Tinginiai, išlepę, nenorintys dirbti – tokiomis etiketėmis nevengiama apklijuoti Z kartos. Bet ar teisingai? Psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad tokie apibendrinimai neretai prasilenkia su tikrove, o Z karta dažnai atsiduria paradoksalioje situacijoje. Ji drąsiau kalba apie psichikos sveikatą, ribas ir poreikį nepersidirbti, tačiau kartu jos kasdienybė kupina chaoso: nuolatinio informacinio triukšmo, spaudimo visada būti pasiekiamiems ir nerimo dėl ateities.

Nors šiandien apie emocinę ir fizinę sveikatą kalbama daugiau nei bet kada anksčiau, tai dar nereiškia, kad žmonės jaučiasi geriau. „Eurovaistinės“ inicijuotas tyrimas rodo, kad Lietuvos nacionalinis savijautos indeksas siekia 64,1 balo iš 100. Patys gyventojai nurodo, kad jų savijautai daugiausia įtakos turi miego kokybė ir nuovargis (34 proc.), fizinė sveikata, psichologinė būsena bei nesaugumo jausmas dėl pasaulio įvykių (po 29 proc.).

„Tyrimas rodo, kad geresnei savijautai neužtenka tik sveiko kūno ar artimųjų paramos – būtinas sąmoningas dėmesys emocinei gerovei, požiūriui į savęs priežiūrą ir vidinį psichologinį atsparumą. Tai galioja visoms amžiaus grupėms be išimties: randantys laiko ir darbui, ir poilsiui jaučiasi geriau tiek emociškai, tiek fiziškai – nesvarbu, ar jiems dvidešimt, ar šešiasdešimt“, – sako Eglė Laskauskaitė, farmacijos ekspertė „Eurovaistinėje“.

Ar Z karta iš tiesų kitokia?

Psichoterapeutas D. Jakučionis pažymi, kad kalbant apie Z kartą verta vengti pernelyg supaprastintų apibendrinimų. Pasak jo, apie jauniausius darbo rinkos dalyvius kalbama daug, tačiau patikimų mokslinių duomenų dar nepakanka, kad būtų galima tvirtai apibrėžti visos kartos savybes.

„Labai patogu pasakyti, kad Z karta yra kitokia, tačiau daug tariamų skirtumų galima paaiškinti paprasčiau – žmonių amžiumi, gyvenimo etapu ir laikotarpiu. Jauni žmonės visada ateina į darbo rinką turėdami mažiau patirties, dar tik kuria profesinį identitetą ir mokosi suprasti savo ribas. Tai nėra vienos kartos charakterio bruožas“, – sako psichoterapeutas.

Anot jo, šiandien jauni žmonės apie balansą kalba daugiau ne todėl, kad ankstesnėms kartoms jo nereikėjo. Tiesiog pasikeitė visuomenės požiūris ir atsirado daugiau erdvės apie tai kalbėti garsiai.

„Vis geriau suprantant, kokia svarbi psichikos sveikata ir kiek prie jos prisideda poilsis, apie balansą pradeda galvoti visi. Skirtumas tas, kad ankstesnės kartos tiesiog neturėjo teisės apie tai kalbėti, nors balanso tikrai norėjo“, – pastebi D. Jakučionis.

„Tinginių karta“? Kodėl ši etiketė pavojinga

Viešojoje erdvėje neretai pasigirsta vertinimų, kad jauni darbuotojai esą mažiau atsparūs, per daug skundžiasi ar tiesiog paprasčiausiai tingi dirbti. D. Jakučionio teigimu, tokie vertinimai dažniausiai atspindi ne kažkokius reikšmingus visuomenės pokyčius, o klasikinį kartų konfliktą.

„Vyresni žmonės linkę sakyti, kad jaunesni ardo taisykles, per mažai stengiasi arba per daug nori. Tačiau panašių skundų apie jaunąją kartą galima rasti įvairiais laikotarpiais. Kartos keičiasi, bet skeptiškas požiūris jaunesniems yra stabilus – visada taip buvo ir, tikriausiai, bus“, – aiškina specialistas.

Tačiau D. Jakučionis atkreipia dėmesį į mažiau pastebimą pavojų – tokia išankstinė nuomonė gali virsti save išpildančia pranašyste. Kai vadovas mano, kad jaunas darbuotojas yra tinginys ir nenori stengtis, jis mažiau į jį investuoja, skiria mažiau dėmesio. Tada darbuotojas pasijaučia nereikalingas ir nusprendžia nesistengti arba išvis išeiti.

„Taip pasielgtume visi. Todėl turėti nelanksčią išankstinę nuomonę ir ją grįsti pavieniais atvejais būtų neteisinga. Daugelis žmonių nori dirbti prasmingą darbą ir atsitraukti nuo neprasmingo. Jaunoji karta tiesiog dažniau atsisako apsimesti, leidžia sau apie tai kalbėti ir taip elgtis“, – sako psichoterapeutas.

Karta, kuri niekada nebuvo „atsijungusi“

Vienu atžvilgiu Z karta vis dėlto išskirtinė – ji pirmoji, gimusi jau su internetu ir augusi nuolatinio pasiekiamumo pasaulyje. Darbo žinutės po darbo valandų, nuolat augantis informacijos srautas, socialinių tinklų tempas ir spaudimas visada reaguoti tapę šios kartos kasdienybe.

„Informacijos perteklius ir pasiekiamumas po darbo veikia visus. Tiesiog vyresni kolegos ribas jau turi susiformavę iš anksčiau, o jaunas žmogus, atėjęs į naują darbo vietą, taisyklių ir ribų savo galvoje dar neturi – jas reikia susikurti pačiam, ir dar valingai“, – aiškina D. Jakučionis.

Todėl, pasak psichoterapeuto, atsakomybė čia gula ne tik ant jauno žmogaus pečių. „Spaudimas visada būti pasiekiamam veikia organizacijos lygmeniu. Jei vadovas rašo žinutes po 22 val., nepadės net ir įmonės taisyklės – padėti gali tik kultūros pokytis organizacijoje“, – sako jis.

D. Jakučionis pabrėžia, kad balansas nėra vienos kartos privilegija ar asmenybės bruožas. Todėl, pasak jo, turėtume mažiau ginčytis, kuri karta tingesnė ar labiau išlepusi, ir daugiau kalbėtis, kaip sukurti aplinką, kurioje darbo ir poilsio harmonija yra ne tik lozungas, o realybė.

Liepos 13 d. pirmieji Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP) priskirti privalomosios pradinės karo tarnybos kariai pradeda privalomąją pradinę karo tarnybą (PPKT). Tarnybos pradžioje jų laukia tris savaites truksiantis bazinis kario kursas.

KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės instruktoriai Karaliaus Mindaugo husarų batalione pagal KASP karinio rengimo programą pradės rengti PPKT karius, kurie dėl įvairių gyvenimo aplinkybių negali atlikti įprastos devynių mėnesių trukmės privalomosios karo tarnybos.

Privalomąją pradinę karo tarnybą KASP rinktinėse gali atlikti aukštųjų mokyklų ir kolegijų studentai, taip pat buvę studentai, anksčiau įtraukti į karo prievolininkų sąrašus. Šis tarnybos būdas gali būti taikomas ir asmenims, kuriems įprastos tarnybos atlikimas bei staigus civilinių įsipareigojimų nutraukimas dėl tarnybos pobūdžio sukeltų didelę žalą.

Karo prievolininkų prašymus individualiai nagrinėja atrankos komisija. Ji, įvertinusi asmens gyvenimo aplinkybes ir pateiktus argumentus, sprendžia, ar Lietuvos Respublikos pilietis privalomąją pradinę karo tarnybą gali atlikti Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Šią tarnybos formą KASP ir Karo prievolės ir komplektavimo tarnyba taip pat gali pasiūlyti karo prievolininkams, kurie dėl svarbių priežasčių kreipiasi dėl įprastos devynių mėnesių privalomosios karo tarnybos atidėjimo.

Tarnyba, kurią galima derinti su civiliniu gyvenimu

Krašto apsaugos savanorių pajėgos išlieka vienu lanksčiausių tarnybos Lietuvos kariuomenėje būdų, suteikiančių galimybę derinti karinę tarnybą su studijomis, darbu ir kitais civilinio gyvenimo įsipareigojimais.

PPKT kariams, tarnaujantiems KASP, karinis rengimas vyks nuo 30 iki 50 dienų per metus. Pratybos dažniausiai bus organizuojamos savaitgaliais, vadovaujantis KASP karinio rengimo modeliu. Ištarnavus trejus metus, kariams bus įskaityta atlikta privalomoji pradinė karo tarnyba.

Bazinio kario kurso ir tolesnės tarnybos metu kariai mokysis kiekvienam kariui būtinų karinių disciplinų bei įgis praktinių įgūdžių. Jie įgis bei gilins žinias rikiuotės, taktikos, ginkluotės ir šaudybos, karo inžinerijos, topografijos bei kitose karinio rengimo srityse.

Daugiau parengtų piliečių Lietuvos gynybai

Krašto apsaugos savanorių pajėgos jau ketvirtą dešimtmetį reikšmingai prisideda prie visuotinės šalies gynybos, rengdamos karius savanorius ir aktyviojo rezervo karius.

Šiandien Savanorių pajėgos yra pasirengusios suteikti tarnybos galimybes ir PPKT kariams. Naujas tarnybos modelis padės sudaryti sąlygas daugiau Lietuvos Respublikos piliečių įgyti karinį parengtumą ir prisidėti prie valstybės gynybos.

Asmenys, susidomėję šiuo privalomosios pradinės karo tarnybos būdu ir atitinkantys tarnybai keliamus pradinius kriterijus, dėl išsamesnės informacijos kviečiami kreiptis į savo regioninį Lietuvos kariuomenės Karo prievolės ir komplektavimo tarnybos padalinį.

Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdyba primena stojantiesiems į aukštąsias mokyklas, kad asmenys, atlikę privalomąją pradinę karo tarnybą, turi patys LAMA BPO sistemoje pažymėti šį faktą pildydami stojimo paraišką.

Vadovaujantis galiojančia priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka, asmenims, įgijusiems pagrindinį karinį parengtumą, skiriama papildomų 0,5 konkursinio balo. Pažymėjus šią informaciją paraiškoje, Lietuvos kariuomenė patvirtina jos teisingumą. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos kariuomenė automatiškai neteikia LAMA BPO informacijos apie privalomąją pradinę karo tarnybą atlikusius asmenis, todėl šį faktą privalo nurodyti pats stojantysis.

Karo komendantūrų valdyba taip pat nori nuraminti jaunuolius, kurie privalomąją pradinę karo tarnybą baigs iki rugpjūčio pabaigos. Jie taip pat gali paraiškoje pažymėti, kad yra įgiję pagrindinį karinį parengtumą. Lietuvos kariuomenė kiekvieną atvejį įvertins individualiai ir, nustačius, kad tarnyba sėkmingai baigta per nustatytą laikotarpį, patvirtins teisę į papildomą konkursinį balą.

Papildomas 0,5 konkursinio balo privalumas taikomas ne tik atlikusiems privalomąją pradinę karo tarnybą, bet ir asmenims, kurie pagrindinį karinį parengtumą įgijo kitais būdais, pvz.: kariūnams baigus pirmuosius studijų metus, atliekant profesinę karo tarnybą bandomuoju laikotarpiu įgijus pagrindinį karinį parengtumą, ištarnavus ne mažiau kaip trejus metus Krašto apsaugos savanorių pajėgose ar kitoje savanoriškoje nenuolatinėje karo tarnyboje ir Lietuvos kariuomenės vadui arba jo įgaliotam asmeniui priėmus sprendimą, kad yra įgytas pagrindinis karinis parengtumas, bei kitais įstatymo numatytais atvejais.

Lietuvos kariuomenės Karo komendantūrų valdyba dėkoja visiems jaunuoliams, pasirinkusiems atlikti tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Jaunų asmenų pasiryžimas, atsakomybė ir įgyta patirtis stiprina ne tik šalies gynybinius pajėgumus, bet ir visuomenės saugumą. Tikimesi, kad tarnybos metu įgytos žinios, disciplina ir lyderystės įgūdžiai taps tvirtu pagrindu tolimesnėms studijoms, profesinei veiklai ir asmeniniams pasiekimams.

Prieš dvejus metus maisto pristatymo programėlė „Bolt Food“ Lietuvoje suteikė galimybę platformos partneriais kurjeriais tapti 16–17 metų jaunuoliams. Iniciatyva itin pasiteisino – maisto pristatymo veiklą per dvejus metus išbandė daugiau nei tūkstantis jaunuolių. „Bolt Food“ duomenimis, nuo iniciatyvos pradžios nebuvo užfiksuota nė vieno su jaunųjų kurjerių saugumu susijusio incidento. Kaip pastebi „Swedbank“, ankstyva darbo patirtis yra ne tik galimybė užsidirbti – ji padeda ugdyti atsakomybę bei geriau suprasti pinigų vertę.

Išsiskiria Klaipėda ir Marijampolė

„Bolt Food“ duomenimis, per visą iniciatyvos „Bolt Food Start Programme“ laikotarpį aktyviausiai 16–17 metų kurjeriai prie platformos „Bolt Food“ jungiasi Klaipėdoje ir Marijampolėje. Uostamiestyje jaunuoliai sudaro apie 10 proc. visų platformos partnerių kurjerių, o Marijampolėje jų dalis siekia net 11 proc. Taip pat nemažą dalį visų kurjerių jaunuoliai sudaro Palangoje (9,5 proc.) ir Šiauliuose (8 proc.).

Mažiausia jaunųjų kurjerių dalis fiksuojama didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Kaune 16–17 metų jaunuoliai sudaro tik apie 2,5 proc. visų su „Bolt Food“ bendradarbiaujančių partnerių kurjerių, o Vilniuje – apie 3 proc.

„Bolt Food“ pastebi, kad 16–17 metų jaunuoliai aktyviau ima registruotis gegužę, o jų veiklos pikas trunka iki rugpjūčio. Vidutiniškai jaunieji kurjeriai per savaitę maisto pristatymo veiklai skiria apie 9 valandas.

„Matome, kad jauni žmonės į kurjerio veiklą žiūri labai atsakingai. Jaunieji kurjeriai kokybiškai pristato užsakymus ir sulaukia puikių atsiliepimų iš klientų. Be to, maisto pristatymo paslaugą jaunuoliai teikia laikydamiesi saugos rekomendacijų – nuo iniciatyvos pradžios nebuvo nė vieno su jaunųjų kurjerių saugumu susijusio incidento“, – sako platformos generalinis vadovas Lietuvoje Laurynas Pamparas.

Pirmasis uždarbis – labai svarbus

Statistika rodo, kad Lietuvoje jaunuoliai vis dažniau ieško būdų užsidirbti ir pirmąją patirtį neretai įgyja dar besimokydami mokykloje. Kaip pastebi „Swedbank“ finansinio raštingumo srities vadovė Justina Bagdanavičiūtė, tai ne tik padeda užsidirbti jaunuolio poreikiams, bet ir ugdo atsakomybę, savarankiškumą bei padeda geriau suvokti pinigų vertę.

„Kol jaunas žmogus pinigus gauna tik kaip kišenpinigius ar dovanas, jų vertę iki galo suprasti gali būti sudėtinga. Pirmosios savarankiškai uždirbtos pajamos leidžia savo kailiu pajusti ryšį tarp pastangų ir atlygio. Tai – itin svarbi ir vertinga pamoka prieš žengiant į gerokai savarankiškesnį gyvenimo etapą“, – sako J. Bagdanavičiūtė.

Anot ekspertės, nepilnamečiams tinkamiausia tokia darbo patirtis, kuri leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir kitų jų kasdienio gyvenimo veiklų.

„Renkantis pirmąją darbo patirtį verta atkreipti dėmesį ne tik į galimą uždarbį, bet ir į tai, kiek lankstumo suteikia pati veikla. Sezoniniai darbai, kurjerio veikla, pagalba renginiuose, prekybos ar maitinimo sektoriuje dažnai leidžia darbo laiką lengviau derinti prie kitų jauno žmogaus poreikių ir prioritetų“, – pastebi J. Bagdanavičiūtė.

Sustiprintas dėmesys

„Bolt Food“ partneriu kurjeriu norintis tapti jaunuolis prieš pradėdamas veiklą turi atlikti keletą žingsnių. Pirmiausia, pateikęs vieno iš tėvų ar globėjų raštišką sutikimą, turi įregistruoti individualią veiklą, tada – užpildyti specialią „Bolt Food“ registracijos formą. Jaunuolio tėvai ar globėjai taip pat turi pateikti pasirašytą dokumentą, kuriuo patvirtina sutikimą jaunuoliui teikti užsakymų pristatymo paslaugą naudojantis platforma „Bolt Food“.

Prieš jaunuoliui pradedant kurjerio veiklą, platforma „Bolt Food“ suteikia visą reikalingą informaciją apie šios veiklos ypatumus. „Bolt Food“ kiekvieną savaitę informuoja tėvus apie tai, kiek laiko jaunuolis užsiėmė kurjerio veikla, be to, jaunuolio tėvai specialiu elektroninio pašto adresu gali kreiptis su bet kokiais kylančiais klausimais. Kurjeriais norintiems tapti jaunuoliams reikia turėti išmanųjį telefoną ir transporto priemonę, kurią vairuoti jaunuolis turi teisę, pavyzdžiui, dviratį ar elektrinį paspirtuką.

Siekiant jauniesiems kurjeriams užtikrinti visapusę pagalbą, „Bolt Food“ klientų aptarnavimo komanda su jaunuoliais susijusioms užklausoms teikia prioritetą.

Be to, jaunieji kurjeriai gali priimti ne visus užsakymus – „Bolt Food“ platforma užtikrina, kad nepilnamečiai nepristatytų užsakymų, kuriuose yra alkoholinių gėrimų, bei užsakymų, už kuriuos atsiskaitoma grynaisiais.

Įsibėgėjant vasarai daugelis tėvų svarsto, kokią stovyklą išrinkti savo vaikui. Pasiūla didžiulė – nuo sporto ir kūrybos iki kalbų ar nuotykių stovyklų. Tačiau specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne tai, kuri stovykla populiariausia ar įspūdingiausiai pristatoma, o tai, ar ji atitinka konkretaus vaiko poreikius.

Tėvai dažnai renka stovyklą, kurioje būtų įdomu jiems

Psichologės Jūratės Bortkevičienės teigimu, pokalbį su vaiku apie vasaros planus verta pradėti ne nuo konkrečių stovyklų, o nuo vaiko lūkesčių.

Pasibaigus mokslo metams daugelis vaikų pirmiausia nori pailsėti, todėl natūralu, kad naujų veiklų perspektyva jų nežavi. „Pirmiausia reikėtų paklausti, kaip vaikas įsivaizduoja savo vasarą ir ką norėtų veikti. Tik išgirdus jo norus verta pradėti kalbėti apie konkrečias stovyklas“, – sako J. Bortkevičienė.

Anot psichologės, viena dažniausių tėvų klaidų – bandymas per stovyklą įgyvendinti savo pačių idėjas ar lūkesčius.

„Visgi savaitę ar ilgiau stovykloje leis jūsų vaikas, todėl svarbu, kad pasirinkta veikla būtų įdomi būtent jam. Vieni vaikai svajoja apie jodinėjimą, kiti nori gaminti, kurti ar tobulinti užsienio kalbą. Stovykla turėtų tapti galimybe išbandyti tai, kas iš tiesų domina patį vaiką“, – pabrėžia ji.

Pirmąkart renkantis stovyklą taip pat nereikėtų manyti, kad kuo daugiau veiklų joje siūloma, tuo geriau. „Kur kas svarbiau įvertinti vaiko charakterį. Vieniems vaikams reikia nuolatinio veiksmo ir aktyvumo, kitiems labiau tinka rami aplinka, galimybė bendrauti mažesnėse grupėse ar tiesiog pamažu susipažinti su naujais žmonėmis“, – aiškina J. Bortkevičienė.

Psichologė pabrėžia, kad ypač jautriems ar drovesniems vaikams atsiskyrimas nuo tėvų gali kelti nemažai įtampos.

„Tokiais atvejais verta atkreipti dėmesį ne tik į stovyklos programą, bet ir į gyvenimo sąlygas – ar vaikai gyvena mažesniuose kambariuose, ar turi pakankamai asmeninės erdvės. Ekstravertiškam vaikui gausus būrys kambariokų gali būti smagus nuotykis, o intravertui – papildomas stresas“, – kalba specialistė.

Taip pat ji neigia mitą esą ypač sunku išrinkti stovyklą paaugliams. „Paaugliams apsispręsti dažnai net lengviau nei jaunesniems vaikams, nes jie jau geriau žino savo pomėgius. Paaugliams svarbu, kad stovykloje būtų jų amžiaus vaikų ir veiklos atitiktų jų interesus“, – teigia ji.

Kaip reaguoti į vaikų ilgesį?

Ne mažiau svarbu iš anksto su vaiku aptarti, kad pirmosios dienos stovykloje gali būti sudėtingesnės. Psichologė pabrėžia, kad tikrasis įsitraukimas ir mėgavimasis stovykla dažniausiai prasideda trečią ar ketvirtą dieną.

Nereti atvejai, kai vaikai pirmomis dienomis paskambinę tėvams iš stovyklos išgirdę jų balsą susigraudina ir prašo juos pasiimti, nes tiesiog yra pasiilgę namų. Tačiau tai dar nereiškia, kad stovykla jiems netinka.

„Jeigu vaiką pasiimame per anksti, jis gali išsivežti įsitikinimą, kad stovykla buvo bloga patirtis, nors iš tiesų jam tereikėjo šiek tiek daugiau laiko priprasti“, – atkreipia dėmesį J. Bortkevičienė.

Ar vaiką reikia pasiimti namo, turėtų patarti stovyklos vadovai, svarbią taisyklę mini psichologė.

7 dienos be telefono, kurios pakeičia vaiką

Psichologės teigimu, didžiausia stovyklų nauda slypi ne vien pramogose. Jose vaikai mokosi savarankiškumo, atsakomybės, bendravimo, konfliktų sprendimo, prisitaikymo prie bendrų taisyklių.

Didelę vertę turi tos stovyklos, kuriose ribojamas telefonų naudojimas – tuomet vaikai daugiau bendrauja gyvai, o tėvai gauna progą geriau suprasti, kokią vietą ekranai užima jų atžalų kasdienybėje.

Svarbiausias kriterijus renkantis stovyklą, anot specialistės, turėtų būti emocinis vaiko saugumas.

„Nesistenkite pažadėti, kad viskas bus tobula. Svarbiausia – surasti vietą, kurioje vaikas jausis saugiai, gerai ir turės galimybę patirti gyvenimą“, – pabrėžia J. Bortkevičienė.

Tuo tarpu didžiausios pajūrio stovyklos „Pasaka“ atstovė Rasa Povilavičienė renkantis stovyklą tėvams pataria pasidomėti ne tik stovyklos programa, bet ir tuo, kas ją organizuoja, kokios vertybės puoselėjamos, kaip atrenkami bei ruošiami vadovai ir kaip vyksta vaikų adaptacija pirmosiomis dienomis.

Anot jos, geriausias sėkmingos stovyklos ženklas – ne tik gera nuotaika grįžus namo, bet ir didesnis vaiko savarankiškumas, pasitikėjimas savimi bei noras dalintis patirtimis.

„Todėl renkantis stovyklą verta ieškoti ne garsiausiai reklamuojamo vardo, o tokios vietos, kurioje kuriamas tikras ryšys su vaikais“, – pabrėžia R. Povilavičienė.

Daugeliui šeimų vasaros atostogos tampa tikru darbo ir žaidimų balanso išbandymu. Vaikai ilsisi nuo mokyklos ar darželio, tačiau suaugusiesiems darbai nesustoja. Ypač vidurvasarį, kai stovyklų ir atostogų grafikai ne visada sutampa su darbo ritmu, namai vienu metu tampa ir klase, ir žaidimų aikštele, ir biuru. Nors universalaus balanso recepto nėra, tinkamai suplanuota namų erdvė gali padėti suderinti skirtingus šeimos poreikius.

Pasak Mortos Bučinskienės, IKEA Interjero dizaino departamento vadovės, vos keli tikslingi sprendimai namuose gali padėti šeimoms vasaros laikotarpį išgyventi kur kas lengviau.

„Vasarą namai vienu metu atlieka daugybę funkcijų, todėl svarbu, kad jie būtų lengvai prisitaikantys prie besikeičiančių šeimos poreikių. Net ir nedideli erdvių organizavimo sprendimai padeda sumažinti kasdienį chaosą bei gerokai palengvina šeimos rutiną per ilgas vasaros atostogas“, – sako M. Bučinskienė.

Vietoje vienos didelės žaidimų zonos – kelios veiklų erdvės

Vienas esminių principų – užuot leidus žaislams, žaidimams ir kūrybinėms priemonėms pasklisti po visus namus, interjero dizainerė rekomenduoja vaikams namuose įrengti kelis nedidelius veiklų kampelius su iš anksto paruoštomis priemonėmis. Specialistai pastebi, kad vaikai kur kas dažniau savarankiškai įsitraukia į veiklą, kai aiškiai mato, ką gali nuveikti.

„Žema lentyna su atviromis dėžėmis leidžia vaikams patiems pasirinkti veiklą ir, baigus žaisti, lengvai susitvarkyti. Taip pat verta kas kelias dienas pakeisti dalį žaislų, padedant juos skirtingose vietose – taip net gerai pažįstami daiktai vaikams vėl pasirodo nauji ir įdomūs“, – pataria dizainerė.

M.Bučinskienė siūlo namuose įrengti paprastas veiklų stoteles: piešimo kampelį su popieriaus ritiniais, kreidelėmis ir lengvai nuplaunamomis kūrybos priemonėmis; skaitymo erdvę su minkštomis pagalvėlėmis, pledu ir vaikų akių lygyje išdėliotomis knygomis; konstravimo zoną su dėžėmis kaladėlėms bei konstruktoriais; kūrybinį krepšelį, pripildytą lipdukų, iš anksto prikarpytos lipnios juostos ir perdirbamų medžiagų, pavyzdžiui, kartoninių pakuočių.

Sukurkite vaikams jų pačių darbo vietą

Jei tėvai dirba iš namų, vaikai dažnai nori juos mėgdžioti. Nedidelis vaikiškas stalas su kėdute ir pieštukams, popieriui bei kitoms kūrybinėms priemonėms skirtais staliniais daiktų laikymo reikmenimis gali tapti savotišku „mini biuru“, kuriame vaikai „dirba“ kartu su tėvais.

„Vaikai mokosi stebėdami savo tėvus, todėl suteikus jiems galimybę užsiimti panašia veikla šalia, lengviau rasti pusiausvyrą tarp darbo ir bendravimo. Kol suaugusieji dalyvauja susitikimuose ar atsakinėja į laiškus, vaikai gali piešti, statyti, dėlioti dėliones ar kurti savo projektus netoliese“, – sako M. Bučinskienė.

Leiskite vaikams nuobodžiauti

Daugelis tėvų jaučia spaudimą visą laiką užimti vaikus įvairiomis veiklomis, tačiau specialistai pabrėžia, kad nuobodulys taip pat gali būti naudingas. Kai kiekviena minutė nėra suplanuota, vaikai tampa kūrybiškesni ir savarankiškesni, dažniau patys sugalvoja žaidimų.

Tam padeda lengvai pasiekiamos priemonės spontaniškai veiklai – vežimėlis su dailės reikmenimis, krepšys stalo žaidimams ar kompaktiška spintelė dėlionėms ir konstruktoriams. Tuomet vaikai gali patys pasirinkti, kuo užsiimti, ir jiems nebereikia nuolatinio suaugusiųjų įsitraukimo.

Lankstumas namuose reikalingas ir iš namų dirbantiems tėvams, kad visada būtų galima matyti, ką veikia mažieji. Todėl į savo darbo vietą verta pažvelgti lanksčiau ir įsirengti ją tokią, kurią būtų galima nesunkiai perkelti.

„Vietoje darbo prie vieno stalo galima naudoti nešiojamojo kompiuterio stovus, nedidelius šoninius staliukus ar mobilius vežimėlius, kurie leidžia lengvai persikelti į kitą namų vietą ir būti arčiau mažųjų. Tai suteikia daugiau laisvės namuose vienu metu ir stebėti vaikus, ir atsakinėti į laiškus svetainėje ar virtuvėje bei judėti po namus dienos eigoje“, – dalijasi interjero dizainerė.

Ji taip pat rekomenduoja dar vakare vaikams paruošti kelias veiklas kitai dienai. Taip perėjimai tarp darbo ir laiko su šeima tampa sklandesni ir kelia mažiau iššūkių.

Raskite laiko judėjimui kartu

Vasarą namuose verta numatyti vietos ne tik ramioms veikloms, bet ir aktyviam judėjimui. Tam nereikia daug – pakanka sulankstomo kilimėlio, minkštų pagalvių, žaidimų palapinės ar žaislinio tunelio. Tokios veiklos padeda vaikams išlieti energiją, o tėvams – trumpam atsitraukti nuo darbo.

„Priminti vaikams apie bent minimalų judėjimą dažniausiai nereikia – jie tam progų susiranda patys. Tačiau dirbdami iš namų būtent suaugusieji dažnai pamiršta padaryti pertrauką. Vos 10 minučių aktyvaus judėjimo kartu su vaikais gali padėti atgauti energiją, pailsinti mintis ir lengviau grįžti prie darbų. Be to, tai puikus sprendimas toms dienoms, kai dėl vėsių ar lietingų orų tenka daugiau laiko praleisti namuose“, – sako M. Bučinskienė.

Nors viešojoje erdvėje netrūksta prognozių, kad dirbtinis intelektas (DI) mažins darbo vietų skaičių, Europos sąjungos (ES) darbo rinkos duomenys ir Europos technologijų sektoriaus prognozės rodo kitą tendenciją. Išsilavinimas informacinių technologijų (IT) srityje išlieka vienu patikimiausių kelių į darbo rinką, o specialistų, gebančių kurti, diegti ir valdyti DI sprendimus, poreikis auga.

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto (VU MIF) docento, Dirbtinio intelekto metodų laboratorijos (AIML) vadovo dr. Valento Gružausko teigimu, pokyčiai darbo rinkoje vyksta – naudojant DI mažesnis skaičius darbuotojų gali atlikti daugiau darbo, todėl mažėja pradedančiųjų lygmens pozicijų, taip pat ir tarpinių vadovų tarp techninių specialistų ir galutinių klientų. „Bet atsiranda naujos sritys, kuriose reikia naujų įgūdžių. Gali susikurti kelių asmenų įmonės su didele apyvarta“, – sako mokslininkas.

Ruošdamiesi pokyčiams Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto laboratorijose studentai dirba su realiais duomenimis ir DI modeliais jau studijų metu kurdami sprendimus mokslui, verslui bei viešajam sektoriui.

ES statistika: dirbančiųjų IT srityje skaičius auga

Darbo rinkos tyrimuose informacinės ir ryšių technologijos (IRT) apima platų profesijų spektrą – tai ne tik informacinių sistemų inžinieriai, programuotojai, programų sistemų architektai, bet ir duomenų mokslininkai, DI specialistai, kibernetinio saugumo ekspertai ir kiti skaitmeninių technologijų profesionalai.

ES statistikos tarnybos Eurostat duomenimis, 2025 m. daugiau nei 92,5 proc. IRT išsilavinimą turinčių žmonių ES turėjo darbą. Lietuva – tarp ES lyderių, darbą turi daugiau nei 96 proc. informacinių ir ryšių technologijų išsilavinimą turinčių specialistų, tai reiškia – absoliuti dauguma.  Bendras IT srityje dirbančiųjų skaičius stabiliai auga.

Pastarąjį dešimtmetį IRT tapo visų ekonomikos sektorių pamatu – nuo sveikatos apsaugos ir finansų iki transporto bei viešojo administravimo, o DI –  jau integrali šios sistemos dalis. Tai atsispindi tiek fundamentiniuose, tiek taikomuosiuose DI tyrimuose.

Kuo anksčiau su naujovėmis praktikoje susiduria informatikos krypties ir duomenų mokslo studentai, tuo didesnį pranašumą darbo rinkoje jie turi.

„Dirbame su nacionalinių parkų priežiūra, gaisrų prevencija, nelegalių statybų identifikavimu, pasienio kontrole, potvynių rizikos prognozavimu ir kitais DI taikymais“, – apie sritis, kurias VU MIF Dirbtinio intelekto metodų laboratorijoje įvaldo studentai, pasakoja doc. V. Gružauskas.

Diplomas reikalingas

Istorijos apie universiteto nebaigusius garsius technologijų kūrėjus tinka techno-mitams ir kino scenarijams, bet neatspindi Europos darbo rinkos tendencijų. ES 7 iš 10 IRT darbuotojų, dirbančių pagal specialybę, turi aukštojo mokslo diplomą. Nuo 2016 m. iki 2025 m. aukštąjį mokslą baigusių specialistų dalis tarp dirbančiųjų šioje srityje augo.

Darbo rinkos tyrimuose tai vertinama kaip požymis, kad sritis vis labiau specializuojasi – atsiranda naujos, kompleksiškos su DI susijusios specializacijos, kurioms reikia gilesnių teorinių ir metodinių žinių, taip pat didėja akademinių kvalifikacijų svarba.

Viešoje diskusijoje kartojami nuogąstavimai, kad DI naikina darbo vietas IT sektoriuje, pernelyg supaprastina ir iškreipia sudėtingą tikrovę.

Didžiosios JAV technologijų bendrovės dar 2022–2024 m. atleido apie 400 tūkst. darbuotojų. Pagrindinės priežastys buvo pandemijos metu sparčiai išaugęs darbuotojų skaičius ir investuotojų spaudimas mažinti kaštus. Nauji 2025–2026 m. su DI integracija siejami masiniai atleidimai didžiosiose JAV bendrovėse kirto pradinio lygio programuotojų pozicijoms, tačiau paklausa aukštesnio lygio specialistų, gebančių dirbti su DI įrankiais išaugo, o kibernetinio saugumo specialistų ir DI inžinierių poreikis didėja dar sparčiau.

Tai reiškia, kad IT sektoriuje DI ne naikina darbo vietas, o kelia kartelę.

Prognozės: naujų darbo vietų bus daugiau nei atleidimų

Pažvelgus į Europos technologiju sektorių, kur, skirtingai nei JAV, dominuoja ne IT gigantės, o vidutinio dydžio ir mažos įmonės, nuogąstavimai, kad dėl augančios DI įtakos IT sektoriuje žmonių nebereikės, nuo paties verslo sektoriaus prognozių skiriasi dar ryškiau.

Birželį paskelbtos didžiausios pasaulyje atviro kodo įmonių asociacijos „Linux Foundation“ ir „LF Research“ ataskaitos apie Europos technologijų sektorių (angl. – State of Tech Talent Europe) išvada priešinga – DI labiau skatina naujų IT darbo vietų kūrimą, nei darbuotojų atleidimus.

Duomenys rodo, kad įmonės tikisi darbuotojų skaičiaus augimo – 27 proc. 2026 m. ir 17 proc. 2027 m.

Ypač didelė paklausa Europoje rolėms, susijusioms su DI – prognozuojamas 64 proc. augimas.

„Išgyvename DI bumą“, – sako VU MIF Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų (VU MIF DMSTI) Dirbtinio intelekto laboratorijai vadovaujantis profesorius dr. Virginijus Marcinkevičius. Šioje laboratorijoje vykdomi projektai, susiję su DI taikymu ir inžinerija – nuo dronų navigacijos, patalpų išžvalgymo, iki autonominių sistemų ir robotų humanoidų  kūrimo.

Pasaulio ekonomikos forumo ataskaita apie darbo rinkos pokyčių numato panašias tendencijas: iki 2030 m. tikimasi 78 mln. darbo vietų padidėjimo pasauliniu mastu – spėjama, kad IT sektoriuje išnyks 92 mln. esamų darbo vietų, bet susikurs beveik dvigubai daugiau naujų – 170 mln.  „Lietuvoje 2025 m. apklausa taip pat rodo, kad planuojama priimti daugiau darbuotojų“, – sako prof. V. Marcinkevičius.

Iš mokyklos suolo – į DI laboratoriją

Naujoms rolėms, atsirandančioms dėl besivystančių technologijų, reikalingi aukšto lygio specialistai, giliai suprantantys DI technologijas. Šias kvalifikacijas studentai įgyja jau studijų metu dirbdami DI laboratorijose universitete, kur fundamentinės žinios derinamos su į praktiką orientuotomis studijomis.

Doc. V. Gružausko teigimu, priimant AIML laboratorijon studentus praktikai ar doktorantūrai pirmiausiai atsižvelgiama į motyvaciją ir norą mokytis.

„Pageidautini tvirti informacinių technologijų, programavimo ir matematikos pagrindai. Tačiau laboratorijoje taikome naujausius DI metodus – agentinius procesus, naujos kartos algoritmus – o darbas glaudžiai susijęs su moksline veikla specifinėje srityje, todėl reta, kad praktikantai turėtų tokios patirties. Svarbiausia – tvirti baziniai įgūdžiai ir atvirumas nuolatiniam tobulėjimui“, – sako mokslininkas ir priduria, kad laboratorijoje išbandyti jėgas gali visų pakopų studentai.

„Pavyzdžiui, bakalauro studentai Artiom Hovhannisyan ir Evgenij Shapovalov kuria specializuotą pokalbių robotą palydovinių nuotraukų analizei naudojant paprastą kalbą. Doktorantas Justinas Lekavičius atlieka fundamentinius tyrimus ir kuria naujos kartos algoritmus šiluminių palydovų raiškos gerinimui. Magistro studentas Kürşat Kömürcü dirba prie durpių drėgmės prognozavimo iš palydovinių duomenų“, – pasakoja doc. V. Gružauskas. – „Vasarą planuojame įtraukti dar daugiau studentų, kurie padės kurti laboratorijos infrastruktūrą ir kompiuterines simuliacijas, remdamiesi DI asistentais.“

AIML laboratorijoje vykdomi tiek fundamentiniai tyrimai, tiek taikomieji projektai, studentai turi sąlygas mokytis, gali naudotis skaičiavimo resursais ir duomenimis, jau studijų metu užmezga ryšius su kolegomis užsienyje per universiteto partnerysčių tinklus.

Realaus pasaulio duomenys

Prof. V. Marcinkevičius pritaria, kad motyvacija ir noras mokytis yra svarbiausios savybės: „Studentai mūsų laboratorijoje kuria sprendimus realiam pasauliui. Šis pasaulis nėra idealus, jis reikalauja eiti klaidų ir nesėkmių keliu, perprasti realaus pasaulio ribojimus.“

Profesoriaus teigimu, jei norisi būti ne tik DI vartotoju, bet ir jį suprantančiu kūrėju, būtina treniruoti proto „raumenį“: „Programuojant robotą ar droną, kuris gebėtų nuskirsti iš taško A į tašką B, kai turima tik informacija iš kameros ar kito sensoriaus, prasideda iššūkiai – reikia išmokti suvokti vaizde esančią informaciją, sukonstruoti pasaulio vaizdą ir jame priimti sprendimus. Reikia išmanyti programavimą, kompiuterinę regą, neuroninius tinklus, optimizavimą, duomenų tyrybą, vizualizavimą, sistemų projektavimą. Šių dalykų mokoma universitete, studentai visa tai bando taikyti jau kursiniuose darbuose, praktikos metu ir darydami baigiamuosius darbus.“

VU MIF AIML laboratorijos pavyzdžiai rodo, kad kuriant originalius ir patikimus sprendimus būtinos tvirtos fundamentinės žinios. „Norint sukurti specializuotą pokalbių robotą palydovinių nuotraukų analizei, ką daro mūsų bakalauro studentai, ar naujos kartos algoritmus šiluminių palydovų raiškos gerinimui, neužtenka mokėti naudotis „ChatGPT“ ar „Claude“. Reikia universitete įgytų žinių apie gilųjį mokymąsi, išmanyti matematinius modelius, nuotolinį stebėjimą ir duomenų specifiką“, – sako doc. V. Gružauskas.

Dvi kryptys — abi paklausios

Doc. V. Gružauskas išskiria dvi rinkai aktualias DI specialistų karjeros kryptis. Pirmoji – fundamentalių DI algoritmų kūrimas. „Šių specialistų kompetencijos yra labiau horizontalios, plačiai pritaikomos pramonėje“, –  sako doc. V. Gružauskas. – „Jiems aktualios gilios fundamentinės žinios: matematika, programavimas, algoritmų analizė ir supratimas, kaip veikia modeliai.“

Antroji – vertikalus DI taikymas konkrečiose srityse. Doc. V. Gružausko teigimu, AIML laboratorijoje tokio taikymo pavyzdys būtų palydovinių vaizdų analizė: „Kuriame difuzijos modelį, kuris analizuoja palydovinius vaizdus kaip laiko eilutę – kas mėnesį per metus – ir prognozuoja kitą vaizdą. Tai fundamentinis tyrimas. Vėliau jis taikomas vertikaliai: generuojami sintetiniai vaizdai potvynių rizikai modeliuoti, vykdomi „o kas, jeigu“ scenarijai žemės ūkyje.“

Pasak mokslininko, taikant DI technologijas vertikaliai, gilios fundamentinės DI žinios nėra tokios būtinos, daugelį užduočių padeda atlikti DI asistentai, tačiau svarbu mokėti suformuluoti poreikį. Vertingesni kiti įgūdžiai: gebėjimas suprasti verslo problemą, identifikuoti rinkos poreikį ir pateikti sprendimą. „Tai labiau projektų vadovo ar už produkto viziją atsakingo specialisto (angl. product owner) kompetencijos“, – sako doc. V. Gružauskas.

ES yra nusibrėžusi tikslą iki 2030 metų turėti 20 milijonų IRT specialistų, tai yra, dvigubai daugiau žmonių, nei sektoriuje dirba dabar. Tam reikėtų specialistų rengimo šuolio. Jie dirbs naujame pasaulyje, kuriame reikės gilesnio DI supratimo.

„Profesionalų, gebančių taikyti, diegti, adaptuoti ir mokyti DI, poreikis augs. Augs ir kritinio mąstymo, ir gebėjimo prižiūrėti DI svarba“, – įsitikinęs prof. V. Marcinkevičius.

Apie VU Matematikos ir informatikos fakulteto siūlomas bakalauro ir magistro studijų programas galite plačiau skaityti mif.vu.lt polapyje „Stojantiesiems“.

Cinkas – vienas svarbiausių mineralų augančiam organizmui. Jis reikalingas normaliai imuninės sistemos veiklai, augimui, pažintinėms funkcijoms ir bendrai vaiko raidai. Kai organizmui trūksta cinko, gali silpnėti atsparumas infekcijoms, lėtėti augimas ar atsirasti sunkumų susikaupiant. Eurovaistine.lt siūlomas cinkas vaikams pateikiamas įvairiomis formomis, todėl svarbu pasirinkti produktą, kuris atitiktų vaiko amžių ir individualius poreikius.

Kam vaikams reikalingas cinkas?

Cinkas vaikų organizmui svarbus nuo pat ankstyvo amžiaus, nes dalyvauja daugelyje augimo ir vystymosi procesų. Viena svarbiausių jo funkcijų – pagalba normaliam augimui ir ląstelių dalijimuisi. Cinkas tiesiogiai susijęs su augimo hormono veikla, todėl pakankamas jo kiekis svarbus sparčiai augančiam organizmui.

Ne mažiau svarbus cinko vaidmuo imuninei sistemai. Pastebėta, kad pakankamas cinko kiekis gali padėti sumažinti peršalimo ligų dažnumą ir sutrumpinti jų trukmę. Kadangi vaikai dažnai susiduria su įvairiomis infekcijomis, stipri imuninė sistema jiems ypač svarbi.

Cinkas taip pat prisideda prie normalios smegenų veiklos ir vystymosi. Jis siejamas su pažintinėmis funkcijomis. Be to, šis mineralas svarbus normaliam odos būklės palaikymui.

Rekomenduojamos cinko normos pagal amžių

Cinko poreikis vaikystėje keičiasi priklausomai nuo amžiaus ir augimo tempo. Kūdikiams bei mažiems vaikams jo reikia mažesniais kiekiais, tačiau paauglystėje, kai organizmas sparčiai auga ir vyksta hormoniniai pokyčiai, cinko poreikis padidėja. Dėl šios priežasties svarbu užtikrinti, kad vaikas kasdien gautų pakankamą šio mineralo kiekį.

Ypač svarbu atkreipti dėmesį į paauglių mitybą, nes intensyvaus augimo laikotarpiu organizmui reikia daugiau cinko normaliai raidai, imuninei sistemai ir bendrai savijautai palaikyti.

Cinko šaltiniai vaikų mityboje

Geriausiai organizmas cinką pasisavina iš gyvūninės kilmės produktų. Daug jo randama mėsoje, paukštienoje, kiaušiniuose, sūryje ir žuvyje. Šie produktai laikomi vienais pagrindinių cinko šaltinių vaikų mityboje, nes juose esantis cinkas organizmui lengviau prieinamas.

Cinko yra ir augaliniuose produktuose – moliūgų sėklose, ankštiniuose augaluose bei grūduose. Vis dėlto augaluose esančios medžiagos, ypač fitinė rūgštis, gali trukdyti cinkui pasisavinti ir patekti į kraują. Dėl šios priežasties vien augalinė mityba kartais ne visada užtikrina pakankamą cinko kiekį.

Norint natūraliai praturtinti vaiko mitybą cinku, verta dažniau rinktis įvairius baltymų šaltinius – įtraukti liesą mėsą, kiaušinius ar žuvį į kasdienius patiekalus. Moliūgų sėklas galima berti į košes, jogurtą ar salotas, o ankštinius naudoti sriuboms, troškiniams ar užtepėlėms. Svarbiausia – kuo įvairesnė ir subalansuota mityba.

Kada verta rinktis cinko papildus vaikams?

Kai kuriais atvejais vien su maistu gauti pakankamą cinko kiekį gali būti sudėtingiau, todėl gali būti svarstomi maisto papildai. Didesnė cinko trūkumo rizika dažniausiai būdinga vaikams, kurie nevalgo mėsos ar kitų gyvūninės kilmės produktų, nes iš augalinio maisto cinkas pasisavinamas prasčiau.

Papildomas cinko vartojimas taip pat gali būti naudingas dažnai sergantiems vaikams, po antibiotikų kurso ar ilgesnės ligos, kai organizmui reikia daugiau laiko atsistatyti. Didesnis poreikis gali atsirasti ir augimo šuolių metu, ypač paauglystėje, kai organizmas sparčiai vystosi.

Renkantis cinko papildus vaikams svarbu atkreipti dėmesį į jų formą ir dozę. Dažnai rekomenduojamas cinko bisglicinatas, nes ši forma paprastai geriau toleruojama ir lengviau pasisavinama. Taip pat svarbu rinktis papildus pagal vaiko amžių ir neviršyti rekomenduojamų kiekių. Jei kyla abejonių, visuomet rekomenduojama pasitarti su pediatru ar vaistininku.

Šis straipsnis buvo paruoštas UAB „Azeta vaistinė“ užsakymu.

Ketvirtadienį Seimas baigė svarstyti ir priėmė socialdemokratės, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkės Jurgitos Šukevičienės inicijuotus Darbo kodekso pakeitimus, kuriais nustatoma, kad papildomomis poilsio dienomis – vadinamaisiais mamadieniais, tėvadieniais – šeimos galės naudotis, kol vaikui sukaks 14 metų.

Šiuo metu teisė į mamadienius arba tėvadienius suteikiama dirbantiems tėvams, auginantiems vaikus iki 12 metų.

„12–14 metų – vienas svarbiausių vaiko emocinės brandos etapų, kai tėvų dėmesys ir palaikymas labai svarbus.

14 metų – tai tas slenkstis, ta riba, kai prasideda paauglystės laikotarpis. Didesnis tėvų įsitraukimas padeda mažinti žalingų įpročių, priklausomybių, patyčių ir emocinių sunkumų riziką“, – komentuoja J. Šukevičienė.

Anot parlamentarės, mamadieniai ir tėvadieniai padės tėvams derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus, dirbančioms šeimoms leis atsikvėpti.

„Papildomas laikas su tėvais ypač svarbus mokinių atostogų metu, kai vaikai daugiau laiko praleidžia ne mokykloje.

Stipresni šeimos ryšiai prisideda prie geresnės vaikų emocinės sveikatos, didesnio pasitikėjimo savimi ir saugumo jausmo“, – pabrėžia socialdemokratė.

Anot J. Šukevičienės, prevencija visada yra veiksmingesnė ir pigesnė nei kova su padariniais.

„Jei tėvai daugiau laiko skirtų paaugliams, be kitų teigiamų aspektų, sumažėtų ir psichotropinių bei narkotinių medžiagų vartojimo tikimybė“, – akcentuoja parlamentarė.

Galimybė pasinaudoti mamadieniais ir tėvadieniais, kol vaikams sukaks 14 metų, numatoma ir profesinės karo tarnybos karių, taip pat teisėjų šeimoms.

Darbdavių organizacijų atstovai nuogąstavo, kad mamadienių ir tėvadienių gavėjų rato praplėtimas taps „didele finansine našta“ darbdaviams.

Iki šiol darbuotojams, auginantiems vieną vaiką iki 12 metų, buvo suteikiama viena papildoma poilsio diena per tris mėnesius (arba sutrumpinamas darbo laikas aštuoniomis valandomis per tris mėnesius). Viena papildoma poilsio diena per mėnesį suteikiama darbuotojams, auginantiems vaiką su negalia iki 18 metų arba du vaikus iki 12 metų. Darbuotojams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 12 metų, suteikiamos dvi poilsio dienos per mėnesį (arba sutrumpinamas darbo laikas keturiomis valandomis per savaitę), mokant jiems vidutinį jų darbo užmokestį.

Seimo LSDP frakcijos inf.

Valstybės skiriami vaiko pinigai padeda šeimoms padengti įvairias su vaikų auginimu susijusias išlaidas – nuo kasdienių poreikių iki ilgalaikių tikslų. Vis dėlto tik nedidelė šių lėšų dalis šiandien atidedama vaikų ateičiai. „Citadele“ banko iniciatyva Baltijos šalyse atlikta apklausa atskleidė, kur dažniausiai lietuviai išleidžia vaiko pinigus.

Lietuvoje vaiko pinigus taupo ar investuoja kas penkta šeima

Apklausos duomenimis, Lietuvoje 14 proc. gyventojų vaiko pinigus pirmiausia skiria būreliams, pomėgiams ar žaislams. Aktyviausiai šiam tikslui vaiko pinigus naudoja 30–39 metų gyventojai – šioje amžiaus grupėje tai daro net 27 proc. respondentų. Dar 10 proc. apklaustųjų nurodo, kad vaiko pinigai naudojami bendriems namų ūkio poreikiams, tokiems kaip komunalinės paslaugos, maistas ar drabužiai.

Ilgalaikiams tikslams – kaupimui ar investavimui vaiko ateičiai – vaiko pinigus nukreipia tik nedidelė dalis šeimų. Apklausos duomenimis, investuoja vos 7 proc. tėvų, o dar 6 proc. renkasi taupymą atskiroje sąskaitoje ar indėlyje. Šis pasirinkimas dažniausiai pastebimas tarp 30–49 metų gyventojų.

„Nors Lietuvoje vaiko pinigai yra didžiausi Baltijos šalyse, apklausa rodo, kad tik apie ketvirtadalis šeimų dalį šių lėšų nukreipia į kaupimą ar investavimą. Tai reiškia, kad daugeliu atvejų vaiko pinigai nepasitelkiami kaip ilgalaikio finansinio planavimo priemonė, o dažniau sprendžia trumpalaikius poreikius. Ilgainiui tai gali lemti, kad vaikams pradedant savarankišką gyvenimą šeimos neturės sukaupto finansinio pagrindo studijoms ar pirmiesiems didesniems sprendimams“, – teigia „Citadele“ banko Baltijos šalių klientų patirties tobulinimo centro vadovė Rasa Narė.

Latvijoje vaiko pinigų panaudojimas dar labiau orientuotas į kasdienes išlaidas – net 21 proc. šeimų šias lėšas naudoja bendriems namų ūkio poreikiams, 13 proc. – vaiko papildomoms veikloms. Investuojančių dalis siekia vos 3 proc., o taupymui vaiko ateičiai lėšas skiria tik 4 proc. apklaustųjų.

Estijoje vaiko pinigų panaudojimo tendencijos panašios – 16 proc. šeimų lėšas skiria bendriems namų ūkio poreikiams, dar 15 proc. – vaiko papildomoms veikloms, tokioms kaip būreliai ar pomėgiai. Ilgalaikiams tikslams vaiko pinigus atideda nedidelė dalis gyventojų: 4 proc. estų investuoja į vaiko ateitį, o dar apie 5 proc. renkasi taupymą taupomojoje sąskaitoje ar indėlyje.

Nuo kasdienių sprendimų – prie ilgalaikio rezultato

R.Narė atkreipia dėmesį, kad nors daliai šeimų ilgalaikis kaupimas ar investavimas vis dar atrodo sudėtingas, praktikoje tam vis dažniau pasitelkiami paprasti ir automatizuoti sprendimai, leidžiantys pradėti be papildomos finansinės įtampos. Tokie sprendimai, pasak pašnekovės, padeda nuosekliai atidėti lėšas net ir iš nedidelių kasdienių sumų.

Vienas iš pavyzdžių – mobiliosiose programėlėse veikiančios išmaniosios taupyklės, leidžiančios taupyti automatiškai, apvalinant kasdienius pirkinius ir skirtumą pervedant į taupymo sąskaitą, kur santaupos auga kelių procentų metine grąža. Tokias funkcijas šiandien siūlo ir daugelis bankų.

„Šeimos vis aktyviau ieško paprastų būdų pradėti kaupti vaikų ateičiai, o didžiausias tokių programėlių aktyvumas pastebimas prieš mokslo metus. Tuo metu vaikams dažniau atidaromos sąskaitos ir išduodamos mokėjimo kortelės, kurios padeda formuoti pirmuosius finansinius įpročius“, – sako R. Narė.

Investavimas – ne tik patyrusiems

Ekspertės teigimu, investuoti vaiko ateičiai nebūtina nuo didelių sumų ar sudėtingų sprendimų – pradėti galima nuo paprastų ir lengvai valdomų priemonių. Tam tinka automatizuotas taupymas, reguliarus lėšų atidėjimas į taupomąją sąskaitą ar indėlį, taip pat nedidelės periodinės investicijos į investicinius ar biržoje prekiaujamus fondus, leidžiančios išskaidyti riziką ilgesniam laikotarpiui.

„Svarbiausia investuojant – nuoseklumas. Kai dalis vaiko pinigų automatiškai skiriama kaupimui ar investavimui, šeimos biudžetas to beveik nepajunta, tačiau ilgainiui gali susidaryti apčiuopiama finansinė pagalvė vaikui. Nors investavimas visada susijęs su tam tikra rizika, ilgalaikis ir nuoseklus lėšų skyrimas gali padėti pasiruošti būsimiems vaiko poreikiams“, – sako R. Narė.

Jos teigimu, pradėjus nuo konservatyvesnių investavimo sprendimų, augant žinioms ir pasitikėjimui palaipsniui galima pereiti prie didesnį grąžos potencialą turinčių investicijų, kiekvienam įsivertinus priimtiną riziką.

„Citadele“ banko užsakymu reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą atliko tyrimų agentūra „Norstat“ 2025 metų gruodžio mėn. Internetinės apklausos būdu Lietuvoje apklausta 1000 gyventojų nuo 18 iki 74 metų.

Gegužė ir birželis dažnam tampa ne poilsio, o vienu įtempčiausių laikotarpių per metus. Šis laikotarpis išsiskiria kaip itin aukšto streso metas jaunimui ir jų šeimoms dėl egzaminų ir stojimų į aukštąsias mokyklas. Tyrimai rodo, kad apie 20 proc. Lietuvos jaunuolių patiria reikšmingus nerimo simptomus, o medikai įspėja – nevaldomas streso lygis gali virsti lėtine problema.

Tarptautinio HBSC tyrimo išvadose rašoma, kad akademinis spaudimas, socialiniai tinklai ir finansinis nesaugumas tiesiogiai siejasi su augančiu jaunimo nerimu bei depresijos simptomais. Pažymima, kad Lietuva tarp Baltijos šalių išsiskiria itin aukštais socialinės izoliacijos ir akademinio streso rodikliais.

„Džiaugsmo klinika“ gydytoja Justina Aleksaitė sako, kad paauglystėje ir mokyklos laikotarpiu patiriamas nuolatinis stresas gali tapti ilgalaikiu biologiniu procesu, kuris didina jautrumą nerimui, depresijai ir emociniam išsekimui suaugus.

„Lėtinis stresas – tai tarsi tylus kenkėjas, kuris ilgainiui gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Jis tiesiogiai veikia daugelį organizmo sistemų ir gali būti širdies bei kraujagyslių ligų, depresijos, nerimo ar miego sutrikimų priežastis. Žmogus gali priprasti prie nuolatinės įtampos taip stipriai, kad pradeda ją laikyti savo charakterio dalimi, nors iš tiesų organizmas jau seniai gyvena lėtinio streso režimu“, – sako J. Aleksaitė.

Moksliniai tyrimai rodo, kad ilgalaikis stresas veikia smegenų sritis, atsakingas už emocijų kontrolę, atmintį ir sprendimų priėmimą. Dėl ilgalaikio kortizolio poveikio blogėja koncentracija, atmintis ir gebėjimas susikaupti.

„Lėtinis stresas silpnina imuninę sistemą – žmonės dažniau serga, lėčiau atsigauna po ligų, tampa jautresni uždegiminiams procesams“, – įspėja medikė.

Socialinių tinklų įtaka

Problema yra ne pats stresas, o tai, kad organizmas nebegrįžta į normalią būseną. Kūnas lieka nuolatinės aktyvacijos režime net tada, kai realus pavojus jau seniai pasibaigęs. Nuolatinę įtampą palaiko ir socialiniai tinklai bei nenutrūkstantis informacijos srautas, neleidžiantis smegenims pilnai pailsėti net vakare.

„Šiandien stresas nesibaigia išėjus iš darbo ar mokyklos. Socialiniai tinklai, nuolatinis informacijos srautas ir visada pasiekiamo žmogaus kultūra palaiko smegenis nuolatinės parengties būsenoje“, – sako gydytoja ir startuolio „Pulsetto“ medicinos ir klinikinių tyrimų strategė Jonė Pukėnaitė.

Prie nuolatinio emocinio nuovargio šiandien prisideda ne tik darbai ar socialiniai tinklai. Vis daugiau įtampos žmonėms kelia ir geopolitinis nestabilumas. Gyventojams nerimą kelia ne tik į Lietuvos teritoriją įskrendantys objektai ar dėl jų trikdomi kelionių planai, bet ir pasitaikančios oro pavojaus grėsmės. Pavyzdžiui, ankstesniais metais „Havas Group“ ir „Norstat LT“ tyrimuose įvardyta, kad karo grėsmė yra vienas pagrindinių lietuvių nerimo šaltinių – net 60 proc. gyventojų teigia jaučiantys karo grėsmę.

Tačiau tai tik vienas iš nerimo šaltinių. „Spinter tyrimų“ duomenimis, net 28 proc. lietuvių įtampą patiria kasdien, dar 38 proc. – bent kartą per savaitę. Vos 11 proc. žmonių teigia su stresu susiduriantys retai. Siekdami nusiraminti žmonės stengiasi gerai išsimiegoti, daugiau bendrauti su draugais ir artimaisiais bei sportuoti.

Ne vengti streso, o mokėti atsistatyti

Pasak J. Pukėnaitės, vienas svarbiausių dalykų kovojant su lėtiniu stresu yra ne bandymas visiškai jo išvengti, o gebėjimas nervų sistemai grįžti į reguliacijos būseną. Būtent todėl specialistai vis dažniau kalba apie „stress fitness“ – organizmo atsparumą stresui ir atsistatymo gebą.

„Mes kalbame ne apie streso panaikinimą, nes tai būtų neįmanoma ir  netgi nesveika. Kalbame apie gebėjimą padėti nervų sistemai greičiau suprasti, kad pavojus baigėsi, ir grįžti į stabilesnę būseną“, – sako gydytoja.

Specialistai pabrėžia, kad efektyviausiai stresą mažina reguliarus fizinis aktyvumas, kokybiškas miegas, mažesnis ekranų naudojimas vakare, kvėpavimo praktikos ir sąmoningas poilsis.

Vis daugiau dėmesio sulaukia ir neuromoduliacijos technologijos, orientuotos į nervų sistemos veiklą bei atsistatymą. Viena aktyviausiai tyrinėjamų krypčių šiandien yra klajoklio nervo (vagus) stimuliacija, siejama su autonominės nervų sistemos reguliacija, atsipalaidavimo procesais ir mažesne fiziologine aktyvacija.

Ilgalaikis stresas keičia ne tik hormonų balansą, bet ir smegenų veiklą, todėl organizmui reikia laiko iš naujo išmokti, kad jis nebėra nuolatinio pavojaus būsenoje. Būtent todėl medikai akcentuoja ne greitą streso panaikinimą, o nuoseklų nervų sistemos reguliacijos atkūrimą – per miegą, fizinį aktyvumą, poilsį, mažesnį informacinį triukšmą ir sąmoningą atsistatymo rutiną. Didžiausia lėtinio streso problema ta, kad žmogus dažnai jį pastebi tik tada, kai organizmas jau nebemoka ilsėtis.

Papildomas korepetitorių pamokas į pagalbą įprastai pasitelkia vyresniųjų klasių mokiniai bei abiturientai, besiruošiantys egzaminams. Tačiau pastaraisiais metais tendencija keičiasi – korepetitorių ieškoma ne tik gimnazijos ir pradinių klasių mokiniams, bet jau ir priešmokyklinukams. Tėvai siekia, kad vaikai į pirmą klasę ateitų pažinodami raides ir skaičius, mokėdami skaityti ir gebėdami atlikti užduotis savarankiškai. To priežastis – ugdymo sistema, kelianti vis didesnius lūkesčius. Visgi, pastebi specialistai, ne visi vaikai tam pasirengę ir gali šiuos lūkesčius atliepti vienodu tempu.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Kalbėjimo ir kalbos terapijos magistrės, logopedės Ivonos Soroko, ši tendencija nėra atsitiktinė.

„Priešmokyklinėje klasėje vaikas formaliai neprivalo mokėti skaityti, tačiau pirmoje klasėje dažnai jau tikimasi, kad jis tai gebės. Daugelis užduočių pateikiamos taip, kad mokinys galėtų jas perskaityti pats. Todėl tėvai dar prieš pirmą klasę aktyviai ieško savo vaikui specialisto pagalbos ir papildomų pamokų. Tai tampa savotišku bandymu pasiruošti tam, kas laukia mokykloje“, – sako specialistė.

Ji pastebi, kad vieniems vaikams skaitymo ar rašymo įgūdžiai ugdosi lengvai ir natūraliai, tačiau kitiems reikia daugiau laiko ir didesnės brandos. Visgi ugdymo sistema dažnai juda vienodu tempu visiems.

Vaikų sunkumai dažnai pastebimi dar darželyje

Kasdienėje praktikoje I. Soroko dažniausiai susiduria su vaikais, kuriems sunkiau sekasi įgyti kalbos, skaitymo ar rašymo įgūdžius, išlaikyti dėmesį bei nuosekliai reikšti mintis. Pasak jos, dalis šių sunkumų išryškėja dar ikimokykliniame amžiuje, tačiau ne visuomet sulaukia pakankamo dėmesio.

„Kartais jau darželyje matome, kad vaikui sunkiau susikaupti, išklausyti užduotį iki galo, papasakoti įvykį ar nuosekliai išdėstyti mintis. Tai nebūtinai reiškia sutrikimą, tačiau gali būti signalas, kad vaikui reikės daugiau pagalbos ir laiko ugdantis tam tikrus gebėjimus“, – teigia logopedė.

Su kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos bei mokymosi sunkumais susiduriančiais vaikais specialistė dirba jau daugiau nei dešimtmetį. Tačiau į logopediją ji atėjo ne iš karto.

Baigusi ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogikos studijas, I. Soroko septynerius metus dirbo darželyje. Nors logopedija ją domino dar mokyklos laikais, tuomet šios studijos buvo organizuojamos tik Šiauliuose, taigi ji pasirinko pedagogikos kryptį ir profesinę karjerą pradėjo gimtajame Vilniuje.

„Visada norėjau dirbti su vaikais, turinčiais įvairių ugdymosi poreikių. Tai manęs negąsdino, priešingai – traukė. Todėl vėliau nusprendžiau grįžti prie minties apie logopediją ir pasirinkau specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijas“, – pasakoja pašnekovė.

Baigusi studijas ji pradėjo dirbti mokykloje specialiąja pedagoge, kartu atlikdama ir logopedės funkcijas. Ši patirtis leido iš arti susipažinti su skaitymo, rašymo, dėmesio bei kalbos sunkumais, su kuriais susiduria mokyklinio amžiaus vaikai.

Šiuolaikinė logopedija apima gerokai daugiau nei garsų tarimą

Siekdama gilinti profesines kompetencijas, I. Soroko pasirinko VDU ir Klaipėdos universiteto vykdomą jungtinę magistrantūros studijų programą „Kalbėjimo ir kalbos terapija“, kurią šį mėnesį baigė.

Pasak jos, studijos iš esmės praplėtė požiūrį į logopedo darbą ir pagalbos vaikui galimybes: „Labai aiškiai supratau, kad vienas specialistas negali išspręsti visų vaiko sunkumų. Kalbos, kalbėjimo, komunikacijos ar mokymosi problemos dažnai susijusios su daug platesniais raidos procesais, todėl būtinas įvairių specialistų bendradarbiavimas, biopsichosocialinis požiūris“.

Studijų metu magistrantė atliko praktiką Vilniaus pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, Vaiko raidos centre, lankėsi VUL Santaros klinikose, Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, Palangos reabilitacijos ligoninėje ir kitose įstaigose. Tai suteikė galimybę pamatyti ne tik švietimo sistemoje kylančius iššūkius, bet ir sudėtingesnius klinikinius atvejus.

Anot specialistės, šiandien logopedo darbas neapsiriboja vien garsų tarimo koregavimu. Kalbos sunkumai dažnai susiję su dėmesio koncentracija, sensoriniais ypatumais, neurologiniais procesais, kvėpavimu ar net kūno laikysena.

„Kuo platesnis specialisto požiūris, tuo daugiau galimybių laiku suteikti vaikui reikalingą pagalbą. Labai svarbu matyti ne vien konkretų sunkumą, bet ir bendrą vaiko raidos paveikslą“, – įsitikinusi pašnekovė.

Sunkumų patiria ne tik specialiųjų poreikių turintys vaikai

Dirbdama mokykloje I. Soroko dažniausiai susidurdavo su mokiniais, turinčiais skaitymo ir rašymo sunkumų, dėmesio koncentracijos problemų, disleksijos (skaitymo) ar disgrafijos (rašymo) požymių. Darželyje dažniau tenka dirbti su vaikais, kuriems sunku taisyklingai tarti garsus, pasakoti pagal siužetinius paveikslėlius, nuosekliai reikšti mintis.

Šiai temai ji skyrė ir savo magistro darbą, kuriame tyrė, kaip asmenines patirtis pasakoja tipinės raidos vaikai ir mokiniai, turintys skaitymo bei rašymo sunkumų.

„Tyrimas parodė, kad pasakoti asmenines istorijas gana sudėtinga daugeliui mokyklinio amžiaus vaikų. Kartais atrodo, kad vaikas puikiai žino, ką nori pasakyti, tačiau jam sunku mintis nuosekliai ir sklandžiai išreikšti žodžiais. O būtent šie gebėjimai vėliau tampa svarbūs tiek mokantis, tiek bendraujant. Tai rodo, kad kalbos ugdymas aktualus ne tik vaikams, kuriems nustatyti įvairūs sutrikimai. Dalis sunkumų būdingi ir tipinės raidos vaikams, todėl ankstyvas dėmesys kalbai ir komunikacijai naudingas visiems”, – neabejoja specialistė.

Didžiausia klaida – tikėtis, kad vaikas „išaugs“

Kalbėdama apie tėvų vaidmenį, logopedė pastebi, kad dažnai susiduriama su dviem kraštutinumais. Vieni tėvai dėl vaiko raidos pradeda nerimauti labai anksti, kiti – priešingai, ilgai delsia kreiptis pagalbos tikėdamiesi, kad sunkumai išnyks savaime.

„Kartais darželyje jau aiškiai matome, kad vaikui tam tikri dalykai sekasi sunkiau, tačiau suaugusieji save ramina mintimi, kad jis dar mažas ir viskas susitvarkys. Deja, kai kuriais atvejais taip prarandamas labai svarbus laikas“, – sako logopedė.

Ji ragina nebijoti specialistų rekomendacijų ir konsultacijų, o kilus klausimams išgirsti ne vieno specialisto nuomonę bei bendradarbiauti su ugdymo įstaigomis.

Pasak I. Soroko, kalbos ugdymas prasideda ne logopedo kabinete, o kasdienėje šeimos aplinkoje. Kartu skaitomos knygos, pokalbiai apie dienos įvykius, pasakojamos istorijos, klausimai ir diskusijos yra vieni svarbiausių veiksnių, padedančių vaikui ugdyti kalbinius gebėjimus.

„Darželis ar mokykla negali vieni išspręsti visų klausimų. Geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai bendradarbiauja specialistai, mokytojai ir šeima. Kuo daugiau gyvo bendravimo vaikas patiria kasdienybėje, tuo tvirtesnius pagrindus jis susikuria ateičiai“, – pabrėžia logopedė.

Anot jos, svarbiausia prisiminti, kad vaikai vystosi skirtingu tempu. Vieniems skaitymas ar rašymas tampa natūraliu procesu labai anksti, kitiems reikia daugiau laiko. Todėl siekiant rezultatų svarbu nepamiršti esminio dalyko – matyti ne tik programą ar keliamus reikalavimus, bet ir patį vaiką bei jo individualius poreikius.

Prasidėjus vasaros atostogoms, vaikai daugiau laiko praleidžia lauke, aktyviau juda, dažniau susitinka su draugais ir savarankiškai leidžia laisvalaikį. Tačiau kartu su laisve atsiranda ir daugiau rizikų. Ypač vasarą traumų padaugėja dėl nesaugaus važiavimo elektriniais paspirtukais. Vaiko teisių gynėjai ragina tėvus vasarą ne tik suteikti vaikams daugiau savarankiškumo, bet ir pasirūpinti jų saugumu.

Vaiko teisių gynėjų ir Lietuvos policijos komentarą žiūrėkite čia.

„Saugumas – tai ne begaliniai draudimai, o vaikui suprantami susitarimai, tėvų dėmesys. Būtent vasarą, kai nebelieka mokyklos dienotvarkės, vaikams reikia ne mažiau, o kartais net daugiau taisyklių, suaugusiųjų dėmesio ir įsitraukimo“, – pastebi Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Ginaitė.

Panevėžyje – vaikų traumos nuo elektrinių paspirtukų

Vien šiais metais Panevėžio mieste registruota 11 eismo įvykių, kuriuose sužaloti elektrinius paspirtukus vairavę vaikai. Dažniausiai susiduriama su pėsčiaisiais ar dviračiais. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, nuo traumų, važiuojant elektriniu paspirtuku, nukenčia 10-14 metų vaikai, kurie dar nė negali tokiomis priemonėmis naudotis.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus viršininkė Rita Masalskienė primena, kad elektriniu paspirtuku Lietuvoje važiuoti galima ne jaunesniems kaip 16 metų asmenims, o 14-16 metų jaunuoliams – tik išklausiusiems Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nustatytą mokymo kursą ir turintiems mokyklos išduotą pažymėjimą. Išimtis jaunesniems taikoma tik važinėjantis gyvenamojo namo kieme ir prižiūrimiems suaugusiųjų.

„Pastebime, kad vaikai ir paaugliai vis dažniau naudojasi itin galingais elektriniais paspirtukais, kurių techninės charakteristikos prilygsta mopedams, o kartais net motociklams. Šių transporto priemonių parametrai tokie, kur jau reikia turėti vairuotojo pažymėjimą, o jomis važinėja vaikai nuo 10 metų, kai šiuo metu galima geriausiu atveju teisę įgyti nuo 15 metų, o nuo šių metų lapkričio 1 d.  tik nuo 16 metų . Primename, kad transporto priemonėms, kurių konstrukcinis greitis yra didesnis nei 25 km/val. arba galingumas virš 1 kw, taikomi papildomi reikalavimai, tarp jų – būtinybė turėti atitinkamos kategorijos vairuotojo pažymėjimą“, – primena Panevėžio policija.

Kad paspirtukai netaptų traumų priežastimi

Viena populiariausių vaikų vasaros transporto priemonių išlieka paspirtukai. Tačiau Lietuvos policija primena, kad net trumpa kelionė kieme ar parke gali baigtis rimta trauma, jei nebus laikomasi saugumo taisyklių.

Pareigūnai ragina suaugusiuosius pasirūpinti, kad vaikai važiuodami paspirtukais visada dėvėtų šalmą, o esant galimybei – ir kelių bei alkūnių apsaugas. Taip pat svarbu įvertinti, ar paspirtukas atitinka vaiko amžių, ūgį ir gebėjimus. Saugumui reikšmingi kokybiški stabdžiai, neslystanti platforma bei stabili konstrukcija.

Ką verta prisiminti kiekvienai šeimai?

Vaiko teisių gynėjai kartu su Lietuvos policija rekomenduoja:

• visada pasirūpinti vaiko apsaugos priemonėmis važiuojant paspirtuku, dviračiu ar riedučiais;
• aptarti aiškias taisykles dėl buvimo lauke ir grįžimo laiko;
• žinoti, kur ir su kuo vaikas leidžia laiką;
• skatinti vaikus rinktis aktyvias, prasmingas ir saugias veiklas;
• priminti, kad pagalbos galima kreiptis bet kada, jei vaikas pasijuto nesaugiai ar susidūrė su problema.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad tėvams verta su vaikais aptarti ne tik saugaus elgesio principus, bet ir konkrečius veiksmus, kurių reikėtų imtis susižeidus ar pastebėjus, kad pagalbos reikia draugui.

Svarbu, kad vaikas žinotų, kur kreiptis, jei susižalos jis ar draugas, kaip susisiekti su tėvais ar kitais artimaisiais, kada būtina skambinti skubiosios pagalbos telefonu 112. Ne mažiau svarbu ugdyti vaikų gebėjimą padėti vieni kitiems. Vaikai turėtų žinoti, kad pamatę susižalojusį draugą pirmiausia turi pakviesti pagalbą, informuoti netoliese esančius suaugusiuosius arba paskambinti tėvams.

„Vasarą vaikai tampa savarankiškesni, todėl svarbu, kad jie būtų pasirengę ne tik smagiai leisti laiką, bet ir žinotų, kaip elgtis nutikus nelaimei. Pokalbiai apie tai, kur kreiptis pagalbos, ką pasakyti skambinant bendruoju pagalbos numeriu ar kaip padėti draugui, gali tapti žiniomis, kurios kritinėje situacijoje padės apsaugoti sveikatą ar net gyvybę“, – pabrėžia vaiko teisių gynėja Ž. Ginaitė.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Lietuvoje brandos egzaminai kasmet tampa ne tik mokinių žinių, bet ir visos švietimo sistemos patikrinimu. Kiekvieną egzaminų sesiją kartojasi panašūs klausimai: ar užduotys atitiko ugdymo programas, ar jos buvo tinkamo sudėtingumo, ar aiškiai atskirti pasiekimų lygiai, ar vertinimas bus teisingas, kas atsakingas už klaidas? Kodėl tokia situacija nuolat kartojasi ir kaip ją būtų galima spręsti remiantis kitų šalių pavyzdžiais?

Kelerius metus iš eilės mokytojams reiškiant nepasitenkinimą dalimi egzaminų, kyla vis daugiau klausimų dėl to, ar valstybė turi aiškią egzaminų kokybės sistemą, pažymi Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1“ vadovė.

„Jeigu sistema iki galo nesusitaria, koks egzaminas yra geras, tuomet kiekvienais metais rizikuojame gauti vis kitokį egzaminą. Vienas rengėjas vienaip supras bendrąjį lygį, kitas – kitaip. Vienas recenzentas užduotį laikys tinkama, kitas – per sunkia. O mokiniai ir mokytojai ir toliau liks situacijoje, kurioje iki egzamino dienos nebus aišku, ko iš jų tikimasi“, – sako L. Masiliauskaitė.

Lietuvoje problema kartojasi kasmet

Lietuvos mokytojai ir dalykinės asociacijos jau kurį laiką kalba apie egzaminų kokybės problemas. Daugelio dalykų mokytojus neramina egzaminų užduočių kokybė ir kasmet fiksuojamos klaidos. Kritika pastaraisiais metais kartojosi po matematikos, chemijos, biologijos, geografijos ir kitų egzaminų.

„Vienur mokytojai kelia klausimą, ar užduotis atitinka programą. Kitur – ar ji nėra per sudėtinga mokykliniam lygiui. Dar kitur – ar formuluotė nėra klaidinanti, ar šaltiniai patikimi, ar vertinimo instrukcija pakankamai aiški. Tačiau už konkrečių klaidų slypi platesnė problema: nėra pakankamai pasitikėjimo, kad egzaminas kasmet tikrina tą patį sutartą mokinių gebėjimų standartą“, – sako L. Masiliauskaitė.

Lietuvoje formaliai egzistuoja pasiekimų lygiai – slenkstinis, patenkinamas, pagrindinis ir aukštesnysis. Valstybiniai brandos egzaminai turi užduočių aprašus, vertinimo instrukcijas, užduočių pavyzdžius. Tačiau mokytojų reakcijos rodo, kad vien formalių dokumentų neužtenka. Praktikoje vis dar kyla klausimas, ar visi – ministerija, NŠA, užduočių rengėjai, recenzentai, mokytojai ir mokiniai – vienodai supranta, kas konkrečiame dalyke yra slenkstinis, pagrindinis ar aukštesnysis lygis.

Jeigu nėra aiškiai sutarta, kokio lygio užduotis priklauso egzaminui, tuomet egzaminų kokybė neišvengiamai pradeda priklausyti nuo interpretacijų, pastebi L. Masiliauskaitė. O interpretacijų svyravimą mokiniai patiria kaip neteisingumą.

„Egzaminas turi būti sutarto ugdymo standarto patikrinimas, kurio mokinys gali pagrįstai tikėtis. Mokinys neturi spėlioti, ar šiemet egzaminas bus lengvas, sunkus, universitetinis, suktas ar atitinkantis mokyklinę programą. Jeigu valstybė nori, kad mokiniai rimtai žiūrėtų į egzaminus, pati valstybė turi labai rimtai žiūrėti į jų kokybę“, – teigia L. Masiliauskaitė.

Kaip egzaminai rengiami Lietuvoje?

Lietuvoje nacionalinių patikrinimų ir brandos egzaminų užduočių rengimas nėra vien vidinė Nacionalinės švietimo agentūros (NŠA) funkcija. Per viešuosius pirkimus yra perkamos nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimų (NMPP), pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų (PUPP) bei valstybinių brandos egzaminų (VBE) I ir II dalių užduočių rengimo bei recenzavimo paslaugos. Suburtos grupės kuria egzaminų užduotis, kurias recenzuoja išoriniai ir vidiniai ekspertai. Iš sukurtų užduočių banko NŠA parenka galutinį egzaminą.

Užduočių rengėjų pavardės viešai neskelbiamos. Taip esą siekama užtikrinti anonimiškumą, apsaugoti rengėjus nuo kritikos.

„Užduočių konfidencialumas iki egzamino gali būti pagrįstas, tačiau pasibaigus egzaminui sistema turi gebėti atsakyti į pagrįstą kritiką. Anonimiškumas neturi tapti būdu išskaidyti atsakomybę taip, kad galiausiai niekas negalėtų aiškiai paaiškinti, kaip buvo priimti sprendimai. Kai didelė dalis paslaugų perkama iš išorės, o konkreti užduotis sukelia pagrįstų klausimų, visuomenei turi būti aišku, kas tikrino atitikimą programai, kokie kriterijai buvo taikyti, kaip veikė recenzavimas, ar užduotis buvo išbandyta, kas priėmė galutinį sprendimą ir kokios išvados padarytos po klaidos“, – sako L. Masiliauskaitė.

Ji pažymi, kad tokiu atveju ypač svarbu turėti labai aiškią kokybės architektūrą: tikslias dalykų specifikacijas, stabilias ekspertų grupes, užduočių rengimo ciklą ir viešą rezultatų ir užduočių kokybės analizę po egzaminų sesijos.

„Jeigu šios architektūros trūksta, kasmet iš naujo perkamas užduočių rengimas gali tik padidinti sistemos svyravimus. Tada vienų metų egzaminas tampa vienokios rengėjų grupės interpretacija, kitų metų – kitokios. Mokytojai ima ruoštis ne pagal aiškų standartą, bet pagal ankstesnių egzaminų nuojautą“, – sako L. Masiliauskaitė.

Nyderlanduose – papildomas paaiškinimas, kas turi būti egzamine

Kitų šalių praktikos rodo, kad egzaminų kokybė remiasi nuolatine institucine atsakomybe, aiškiomis egzamino specifikacijomis, dalykinėmis komisijomis ir kelių sluoksnių kokybės kontrole.

Pavyzdžiui, Nyderlanduose centriniai egzaminai rengiami per aiškią institucijų grandinę. Už centrinių egzaminų kokybę atsakinga nacionalinė institucija CvTE. Ji kasmet nustato egzaminų turinio aprašus – dokumentus, kurie detalizuoja, kuri ugdymo programos dalis pateks į egzaminus. Pagal šiuos dokumentus kita institucija – Cito – rengia užduotis, o CvTE tvirtinimo komisijos vertina, ar parengti egzaminai yra tinkami ir atitinka jų paskirtį.

„Tarp bendros ugdymo programos ir konkrečios egzamino užduoties Nyderlanduose kasmet yra aiškus tarpinis sluoksnis – egzamino turinio aprašas. Jame apibrėžiama, kokia turi būti atvirųjų ir uždarųjų klausimų proporcija, kokios temos ir gebėjimai tikrinami, kiek taškų turi sudaryti egzaminas. Tokia sistema sumažina laisvę kiekvienam rengėjui savaip interpretuoti, kas turėtų būti egzamine“, – sako L. Masiliauskaitė.

Suomijoje – nuolatinė ekspertinė atsakomybė

Suomijoje baigiamuosius egzaminus organizuoja Brandos egzaminų taryba – nepriklausoma ekspertinė institucija, kurią trejų metų kadencijai skiria šalies švietimo ir kultūros ministerija. Taryba skelbia egzamino turinio, organizavimo ir vertinimo gaires, jos nariai atstovauja skirtingiems egzamino dalykams, o galutinį vertinimą atlieka tarybos vertintojai, taikydami dalykinių sekcijų nustatytus kriterijus.

Šios tarybos sudėtis yra vieša: viešai skelbiami tarybos pirmininkas, vicepirmininkai ir nariai pagal mokomuosius dalykus. Kartu taryba pasitelkia platesnį ekspertinių narių tinklą egzaminams rengti ir vertinti. Nors ne visų prie egzaminų rengimo ir vertinimo prisidėjusių ekspertų pavardės viešos, aiškiai matoma atsakinga institucija ir pagrindiniai jos žmonės.

„Suomijos modelis rodo kitą labai svarbų principą: egzaminas yra nuolatinės nacionalinės ekspertinės institucijos atsakomybė. Išorinė ekspertizė egzistuoja, tačiau ji integruota į institucijos veikimą. Atsakomybė už galutinį egzaminą neišskaidoma tarp anoniminių rengėjų ir recenzentų“, – sako L. Masiliauskaitė.

Anglijoje – egzaminus rengia kelios konkuruojančios institucijos

Anglijoje nėra vieno valstybinio egzaminų rengimo centro. Egzaminus rengia kelios tarpusavyje konkuruojančios organizacijos, pavyzdžiui, AQA, Pearson Edexcel ar OCR, o jų rengiamų egzaminų kokybę vertina ir reguliuoja nepriklausoma, ministerijai nepavaldi valstybinė institucija – Kvalifikacijų ir egzaminų reguliavimo biuras „Ofqual“.

„Mokyklos daugeliu atveju gali pačios rinktis, kurių organizacijų parengtus egzaminus laikys jų mokiniai. Tad iš dalies tai skatina egzaminų kokybę. Organizacijos turi nuolat rūpintis aiškiomis specifikacijomis, papildoma pagalba mokytojams, pavyzdinėmis užduotimis ir savo reputacija. Jei egzaminai būtų nuolat prastai parengti, mokyklos galėtų pereiti prie kitos organizacijos. Dėl to jos į egzaminų rengimą ir kokybės kontrolę investuoja didelius išteklius. Vis dėlto tai nereiškia, kad organizacijos gali bandyti konkuruoti egzaminų lengvumu, nes jas griežtai prižiūri „Ofqual“, – sako L. Masiliauskaitė.

Ko Lietuva galėtų pasimokyti?

L.Masiliauskaitė pabrėžia, kad kitų šalių pavyzdžių nereikia idealizuoti. Klaidų ar ginčų dėl egzaminų pasitaiko visur.

„Tačiau skirtumas tas, kad stipresnėse sistemose egzaminų kokybė labiau remiasi nuolatine infrastruktūra: aiškiais dokumentais, nuolatinėmis komisijomis, ekspertų vaidmenimis, peržiūros procedūromis ir institucine atsakomybe. Lietuvoje viešai labiau matome pirkimo, anonimiškumo ir atsakomybės vengimo logiką“, – sako L. Masiliauskaitė.

Žvelgiant į kitų šalių pavyzdžius bei į Lietuvos pedagogų teikiamus siūlymus, Lietuvoje matyti keli taisytini dalykai, sako L. Masiliauskaitė.

„Visų pirma, reikia aiškios atsakomybės. Kai egzaminas nepavyksta, neturėtų būti taip, kad atsakomybė paskęsta tarp rengėjų, recenzentų ir agentūros. Nacionalinis egzaminas yra valstybės dokumentas. Todėl už jo kokybę turi atsakyti aiški institucija, galinti paaiškinti procesą, pripažinti klaidas ir parodyti, kas ir kaip bus keičiama“, – sako L. Masiliauskaitė.

Antra, reikia aiškesnio susitarimo, koks egzaminas ir jo vertinimas laikomi kokybiškais. Kiekvienam dalykui turėtų būti aišku, kokios temos, gebėjimai ir pasiekimų lygiai tikrinami, kokie užduočių tipai leidžiami, kokie klausimai laikomi neatitinkančiais mokyklos lygio. Turi būti aiškiau apibrėžti kokybiniai reikalavimai egzaminų užduotims, vieningi vertinimo kriterijai, pasiekimų lygiai su konkrečiais kiekvieno lygio užduočių pavyzdžiais.

„Taip pat mokytojų asociacijos nori glaudesnio ir konstruktyvesnio bendradarbiavimo su NŠA bei drauge pasiektų sutarimų fiksavimo ir jų laikymosi rengiant ir vertinant egzaminų užduotis“, – sako L. Masiliauskaitė.

Trečia, kaip rodo kitų šalių patirtis, egzaminų rengimo ir kokybės užtikrinimo procese reikia daugiau stabilumo ir tęstinumo. Tai nebūtinai turi reikšti, kad NŠA turi turėti vien etatinius darbuotojus egzaminams rengti. Tačiau turi būti aiškus nuolatinis ekspertų branduolys, kuris metai iš metų kaupia dalyko egzamino kūrimo patirtį, analizuoja ankstesnių metų klaidas, prižiūri užduočių logiką ir užtikrina tęstinumą.

Ketvirta, po kiekvienos egzaminų sesijos turėtų būti skelbiama ne tik statistika, bet ir kokybės analizė. Kuri užduotis veikė gerai? Kuri buvo per sunki? Kuri galėjo būti suprasta dviprasmiškai? Kokių klaidų padarė rengėjai ar recenzentai? Ką reikėtų koreguoti egzaminų rengime kitąmet?

„Egzaminų dieną mokiniai turi galėti susitelkti į savo žinių parodymą, nesvarstydami, ar valstybė šįkart sugebėjo egzaminą parengti kokybiškai. Tai yra labai paprastas pasitikėjimo klausimas. Jeigu valstybė reikalauja iš mokinio atsakomybės, ji pati turi prisiimti atsakomybę už tai, kad egzaminas būtų aiškus, teisingas ir atitiktų tai, ko vaikas buvo mokomas mokykloje“, – sako L. Masiliauskaitė.

Kiekvienam mokiniui pažįstama situacija: sėdite prie biologijos vadovėlio ar kompiuterio ekrano, atliekate užduotis ir staiga pasijuntate visiškai pasimetę. Nors nuoširdžiai stengiatės, pamokos medžiaga tiesiog „neįkrenta į galvą“ – naujos temos klostosi sunkiai, o pagrindinės sąvokos atrodo lyg nepažįstama kalba. Prieš kontrolinį darbą ar egzaminą gali kilti stiprus stresas, nerimas ir baimė, verčianti manyti, kad paprasčiausiai neturite talento šiam mokslui. Tačiau tokie pojūčiai dažniausiai rodo ne gebėjimų trūkumą, o specifines žinių spragas – temas ar įgūdžius, kurių dėl kokių nors priežasčių nepavyko įsisavinti anksčiau.

Mingintė Bertašienė – patyrusi biologijos korepetitorė iš gamtosmokykla.com – kasdien dirba su mokiniais, patiriančiais būtent tokius iššūkius. Jos ilgametė praktika rodo, kad didžiosios dalies moksleivių nesėkmių ir vidinio nerimo ištakos yra konkrečios trūkstamos žinios, kurias reikėjo įgyti ankstesnėse klasėse. Norėdama padėti moksleiviams ir jų tėvams, Mingintė nusprendė pasidalinti sukaupta patirtimi bei profesinėmis įžvalgomis. Šiame straipsnyje detaliai išnagrinėsime, kas iš tiesų yra mokymosi spraga biologijoje, kodėl ją būtina laiku diagnozuoti ir kaip tai padeda mokiniui objektyviai įvertinti savo realų lygį bei imtis tikslingų veiksmų. Remdamasis faktais, o ne spėlionėmis, kiekvienas skaitytojas galės lengviau suprasti savo situaciją.

Kas yra mokymosi spraga ir kodėl ji svarbi?

Mokymosi spraga – tai konkreti tema, sąvoka ar akademinis įgūdis, kurio mokinys laiku neįsisavino, nors tolimesnėje programoje jis yra kritiškai būtinas. Švietimo ekspertų teigimu, spraga dažniausiai susidaro tuomet, kai pamokose praleidžiama arba iki galo nesuprantama svarbi medžiaga, o bendrojo ugdymo programa juda į priekį, tarsi visi mokiniai viską būtų puikiai įsisavinę. Svarbu suprasti, kad ši žinių skylė savaime neišnyks – ji išlieka tol, kol mokinys tikslingai nesugrįžta prie jos ir neištaiso klaidos. Kitaip nei trumpalaikiai sunkumai ar paprastas nuovargis, spragos turi savybę augti: kiekviena nauja tema, besiremianti į ankstesnį, nesuprastą skyrių, virsta dar viena nesuprasta tema.

Biologijos moksle spragos yra ypač pavojingos, nes visos žinios čia konstruojamos sluoksniuotai. Jeigu mokinys nesupranta pamatinių bazių – pavyzdžiui, ląstelės sandaros, genetikos dėsnių ar cheminių sąvokų apie DNR struktūrą, – visi tolimesni mokytojo paaiškinimai natūraliai atrodys migloti. Būtent todėl net ir intensyviai mokantis vėliau kyla didžiulė frustracija. Prasti ankstesnio darbo rezultatai, žemesni pažymiai ir pasikartojančios klaidos testuose aiškiai signalizuoja, kad nauja informacija bandoma statyti ant netvirto, neišmokto pamato. Specialistai pabrėžia: praleistos temos ilgainiui tampa rimtu barjeru, todėl būtina nuosekliai sugrįžti prie bazinių žinių ir jas užpildyti.

Spragos atpažinimas yra fundamentalus žingsnis, nes jis išsklaido destruktyvią nuostatą „aš tiesiog negabus biologijai“. Skirtumas tarp frazių „aš nesugebu“ ir „aš turiu spragą“ keičia visą mokymosi psichologiją. Spraga yra konkreti, lokalizuota ir visiškai pataisoma žinių problema. Suvokę, kad tikrasis sunkumas yra ne neįveikiamas intelekto barjeras, o paprasčiausiai kažkada nesuprasta medžiaga, mokiniai įgyja aiškų veiksmų planą. Tai padeda objektyviai įsivertinti savo jėgas ir motyvuoja judėti pirmyn, užuot beviltiškai nuleidus rankas.

Kaip atpažinti spragas biologijos mokyme?

Žinių spragos paprastai pasireiškia keliais labai aiškiais kriterijais. Pirma, jei kartodami praėjusių metų temą pastebite, kad visiškai nežinote pagrindinių faktų, terminų ar dėsningumų, tai akivaizdus ženklas, kad kadaise kažką praleidote. Antra, sistemingai pasikartojančios klaidos kontroliniuose darbuose – ypač tos, kurios susijusios su ta pačia tema – tiesiogiai indikuoja supratimo trūkumą toje srityje. Trečia, jei bandydami ruoštis egzaminui jaučiatės taip, lyg matytumėte tik fragmentišką, nesusijusią informaciją ir nesugebate susieti skirtingų temų į vieną visumą, tikėtina, kad jūsų žinių sistemoje yra spragų.

Norint tiksliai diagnozuoti tokias vietas, rekomenduojama naudoti šias priemones:

• Savarankiški testai ir skaitmeninis testavimas: pasinaudokite teminiais klausimynais ar specialiomis edukacinėmis platformomis, kurios užduotis skirsto pagal konkrečias temas. Jei spręsdami tam tikro skyriaus užduotis nuolat gaunate neteisingus atsakymus, vadinasi, aptikote spragą.
• Mokytojo arba korepetitoriaus grįžtamasis ryšys: paprašykite specialisto įvertinti jūsų darbus. Profesionalas iš šalies gali akimirksniu pastebėti, kurį skyrių praleidote. Profesionalios pagalbos kontekste mokytojas iškart sutelkia dėmesį būtent į tas temas, kurios mokiniui kelia daugiausia sunkumų.
• Klaidingų atsakymų analizė: peržvelkite savo kontrolinių darbų rezultatus. Ar pastebite dėsningumą, kad jums visiškai nepavyksta atsakyti į klausimus iš konkretaus skyriaus (pvz., ląstelių kvėpavimo ar augalų anatomijos)? Tai aiškus signalas, kad šią temą palikote likimo valiai.
• Sąvokų ir aiškinimo tikrinimas: pabandykite patys sau garsiai ar raštu suformuluoti nagrinėjamos temos esmę. Ar galite temą paaiškinti vaizdžiai – nubraižyti schemą, pateikti pavyzdžių? Jei bandant apibendrinti informaciją susiduriama su tuštuma, žinių šioje vietoje akivaizdžiai trūksta.
• Konspektų ir sąvokų žemėlapių peržiūra: sudarykite temos sąvokų žemėlapį (angl. mind-map). Jei spraga egzistuoja, loginėje grandinėje greta tolimesnių sąvokų atsivers tuščia vieta, kuri iškart parodys, kurioje vietoje mokymosi procesas nutrūko.

Atliekant šią diagnostiką, svarbiausia yra visiška drąsa ir sąžiningumas prieš patį save – gebėjimas pripažinti, kad tam tikra tema iš ankstesnių metų liko nesuprasta. Šis pirmasis žingsnis yra realus savo lygio įsivertinimas, kuris pats savaime tampa stipria motyvacija judėti į priekį. Kaip rodo pedagoginė praktika, atlikus tokią analizę mokiniams sugrįžta viltis: jie supranta, kad spragos yra tiesiog techniškai ištaisomos problemos, o ne asmeninės nesėkmės simbolis.

Ką daryti radus spragą?

Svarbu įsidėmėti, kad žinių spragų užpildymas yra nuoseklus ir sistemingas procesas. Pirmiausia reikėtų sugrįžti prie pamatų: atsiversti ankstesnių temų literatūrą ir dar kartą peržiūrėti pagrindus. Čia labai praverčia ne tik vadovėlių tekstai, bet ir vizualinės priemonės – aiškios schemos, iliustracijos, vaizdo įrašai ar laboratorinių darbų modeliai. Kaip pataria korepetitorė Mingintė, biologijos užsiėmimuose mokiniai pirmiausia atvirai kalbasi apie jiems sunkiausias temas, o tuomet tikslingai dirba būtent su tomis užduotimis, kartu nustatydami tinkamos literatūros sąrašą savarankiškam gilinimuisi.

Spragoms efektyviai šalinti taip pat puikiai tinka šie metodai:

• Papildomos konsultacijos: profesionalus biologijos korepetitorius gali padėti paaiškinti praleistą ar nesuprastą temą visiškai kitu kampu. Kuo tiksliau mokinys įvardija savo sunkumus ekspertui, tuo efektyviau ir greičiau surandami būdai jiems išspręsti.
• Intensyvios praktikos užduotys: nenurašykite visko tik teorijos skaitymui – spręskite praktinius uždavinius, susijusius su problemine tema. Atlikite papildomus testus ar pratybų užduotis iš vadovėlių būtent tose srityse, kur jautėtės silpniausiai. Tai lavina ilgalaikę atmintį ir užkerta kelią klaidų pasikartojimui.
• Medžiagos susiejimas per asociacijas: stengiantis suprasti naują ar sudėtingą spragos temą, naudinga ją susieti su tais biologijos skyriais, kuriuos jau puikiai išmanote. Sąvokų palyginimas ir analogijų ieškojimas padeda informaciją įsisavinti kur kas natūraliau.
• Reguliarus pasikartojimas: žinių įtvirtinimui reikia laiko. Neužtenka vienos papildomos pamokos per savaitę – naujai įgytą informaciją būtina reguliariai prisiminti ir pritaikyti skirtingose situacijose (bandant paaiškinti ją kitam asmeniui, piešiant schemas ar sprendžiant testus). Tik taip gautos žinios taps tvirtos.

Galiausiai, kaip rekomenduoja specialistė, spragas geriausia šalinti sistemiškai ir individualiai, o ne chaotiškai. Individualūs užsiėmimai su biologijos korepetitoriumi leidžia kiekvienam moksleiviui skirti maksimalų dėmesį būtent tam teminiam skyriui, kuriame yra didžiausias nežinojimas. Tokiu būdu mokinys nuosekliai atnaujina pamirštas žinias ir vėliau gali drąsiai statyti naują mokymosi medžiagą ant tvirto pagrindo. Tai drastiškai augina pasitikėjimą savo jėgomis ir leidžia sėkmingai žengti į priekį.

Objektyviai įvertinęs savo žinias ir tiksliai nustatęs spragas, mokinys žengia patį svarbiausią žingsnį link jų likvidavimo. Šis kelias, paremtas realiais veiksmais – reguliariomis studijomis, praktiniu užduočių sprendimu ar tikslingomis konsultacijomis – neabejotinai padidina mokymosi efektyvumą. Ilgainiui tai garantuoja kur kas geresnius rezultatus tiek mokyklos kontroliniuose darbuose, tiek valstybiniuose egzaminuose. Aiškus supratimas apie savo spragas biologijoje atveria mokiniui tiesiausią kelią į akademinę sėkmę.

Ekspertų teigimu, vienas didžiausių iššūkių rūšiuojant atliekas vis dar tebėra žinių trūkumas. Kyla daug klausimų, ar būtina plauti pakuotes, kaip atskirti skirtingus plastikų tipus ir kur tinkamai išmesti elektronikos atliekas. Kol kas realus atliekų perdirbimo efektyvumas šalyje siekia apie 60–70 proc., o pagrindine priežastimi išlieka neteisingas rūšiavimas namuose. Šiame kontekste vis svarbesnis tampa švietimas ir praktinių įgūdžių ugdymas, pradedant nuo pačių mažiausiųjų.

Svarbūs kasdieniai įpročiai

Per keturis sezonus „Ekonovus“ įkurta „Tvarumo akademija“ iš nedidelės iniciatyvos mokykloms išaugo į vieną didžiausių bendruomenių Lietuvoje. Nuotolinėse ekspertų vedamose pamokose jau dalyvavo 123 tūkst. moksleivių ir mokytojų. Lyginant su pirmaisiais metais, šiemet dalyvių skaičius buvo kone 40 kartų didesnis. Šis augimas rodo ne tik rekordinį susidomėjimą, bet ir patvirtina – tvarumas vis dažniau suvokiamas ne kaip teorinė sąvoka, o kaip kasdienis įgūdis, formuojamas per žinias ir praktinį pritaikymą.

„Matydami augantį supratimą apie tvarumo svarbą, tačiau kartu ir žinių trūkumą, kaip šiuos principus taikyti praktiškai, jau ketverius metus prie pokyčių prisidedame ne tik tiesiogine įmonės veikla, bet ir per švietimą. Nuotolinių pamokų tikslas – edukuoti visuomenę, visų pirma, moksleivius, apie tvarius sprendimus, atliekų rūšiavimo svarbą ir atsakomybę už savo aplinką“, – komentavo „Tvarumo akademijos“ vadovė Jurgita Bagdonavičienė.

Rudenį startuos jau penktasis „Tvarumo akademijos“ sezonas. Reaguojant į didžiulį susidomėjimą projektu numatoma plėsti veiklos ratą ir vyresnėms auditorijoms. Edukacijų metu moksleiviai ir studentai bus kviečiami plačiau sužinoti, kaip atsakingai rūšiuoti atliekas, tausoti gamtą ar pakartotinai panaudoti daiktus.

Kas labiausiai domina moksleivius?

Temos nuotolinėms pamokoms parenkamos stebint, kuo šiandien gyvena vaikai, kas jiems rūpi ir lengvai suprantama. Taip pat nuolat įsiklausoma į pačių mokinių ir mokytojų siūlymus bei idėjas, todėl turinys išlieka artimas kasdienėms situacijoms ir lengvai pritaikomas ugdymo procese.

Rekordinį sezoną daugiausia dėmesio sulaukė pamoka apie pakartotinį daiktų panaudojimą, kurioje dalyvavo daugiau nei 14 tūkst. moksleivių ir mokytojų.

„Toks aktyvumas rodo, kad tvarumas siejamas ne tik su atsakingu vartojimu, bet ir su gebėjimu sąmoningai atsisveikinti su daiktais bei suteikti jiems antrą gyvenimą. Ši tema sulaukė ypač didelio įsitraukimo – mokiniai aktyviai atliko užduotis, kūrybiškai atnaujino senus daiktus ir organizavo mainų iniciatyvas“, – pasakojo iniciatyvos vadovė.

Gamtoje visi vienodai svarbūs

Aktyvaus moksleivių įsitraukimo ir daugiausia klausimų nuotolinėje pamokoje „Gamtoje nėra mažų ir didelių, jie visi – gyvi ir svarbūs“ sulaukė gamtininkas, fotografas, radijo ir televizijos laidų vedėjas, rašytojas Selemonas Paltanavičius.

S.Paltanavičius, atsakydamas į klausimus, pabrėžė, kad gamtoje nėra nesvarbių grandžių, o laukinės gyvūnijos gerovė tiesiogiai priklauso nuo mūsų kasdienių pasirinkimų. Pasak jo, tokie paprasti veiksmai kaip atsakingas atliekų rūšiavimas, aplinkos tvarkymas ir nešiukšlinimas yra svarbus kiekvieno žmogaus indėlis į gamtos išsaugojimą. Būtent nuo mūsų elgesio priklauso, ar gyvūnai galės gyventi saugioje, švarioje aplinkoje ir išlikti savo natūraliose buveinėse.

Pašnekovo žodžiais, gamtai ir žmonėms kylantys iššūkiai yra neatsiejami – dažnu atveju gamtoje matomos problemos yra tiesioginė žmogaus veiklos pasekmė. Taigi, svarbiausia – nuolat mokytis ir keisti požiūrį į santykį su aplinka. „Būtina mokytis gyventi ne gamtoje, o greta gamtos – jai nekenkiant. Mes iš gamtos imame, tačiau kartu turime suprasti atsakomybę: jei naudojame jos išteklius, privalome bent iš dalies kompensuoti daromą poveikį gerais darbais“, – pabrėžia S. Paltanavičius.

Norint pasirūpinti gamta, ją reikia pažinti

Pasak gamtininko S. Paltanavičiaus, „Tvarumo akademija“ yra viena iš sėkmingiausių nuotolinių iniciatyvų. Nors šiuolaikiniame informacijos gausos amžiuje atrodo, kad žinių apie gamtą ir aplinką netrūksta, realybėje pasaulis dažnai juda greičiau nei žmonės spėja šias žinias įsisavinti ir pritaikyti kasdieninėje praktikoje. „Būtent čia ir slypi esmė – ne tik turėti žinių, bet mokėti jomis naudotis. „Tvarumo akademijos“ stiprybė – gebėjimas žinias paversti suprantamomis ir artimomis kasdienėms situacijoms“, – kalbėjo gamtininkas.

Kaip pavyzdį jis pateikė paprastus kasdienius sprendimus: pasėti saulėgrąžų, kurios taptų maistu vabzdžiams ir paukščiams, sąmoningai priimtą sprendimą nešienauti visos pievos, paliekant dalį erdvės gamtai. „Net ir nedaryti žalos jau yra svarbus veiksmas“, – paaiškino gamtininkas.

Kalbėdamas apie gamtos pažinimo svarbą, S. Paltanavičius akcentavo, kad buvimas gamtoje jos nesuprantant praranda prasmę: „Einant į gamtą, ją reikia pažinti. Kitaip tai būtų tas pats, kas į biblioteką eiti nemokant nei skaityti, nei rašyti.“ Kuo geriau žmogus pažįsta gamtą ir jos gyventojus, tuo harmoningesnis tampa jo santykis su aplinka.

Baltijos šalyse atliktas SEB banko tyrimas atskleidė, kad apie trečdalis vaikų ir paauglių vasarą norėtų dirbti, tačiau realiai to nedaro. Tyrimo duomenimis, didesnė dalis vaikų kišenpinigių užsidirba atlikdami smulkius darbus kaimynams ar padėdami tėvams, o ne dirbdami oficialiai. Mažiausia pagal darbo sutartį vasarą dirbančių vaikų dalis tarp Baltijos šalių fiksuojama Lietuvoje.

SEB banko užsakymu atlikta reprezentatyvi Baltijos šalyse gyvenančių ir 7–17 metų vaikus auginančių tėvų apklausa parodė, kad dirbti norėtų, tačiau to nedaro 33 proc. vaikų Lietuvoje, 40 proc. Estijoje ir 16 proc. Latvijoje. Tuo metu pagal darbo sutartį dirba tik apie 4 proc. apklaustų tėvų vaikai Lietuvoje, palyginti su 11 proc. Latvijoje ir 10 proc. Estijoje.

„Vaikams svarbu kuo anksčiau suprasti, iš kur atsiranda pinigai ir kiek pastangų reikia jiems uždirbti. Vasaros laikotarpis tam yra ypač palankus – mokiniai atostogauja, turi daugiau laisvo laiko, o sezoninių darbuotojų poreikis išauga. Vis dėlto kasmet atliekamas tyrimas rodo, kad Lietuvoje vasarą oficialiai dirba tik nedidelė dalis vaikų. Iš dalies tai susiję su tuo, kad mūsų šalyje dar nėra susiformavusi stipri vasaros darbo kultūra. Kai kurie tėvai nerimauja dėl darbo aplinkos ar baiminasi, kad darbas taps pernelyg dideliu įsipareigojimu. Tuo tarpu kitose šalyse dažniau laikomasi požiūrio, kad pirmoji pažintis su darbo rinka yra svarbi vaikų ugdymo ir finansinio raštingumo dalis“, – teigia Sigita Strockytė–Varnė, SEB banko asmeninių finansų ekspertė.

Kišenpinigių uždirba padėdami tėvams ar kaimynams

Tyrimas taip pat atskleidė, kad vasarą neoficialiai smulkius darbus už atlygį atlieka apie 13 proc. apklaustų tėvų vaikų Lietuvoje, 15 proc. Latvijoje ir 11 proc. Estijoje. Dažniausiai vaikai prižiūri kaimynų ar draugų augintinius, padeda atlikti įvairius buities ar kitus pagalbinius darbus artimoje aplinkoje.

„Dalis vaikų pirmuosius pinigus uždirba padėdami tėvams, kaimynams ar pažįstamiems. Tokia patirtis leidžia anksti suprasti ryšį tarp įdėtų pastangų ir gaunamo atlygio. Vis dėlto vyresnius vaikus verta skatinti išbandyti ir darbus už artimos aplinkos ribų. Tai ugdo savarankiškumą, atsakomybę ir pasitikėjimą savimi, nes vaikai susiduria su naujomis situacijomis, kurias turi spręsti patys, nepasikliaudami tėvų pagalba“, – sako S. Strockytė–Varnė.

Ar skatinti vaikus dirbti vasarą?

Anot S. Strockytės–Varnės, skirtingo amžiaus vaikams reikėtų patikėti skirtingo lygio atsakomybes. Pavyzdžiui, 7–12 metų vaikams galima sudaryti galimybes užsidirbti kišenpinigių artimoje aplinkoje. Šiame amžiuje svarbu mokytis atskirti kasdienes pareigas nuo papildomų veiklų, už kurias galima gauti atlygį. Taip pat naudinga išbandyti smulkius darbus – padėti kaimynams, prekiauti savo sukurtais gaminiais mugėse ar prisidėti prie šeimos verslo.

13–15 metų paaugliams jau naudinga plačiau susipažinti su darbo etika ir atsakomybe. Jie gali dirbti sezoninius darbus, savanoriauti arba įgyvendinti pirmąsias verslumo iniciatyvas. Tuo tarpu nuo 16 metų paaugliai dažniausiai jau geba derinti darbą su mokslais, todėl gali būti skatinami dirbti reguliariai – vasaros ar mokslo metų atostogų metu, jei galimybės tai leidžia.

„Ypač svarbu ugdyti paauglių savarankiškumą, nes taip jie geriau pasirengia pilnametystei ir studijų laikotarpiui, kai daugumą finansinių sprendimų teks priimti savarankiškai. Pirmąją darbo patirtį vaikams verta įgyti iki pilnametystės, kai tik atsiranda noras mokytis savarankiškumo ar padėti tėvams. Tuomet tėvai gali laiku pastebėti, su kokiomis atsakomybėmis susitvarkyti vaikui sekasi natūraliai, o kuriuos įgūdžius dar reikėtų stiprinti ir ugdyti“, – priduria asmeninių finansų ekspertė.

Tyrimo duomenimis, šią vasarą pirmą kartą dirbti planuoja apie 12 proc. apklaustų tėvų vaikų Lietuvoje, 13 proc. Latvijoje ir 9 proc. Estijoje. Dirbti vasarą nenori arba negali 36 proc. vaikų Lietuvoje, 37 proc. Latvijoje ir 30 proc. Estijoje.

Šių metų gegužės mėnesį SEB banko užsakymu apklausą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje atliko tyrimų bendrovė „Norstat“. Joje dalyvavo daugiau nei 3000 tėvų nuo 25 iki 60 metų.

Kaip padėti vaikui saugiai naudotis internetu ir ką daryti, kad susidūręs su sunkumais jis nebijotų kreiptis pagalbos? Šie klausimai aktualūs daugeliui tėvų ir globėjų. Vaiko teisių gynėjų forume kalbėjusi Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto tyrėja, humanitarinių mokslų daktarė Rūta Latinytė pabrėžė, kad svarbiausia vaikų saugumo internete sąlyga – stiprus ir pasitikėjimu grįstas ryšys su suaugusiaisiais.

Dr. Rūtos Latinytės pranešimą žiūrėkite čia.

Nors tėvai dažnai ieško technologinių sprendimų, galinčių padėti apsaugoti vaikus internete, vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad svarbiausias saugumo pagrindas yra kasdienis bendravimas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su vaiku.

„Nė vienas vaikas nėra apsaugotas nuo visų rizikų internete, kaip ir realiame gyvenime. Tačiau vaikui labai svarbu žinoti, kad susidūręs su nemalonia ar gąsdinančia situacija jis gali kreiptis į suaugusįjį ir sulauks pagalbos. Dažnai būtent kasdieniai pokalbiai, nuoširdus domėjimasis vaiko pasauliu ir laikas kartu kuria tą pasitikėjimą, kuris vėliau padeda vaikui nelikti vienam su iškilusiais sunkumais“, – sako vaiko teisių gynėja Gustė Valantinavičiūtė.

Draudimai ir ribojimai – veiksmingi trumpam

Anot vaiko teisių gynėjų forume pranešimą skaičiusios Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto daktarės Rūtos Latinytės, vaikai gana greitai pripranta prie situacijų, kai tėvai grasina atimti telefoną, išjungti internetą ar uždrausti naudotis socialiniais tinklais.

„Tuomet kyla svarbus klausimas – ar vaikas pasisakys, jei internete susidurs su patyčiomis, viliojimu, šantažu ar priekabiavimu? Ar tėvai bus tie žmonės, į kuriuos vaikas kreipsis pagalbos, kaip tik labiausiai bijos, kad tik nesužinotų?“ – svarsto R. Latinytė.

Dr. R. Latinytė pataria tėvams ir globėjams savęs paklausti kelių paprastų klausimų:

• Ar vaikas jums nebijotų papasakoti apie nemalonią patirtį internete?
• Ar šeimoje draugiškai, be pašaipų ir nuvertinimo kalbamasi apie tai, kas vaikui įdomu socialiniuose tinkluose?
• Ar suaugusieji žino, kokiose platformose vaikas leidžia laiką, kokius žaidimus žaidžia?
• Ar šeimoje aptariamos pasaulio aktualijos, įdomūs įvykiai, kartu žiūrimi filmai ir diskutuojama apie juose keliamas temas?

„Šie klausimai gali tapti ne tik savotišku saugumo internete patikrinimu, bet ir kelrodžiu stipresniam tarpusavio ryšiui kurti. Juk vaikas, kuris jaučiasi išgirstas ir suprastas, dažniau kreipsis pagalbos tada, kai jos labiausiai reikės“, – sako pašnekovė.

Kritinis mąstymas reikalingas ir vaikams, ir suaugusiesiems

Nors dažnai manoma, kad vaikai ir jaunuoliai internete yra pažeidžiamesni, medijų raštingumo tyrimai rodo ir kitą pusę. Europos Komisijos duomenimis, jaunų žmonių medijų raštingumo lygis yra itin aukštas, o 18–25 metų amžiaus grupė turi 91 procento medijų raštingumo lygį ir gerokai lenkia vyresnes kartas. Tačiau gebėjimas atpažinti patikimą informaciją dar nereiškia, kad žmogus visada išvengs emocinio poveikio, manipuliacijų ar klaidinančio turinio.

Todėl svarbu mokyti vaikus ir kartu mokytis patiems neapsiriboti vien antraštėmis, skirti laiko visam turiniui perskaityti, tikrinti informacijos šaltinius ir ieškoti pirminių šaltinių, kai kyla abejonių dėl informacijos patikimumo.

1. Latinytė primena, kad žmonės dažnai pirmiausia reaguoja emociškai, o tik vėliau įjungia kritinį mąstymą. Dėl to socialiniuose tinkluose pamatę įrašą, nuotrauką ar vaizdo įrašą, kuris sukelia stiprias emocijas, pirmiausia turėtume sustoti ir įvardyti sau, ką jaučiame. Tik tuomet lengviau atsakyti į klausimą, ar prieš akis – patikima informacija, ar galimai klaidinantis turinys.
2. Latinytė savo pranešime taip pat ragina saugotis vadinamųjų algoritmų spąstų. Mat socialinių tinklų platformos linkusios rodyti tai, kas sulaukia dėmesio, todėl ilgainiui gali susidaryti įspūdis, kad visi galvoja taip pat arba kad viena tema yra svarbesnė nei yra iš tikrųjų. Būtent todėl verta sąmoningai ieškoti skirtingų nuomonių ir informacijos šaltinių.

Ko mokyti vaikus ir mokytis patiems?

Kalbant apie praktinius saugumo įgūdžius, vaikams svarbu priminti keletą pagrindinių taisyklių. Pirmiausia – atkreipti dėmesį į privatumo nustatymus ir įvertinti, kokias prieigas programėlėms suteikiame. Ne kiekvienai programai būtina matyti kontaktus, nuotraukas ar tikslią buvimo vietą.

Taip pat rekomenduojama atsargiai naudotis viešaisiais belaidžio interneto tinklais, kritiškai vertinti prašymus pateikti asmeninę informaciją ir pagalvoti, ar visur būtina registruotis tikru vardu bei pavarde. Vaikai, kaip ir suaugusieji, gali tapti sukčių taikiniu – sulaukti netikrų skambučių, žinučių ar elektroninių laiškų, kuriais siekiama išvilioti asmens duomenis.

Ne mažiau svarbus ir slaptažodžių saugumas. Stiprūs, unikalūs slaptažodžiai bei dviejų veiksnių autentifikavimas šiandien tampa tokiais pat svarbiais įpročiais kaip ir durų užrakinimas išeinant iš namų.

Ekspertai sutaria, kad visiškai apsaugoti vaikų nuo interneto rizikų neįmanoma. Tačiau galima pasirūpinti, kad susidūrę su sunkumais jie žinotų, kaip elgtis ir į ką kreiptis pagalbos. O tam svarbiausia ne kontrole, o pasitikėjimu paremtas santykis.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Matematika dažnai vadinama sudėtinga, o kartais net „ne visiems“. Dalis žmonių dar mokykloje nusprendžia, kad ši sritis jiems netinka, ir vėliau prie jos nebegrįžta. Tačiau ar iš tiesų problema slypi pačioje matematikoje? O gal tai lemia mokymosi patirtys, stereotipai ir baimė suklysti? Tyrimai rodo, kad požiūrį į matematiką dažnai formuoja ne gebėjimai, o tai, kaip su ja susipažįstame ir kokias emocijas ji mums sukelia.

Naujausias Vilniaus universiteto Psichologijos instituto Vaiko raidos ir psichoedukacinių tyrimų centro mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad visuomenėje paplitęs įsitikinimas apie visuotinę matematikos neapykantą nėra tikslus. Apklausoje 40 proc. gimnazistų teigė, kad matematika jiems įdomi, o beveik pusė pripažino jos naudą ateičiai. Tai rodo, kad problema dažnai slypi ne pačiame dalyke, o mokymosi patirtyse.

Būtent neigiamos patirtys dažnai užaugina baimę matematikai ir nerimą suklysti, o tyrimai rodo, kad tai tiesiogiai veikia mokinių rezultatus. PISA duomenimis, daugiau nei pusė mokinių patiria įtampą mokydamiesi matematikos, o didesnį nerimą jaučiantys mokiniai pasiekia prastesnius rezultatus. Nerimas mažina darbinės atminties efektyvumą – mokinys gali „mokėti“, bet streso metu negali to pritaikyti.

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto profesorius Rimas Norvaiša teigia, kad neigiamas požiūris į matematiką formuojasi ne savaime, o veikiamas aplinkos – šeimos, draugų, mokyklos ir viešosios erdvės.

„Dažnai jaunas žmogus vertinamas pagal savo gabumus. Jei jis gabus muzikai, manoma, kad matematika – ne jam. Daugelis net nesusimąsto, kas yra matematika, todėl ji dažnai suprantama tik kaip taisyklių taikymas, kurio prasmė lieka neaiški“, – sako profesorius.

Matematikos mokytojas Šarūnas Vaitkus pastebi, kad tokios frazės kaip „matematika ne man“ dažnai kyla iš patirties, o ne iš realių gebėjimų stokos.

„Tai savisaugos reakcija po nesėkmių. Žmogus ima tikėti, kad gebėjimai yra įgimti ir nekeičiami, nors iš tiesų svarbesni yra ugdymo veiksniai“, – teigia jis.

Anot mokytojo, prie to prisideda ir nuolatinis lyginimasis su tais, kuriems matematika sekasi lengviau, bei įsitikinimas, kad ši sritis skirta ne visiems.

Matematika – ne formulės, o mąstymas

Pasak prof. R. Norvaišos, matematika pirmiausia yra mąstymo būdas, padedantis suprasti pasaulį.

„Matematika tiria abstrakcijas, kurias galima taikyti įvairiausiems realiems reiškiniams. Pavyzdžiui, norint nustatyti, kur nukris metamas daiktas, reikia modeliuoti situaciją ir atlikti skaičiavimus – tokie principai taikomi visur“, – aiškina profesorius.

Š. Vaitkus pabrėžia, kad problema atsiranda pateikime: „Jeigu matematika tampa tik formulių taikymu ir taisyklių kartojimu, ji praranda prasmę.“

Anot jo, svarbiausia matematikoje yra ne atsakymas, o kelias iki jo – gebėjimas suprasti, argumentuoti ir mąstyti.

Kur dingsta susidomėjimas matematika?

Požiūris į matematiką kinta palaipsniui. Ankstyvame amžiuje ji įdomi, tačiau vėliau prasmė ima nykti.

„Penktoje klasėje mokydamasis trupmenų vaikas dažnai nesupranta, kas tai yra. Neradęs atsakymo, jis praranda motyvaciją“, – sako prof. R. Norvaiša.

Pasak Š. Vaitkaus, ryšys su matematika dažnai nutrūksta ir dėl spragų: „Kai ankstesnės žinios neįtvirtintos, naujos temos tampa nesuprantamos.“ Kartais ryšys mažėja ir dėl kiekvienais metais didėjančio abstraktumo – mokiniai vis mažiau mato, kur matematiką pritaikyti.

Ar matematika iš tiesų „baubas“?

Š. Vaitkaus teigimu, matematika pati savaime nėra bauginanti. Tokį įvaizdį kuria prasti egzaminų rezultatai, stereotipai apie „įgimtus gebėjimus“, mokymosi spragos ir sistemos trūkumai.

Vienas svarbiausių praradimų, pasak prof. R. Norvaišos, – įrodymų atsisakymas matematikos pamokose. Įrodymai padeda suprasti ne tik „kas“, bet ir „kodėl“.

Kartu silpnėja ir matematinės kalbos tikslumas – neliko aiškių apibrėžimų bei sąvokų.

Supaprastinta kalba – prarastas tikslumas ir pasekmės mąstymui

Pasak prof. R. Norvaišos, šiandien matematinės sąvokos dažnai pakeičiamos kasdieniais žodžiais. Pavyzdžiui, vietoj konvergavimo vartojamas artėjimas, vietoj figūrų kongruencijos – lygybė, o funkcijos riba aiškinama tik intuityviai, be tikslaus apibrėžimo. Tai mažina aiškumą ir apsunkina supratimą.

Šių pokyčių pasekmės jau akivaizdžios – silpnėja mąstymo gebėjimai. Jau dabar matyti jaunų žmonių elgesio pokyčiai: prastėjant mąstymo įgūdžiams, jiems darosi vis sunkiau savarankiškai priimti sprendimus.

„Matematinis mąstymas formuoja gebėjimą mąstyti struktūruotai, aiškiai ir argumentuotai. Atsisakant įrodymo – loginės sampratos, padedančios suprasti faktų ryšius, – šie gebėjimai silpnėja“, – teigia profesorius.

Didžiausias priešas – klaidų baimė

VU tyrimo duomenimis, mokiniai, kurių savivertei nesėkmė, patirta mokantis matematikos, kelia grėsmę, dažnai pasiekia geresnių rezultatų, tačiau kartu patiria daugiau nerimo, įtampos ir nusivylimo. Tai rodo, kad baimė trumpuoju laikotarpiu gali skatinti stengtis, bet ilgainiui mažina gerą savijautą ir motyvaciją.

Š. Vaitkus pastebi, kad mokiniai dažnai bijo suklysti, todėl nustoja bandyti.

„Jei mokinys bijo suklysti, jis nustoja bandyti – nustoja mokytis. Pavyzdžiui, suklydęs spręsdamas uždavinį mokinys gali nusivilti. Tačiau kartu peržiūrėjus sprendimą, klaida tampa mokymosi dalimi – ir kitą kartą jis jaučiasi drąsiau“, – sako matematikos mokytojas.

Pasak jo, svarbiausia – nuoseklus darbas. Matematika nėra tik žinios – tai įgūdis, kurį reikia nuolat lavinti. Nuosekliai besimokantis mokinys lengviau prisitaiko prie naujų situacijų ir labiau pasitiki savimi.

Mokomės ne pažymiui

Mokyklose dažnai akcentuojami pažymiai, o ne pats mokymosi procesas, todėl matematika neretai tampa taisyklių rinkiniu, o ne mąstymo įrankiu. Tačiau, pasak Š. Vaitkaus, mokytojas atlieka svarbų vaidmenį: „Mano požiūrį į matematiką suformavo mokytojas. Būtent ryšys ir bendrystė padeda atsiskleisti mokinio potencialui ir stiprina pasitikėjimą savimi.“

VU tyrėjai pabrėžia, kad vien išorinės paskatos – pažymiai ar stojimas į universitetą – nėra pakankamos. Geresnius rezultatus pasiekia ir dažniau svarsto ateitį sieti su šia sritimi tie mokiniai, kurie matematikoje mato ne tik naudą, bet ir jaučia susidomėjimą pačiu mokymosi procesu.

Vis dar gajus įsitikinimas, kad matematika skirta tik „gabiesiems“. Tačiau tiek mokytojai, tiek dėstytojai sutaria – kur kas svarbiau yra mokymosi būdas, o ne įgimti gebėjimai. Kai matematika pristatoma kaip mąstymo įrankis, ji tampa suprantamesnė daugeliui.

Anot Š. Vaitkaus, pokytis turėtų prasidėti nuo požiūrio: „Užuot sakę, kad matematika yra sunki ir ne visiems, turėtume kalbėti, kad ji svarbi – tiesiog jai reikia daug laiko ir pastangų.“

Universitete matematika atrodo visai kitaip

Visai kitokį matematikos veidą pamato tie, kurie pasirenka studijas VU Matematikos ir informatikos fakultete – čia ji tampa ne formulių taikymu, o idėjomis ir argumentais grįstu mąstymu.

„Matematika yra tiksliai apibrėžtų abstrakčių objektų savybių tyrimas logikos priemonėmis, kurio rezultatai gali būti taikomi įvairiausiems realiems reiškiniams suprasti ir aiškinti“, – teigia prof. R. Norvaiša.

Tai atskleidžia, kad matematika yra universali kalba, naudojama technologijose, duomenų analizėje ir kitose srityse.

Matematika – kalba, kurios verta mokytis

Nors matematika dažnai laikoma sudėtinga, iš tiesų ji yra viena svarbiausių šiuolaikinio pasaulio kalbų. Ji ugdo loginį mąstymą ir gebėjimą argumentuoti.

Prof. R. Norvaišos nuomone, matematika daro esminę įtaką bendram visuomenės švietimo lygiui. Ji ne tik ugdo loginį mąstymą, bet ir stiprina žmogaus gebėjimą aiškiai reikšti mintis bei pagrįsti savo argumentus. „Matematika formuoja žmogaus komunikacinius ir argumentavimo gebėjimus. Vadinasi, ir kitose srityse žmogaus gebėjimai bus aukštesni.“

Todėl galima teigti, kad matematinis raštingumas prisideda prie visapusiškesnio asmens intelektinio ir socialinio tobulėjimo.

Galbūt problema – ne matematika?

Kai mokymasis grindžiamas supratimu, kai leidžiama klysti ir ieškoti, matematika iš baimės šaltinio tampa įrankiu, padedančiu geriau suprasti pasaulį. Mokslininkų atliekami tyrimai tik patvirtina, kad mokinių pasiekimus lemia ne vien gebėjimai ar ankstesni pažymiai, bet ir tikėjimas savo galimybėmis, matematikos įdomumo pojūtis bei suvokiama jos nauda.

Tai keičia matematikos suvokimą – iš baimę keliančio dalyko ji tampa įrankiu mąstyti. Būtent toks supratimas gali padrąsinti jaunus žmones nebijoti rinktis matematikos krypties ir atrasti jos prasmę.

Apie VU Matematikos ir informatikos fakulteto siūlomas bakalauro ir magistro studijų programas galite plačiau skaityti mif.vu.lt polapyje „Stojantiesiems“.

Birželio 15 d. prasideda vasaros priėmimas į profesinio mokymo įstaigas. Stojantieji prašymus mokytis kviečiami teikti iki rugpjūčio 10 d. imtinai. Į valstybės finansuojamas vietas šiemet iš viso numatoma priimti 20,6 tūkst. mokinių – panašiai kaip pastaraisiais metais.

„Kviečiu jaunuolius drąsiai rinktis profesinį mokymąsi. Profesijos galima mokytis ne tik baigus gimnaziją, bet ir dar neturint brandos atestato. Profesinio mokymo įstaigose galima įgyti ir paklausią profesiją, ir užbaigti vidurinio ugdymo programą, o po to tęsti mokslus aukštojoje mokykloje arba dirbti, kurti savo verslą. Mokytis naujų profesinių kompetencijų kviečiame ir suaugusius žmones.

Profesinio mokymo įstaigos siūlo daug įvairių pasirinkimų ir galimybių. Šiandien darbo rinkoje ypač reikalingi kvalifikuoti inžinerinių profesijų atstovai, šiose programose esame suplanavę daugiausia valstybės finansuojamų vietų – į jas šiemet planuojama priimti iš viso 4,6 tūkst. mokinių“, – sako švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė.

Be inžinerinių profesinio mokymo programų, daugiausia valstybės finansuojamų vietų suplanuota ir paslaugų, architektūros, statybos, sveikatos priežiūros, socialinės gerovės srityse.

Priėmimas į profesines mokyklas vyksta žiemos ir vasaros etapais. 2026 m. žiemos etapo priėmimas į profesinio mokymo įstaigas jau pritraukė rekordiškai didelį skaičių – 1,8 tūkst. – naujų mokinių. Jie daugiausia rinkosi sveikatos priežiūros, inžinerijos, socialinės gerovės, paslaugų sektoriaus mokymo programas.

Pernai į profesinio mokymo įstaigas iš viso priimta 20,5 tūkst. mokinių.

Profesinis mokymas atviras visiems

Profesinis mokymas yra atviras visiems – ir mokiniams, siekiantiems įgyti profesiją bei kartu užbaigti vidurinio ugdymo programą, ir suaugusiesiems, norintiems tobulinti ar keisti profesiją.

Teikti stojimo prašymus gali tiek norintieji įgyti kvalifikaciją pagal visą profesinio mokymo programą, tiek 9–10 klasių mokiniai ir I–IV klasių gimnazistai, norintys mokytis atskirų profesinio mokymo modulių.

Teikti paraiškas mokytis profesinio mokymo įstaigoje galima Mokausi Lietuvoje informacinėje sistemoje. Nespėjus sudalyvauti pagrindiniame priėmime, stojantieji bus kviečiami teikti paraiškas papildomo priėmimo metu rugpjūčio 24–26 d.

Prasidėjus mokslo metams bus organizuojamas priėmimas į neužpildytas valstybės finansuojamas ar nefinansuojamas vietas, jis vyks iki spalio 30 d.

Socialinių darbuotojų praktikoje vis dažniau atpažįstami vaikai, kurie vietoje įprastos vaikystės gyvena suaugusiųjų ritmu – rūpinasi jaunesniais broliais ar seserimis, slaugo artimuosius ar padeda išlaikyti namų ūkį. Specialistai pabrėžia, kad dalis tokių vaikų lieka nematomi, nes jų šeimos nepatenka į socialinių paslaugų akiratį. Artėjant vasarai, kai daugeliui vaikų prasideda poilsio ir laisvės laikotarpis, kai kuriems tai reiškia dar didesnę atsakomybę.

Pasak socialinės darbuotojos, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro (PKTC) ekspertės Ritos Trečiakauskienės, šie vaikai dažniausiai lieka nepastebėti, nes jų elgesys iš pirmo žvilgsnio atrodo „brandus“ ir „atsakingas“.

„Socialiniai darbuotojai mato vaikus, kurie po pamokų neskuba į kiemą ar būrelius. Jie eina namo – gaminti, prižiūrėti mažesnių vaikų, kartais rūpintis sergančiais artimaisiais. Vasarą jų atsakomybės tik padidėja. Ir svarbiausia – tai nėra jų pasirinkimas“, – sako ji.

R.Trečiakauskienės teigimu, visuomenėje vis dar gajus požiūris, kad toks vaikas yra „stiprus“, „savarankiškas“, netgi pavyzdinis. Tačiau už šio vaizdo slypi visai kita realybė – nuolatinė įtampa, atsakomybė ir ribotos galimybės būti vaiku. Nors iš šalies gali atrodyti, kad tokia patirtis „užgrūdina“, tyrimai ir praktika rodo priešingą poveikį.

Vaikų ir paauglių psichologė, dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė teigia: „Kai vaikas kasdienybėje turi atlikti suaugusiojo rolę šeimoje – tai dažniausiai sukuria situaciją, kuomet vaikui tenkanti atsakomybė yra didelė, o vidiniai resursai dorotis su jos sukuriama našta – riboti. Todėl vaikai, atsidūrę tokiose aplinkybėse, patiria daug nerimo ir įtampos, prastėja jų emocinė savijauta, gali atsirasti bendravimo su bendraamžiais iššūkių bei mokymosi sunkumų. Iš išorės gali atrodyti, kad tai stiprūs, savarankiški vaikai, tačiau dažnai jie neturi pakankamai emocinių įrankių dorotis su sunkiais jausmais – todėl gali didėti įvairių emocinių sunkumų rizika: depresiškumo, emocinio perdegimo, savižalos“.

Panašiai teigiama ir Europos šalyse atliktų tyrimų išvadose. Vaikai, kurie anksti prisiima suaugusiųjų atsakomybes, dažniau patiria emocinį nuovargį, stresą, jiems sunkiau susikaupti mokykloje. Ilgainiui tai gali reikšti prastesnius mokymosi rezultatus, mažesnes galimybes siekti aukštesnio išsilavinimo ir didesnę socialinės atskirties riziką. Kitaip tariant, tai nėra tik laikinas šeimos sprendimas – tai veiksnys, galintis turėti ilgalaikių pasekmių vaiko ateičiai.

Europa jau įvardija problemą

Tai, kas Lietuvoje dar dažnai lieka tarp eilučių, Europoje vis aiškiau įvardijama kaip vaikų teisių ir gerovės klausimas. Europos Komisija pabrėžia, kad visi vaikai turi turėti realią prieigą ne tik prie švietimo ir sveikatos priežiūros, bet ir prie poilsio, laisvalaikio bei visavertės vaikystės. Tačiau daliai vaikų šios teisės lieka ribotos, nes jie kasdien prisiima šeimos išgyvenimui būtinas funkcijas.

„Eurofound“ ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros analizės rodo, kad ekonominiai sunkumai šeimose dažnai lemia vadinamąjį „nematomą vaikų darbą“ – kai vaikai kompensuoja paslaugų, priežiūros ar socialinės pagalbos trūkumą.

Tarptautiniai tyrimai leidžia geriau suprasti šio reiškinio mastą. Vertinama, kad Europoje apie 2–8 proc. vaikų reguliariai atlieka reikšmingas priežiūros ar pagalbos funkcijas šeimoje, o kai kuriose šalyse šis rodiklis gali siekti ir iki 10 procentų. Daliai šių vaikų tai nėra epizodinė pagalba – jie kasdien skiria nemažai savo laiko rūpinimuisi artimaisiais ar buities užduotims, o tai ilgainiui gali paveikti jų mokymosi galimybes, emocinę savijautą ir ateities pasirinkimus.

Reikalinga pagalba

Kai kurios Europos valstybės jau pradėjo sistemingai spręsti šią problemą. Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje identifikuojami vadinamieji „jaunieji globėjai“ (angl. young carers) – vaikai, kurie rūpinasi šeimos nariais. Jiems kuriamos specialios programos, teikiama psichologinė pagalba, mokyklos informuojamos apie jų situaciją.

Skandinavijos šalyse daugiau dėmesio skiriama ankstyvam atpažinimui – mokytojai, socialiniai darbuotojai ir sveikatos specialistai mokomi pastebėti požymius, kad vaikas gali būti per daug apkrautas atsakomybėmis. Taip pat plečiamos bendruomeninės paslaugos, kurios sumažina spaudimą šeimoms.

Nyderlanduose ir Vokietijoje stiprinamas bendruomeninis atsakas – kuriamos paslaugos šeimoms, kad vaikai netaptų pagrindiniais pagalbininkais. Tai apima dienos centrus, laikinos priežiūros paslaugas, pagalbą namuose.

Psichologės Jurgitos teigimu, svarbu, kad šalia vaiko esantys suaugusieji pastebėtų tokių vaikų nuovargį, įtampą, socialinę izoliaciją ir nepaliktų vaikų vienų. O pagalba šiems vaikams prasideda nuo dėmesio parodymo ir nuoširdaus pokalbio. Vaikams svarbu išgirsti ir palaikymo žodžius – kad suaugę mato, jog jam sunku, kad jis susiduria su pernelyg didele atsakomybe, o taip pat sulaukti padrąsinimo įsitraukti į jo amžių atitinkančias veiklas: kad galėtų žaisti ir bendrauti su bendraamžiais, turėti laiko pomėgiams ar poilsiui.

Vaiko teisė į vaikystę

Pasak PKTC ekspertės Ritos Trečiakauskienės, užsienio šalių patirtis rodo, kad problema nėra sprendžiama vien kontrolės priemonėmis. Esminis pokytis įvyksta tada, kai valstybė pripažįsta reiškinį ir kuria paramos sistemą šeimoms.

Remiantis kitų Europos Sąjungos šalių patirtimi, Lietuvoje gali būti 8–34 tūkst. vaikų, kurie namuose atlieka suaugusiųjų globos pareigas. Tačiau oficialiai jų nėra – sistema jų nefiksuoja, o dauguma savo vaidmenį slepia.

Viena iš priežasčių – pats reiškinio pobūdis. Šis darbas vyksta namuose, šeimos viduje, dažnai laikomas „natūralia pagalba“. Todėl jis nepatenka nei į statistiką, nei į aiškias intervencijų sistemas. Kita priežastis – riboti resursai. Socialiniai darbuotojai dažnai dirba su dideliais krūviais, o aiškių metodikų, kaip identifikuoti tokius vaikus, vis dar trūksta.

Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad problema nėra ta, jog socialiniai darbuotojai tokių vaikų nepastebi. Dažnai apie juos tiesiog nesužinoma. Daugelis „jaunųjų globėjų“ gyvena šeimose, kurios nesikreipia pagalbos ir nepatenka į socialinių paslaugų sistemą. Todėl itin svarbus tampa bendruomenės, mokyklų, sveikatos priežiūros specialistų ir kitų su vaikais dirbančių žmonių vaidmuo laiku pastebint, kad vaikui tenka per didelė atsakomybė.

„Kalbame apie labai paprastą dalyką – vaikų teisę į vaikystę. Kai vaikas per anksti prisiima suaugusiųjų atsakomybes, tai neišvengiamai riboja jo galimybes ateityje – tiek mokytis, tiek kurti savarankišką gyvenimą. Todėl svarbu tai pamatyti ne kaip pavienius atvejus, o kaip reiškinį. Ir, mano manymu, Lietuvos socialinė sistema jau yra tam pribrendusi – pripažinti tai ir pradėti veikti nuosekliau“, – teigia R. Trečiakauskienė.

Ką galime padaryti Lietuvoje

Lietuvoje socialiniai darbuotojai nėra pasyvūs stebėtojai – jie jau dabar susiduria su šiomis situacijomis ir ieško sprendimų. R. Trečiakauskienė pripažįsta, kad Lietuvoje trūksta aiškios sistemos, kaip tokias situacijas vertinti.

Anot jos, pirmasis svarbus žingsnis link pokyčio būtų pripažinimas, kad „nematomas vaikų darbas“ egzistuoja ir Lietuvoje. Tai leistų pradėti kalbėti ne apie pavienius atvejus, o apie platesnį reiškinį.

Antras žingsnis – stiprinti mokyklų ir socialinių darbuotojų bendradarbiavimą. Mokykla dažnai yra pirmoji vieta, kur galima pastebėti, kad vaikas gyvena ne pagal savo amžių: yra nuolat pavargęs, prisiima neįprastai daug atsakomybės, atsitraukia nuo bendraamžių ar praleidžia veiklas. Laiku pastebėti signalai gali padėti greičiau inicijuoti pagalbą ne tik vaikui, bet ir visai šeimai.

Trečia, būtina plėsti paslaugas šeimoms – ypač regionuose. Kuo daugiau realios pagalbos iš valstybės gauna šeima, tuo mažesnė tikimybė, kad vaikas taps pagrindiniu „resursu“ atlikti buities darbams.

Rita pabrėžia, kad sprendžiant šią problemą svarbu ne ieškoti kaltų, o kurti sistemą, kurioje bendruomenė, mokykla ir socialinės paslaugos veiktų kartu. Kuo anksčiau pastebima, kad vaikas prisiima suaugusiojo atsakomybes, tuo daugiau galimybių suteikti pagalbą visai šeimai ir užtikrinti, kad vaikas galėtų gyventi savo amžių atitinkantį gyvenimą.

Pasak PKTC ekspertės, svarbiausia – keisti patį požiūrį. „Mes turime nustoti romantizuoti vaikų ankstyvą „suaugimą“. Vaikas, kuris rūpinasi visa šeima, nėra herojus – tai signalas, kad pagalbos reikia visai šeimai.“

—

Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Birželio 17 d. 18 val. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks naujo vadovėlio „Nacionalinis saugumas ir krašto gynyba“ pristatymas ir vieša diskusija, kurioje dalyvaus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ekspertai, vadovėlio autoriai. Renginyje bus pristatytas pirmasis šiam mokomajam dalykui skirtas vadovėlis III–IV gimnazijos klasėms ir aptariama, kaip mokyklose ugdyti mokinių gebėjimą suprasti šiuolaikines grėsmes.

Renginyje dalyvaus dr. Mindaugas Nefas (šaulys, mokytojas ir pagrindinis vadovėlio redaktorius), dr. Ieva Gajauskaitė (Nacionalinio krizių valdymo centro Analizės biuro vadovė ir vadovėlio autorė), mjr. dr. Gintautas Jakštys (Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, vadovėlio autorius), dr. doc. Ramūnas Trimakas (Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, vadovėlio autorius) bei istorijos mokytojas Antanas Jonušas. Pokalbį moderuos Nacionalinės bibliotekos Valstybingumo centro vyriausioji tyrėja Laura Charbakaitė.

Saugumo tema reikalauja naujų įgūdžių

Karas Europoje, dezinformacija, kibernetinės atakos, visuomenės atsparumo išbandymai – temos, kurios dar prieš dešimtmetį dažniausiai buvo aptariamos ekspertų, politikų ar kariškių diskusijose, šiandien tampa ir mokyklos kasdienybės dalimi. Jauni žmonės su šiomis temomis susiduria socialiniuose tinkluose, žiniasklaidoje, viešajame gyvenime, tačiau ne visada turi pakankamai žinių ir įgūdžių jas kritiškai vertinti.

Leidinyje aptariamos svarbiausios šiuolaikinio saugumo temos – nuo globalių geopolitinių procesų ir hibridinio karo iki visuomenės atsparumo, pilietinio pasipriešinimo, informacinio saugumo ir pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms. Vadovėlyje daug dėmesio skiriama ne tik žinioms, bet ir praktiniams gebėjimams, padedantiems atsakingai veikti neapibrėžtumo ir krizių sąlygomis.

Vadovėlis ugdys mokinių pilietinį atsparumą

Tai pirmasis vadovėlis, skirtas III–IV gimnazijos klasių pasirenkamajam Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos dalykui, parengtam pagal 2022 m. patvirtintą bendrojo ugdymo programą. Jo tikslas – stiprinti mokinių pilietinį atsparumą, kritinį mąstymą ir supratimą apie Lietuvos nacionalinio saugumo sistemą bei kiekvieno piliečio vaidmenį užtikrinant valstybės saugumą.

Programa apima nacionalinio ir tarptautinio saugumo, hibridinių grėsmių, informacinio ir kibernetinio saugumo, pilietinio pasipriešinimo, civilinės saugos bei pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms temas. Mokiniai mokosi atpažinti propagandą ir dezinformaciją, analizuoti geopolitinius procesus, susipažįsta su Lietuvos nacionalinio saugumo sistema bei ugdosi praktinius gebėjimus, reikalingus įvairių krizių metu.

Mokytojai ieško būdų kalbėti apie grėsmes

Tačiau naujo dalyko atsiradimas mokyklose kelia ir svarbių klausimų. Kaip kalbėti apie karą, autoritarinius režimus ar visuomenės pažeidžiamumą taip, kad būtų ugdomas ne nerimas, o supratimas? Kaip mokyti kritiškai vertinti informaciją nuolat besikeičiančioje medijų aplinkoje? Kaip teorines žinias susieti su praktiniais įgūdžiais? Ir ar šiandienos mokytojas jaučiasi pasirengęs dėstyti tokį tarpdisciplininį dalyką?

Diskusijoje bus aptariama, kokį vaidmenį šiandien atlieka mokykla ugdant pilietinį atsparumą, kokių kompetencijų reikia mokytojams ir mokiniams, kaip klasėje kalbėti apie sudėtingus geopolitinius procesus bei kokių mokymo priemonių ir pagalbos tikisi pedagogų bendruomenė. Taip pat bus diskutuojama apie nacionalinio saugumo temos vietą bendrojo ugdymo sistemoje ir jos reikšmę stiprinant demokratinę visuomenę.

Renginys skirtas mokytojams, švietimo bendruomenei, mokiniams, studentams, viešojo sektoriaus atstovams ir visiems, besidomintiems pilietinio ugdymo, saugumo bei demokratijos klausimais.

Nuo šių metų rudens Kultūros paso programa plečiasi – joje galės dalyvauti ir priešmokyklinio amžiaus vaikai. Iki šiol programa suteikė galimybę šimtams tūkstančių moksleivių visoje Lietuvoje dalyvauti kultūrinėse edukacijose, o naujasis etapas atveria kultūrines patirtis dar ankstyvesniame ugdymo tarpsnyje.

„Šis sprendimas yra nuoseklus žingsnis stiprinant kultūrinio ugdymo prieinamumą. Žinome, kad ankstyvas kontaktas su kultūra formuoja vaiko smalsumą, kūrybiškumą ir pasitikėjimą savimi, todėl siekiame, kad kokybiškos edukacijos pasiektų vaikus dar iki pradedant mokyklą“, – sako Rasa Stuglienė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Kompetencijų ugdymo ir kultūrinės edukacijos centro Kultūros paso kuratorė.

Investicija į ateities auditoriją

Kultūros organizacijoms šis pokytis yra ne tik galimybė pasiekti naują auditoriją. Tai ir investicija į ateitį. Vaikai, kurie nuo mažens susipažįsta su kultūra ir menu, dažniau išlieka aktyvūs kultūros dalyviai ir vėlesniame amžiuje.

„Žinome, kad pažintis su kultūra nuo ankstyvojo amžiaus padeda formuoti kūrybingą, smalsią ir kultūriškai aktyvią asmenybę, todėl siekiame, kad kokybiškos kultūrinės edukacijos pasiektų vaikus dar prieš jiems pradedant mokyklos etapą“, – teigia R. Stuglienė.

Naujos galimybės kultūros kūrėjams

Programos plėtra reiškia ir naują etapą kultūros bei meno organizacijoms ir kūrėjams. Norint, kad priešmokyklinio amžiaus vaikams būtų pasiūlytas kokybiškas ir įvairus edukacijų pasirinkimas, reikalingos specialiai šiai amžiaus grupei sukurtos veiklos.

„Kuriant edukacijas svarbu užtikrinti jų žaismingumą ir interaktyvumą. Jos turėtų būti orientuotos į priešmokyklinio amžiaus vaiko aktyvų dalyvavimą: žadintų visų vaikų norą veikti, kurti, tyrinėti. Todėl edukacijose turėtų būti naudojami žaidybiniai elementai, kūrybinės užduotys, judrieji žaidimai, pasakojimai, įvairios meninės raiškos formos, vaizdines priemonės, informacija būtų aiški, suprantama vaikui. Taip pat svarbu, kad būtų sudomintas kiekvienas vaikas ir užmegztas su juo glaudus tarpusavio ryšys, kad vaikas galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę, užduoti klausimus ir nebijotų suklysti“, – pažymi Laimutė Girdauskienė, priešmokyklinio ugdymo mokytoja ekspertė.

Nuo birželio 16 d. iki birželio 30 d. (imtinai) kultūros ir meno įstaigos, organizacijos, kūrėjai bei kultūros edukatoriai bus kviečiami teikti paraiškas Kultūros paso paslaugų atrankai. Tikimasi, kad naujasis kvietimas paskatins atsirasti dar daugiau edukacijų, orientuotų į priešmokyklinukų poreikius – veiklų, kuriose svarbus ne tik žinių perteikimas, bet ir žaidimas, judėjimas, tyrinėjimas bei kūrybinis patyrimas.

Apie Kultūros pasą

Kultūros pasas – nuo 2018 metų veikianti valstybės finansuojama programa, suteikianti mokiniams galimybę dalyvauti įvairiose kultūrinėse edukacijose ir kitose kultūros bei meno veiklose, skatinančiose pažinti Lietuvos ir pasaulio kultūrą. Kultūrinės edukacijos sistema – Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos inicijuota, sukurta ir administruojama platforma, skirta Kultūros paso veiklų paieškai, užsakymui ir administravimui.

Kultūros paso veiklose pernai dalyvavo 361106 mokiniai, kurie apsilankė 26234 edukacijose. Šiuo metu kiekvienam mokiniui per kalendorinius metus skiriama 14 eur Kultūros paso lėšų. Kasmet prie programos jungiasi vis daugiau Lietuvos ir užsienyje veikiančių lituanistinių mokyklų, 2025 metais programoje dalyvavo 94 proc. Lietuvos moksleivių, 7 proc. daugiau nei 2024 metais, todėl Kultūros pasas pasiekia vis platesnę mokinių auditoriją.

Lietuvoje patyčias patiria maždaug kas trečias vaikas ir paauglys. Vaikai vis dar skaudina vieni kitus, o persikrausčius į internetą, tą daryti tapo dar lengviau. Nors patyčios neaplenkia nei berniukų, nei mergaičių, jie skirtingose platformose ginasi ir visiškai kitaip prašo suaugusiųjų pagalbos. Julija Markeliūnė, „Telia“ skaitmeninės įtraukties vadovė, pastebi, kad tėvai gali neatpažinti, kai vaikai kenčia internete, arba skubėti juos bausti už tariamai netinkamą elgesį.

„Kaip ir anksčiau, taip ir dabar vaikams svarbu draugauti, būti pripažintiems, jaustis saugiai. Todėl šnekėdami apie elektronines patyčias turime kalbėti ne tik apie ekranus, bet ir apie žmogiškus santykius. Vienas dažniausių mitų – kad berniukams skauda mažiau arba jie lengviau susitvarko su patyčiomis. Iš tiesų vaikų emociniai poreikiai yra vienodi, tačiau berniukai ir mergaitės dažnai išmoksta juos parodyti skirtingai. Dėl to dalis sunkumų lieka nepastebėti“, – sako J. Markeliūnė.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) 2024 m. paskelbto tyrimo duomenimis, po pandemijos pastebimai padaugėjo paauglių, kuriems socialiniai tinklai sukelia priklausomybės požymių. Tyrėjai apklausė beveik 280 tūkst. 11-15 metų paauglių. Nustatyta, kad šiek tiek daugiau nei kas dešimtas apklaustas paauglys (11 proc.) turi probleminio naudojimosi socialiniais tinklais požymių. J. Markeliūnė teigia, jog matyti stiprus ryšys tarp vaikų laiko leidimo įpročių ir kylančių grėsmių.

„Vaikai nebūtinai nustoja patirti patyčias – jos tiesiog persikelia ten, kur jie būna kasdien. Ten jie ir džiaugiasi, ir nukenčia. Mergaitės dažniau susiduria su spaudimu socialiniuose tinkluose, berniukai – žaidimuose, bet abiem tai gali skaudėti vienodai“, – sako J. Markeliūnė.

Psichologė: skambina tikrinti ribų, bet iš tiesų ieško saugumo

Tai, ko žmonės tikisi iš berniukų ir mergaičių, lemia, kaip jie ieško išeičių. „Vaikų linijos“ psichologė dr. Jurgita Smiltė Jasiulionė teigia, kad suaugusieji mergaites dažniau skatina kalbėti ir dalintis jausmais. Todėl jos drąsiau atsiveria ir aktyviau rašo ir kreipiasi pagalbos, o berniukai pirmiausia testuoja ribas.

„Berniukai dažniau paskambina pajuokauti, pasakoja išgalvotas istorijas arba tiesiog tikrina, kaip viskas veikia. Taip jie natūraliai bando suprasti, ar tai saugi erdvė kalbėti apie savo išgyvenimus. Kartais jiems reikia daugiau laiko, pasitikėjimo ir užtikrinimo, kad bus išgirsti bei vertinami rimtai, kol išdrįsta prabilti apie tai, kas iš tiesų slegia“, – aiškina dr. J. S. Jasiulionė.

Anot psichologės, tėvai iš berniukų vis dar tikisi tvirtumo. Todėl kentėdami jie dažnai tiesiog nustoja kalbėtis, atsiriboja ar elgiasi agresyviai.

„Suaugusieji tai mato kaip netinkamą elgesį, puola bausti ir rečiau pasidomi, ieško priežasčių, kodėl vaikas pradėjo elgtis kitaip. Kai vaikas klasėje ar namuose elgiasi provokuojamai, už to gali slėptis ilga ir skaudi patirtis internete“, – įspėja psichologė.

Ji taip pat pataria atidžiai stebėti vaiko kūno signalus: jei po naršymo internete vaikui staiga pradeda skaudėti galvą ar pilvą, kūnas greitai išduoda ilgai kauptą įtampą.

Kur slepiasi pavojai: žaidimai ir grožio standartai

Mergaitės labiau kenčia socialiniuose tinkluose, nes čia aplinka nuolat spaudžia atitikti griežtus grožio standartus, o išvaizdą nuolat aptarinėja kiti. Berniukai dažniausiai užkliūva kompiuterinių žaidimų platformose. Čia kiti žaidėjai juos gali menkinti, jei jiems nepavyksta laimėti, vadinti nevykėliais.

„Dažnai vaikas tyli ir nesiskundžia suaugusiems, nes tiesiog bijo. Bijo, kad tėvai nesupras, kaip veikia skaitmeninis pasaulis, arba, dar blogiau, atims telefoną ir išjungs internetą. Bet jei atimsite įrenginį, problemos neišspręsite – tik atimsite iš vaiko erdvę, kurioje jis bendrauja ar net jaučiasi vertinamas. Jei norime padėti, turime išmokti klausytis. Kai vaikai žinos, kad tėvai ar mokytojai jų neteis ir neskubės visko uždrausti, jie patys ateis pasitarti, kai internete kažkas juos užgaus“, – aiškina dr. J. S. Jasiulionė.

„Telia“ ir „Vaikų linija“ sustiprino bendradarbiavimą, siekdamos greičiau padėti vaikams, susiduriantiems su patyčiomis internete. „Vaikų linijai“ šiais metais suteiktas patikimo pranešėjo statusas greitai leis operatyviau reaguoti į pranešimus apie žalingą turinį socialiniuose tinkluose.

Vaikai ir paaugliai, susiduriantys su emociniais sunkumais, nemokamos ir konfidencialios pagalbos gali kreiptis į „Vaikų liniją“ telefonu 116 111 arba internetu.

Nors vasara dar tik įsibėgėja, daliai šeimų ji jau tampa pasiruošimo mokyklai laiku. Ypač toms, kurių vaikai rugsėjį pirmą kartą pravers klasės duris. Tėvai dažnai nerimauja, ar būsimas pirmokas jau pažįsta raides, skaito, rašo ar geba atlikti pirmąsias užduotis. Tačiau autistiškiems vaikams mokykloje sunkumų dažnai kelia ne pati užduotis, o aplink ją vykstantys dalykai: ilgesnė instrukcija, triukšmas, pokytis, būtinybė paprašyti pagalbos ar pereiti nuo vienos veiklos prie kitos. Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ valdybos pirmininkė Kristina Košel-Patil sako, kad ruošiantis mokyklai svarbu matyti ne tik akademinius gebėjimus, bet ir tai, kas vaikui padeda jaustis saugiai.

Išmokti parodyti, kad reikia pagalbos

„Vienas svarbiausių pasiruošimo mokyklai įgūdžių yra gebėjimas parodyti, kad vaikas nesupranta, jam nepavyksta ar reikia pagalbos. Tai nebūtinai turi būti pasakyta žodžiais. Vieniems vaikams tai gali būti išmoktas sakinys, kitiems – parodymas, gestas, kortelė su simboliu ar mygtukas komunikatoriuje. Svarbiausia, kad vaikas turėtų būdą parodyti, jog jam sunku“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak jos, namuose vaikas gali gebėti paprašyti pagalbos ar palaukti savo eilės, tačiau daugeliui autistiškų vaikų šie įgūdžiai yra labai susiję su konkrečia aplinka, žmonėmis ir saugumo jausmu. Todėl tėvai kartais nustemba, kad namuose vaikas pagalbos paprašo, o mokykloje tarsi „pamiršta“ šį įgūdį. Taip nutinka ne todėl, kad vaikas staiga „nebemoka“. Gebėjimą prašyti pagalbos dažnai reikia mokytis perkelti iš vienos aplinkos į kitą.

„Todėl ruošiantis mokyklai svarbus tampa ir darželio vaidmuo. Verta kartu su auklėtojais pastebėti, kokiose situacijose vaikui sunkiausia: ar jis pasimeta gavęs ilgesnę instrukciją, ar laukia, kol suaugęs pats supras problemą, ar sunkiai pereina nuo vienos veiklos prie kitos, ar labai išgyvena, kai tenka palikti užduotį nebaigtą. Šie pastebėjimai padeda susitarti dėl bendro reagavimo būdo namuose, darželyje ir vėliau mokykloje. Jeigu vaikui padeda trumpesnės instrukcijos, išankstinis perspėjimas, papildomas laikas ar galimybė trumpam atsitraukti nuo triukšmo, apie tai reikėtų iš anksto pasikalbėti su būsima mokytoja ir mokinio padėjėju“, – pabrėžia K. Košel-Patil.

Pasiruošti netikėtumams

„Kai kuriems autistiškiems vaikams sunkiausia būna staigus užduoties nutraukimas. Suaugusiajam natūralu žinoti, kad darbą galima pratęsti vėliau. Tačiau autistiškam vaikui nebaigta veikla gali kelti labai stiprų vidinį diskomfortą, ir tai nėra sąmoningas reakcijos pasirinkimas“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak jos, skambutis pamokos viduryje, netikėtas veiklos pakeitimas ar nebaigtas piešinys kartais sukelia daug stipresnę reakciją, nei tikėtųsi aplinkiniai. Iš šalies tai gali atrodyti kaip užsispyrimas, „ožiukai“ ar nenoras bendradarbiauti, tačiau dažnai vaikas tiesiog neturi pakankamai lankstumo ir saugumo jausmo tokiems staigiems pokyčiams.

„Būtent todėl, ruošiantis mokyklai, labai padeda ne tik kalbėjimas apie mokyklą, bet ir mažos „repeticijos“. Naudingi vizualiniai tvarkaraščiai, socialinės istorijos, nuotraukų knygelės ir susipažinimas su mokyklos aplinka. Tačiau svarbu ne tik parodyti vaikui būsimą aplinką, bet ir padėti jam po truputį patirti mažus pokyčius saugiomis sąlygomis“, – teigia K. Košel-Patil.

K.Košel-Patil atkreipia dėmesį, kad kai kuriems vaikams sunkumai kyla dėl pokyčio netikėtumo: „Ruošiantis mokyklai gali būti naudinga po truputį praktikuoti mažus pasikeitimus saugiose situacijose: kartais šiek tiek pakeisti rutiną, iš anksto apie tai perspėjant vaiką ir kartu aptariant, kas pasikeis, o kas liks taip pat. Taip pat galima mokyti sustoti nebaigus mėgstamos veiklos, aiškiai parodant, kada ir kaip prie jos bus galima grįžti vėliau.“

Atpažinti, kada vaikui tampa per daug

„Ruošiantis mokyklai verta kartu su vaiku mokytis atpažinti momentus, kai situacija tampa „per daug“. Tuo metu bandymas aiškinti taisykles ar reikalauti „tiesiog nusiraminti“ dažniausiai tik didina vaiko stresą. Kiekvieno vaiko streso ženklai ir pagalbos būdai yra skirtingi, todėl suaugusiesiems svarbu pastebėti ankstyvus augančios įtampos signalus dar iki momento, kai vaikui pasidaro per sunku“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak jos, vieniems vaikams augantį stresą gali rodyti intensyvesnis judėjimas, kitiems – tylėjimas, prakaitavimas, dirglumas, atsitraukimas ar sunkumai susikaupti. Tokius ženklus turėtų atpažinti ne tik tėvai, bet ir darželio auklėtojai, būsima mokytoja bei mokinio padėjėjas.

„Šio amžiaus vaikui dar reikia daug suaugusiojo pagalbos nusiraminti, tai vadinama koreguliacija. Kai kuriems vaikams padeda kvėpavimo pratimai, ritmiški judesiai, sensoriniai daiktai ar galimybė trumpam atsitraukti į ramesnę vietą. Tai pirmieji savireguliacijos įgūdžiai, kurių vaikas po truputį mokosi kartu su suaugusiaisiais. Kuo anksčiau pavyksta suprasti, kas konkrečiam vaikui padeda pasijusti saugiau ir sumažinti augantį stresą, tuo lengviau suaugusiesiems padėti jam sudėtingose situacijose“, – paaiškina K. Košel-Patil.

Ką galima padaryti iki rugsėjo?

„Iki rugsėjo verta stebėti, kokiose situacijose vaikui sunkiausia: kai reikia laukti, persijungti tarp veiklų, išgirsti ilgesnę instrukciją ar nutraukti mėgstamą veiklą. Šiuos pastebėjimus svarbu aptarti su darželio komanda ir būsima mokykla“, – sako K. Košel-Patil.

Pasak K. Košel-Patil, taip pat verta iš anksto pasirūpinti reguliacijai padedančiais dalykais: sensoriniais įrankiais, ausinėmis, galimybe trumpam atsitraukti į ramesnę vietą ar kitais vaikui tinkamais sprendimais. Ne mažiau svarbu pasikalbėti su būsima mokytoja apie tai, kas vaikui padeda, o kas apsunkina situaciją.

„Vasarą galima po truputį praktikuoti mažus pokyčius saugiose situacijose: šiek tiek keisti rutiną, „repetuoti“ naujas situacijas ar mokytis sustoti nebaigus veiklos, aiškiai parodant, kada ir kaip prie jos bus galima grįžti. Adaptacija nėra kelių dienų klausimas. Pradėti lankyti mokyklą daugeliui autistiškų vaikų yra labai didelis pokytis“, – pabrėžia K. Košel-Patil.

Ji primena, kad pirmosios savaitės mokykloje daugeliui autistiškų vaikų gali būti labai varginančios. Didesnis jautrumas, dirglumas ar stipresnis stereotipinis elgesys adaptacijos pradžioje dažnai reiškia ne tai, kad vaikui „nesiseka“, o tai, kad jis visą dieną labai stengėsi. Pirmosiomis savaitėmis vaikui dažnai reikia daugiau poilsio, tylos, nuspėjamumo ir galimybės atsigauti. Kuo anksčiau tėvai, darželis ir mokykla pasidalija informacija apie vaikui padedančius būdus, tuo lengviau sukurti aplinką, kurioje jis galėtų saugiau pradėti mokyklos kelią.

Kol Lietuvoje vis dar ieškoma atsakymų, kodėl tūkstančiams mokinių itin sunkiai sekasi matematika, o trečdalis abiturientų neišlaiko matematikos egzamino po dvylikos metų mokymosi mokykloje, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos ir Informatikos fakulteto dėstytoja, mokyklos „Herojus“ matematikos mokytoja dr. Monika Grigaliūnienė atsakymų ieško viename garsiausių pasaulyje – Harvardo universitete.

Šiuo metu Harvarde besistažuojanti mokslininkė įsitikinusi: didžiausia Lietuvos problema nėra vien prasti egzaminų rezultatai. Pasak jos, švietime vis dar pernelyg dažnai remiamasi nuomonėmis, o ne realiais duomenimis apie tai, kaip jaučiasi mokiniai, ko jie nesupranta ir kodėl matematika daugeliui tampa ne kritinio mąstymo įrankiu, o baimės šaltiniu.

Pirmieji tyrimų rezultatai optimizmo nekelia

Į Harvardo universitetą M. Grigaliūnienė išvyko ne tik stebėti vienos garsiausių pasaulio akademinių bendruomenių darbo, bet ir tęsti ilgalaikių mokslinių tyrimų. Stažuotės metu ji analizuoja daugiau nei tūkstančio Lietuvos moksleivių duomenis, surinktus bendradarbiaujant su Lietuvos mokyklomis.

Tyrimuose analizuojamas vadinamasis matematinis lankstumas – gebėjimas spręsti uždavinius daugiau nei vienu būdu. Pasak mokslininkės, būtent tokie gebėjimai glaudžiai susiję su kritiniu mąstymu, problemų sprendimu ir kitais šiandien itin svarbiais įgūdžiais.

„Mes labai daug kalbame apie kritinį mąstymą, problemų sprendimą, kūrybiškumą, tačiau visa tai nėra abstraktūs žodžiai. Tie gebėjimai ateina iš labai konkrečių matematinių kompetencijų. Jeigu mokiniai mokosi ieškoti skirtingų sprendimo kelių, jie tampa pajėgesni spręsti sudėtingas problemas ir kritiškai vertinti situacijas“, – sako ji.

Vis dėlto pirmieji tyrimų rezultatai optimizmo nekelia. „Labai daug neteisingų atsakymų, labai daug tuščių atsakymų. Tais įgūdžiais, kurių taip norime, pasižymi, panašu, tik nedidelė dalis mokinių. Ir čia jau atsiranda esminis klausimas, kodėl taip yra?“, – kelia klausimą pašnekovė.

Pasak jos, Lietuvos švietimo sistemoje vis dar trūksta gilesnio situacijos pažinimo. Mes turime labai daug nuomonių, bet labai mažai tikrų atsakymų. Pamatome egzaminų rezultatus ir puolame ieškoti sprendimų, tačiau iš tiesų nežinome, kas vyksta klasėse, ką galvoja mokiniai, kaip jie jaučiasi, ko bijo, kuo tiki.

Harvarde labiausiai stebina ne prestižas, o atvirumas

Stažuotės metu mokslininkė ne tik vykdo tyrimus, bet ir stebi, kaip Harvardo universitete rengiami būsimi matematikos mokytojai, kaip dirba dėstytojai ir kokie metodai taikomi ugdant pedagogus. Be to, ji lankėsi ir vienoje privačioje JAV mokykloje, kurioje turėjo galimybę stebėti matematikos pamokas bei mokytojų darbą kasdienėje mokyklos aplinkoje.

Nors prieš išvykdama ji tikėjosi pamatyti radikaliai kitokią sistemą, realybė pasirodė gerokai artimesnė.

„Išvykau galvodama, kad važiuoju į kažkokią stebuklų šalį, bet galiausiai pamačiau labai panašius žmones – su tais pačiais klausimais, tuo pačiu nerimu, tomis pačiomis problemomis. Ir Harvardo universiteto studentai, būsimi matematikos mokytojai, kalba apie mokinius, kurie neatlieka namų darbų, apie tėvus, kurie klausia, kodėl jų vaikas nemoka matematikos. Tai universalūs dalykai“, – šypsosi ji.

Pasak Monikos, daug įžvalgų suteikė ir apsilankymas privačioje mokykloje. Ten ją labiausiai nustebino ne technologijos ar infrastruktūra, o labai aiškus santykis su mokiniu.

„Labai jautėsi, kad mokytojai puikiai pažįsta savo mokinius, žino jų stiprybes, silpnybes, supranta, kaip jie jaučiasi. Buvo matyti aukšti lūkesčiai, bet kartu ir didelis pasitikėjimas mokiniu. Jei mokiniui tą dieną sekasi prasčiau, tai nėra tragedija ar spaudimas. Mokytojas aiškiai komunikuoja: aš žinau, kad tu gali, ir esu čia tam, kad tau padėčiau“, – pasakoja ji.

Vis dėlto vienas aspektas ją ypač sužavėjo – tai nuolatinis grįžtamojo ryšio ieškojimas ir atvirumas pripažinti, kad ne viskas pavyksta idealiai.

„Dėstytojai nuolat klausia studentų, ką galėtų daryti geriau. Ir kitą paskaitą jie jau grįžta su pokyčiais pagal gautą grįžtamąjį ryšį. Taip pat ir studentai atvirai sako: „Nežinau, kaip šitą situaciją spręsti, padėkite man suprasti”. Man atrodo, mums labai trūksta būtent tokio atvirumo, pripažinimo, kad mes visi dar mokomės“, – sako pašnekovė.

Pasak Monikos, Harvarde itin aiškiai juntami aukšti lūkesčiai studentams, tačiau jie nėra grindžiami spaudimu. Čia labai aiškiai komunikuojama: mes žinome, kad tu gali daug, ir mes tau padėsime. Tai nėra spaudimas ar gąsdinimas, tai veikiau pasitikėjimo kultūra.

Lietuvai reikia ne dar vienos reformos, o aiškios diagnozės

M. Grigaliūnienė įsitikinusi, kad Lietuvoje dažnai skubama perimti kitų šalių praktikas iki galo nesuprantant savos situacijos.

„Mes nuolat žvalgomės į Suomiją, Singapūrą ar JAV ir ieškome receptų. Bet prieš parsiveždami sprendimus turime suprasti, kokia yra mūsų situacija. Kitaip mes tiesiog mėtysime skirtingus ingredientus į tą patį puodą ir tikėsimės, kad dabar jau tikrai pavyks“, – kalba mokslininkė.

Jos teigimu, vien egzaminų rezultatų nepakanka. Lietuvai reikėtų gerokai platesnio požiūrio į mokinių pasiekimus ir savijautą: „Mes galėtume prie įvairių atsiskaitymų pridėti klausimynus apie mokinių jauseną, pasitikėjimą savimi, matematinį nerimą, požiūrį į matematiką. Visa tai turi milžinišką įtaką rezultatams“.

Anot pašnekovės, šiandien matematikos tema Lietuvoje kelia daug emocijų, tačiau tai rodo ne abejingumą, o priešingai – rūpestį.

„Žmonės pyksta, diskutuoja, kritikuoja todėl, kad jiems rūpi. Ir tai yra gerai. Man atrodo, blogiausia būtų nustoti ieškoti atsakymų“, – sako ji.

Matematikos egzaminas nenusako žmogaus vertės

Nors Harvardo universitete jos laukia dar keli stažuotės mėnesiai ir intensyvus mokslinis darbas, savo ateities M. Grigaliūnienė neįsivaizduoja niekur kitur, tik Lietuvoje.

„Aš tikiu, kad tai, ką darau, gali padėti Lietuvai. Gal pavieniai tyrimai pasaulio nepakeis, bet jeigu mes vis geriau suprasime savo situaciją, galėsime priimti geresnius sprendimus“, – sako ji.

Kalbėdama apie artėjantį matematikos egzaminą, mokytoja ragina abiturientus pirmiausia nepasiduoti panikai.

„Dieną prieš egzaminą tikrai nereikia visos nakties praleisti kalant formules. Geriau išsimiegoti, pailsėti, leisti smegenims atsikvėpti“, – šypsosi pašnekovė.

Tačiau svarbiausia, pasak jos, suprasti vieną dalyką – egzaminas nenusako žmogaus vertės.

„Kad ir kokia buvo tavo patirtis mokantis matematiką, ji neapibrėžia tavęs kaip žmogaus. Egzaminas gali kažkiek pakeisti gyvenimo kryptį, bet jis nėra nuosprendis – nei teigiamas, nei neigiamas“, – pabrėžia M. Grigaliūnienė.

Paklausus, kurios Europos šalys yra švietimo pirmūnės, dažnai į galvą šauna Suomija, Estija ar Šveicarija. Tačiau retas žino, kad vieną staigiausių proveržių švietime yra padariusi Lenkija. Per itin trumpą laiką ji iš prastų Europos vidutiniokų, šoktelėjo į lyderes. Nors ši sėkmės istorija įkvepia, pastarieji metai rodo ir nerimą keliančius signalus. Ko Lietuva gali pasimokyti iš savo kaimynės?

Lenkija – viena įdomiausių Europos švietimo sėkmės istorijų. 2000 m. jos penkiolikmečių gebėjimų rezultatai tarptautiniame EBPO PISA tyrime buvo žemiau ar apie EBPO šalių vidurkį, tačiau jau po keliolikos metų šalis tapo viena stipriausių Europos švietimo sistemų. Tai buvo vienas ryškiausių šuolių PISA tyrimų istorijoje.

Kas lėmė sėkmę?

Lenkijos sėkmė dažniausiai siejama su 1999 m. švietimo reforma. Iki jos mokiniai gana anksti – maždaug po 8 klasės – buvo nukreipiami į akademinį arba profesinį kelius. Reforma šį pasirinkimą pavėlino: visi mokiniai ilgiau mokėsi pagal bendrą programą – 6 metus pradinėje mokykloje ir dar 3 metus naujoje žemesniojoje vidurinėje mokykloje, vadinamoje gimnazijoje. Tik po šio etapo mokiniai rinkdavosi akademinę arba profesinę trajektoriją.

„Švietime ankstyvas vaikų suskirstymas dažnai įtvirtina nelygybę. Stipresni vaikai ir stipresnės šeimos susitelkia vienose mokyklose, silpnesni – kitose. Tada mokykla ne mažina socialinį atotrūkį, o jį administruoja. Lenkijos reformos tikslas buvo šią atskirtį sumažinti ir suteikti daugiau stipresnio ugdymo visiems vaikams. Ne nuleisti kartelę, kad rezultatai atrodytų geriau, o pakelti tuos, kurie anksčiau būdavo per greitai nurašomi. Po reformos silpnesni mokiniai ilgiau liko bendrojo ugdymo lauke, gavo daugiau akademinio turinio ir daugiau laiko sustiprėti“, – sako Laura Masiliauskaitė, organizacijos „Švietimas #1“ vadovė.

Tačiau struktūra buvo tik viena pokyčių dalis. Lenkija taip pat padidino mokymosi laiką klasėse, ypač kalbos ir skaitymo srityje. Tai svarbu, nes teksto supratimas yra visų kitų dalykų pagrindas: mokinys, kuris nesupranta teksto, vėliau klumpa ir matematikoje, ir gamtos moksluose.

Lenkija taip pat stiprino bendrąjį ugdymą profesinėse mokyklose, kad profesinis kelias nereikštų ankstyvo akademinio turinio atsisakymo. Reformą papildė nacionaliniai palyginami egzaminai skirtingose ugdymo pakopose. Jie švietimo sistemai suteikė duomenų, leidusių matyti, kurioms mokykloms, savivaldybėms ar mokinių grupėms reikia daugiau pagalbos.

„Įtakos geresniems Lenkijos mokinių rezultatams turėjo ir ugdymo turinio pokyčiai. Lenkija nuo detalių, aprašomųjų programų judėjo prie programos su aiškiu branduoliu. Mokyklos gavo daugiau laisvės adaptuoti turinį, bet kartu turėjo daugiau dėmesio skirti esminių gebėjimų ugdymui: samprotavimui, interpretacijai ir argumentavimui. Būtent gebėjimas ne atkartoti programos punktus, o taikyti įgytas žinias įvairiose situacijose yra itin svarbus šiuolaikiniame pasaulyje“, – sako L. Masiliauskaitė.

Gerosios pamokos Lietuvai

Iš Lenkijos sėkmės Lietuva gali pasimokyti kelių dalykų, pažymi L. Masiliauskaitė.

„Pirmiausia, švietimo proveržis prasideda nuo aiškaus tikslo. Lenkija 1999 m. gana aiškiai žinojo, ką nori pakeisti: suteikti daugiau kokybiško bendrojo ugdymo visiems, ypač silpnesniems mokiniams. Lietuvoje reformų turime daug, bet jų kryptis dažnai išsisklaido: vienur ugdymo turinys, kitur egzaminai, kitur mokyklų tinklas, dar kitur įtrauktis. Mokykloms ir kitiems sistemos dalyviams tampa nebeaišku, kas yra svarbiausia ir kokia yra bendra kryptis“, – teigia L. Masiliauskaitė.

Antra Lenkijos pamoka – reikia kelti mokinių gebėjimų grindis nenuleidžiant lubų.

„Lietuvoje pastaruoju metu į prastus rezultatus per dažnai reaguojama leidžiant reikalavimų kartelę žemyn arba taisant vertinimo taisykles. Bet mokinys dėl to nepradeda geriau skaityti, argumentuoti ar spręsti uždavinių. Dėl to silpnesniems mokiniams reikia ne žemesnių lūkesčių, o ankstyvos, intensyvios pagalbos, tuo metu gabiausiesiems – didesnio iššūkio“, – sako L. Masiliauskaitė.

Trečia pamoka – duomenys turi virsti veiksmais.

„Lietuva turi daug duomenų: PISA rezultatus, nacionalinius pasiekimų patikrinimus, pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimus, brandos egzaminus, mokyklų ir savivaldybių rodiklius. Bet duomenys per retai tampa konkrečia pagalba mokyklai, klasei ar vaikui. Jie dažnai baigiasi dar viena ataskaita, nors turėtų tapti pagalbos pradžia“, – pažymi L. Masiliauskaitė.

Galiausiai, kaip rodo Lenkijos pavyzdys, ugdymo turinys turi būti aiškus ir įgyvendinamas.

„Lietuvoje jau kurį laiką girdime, kad ugdymo turinys yra perkrautas ir komplikuotas. Gera žinia, kad mes, panašiai kaip ir lenkai, perėjome prie kompetencijomis grįsto turinio. Tačiau mokytojams taip pat turi būti aišku, kaip tas kompetencijas realiai ugdyti ir vertinti, o ugdymo programai išeiti turi užtekti pamokų laiko“, – sako L. Masiliauskaitė.

Lenkijos sėkmės istorijos pabaiga?

Nepaisant ankstesnės Lenkijos sėkmės, pastarieji metai rodo, kad švietimo laimėjimai nėra amžini. Palyginti su 2018 m., 2022 m. PISA tyrime Lenkijos rezultatai reikšmingai krito visose trijose srityse.

Verta paminėti, kad Lenkija vis dar išlieka tarp stipresnių Europos švietimo sistemų – pagal visų trijų PISA sričių rezultatų sumą ji Europoje užima 6 vietą ir lenkia Lietuvą, kuri pagal tą pačią metodiką yra maždaug 20 vietoje. Visgi Lenkijos ankstesnis pranašumas susitraukė.

Vienos priežasties, kodėl taip nutiko, nėra. Dalis kritimo, kaip ir daugelyje kitų šalių, siejama su pandemija. Lenkijoje mokyklų uždarymai truko ilgiau nei vidutiniškai EBPO šalyse, todėl mokymosi procesas buvo stipriai sutrikdytas.

„Tačiau daug dėmesio sulaukė ir vidaus politika. 2017 m., valdant partijai „Teisė ir teisingumas“, buvo panaikinta gimnazijų grandis ir grįžta prie modelio, kai po 8 klasės mokiniai pasirenka skirtingas mokymosi trajektorijas. Kitaip tariant, buvo išardyta dalis tos struktūros, kuri anksčiau buvo siejama su Lenkijos sėkme“, – sako „Švietimas #1” vadovė.

Prie nuosmukio galėjo prisidėti ir perkrautas, labiau ideologizuotas ugdymo turinys. „Teisės ir teisingumo“ valdymo metais į programas buvo įtraukta daugiau su tautiniu pasakojimu ir konservatyvia politine kryptimi siejamų akcentų.

„Dėl to naujoji Lenkijos vyriausybė 2024 m. ėmėsi koreguoti „Teisės ir teisingumo“ pokyčius ir siekia sumažinti programas maždaug penktadaliu, argumentuodama, kad po programos išplėtimo mokytojai ir mokiniai buvo pervargę nuo turinio pertekliaus. Lenkijos naujoji valdžia pamatė, kad kai programa tampa per plati, mokytojas skuba tiesiog „išeiti“ temas ir lieka mažiau laiko supratimui, diskusijai, klaidų analizei ir gebėjimų ugdymui“, – sako L. Masiliauskaitė.

Perspėjamosios pamokos Lietuvai

Lenkijos nuosmukis Lietuvai taip pat suteikia vertingų pamokų, pažymi L. Masiliauskaitė.

„Lenkijos istorija rodo, kad švietime politiškai patrauklūs sprendimai nebūtinai yra naudingi vaikams. Gimnazijų panaikinimas daugeliui tėvų skambėjo patraukliai – mažiau perėjimų, esą mažiau paauglystės chaoso, grįžimas prie pažįstamos mokyklos struktūros. Tačiau tyrimai rodo, kad būtent ši pakopa buvo viena iš Lenkijos sėkmės atramų, nes leido ilgiau išlaikyti visus mokinius bendrojo ugdymo sistemoje. Kai ji buvo panaikinta, Lenkija galimai susilpnino mechanizmą, kuris iki šiol padėjo kelti silpnesnių mokinių rezultatus“, – sako L. Masiliauskaitė.

Kita Lenkijos pamoka – svarbu neskubėti per anksti susiaurinti mokinių mokymosi kelio. Tyrėjų teigimu, Lenkijos reformos esmė buvo ne prielaida, kad profesinis kelias yra prastesnis ar skirtas silpnesniems mokiniams. Esmė buvo kita: daugiau vaikų ilgiau mokėsi pagal stipresnę vienodą bendrojo ugdymo programą, prieš pasirinkdami akademinę, techninę ar profesinę kryptį.

„Lenkijos pavyzdys rodo, kad kuo ilgiau sistema visiems vaikams suteikia tvirtą bendrojo ugdymo pagrindą, tuo daugiau galimybių ji turi pakelti bendrus mokinių gebėjimus. Tai nėra profesinio mokymo nuvertinimas. Priešingai – kokybiškas profesinis kelias taip pat turi remtis stipriu bendruoju ugdymu. Problema atsiranda tada, kai vaiko trajektorija susiaurinama per anksti, dar nespėjus sustiprinti jo skaitymo, matematinio mąstymo ir kitų bazinių gebėjimų“, – teigia L. Masiliauskaitė.

Galiausiai lenkų pavyzdys rodo, koks svarbus kokybiškas ir depolitizuotas ugdymo turinys.

„Lietuvoje taip pat matome riziką, kad ugdymo turinys tampa įvairių grupių lūkesčių ir pasiūlymų kraičiu. Į programas nuolat norima įtraukti vis naujų temų, tačiau kiekvienas papildomas punktas turi savo kainą. Kai turinys plečiamas be aiškios pagrindinės ašies, mokytojams tampa sunkiau suprasti, kas svarbiausia, o pamokose lieka mažiau laiko esminiams gebėjimams – skaitymui, argumentavimui, matematiniam mąstymui, problemų sprendimui – nuosekliai ugdyti“, – kalba L. Masiliauskaitė.

Lenkija parodė, kad švietimo šuolis įmanomas. Ji taip pat parodė, kaip greitai galima pradėti prarasti tai, kas buvo sukurta.

„Lietuvai tai turėtų būti ne kvietimas kopijuoti Lenkiją, o raginimas apsispręsti, ko siekiame: gražiau atrodančių rodiklių ar realiai stipresnio mokymosi kiekvienam vaikui“, – sako L. Masiliauskaitė.

Tėvo dienos proga dažnai kalbame apie tėčių laiką su vaikais – bendras išvykas, žaidimus ar pokalbius. Tačiau vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad vaikui svarbus ne tik kartu praleistas laisvalaikis. Ryšys su tėčiu kuriamas ir kasdienybėje – kai abu tėvai dalijasi rūpesčiais, sprendimais, dėmesiu ir atsakomybe už vaiko gerovę.

„Vaikui svarbu jausti, kad abu tėvai yra šalia – ne tik ypatingomis akimirkomis, bet ir kasdienybėje. Kai vaikas mato, kad abu tėvai domisi jo kasdienybe, sveikata, mokymusi, išgyvenimais ir yra pasirengę išklausyti, patarti, būti šalia, jis jaučiasi saugesnis“, – sako Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Anot vaiko teisių gynėjų, lygiavertė tėvystė nereiškia, kad visos užduotys turi būti padalytos matematiškai tiksliai. Kiekviena šeima gyvena savaip, todėl nėra vieno teisingo modelio, kaip pasidalyti atsakomybėmis. Svarbiausia, kad rūpestis vaiku netaptų vieno žmogaus atsakomybe.

Kasdienis pasirūpinimas vaiku dažnai susideda iš daugybės mažų, iš pirmo žvilgsnio nepastebimų dalykų. Pavyzdžiui, rūpinimasis vaiko sveikata – tai ne tik vizitas pas gydytoją, bet ir pasirūpinimas nupirkti reikiamus vaistus ir priminti, kad vaikas juos išgertų, vizitų pas gydytoją sekimas ir taip toliau.  Kai tokia rutina abu tėvai pasidalija, tarp suaugusiųjų atsiranda daugiau pasidalijimo ir mažiau įtampos.

Ne mažiau svarbu kalbėtis ne tik apie tai, ką dar reikia padaryti, bet ir apie tai, kaip jaučiasi kiekvienas iš tėvų. Dažnai didžiausi iššūkiai kyla ne dėl atsakomybių gausos, o dėl neišsakytų lūkesčių, nuovargio ar jausmo, kad viskuo tenka rūpintis vienam. Atviras pokalbis padeda geriau suprasti vienam kitą ir laiku suteikti reikalingą palaikymą.

Vaiko teisių gynėjai primena, kad tėčio įsitraukimas į vaiko gyvenimą svarbus ne tik dėl lygiavertiško atsakomybių pasidalinimo poroje. Vaikui tai – galimybė kurti tvirtą ryšį su abiem tėvais, jausti palaikymą ir žinoti, kad ir mamai, ir tėčiui rūpi jo kasdienybė. Net mažos kasdienės akimirkos padeda vaikui jaustis labiau matomam, išgirstam, suprastam.

Juk stipriausias ryšys su vaiku dažniausiai kuriamas ne ypatingomis progomis, o paprastoje kasdienybėje – iš daugybės mažų akimirkų, kai vaikas jaučia, kad abu tėvai yra šalia.

Kilus klausimams, kviečiame žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Antroji gyvenimo metų dešimtis –  vienas svarbiausių laikotarpių formuojant jauno žmogaus santykį su pinigais. Tuo metu priimti sprendimai ir susiformavę įpročiai gali turėti ilgalaikį poveikį žmogaus finansinei ateičiai. Apie tai, ką apie pinigus verta išmokti kuo anksčiau, pasakoja „Luminor“ banko kasdienės bankininkystės vadovė Aušrinė Mincienė.

Gyvenkite pagal savo galimybes

Jaunystėje priimti finansiniai sprendimai gali virsti įpročiais visam gyvenimui. Todėl vienas svarbiausių principų – gebėti išleisti mažiau nei uždirbate. Vis dėlto, A. Mincienė atkreipia dėmesį, kad pradėjus augti atlyginimui dažnas pradeda didinti savo kasdienes išlaidas.

„Jei išlaidos auga kartu su pajamomis, tikro gyvenimo lygio augimo greičiausiai nepasieksime. Vietoj to tik susikursime nuosavą vidinę infliaciją – kad ir kiek augs pajamos, išleisime vis daugiau, gyvensime „nuo atlyginimo iki atlyginimo“ ir greičiausiai net jausime finansinę įtampą. Kur kas protingiau padidėjusių pajamų dalį iš anksto suplanuoti, pavyzdžiui, skirti santaupoms ar investuoti“, – teigia „Luminor“ banko ekspertė.

Kaupkite finansinę pagalvę

Antra, sugedęs automobilis, sveikatos problemos ar darbo pokyčiai gali atnešti netikėtų išlaidų. Kaupdami finansinę pagalvę galime tokias situacijas spręsti ramiau, išvengiant skubotų sprendimų.

„Pradėkite nuo mažų sumų ir palaipsniui siekite sukaupti bent 3–6 mėnesių būtinųjų išlaidų dydžio rezervą. Dar geriau, jei taupymas vyksta automatiškai, pavyzdžiui, dalis pajamų kiekvieną mėnesį pervedama į atskirą sąskaitą. Taip taupymas tampa įpročiu, o ne kaskart daug pastangų reikalaujančiu veiksmu“, – priduria ji.

Skolinkitės atsargiai

Pasak A. Mincienės, skolos gali būti naudingas įrankis, tačiau tik tuo atveju, jei jomis naudojamės atsakingai. O ilgalaikių finansinių sunkumų gali padėti išvengti žinios apie paskolos kainą.

„Skolinimasis visada kainuoja – tai vadinama palūkanomis, dėl kurių visada grąžinsime daugiau nei pasiskolinome. Todėl ypač atsargiai reikėtų vertinti aukštų palūkanų įsipareigojimus, pavyzdžiui, kredito korteles, jei neturime aiškaus plano, kaip reikės skolą grąžinti“, – sako ekspertė.

Pradėkite investuoti kuo anksčiau

Dar viena pamoka – laikas investavime yra vienas pagrindinių veiksnių. Iš vienos pusės, ilgai neinvestuojami pinigai dėl infliacijos nuvertėja. Kita vertus, kuo anksčiau juos įdarbiname, tuo daugiau laiko pinigai turi augti, atlaikyti rinkos svyravimus ir uždirbti potencialią grąžą.

„Nebūtina turėti didelių sumų ar iš karto žinoti visko apie investavimą. Net ir nedidelės sumos, pradėtos investuoti anksti, ilgainiui gali išaugti. Be abejo, investuodami visada turime prisiimti ir riziką, žinoti savo rizikos tolerancijos ribas bei nuolat atnaujinti žinias“, – aiškina A. Mincienė.

Ji primena ir apie sudėtines palūkanas, kai laikui bėgant investicijų grąža generuoja papildomą grąžą. Kitaip tariant, laikui bėgant galima uždirbti ne tik nuo pradinės investicijos, bet ir nuo jau sukaupto pelno, todėl augimas spartėja sniego gniūžtės principu.

„Geriausia investicija, kuri atsipirks ne kartą, yra į savo paties žinias, įgūdžius, kvalifikaciją. Tai gali būti studijos, kursai, naujos kompetencijos ar paprasčiausiai laikas, skirtas naujam įgūdžiui lavinti. Ilgainiui tai leidžia didinti pajamas ir kurti tvaresnį finansinį pagrindą“, – sako ekspertė.

Išlikite kritiški finansiniams patarimams

Galiausiai, A. Mincienė ragina atsargiai vertinti finansinius patarimus, ypač socialiniuose tinkluose. Anot jos, šiose platformose turinys dažnai kuriamas siekiant dėmesio ir įsitraukimo, o ne pateikti objektyvią ar kiekvienam tinkamą informaciją.

„Finansiniai patarimai socialiniuose tinkluose neretai būna supaprastinti, neatsižvelgia į individualią situaciją, o jų autoriai ne visada turi reikiamą kompetenciją ar prisiima atsakomybę už pasekmes. Kartu čia galime susidurti ir su greito praturtėjimo pažadais bei sukčiavimu, kai žmonės viliojami garantuotu pelnu, raginami skubiai investuoti, dalintis asmeniniais duomenimis. Todėl ieškant informacijos geriau remtis patikimais šaltiniais“, – įspėja ekspertė.

Anot jos, stabili finansinė ateitis dažniausiai yra paremta nuoseklumu, kantrybe ir kritiniu mąstymu. Todėl kuo anksčiau pradedame ugdytis teisingus įpročius, tuo labiau pasitikime savimi vėlesniuose gyvenimo etapuose ir galime sėkmingai siekti finansinių tikslų.

Kai vaikui įtariamas autizmas ar kitas raidos sutrikimas, šeima dažnai patenka į laukimo ir nežinios etapą: atsakymų dar nėra, o nerimo jau daug. Artėjant Tėvo dienai, Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ atkreipia dėmesį, kad šiame procese svarbu nepamiršti ir tėčių, kurie neretai lieka tarsi antrame plane: mažiau kalba apie savo išgyvenimus, dažniau imasi praktinių reikalų arba bando „laikytis“. Ankstyvoji pagalba reikalinga visai šeimai – ji padeda geriau suprasti vaiko elgesį ir poreikius, susigaudyti pirmuosiuose žingsniuose, o tėčio dalyvavimas šiame etape gali padėti šeimai išgirsti daugiau, ramiau priimti informaciją ir kartu ieškoti sprendimų.

Optimizmas ir viltis autizmo kelionėje

Egidijaus sūnui dabar treji su puse. Šeima laukia diagnozės patvirtinimo Vaiko raidos centre. Pirmuosius ženklus jie pradėjo pastebėti, kai vaikui buvo maždaug metai: pasikartojančius judesius, stipresnes emocines reakcijas, elgesį, kuris kėlė klausimų ne tik tėvams, bet ir artimiesiems. „Pradžia tikrai buvo nemaloni. Mintyse turėjau tą jausmą: „Ne, taip negali būti, ne mano vaikui.“ Buvo ir nerimo, ir ašarų. Norisi, kad vaikas būtų kuo sveikesnis. Sunkiausia buvo pripažinti, kad jis gali būti autistiškas. Bet jis yra mūsų mylimas vaikas toks, koks yra“, – pasakoja Egidijus.

Priimti situaciją jam padėjo ir tai, kad giminėje jau buvo autistiškas vaikas: vyresnis sūnaus pusbrolis. Vis dėlto svarbiausiu atramos tašku Egidijus vadina optimizmą ir galimybę matyti vaiko pažangą kasdienėse veiklose: „Aš pats esu optimistas, visada tikiuosi geriausio. Pastangos duoda rezultatų, matau pažangą ir jaučiu, kad kuo toliau, tuo lengviau mums vienam kitą suprasti.“

Kitaip šį etapą išgyvena Ričardas, auginantis penkerių metų dvynius: berniuką ir mergaitę. Jo šeimoje pirmieji įtarimai taip pat atsirado anksti, tačiau vaikams augant kai kurie iššūkiai tapo ryškesni. „Kai vaikai buvo maži, dar kažkaip nesureikšminau situacijos. Skaudžiau išgyvenu dabar, kai jie auga, o mes matome, kad kai kur esame stipriai užstrigę. Tačiau meilė vaikams nepasikeitė nei prieš diagnozę, nei po jos. Aš juos labai myliu“, – dalijasi Ričardas.

Nors šeimos kasdienybėje yra daug nežinomybės, Ričardas sako, kad jam nereikia užuojautos, nes kiekvienos šeimos istorija skirtinga. Jį laiko viltis ir tikėjimas, kad vaikams bus geriau: „Kitiems tėčiams, esantiems panašioje situacijoje, pasakyčiau labai paprastai – nepabėkite nuo savo vaikų. Mane patį tėvas paliko, kai buvau devynių mėnesių, o mama mirė, kai buvau vienuolikos. Žinau, ką reiškia būti našlaičiu. Manau, kad vaikai turi turėti ir mamą, ir tėtį, kad ir kas nutiktų. Kartu išgyventi yra lengviau, negu palikti vaiką vieną.“

Tėčių nerimas ir noras „susitvarkyti“

„Vyrams dažnai įprasta veikti: gavus problemą ar užduotį, ją spręsti. Sudėtinga tada, kai sprendimas yra tiesiog laukti ir išbūti. Laukti, kol šeima pateks į Vaiko raidos centrą, kol bus aiškesnis atsakymas dėl vaiko raidos ir rekomendacijos, kokie turėtų būti kiti žingsniai. Tame laukime yra dvigubas sunkumas: neapibrėžtumas dėl vaiko būklės ir emocinis fonas šeimoje, kurį tas neapibrėžtumas sukelia“, – sako psichologijos konsultantė Sandra Lopetaitė.

Specialistė pastebi, kad daliai tėčių sunku pripažinti, jog ši situacija juos paveikė. Net įtarimas dėl raidos sutrikimo, dar iki diagnozės, gali iškelti stiprių jausmų: baimę, kaltę, pyktį ar bejėgystę: „Kartais žmogų išgąsdina pats jausmų intensyvumas: vyksta kažkas stipraus, ko jis galbūt nėra patyręs ir negali įvardyti. Tada kyla mintis: „Ką aš ten pasakosiu psichologui?“ Nors situacija keičiasi, vis dar stiprus įsitikinimas, kad vyras turi susitvarkyti pats, o pagalbos prašymas reiškia silpnumą. Todėl dažnai pasirenkamas kelias „kažkaip susitvarkysiu pats“, nors jis nėra teisingas.“

„Vis tik šeimos krizėje tėtis dažnai tampa tuo, kuris „laikosi“ ir kartu „laiko“ kitus: rūpinasi buitimi, kitais vaikais, praktiniais reikalais. Tai reikalinga, tačiau turi savo kainą. Krizėje mes mokame atidėti savo išgyvenimus vėlesniam laikui. Vis dėlto, jai atslūgus, būtų svarbu apie tai pasikalbėti su palaikančiu žmogumi saugioje aplinkoje. Neiškalbėtos sudėtingos būsenos niekur nedingsta – jos gali keisti formą ir ilgainiui apsunkinti patį žmogų“, – dalijasi S. Lopetaitė.

Pasak jos, šiame etape svarbu šeimai pripažinti, kad ji išgyvena krizę, ir suteikti situacijai daugiau aiškumo: „Krizė turi savo stadijas. Kai ją įsivardijame, atsiranda daugiau apibrėžtumo, o kartu ir erdvės planui: ką darome dabar, ką darome vėliau, kur kreipiamės, kokios pagalbos ieškome. Tokius žingsnius gali padėti sudėlioti ankstyvosios pagalbos konsultantai. Planas A, B ar net C sugrąžina kontrolės jausmą. Jo labai reikia, kai atrodo, kad neapibrėžtumo bangos kyla.“

Ankstyvoji pagalba svarbi ir tėčiams

Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ jau trečius metus dalyvauja ankstyvosios pagalbos, finansuojamos Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros, teikime šeimoms, auginančioms vaikus, kuriems įtariamas autizmas ar kiti raidos sutrikimai. Konsultacijų metu tėvai gali gauti informaciją apie autizmą, sensorinius poreikius, pasiruošimą vizitams pas specialistus, dokumentų tvarkymą, psichologinę pagalbą, taip pat susitikti su neuroįvairovės atstovais ir išgirsti jų patirtį.

S.Lopetaitė pastebi, kad konsultacijose dažniau pirmiausia dalyvauja mamos, tačiau tėčiai neretai būna šalia, net jei iš pradžių aktyviai neįsijungia. „Nuotolinėje konsultacijoje dažnai prisijungia mama, o kažkuriuo metu suprantu, kad fone yra dar vienas žmogus. Kartais į antrą konsultacijos pusę įsijungia vyras, jau subrandinęs klausimą, norintis pasitikslinti, paprieštarauti ar paklausti to, kas jam atrodo labai svarbu. Tame matau daug rūpesčio ir nerimo, tik jis išreiškiamas kitaip. Labai džiaugiuosi, kai tėčiai įsijungia.“

„Svarbu, kad tėtis informaciją girdėtų iš pirmų lūpų, ypač kai šeima dar laukia Vaiko raidos centro atsakymų arba tik ruošiasi vaiko raidos vertinimui. Krizės metu dalis informacijos dėl streso gali praslysti, o mama ir tėtis dažnai išgirsta skirtingus dalykus. Pirmiausia kviečiu nebijoti kreiptis, o tada jau kviečiu klausytis abiem, iš to paties šaltinio, o tada aptarti, kas ką išgirdo ir kaip bus judama pirmyn“, – kviečia S. Lopetaitė.