dar viena premjera. Tai priminimas, kad už kiekvieno pasirodymo slypi ne tik talentas, bet ir žmogus, kuris kartais moka gerokai didesnę kainą, nei mato publika”, – sako Igoris Jarmolenka.

Nauja daina „Mano likimas”  https://youtu.be/FKeYSR33x6A

Apie būsimus prezidentų ir karališkųjų šeimų vizitus Lietuvoje Jolanta Šlapelienė dažnai sužino viena pirmųjų. Būtent jos komandai patikima pasirūpinti oficialių susitikimų ir valstybinių pokylių vaišėmis. Tačiau pati Jolanta šypsosi prisiminusi, kad jaunystėje apie tokį kelią nė negalvojo.

„Svajojau apie mokslininkės karjerą ir genetinės inžinerijos atradimus. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad atsidursiu virtuvėje. Vis dėlto chemijos žinios labai praverčia kuriant naujus skonius – žinau, kas gerai dera tarpusavyje, o ko geriau nemaišyti“, – pasakoja J.  Šlapelienė, kartu su vyru 17 metų valdanti išvažiuojamojo maitinimo verslą „Skonio slėnis“.

Karjeros kryptį pakeitė meilė

Studijuodama Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, J. Šlapelienė mokėsi pas vieną žymiausių Lietuvos biochemikų – profesorių Benediktą Juodką. Tuo metu biochemija Lietuvoje dar tik pradėjo formuotis, o kursas buvo itin nedidelis – vos aštuoni studentai.

„Buvo sakoma, kad chemiją studijuoti sunkiau nei mediciną. Man tai sekėsi ir buvo labai įdomu“, – prisimena Jolanta. Tačiau gyvenimas netrukus pakoregavo planus: vos baigusi studijas ji sukūrė šeimą, vienas po kito gimė du sūnūs. „Kol trejus metus buvau motinystės atostogose, biochemija padarė milžinišką šuolį  į priekį. Tam, kad grįžčiau, man būtų tekę mokytis iš naujo“, – sako ji.

Tuomet Jolanta apie sugrįžimą į universitetą nebesvarstė. Viską pakeitė vyro pasiūlymas Sapiegų parke įkurti kavinę. Taip prieš daugiau nei tris dešimtmečius gimė pirmasis bendras šeimos verslas – kavinė „Už vartų“.

„Tuo metu mums, jaunai šeimai, atrodė, kad maitinimo verslas yra gana paprastas ir labai pelningas. Tačiau tik pradėję dirbti supratome, kiek daug jame rizikos ir neapibrėžtumo – investicijos gali taip ir neatsipirkti. Todėl visada šypsausi, kai iš jaunų žmonių išgirstu, kad tai lengvas būdas greitai užsidirbti“, – sako Jolanta.

Kai vienos durys užsivėrė

Kavinė „Už vartų“, įsikūrusi netoli Sapiegų ligoninės Antakalnyje, veikė trejus metus. Tačiau vieną naktį viskas netikėtai baigėsi – įsilaužę vagys išnešė praktiškai viską.

„Iki šiol atsimenu tą rytą, kai atėję radome tuščias patalpas. Buvo išnešti baldai, įranga, net maistas – iki paskutinio kiaušinio. Tą akimirką jaučiausi visiškai sužlugdyta ir supratau, kad nebenoriu vėl visko pradėti nuo nulio“, – prisimena Jolanta.

Po šios skaudžios patirties šeimos verslas buvo uždarytas, o Jolanta pasirinko samdomą darbą. Netrukus ji pradėjo dirbti Vilniaus vaikų ir jaunimo centre, kur vadovavo nedideliam viešbučiui, hosteliui ir kavinei.

Net ir dirbdama vadovaujamą darbą Jolanta daug laiko praleisdavo virtuvėje, kartu su konditeriais ir virėjais ieškodama naujų skonių.

„Kūryba man būtina kaip oras – galiu valandų valandas praleisti virtuvėje. Kad kąsnis burnoje tikrai „suskambėtų“, reikia nemažai žinių. Ne kartą esu girdėjusi, kad žmonės, mėgstantys gastronomines patirtis, į restoranus net atsineša vaistų nuo skrandžio skausmo – nes tai, kas skanu, dar nereiškia, kad tiks mūsų organizmui. Kad to nebūtų, kuriant derinius man labai praverčia chemikės išsilavinimas“, – sako ji.

Būtent tuo laikotarpiu kilo idėja kurti kitokius vieno kąsnio užkandžius, kurie netrukus tapo žinomi visame Vilniuje. Vienu pirmųjų bestselerių tapo tartaletė su ožkų pieno sūriu ir avietėmis. Užkandžius pradėjo užsisakinėti įvairių švenčių organizatoriai, o žinia apie juos sklido iš lūpų į lūpas. Šis netikėtas populiarumas paskatino Jolantą vėl pagalvoti apie nuosavą verslą.

Nuo mažų užkandžių iki didžiųjų renginių

Vieno kąsnio užkandžiai, sukurti po ilgų ieškojimų virtuvėje, pamažu atvėrė duris į didžiausius šalies renginius – ir į pokylius, kuriuose prie stalo sėda prezidentai bei karališkųjų šeimų nariai. Danijos karališkoji šeima, Čekijos ir Austrijos prezidentai – tik dalis aukšto rango svečių, kurių vizitams vaišes kūrė J. Šlapelienės komanda.

„Kiekvieną kartą meniu kuriame iš naujo – atsižvelgiame į renginio idėją, svečių skonį, pageidavimus ar net alergijas. Pamenu vieną renginį, kuriame dalyvavo beveik visos Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždės. Tada pasiūlėme austres ir šukutes – prieš dešimtmetį tokių dalykų renginiuose dar nebūdavo. Socialiniai tinklai tąkart tiesiog sprogo nuo mūsų vaišių nuotraukų“, – prisimena „Skonio slėnio“ kūrybos vadovė.

Pasak Jolantos, šiame versle yra ir kita pusė – vos tik atrandi naują skonių derinį, jis netrukus atsiranda ir kitų maitintojų meniu.

„Kopijavimo kultūra pas mus gana gaji, todėl norint būti išskirtiniam receptus ir net pateikimą tenka nuolat kurti iš naujo“, – sako ji.

Įkvėpimo semiasi kelionėse

Bent kartą per tris mėnesius J. Šlapelienė leidžiasi į gastronomines keliones – aplanko garsiausius restoranus ir ieško naujų skonių idėjų. Ilgą laiką kryptį jai diktavo „Michelin“ žvaigždutės, tačiau šiandien ji renkasi visai kitokias vietas – tokias, kurios gyvuoja dešimtmečius ir į kurias žmonės keliauja iš viso pasaulio.

„Tokiose vietose bandau suprasti, kur slypi jų ilgaamžiškumo paslaptis – kodėl žmonės čia grįžta jau keliasdešimt metų“, – sako ji.

Viena mėgstamiausių jos krypčių – Ispanijos šiaurėje esantis San Sebastianas ir aplinkiniai Baskų regiono miesteliai, laikomi viena svarbiausių gastronomijos vietų pasaulyje. Atėjęs į legendinį restoraną „Casa Julián“, kuris veikia jau daugiau nei septynis dešimtmečius, anot moters, jautiesi tarsi sugrįžęs į praeitį.

„Žmonės iš viso pasaulio čia plūsta paragauti ypatingo brandintos jautienos mėsos kepsnio, pasižyminčio intensyviu skoniu. Viskas kepama ant atviros ugnies, naudojant tik druską – jokių sudėtingų marinatų ar padažų“, – pasakoja Jolanta.

Tačiau labiausiai ją žavi kitas tame pačiame regione, kalnuose, įsikūręs restoranas – „Asador Etxebarri“. Norint į jį patekti, savo eilės tenka laukti apie pusmetį. Čia beveik visi patiekalai ruošiami ant ugnies, kiekvienam produktui parenkant skirtingą medieną ir temperatūrą.

„Man labai artima filosofija – neperkrauti patiekalo nereikalingais ingredientais. Jei tai krevetė, lėkštėje matai krevetę. Jei tai žuvis – matai žuvį, o ne jos interpretaciją. Tokios pačios krypties laikomės ir savo virtuvėje“, – pasakoja J. Šlapelienė.

Jolanta sako, kad svarbiausia jos pasirinktoje veikloje liko tas pats smalsumas, kuris kadaise ją atvedė į chemijos studijas. Šiandien jis atsiskleidžia kuriant naujus skonius.

Gimimo diena su prasme: Asta Muralytė gimtadienį skyrė mamų palaikymo iniciatyvai. 

Anksčiau žinoma mados ir grožio pasaulio atstovė, laimėjusi ne vieną grožio konkurso karūną, o šiuo metu sveikatingumo ir ilgaamžiškumo (angl. longevity) entuziastė bei praktikė Asta Muralytė savo 51-ąjį gimtadienį šiemet nusprendė paminėti ne tik kaip asmeninę šventę, bet ir kaip progą skleisti žinutę apie tai, kas jai gyvenime tapo svarbiausia – holistinį požiūrį į žmogų, sąmoningumą, subalansuotą mitybą, poilsį, sveikatinimąsi, ir apie patirtį, kurią pati išgyveno – mamų, auginančių mažamečius vaikus, savijautą.

Anksčiau dirbusi modeliu ir kūrusi kultiniu tapusį mados terapijos butiką, kuriame mada buvo suvokiama ne tik kaip stilius, bet ir kaip žmogaus savijautos bei vidinės būsenos išraiška, šiuo metu A. Muralytė pasinėrė į ilgaamžiškumo studijas ir tyrinėjimą bei darbą su pažangiomis organizmo atsistatymo technologijomis. Gilintis į šią sritį ją paskatino asmeninė patirtis – kova su sekinančia autoimunine liga.

Gimtadienio šventei A. Muralytė sąmoningai pasirinko restoraną „Apvalaus stalo klubas“, įsikūrusį Trakuose ant Galvės ežero kranto su įspūdingu vaizdu į Trakų pilį. Ši vieta išsiskiria ne tik aukštos kokybės gastronomija, bet ir savita filosofija – čia maistas suvokiamas kaip patirtis, estetika ir kartu rūpestis žmogaus sveikata.

Restorano įkūrėja – gydytoja ir gastronomijos patirčių kūrėja Rasa Šnaiderienė – Lietuvoje žinoma kaip viena iš ilgaamžiškumo mitybos idėjos skleidėjų. Jos kuriama gastronomija remiasi pagrindiniu principu, jog maistas turi būti ne tik skanus, bet ir vertingas žmogaus organizmui. „Apvalaus stalo klube“ rengiamos longevity degustacinės vakarienės – kulinarinė patirtis, kurioje svarbus ne tik skonis, bet ir biologinė maisto vertė bei estetika. Restorano filosofija labai artima ir Astai Muralytei.

Žinoma moteris neslepia, kad jos požiūrį į gyvenimo būdą suformavo ir asmeninė sveikatos patirtis – sekinanti autoimuninė liga. Būtent  mitybos, judėjimo, miego ir emocinės pusiausvyros disciplina padėjo jai šią ligą įveikti.

„Aš pati patyriau, kokią galią turi sveikas maistas. Kaip jis gali sugrąžinti gyvenimo džiaugsmą, energiją ir padėti įveikti bet kokią ligą, – sako Asta. – Todėl džiaugiuosi atradusi restoraną, kurio filosofija sutampa su mano įsitikinimais. „Apvalaus stalo klubas“ – tai vieta, kur susitinka Rasos Šnaiderienės ir Astos Muralytės požiūriai į maistą.“

Svečiams įteikė išskirtinę dovaną

Kadangi būtent mitybos, judėjimo, miego ir emocinės pusiausvyros disciplina padėjo A. Muralytei susigrąžinti energiją bei gyvenimo kokybę ir ši patirtis tapo pagrindu jos dabartinei veiklai, todėl ir savo gimtadienio vakarą ji pasirinko longevity degustacinę vakarienę, kad šią patirtį galėtų padovanoti ir savo artimiems žmonėms. Vakaro metu Asta stebino svečius ne tik įspūdinga išvaizda, įkvepiančiais prisiminimais ir smagiais pokštais, bet ir simboline dovana – kiekvienam dovanojo 51 euro vertės dovanų čekį, skirtą terapijoms „OXY klinikoje“. Ši suma pasirinkta neatsitiktinai – ji simbolizuoja jos gimimo metų skaičių.

Prie kiekvieno čekio buvo pririštas rožinis šilko kaspinėlis, simbolizuojantis moterų palaikymą ir bendrystę.

Išskirtinė žinutė mamos

Taip pat vakaro metu buvo pristatyta ir nauja A. Muralytės iniciatyva – dėmesys mamoms, auginančioms mažamečius vaikus. Tituluota gražuolė prisiminė savo asmeninę patirtį ir pasidalijo labai asmenišku, iki šiol prieš akis jai iškylančiu prisiminimu – kai pati viena augino dukrą Antuanetę. „Viena ranka tempiu vežimėlį, kita – nešu mažą dukrą, dar laikau pirkinių krepšius. Ir tuo metu mane pastumia moteris ir užlenda į eilę prieš mane. Pamenu, paklausiau vienos pažįstamos pribuvėjos, kuri buvo pasitikusi daugybę vaikų šiame pasaulyje, kodėl taip nutinka. Ir ji man atsakė: „Moterys tiesiog pamiršta, kaip joms pačioms buvo sunku auginti vaikus. O kartais netgi piktdžiugiškai galvoja: jei aš iškentėjau, iškęsi ir tu.“

Tačiau A. Muralytė įsitikinusi, kad taip neturėtų būti. „Mums labai reikia ne tik išsilavinusios visuomenės, bet ir emociškai brandžios visuomenės, kurioje moterys nepamirštų, kaip joms buvo sunku, ir todėl pasilenktų padėti kitai. Būtent todėl nusprendžiau pradėti iniciatyvą, kuri atkreiptų dėmesį į mamų perdegimo riziką ir paskatintų jas pasirūpinti savimi. O vienas iš būdų, kurį tikrai galiu rekomenduoti, nes pati esu išbandžiusi, tai – hiperbarinė deguonies terapija, padedanti organizmui greičiau atsistatyti, sumažinti nuovargį ir atkurti energiją.“

A. Muralytės iniciatyva – visoms mamos, auginančioms mažamečius vaikus, „OXY klinikoje“ taikoma 20 proc. nuolaida terapijoms, kad kuo daugiau resursų liktų svarbiausiam gyvenimo darbui – vaikams auginti. „Kartais mamai reikia ne dar vieno patarimo, o tiesiog galimybės sustoti, giliai įkvėpti ir leisti kūnui atsistatyti“, – sako žinoma moteris. Pasak Astos, rūpintis savimi mamoms nėra prabanga, tai – būtinybė ir atsakomybė.

„Nuo pat karo Ukrainoje pradžios supratau, kad labai svarbu prabilti ir padėti žmonėms suvokti, kas vyksta. Tada pajutau, jog noriu būti vienas iš tų, kurie pradeda šį pokalbį ir žengia sprendimo link“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) studentas Rustam Seyidov.

Dar vaikystėje jis pajuto, jog rašymas – puikus būdas išreikšti mintis ir įprasminti patirtį. „Žinau, kad dešimtmečio gyvenime nevyksta labai daug, bet įvairiausios mintys man kildavo nuolatos, todėl ėmiau jas užrašinėti savo dienoraštyje“, – pasakoja Rustam.

Pirmieji įspūdžiai Lietuvoje – lyg iš filmo

Laikui bėgant įprotis viską aprašinėti išaugo į aiškų profesinį siekį – darbą žiniasklaidoje. Devyniolikmetis Ukrainoje gimęs studentas jau antrus metus gyvena Lietuvoje, mokosi KTU Naujųjų medijų kalbos studijų programoje ir siekia savo tikslo.

Pirmieji mėnesiai Lietuvoje Rustam atmintyje – iki šiol ryškūs. Jį nustebino Kauno žaluma, universiteto miestelio mastas ir ramus miesto ritmas. „Tuo metu visa tai, kas šiandien sudaro mano kasdienybę, atrodė lyg iš filmo“, – prisimena jis.

Greitai Rustam įprastu dalyku tapo ir gyvenimas bendrabutyje, kuriame labiausiai džiugina žmonių įvairovė. „Ryte gali pusryčiauti su žmogumi iš savo gimtojo miesto, o vakare eiti pasivaikščioti su kuo nors, atvykusiu iš už Atlanto“, – pasakoja KTU studentas.

Ukrainiečiui, vaikystę praleidusiam Azerbaidžane, Lietuvoje prisitaikyti nebuvo sudėtinga: „Lietuviai labai panašūs į mano aplinkos žmones, vienintelis skirtumas, kurį pastebiu – tai jų ramus būdas ir santūrumas“.

Rustam teigimu, vienas didžiausių gyvenimo Lietuvoje privalumų – saugumo jausmas. „Čia praktiškai nejaučiu nuolatinio nerimo, kad kas nors apiplėš ar, kad gali nutikti kas blogo – šiais laikais toks saugumo jausmas gana retas. Kartą universiteto valgykloje pamiršau kuprinę su nešiojamuoju kompiuteriu, grįžau po valandos, o ji vis dar buvo ten pat“, – prisimena jis.

Nori išnaudoti prasmingoms istorijoms pasakoti

Savo ateitį jau suplanavęs Rustam teigia, kad iš visų žurnalistinio darbo aspektų, rašymas jam atrodo įdomiausia veikla. „Norėčiau, kad darbe galėčiau daryti tai, ką mėgstu labiausiai. Televizija, radijas ar vaizdo įrašų kūrimas manęs netraukia. Tiesa, mėgstu fotografuoti, todėl ateityje norėčiau išbandyti dar nebent fotožurnalistiką“, – sako jis.

Kad galėtų dar labiau plėtoti savo įgūdžius, Rustam prisijungė prie KTU GIFTed talentų ugdymo programos. „Talentų akademijoje atsiveria daug galimybių: galima gauti stipendiją, lankyti papildomas paskaitas ir specialius renginius, susipažinti su naujais žmonėmis ar tiesiog aktyviai įsitraukti į universiteto veiklą. Svarbiausia rasti asmeninę priežastį, dėl kurios norėtųsi stengtis“, – teigia Rustam ir siūlo kiekvienam dvejojančiam tiesiog pabandyti. Jo nuomone, dalyvavimas suteikia ne tik naujų žinių ir patirčių, bet ir padeda geriau pažinti save, kas Rustam atrodo vertingiausia.

Lingvistiką studijuojantis vaikinas domisi kalba ir tuo, kaip ji padeda žmonėms komunikuoti ir suprasti vieniems kitus. Pasak jo, įdomiausia tai, jog kalba nuolatos kinta. „Kalba man primena mišką – vieni dalykai išnyksta, kiti atsiranda. Pakanka pažvelgti, kokia ji buvo prieš 50 metų, ir pagalvoti, kokia bus dar po tiek“, – sako jis.

Naujosios medijos, jo manymu, tik pagreitina pokyčius, bet žalos kalbai nedaro: socialiniai tinklai tampa natūralaus vystymosi dalimi, o komunikacija juose – greitesnė ir artimesnė realybei. Būtent šioje kintančioje erdvėje Rustam mato savo vietą – pasakodamas istorijas, kurios padeda geriau suprasti pasaulį ir žmones.

Vizionierė, lektorė, „WoW University“ įkūrėja Inga Jablonskė artėjant gražiausioms metų šventėms kviečia savivaldybes, vidutinius ir mažus verslus bei visuomenines organizacijas jungtis prie iniciatyvos „1000 moterų projektas“ ir kurti realų pokytį visuomenėje. Šviesos žiburiu vadinama moteris sako, kad kur kas svarbesnis vienišai mamai yra moralinis palaikymas ir mentorystė nei vienkartinis finansinis rėmimas. „Tikiu, kad tokia mentorystė, kurią siūlome mes, gali sukurti realų pokytį visuomenėje, nes tai – mentorystė iš širdies į širdį: moterims esame kaip petys, į kurį gali drąsiai atsiremti. Todėl tikiu, kad jau greitai matysime realius pokyčius ir išgirsime ne vieną sėkmės istoriją.“

Iniciatyvos „1000 moterų projektas“ idėja gimė pavasarį, tačiau jis jau sėkmingai įgavo pagreitį ir sulaukė didžiulio palaikymo tiek žmonių, kurie tapo mentoriais-savanoriais, tiek verslų, savivaldybių. Kaip Jums tai pavyko?

„1000 moterų projekto“ iniciatyva skirta vienišoms mamoms, kurias norime sustiprinti profesiniais bei asmeniniais įgūdžiais ir iš esmės pakeisti jų požiūrį į gyvenimą. Mūsų tikslas – duoti šioms moterims meškerę, o ne žuvį. Ką tai reiškia? Mes siekiame iš esmės pakeisti jų požiūrį į gyvenimą ir padėti įgyti trūkstamų kompetencijų, motyvuoti, įkvėpti. Labai svarbu, kad prie šios iniciatyvos prisidėtų ne tik savivaldybės, visuomeninės organizacijos, bet ir verslai – tiek maži, tiek vidutiniai. Nes pokytį mes galime sukurti tik visi kartu. Net ir nedidelė parama, palaikymas gali turėti įtakos tiek šiam projektui, tiek to regiono moterims, žmonės ir bendram augimui. Kviečiu ir raginu prieš didžiąsias šventes ištiesti pagalbos ranką ir ne kažkam, o savo rajono, savo regiono vienišai mamai ar net kelioms mamoms iš esmės pakeisti gyvenimą. Dar noriu atkreipti dėmesį, kad pakeitę vienos ar kelių moterų gyvenimus, prisidėsite ir prie jų visos aplinkos – vaikų, artimųjų, kaimynų – pokyčių. Laimingas žmogus spinduliuoja visai kitą energiją – kuria gražią, malonią aplinką. Juk ne veltui sakoma, kad 1000 mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Labai džiaugiuosi, kad nemokamos ir intensyvios mokymosi bei mentorystės programos idėja gimė pavasarį, o pats projektas startavo rugsėjo pabaigoje, tačiau prie jos prisijungė ir realios pagalbos paprašė daugiau nei 500 vienišų mamų. Mūsų tikslas – kad atrinkti ir apmokyti mentoriai padėtų joms pamatyti ir pasinaudoti gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Siekiame, kad moterys įgytų emocinio atsparumo, finansinio raštingumo, įvairių profesinių kompetencijų ir jaustųsi stiprios grįžti į darbo rinką ar siektų pačios užsidirbti daugiau. Tik būdamos emociškai ir finansiškai stiprios jos galės tinkamai rūpintis savo šeima, rodys gerą pavyzdį savo vaikams. Džiaugiuosi ir esu be galo dėkinga, kad privatūs asmenys, verslai bei savivaldybės prisideda ne tik finansiškai, bet ir skirdami savo laiką bei žinias – šiuo metu jau turime daugiau nei 500 mentorių savanorių. Tikiu, kad kitais metais jų turėsime dar daugiau. Matome, kad poreikis yra didžiulis: Lietuvoje gyvena daugiau nei 40 000 vienišų mamų. Beveik 60 proc. jų, jei negautų papildomos pagalbos iš valstybės, skurstų. Daugeliui trūksta ne tik finansinių galimybių, bet ir pasitikėjimo bei paramos, kad galėtų atsitiesti, įsilieti į darbo rinką.

Inga, kodėl toks reikšmingas ir svarbus žmogui yra moralinis ir emocinis palaikymas?

Nuo pat „WoW University“ pradžios mentorystė viena ar kita forma yra integruota visose programose, nesvarbu, ar tai būtų vadovų mokymai, ar grupinis paauglių merginų projektas „Future Heroes“. Mentorystė suteikia labai daug. Galima sakyti, kad tai prilygsta žmogaus paėmimui už rankos ir pavedimui vienu ar net keliais žingsniais į priekį. Įsivaizduokite, kaip jaučiatės vaikščiodami naujame mieste savarankiškai, vadovaudamiesi tik žemėlapiu, ir vaikščiodami kartu su patyrusiu bei profesionaliu gidu arba tame mieste gyvenančiu draugu – visai kitomis spalvomis viską pamatote. Taip ir mokymuose – kai už rankos veda žmogus, kuris jau praėjo visus šiuos žingsnius, viskas atsiveria daug lengviau ir paprasčiau.

Inga, Jūs ne kartą minėjote, kad mentorystė – tai abipusis laimėjimas. Kaip tai keičia ir augina patį mentorių?

Pradėję „1000 moterų projektą“ ir patys paaugome, pamatėme realią situaciją ir pagrindinius iššūkius, su kuriais susiduria mentoriai. Juolab kad šio projekto mentorystė yra kitokia – pamatėme, kad ir mentoriams yra ko mokytis, suprasti ir suvokti, kas yra ta tikroji mentorystė, žinoti pagrindinius savo misijos žingsnius. Reikia suprasti, kad dalyvių situacijos gali būti labai skirtingos ir sudėtingos, todėl vien profesinių žinių nepakanka, reikia ir empatijos, nuoširdumo, atsidavimo. Kitaip tariant, šio projekto metu vyksta mentorystė iš širdies į širdį: moterims esame kaip petys, į kurį gali drąsiai atsiremti. Būtent todėl šiame projekte labai svarbi empatija ir kiti minkštieji įgūdžiai. Daugelis mentorių pasakoja, kad juos ši patirtis praturtina ir augina, jie iki ašarų dėkingi už galimybę išeiti iš savo socialinio burbulo ir pamatyti, kaip iš tiesų gali gyventi kiti žmonės.  Šiame projekte mentorystė yra paremta bendryste – vienas žmogus mokosi dalintis ir padėti, kitas – įgyja reikiamų žinių ar patirties. Čia mentorystė – tai nuoširdi emocinė pagalba bei karjeros kelio žibintas: žmogus tarsi ištraukiamas iš tamsios nevilties ir jam atveriama, kiek gyvenime yra daug šviesos ir galimybių, reikia tik noro ir atkaklumo jų siekti. Vienas mentorius šį mūsų projektą labai gražiai pavadino – „šviesos mentoryste“. Tačiau tenka pripažinti, kad tai nėra lengvas projektas. Tai pirmas toks projektas Lietuvoje ir jau dabar galiu pasakyti, kad visi po šios kelionės būsime stipresni, empatiškesni ir gebantys atverti šviesą, padėti pasimetusiam iš naujo patikėti gyvenimu. Tikiu, kad tikrai matysime realius pokyčius ir išgirsime ne vieną sėkmės istoriją.

Inga, daugelis „WoW University“ šiandien jau vadina socialiniu reiškiniu. Kur slypi Jūsų sėkmės istorijos paslaptis?

Iš tiesų vis dažniau girdžiu aplinkinius sakant, kad universitetas išaugo į socialinį reiškinį ar visuomeninį judėjimą (šypsosi). Manau, kiekviena sėkminga istorija prasideda nuo vidinio impulso: turi degti tuo, ką darai, turėti viduje klausimą ar problemą (asmeninę ar visuomeninę), kurios sprendimą žūtbūt sieki atrasti. Viskas prasidėjo nuo poreikio ir noro suburti aplink save žmones, kurie būtų tų pačių vertybių – palaikantys, norintys augti ir matyti gyvenime galimybes, o ne problemas. Nedidelė bendruomenė išaugo į „WoW University“ – palaikančią erdvę, skirtą ieškoti būdų, kaip greičiau įgauti kompetencijas bei įgūdžius, kad galėtume ne tik šiandien, bet ir rytoj gyventi kokybišką gyvenimą. Tikiu, kad asmeninės idėjos gali išaugti į judėjimą tik tada, kai veikiame kartu: kuo daugiau žmonių jungiasi, tuo stipresni esame kurti unikalius, tvarius, ilgalaikius projektus. Taip pat tikiu, kad neįmanoma tokio dalyko sukurti dirbtinai. Per šešerius metus „WoW University“ mokėsi daugiau nei 11 tūkst. žmonių, daugiausia – moterų. Tai ne šiaip skaičiai, bet realūs žmonės, realios moterys su tikrais savo gyvenimo pokyčiais. Jos įgavo naują kvėpavimą, jėgą, pamatė, kad jų gyvenimas dar nėra pasibaigęs, kad jame yra įvairių galimybių ir pradėjo bandyti jomis naudotis – taip gimsta realūs pokyčiai, kurie užtikrina kokybišką gyvenimą ne tik pačioms moterims, bet ir jų šeimoms. Dar gražiau, kai sustiprėjusios, įgijusios įgūdžių ir sulaukusios tam tikros sėkmės tokių projektų dalyvės pradeda įgyvendinti panašius socialinius projektus savo bendruomenėse, – sniego gniūžtės principas, kuriuo negaliu atsidžiaugti. Tas buvimas kartu, buvimas vieniems dėl kitų yra didžioji stiprybė.

Ar būdama vizionierė nuo pat veiklos pradžios numatėte, kaip augs ir plėsis Jūsų idėjos ir sumanymai?

Aš manau, kad nereikia įsikibus laikytis ilgalaikio, didelio masto plano, nes per dideli lūkesčiai ir milžiniškos atsakomybės, baimė gali net trukdyti pradėti įgyvendinti idėjas, kad ir kokios gražios jos būtų. Todėl žiūrėjau paprastai – turiu žengti pirmą žingsnį, paskui žengti antrą, trečią… Leidau idėjai būti gyvai ir judėjau kartu su jos augimu. Prieš šešerius metus tikrai neįsivaizdavau, kad mes būsime ten, kur dabar esame. Kita vertus, visuomet viduje turėjau tam tikrą misiją, tikėjau, kad Lietuvoje gali būti bendruomenė, kurioje moterys (ir ne tik) gautų palaikymą, mentorystę ir galėtų augti. Nors konkrečių planų numačiusi nebuvau, visuomet jaučiau tą idėjos užtaisą, kuris vedė į priekį, bet neribojo. Manau, kiekvienai idėjai svarbu leisti būti gyvai, keistis pagal situaciją. Mums teko pergyventi ir karo pradžią, ir pandemiją, ir įvairius ekonominius, socialinius, politinius iššūkius, todėl neįmanoma būti statiškam – tai, kas reikalinga šiandien, rytoj gali netekti prasmės. Turi nuolat keistis ir augti drauge su savo idėja ir misija, bet visuomet išlaikyti vertybinį pagrindą.

Ar pati turėjote, o gal tebeturite mentorių?

Visada turiu mentorių, nes tikiu, kad mentorystė yra didžiausias stebuklas einant karjeros ar asmeniniu keliu į priekį. Jau daugiau nei dešimt turiu keletą sąmoningumo mokytojų, su kuriais keliauju, kad ir kokius pokyčius išgyvenčiau, kad ir kokius projektus kurčiau. Dvasinis augimas ir nuolatinis sąmoningumo palaikymas man be galo svarbūs ir lydi mane visą laiką. Kai iškyla tam tikrų klausimų, trūksta platesnio požiūrio, naujos perspektyvos, visada susimąstau, kas šią temą išmano geriau, nes tikiu, kad greičiausiai mokomės iš kitų žmonių. Susirandu tokį žmogų ir drąsiai paprašau, kad skirtų man laiko. Reikia nebijoti klausti, rašyti, skambinti ir taip ieškoti atsakymų. Šiandien jau nebemadinga apsimetinėti, kad viską žinai ir visai ne gėda prisipažinti, kad tam tikru klausimu tau reikia pasitarti su ekspertu ar mentoriumi. Pasaulis keičiasi ir šiandien jau nereikia būti protingiausiam, šauniausiam ir viską geriausiai žinančiam. Aš labai džiaugiuosi, kad dabar ant bangos žmonės, kurie nebijo klausti, augti, suklupti ir keltis, pasimokyti iš situacijos ir ateityje ją spręsti kitaip. Gyvename smalsumo epochoje, todėl labai linkėčiau išdrįsti prašyti pagalbos. Klausti ir mokytis naudinga visiems, net jei jau esi kažkam mentorius. Po „1000 moterų projekto“ kiekvienas galės drąsiai pasakyti, kad jo empatija ir emocinis intelektas šviesmečiais pažengė į priekį, todėl tikrai galima sakyti, kad mentorystė yra „win win“ strategija.

Kokią naudą patiria prie projekto prisijungiantys verslai?

Įvairiapusę. Vienas svarbiausių dalykų ilgamečiams „WoW University“ partneriams visuomet buvo žinojimas, kad prisideda prie tvarių, poveikį kuriančių idėjų, organizacijos. Šiuolaikiniams verslams svarbu ilgalaikėje perspektyvoje kurti pokytį, o ne paaukoti kažkam pinigų ir pamiršti. Kai moteriai duodi įrankį, keiti ne tik jos, bet ir jos šeimos gyvenimą: augdami vaikai mato ne gyvenimu nusivylusią, auka besijaučiančią ir viską aplink neigiančią, bet apie galimybes ir svajones kalbančią mamą. Tai pirmas žingsnis į palaikančią visuomenę – realų stebuklą, kuris vyksta ir prie kurio gali prisidėti ne tik finansiškai, bet ir suteikdama galimybę savo darbuotojams tapti mentoriais. Kaip minėjau, tai puiki galimybė lavinti minkštuosius įgūdžius – empatiją, emocinį atsparumą, kūrybiškumą ir kt. Taip pat tai platforma pasidalyti savo žiniomis bei patirtimi. Prisidėjimas prie socialinių projektų didina verslo prestižą tiek partnerių, tiek klientų, tiek darbuotojų akyse. Kaip rodo „1000 moterų projektas“, lietuviai – šviesių, didelės širdies žmonių tauta, kuri pajaučia, kada reikia, ir imasi veiksmų. Neseniai grįžau iš tarptautinės konferencijos, kurioje buvo kalbama apie didžiausią pokytį visuomenėje formuojantį trikampį, kurį sudaro nevyriausybinės organizacijos, valstybinės institucijos ir verslai. Mūsų projektas yra puiki galimybė verslams užimti tvirtą poziciją lemiant norimus pokyčius visuomenėje.

Į įvairias konferencijas esate kviečiama kalbėti apie edukacijos ir mentorystės svarbą. Kokia Jūsų pagrindinė žinutė šia tema?

Daugelyje programų akcentuojame, kad vienas iš pagrindinių įgūdžių yra mokėjimas mokytis. Tai ne šiaip paskaitų klausymasis važiuojant automobiliu, tai – ir gebėjimas mokytis, jam reikalinga disciplina, nuoseklumas ir kiti įgūdžiai. Mokytis visą gyvenimą yra ne tik filosofija, bet būtina kasdienė praktika ir aš kalbu ne apie dar vienas magistrantūros studijas, o apie tobulėjimą savo profesinėje srityje, taip pat – kūrybiškumo, lankstumo, empatijos, atsparumo auginimą. Kartais mokymasis yra ir kitoks požiūris į įpročius, kurie trukdo tobulėti, žengti koja kojon su pasauliu. Empatija, kūrybiškumas, smalsumas yra vienos svarbiausių kompetencijų, kaip ir mokėjimas mokytis, kuris kartu yra ir disciplina, turinti labai aiškią metodologiją, ir menas, reikalaujantis nuolatinio darbo su savimi, o tai aš vadinu savilyderyste. Savilyderystė – kai žmogus puikiai geba motyvuoti save, išlieka savo kelyje, su savo svajone nepaisant aplinkybių. Šių savybių neišvengiamai reikės ateityje, kad galėtume ne tik išgyventi, bet ir klestėti kaip žmonės, visuomenė, valstybė. Šią žinutę skleidžiu ne tik kaip „WoW University“ įkūrėja, bet ir kaip „EdTech Lietuva“ asociacijos valdybos narė.

Mano nuomone, edukacija ir švietimas gali lemti didelius pokyčius gyvenime. Žmonės, organizacijos, institucijos, investuodamos į švietimą, prisideda prie ateities kūrimo. Didžioji mano svajonė, kad kitą rudenį „1000 moterų projektas“ startuotų jau su tūkstančiu dalyvių. Tikiu, kad tai galime pasiekti, nes startavę tik šių metų kovą surinkome 500 dalyvių ir 500 mentorių, nors buvo sakančių, kad mūsų užmojai yra nerealūs. Padedant verslams, organizacijoms ir savivaldybėms, net pusei tūkstančio moterų įduosime ne žuvį, o meškerę – žinias, kompetencijas bei įgūdžius. Tikiu, kad ir toliau auginsime šią gražią nacionalinę iniciatyvą. Drąsiai galiu sakyti, kad tai – visos Lietuvos projektas.

Kokių turite ateities planų ir kokie dar Jūsų inicijuoti projektai pasirodys artimiausiu metu?

Netrukus startuos naujas projektas „WoW University verslo klubas“. Tai projektas, kuris vienys visus verslus, kurie vienaip ar kitaip prisideda prie mūsų iniciatyvų – remia jas ir palaiko. Visi šie verslai tampa mūsų klubo nariais ir už tai gauna įvairias vertes – mokymus, kontaktų vakarus ir kitus vertingus dalykus. Mes kviečiame tiek mažus, tiek vidutinius verslus patikėti idėja, kad ir jie gali kurti pokytį – prisidėti prie mūsų iniciatyvų ir tapti mūsų „WoW University verslo klubo“ nariais.

Pensija ir sportas. Iš pirmo žvilgsnio – visiškai priešingi dalykai, tiesa? Tačiau 2008 m. Pekino vasaros olimpinių žaidynių prizininkas, penkiakovininkas Edvinas Krungolcas sako, kad panašumų tarp šių dviejų, atrodytų, nesusijusių dalykų – daugiau, nei galėtumėte pagalvoti.

Pasaulio ir Europos čempionas bei olimpinis vicečempionas E. Krungolcas aktyvią sportinę karjerą baigė prieš 12 metų, bet sportas iš jo gyvenimo neišnyko.

„Iki šiol sportuoju kasdien. Žinoma, ne taip intensyviai kaip būdamas profesionalas – daugiau savo malonumui ir formos palaikymui“, – sako jis.

Be fizinės formos ir geros savijautos, E. Krungolcas sportui dėkingas ir už disciplinos išugdymą. Pasak penkiakovininko, profesionaliam sportui būtina disciplina bei valios ugdymas labai praverčia ir gyvenime – pavyzdžiui, planuojant ateities finansus.

„Anksčiau apie bendrumą tarp sporto ir  taupymo senatvei nebuvau pagalvojęs. Tačiau šiemet, viešojoje erdvėje suaktyvėjus kalboms apie pensijų sistemos reformą, savanoriško papildomo kaupimo ir antrosios pakopos pokyčius, staiga supratau, kad pagrindiniai principai abiejose srityse yra visiškai tokie pat“, – sako E. Krungolcas.

Ilgalaikiai tikslai

Pasak penkiakovininko, vienas pagrindinių panašumų abiejose srityse yra tai, kad tiek sportuojant, tiek papildomai kaupiant pensijai, rezultatą duoda ne vienkartinės pastangos, o ilgalaikiai įpročiai.

„Nubėgę vieną kilometrą ar atsitiktinai apsilankę sporto salėje, naudos praktiškai nepajusite. Tačiau jei kad ir po vieną kilometrą kasdien nubėgsite visus metus, pokyčiai bus akivaizdūs. Pensijų kaupime galioja visiškai tokia pat logika. Iš pradžių papildomai sukaupta suma neatrodo nei didelė, nei galinti ką nors pakeisti. Tačiau kaupiant nuolatos, per ilgą laiką sukuriamas ženklus kapitalo augimas“, – sako E. Krungolcas.

Paminėdamas, jog pats papildomai kaupia tiek antrosios, tiek trečiosios pakopos pensijų fonduose, vienas geriausių Lietuvos penkiakovininkų sako, kad apsisprendimui kaupti pensijai papildomai daugiausiai įtakos turėjo suvokimas, kad saugesnę finansinę ateitį reikia kurtis ir pačiam.

„Tiesiog supratau, kad išėjus į pensiją, manimi niekas taip nepasirūpins, kaip galiu pasirūpinti aš pats. Aš ir senatvėje, kuri, tikiuosi, ateis dar negreit, noriu jaustis komfortabiliai, noriu gyventi taip pat gerai ar net dar geriau nei dabar. Noriu ne tik neturėti buitinių rūpesčių, bet ir plačiau pakeliauti ar kažkur išvykęs pabūti ten ilgiau nei pora savaičių“, – planais dalijasi E. Krungolcas, ne tik papildomai kaupiantis pensijų fonduose, bet ir investuojantis savarankiškai.

Rezultatą duoda valia ir disciplina

Penkiakovininkas sako gana dažnai sutinkantis žmonių, apgailestaujančių, kad neėmė sportuoti anksčiau. Čia jis taip pat mato sąsają su papildomu kaupimu pensijai.

„Mes labai daug dalykų įvertiname tik juos praradę – sveikata šiame kontekste tikrai ne išimtis. Esu iš ne vieno žmogaus girdėjęs apgailestavimą, kad nekreipė dėmesio į organizmo stiprinimą ir savo sveikata ėmė rūpintis tik jai sušlubavus. Gerai, jei ši išmintis ateina, kol dar esame pakankamai jauni – bet jei apie savo pensiją pradėsime galvoti tik išėję į pensiją, jokios naudos iš to, deja, nebebus“, – konstatuoja jis.

E.Krungolcas įsitikinęs, kad aiškus tikslo turėjimas ir valia jo siekiant yra vienas svarbiausių žmogaus bruožų bet kokioje gyvenimo srityje.

„Profesionalūs sportininkai tiksliai žino ko nori ir nuosekliai siekia norimo rezultato. Jie nesiblaško, nepersitempia – tiesiog kiekvieną dieną sąžiningai dirba ir absoliuti dauguma jų savo tikslus pasiekia. Tokia pat taisyklė galioja ir gyvenime. Turint aiškų tikslą pensijos metais gyventi geriau, įrankių šiam tikslui pasiekti yra – reikia tik jais naudotis ir nesiblaškyti“, – pastebi penkiakovininkas, pridurdamas, kad papildomas kaupimas pensijai yra ne sprintas, o maratonas, tad tikroji jo vertė atsiskleis tik išėjus į pensiją.

Akcentuodamas, jog tiek sporte, tiek finansuose žmonės gana dažnai tikisi greito rezultato ir nusivilia jo nesulaukę, jis ragina žiūrėti plačiau ir abi sritis vertinti iš ilgalaikės perspektyvos.

„Svarbiausia – nesitikėti greito praturtėjimo kaupiant pensijai ar įspūdingų rezultatų sporte. Tiesiog nuosekliai gerinti formą, kaupti jėgas, patirtį ar pinigus ir žingsnis po žingsnio siekti užsibrėžto tikslo“, – akcentuoja E. Krungolcas.

Išvardijęs panašumus tarp sporto ir papildomo kaupimo pensijai, penkiakovininkas pripažįsta, kad bent vienas esminis skirtumas tarp jų vis dėlto egzistuoja: kaupiant pensijai nereikia kasdien lieti prakaito treniruotėse.

Kai prieš metus žurnalistei ir visuomenininkei Ritai Miliūtei buvo įteiktas Jono Karolio Chodkevičiaus Aukso medalis už valstybės stiprinimo veiklą, jį priimdama ji sakė: „Nepažadu, kad neparduosiu.“ Medalio vertę R. Miliūtė matė ne kaip asmeninį įvertinimą, o kaip galimybę padaryti daugiau ten, kur pagalba šiandien reikalinga labiausiai. Praėjus pusei metų ji savo pažadą tesėjo – pasiūlė medalį įsigyti aukcione ir visą surinktą sumą – beveik 30 tūkstančių eurų  – skyrė Ukrainos kariams.

Vis dėlto didžiausią sumą pervedęs verslininkas Martynas Stanionis intencijų perimti medalį taip pat neturėjo. Pavedimo eilutėje jis paliko trumpą žinutę: „Tikiuos, medalis liks pas Tave. Su.“

Šiandien medalis iš Ritos Miliūtės rankų buvo perduotas Martynui Stanioniui, o šis tą pačią akimirką jį padovanojo visuomenei – perdavė apdovanojimą Lietuvos nacionaliniam muziejui. Toks bendras sprendimas liudija, kad parama Ukrainai teikiama ne dėl medalių ir ne dėl garbės, o dėl pilietinės atsakomybės.

„Norėčiau, kad kiekvienas iš mūsų būtų kaip Martynas, kaip visi, kurie dalyvavo šitame simboliniame aukcione, ir padarytų dėl Ukrainos kovos už laisvę tiek, kiek gali.  Džiaugiuosi, kad šis medalis šiandien atsidurs muziejuje. Taip jis liudys Lietuvos žmonių paramą“, – perduodama medalį sakė R. Miliūtė ir pabrėžė, kad medalio vertė šiandien matuojama ne aukso ar sidabro kiekiu, o tuo, kiek reikalingos paramos jis padėjo suteikti Ukrainos kariams.

M. Stanionis teigė, jog dalyvauti aukcione nusprendė ne siekdamas įsigyti apdovanojimą, o išreikšti pagarbą tiems, kurie kasdien rūpinasi Ukrainos saugumu ir drąsiai telkia paramą.

„Man tikrai svarbu, kad medalis pasakotų istoriją. Ir kad ši istorija pasiektų tuos, kurie dar dvejoja remti Ukrainą. Tai ne konkurencija ir ne varžybos. Tai mūsų visų atsakomybė. Jei šiandien nepadėsime Ukrainai, rytoj pagalbos gali prireikti mums patiems –  ką darysim, kai mums niekas nenorės padėti? Ukraina šiandien kovoja ne tik už savo žemę, bet ir už mūsų saugumą, už tai, kad karas neateitų į Lietuvą. Todėl remti Ukrainą dabar reiškia ginti savo namus iš anksto“, – sakė M. Stanionis.

Simbolis, skatinantis nedvejoti

Medalį priėmusi Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė pabrėžė, kad žurnalistės Ritos Miliūtės iniciatyva ir verslininko Martyno Stanionio apsisprendimas šiandien įprasmina naują pilietinės laikysenos istoriją.

„Šis medalis tampa svarbia šiuolaikinės istorijos dalimi. Jis liudija visuomenės laikyseną, kai žmonės renkasi veikti iš įsitikinimo, o ne dėl įvertinimų. Muziejus šiuos gestus privalo išsaugoti, kad ateities kartos matytų, kokios vertybės Lietuvai buvo svarbiausios šiuo istoriniu metu, ir liudytų bendrą atsakomybę už mūsų regiono saugumą“, – sakė R. Kačkutė.

Lietuvos nacionalinis muziejus ir toliau aktyviai kaupia karo Ukrainoje istoriją liudijančius objektus: atminimo ženklus, numizmatiką, filateliją, Ukrainos institucijų apdovanojimus. Šie eksponatai kalba apie Lietuvos žmonių solidarumą, atkaklumą ir tikėjimą, kad Ukrainos pergalė yra ir mūsų saugumo pamatas.

Lietuvos nacionalinis muziejus – didžiausia istorijos ir kultūros paveldo saugykla – saugo daugiau nei pusantro milijono eksponatų ir vienija dvylika padalinių.

Jau nuo lapkričio pradžios parduotuvėse moliūgus pakeičia žybsinčios kalėdinės girliandos, o juodosios nuolaidų savaitės vilioja pasirūpinti kalėdinėmis dovanomis kuo greičiau. Nors iki švenčių dar toli, daugelis jau ima jausti įtampą: ką pirkti, kiek viskas kainuos, ar spėsiu, ar viskas bus tobula. Šventinis džiaugsmas dažnai virsta spaudimu – dovanoti, ruoštis, net jei viduje norisi tik ramybės. Specialistės patarė, kaip rūpintis savijauta, kai stresas tampa kasdienybe, paaiškino, kas sukelia šventinį stresą, ir atskleidė, kokie kasdieniai įpročiai gali padėti jį suvaldyti.

Streso šaltinis – mūsų lūkesčiai

„Didžiausias šventinio streso šaltinis dažnai būna ne darbų kiekis, o lūkesčiai. Priminkite sau, jog šventės – ne projektas, o laikas buvimui kartu. Svarbiausia – išsaugoti vidinę pusiausvyrą ir leisti sau pasidžiaugti akimirkomis su artimaisiais“, – sako BENU vaistininkė Diana Saltanavičienė.

Jai pritaria ir psichologė Guostė Neverauskaitė. Pasak jos, terapiniame procese klientai teigia jaučiantys spaudimą – reklamos, socialiniai tinklai ir net pokalbiai su aplinkiniais sukuria įspūdį, jog šventės turi būti tobulos, o visi artimieji turi būti apipilti dovanomis.

„Tuomet mūsų vidinis kritikas ima kelti reikalavimus pasiruošimui, tad natūralu, kad džiaugsmas užleidžia vietą įtampai. Šventinis stresas sustiprėja, kai savo mintis laikome faktais, – sako G. Neverauskaitė. – Kai pradedame šiuos įsitikinimus apie dovanas ir dekoracijas atpažinti ir kvestionuoti, įtampa ima slūgti. Mūsų mintys – „nespėsiu“, „bus blogai“ – aktyvuoja streso reakciją. Sustokite, įvardykite mintį, paklauskite savęs: ar tai tikrai yra faktas, ar tik mano interpretacija?“

Fiziniai ir emociniai streso simptomai

Pasak psichologės, jei pastebite, kad švenčių planavimas labiau vargina nei įkvepia, jei kyla kaltės jausmas ar nerimas dėl švenčių, tai – signalas, jog reikia persidėlioti prioritetus. „Apie šį nuovargį ir įtampą komunikuoja mūsų kūnas: įsitempę pečiai, prastas miegas, apetito pokyčiai ir sunkumas atsipalaiduoti. Svarbu nepamiršti, kad daug įtampos kyla ne iš objektyvių faktų, o iš mūsų pačių minčių ir interpretacijų“, – sako G. Neverauskaitė.

Anot D. Saltanavičienės, pirmieji per didelio streso požymiai dažnai būna subtilūs, tačiau juos svarbu pastebėti laiku. Organizmas gali reaguoti fiziniais simptomais – dažnesniais galvos ar raumenų skausmais, virškinimo sutrikimais, širdies plakimo padažnėjimu ar nuovargiu, kuris nepraeina net pailsėjus.

„Emociniai signalai yra dirglumas, nerimas, nuotaikų svyravimai ar sunkumas susikaupti. Šie simptomai taip pat rodo, jog kūnas ir protas persitempia. Gali pablogėti miegas, atsirasti noras persivalgyti arba, priešingai, dingti apetitas“, – teigia vaistininkė.

Anot G. Neverauskaitės, dėl patiriamo streso į specialistą verta kreiptis tada, kai nerimas pradeda trikdyti kasdienį gyvenimą ir savarankiškos priemonės nebepadeda: „Dėmesio verti signalai yra nuolat išliekantis nerimas, dažni panikos priepuoliai, išsekimas, nemiga, kuri tęsiasi kelias savaites ar fiziniai simptomai, kuriems nerandate aiškios priežasties: širdies permušimai, virškinimo sutrikimai, galvos svaigimas.“

Kaip užčiaupti vidinį kritiką?

Stresą dažnai sukelia ir lyginimasis su kitais. Pasak G. Neverauskaitės, lyginimasis yra natūrali, bet labai klastinga mūsų psichikos tendencija. Ji stiprėja, kai aplink daug vizualinių dirgiklių – socialinių tinklų nuotraukų, reklamų, „tobulų“, tačiau sunkiai įperkamų dovanų idėjų artimiesiems.

„Mūsų smegenys automatiškai vertina ir kritikuoja, tačiau neretai šis vertinimas vyksta remiantis išoriniais kriterijais, pamirštant mūsų pačių vertybes ir prioritetus. Vienas veiksmingiausių būdų sustabdyti vidinio kritiko balsą – prisiminti tai, ką iš tiesų norime patirti šiose šventėse. Gal tai – ramybė, artumas, jaukumas, o gal – kūryba ar dėkingumas? Kai aiškiai įsivardijame savo tikslą, kitų „blizgesys“ nustoja būti matavimo vienetu“, – teigia psichologė.

Beje, sąmoningumo tema svarbi ne tik asmeninėse praktikose, bet ir plačiau. BENU, siekdama mažinti perteklinį vartojimą ir plastiko kiekį šventiniu laikotarpiu, tęsia savo tradiciją – neskirs biudžeto vaistinių dekoracijoms, kurios dažnai gaminamos iš plastiko, o šias lėšas paaukos savo ilgamečiams partneriams „Gelbėkit vaikus“. Tai primena, kad švenčių esmė slypi prasminguose pasirinkimuose, o ne pertekliniame blizgesyje.

Kasdienės praktikos, padedančios ramiai laukti švenčių

Prieššventinis laikotarpis dažnai kelia įtampą, todėl svarbu kasdien rasti laiko nusiraminimui ir sąmoningam poilsiui. Anot D. Saltanavičienės, rytą verta pradėti be skubėjimo.

„Vos pabudus, bent 10–15 minučių skirkite sau – be telefono, naujienų ar darbinių minčių. Keletas gilių įkvėpimų ar trumpas pasivaikščiojimas padės nusiteikti ramiai dienai. Subalansuota mityba ir reguliarus judėjimas mažina streso hormonų lygį bei stiprina imunitetą. Vakare naudinga bent kelioms minutėms atsijungti nuo ekranų ir atsipalaiduoti – šilta arbata, kvėpavimo pratimai ar tyla ramina nervų sistemą“, – pataria vaistininkė.

G.Neverauskaitė priduria, kad mėgautis švenčių laukimu taip pat padeda „mindfulness“ pratimai, tobulumo siekio apribojimas, dėkingumo praktika, kai kiekvieną vakarą įvardijame tris dalykus, už kuriuos tą dieną jaučiamės dėkingi, vertybių išsigryninimas ir „ne“ sakymo praktika – kai kurių veiklų ar pasiūlymų atsisakymas nėra egoizmas.

Įtampą ir stresą mažinantys preparatai

Sumažinti įtampą, pagerinti miegą ir atkurti energijos balansą padeda ir kai kurie maisto papildai, tačiau, pasak D. Saltanavičienės, juos rinktis vertėtų atsakingai, o sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus – pasitarti su gydytoju.

„Dažiausiai stresui mažinti rekomenduojamas magnis, kuris atpalaiduoja nervų sistemą. Įvairūs adaptogenai, tokie kaip ašvaganda, gali padėti sumažinti vidinę įtampą bei emocinį nuovargį. Miego kokybei gerinti dažnai pasitelkiamas melatoninas, taip pat – raminantys žolelių ekstraktai: valerijonas, melisa, apyniai ar levanda. Energijai ir nervų sistemos balansui svarbūs ir B grupės vitaminai, kurie dalyvauja organizmo energijos gamyboje. Visi šie papildai – efektyviausi, kai derinami su sveikais įpročiais – nuosekliu miego režimu, judėjimu ir streso valdymo praktikomis“, – pataria vaistininkė.

Ji atkreipia dėmesį, jog net natūralūs preparatai gali sąveikauti su kitais vaistais arba sukelti mieguistumą, todėl juos vartojant būtina stebėti savijautą. „Jei raminamuosius preparatus planuojama vartoti ilgiau nei kelias savaites, vertėtų pasitarti su gydytoju ar vaistininku, kad pasirinktas preparatas būtų saugus ir tinkamas būtent jums“, – sako D. Saltanavičienė.

„Tamro Baltics“ yra viena iš pirmaujančių farmacijos didmeninės ir mažmeninės prekybos farmacijos produktais įmonių Baltijos regione, vykdanti veiklą per beveik 440 BENU vaistinių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. BENU vaistinių klientai gali rinktis iš plataus nuosavo prekių ženklų produktų asortimento, taip pat pasinaudoti plačiu papildomų vaistinės teikiamų paslaugų spektru. BENU dirbantys specialistai savo lankytojus aptarnauja rūpestingai ir kvalifikuotai, teikia profesionalias konsultacijas sveikatos klausimais. Naujausiais tyrimų bendrovės „Dive Group“ duomenimis, BENU vaistinių tinklo rezultatai ir toliau leidžia išlikti lyderių pozicijoje – tinklas užima pirmąją vietą pagal klientų aptarnavimo įgūdžius, patvirtindamas savo, kaip patikimo ir į klientus orientuoto partnerio, reputaciją.

Vienas populiariausių vaikų literatūros rašytojų Tomas Dirgėla šiandien gali džiaugtis išleidęs daugiau nei pusšimtį knygų. Vyras pripažįsta, jog daugiau malonumo jaučia rašymo procese, nei į rankas paėmęs jau skaitytojams paruoštą rezultatą, tačiau jo profesijoje dėmesys sukasi ne vien apie kūrybą. „Šiuolaikinio knygų rašytojo darbas nėra tik knygų rašymas“, – tvirtina Tomas, kuriam jo veikla jau virto verslu, kurį suvaldyti, pasirodo, taip pat reikia įgūdžių.

Šį šeštadienį „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Gyvenimas versle“ populiariausias knygų vaikams autorius Tomas Dirgėla pasakoja, kad prieš įžengdamas į vaikų literatūrą, pusantrų metų paskyrė atidžiam šios industrijos stebėjimui. Tačiau supratęs čia galiojančias taisykles, neketino joms paklusti ir šį sprendimą įvardina kaip raktą į sėkmę. Savotiškas taisykles Tomas laužė jau ir vaikystėje, kai pirmą kartą prisilietė prie verslo pasaulio. Tada savo pirmąjį gyvenimo uždarbį jis skaičiavo praktiškai be išlaidų.

„Kadangi Palangoje visi yra verslininkai, tai mano pirmas verslas buvo, kai penkerių metų su močiute pardavinėjau vandenį. Mes gyvenom vienoje pagrindinių gatvių, kuri vesdavo tiesiai prie jūros. Radau butelį, su kuriuo močiutė laistydavo gėles, prisipyliau vandens, pasiėmiau puodelį, nuėjau prie stulpo ir pardavinėjau vandenį po 50 ct. Žiauriai gerą verslą buvau užsukęs, nes žmonės man duodavo centus, bet to vandens neimdavo. Dabar užaugęs supratau, kad jiems tiesiog buvo gaila berniuko“, – prisiminęs juokiasi rašytojas.

Bet šiandien Tomui pardavinėti vandens tikrai nebereikia. Rašytojas jau yra išleidęs net 80 knygų, skirtų vaikams, o tai, kad tokia kūrybos išraiškos forma gali būti dar ir pelninga, vyras sako supratęs gana anksti.

„Kai rašiau antrąją savo knygą, jos dalį nusiunčiau į leidyklą ir ši iš karto pateikė sutartį bei pasakė užbaigti man knygą ir pradėti rašyti dar dvi naujas dalis. Tada ir susimąsčiau, kiek iš to uždirbu. Tuo metu knygą parašydavau per tris savaites. Šiandien užtrunku tris-penkias dienas, be jokios „ChatGPT“ pagalbos“, – tvirtina knygų autorius.

Kalbėdamas apie savo kūrybinius įpročius, Tomas atvirauja, kad jį labiausiai įkvepia pats procesas, o ne galutinis rezultatas. Kaskart užbaigęs knygą, jis jaučia stiprų impulsą nerti į naują istoriją, tačiau kaip pats pastebi, šiandien rašytojo darbas neapsiriboja vien sėdėjimu prie kompiuterio. Kelionės, dalyvavimas renginiuose ir nuolatinis bendravimas su skaitytojais taip pat tampa neatsiejama kūrybinės rutinos dalimi.

„Daugiau malonumo yra rašymo procese, negu kai ta knyga jau pasirodo. Paėmęs išleistą knygą į rankas, aš jau galvoju, kaip sėsiu rašyti naują. Aišku, galbūt reikėtų labiau tuo rezultatu pasidžiaugti, bet man smagiau, kai tuo rezultatu džiaugiasi vaikai ir skaitytojai, nes šiuolaikinio knygų rašytojo darbas nėra vien tik knygų rašymas. Tai yra kelionės, skrydžiai, susitikimai, kurie taip pat daug ką duoda, nes knygą aš rašau vienas ir paskutiniu metu – tiesiog sėdėdamas mašinoje“, – pasakoja Tomas.

Kalbai pakrypus prie skaitytojams nematomų užkulisių, Tomas neslepia, kad kūrybą pavertus verslu, rutiną papildo ir mažiau romantiški dalykai – buhalterija, mokesčiai ir atsakomybės, ateinančios kartu su augančiu populiarumu. Kaip pripažįsta pats rašytojas, finansinė pusė jam vis dar kelia iššūkių, nuolat mokantis, kaip reikia elgtis su pinigais.

„Labai gailiuosi, kad vaikystėje neturėjau jokio finansinio raštingumo. Tuo metu jeigu mano kišenėje atsirasdavo kad ir litas, aš iš karto bėgdavau į autobusų stoties kioskus žiūrėt, kur tuos pinigus išleisti. Tad to finansinio raštingumo nebuvimas persikėlė ir į dabartį. Vis girdėdavau tris paslaptingas raides – PVM, bet nesuprasdavau, kas jį moka, kol nepaaiškėjo, kad šis mokestis jau priklauso ir man“, – nematomą rašytojo darbo pusę atskleidžia Tomas.

Kita laidos tema žiūrovus pakvies į sparčiai augančio maisto verslo užkulisius. Čia savo istorija dalinsis Tauras Cicėnas, jau aštuntus metus vystantis subalansuoto maisto rinkinių „Cityrush“ idėją. Jo siūlomi dienos rinkiniai skirti skubantiems, daug dirbantiems, sportuojantiems ar tiems, kurie tiesiog nenori ar neturi laiko gaminti. Nors verslas sėkmingai veikia jau beveik dešimtmetį, Tauras neslepia – maitinimo sritis yra kur kas sudėtingesnė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo.

„Žmonėms, kurie gamina namie ir ypač gerai gamina, mes nieko negalime pasiūlyti. Kaip ir dauguma restoranų. Bet tiems žmonėms, kurie dėmesį skiria savo darbams, karjerai, asmeninei saviugdai, laiko maisto gamybai vis trūksta. Todėl tokia paslauga tampa paranki, nes yra didelis labai skirtingo maisto asortimentas, kiekvieną dieną, apibrėžtas kalorijomis ir dideliu baltymų kiekiu. Visgi kalbant iš verslo pusės, neturiu auksinių patarimų, bet jaunimui nerekomenduoju eiti į maitinimo verslą, nes tai yra labai sunku. Mes net šiai dienai dirbame po 18-20 valandų per parą. Dažnai su draugais juokauju, kad jeigu mesčiau maitinimo verslą, eičiau į grindjuosčių pardavimus, nes jie negenda ir gali ilgiau stovėti“, – atvirauja verslininkas.

Trečiasis laidos siužetas papasakos mažeikietės Linos Rimkienės istoriją, kaip spręsdama savo problemą, ji pradėjo verslą. Ilgą laiką kentusi antsvorį, kartą moteris nusprendė ieškoti būdo, padėsiančio atsikratyti nereikalingų kilogramų. Taip ji sukūrė baltymų kokteilį, kurio dėka numetė 40 kilogramų, o sulauktas susidomėjimas iš aplinkos paskatino imtis verslo, įkuriant prekės ženklą „Neolina“.

„Man buvo 45-eri, kai supratau, jog nebesusilenkiu apsiauti batų. Viena draugė, buvusi medikė, pasiūlė taikyti baltymų schemą, atsisakyti angliavandenių, sumažinti riebalų. Pradėjau domėtis, išragavau visus baltymus, kokie tik yra rinkoje. Tuomet atkreipiau dėmesį, kad jeigu sumaišai kelis baltymus – svoris krenta greičiau. Per 9 mėnesius netekau 40 kilogramų, o pamačiusi poreikį tokiems produktams, pradėjau savo sukurtu dalintis su kitais“, – laidoje pasakoja verslininkė.

Verslas – tai ne tik skaičiai ar sandoriai. Tai kasdieniai iššūkiai, laimėjimais nuspalvintos akimirkos, skambios sėkmės istorijos ir tyliai išgyventi pralaimėjimai. Verslas – tai gyvenimas, o „Gyvenimas versle“ – tai laida, kurios vedėjas Vidas Bareikis kviečia pažinti įdomiausias verslų istorijas, atskleisti jų kasdienybės užkulisius ir pasisemti įkvėpimo. Laidą žiūrėkite kiekvieną šeštadienį 17:30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Apie Ireną Vainorienę girdėjo kone kiekvienas, kam teko susidurti su Kauno Jono Basanavičiaus gimnazija. Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, praėjusiais metais išrinkta „Metų Mokytoja“, jau daugiau nei tris dešimtmečius įkvepia mokinius ne tik mylėti kalbą, bet ir jausti jos prasmę.

Įžengus į I. Vainorienės klasę, žvilgsnį patraukia ant sienos užrašyta sentencija: „Jei kalbi, tegu žodžiai būna gražesni už tylą.” Ši frazė – tarsi jos darbo kredo ir drauge  tylus priminimas, kad kiekvienas žodis turi svorį – kaip ir pagarba, kuri nuo jo prasideda.

Žinoma pedagogė moko mokinius ne tik kalbos taisyklių, bet ir vertybių, kurios taip pat išreiškiamos kalba  – pagarbos, sąmoningumo, gebėjimo matyti žmogų už žodžių. Jos vedama pirmoji pamoka prasideda pokalbiu apie savivertę ir žmogiškąsias vertybes, o tai – tiesioginis kelias į įtrauktį ir empatiją, kurias šiandien skatina ir moksleivių piešinių konkursas „Pagarba – tavo kalbos spalva“.

Lietuvių kalbos mokytoją metodininkę I. Vainorienę, kasmet paruošiančią po keliolika šimtukininkų, pakalbinome apie tai, kaip kalba formuoja požiūrį į žmogų su negalia, kaip keičiasi jaunosios kartos kalbiniai įpročiai ir kodėl pagarbūs žodžiai gali būti galingesni už bet kokią pamoką.

Jūsų patirtis pedagogikoje įspūdinga – jau 33-ejus metus dirbate mokykloje. Kaip keitėsi jaunimas ir jų kalba per tą laiką?

Dabar toks laikas, kai vis daugiau domiuosi psichologija, neuroedukacija. Tai padeda pažinti, suprasti, prisijaukinti ir prakalbinti jauną žmogų, tada prasideda abipusis tikėjimas ir pasitikėjimas.  

Ir prieš trisdešimt metų, ir dabar augantis žmogus daugiausiai mokosi iš pavyzdžių – ne kalbų, bet veiksmų, elgesio. Taip veikia veidrodiniai neuronai. Pripažinkime, ne patys vaikai sugalvojo realų laisvalaikio gyvenimą pakeisti virtualiu. Ir čia, pirmiausia, šeimos atsakomybė. Labai nepatogi tiesa, ar ne?

Pasikeitęs gyvenimo būdas, vis labiau tampantis virtualus, daro įtaką ir kalbai, kuri apibrėžia ne tik mūsų buitį, bet ir būtį, tapatybę. ,,Pradžioje buvo Žodis“, – esame girdėję ne kartą. Mano darbo medžiaga – taip pat žodis. Iš jo lipdome sakinį, kuris turėtų taikliausiai iliustruoti mintį. Atsargiai (vengdama tiesioginės didaktikos), bet dažnai kalbu apie kuriamąją ir griaunamąją žodžio galią – tiesiog diskutuojame, kaip kalbame, kaip rašome žinutes, ką transliuojame apie save ir kitą bendraudami, rašydami. Ką mąstau, tą kalbu, tą rašau.

Pirmąją pamoką su naujais mokiniais pradedate pokalbiu apie savivertę. Kokią įtaką jauniems žmonėms daro kalba ir mūsų vartojami žodžiai?

Pokalbis apie savivertę per pirmąją pamoką yra tarsi atskaitos  taškas visam mūsų bendravimui tiek per pamokas, tiek po jų. Norėčiau, kad jis taptų ir gyvenimo leitmotyvu. Tik tas, kuris vertina save, gerbia ir kitus. Taip mokome namuose, ta pati taisyklė galioja ir mokykloje, ir ją baigus. Savivertė neatsiejama nuo vartojamos kalbos.

Esate geriausių Lietuvos mokytojų penketuke, kasmet paruošiate po keliolika šimtukininkų. Kaip manote, kas šiandien svarbiau: taisyklinga kalba ar pagarbi kalba?

Neseniai skaičiau  filosofo Byung-Chul Han knygą ,,Nuovargio visuomenė“, kurioje kalbama apie tai, kaip mes tampame pasiekimų visuomene, kuri naikina save psichologiškai.  Interpretuodama filosofo mintį gali pasakyti, kad  šimtukai nėra tikrasis mokymo tikslas, man svarbiau pats mokymo ir mokymosi  procesas – ką skaitome, kaip nagrinėjame, svarstome. Kalba mūsų įrankis ir galimybė būti labiau žmogumi, todėl kartais  nieko tokio, jeigu  kalba  būna  ne tokia taisyklinga gramatiškai, daug svarbiau, kad visada išliktų pagarbi.

Kaip vertinate tokias iniciatyvas kaip „Pagarba – tavo kalbos spalva“? Kas, Jūsų manymu, gali padėti keisti visuomenės požiūrį ir skatinti pagarbos kalboje kultūrą?

Taigi, moksleivių piešinių konkursas ,,Pagarba – tavo kalbos spalva“ – dar viena graži galimybė auginti jautrų, empatišką jauną žmogų, patvirtinant, kad kalbėti galime ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Metaforišką kalbinį mąstymą sujungus su vizualiniu kūrybiškumu galima laimėti labai daug – tiek konkurso dalyviai, tiek žmonės su negalia užmezga meninį dialogą, nes  vieni apie kitus pagalvoja. Piešiantieji bando rasti taikliausią, jautriausią minties išraišką, perduodančią žinutę tiek žmonėms su negalia, tiek visiems kitiems, kurie, gerbdami save, lygiai taip pat pagarbiai mokosi žiūrėti į aplinkinius.

Ką Jums pačiai reiškia „pagarbi kalba“? Tai žodžiai, ar labiau požiūris į žmogų?

Pagarbi kalba, mano manymu, pirmiausia neatsiejama nuo pagarbos sau. Kartais susidaro įspūdis, kad gyvename tuštybių mugėje, kai svarbiau parėkauti, pašūkalioti, parašyti kokį komentarą, nesigilinant į pasekmes. Tokios viešos emocinės iškrovos negalėčiau pavadinti pagarbia kalba. Apie neapykantos kalbą, trunkančią dvi minutes, rašė Dž. Orvelas. Realybėje atrodo, kad ta orveliškoji dviminutė nebeturi pabaigos. O vaikai viską mato, stebi ir … mokosi, kartoja tuos pačius modelius.

Kaip, Jūsų manymu, keičiasi kalba, kai į klasę ateina mokinys su negalia? Ar tai kitus būti labiau empatiškais?

Visai kitokią bendravimo, kalbėjimo ir susikalbėjimo situaciją išgyvename, kai  į klasę  ateina vaikų su negalia ar individualiais ugdymosi poreikiais, susijusiais su negalia. Čia ypač svarbus  aukščiausių švietimo institucijų, atsakingų už tinkamų mokymo priemonių, ugdymo sąlygų sudarymą, vaidmuo.  Kai klasės vaikai matys, jog mokytojo padėjėjai, pagelbėdami vaikams su negalia, padeda ir mokytojui garantuoti sklandų pamokos darbą su visa klase, tik tada jie mokysis empatijos ir pagarbos. Visi mes, būdami autentiški, turime sutilpti ne tik po ta pačia saule, bet ir tame pačiame kabinete. Reikia ne tik sutilpti, bet ir mokytis – tiek akademinių žinių, tiek gyvenimo. Deja, kol kas mokytojas dažniausiai primena Don Kichotą, kuris visais įmanomais ir neįmanomais būdais bando įveikti vėjo malūnus.

Ką apie pagarbą, empatiją ir gebėjimą priimti „kitokį“ kalba literatūros kūriniai? Koks jaunimo požiūris atsiskleidžia, apie tai diskutuojant klasėje?

Dėstant literatūrą lengva kalbėti apie pagarbą, empatiją ar ,,kitokį“ žmogų. Atrodo, nagrinėjame veikėjų charakterius, bet iš tiesų mokomės gyventi, narpliojame žmonių santykius. Viena iš stipriausių knygų, kuri sukrečia ir prakalbina net tyliausius – aktoriaus M. Repšio knyga ,,Heraklis Nr. 4“. Prisidengęs Heraklio vardu autorius kalba apie savo problemas – bipolinį sutrikimą, darboholizmą, perfekcionizmą ir net suicidines mintis. Gimnazistai labai jautriai reaguoja į veikėjo išgyvenimus, svarsto, kaip vaikystės traumos gali paveikti suaugusiojo gyvenimą.

Ką, Jūsų manymu, reiškia šiandien būti lietuvių kalbos mokytoju – kalbos saugotoju ar žmogaus formuotoju?

Kalba, kaip ir žmogus, gyvena laike. Nereikia jos izoliuoti, uždaryti ar sterilizuoti. Tegu ji būna laisva, tegu gyvuoja tie žodžiai, kuriuos sąmoningai vartoja save gerbianti visuomenė. O  lietuvių kalbos mokytojas per žodį formuoja žmogų, moko jį kritiškai mąstyti, pažinti save ir pasaulį.

Kaip reaguoja mokiniai, kai kalbama apie įtrauktį ar negalią – su smalsumu, nejaukumu, abejingumu?

Kalbėdami, diskutuodami apie literatūroje, filmuose ar spektakliuose vaizduojamą pasaulį, veikėjų santykius pasukame pokalbį ir apie realų gyvenimą. Mokiniams ypač  įdomu ieškoti paralelių, prieštarų, kai kalbame apie „kitokį“ žmogų. Aiškindamiesi metafora tapusią sąvoką gimnazistai pamini ir žmones su negalia. Pokalbis tampa ypač jautrus, nes kalbamės apie bendravimą bei suvokimą, kur slypi riba tarp pagarbios pagalbos ir tuščio gailesčio, tarp empatijos ir žeidžiančio požiūrio į žmogų. Ir vėl ieškome žodžių, kaip užmegzti ryšį, kaip neperžengti orumo ribos. Aiškinamės, kuo skiriasi sąvokos žmogus su negalia ir neįgalus žmogus. Mokiniai nustemba, kaip kalba, pavartotas žodis gali keisti požiūrį į žmogų – pirmuoju atveju pirmiausia įvardijame žmogų, o antruoju – iš žmogaus tarsi atimame jo orumą, išskiriame iš visuomenės kaip mažiau vertingą.

Kaip manote, kiek svarbu ugdymo procese kalbėti apie negalią ir įtrauktį?

Akademinio ugdymo procese pokalbių  šiomis temomis labai reikia, nes dalydamiesi savo mintimis  gimnazistai ne tik mokosi būti sąmoningesni, brandesni, jautresni šalia esančiam, bet ir griauna įsisenėjusius stereotipus. Atrodo, kad tokios atviros  akimirkos sustabdo kasdienę rutiną, jaunas žmogus daugiau įsigilina į save, pažįsta ir bendraklasius, tampa drąsesnis susidūręs su gyvenimo įvairove. Pasakiau ,,susidūręs“ ir pati suabejojau. Gal ne susiduriame, o susitinkame, gyvename kartu, laikydamiesi tų pačių moralinių principų, priimdami, ,,mylėdami savo artimą kaip save patį“.

Žinoma, šios gyvenimo pamokos trunka ne 45 minutes, jų neįrėmina joks skambutis ar egzaminas. Manau, dar reiks nemažai laiko, kad, pasak filosofo A. Šliogerio, taptume dvasios aristokratais – oriais, pagarbiais sau ir kitiems, atsakingai kuriančiais tiek dvasinį, tiek fizinį santykį su pasauliu.

Ką reikėtų keisti visuomenėje, kad apie negalią kalbėtume drąsiai, bet pagarbiai?

Kalbant apie negalią, pirmiausia reikia drąsos kalbėtis. Tik dialogas gali sujungti įvairias visuomenės grupes.  Kūrybiškai mąstantys socialiai brandūs žmonės kuria įvairius projektus ir provokuoja visuomenę neužsidaryti savo stereotipų ar socialinių burbulų kiaute. Sveikintinas LRT projektas, kur kalbinami įvairūs žmonės (,,Ko nesakyti?“). Man atrodo, kad mokiniai jau yra ta karta, kuri gali užaugti taip, kad nereiktų pokyčių – juos galime mokyti tikrųjų, bendražmogiškųjų vertybių. Juk veidrodiniai neuronai savo darbą dirba be pertraukų. Galbūt skamba truputėlį ironiškai, bet tiesa yra tokia, kad klaidas taisyti kartais sunkiau, negu iš karto neišklysti iš kelio. Ir vėl grįžtu prie savivertės, nes ji neatsiejama nuo pagarbos kitam.

Užbaikite sakinį: „Pagarba prasideda – nuo minties, nes tik sąmoningumas suteikia turinį mūsų gyvenimui…“

Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra kviečia visus Lietuvos moksleivius prisijungti prie nacionalinio piešinių konkurso „Pagarba – tavo kalbos spalva“, siekiant kartu skatinti negaliai jautrios kalbos vartojimą, pagarbą ir įtrauktį. Juk kiekvienas žodis turi galią kurti.

Darbai laukiami iki lapkričio 9 d.

Daugiau informacijos ir registracija – www.keiskplokstele.lt

Aktorės ir nuomonės formuotojos Mildos Noreikaitės kelias į sceną prasidėjo dar vaikystėje, o šiandien ją galima išvysti ir naujame „Go3“ originalaus turinio seriale „Lėlininkas“. Atvirame pokalbyje Milda pasakoja apie pirmuosius žingsnius teatre, šeimos reakciją į aktorystės pasirinkimą, netikėtą socialinių tinklų įtaką karjerai ir iššūkius, su kuriais susidūrė kurdama drąsią ir ryžtingą serialo personažą Mariją.

Kodėl operos scena tapo pirmuoju įkvėpimu, kaip gimė sprendimas stoti į aktorystę, kokia buvo įspūdingiausia filmavimo akimirka ir ką patartų jaunajai sau – visa tai aktorė Milda Noreikaitė atskleidė išskirtiniame interviu, bendraudama su „Go3“ atstovu Žilvaru Zinkevičiumi:

Ar prisimenate akimirką, kai supratote, kad aktorystė yra jūsų kelias?

• Manau, viskas prasidėjo dar mokykloje. Mes, kaip vaikų choras, dalyvavome operoje „Bohema“. Teko patekti į tą pasaulį – dainuoti, repetuoti, būti scenoje. Tai paliko didžiulį įspūdį: scena, aktoriai, operos solistai, visa ta sukurta realybė…(susimąsto). Grįžusi namo mamai pasakiau: „Aš noriu būti scenoje.“

Be to, mokiausi Čiurlionio mokykloje, todėl turėjome galimybę nemokamai lankytis Operos ir baleto teatre. Nors tai ne dramos teatras, bet scena mane užbūrė – tas jausmas, kai nusikeli į kitą pasaulį, buvo fantastiškas. Vėliau natūraliai pajutau norą ruoštis stojamiesiems į akademiją (aut. pas. Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Mokykloje visada buvau ant scenos – renginiai, baigiamasis darbas, opera, kuriai pati rašiau scenarijų ir vaidinau.

Įstojau gana juokingai – antrame ture reikėjo žinoti spektaklius, o aš nebuvau mačiusi nė vieno. Atsimenu, bėgau prie Dramos teatro skaityti repertuarą, kad bent pavadinimus galėčiau pasakyti. Bet viskas susiklostė gerai. Tuo pat metu dar stojau į dirigavimą, nes tai buvo mano specialybė mokykloje. Bėgiojau iš vienų stojamųjų į kitus. Šeima nelabai džiaugėsi – tiek muzika, tiek aktorystė nėra „aiški duona“.

Kodėl, jūsų manymu, šeimos dažnai skeptiškai vertina aktorystę?

• Manau, tai bendras suvokimas, kad aktoriaus profesija – bohemiška, neužtikrinta. Ir iš esmės tai tiesa: baigi akademiją, bet niekas negarantuoja, kad turėsi darbų. Būna skaudžių tarpų, kai vaidmenų nėra. Šeima bijojo, kad nusivilsiu. Bet kai esi jauna, atrodo – „man taip nebus“. Aš neturėjau galvoje tokio „tik aktorystė arba nieko“. Tiesiog labai norėjau vaidinti. Man patiko vaidinti, ir viskas natūraliai susidėliojo.

Opera jus įkvėpė, bet ryšio su ja vėliau nebeliko. Kodėl?

• Supratau, kad soliste gi nebūsiu (juokiasi). Vienintelis kelias prie operos – dirigavimas, bet tam reikėjo važiuoti į užsienį mokytis, o tai reiškė dideles išlaidas. Tiesiog suvokiau savo galimybes. Norėjosi žanro, kuris jungtų ir muziką, ir vaidybą. Be to, mane traukė psichologija, vaidmenų įvairovė. Operoje viskas kitaip – reikia turėti operinį balsą, o aš tam nebuvau ruošta. Norėjosi būti scenoje, bet kitame amplua.

Koks vaidmuo buvo lūžinis jūsų karjeroje?

• Gal tokio vieno nebuvo. Labiau viskas susiję su „Instagram“ (juokiasi). Karantino metu pradėjau kelti juokingus video, ir per tai viskas pajudėjo. Vaidmenų buvo – dirbau su E. Nekrošiumi, gastroliavome, bet kažkokio staigaus šuolio nebuvo. Socialiniai tinklai tikrai padėjo mano karjerai.

Galėtume sakyti, kad „socialiniai tinklai pakylėjo jūsų karjerą“?

• Taip, tikrai pakylėjo.

Kalbant apie serialą „Lėlininkas“, ar reikėjo ypatingo pasiruošimo?

• Kažkokių išskirtinių reikalavimų nebuvo – sportuoju, kad gerai jausčiausi. Bet ruošėmės su profesionalais: mokėmės laikyti ginklus, šaudyti. Serialas veiksmo kupinas, daug judėjimo, nekasdieniškų situacijų. Tai buvo labai įdomu – tiek pasiruošimas, tiek filmavimas. Lietuviškame seriale tiek veiksmo – retas dalykas. Manau, žiūrovams bus įdomu, nes čia ne tik dialogai, bet ir veiksmas.

O koks ginklas jums labiausiai „lipo prie rankos“?

• Man labiau patiko trumpasis – pistoletas. Ilgieji ginklai buvo sunkūs, laikyti juos nebuvo paprasta. Įspūdį paliko „kalašnikovas“ – kai šaudėme, atatranka ir garsas buvo tokie stiprūs, kad sakiau: „Daugiau nebe šaudysiu.“ Bet instruktorius liepė šaudyti dar (juokiasi).

Papasakokite daugiau apie savo personažą Mariją.

• Ji labai drąsi, bet kartu jautri. Turi savyje tą „neturiu, ką prarasti“ jausmą. Jos varomoji jėga – gelbėti žmones, padėti aukoms. Tai, ko man pačiai trūksta, norėčiau pasiskolinti iš Marijos.

Kokie buvo didžiausi iššūkiai kuriant šį personažą?

• Buvo nelengva atrasti jos tvirtumą – juk ne kasdien organizuojame pavojingas operacijas, susiduriame su nusikaltėliais. Reikėjo įtikinti save, kad tai vyksta. Psichologiškai – kaip neišsigąsti, kaip rasti valią susiimti ir ieškoti išeities. Fiziškai – kaip ji juda, kokia jos laikysena. Daug ką sprendėme aikštelėje kartu su režisieriumi (aut. pas. Ramūnu Cicėnu).

Kokie panašumai tarp jūsų ir Marijos?

• Gal tai, kad ji kandi, nebijo grubių juokelių. Čia šiek tiek panašu į mane (juokiasi).

Jūsų nuomone, kas labiausiai patiks žiūrovams šiame seriale?

• Manau, veiksmas. Siužetas painus, pilnas netikėtų posūkių. Kai skaičiau scenarijų, net pati nustebau: „O rimtai čia taip atsitiko?“ Manau, žiūrovams bus dar įdomiau. Lietuviškame seriale tiek veiksmo – retas dalykas.

Ar seriale yra scena, kuri labiausiai įsiminė?

• Buvo daug įspūdingų scenų, kai kurių negaliu atskleisti… Bet viena ypatinga – filmavome prie Neries, scena buvo ilga, sujungta iš daugybės gabaliukų, filmuota vienu kadru. Emociškai sunki, techniškai sudėtinga: daug šaudymo, kaskadinių triukų, kritimų į vandenį. Reikėjo labai tikslaus darbo. Juokavome, kad turbūt daugiausia „nušoviau“ žmonių (juokiasi). Tai buvo pirmas kartas, kai dirbau su vieno kadro filmavimo technika – labai įdomi patirtis.

Ar teatrinė patirtis padėjo filmuojant tokia technika?

• Taip, tikrai padėjo. Teatre esi pratęs tęsti ilgą veiksmą be sustojimų, o čia buvo panašiai – jokio poilsio, jokio „stop“. Jauti atsakomybę prieš komandą – jei suklysi, viską teks kartoti. Tai buvo iššūkis, bet ir labai įdomu.

Kaip sekėsi bendraujant su kolegomis vyrais?

• Labai gerai. Mes keturi keršytojai – trys vyrai ir aš. Buvo daug juoko, kartais labai vyriški momentai, bet aš augau su broliais, tai man tai buvo natūralu. Chemija buvo puiki.

Ko tikitės ateityje – dramų, komedijų, tarptautinių projektų?

• Norisi visko – ir teatro, ir kino, ir užsienio projektų. Aišku, svajonė filmuotis užsienyje, bet džiaugiuosi tuo, ką turiu. Jei ateityje pavyktų turėti įdomių vaidmenų, tai būtų didžiausias džiaugsmas.

Ką patartumėte jaunajai Mildai, tik pradedančiai savo aktorės karjerą?

• Būk kantri. Viską gerai darai (šypsosi).

Serialas „Lėlininkas“ – tai įtempto siužeto kriminalinis trileris, kuriame susipina veiksmas, intrigos ir netikėti istorijos vingiai. Serialas pasakoja apie nusikalstamą pasaulį, kuriame kiekvienas žingsnis gali tapti lemtingu. Milda Noreikaitė vaidina Mariją – drąsią, ryžtingą ir kartu jautrią moterį, kurios pagrindinis tikslas yra gelbėti žmones ir kovoti už teisingumą. Žiūrovai ekrane išvys ir kitus gerai pažįstamus aktorius: Džiugą Grinį, Vytautą Medinecką-Ironvytą, Šarūną Datenį, Donatą Šimukauską ir kt.

Įtampos kupinas serialas „Lėlininkas“ – nuo rugsėjo 30 d. tik per „Go3” televiziją.

Šį ketvirtadienio vakarą LNK laidoje „Noriu likti Lietuvoje“ – legendinės grupės „Naktinės personos“ lyderio Aro Vėberio ir jo žmonos Martynos istorija. Ši pora Lietuvoje puikiai pažįstama, tačiau mažai kas žino, kad jų santykiuose lemiamą vaidmenį suvaidino emigracija ir ilgi Martynos gyvenimo metai Kipre.

Vos aštuoniolikos Martyna išvyko į Kiprą – iš pradžių tik trims mėnesiams, bet pajutusi žydro vandens, baltų smėlio paplūdimių ir karšto klimato trauką, pasiliko ilgam. „Man reikalinga šiluma, nes kiekvieną žiemą mane kankina šalčio alergija. Kipre atradau rojų žemėje“, – prisimena ji. Ten ji dirbo įvairius darbus, vėliau tapo įtakingo verslininko asistente, gyveno tarp Kipro ir Graikijos. Tačiau galiausiai suvokė: geras atlyginimas ir saulė nenugali ilgesio namams. „Supratau, kad noriu lietuviškos šeimos, lietuviškai kalbančio vaiko ir gyvenimo šalia tėvų“, – atvirauja Martyna.

Į Lietuvą grįžusi mergina viską pradėjo iš naujo, neturėdama nei darbo, nei draugų rato. Ir būtent tuomet įvyko stebuklas – „Naktinių personų“ dvidešimtmečio koncerto užkulisiuose ji vėl susitiko Arą. Iš buvusios paauglės gerbėjos Martyna virto gyvenimo partnere – abu pajuto abipusę simpatiją, kuri netrukus virto šeima. Šiandien jie augina sūnų, gyvena Panevėžyje ir švenčia jau dešimt metų kartu.

„Aš čia kaip sanatorijoje – ramybė, mažiau žmonių, jokio šurmulio. Gyvename taip pat kaip Vilniuje, tik tempas lėtesnis“, – apie Panevėžį pasakoja Aras. O Martyna priduria: „Tik pagyvenęs svetur supranti, kaip gera čia. Lietuva yra mano tikrieji namai.“

Aro ir Martynos Vėberių istorija – šį ketvirtadienio vakarą 21 val. laidoje „Noriu likti Lietuvoje“ per LNK.

Lietuvos muzikos ikona Džordana Butkutė kitąmet minės ypatingą sukaktį – keturis dešimtmečius, praleistus scenoje. Svarbaus įvertinimo už savo kūrybą ji sulaukė ir šiemet – Nidos prieplaukoje esantis Šlovės takas pasipildė jos delno įspaudo plokšte. „Tai didelė garbė ir džiaugsmas“, – teigia dainininkė, tuo pačiu prisimindama, kad niekada nedėjo didelių pastangų dėl pripažinimo, tiesiog rašė dainas ir jas dainavo žmonėms, tapusiems neatsiejama jos gyvenimo dalimi.

Šį šeštadienį „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“ žiūrovų laukia neeilinis pokalbis su scenos legenda, lietuviškosios muzikos ikona Džordana Butkute. Į Nidos prieplauką dainininkė atvyko su ypatinga misija, mat čia – Šlovės take – buvo atidengta jos delno įspaudo plokštė, kuri tapo gražiu kūrybinio kelio įprasminimo simboliu prieš kitąmet laukiantį 40-ąjį sceninį jubiliejų.

„Tai ir garbė ir džiaugsmas širdyje. Būsiu atvira ir gal šiek tiek nekukli, bet jaučiu, kad šio įvertinimo nusipelniau. Atrodo, atvažiavome į Nidą tik dėl dvidešimt minučių šlovės, bet kad jų sulauktum, reikia nueiti ilgą kelią. Tai labai malonus įvertinimas ir, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekada. Todėl esu labai laiminga“, – įspūdžiais iš karto po plokštės atidengimo ceremonijos dalinosi Džordana.

Dainininkė laidoje atvirauja, kad ši vasara – tikras darbymetis, tačiau ir jai pasibaigus poilsio nenumatoma. Džordana pripažįsta, kad po koncertų dar ilgai jaučia iš jų išsineštą publikos energiją, o jos klausytojai – neatsiejama gyvenimo dalis, kuriai visuomet liks dėkinga.

„Galima net sakyti, kad koncertuose pasikraunu iš publikos. Aišku, daug energijos ištaškau ir pati, dalinuosi tuo su žmonėmis, bet kai grįžtu namo – grįžtu su džiaugsmu. Būna, net užmigti negaliu, vis dar matau žmonių veidus. Mes neturime sezoniškumo – po didžiųjų pasirodymų vykstame į kultūros centrus. Juk ne visi gali atvažiuoti į arenas, tai mes atvažiuojam pas žmones, nes visi nusipelnė pamatyti tą grožį ir šou. Neskirstau žiūrovų ir kiekviena publika suteikia ką nors ypatingo. Kai klausytojų susirenka daug – užburia jų triukšmas, o mažesniuose koncertuose atsiranda galimybė pažvelgti į akis, pasikalbėti dainomis. Todėl myliu visus žmones ir niekada nenustosiu jų mylėti. Jie yra didelė mano gyvenimo dalis, nes kas aš be jų?“, – su šypsena pasakoja Džordana.

Kitąmet minėsianti scenoje praleistus keturis dešimtmečius dainininkė neslepia, kad per šį laikotarpį buvo visko: ir pakilimų, ir skaudžių nuopuolių. Tačiau ji niekada nedarė dirbtinių skandalų, kad išgarsėtų ir visada liko atvira sau bei publikai.

„Aš nedėjau daug pastangų. Tiesiog rašiau dainas ir dainavau jas žmonėms. Per daug nesistengiau, nerežisavau, nedariau skandalų specialiai, tiesiog taip būdavo, kad kur žingsnis – ten nuotykis. Bet visą tai jau liko praeityje. Gyvenu čia bei dabar, ypač kai turiu, ko laukti ir žinau, kad manęs laukia“, – laidoje atviraus dainininkė.

Palaikymo Džordana sulaukia ne tik iš gerbėjų, bet ir iš savo vyro Elegijaus, su kuriuo sudaro neišskiriamą komandą tiek scenoje, tiek už jos ribų. Ir nors poros dienos ritmas dažnai nesutampa, jie vis tiek randa laiko, kurį galėtų praleisti kartu.

„Mes kartu ir namuose, ir darbuose, bet gyvename skirtingu ritmu: kai aš einu miegoti – jis keliasi, kai atsikeliu – jis jau nuveikęs milijoną darbų. Tačiau užtat susitinkame vakare ir jau tada būna mūsų laikas. Net telefonus paliekame kitame kambaryje, kad niekas mums netrukdytų, kai atsigulame ant sofos ir įsijungiame rimtą detektyvinį serialą“, – pasakoja laidos herojė.

Apie scenoje praleistus keturis dešimtmečius, klausytojų meilę, kūrybos įprasminimą, įspūdingą batų kolekciją ir asmeninius grožio ritualus – pokalbyje su Džordana Butkute jau šį šeštadienį, 16:30 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

„Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“ – tai gyvenimo būdo laida, pulsuojanti žinomų Lietuvos žmonių atostogų ritmu. Prodiuserės Gintarės Kreipavičiūtės kuriamoje kiekvienoje laidoje – vis naujas pašnekovas su dar negirdėtomis atostogų ir gyvenimo istorijomis, atgimstančiomis vaikštant prie jūros, mėgaujantis saulės spinduliais paplūdimyje, ragaujant gardžiausius pajūrio restoranų patiekalus, važinėjant dviračiais, uoste skaičiuojant bures, plaukiojant jachtoje ar kur kitur, kur nuves pats pokalbis!

„Pokalbiai prie jūros. Atostogų ritmu“ – šeštadieniais, 16:30 val. per Lietuvos ryto TV. Laida kartojama sekmadieniais 10:30 val. ir trečiadieniais 23 val.

Profesionalią sportinę karjerą jau baigusi lengvaatletė, trišuolininkė Jolanta Verseckaitė – geras įrodymas, kad sporte įgytos savybės yra neįkainojamos ir verslo pasaulyje. Sportuojant išugdytas atkaklumas, disciplina ir gebėjimas atsitiesti po nesėkmių tapo tvirtu pagrindu kuriant kūrybinių erdvių nuomos verslą.

Nuo sporto arenų iki kūrybinės erdvės

Dešimtmetį profesionaliam sportui atidavusi J. Verseckaitė patikina, kad sportas jos gyvenime vis dar užima svarbią vietą – pasikeitė tik forma. „Judėjimas išliko neatsiejama kasdienybės dalimi – tai tapo natūraliu gyvenimo būdu. Man patinka bėgimas, jėgos treniruotės, atsipalaidavimui – joga. Taip pat mėgstu žaidybinius sportus – padelį ir tenisą. Vasarą papildomai įtraukiu ir važiavimą dviračiu“, – pasakoja ji.

Savidisciplina, nuoseklumas ir atkaklumas, įgyti trišuolio sektoriuje, dabar atsispindi ir pašnekovės versle. „Sportas man nėra tik praeities etapas ar gyvenimo palydovas – tai tvirtas pagrindas, kuris formavo mano požiūrį, darbinius įpročius“, – pažymi J. Verseckaitė.

Sprendimas pasitraukti iš profesionalaus sporto brendo palaipsniui. Artėjant trisdešimtmečiui,  sportininkei atsirado natūralus poreikis ieškoti naujų prasmių. Gimus vaikams, J. Verseckaitei teko atsitraukti nuo anksčiau įkurtos sporto studijos veiklos, o vėliau, stebint aplinką ir bendradarbiaujant su kūrėjais, kilo idėja įkurti savo daugiafunkcinę kūrybinę erdvę.

„Mano įkurta sporto studija moterims sėkmingai veikė daugiau nei dešimtmetį. Ten kviesdavau moteris prisijungti prie įvairių treniruočių, tokių kaip Ballet Body Workout, Body Design, Power Yoga ir kt. Treniruotes vedžiau pati, kartu su kitais puikiais treneriais. „JV sporto studija“ veikė Vingio parko estradoje – pačioje parko širdyje.

Būtent tada ir pastebėjau, kad rinkoje trūksta estetiškų ir lengvai pritaikomų erdvių, tinkamų fotosesijoms, tinklalaidėms ar treniruočių įrašams“, – pasakoja J. Verseckaitė. Nors turėjo minčių ir apie kitokias verslo kryptis, universalios kūrybinės erdvės įkūrimo idėja ją įkvėpė labiausiai.

Nuo sporto studijos – prie kūrybinės erdvės

Ieškodama tinkamų patalpų, kur galėtų savo verslo idėją įgyvendinti, J. Verseckaitė atrado „Nordspace“ – išmanių verslo patalpų vystytoją Lietuvoje. „Inovatyvūs „Nordspace“ verslo boksų sprendimai iš karto įkvėpė minčių apie tai, kas galėtų vykti šioje naujoje vietoje“, – pasakoja verslininkė.

„Nordspace“ siūlo išmanias verslo erdves – tai 40–90 kv. metrų daugiafunkcinės patalpos, pritaikomos biuro, gamybos, sandėliavimo ar bet kuriai kitai veiklai ir lengvai valdomos per mobiliąją programėlę – taip galima reguliuoti apšvietimą, prieigą, saugumą. „Tai padeda sutaupyti laiko ir kaštų, be to, tokios erdvės tinka verslo startui be didelių investicijų“, – papildo Jolanta.

Apžiūrėjusi „Nordspace“, J. Verseckaitė nusprendė būtent čia įkurti daugiafunkcinę kūrybinę erdvę –  „Rooom“ studiją, kuri išsiskiria itin patogiu nuotoliniu valdymu ir veikia visą parą: „Studiją išsinuomavę klientai gali lengvai atvykti jiems tinkamu metu, o aš vos vienu mygtuko paspaudimu programėlėje galiu jiems atidaryti ar uždaryti vartus bei duris. Taip pat prie pastato įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, tad klientai gali privažiuoti arti ir patogiai išsikrauti įrangą ar kitus jiems reikalingus kūrybai daiktus. Be to, „Rooom“ patalpose yra visa reikalinga įranga tiek profesionalioms fotosesijoms, tiek tinklalaidžių įrašymui“, – sako J. Verseckaitė.

Buvusios sportininkės Vilniuje, Pilaitėje įkurta kūrybinė erdvė „Rooom“ yra ypatinga savo lankstumu, funkcionalumu ir estetika. Ji suformuota taip, kad būtų lengvai pritaikoma prie įvairių turinio kūrėjų ar menininkų poreikių, ir klientų yra nuomojama fotosesijoms, treniruočių vaizdo įrašams, tinklalaidėms bei kitiems kūrybiniams projektams.

„Manau, kad ši vieta po truputį tampa ne tik funkcine darbo erdve, bet ir socialine, bendruomenine platforma“, – pasakoja pašnekovė, kalbėdama apie vis labiau „sulimpančią“ „Nordspace“ verslininkų bendruomenę.

Patarimai pradedantiems verslą

Kaip ir daugeliui pradedančiųjų verslininkų, Jolantai teko susidurti su nežinomybe – nuo finansų iki rinkodaros. „Vienas iš iššūkių – rasti balansą tarp kūrybos ir verslo logikos“, – pripažįsta ji. Tačiau sporte išsiugdyti įgūdžiai padėjo įveikti sunkumus: gebėjimas dirbti nuosekliai, spręsti problemas ir nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių. Pašnekovė pabrėžia, kad pradedant savo verslą svarbu nebijoti ieškoti pagalbos.

„Sportas išmoko nebijoti darbo, atkakliai siekti tikslo net tada, kai sunku ar nesimato greito rezultato. Taip pat – greitai atsistoti po nesėkmės ir nepriimti jos asmeniškai. Šios savybės versle yra itin vertingos“, – dalijasi J. Verseckaitė.

Ji pažymi ir tai, kad neužtenka vien turėti gerą idėją: „Reikia noro veikti ir mokytis. Žinių galima įgyti, bet svarbiausia – lankstumas, atsakomybė, gebėjimas spręsti problemas ir gebėjimas nepasimesti, kai ne viskas klostosi taip, kaip tikėjaisi. Drąsa pradėti – svarbi, bet dar svarbiau – kantrybė tęsti. Kartais tiesiog reikia žengti pirmą žingsnį ir leisti sau pabandyti.“

Žinoma verslininkė, buvęs modelis Irina Masolė išlaikė egzaminą ir gavo žalią karate diržą. Daug gyvenime patyrusi tremtinio dukra sako norinti įkvėpti bendraamžius savo svajonių siekti visą gyvenimą.

„Mano žinutė kiekvienam: niekada nevėlu pradėti. Nesvarbu, kiek tau metų – svarbu žengti pirmą žingsnį ir pasitikėti savimi. Karate – tai ne tik sportas. Tai kelias į discipliną, stiprybę, pasitikėjimą ir vidinę ramybę. Jis keičia kūną, bet dar labiau – sielą. Ir jei tu vis dar galvoji „gal jau per vėlu“ – žinok, kaip tik dabar pats metas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Irinos Masolės gyvenimo kelias prasidėjo ypatingomis aplinkybėmis ir jos istorija neatsiejama nuo tėčio tremties. Pašnekovė gimė ir augo Sibire, nes, dar būdamas kūdikiu, jos tėvas buvo įsodintas į traukinį ir išvežtas į tolimą kraštą. Tuo metu jis turėjo likti Lietuvoje su seserimi, tačiau likimas pakrypo kitaip – ir visam gyvenimui pakeitė ne tik jo, bet ir būsimų vaikų ateitį.

Sibire, tarp daugybės ten gyvenusių lietuvių, latvių, vokiečių, susikūrė naujos bendruomenės. Būtent ten susitiko Irinos tėvai, kuriuos sujungė bendra patirtis, išgyvenimai ir panašios vertybės. Jie sukūrė šeimą, kurioje gimė Irina.

Vaikystė Sibire nebuvo lengva, tačiau Irinos tėvas stengėsi palaikyti ryšį su Lietuva. Jis nuolat lankydavo tėvynę, o išgirdęs apie Vilniuje įkurtą „Lietuvių namų“ mokyklą tremtinių vaikams, pasiūlė Irinai išvažiuoti mokytis į Lietuvą. Tai buvo reikšmingas posūkis jaunos merginos gyvenime – palikti Sibirą ir keliauti į šalį, kuriai iš tėvo pasakojimų, jautė gilų ryšį.

Taip Irina atkeliavo į Lietuvą, kur prasidėjo jos savarankiškas gyvenimas, o vėliau – ir profesinis bei šeimyninis kelias.

Žinoma verslininkė pasakoja apie karate svajojusi nuo vaikystės.

„Bet vis nebuvo kada, nebuvo kur, nebuvo kaip. Ir tik prieš trejus metus, sekdama savo dukros pėdomis, išdrįsau žengti pirmą žingsnį. Tąkart mane pakvietė nuostabi trenerė Diana Balsytė, kuri subūrė naują grupę suaugusiems – žmonėms, kurie gal jau buvo pamiršę, ką reiškia pradėti nuo nulio. Ir žinot ką? Vakar aš jau laikiau egzaminą žaliam diržui“, – pasakoja I. Masolė.

Anot jos, egzaminas tikrai nebuvo be nuotykių.

„Atvažiavus paaiškėjo, kad viskas vyks ant trinkelių, o aš… be batų. Bet kaip tikra karate dvasia – pagalba atėjo akimirksniu. Bičiulė Jurgita paskolino kojines, o pasaulio čempionė Margarita Čiuplytė – savo batus. Tą akimirką jaučiausi taip, tarsi būčiau gavusi legendinio sportininko autografuotus marškinėlius. Su jos batais stovėjau tvirtai ir užtikrintai – ne tik fiziškai, bet ir vidumi“, – neužmirštamais įspūdžiais dalinosi I. Masolė.

Lietus, kruša, permirkę drabužiai, šlapios grindys – viskas, anot jos, liko antrame plane.

„Technikos, koncentracija, kova – viskas tęsėsi, net ir per lietų. Ir po technikos – 12 kovų basomis ant ledinės žolės… Nes karate – tai ne apie patogumą. Tai apie valią, ryžtą ir bendrystę“, – įsitikinusi I. Masolė.

Aštuonmetė Liepa jau keli mėnesiai kiekvieną šeštadienio rytą sveikinasi su televizijos žiūrovais laidoje „O kodėl?“. Šią laidą, dar vadinamą vaikų žiniomis, inicijavo Rimanto Kaukėno paramos fondas – su juo Liepą ir jos šeimą sujungė ne televizija, o ligoninė, kai mergaitei teko gydytis onkologinę ligą.

Kaip prisimena mergaitės mama Eglė, jei tik būdavo jėgų ir galimybių, Liepa visada įsitraukdavo į fondo veiklas ir projektus. Ši draugystė nenutrūko ir Liepai pasveikus – ji ir toliau noriai dalyvauja R. Kaukėno paramos fondo iniciatyvose, o vienas jų – laida „O kodėl?“.

„Mums paskambino ir paklausė, ar Liepa norėtų būti laidos vedėja. Liepa, aišku, sutiko. Ji anksčiau ir pati buvo išreiškusi norą turėti savo „Youtube“ kanalą ar vesti savo laidą, – šypsodamasi prisimena mama Eglė. – Nėrėme į šią avantiūrą ir dabar keliaujame į filmavimus, planuojame laidas.“

Jau į ne vieną klausimą savo laidose atsakymą radusi Liepa sako, kad vesti laidas jai patinka. Labiausiai žavi galimybė susipažinti su naujais žmonėmis, o ypač su tais, kurie jai žinomi. Tokiais kaip rašytojas Tomas Dirgėla.

„Kai aš susitinku su žmonėms, kuriuos žinau arba apie kuriuos esu girdėjusi, man tai labai patinka. Mūsų laida su Tomu Dirgėla yra mano mėgstamiausia“, – džiaugiasi Liepa. Vesti laidą jai patinka ir dėl pačios gaunamų žinių. Savo laidos „O kodėl?“ dėka  ji jau sužinojo, kodėl Lietuva neturi karaliaus ir kas iš tiesų yra pilietiškumas.

Tiesa, užaugusi Liepa TV ekranuose labiau norėtų rodytis ne kaip laidų vedėja, o kaip dainininkė. Apie atlikėjos karjerą ji svajojo nuo mažų dienų, o dabar šis noras – dar stipresnis.

Liepos mama Eglė priduria, kad nors per filmavimus ir pati su vyru jaučia jaudulį, vis dėlto stengiasi kaip įmanoma labiau palaikyti Liepą ir ją nuraminti. Kartu mokytis scenarijų ir aptarti galimas laidos scenas – tai tik dalis užduočių, kurias tenka atlikti prieš Liepai žengiant į filmavimo aikštelę.

„Mes visą laiką esam geriausia palaikymo komanda, padedame Liepai pasiruošti nuo iki. Ir, aišku, džiaugiamės – smagu matyti, kad laidų filmavimas džiugina ir pačią Liepą, ir visą šeimą“, – išgyvenimais dalinasi pašnekovė.

Nors gyvena Mažeikiuose, Liepos šeima mielai atvažiuoja į sostinę, kur kartu su Delfi TV komanda vyksta laidos filmavimai.

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka tęsia naują rubriką  „Mes”. Joje – žmonės, kurių kelias, kasdienybė, šventės ar mielos akimirkos neįsivaizduojamos be knygų namų.

Rubrikos viešniai Eglei VAITKEVIČIŪTEI biblioteka yra vieta, kur galima suderinti darbą, visuomeninę veiklą, pomėgius ir pokyčius. Eglė – bibliotekos projektų valdymo specialistė, o kartu – vieno populiariausių ir naujausių bibliotekos Gyvensenos klubo koordinatorė. Kaip tik šią savaitę klubas susitikimu „Sąmoningas valgymas: paskaita, praktika ir medaus skonis“ užbaigia pirmą veiklos sezoną.

Jei reikėtų pristatyti save: kas ir kokia esi, ką mėgsti, vertini?

Esu visiška panevėžietė. Anksčiau dar kirbėjo vadinamoji vilnietiška svajonė – išvažiuoti, kurtis, rašyti… Dabar džiaugiuosi, kad pasirinkau likti Panevėžyje. Dirbti, gyventi, verslauti, kurti gerovę ir idėjas, skatinančias pokytį.

Panevėžys ilgai buvo apaugęs stereotipais – aš pajutau norą juos griauti. Gimtinė tapo ne tik vieta likti, bet ir keistis. Jis, kaip ir aš, turi tylų stuburą, kurio iš pirmo žvilgsnio gal nematai, bet jauti. Čia augau, klydau, kūriau – ir būtent čia pajutau, kad galiu įkvėpti kitus. Ne šūksniais, o nuosekliu veiksmu.

Mėgstu keisti ir visada eiti į priekį – savo keliu. Laužyti standartus, rasti jungtis, kur kitam atrodo nesujungiama, ar įrodyti priešingai. Gal iš šalies atrodau priešgyna, bet iš tiesų tai – mano mąstymo būdas. Matyti savaip ir turėti drąsos įgyvendinti tai, kuo tikiu. Man labai svarbu erdvė – tiek vidinė, tiek fizinė: mąstyti, kvėpuoti, augti.

Vertinu autentiškumą, motyvaciją ir žmones, kurie daro išties norėdami, o ne todėl, kad „reikia“ ar dėl akių. Labai nemėgstu paviršutiniškumo, tuščių plepalų, triukšmo, chaoso. Tikiu harmonija, bet ir vidine ugnimi – kūrybiniu nerimu, kuris veda į priekį.

Ką dar mėgstu? Muziką ir humorą, mažus malonumus: kavos ritualą, SPA, gyvus renginius ir tylą po intensyvios dienos. Geriau mažiau, bet kokybiškai.

Darbas užima daug vietos – esu įsitraukusi į kelis projektus. Todėl laisvalaikiu mokausi balanso.

Koks tavo kelias į biblioteką?

Nuo studijų buvau įsitraukusi į smulkųjį verslą, tačiau šalia visada ieškojau papildomų veiklų – mokymosi, iniciatyvų, sporto…  Visgi ilgainiui pradėjau jausti – trūksta gilesnio pojūčio, kad einu ten, kur išties noriu. Esu vadybos ir verslo administravimo magistrė, tačiau visuomet išliko trauka kalbai, tekstui, reikšmėms.

Biblioteka ir žodis man brangūs nuo jaunystės. Kažkada dovanų paprašiau tarptautinių žodžių žodyno. Šiandien jis – garbingoje namų bibliotekėlės vietoje.

Kai keliauju ir pamatau biblioteką – visiems aišku, kad man ten reikia. Traukia atmosfera, retumas, paslaptis, išmintis. Senos knygos, tylus laikas, ramybė. Kitiems gal keista, bet man – namų jausmas.

Sąmoningai bibliotekos darbo neieškojau – tik tikrinau savo galimybes, klausiau savęs, kur man norisi būti. Stebėjau, kaip Panevėžio plėtros agentūra stiprina miesto įvaizdį – tyliai kėliau nykštį😊. Tais metais, vedama vidinio impulso, pas juos nuėjau pasikalbėti. Nebuvau apsisprendusi visiškai keisti krypties, bet tai buvo tarsi pradinis kaitos signalas.

Į biblioteką atėjau ne kaip į darbo vietą – kaip į erdvę, kur galima kurti ne produktą, o pokytį. Kur idėjos veikia ne dėl rezultato, o dėl vertės. Kurį laiką čia savanoriavau. Vieną vasaros antradienį su  direktore kalbėjomės apie veiklas. Mūsų laukai sutapo – ji pasiūlė pretenduoti į projektų vadovus (kaip tik buvo paskelbtas konkursas). Klausiu – kada? Sako – ketvirtadienį.

Po daugiau nei 10 metų verslo įmonėje man tai sukėlė šypseną, bet ir smalsumą – o kodėl gi ne? Čia dirbu jau 9 mėnesius – esu atsakinga už projektų valdymą: rašau paraiškas, kuriu partnerystes ir inicijuoju naujas veiklas. Šiuo metu įgyvendinu du projektus kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija – vienas jų skirtas sukurti stalo žaidimą lietuvių kalbai populiarinti, kitas – ugdyti bibliotekų specialistų kvalifikaciją.

Kaip vertini darbą bibliotekoje?

Šis etapas man – augimo, bet ir pokyčio. Labai daug mokiausi, išėjau iš komforto zonos. Kovojau su vidiniu perfekcionizmu, vis klausinėdavau namiškių – ar susitvarkau? Ar nieko neapleidau? Gal neišmanau?

Po keturių mėnesių adaptacijos, per Naujuosius metus, sau pasakiau sau: kad ir kas nutiktų, sugebėsi. Gali ir suklysti, nežinoti visko – bet pagaliau esi savo kelyje, nebesitaškai. Nėra rutinos, darbas labia dinamiškas. Yra erdvės kūrybai, sprendimams, saviraiškai – jei tik pats nori.

Biblioteka – tai ne tik lentynos. Tai žmonės. Komanda. Ir man pasisekė – dirbu su labai skirtingais, bet palaikančiais žmonėmis. Tai man nauja – visad buvau individualistė. Bet čia atrandu, kad galima sakyti: „Reikia pagalbos, nesuprantu, padėkite”. Ir visada atsiranda, kas padeda. Lygiai tą patį darau aš.

Čia susilieja visos mano patirtys, įgūdžiai, intuicija.

Girdžiu, kad visuomenė vis dar ne iki galo supranta, kas šiandien yra biblioteka. Čia tiek daug – nuo mokymų, paskaitų, susitikimų iki gyvos bendruomenės. Biblioteka jau seniai nėra tik knygos. Ir man norisi apie tai kalbėti. Nes iš tikrųjų čia yra vietos kiekvienam. Mano vizija – biblioteka ir toliau auga, plečiasi. Jungia sritis, įtraukia naujų temų, auditorijų, formų. Aš noriu būti to augimo dalimi.

Kam ir kodėl tau prireikė klubo?

Mintis sujungti biblioteką, knygas ir gyvenseną kirbėjo jau seniai. Tad rudenį ėmėme ir padarėme. Susidėliojau tinklelį, planą, bet viskas vyko labai organiškai – formatas augo kartu su žmonėmis.

Pirmas Gyvensenos klubo sezonas pranoko visus lūkesčius. Tikėjausi 5 žmonių – atėjo daugiau kaip 20. Išaugome Menų skaityklos erdvę – persikėlėme į konferencijų salę. Susitikimų temos kito pagal sezonus, aktualijas, žmonių poreikius. Lektoriai įvairūs, bet turi bendrą vardiklį – autentiškumas ir žinios, kuriomis dalijamasi iš širdies. Ir – vėlgi svarbu – neatlygintinai.

Vieni žmonės ateina į kiekvieną susitikimą, kiti pasirenka, kas jiems aktualu. Sąmoningai nevykdome registracijos, neturime oficialaus narių sąrašo. Tačiau sukūrėme feisbuko grupę, kurioje dalijamės informacija ir paliekame laisvę rinktis: nori – ateini, neįdomu – ne.

Susidomėjimas auga – daugėja iniciatyvų. Turėjome kvėpavimo seminarus, finaliniame susitikime turėsime net simbolinį rėmėją – bičių produktų gamintojus, papildančius susitikimą apie sąmoningą ir emocinį valgymą. Kartais temos gilios, net nepatogios – bet ir tai vertinga. Net jei žmogus dar nepasiruošęs keistis, jis jau girdėjo, įsinešė mintį.

Gal jau aišku, ką su klubu veiksi vasarą? Ar vis dar galima prisidėti?

Kol kas dėmesys sutelkiau į finalinį šio sezono susitikimą, tačiau ryškėja ir vasaros vizija. Svarstome apie vienos dienos jogos stiliaus stovyklą, mažesnius susitikimus žaliosiose miesto erdvėse ar Puziniškio sodyboje.

Norisi daugiau oro, pasibuvimo, mažiau struktūros. Atostogų ir vasaros ritmo. Nes tai metas, kai žiemą įgytos žinios gali virsti patirtimi.

Na, o klubo durys visada atviros. Mus rasite Bitės gyvensenos klubo feisbuko paskyroje – ten dalijamės naujienomis, atmintinėmis, kvietimais. Turite idėjų? Siūlykite, rašykite, inicijuokite.

Kviečiu į gegužės 8-ąją vyksiantį sezono uždarymą. O tada – pavasario vėjas, vasaros kvapas, savo tempo kelias. Mes – už mokymąsi visą gyvenimą. Ir mąstymą savo galva.

Asta Sarapienė

Komunikacijos specialistė

„Skirkime mes sau to laiko“, – paklaustas, kiek gali skirti laiko pokalbiui apie muziką ir gyvenimą atsakė buvusios muzikos grupės „Faktas“ lyderis ir dainų autorius Igoris Šifris, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Honoveryje.

Interviu metu I. Šifris prisiminė „Fakto“ ir Sąjūdžio laikus, aptarė neramią šių laikų geopolitinę situaciją, tačiau labiausiai pokalbis vystėsi apie naująją muzikanto kūrybą ir besimėgavimą pačiu procesu.

Šiandien „Spotify“ platformoje kiekvienas melomanas kelių klavišų paspaudimais gali atrasti nostalgija pulsuojančius I. Šifrio autorinius albumus „Prisminimai“ ir „Sapnas“.

Igoris – ne tik muzikantas, bet ir kultūrinis tiltas. Hanoveryje jis tapo savotišku Lietuvos muzikos  ambasadoriumi – Žemutinėje Saksonijoje įkūrė sėkmingai veikiantį muzikos klubą, kviečia vokiečius į Žagarės vyšnių festivalį, o Lietuvos vardą visada mini su didžiule pagarba ir meile.

Beje, liepos 26 d. I. Šifris kartu su savo projektu „Baltic Rock Project“ koncertuos netoli Kelmės ir scena dalinsis su legendiniu Chrisu Normanu.

Vokietijoje gyvenantis lietuvis taip pat planuoja solinį  „Baltic Rock Project“ koncertą Vilniaus „Tamstos“ klube, o Palangos „Oldman“ ir „Vandenio“ klubuose I. Šifris surengs bendrą koncertą su kita ikonine Lietuvos grupe „Poliarizuoti stiklai“.

Nors šiandienos pasaulis neramus, muzikantas tiki, kad muzika – kaip ir Sąjūdžio laikais – gali būti stiprus taikos ir laisvės balsas.

Šiame interviu Igoris Šifris atvirai kalba apie kūrybinius pakilimus ir duobes, santykį su tėvyne, „Fakto“ laikus ir dabartinį gyvenimą Vokietijoje.

Tai pokalbis su žmogumi, kuris žino, ką reiškia stovėti ant scenos, kai Lietuvos laisvė dar tik gimsta. Tai žmogus, kuris šiandien, būdamas brandus kūrėjas ir atradęs save iš naujo, turi ką pasakyti apie gyvenimą, kūrybą ir įkvėpti naujas muzikantų kartas.

Atrodo, kad kartais reikia tiesiog nedaug – tik klausytis, išgirsti ir netrukdyti kalbėti.

MUZIKOS PAVEIKSLĄ KEIČIA PATIRTIES LAGAMINAS

Kuo šiuo metu gyvena Igoris Šifris – legendinės grupės „Faktas“ lyderis?

Gal tai ateina su brandos metais, bet šiuo metu norisi įamžinti savo dainas ir po savęs palikti kažkokį pėdsaką. Vieni sulaukę tam tikro amžiaus pradeda eilėraščius, knygas rašyti, kiti kuria filmus, o aš savo pėdsaką paliksiu muzikoje.

Pradėjau intensyviai dirbti įrašų studijoje ir dabar „Spotify“ platformoje galima rasti du mano autorinių dainų albumas. Dabar dirbu ties trečiuoju albumu. Dar sprendžiu, kurią muzikinę kryptį paliesti. Aišku, bet kuriuo atveju tai bus rokinė kryptis – galbūt bliuzrokas, progresyvaus, klasikinio roko niuansai ir dalykėliai. Tai bus ryški melodija ir svarūs tekstai – ne „debesėliai“ ir ne „žvaigždės danguje“.

Kokie vaizdiniai galvoje iškyla pirmiausiai, kai atsisukate į savo muzikinės karjeros pradžią ir prisimenate grupę „Faktas“?

Aš mėgstu juokauti, kad esu praeities muzikantas. Buvau visose pradžiose, kai Lietuvoje kūrėsi „Roko klubas“, „Bliuzo klubas“, teko pereiti ir rokerių, ir bardų etapus.

Kuo užsiėmiau jaunystėje, užsiimu ir dabar. Skirtumas tas, kad dabar tai darau turėdamas tikrai nemažą patirties „lagaminą“.

Dabar mano kūryba nesustojusi, bet ji – smarkiai kitokia.Tai yra labai momentinis dalykas. Tie kūrybiniai niuansai ateina labai netikėtai, o tam reikalingas laikas ir ramybė. Pas mane kūrybai beveik visada reikalinga naktis, vienatvė, instrumentas ir ypatinga aplinka. Kartais šioje srityje, pripažinsiu, tam tikrus kūrybinius dalykus inspiruoja ir alkoholis. Nesakau, kad esu alkoholikas ir nuolat vartoju, bet mėgstu būti su žmonėmis atviras ir sakau taip, kaip yra realybėje (šypsosi).

O ką prisimenate iš Sąjūdžio laikų?

Pamenu, mes grojome Vilniaus sporto rūmuose, prie mūsų pribėgo gitaristas ir pasakė, kad prie prie Spaudos rūmų važinėja sovietų tanketės. Jie apšaudė ten esančius žmones.  Supratome, kad vyksta kažkoks „kosmosas“. Tai buvo kruvinieji 1991 m. sausio įvykiai.

Taip pat buvo buvo puolamas Televizijos bokštas, LRT televizija. Mano mama buvo televizijos darbuotoja ir yra man pasakojusi, kaip viskas vyko. Tai buvo rusų iš Afganistano atsivežti sovietų kareiviai, kurie LRT darbuotojus prirėmė prie sienos ir stovėjo su užtaisytais automatais. Mama grįžo namo visa išbalusi. Mano brolis buvo antro kurso Lietuvos policijos akademijos studentas. Jis buvo prie Seimo ir gynė Lietuvos parlamentą.

Kai pagalvoji, gerai, kad taikūs lietuviai nepasidavė provokacijoms, nes būtų buve tik blogiau. Sovietai tik to ir laukė, kad galėtų smogti mums dar labiau ir sunaikinti ką tik atgautą Nepriklausomybę.

Į ŽAGARĖS VYŠNIŲ FESTIVALĮ VILIOJA IR VOKIEČIUS

Kaip išgyvenote etapus, kuomet neturėjote ką pasakyti pasauliui „per muziką“? Kitaip tariant, kaip tvarkėtės su tuščiomis kūrybinėmis atkarpomis, su kuriomis savo kelyje susiduria absoliučiai visi muzikantai?

Kai pasineri į kasdienybę, šeimą, verslus, darbus, kūryba užsimiršta, pasilieka kažkur rezerve ir laukia, kol vėl bus ištraukta. Aš pats dabar save analizuoju – kodėl pas mane vėl prasidėjo toks naujas muzikinis pakilimas, atsirado kažkokia ugnis?

Pajaučiau netikėtą postūmį – įrašiau pirmą dainą ir gavosi, sakyčiau, visai neblogai.  Tada atėjo aiški mintis – reikia įrašyti visą albumą ir tada vėl įvažiavau į tą visą muzikos kūrybos kelią. Dirbi, nes reikia. Atrandi save naujai – su didesniu muzikiniu ir pasaulio suvokimu svoriu.

Dar vėliau gimė idėja savo naują muziką įrėminti ne tik studijiniuose įrašuose, bet ir gyvuose koncertuose – taip gimė „Baltic Rock Project“. Ir šitas dalykas dabar važiuoja toliau – išgyvenu naują savo muzikinį atgimimą.

Jeigu pažiūrėtume į pasaulio roko muzikos istoriją, pamatytume, kad žymiausi muzikantai jaunystėje išsidūksta, o vėliau labai ilgai nieko nevyksta. Sulaukę tam tikro amžiaus, galbūt susitvarkę savo asmenį gyvenimą, gerbūvį, atradę save naujai, muzikantai vėl atgimsta. Taip buvo su „Kiss“, „Judes Priest“ ir t. t.

Gaila, kad žmogus gyvena taip trumpai. Kiek mes visko galėtume prikurti, jeigu gyventume 150 metų?

Kita vertus, gal ir gerai, kad mūsų laikas toks ribotas, nes tada stengiamės jį išnaudoti efektyviausiai, kaip tik galime. Jūs užaugote ir formavotės Šiaurės Lietuvoje esančiame Žagarės miestelyje. Savo gimtajam miestui esate dedikavęs netgi atskirą dainą. Ar šią liepą Žagarės vyšnių festivalis sulauks jūsų muzikinio pasirodymo? 

Aš į Žagarę grįžtu 4 –5 kartus per metus. Vyšnių festivalyje esu gyvai dainavęs 3–4 kartus.  Tai yra daugiau mano duoklė žagariečiams. Visi žagariečiai yra tarsi viena šeima, todėl šiam kraštui jaučiu ypatingą nostalgiją. Manęs niekada nepalieka tie vaikystės ir gimtinės ryšiai. Visada važiuoju į Žagarę vedamas sentimentų ir tai darau su didžiausiu malonumu.

Labai ir jus kviečiu į Žagarės vyšnių festivalį – tikrai atvažiuokite ir pajauskite to miesto ir festivalio aurą. Galiu daug kalbėti, bet geriausia būtų tai patirti pačiam.

Jeigu visgi reiktų įžodinti Žagarės ir jūsų santykį, kokius sakinius ir žodžius tam pasirinktumėte?

Negaliu to jausmo įvardinti tiksliai, bet jeigu nebūtų Žagarės, nežinočiau, kur važiuoti ir kur sugrįžti. Važiuoti į Ispaniją, Italiją? Gal ir gerai, juk ten šilta ir saulė. Bet ten nėra Žagarės, nėra parko, piliakalnio, Senosios vidurinės mokyklos, nėra tų žmonių, su kuriais vaikystėje „dūkdavai“. Nėra takelių, kuriais tu lakstydavai, nėra upės, kurioje tu maudydavaisi. Sugrįžimas į Žagarę man visada yra sugrįžimas į savo vaikystę ir patį save.

Jūsų gyvenimo, darbo ir kūrybinis kelias driekiasi nuo Žagarės iki Hanoverio. Kaip reflektuotumėte visą iki šiol nueitą muzikinį kelią? Ar jaučiatės išpildęs save, kaip muzikantą? Ar jaučiatės esantis ten, kur norite būti?

Sunku pasakyti. Likimas taip lėmė, kad aš čia atsidūriau. Nenoriu detalizuoti, kas ir kaip gavosi, nes tai užtruktų labai ilgai. Į Vokietiją atvykau kaip turistas ir nelabai ruošiausi čia likti. Mano planas buvo važiuoti pas savo tetą į Niujorką. Bet buvo tik noras, bet jokio supratimo, kaip tą padaryti su tarybiniu pasu (juokiasi).

Likau Vokietijoje kaip pabėgėlis, nes paprašiau politinio prieglobsčio ir ta integracija įvyko. Mes, europiečiai, galime ir sugebame labai greitai integruotis – mūsų tradicijos panašios, todėl čia jokių problemų nebuvo. Didžiuojuosi, kad esu iš Lietuvos ir visiems pasakoju, kaip čia gražu ir kokia tai gera šalis, o mano aplinkos ratas yra tikrai labai nemažas.

Esu daugiau „analoginis“, o ne „dirbtinio intelekto“ žmogus. Aš mėgstu su vokiečiais bendrauti tiesiogiai ir šitas momentas suveikia labai neblogai. Pavyzdžiui, daug mano pažįstamų vokiečių jau yra apsilankę Žagarės vyšnių festivalyje. Džiaugiuosi, kad vokiečiai klauso mano rekomendacijų ir atranda Lietuvą (šypsosi).

TIKI AUTENTIKA, JAUSMU IR GYVA MUZIKA

Muzika neabejotinai gali tapti puikia atsipalaidavimo ir pabėgimo nuo problemų terpe. Antra vertus, muzika svarbiausiais žmonijos istoriniais etapais taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Ypač dabar, kai vėl išgyvename neramius laikus…

Visiškai sutinku. Man labai gaila, kad mes, Europa ir JAV, nesugebame sustabdyti rusų ir toliau leidžiame jiems žudyti Ukrainos žmones ir vykdyti šį tautos genocidą. Tai – labai baisūs dalykai. Jeigu atvirai, niekada nemaniau, kad šiais laikais mes vėl kalbėsime apie tai, kad viena didžiausių Europos valstybių jau daugiau kaip trejus metus yra tiesiog naikinama ir visiškai neaišku, kas vyks toliau.

Iš istorijos mes žinome, kad per Vietnamo karą Amerikoje buvo didžiuliai protestai. Tada 1969 m. Vudstoko festivalyje Jimmy Hendrixas pirmą kartą su gitara sugrojo JAV himną ir šis pasirodymas įsirašė į muzikos ir politikos istoriją. Taip buvo išreikštas didžiulis protestas ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

Ar sutinkate, kad šiandien turėti muzikos grupę yra prabangus ir laikui imlus reikalas?

Ne tik šiais laikais. Taip buvo visada. „Faktas“ irgi išsiskirstė dėl to, kad atsirado per dideli nuomonių skirtumai – „čia mano, o čia jau ne mano muzika“. Mes buvome jauni ir nebuvome idėjiškai pasiruošę groti tą pačią ar bent jau panašią muziką ir ieškoti kompromisų. Kažkurį laiką dirbome viena kryptimi, papildydavome vienas kitą, bet tai netruko ilgai. Paveikė ir politinė situaciją. Gitaristas išvažiavo gyventi į užsienį, Arnas Vonzodas įkūrė grupę „Crazy Crow“, Gintas Banys sukūrė „Pelenus“ ir išsibarstėme kas sau.

Kadangi visas „Fakto“ dainas esu parašęs aš, šiandien be jokios sąžinės graužaties atlieku šias ir naujas dainas su samdomais muzikantais – „Baltic Rock Project“ grupe. Turime būgnininką Robertą Jocksą, kuris yra dirbęs su „Scorpions“ grupe, Sarah Connor. Beje, jis taip pat koncertuoja su kylančia Vokietijos „Ohrenfeind“ grupe, kuri yra vadinama naujaisiais AC/DC.

Su „Baltic Rock Project“ ir „Poliarizuotais stiklais“ šį pavasarį surengėme koncertą Vilniaus „Tamstos“ klube. Mano bičiuliai sakė, kad tai, ką norėjo išgirsti „Fakto“ laikais, pagaliau išgirdo 2025 m. (juokiasi).

Apibendrinant, džiaugiuosi, kad man pavyko Žemutinėje Saksonijoje atsistoti ant abiejų kojų. Hanoveryje turiu sėkmingai veikiantį muzikinį klubą, apie ką visada svajojau. Klube yra puiki aparatūra, akustika, galiu ten repetuoti ir kurti kada tik panorėjęs.

Kaip apibūdintumėte, kokį etapą dabar išgyvena Lietuvos, Europos ir pasaulio roko muzika?

Na čia reiktų daryti labai gilų ir globalų pjūvį. Nesu muzikologas ir nelabai galiu kažką pasakyti. Bet esu pastebėjęs tendenciją, bent jau Europoje, kad mes sugrįžtame į gyvą muziką. Buvo sintezatorių ir kompiuterių laikas, o dabar stebiu augančią tendenciją vėl į muziką įpiešti gyvus instrumentus.

Pavyzdžiui, Eurovizijoje prieš kelis metus triumfavo roką grojanti italų grupė „Maneskin“. Maloniai nustebau, bet tai, kas atrodo nauja, yra tiesiog gera užmiršta. Jeigu prakalbome apie Euroviziją, tai su didžiausia šiluma prisimenu ir „LT United“ 2006 m. pasirodymą. Andrius Mamontovas surinko superinę kompaniją, turėjo aiškų tikslą ir tikėjo tuo, ką daro. Galima sakyti, kad apsimiegojusiai Europai davėme savotišką antausį. Bet tada ir turėjome rezultatą – 6 vietą. Tai iki šiol yra geriausia, ką sugebėjome pasiekti šiame konkurse.

Manau, žmonija vėl sugrįš į muziką, kai ji bus atliekama gyvai, o šiuolaikinės technologijos padės visa tai gražiai įrėminti. Svarbiausia vis tik yra autentika, širdis, jausmas. Į dainą turi būti įlietas jausmas.

Turite ištikimų gerbėjų ratą, kurie jus lydi viso gyvenimo kelyje. Kokią žinutę jiems norite perduoti šiandien, 2025 m. pavasarį?  

Tie gerbėjai, kurie žinojo „Faktą“, o dabar žino „Baltic Rock Project“, jau nėra pirmos jaunystės, todėl, visų pirma, jiems ir sau reikia linkėti sveikatos (šypsosi).

Antra, linkėčiau ateiti į Lietuvoje vyksiančius mūsų koncertus ir pajausti tą dvasią, kurią bandome perduoti. Muzikinę programą, kurią man padeda įgyvendinti profesionalūs samdomi muzikantai, aš pavadinčiau tikra jausmų karusele. Pasidžiaugsime, paliūdėsime, pasijuoksime ir paverksime. Neabejoju, kad visi tie, kurie apsilankys koncerte, turės puikų laiką ir nuostabiai praleis laiką.

Galiausiai, iš žmogiškos pusės, linkiu gyventi taikiai ir konfliktus spręsti diplomatiškai.  Linkiu toliau mylėti „sveiką roką“, gerbti vienas kitą. Labai nemėgstu apkalbų, pavydo, visiems linkiu tik paties geriausio. Mylėkime vienas kitą, draugaukime, gerkime viskį ar dar kažką, bet nekonfliktuokime. Labai norėčiau, kad pasaulio galingieji problemas spręstų ne karo būdu, o susėdę prie stalo. Eikite į barą, išgerkite ir apsikabinkite, bet nežudykite ir neskatinkite šių baisių dalykų.

Šaltinis: Balys Šmigelskas, „Baltic Rock Project“ pranešimas spaudai

Kas antras Lietuvos gyventojas mano, kad pagrindinis streso šaltinis jų gyvenime – darbas. Nerimas ir stresas darbo vietoje kamuoja beveik 80 proc. Lietuvos dirbančiųjų. Tai atskleidė pernai atlikta apklausa. O kai prie patiriamo streso prisideda dar ir klausimai, kaip suderinti darbą su laiku šeimai, rasti atsakymą gali būti ypatingai sunku. Turinio kūrėja ir verslininkė Ieva Mackevičienė neslepia, kad ji – viena iš tų, vis dar ieškančių tinkamo recepto, kaip balansuoti tarp dviejų gyvenimų. Vis dėlto žinoma moteris laikosi aiškios taisyklės: nešvaistyti laiko ten, kur jį galima sutaupyti. Šių nuostatų jai padeda laikytis ir tvari draugystė su laiko patikrintais verslo partneriais – paštomatų tinklu „SmartPosti“. Be to, I. Mackevičienė pabrėžia, kad pavasaris – puikus metas naujai pradžiai ir kokybiškam laikui su šeima.

Pirmas pavasarinis darbas – namų iškuopimas

„Atėjus pavasariui, aš iškart pajuntu, kaip pasikeičia mano energijos lygis“, – juokiasi I. Mackevičienė.

Verslininkė pasakoja, kad atšilus orams pirmiausia nori namuose padaryti generalinę tvarką, atsikratyti paskutinių žiemos dulkių ir švariai pasitikti atėjusį pavasarį. O tuomet jau galima pagalvoti ir apie kitus atnaujinimus, pavyzdžiui, spintoje.

„Pavasarį dažniausiai su visa šeima atnaujiname sportinę aprangą ir avalynę. Šiek tiek, žinoma, pakeičiu ir spintos turinį tiek sau, tiek vaikams. Kartais norisi įnešti daugiau šviesių spalvų. Tačiau paties drabužių stiliaus nekeičiu – marškiniai, švarkai, megztiniai yra mano kasdieniai drabužiai, o juos jau derinu pagal orą“, – pabrėžia nuomonės formuotoja.

Darbų grafikas – įtemptas ir pavasarį

Nors atšilę orai dažnai vilioja daugiau laiko praleisti lauke, I. Mackevičienė neslepia, kad pavasaris – įtemptas laikotarpis. Todėl surasti balansą tarp darbo ir laiko šeimai gali būti sudėtinga.

„Laisviausias metų laikas man yra vasara. Tuomet noriu visą dėmesį skirti vaikams, šeimai ir negirdėti apie jokius darbinius reikalus. Jei vasarą nedaryčiau pertraukos, turbūt rudenį mane surastumėte ligoninėje dėl emocinio perdegimo. Aš neturiu darbo valandų – jei reikia, dirbu savaitgaliais, jei reikia, atrašinėju laiškus ketvirtą ryto. Išlaikyti balansą tarp šeimos ir darbo – be galo sudėtinga. Kartais nukenčia šeima, kartais – darbas“, – atvirauja moteris.

Paklausta, kaip pavyksta viską suderinti, I. Mackevičienė šmaikštauja: „Jeigu kas nors žino atsakymą, aš irgi norėčiau jį išgirsti.“

Vertybė – patikimi partneriai

Tiesa, verslininkė atskleidžia turinti savo filosofiją, kaip taupyti laiką. Jo nešvaisto mažai reikšmingiems dalykams. I. Mackevičienė pasakoja, kad šiam tikslui pasiekti ji naudojasi „SmartPosti“ paštomatais.

„Jei iš anksto suplanuoju pirkinius, man itin patogu gauti prekes į paštomatą – galiu jas atsiimti ten, kur noriu, ir kada man patogu. Kartais neįvertiname, kaip tokie maži dalykai padeda sutaupyti laiko. Aišku, kartais neišvengiu apsilankymo fizinėse parduotuvėse, bet paštomatai man tikrai labai padeda“, – sako I. Mackevičienė.

Ji taip pat pabrėžia, kad ir vystant verslą, ramesnį gyvenimą užtikrina bendradarbiavimas su patikimais partneriais.

„Dirbdama su partneriais, kuriais pasitikiu, galiu išvengti papildomo streso ir taip irgi sutaupyti laiko. Man be galo svarbu, kad mano klientai gautų tokias prekes, kokias ir užsisakė. Kosmetika, kaip ir daugelis kitų prekių, jautriai reaguoja į temperatūros pokyčius, pavyzdžiui, šaltyje gali prarasti savo efektyvumą. Kadangi „SmartPosti“ paštomatai įrengti patalpų viduje, žinau, kad bendradarbiaujant su jais viskas vyksta sklandžiai ir suplanuotai“, – apie neseniai pavadinimą pakeitusį paštomatų tinklą pasakoja I. Mackevičienė.

Atskleidė mėgstamiausią Vilniaus vietą

Sutaupytą laiką moteris gali skirti pramogoms su šeima, kurių pavasarį tik padaugėja. I. Mackevičienė sako, kad atšilus orams su vaikais ir vyru Rolandu stengiasi kuo daugiau laiko praleisti lauke – pasivaikščioti miškuose ar važinėtis dviračiais.

Ji taip pat atskleidė, kokia Vilniaus vieta jai yra pati mieliausia.

„Esu didžiausia Vilniaus mylėtoja. O pati geriausia vieta sostinėje – Vingio parkas. Ten žmonės, nepaisant amžiaus, gali rasti sau tinkamų veiklų. Jei nori – sportuoji, važinėji elektrinėmis mašinėlėmis, jei nori – gali tiesiog sėdėti ir skaityti knygą. Vakarais, kai geras oras, ypač gražu, nes matyti kylantys oro balionai. Viską, ko reikia geram laikui, galima rasti Vingio parke“, – džiaugiasi moteris.

Lina Janulevičienė – prieš dešimt metų verslininkė Lina Janulevičienė Vilniuje dirbo vienoje iš draudimo įmonių, kur vertindavo draudimo rizikas. Karjera sėkmingai klojosi, darbe susipažino ir su dabartiniu sutuoktiniu, IT specialistu Žydriumi, tačiau moteris jautė, jog gyvenime jai kažko trūksta. Persikėlė į vyro gimtinę Druskininkus,  ten įsidarbino ekonomiste viename didžiausių viešbučių, tačiau gimus sūnui, išėjus į motinystės atostogas, ji atsidūrė kryžkelėje.

Paradoksalu, kuomet Linos sūnui buvo vos 6 mėnesiai, sutuoktiniams grįžtant namo iš žaislų parduotuvės, gimė idėja įkurti savo verslą.

Janulevičių šeimos verslo tikslas – tapti tėvų draugais, vaikų auginimo partneriais, kurie pataria, palaiko ir įkvepia tėvystės kelyje. Visą laiką verslininkai bendradarbiauja su vaiko raidos specialistais (ergoterapeutais, logopedais, psichologais), kurie padeda atsirinkti žaislus, skirtus nuo kūdikystės iki paauglystės.

Pirmaisiais verslo metais Lina neskaičiavo darbo valandų, tad teko susidurti su darboholizmo neigiama puse. Moteris patyrė perdegimą. „Atsikeldavau nuolat pavargusi ir ne tik, kad neturėjau jėgų atsikelti, bet, atrodo, visas kūnas tirpdavo, lydėjo irzlumas, nuolatinis nerimas be priežasties, dideli galvos ir pilvo skausmai, dėl kurių pabusdavau naktį ir eidavau gerti vaistų nuo skausmo. Ilgą laiką galvojau, kad tai tik vitaminų trūkumas ar paprastas nuovargis, ir tik neseniai sužinojau, kad tai jau pakankamai sunkaus perdegimo simptomai“, – atvirai prisipažįsta verslininkė.

Kristina Kučinskaitė-Grudienė – žinoma žurnalistė, kuri kalbinusi nuo poetų iki prezidentų ir kaip pati sako, ne kartą stabdžiusi pašnekovus, kad šie neišsikalbėtų savo paslapčių. Moteris pripažįsta vaikystėje nė negalvojusi rinktis tokios profesijos, tačiau sulaukusi padrąsinimo, pradėjo rašyti straipsnius, atrasdama savo gyvenimo kelią. Šiandien Kristina – dar ir renginių organizatorė, aktyvi visuomenininkė ir keliauti mėgstantis žmogus, tačiau jos rutiną vis labiau apsunkina progresuojanti nepagydoma liga, su kuria ji kovoja jau ne vienerius metus.

Šeštadienio popietę „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus prie ekranų pakvies įdomių istorijų ir netikėtų avantiūrų laida „Pirmi kartai“. Šios savaitės herojė – žymi žurnalistė Kristina Grudienė. Moteris prisimena, jog kai būdama penkiolikos sykį sulaukė klausimo, kuo nori būti užaugusi, visai neapgalvotai įvardino žurnalistės profesiją, nors tuo metu apie tokią nė nebuvo pasvarsčiusi. Visgi, užsukusi į redakciją ir parašiusi pirmąjį savo straipsnį, sustoti nebegalėjo.

„Mėnesį laiko galvojau, apie ką rašyti pirmąjį savo straipsnį. Ir kaip tik ten, kur gyveno mano močiutė, atvažiavo Vytautas Landsbergis. Tuo metu Sąjūdis, nepriklausomybė, mokykloje turėjau jaunųjų politologų būrelį, svarbus laikotarpis ir aš nuėjau į tą susitikimą. Parašiau interviu, nunešiau į redakciją, jie persiuntė į „Kauno dieną“ ir taip išspausdino mano pirmą darbą“, – istorija dalinsis laidos herojė.

Kalbėdama apie žurnalisto profesijos užkulisius, Kristina neslepia, jog būta visko. Jai yra tekę ne tik sulaukti grasinimų, bet ir atsidurti teisme, todėl toks darbas neišvengiamai reikalauja kruopštumo ir būtino faktų tikrinimo, nes itin reikšmingas detales būna nuslepia net ir patys pašnekovai.

„Ir iš tikrųjų galiu pasidžiaugti, kad beveik per tris dešimtmečius, tik vieną kartą su pašnekovu esu turėjus problemų, kurios nuvedė net iki teismo. Kai laimėjau bylą, jis manęs atsiprašė. Visgi, čia turbūt ir yra eilinio rašytojo skirtumas nuo žurnalisto, kad žurnalistas iš tikrųjų tikrina faktus ir daug kartų, nes būna situacijų, kai nuo tavęs nuslepia, kaip aš sakau, paskutinį popierių, kuris gali pakeisti visą situaciją. Bet esu sulaukusi ir grasinimų dėl rengiamų reportažų. Kai dirbau respublikinėje spaudoje, esu rašiusi ne vieną raštą prokuratūrai, kad jeigu man kažkas atsitiks – žinokit, į ką kreiptis“, – nematomą darbo pusę atskleis žurnalistė.

Visgi, iššūkių netrūksta ir Kristinos asmeniniame gyvenime. Prieš dvidešimt metų ji išgirdo žemę iš po kojų išplėšiančią išsėtinės sklerozės diagnozę ir prireikė nemažai laiko, kol į šią ligą moteris ėmė žiūrėti kitaip.

„Tai autoimuninė liga, visą laiką jauti silpnumą, stinga energijos, sunku kažką veikti. Net eidama, kiekvieną žingsnį statau galvodama. Pastaruosius penkerius metus aš jau sunkiau judu, bet nesustoju. Daug neįgalių žmonių bijo eiti, kažką daryti, o man norisi padrąsinti, jog net jeigu mes turim ribas, mes iš principo jų neturim. Norisi daug ko visko veikti ir ta liga tikrai nėra stabdis“, – tikins moteris.

Na, o dar vienas nuotykis, skatinantis išlaisvinti save, laidos herojės lauks veiksmo tapybos studijoje „Splatter Studio“. Kristina pripažįsta ne iš karto drąsiai nerianti į naujas veiklas, tačiau šį kartą pilnai atsidavė procesui ir mėgavosi kiekviena akimirka.

„Aš labai retai ryžtuosi naujoms avantiūroms. Mėgstu iš pradžių pastebėti iš šalies, kas ką daro, o tik po to bandau pati. Būna, kad net 3-4 kartus tenka pastebėt, tad retai ką pirmą kartą bandau pati, bet tikrai labai džiaugiuosi šiandienos patirtimi“, – įspūdžiais dalinsis Kristina.

Kita laidos tema patars žiūrovams, kaip įveikti atsiradusius nepageidaujamus sąnarių skausmus. Pasak kineziterapeutų, diskomfortas dažnai kamuoja žmones nugaros srityje, patyrus traumas ar keliuose, kai vargina sustingę, skausmingi, osteoartrito paveikti sąnariai. Tokiu atveju vaistininkai rekomenduoja pirmiausia rinktis vietiškai naudojamas priemones, o tokie geliai kaip „FlexiSEQ“, užtikrina greitą ir koncertuotą veikliųjų medžiagų absorbciją pro odą į pažeistą vietą, numalšina skausmą, slopina uždegimą ir patinimą.

„Kai kurie šiuolaikiniai geliai savo sudėtyje turi sferinius fosfolipidus. Jie veikia hidrofiliškai, kai užtepus ant skaudamo sąnario, džiūsta ir džiūdamos skverbiasi link sąnario sinovinio skysčio, padengia jį plėvele ir sutepa sąnarį. Tokiu būdu sumažina sąnario trintį, skausmą, pagerina funkciją ir mažina uždegimą“, – informacija dalinsis vaistininkė Virgilija Bečelytė.

Laida „Pirmi kartai“ – tai puikus įrodymas, kad troškimui mėgautis gyvenimu ribų nėra! Laidos vedėjo Tomo Grigaičio kalbinami herojai, jų asmeninės istorijos bei pasiryžti pirmi kartai – šeštadieniais, 17 val., per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Iš Rietavo kilusi Judita visuomet svajojo apie laimingą šeimą ir didžiulį namą. Moteris anksti ištekėjo, bet tam, kad galėtų įsigyti trokštamą būstą, laiką su augančiais vaikais paaukojo dėl sunkaus darbo užsienyje. Tuomet ji manė, kad verta, tačiau užgesusi meilės liepsna santykiuose privedė prie gyvenimą iš pagrindų keičiančių skyrybų. „Nereikia bijoti permainų. Jeigu yra blogai, reikia keisti miestą, aplinką, žmones, reikia daryti viską, kad būtų gerai“, – šiandien tikina moteris, išėjimą iš svajonių namų laikydama teisingai priimtu sprendimu.

Šeštadienio rytais „Lietuvos ryto“ televizijos žiūrovus žadina antrajam sezonui sugrįžusi kulinarinė laida „Skanus gyvenimas“, kurioje žinoma kulinarė, receptų knygų autorė ir tinklaraštininkė Ilona Juciūtė pas save į svečius pasikviečia įdomius Lietuvos žmones, kurie vertina gerą maistą bei jaukius pokalbius. Šįkart jos laukia susitikimas su šukuosenų meistre Judita Mikalauskaite, kuri pasakoja nuo jaunystės gyvenimą mačiusi kitaip ir bet kokia kaina siekusi tų svajonių, apie kurias tuomet svajojo.

„Aš neturėjau pavyzdžio iš šono, kaip reikia gyventi. Mačiau viską kitaip ir norėjau gyventi kitaip. Visada norėjau būti jauna mama, norėjau trijų vaikų, svajojau apie didžiulį namą su kiemu. Pasiekiau to, tačiau po dešimt metų santuokos – išėjau ir tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Nereikia bijoti permainų, nereikia bijoti keisti savo gyvenimo. Jeigu tau yra blogai, turi daryti viską, kad būtų gerai: keisti miestą, keisti aplinką, keisti žmones“, – laidoje atviraus viešnia.

Tam, kad tuo metu įsigytų svajojamus namus, Judita išvyko į Norvegiją dirbti žuvies fabrike, tačiau iš užsienio parsivežti pinigai ir išpildytos svajonės laimės moteriai neatnešė. Po dešimt metų santuokos ji prasitarė norinti skirtis ir su trimis vaikais išsikraustė į Klaipėdą, vyrą palikusi gyventi tame name, kurį pati uždirbo šeimai.

„Kai nusprendžiau skirtis, mes kalbėjomės apie dešimt metų, praleistų kartu. Jis pamiršo mane kaip moterį, nebesuteikdavo progos užsidėti gražią suknelę, nebepakviesdavo kur nors išeiti. Jis užkrovė didelę naštą darbų, kurių aš nepatempiau. Visi klausdavo, o ką daro vaikų tėvas, jog man reikia tiek dirbti. Jis turėjo darbą, nėra blogas žmogus, myli vaikus, bet jis mane pamiršo kaip moterį. Aš suprantu, kad viską reikia kartu daryti, bet kai visas krūvis buvo man ant pečių, aš tiesiog pavargau“, – graudinsis pašnekovė.

Visgi šiandien Judita šypsosi. Sunkiausias gyvenimo etapas jau praeityje, o persikėlusi į Vilnių, ji tikslingai siekia naujų savo svajonių – turėti nuosavą šukuosenų studiją.

„Su šukuosenomis aš dirbu sau septynerius metus. Tai yra mano kūryba, mano aistra. 2019-ais metais pradėjau nieko nesimokiusi, treniravausi tiesiog ant manekeno galvos. Dirbdama medienos fabrike, įsivaizduodavau savo studiją ir kiek daug pasieksiu gyvenime, nors, aišku, buvo visko, nes realybėje – esu viena, su trimis vaikais ir reikia galvoti, kaip suktis“, – šeštadienio ryte atviraus Judita.

Laidoje gamintų keptų varškėčių receptas:

Reikės:

400 g varškės

50 g sviesto

1 kiaušinio

3 v. š. cukraus

2 v. š. bulvių krakmolo

3 v. š. manų kruopų

3 v. š. aliejaus kepimui

Žiupsnelio druskos

Gaminimas:

Varškę sumaišykite su kiaušiniu, cukrumi, druska, bulvių krakmolu ir manų kruopomis. Užminkykite tešlą ir palikite ją pailsėti 20 minučių. Suformuokite tešlos volelius, supjaustykite juos maždaug 3 cm storio riekelėmis. Suapvalinkite ir suformuokite varškėčius. Keptuvėje įkaitinkite aliejų ir apkepkite varškėčius po 1 minutę iš kiekvienos pusės, kol gražiai apskrus. Apkepusius varškėčius sudėkite į kepimo formą, ant kiekvieno uždėkite po nedidelį sviesto kubelį. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C ir kepkite varškėčius dar 8 minutes.

„Skanus gyvenimas“ – kulinarinė pokalbių laida su Ilona Juciūte, šeštadieniais, 10 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

Nuo anglų ir vokiečių kalbų mokytojos iki dirbtinio intelekto bei robotikos laboratorijos vadovės – taip būtų galima apibūdinti Kristinos Kondrotienės profesinį kelią, kupiną netikėtų posūkių ir atradimų. Šiandien ji koordinuoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Dirbtinio intelekto ir robotikos laboratorijos veiklą bei dirba viename Kauno darželyje direktoriaus pavaduotoja ugdymui, taip pat – siekia magistro laipsnio.

Pedagogė savo pavyzdžiu įrodo, kad profesiniams iššūkiams, studijoms universitete bei nuolatiniam tobulėjimui nėra nei amžiaus ribų, nei tinkamo laiko – svarbiausia drąsiai žengti numatytus žingsnius.

Po pirmųjų metų aplankė nusivylimas

„Ieškojau darbe ne tik atlygio, įdomios veiklos, bet ir prasmės”, – vingiuotą savo profesinę kelionę ir jos pradžią prisimena K. Kondrotienė. Baigusi germanistikos studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete ir įgijusi vokiečių bei anglų kalbų mokytojos specialybę, ji pradėjo savo karjerą mokykloje. Tačiau po pirmųjų darbo metų ir patirties su itin gabiais mokiniais, netrukus atėjo ir jos pirmasis profesinis nusivylimas.

„Išleidusi gabiuosius, turėjau laidą, kuria negalėjau nei labai didžiuotis, nei labai džiaugtis. Aplankė jausmas, kad nelabai kam rūpi, ko aš išmokysiu, ką duosiu, kuo pasidalinsiu. Tuomet ir kilo klausimas, ką aš čia veikiu, kokia viso to prasmė?” – apie iškilusias dvejones mokytojos darbe atvirai pasakoja Kristina.

Sprendimą išeiti iš mokyklos ir palikti mokytojos darbą paspartino žinia, kad Kristina laukiasi dukros – po motinystės atostogų, kurių metu visą savo laiką skyrė šeimai, ji suprato, kad į mokyklą negrįš.

Verslo patirtis paklojo svarbius pagrindus

Po motinystės atostogų, dešimt metų K. Kondrotienė dirbo verslo srityje, kur vadovavo pardavimų komandoms ir plėtojo eksporto rinkas. Ši patirtis, kaip vėliau paaiškėjo, tapo vertingu pagrindu jai sugrįžus į švietimo sistemą.

„Ta mano gyvenimiška ir vadybinė, vadovavimo patirtis paklojo labai svarbų pagrindą švietime, nes puikiai gebėjau burti komandą, bendrauti su kolegomis, vaikų tėvais. Šiuolaikiniame ugdyme labai didelę ir svarbią mokytojo darbo dalį sudaro būtent bendravimas ir komunikacija su vaikų tėvais”, – pabrėžia ji.

Taigi 2019-aisiais, likus maždaug metams iki COVID-19 pandemijos pradžios, K. Kondrotienė gavo pasiūlymą išeiti iš verslo ir dirbti ikimokyklinio ugdymo įstaigoje. Ji pasiūlymą priėmė. Šis žingsnis paskatino ją ne tik grįžti į pedagoginį darbą, bet ir tęsti akademinę kelionę – Kristina baigė VDU ikimokyklinio ugdymo modulį. Šiuo metu ji studijuoja ir švietimo vadybos magistrantūroje, kur gilinasi į gabių vaikų ugdymo patirtis ikimokyklinio ugdymo įstaigose.

Kristina juokiasi, kad jos namuose, įskaitant abi dukras, šiuo metu mokosi iš viso trys studentai: 47, 21 ir 19 metų, – tai gyvas įrodymas, kad mokslui amžius tikrai ne kliūtis.

„Svarbiausia yra norėti ir siekti. Nesakau, kad yra lengva dirbti pilnu krūviu ir dar mokytis, bet tai yra nepaprastai įdomu”, – dalijasi patirtimi K. Kondrotienė.

Šiandien, vadovaudama VDU Dirbtinio intelekto ir robotikos laboratorijai, Kristina siekia sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos švietimo sistemoje. Laboratorija veikia trimis pagrindinėmis kryptimis: organizuoja studentų praktines veiklas, sudaro sąlygas akademinės bendruomenės tyrimams ir vykdo edukacines veiklas ikimokyklinio bei pradinio ugdymo vaikams ir mokytojams.

Gabių vaikų ugdymas ir tėvų vaidmuo

Kristina jau keletą metų dirba VDU Švietimo akademijos gabių vaikų ugdymo centro „Gifted“, tad turėdama darbo su gabiais vaikais patirties,  ji pabrėžia tėvų vaidmens svarbą: „Tėvai yra pirmieji, kurie pamato ir pastebi išskirtinius vaiko gebėjimus. Kai jie pradeda domėtis, kodėl jų vaikas atitinkamai elgiasi arba kuo jį sudominti, tada ir atranda, kad greičiausiai jų vaikas turi aukštesnių gebėjimų nei bendraamžiai”.

Ji atkreipia dėmesį, kad šiuolaikiniams vaikams ypač svarbu turėti nerūpestingą vaikystę ir nepamiršti laisvo žaidimo svarbos. „Deja, šeimų gyvenimo ritmas yra toks, kad mes visi lekiame. Vaikai kartais pritrūksta to laisvo žaidimo, galimybės patirti gyvenimą per žaidimą”, – pastebi specialistė.

Užsienyje net geriau nei mūsų šalyje žinomas stiklo menininkas Remigijus Kriukas prisipažįsta: kad ir koks senas vilkas būtum, su ponu Dievu susitarti nepavyksta. Kuriant trapų stiklo grožį gamta kartais pakiša kiaulę, ir kai netikėtai stiklo kūrinys skyla perpus, menininkui plyšta širdis.

Gailutė KUDIRKIENĖ

Juodi su aukso brūkšniu

Panevėžietis stiklo menininkas Remigijus Kriukas neseniai grįžo iš menų mugės Paryžiuje, surengė tarptautinį stiklininkų simpoziumą Panevėžyje, o spalio pradžioje tradiciškai dalyvavo sostinėje vykusioje šiuolaikinėje meno mugėje  „ArtVilnius/24“.

Į mugę kūrėjas vežė naujausius, dar niekur nerodytus dirbinius iš juodo, auksiniais brūkšniais dekoruoto stiklo.

Plačiai žinomas stiklininkas neslepia, kad pagrindiniai jo klientai toli gražu ne lietuviai, mada interjerus ir eksterjerus puošti stiklo menu pas mus dar neįsigalėjo.

Ne paroda, o tik sandėlis

Dairomės prieš 25 metus įkurtoje „Glasremis“ studijoje – čia krosnyse gimsta skaidrios ir neskaidrios grožybės. Kokios jos, matyti dviejose ekspozicijų salėse, įrengtose tiesiai virš degimo krosnių.

Stelažuose palei sienas išdėliota gausybė kūrinių. Šeimininkas patikina, kad tai tikrai ne jo kūrybos metraštis, nėra nė vieno darbo, sukurto tik pradėjus eiti menininko keliu.

Toji paroda greičiau savotiškas sandėlis, kad užsakovai matytų, ką menininkas šiuo metu yra sukūręs ir, jei reikia, ką gali padaryti.

„Džiaugiuosi, kad kūrybinė potencija dar neapleidusi, kuriu daug, daugiau nei parduodu. Dėžėse gi nelaikysi“, – paaiškina, kodėl įrengė tuos kambarius.

Dviejų mažai, jei būtų septyni kambariai, ir tuos pripildytų, nes visgi dalis kūrinių dėl vietos stokos guli supakuoti.

„Laimė, mano menas nekirmija“, – pokštauja jis.

Laukia sau skirto žmogaus

„… o meilė nerūdija“, – pratęsia mintį.

Ir pasakoja istoriją apie stiklo skulptūrą „Meilė“, kuri buvo du kartus parduota ir abu kartus grįžo pas kūrėją.

Nuo plonos tamsaus granito plokštės į viršų stiebiasi skaidraus stiklo stelos, jas horizontaliai kerta keli mėlyni intarpai. Kai žmonės klausia, kodėl šis su šalčiu besiasocijuojantis kūrinys simbolizuoja meilę, autorius paaiškina, jog tame mėlynume ir užkoduota paslaptis: meilę jos jautėjui reikia taip įkaitinti, kad ši pakeistų spalvą.

Pirmą kartą „Meilę“ nupirko vienos įstaigos darbuotojai savo bosui jubiliejaus proga. Netrukus jie dovaną parvežė atgal – vadovo namai per maži tokiam kūriniui.

„Aš juos suprantu, prabangiai stiklo skulptūrai reikia erdvės“, – nepyko autorius.

Kūrinį jis priėmė atgal, o kolektyvas iš gausios kolekcijos išsirinko kitą.

Antrą kartą istorija beveik identiškai pasikartojo: kitas kolektyvas vėl išsirinko „Meilę“ kaip dovaną direktoriui, o po kurio laiko parvežė atgal, nes dovanos gavėjas jos niekaip negalėjo pritaikyti savame interjere, teko keisti į kuklesnį kūrinį.

„Meilė“ dabar gausioje stiklo meno kolekcijoje seniausia, jai jau keliolika metų.

„Kad nerūdija, tai ir tebestovi, laukia sau skirtojo žmogaus“, – šypsosi autorius.

Prabangieji verti labai daug

R.Kriukas turi sukūręs kelias stiklo kūrinių linijas. Pirmoji – mažasis menas, lyg ir nebrangus, nuo 15 iki 300 eurų.

Antroji – prabangi linija, jos kūrinys gali kainuoti tūkstantį ar kelis tūkstančius eurų.

Čia nuolat spalvomis ir formomis kintantys stikliniai medžiai, keistos didžiulės vazos, nemažų apimčių skulptūros.

Prabangiosios linijos naujoves ir tai, kas jau tapę bestseleriais, dukart per metus menininkas pristato menų mugėje Paryžiuje ir kiekvieną rudenį Vilniuje.

Sostinėje daug kas grožisi, bet norinčių įsigyti vienetai.

Su Paryžium kitaip, ten mezgasi naudingiausi ryšiai.

„Per penkias dienas pro mano stendą praeina begalė interesantų, kartą suskaičiavau vizitines korteles: kontaktų prašė žmonės iš 40 šalių“, – džiaugiasi R.Kriukas.

Taip besėdint ir skilo perpus

Trečioji linija – stiklo kūriniai konkretiems interjerams.

„Nuo 2007 metų buvau įsivažiavęs į reljefinių paveikslų gamybą, bet paskui atėjo krizė ir nurimau. Dabar antri metai vėl darau reljefinius paveikslus ir kuriu stiklą eksterjerui“, – pasakoja menininkas.

Stiklinė lauko puošyba slidus reikalas ne tik todėl, kad pas mus ji dar neišpopuliarėjusi.

„Turi susitarti su užsakovu, su jo architektu ir su ponu Dievu, nes gamta koreguoja bet ką, visokių šunybių iškrečia“, – neslepia, kad būna ir nesklandumų.

Stiklas, jei jį pjauni, gręži ar šlifuoji, netrūksta, nes užgrūdintas, o štai gamta pakiša kiaulę.

Kartą laukui skirtą kūrinį R.Kriukas nuvežė užsakovui, abu susėdo lauke pagurkšnoti kavos ir pasikalbėti, stiklo skulptūrą pastatė šalia ant stalo.

Vyrams bešnekant kūrinys tik pokšt – ir perskilo.

„Pasijutau lyg širdžiai plyšus, ten tiek darbo įdėta ir koks baisus nepatogumas prieš klientą“, – prisimena daug streso sukėlusį įvykį.

Senas vilkas, o vis tiek paslydo

Kodėl taip nutiko, suprato iškart, kai tik pridėjo ranką prie stiklo: skaidri vieta buvo šalta, o vidurys, kur tamsus stiklas, beveik virė.

Viską padarė saulė – šviesus paviršius neįkaito, o tamsus stiklas tiesiog susiurbė karštį ir kūrinys plyšo neatlaikęs temperatūrų skirtumo.

„Aš senas vilkas, o štai kaip paslydau. Pasikartojau pamoką, kad  laukui skirtai  skulptūrai jokiu būdu negali naudoti juodo stiklo“, – paaiškina.

Turi naują užsakymą lauko skulptūrai. Šį kartą apsidraudė, padarė pirmą variantą ir visus metus, per vasaros karščius ir žiemos šalčius, laikė savo sode. Ji orų pokyčius atlaikė, taigi dabar galės drąsiai kurti užsakovui.

Išskraidino į Australiją

„Gaila, bet mūsų pačių šalyje stiklas nemadingas. Gal nežino, kad toks esu? Nori originalaus prabangaus šviestuvo – perka italų firmos, nors aš irgi darau šviestuvus. Vienetinius. Tik jie iškeliauja į užsienį“, – kalba stiklininkas.

Naujausias šviestuvų užsakymas buvo iš norvegų viešbučio.

Apima savotiškas jausmas, kai lietuviai architektai, sumanę interjerus pagražinti stiklu, tam reikalui kviečiasi užsieniečius.

„Viskas vyksta atvirkščiai, aš esu čia pat, bet dirbu ne su tautiečiais dizaineriais, o su užsieniečiais architektais, interjero dizaineriais“, – šypteli pašnekovas.

Šį rudenį Paryžiuje stikliniais R.Kriuko kūriniais labiausiai domėjosi indai, kinai ir arabai iš Kuveito, Bachreino, Jungtinių Emyratų.

„Kas kelintas mano pirkėjas – indas. Jie turi savo kelių tūkstančių kvadratinių metrų šou rūmus, kur viskas apstatyta lyg tikruose namuose, ten stovi mano stiklo skulptūros, spalviškai priderintos prie kiekvieno interjero“, – pasakoja.

Glaudūs ryšiai ir su Pietų Amerikos šalių architektais. Šiuo metu viena tenykštė architektė yra užsakiusi stiklo kūrinį Niujorkui daromam projektui.

Neblėsta draugystė ir su australais, per Paryžiaus mugę jie nupirko keliolika įspūdingų vazų ir išskraidino į tolimąjį žemyną.

Kad žmonos žodžiai užsilaikytų

Stiklo studijoje išdėlioti ir R.Kriuko žmonos Indrės Stulgaitės-Kriukienės menai. Ji irgi stiklo menininkė.

Įspūdinga jos stiklo namelių kolekcija, valtys su pėdutėmis.

„Mes ne konkurentai, ji – simetrikė, aš – asimetrikas. Aš grynas meno darbininkas, kvėpuoju tik tuomet, kai dirbu, o ji geba kūrybą reikiamai pateikti, rūpinasi sklaida“, – tikina pašnekovas.

Vyras dabar yra susižavėjęs juodu stiklu. Lyg įvadas į tamsius kūrinius – galvų rinkinys. Visokiausių išraiškų žmonės yra vienaausiai.

„Kai žmona vyrui ką nors sako, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Čiagi nėra kur išeit – ausis tik viena, kas įėjo, tas pasilieka, verda, kunkuliuoja ir sprogdina smegenis“, – idėją su humoru paaiškina stiklininkas.

Visi santykiai turi savo pakilimų ir nuosmukių, o konfliktai yra neišvengiama jų dalis. Tačiau tai, kaip elgiamės po ginčo, gali lemti, ar santykiai taps stipresni, ar prislops. Emocijų įkarštyje gali būti lengva padaryti klaidų, kurios pakenks santykiams. Taigi, toliau aptarsime, ko geriau nedaryti po konflikto, norint kurti tvirtus ir sėkmingus santykius.

Neignoruokime problemos ir nepalikime jos neišspręstos

Po ginčo gali kilti pagunda atsiriboti ir ignoruoti problemą, tikintis, kad ji išsispręs savaime. Tačiau ignoravimas dažniausiai tik prailgina nesutarimą ir gali sukelti dar didesnį atotrūkį bei įtampą tarp mūsų ir partnerio. Vietoj to pasistenkime sugrįžti prie problemos sprendimo abiem nurimus. Atviras pokalbis padės suprasti vienas kito jausmus ir išsiaiškinti, kaip išvengti panašių situacijų ateityje.

Nevenkime atsiprašymo – tai nėra silpnumo ženklas

Vienas iš pavojingiausių dalykų po ginčo yra atsisakymas atsiprašyti. Kartais dėl išdidumo ar baimės būti silpnam, mes užsispiriame ir vengiame atsiprašymo, net jei žinome, kad buvome neteisūs. Atsiprašymas nėra silpnumo ženklas – tai būdas parodyti, kad vertiname savo antrąją pusę ir esame pasirengę dirbti dėl santykių. Net jei jaučiame, kad ginče buvome teisūs, empatija ir gebėjimas suprasti partnerio jausmus gali padėti abiem žengti žingsnį į priekį.

Kaip greičiau ir lengviau susitaikyti?

Kartais po konflikto, net ir išsprendus problemą, lieka emocinė įtampa, kurią galima sumažinti tam tikrais gestais. Vienas tokių – įteikti partneriui nedidelę dovanėlę. Pavyzdžiui, mylimajam tai galėtų būti jo mėgstamas desertas ar bilietas į sporto varžybas, o mylimajai – gėlės arba elegantiški naktinukai. Mažos, bet apgalvotos dovanos gali padėti išsklaidyti likusią įtampą ir sustiprinti abipusį ryšį, taip pat parodyti, kad santykiai mums tikrai svarbūs.

Konfliktai santykiuose yra neišvengiami, tačiau tai, kaip su jais tvarkomės, gali lemti santykių kokybę ir ilgaamžiškumą. Atvirumas, atsiprašymas ir problemų sprendimas yra pagrindiniai elementai, padedantys išlaikyti stiprią ir sveiką partnerystę. Tad kilus konfliktui, visuomet vertėtų pagalvoti apie tai, kaip mūsų veiksmai gali paveikti santykius ilgalaikėje perspektyvoje.

Koronaviruso pandemija negrįžtamai pakeitė žmonių įpročius. Vienas iš tokių – pandeminiu laikotarpiu internetinė prekyba Lietuvoje ir visame pasaulyje šovė į naujas aukštumas. Dabar būtų sunku surasti žmogų, kuris nė karto nėra nusipirkęs norimo daikto elektroninėje parduotuvėje. Ne išimtis ir verslininkė, nuomonės formuotoja Ieva Mackevičienė. Pasak žinomos moters, ne vienerius metus apsipirkdama internetu ji išmoko ne tik kaip sutaupyti, bet ir kaip tai daryti saugiai.

Ragina netingėti pasidomėti, iš kur užsisakote prekę

Skaičiuojama, kad šiuo metu visame pasaulyje yra per 26 milijonus e–parduotuvių. Nuo 2019 m. iki 2023 m. jų skaičius išaugo beveik tris kartus. I. Mackevičienė sako, kad per ir po pandemijos, apsipirkimas internetu tapo neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Nors į fizines parduotuves garsi moteris užsuka, tačiau tai daro retai. Ji atkreipia dėmesį, kad elektroninių parduotuvių skaičiui augant milžinišku greičiu, labai svarbu įsitikinti, kad prekė perkama iš patikimo pardavėjo, o ją pristatys patikima siuntų pristatymo tarnyba.

„Reikia netingėti perskaityti atsiliepimų apie internetinę parduotuvę, išsiaiškinti, per kiek laiko yra pristatomos prekės, ar tinka pristatymo būdas. Lietuvoje e–parduotuvės dažniausiai yra patikimos, bet perkant iš kitų šalių, vis dar pasitaiko apgavysčių – prekės neatitinka lūkesčių arba išvis neatkeliauja. O sąžiningos internetinės parduotuvės turėtų atsakingai rinktis patikimą siuntų pristatymo bendrovę, kad klientų patirtis būtų geriausia. Jeigu tik turiu tokią galimybę, renkuosi, kad siuntas man pristatytų „Smartpost Itella”. Jeigu noriu sužinoti apie pristatymo terminus arba reikia pakeisti pristatymo vietą, su jais susisiekus, visąlaik yra komunikuojama su klientu, gaunu reikalingus atsakymus ir paslaugas operatyviai”, – pasakoja nuomonės formuotoja.

Prekių sąrašas padeda neišlaidauti

Bendrovės „Smartpost Itella” atlikta apklausa parodė, kad daugiau nei 60 proc. siuntas gaunančių ir jas siunčiančių Lietuvos gyventojų labai svarbu, kad paštomatai būtų arti jų gyvenamosios vietos. I. Mackevičienė sako, kad ir ją galima įtraukti į šią statistiką.

„Aš apskritai labiau mėgstu pristatymą į paštomatą, o ne į namus. Mūsų šeimoje retai pasitaiko, kad kas nors visą dieną būtų namie ir galėtų laukti kurjerio. Visada renkuosi paštomatą, kuris yra arba netoli namų, arba mano darbo vietos. Man labai svarbu siuntos pristatymo greitis ir tikslumas, nes gyvenant Vilniuje, jei reikėtų važiuoti pasiimti prekę į kitą miesto galą, tai užtruktų labai ilgai”, – svarsto nuomonės formuotoja.

Ne paslaptis, kad apsiperkant internetu, labai lengvai paslysti ir įsigyti prekių, kurių jums galbūt net nereikia. Tačiau I. Mackevičienė sako atradusi būdą, kaip išvengti perteklinio apsipirkimo.

„Reikia turėti konkretų pirkinių sąrašą ir tiksliai žinoti, ko jums reikia. Turint tokį sąrašą, jį dar galima detalizuoti: pavyzdžiui, vaikams reikia purškiamo kremo nuo saulės, o mamai reikia veidui skirto kremo. Tiksliai išsirašiusi savo poreikius, išvengiu atvejų, kad nusipirksiu tris skirtingus kremus, kuriuos gal ir panaudosiu, bet jie nebūtinai man reikalingi”, – pataria moteris.

Ji sako, kad „gaudyti nuolaidas” gali bet kuris pirkėjas, tereikia įdėti šiek tiek pastangų. „Manau, kad per pandeminį laikotarpį visi išmokome ieškoti akcijų ir nuolaidų. Socialiniai tinklai pilni pasidalinimų apie akcijas. Taip pat reikia ieškoti ir lyginti, kur yra geriausios kainos, nesvarbu, kiek tu pats uždirbi. Aš labai mėgstu įvairias akcijas, man patinka sutaupyti. Jeigu matau, kad mano mėgstamas prekės ženklas siūlo nuolaidas, nebijau užsisakyti daugiau vienetų konkrečios prekės, pavyzdžiui, rūbų skalbimo priemonių, nes vis tiek žinau, kad prekes sunaudosiu”, – patarimais, kaip sutaupyti, dalinasi verslininkė.

Internetu užsisako ir gėrimus

I.Mackevičienė ir pati valdo elektroninę parduotuvę, todėl sako susidūrusi su daugybe siuntų pristatytojų. Dirbant moteriai svarbu, kad paštomatai būtų pakankamai talpūs.

„Būtent todėl aš renkuosi „Smartpost Itella”, nes žinau, kad tokių kuriozų neįvyks. Jie turi labai patogius XL dydžio skyrelius, kur telpa dideli siuntiniai. Aišku, šaldytuvo ten neatsisiųsi, bet esu pirkusi kelias stalines lempas, kurios buvo supakuotos į vieną dėžę ir niekas neužstrigo”, – sako I. Mackevičienė.

Be to, ji pabrėžia, kad dažnai perka prekes, kurios nėra atsparios temperatūrų skirtumams, pavyzdžiui, kosmetikos priemonės, kvepalai ar gėrimai. Todėl nuomonės formuotojai labai svarbu, kad galėtų rinktis paštomatus, kurie stovi ne lauke, bet patalpų viduje, o būtent tokius ir siūlo „Smartpost Itella”.

„Mėgstu pirkti kombučą ar burbulinę arbatą žiemą. Ne visada turiu galimybę siuntinį atsiimti tą pačią dieną. Ir aš žinau, kad jei šios prekės gulėtų paštomate lauke prie 20 laipsnių šalčio, jos arba užšaltų, arba būtų pažeistas stiklas. Todėl ir renkuosi paštomatą viduje. Lygiai taip pat temperatūrų skirtumai gali pažeisti ir kosmetiką, kvepalus ar vaistus”, – pabrėžia moteris.

Apklausos rodo, kad vis daugiau klientų didesnį dėmesį skiria siuntų apsaugai nuo išorės veiksnių – karščio, šalčio ar drėgmės ir dėl to renkasi paštomatus esančius patalpų viduje. I. Mackevičienė taip pat pastebi, kad prie tokių paštomatų nereikia stovėti eilėse, laukiant kol kiti pasiims siuntinius, mat kiekvienas skyrelis turi savo atskirą klientui skirtą kodą.