Karštomis vasaros dienomis kondicionieriai tampa kone neatsiejama kasdienybės dalimi. Juos naudojame namuose, biuruose, automobiliuose ir prekybos centruose. Vis dėlto sklando daugybė mitų apie jų įtaką sveikatai. Vieni įsitikinę, kad būtent kondicionierius sukelia peršalimą, kiti baiminasi jį naudoti namuose, kuriuose auga maži vaikai. Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ šeimos gydytoja Gintarė Anglickienė sako, kad pats įrenginys nesargdina – didžiausią įtaką turi tai, kaip juo naudojamasi.

Peršalimą sukelia ne kondicionierius, o virusai

Pasak šeimos gydytojos, vienas dažniausių mitų – kad peršalimo ligas sukelia pats kondicionierius.

„Tiesa ta, kad peršalimą sukelia virusai, tačiau netinkamai naudojamas kondicionierius išties gali padidinti ligos tikimybę. Sausas ir vėsus oras gali išsausinti gleivines, todėl jos tampa mažiau atsparios aplinkoje esantiems virusams. Be to, staigūs ir dideli temperatūrų svyravimai organizmui sukelia stresą. Šie veiksniai gali susilpninti imuninį atsaką, todėl organizmui gali būti sunkiau apsiginti nuo infekcijų“, – pasakoja šeimos gydytoja.

G.Anglickienė atkreipia dėmesį, kad netinkamai naudojamas kondicionierius gali sukelti ne tik gerklės perštėjimą ar slogą. Ilgiau būnant kondicionuojamose patalpose gali sausėti akys, skaudėti galvą, kaklo ir nugaros raumenis.

Kondicionierius vaikams nekenkia

Neretai tėvai baiminasi naudoti kondicionierių namuose, kuriuose auga kūdikiai ar maži vaikai. Tačiau, pasak šeimos gydytojos, tinkamai naudojamas įrenginys jiems pavojaus nekelia.

„Svarbiausia, kad šalto oro srovė nepūstų tiesiai į vaiką ar jo žaidimų zoną, o patalpoje būtų palaikoma apie 22–24 laipsnių temperatūra. Nevertėtų nustatyti kuo žemesnių kondicionieriaus parametrų ir stengtis patalpas atvėsinti kuo greičiau – kur kas svarbiau palaikyti stabilią, malonią vėsą“, – sako G. Anglickienė.

Siekiant išvengti papildomo streso organizmui, geriausia, kad temperatūrų skirtumas tarp lauko ir kondicionuojamų patalpų neviršytų 5–7 laipsnių. Tokie pokyčiai organizmui lengviau pakeliami ir nesukelia staigaus temperatūrinio šoko.

Apdairiau pravartu elgtis ir automobilyje

Šeimos gydytoja akcentuoja, kad karštą vasaros dieną dažnas žmogus, vos įsėdęs į stipriai įkaitusį automobilį, iš karto įjungia kondicionierių maksimaliu pajėgumu. Vis dėlto ir tokioje situacijoje reikėtų elgtis apdairiau.

„Pirmiausia, jei yra galimybė, pravartu atidaryti automobilio dureles ar langus ir leisti salonui natūraliai prasivėdinti. Tik tuomet galima įjungti kondicionierių ir temperatūrą mažinti palaipsniui. Taip ne tik mažiau apkraunama automobilio kondicionavimo sistema, bet ir išvengiama itin stiprios šalto oro srovės. Jei įmanoma, suaugusiesiems, o ypač mažiems vaikams, į automobilį geriausia sėsti tada, kai kondicionieriaus veikimas jau stabilizavosi ir į saloną nebepučiama itin šalta oro srovė“, – dalijasi G. Anglickienė.

Netinkama kondicionieriaus priežiūra gali pabloginti savijautą

Siekiant išvengti nemalonių simptomų, svarbu reguliariai rūpintis kondicionieriumi. Jei kondicionierius neprižiūrimas, jo filtruose kaupiasi dulkės, pelėsis ir alergenai, kurie gali sustiprinti ir alergijų ar kvėpavimo takų ligų simptomus.

„Tinkamai prižiūrimas kondicionierius gali net pagerinti patalpų oro kokybę, tačiau nevalomi filtrai tampa įvairių teršalų šaltiniu. Todėl svarbu reguliariai keisti filtrus, atlikti techninę įrenginio priežiūrą ir nepamiršti, kad kondicionierius turi tarnauti žmogaus komfortui, o ne maksimaliai atšaldyti patalpas“, – pabrėžia Vilniaus šeimos klinikos „Meliva“ šeimos gydytoja G. Anglickienė.

Ji priduria, kad jautriausi kondicionuojamam orui yra kūdikiai, vyresnio amžiaus žmonės, alergiški pacientai ir sergantieji kvėpavimo takų ligomis. Jei po buvimo kondicionuojamose patalpose atsiranda karščiavimas, stiprus kosulys, dusulys arba simptomai nepraeina kelias dienas ir stiprėja, vertėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Anot G. Anglickienės, svarbiausia prisiminti, kad kondicionieriaus paskirtis – ne maksimaliai atšaldyti patalpas, o padėti palaikyti saugią ir komfortišką aplinką. Tinkamai naudojamas ir prižiūrimas įrenginys ne tik nekenkia sveikatai, bet ir padeda lengviau ištverti vasaros karščius.

Vasaros metu dažnai naudojame  oro kondicionierius, tačiau staigūs temperatūrų skirtumai gali tapti viena iš priežasčių, kodėl šiltuoju metų laiku netrūksta peršalimo atvejų. „Eurovaistinės“ vaistininkas Mindaugas Rutalė pataria, kaip išvengti nemalonių peršalimo simptomų nuo kondicionierių vasarą bei kaip efektyviai gydytis, persišaldžius.

Peršalimo priežastis

Vasarą, ypač karščio bangų metu, padažnėja persišaldymo atvejų, kartais, jų pasitaiko ne rečiau, nei rudens ar žiemos sezonu metu. Vasarą peršalimo priežastis dažnai tampa ne bakterijos ar infekcijos, bet staigūs temperatūrų pokyčiai, pavyzdžiui, kai iš lauke tvyrančios šilumos, žmogus patenka į stipriai atšaldytas biuro patalpas ar automobilius.

„Mūsų organizmas nėra pratęs prie staigių temperatūros pokyčių, todėl staigus kontrastas sukelia organizmui stresą – kvėpavimo takų gleivinė susitraukia, sumažėja jos apsauginės funkcijos, nusilpsta imunitetas, o virusams ir bakterijoms tai yra puikiai proga įsitvirtinti organizme.

Pirmas žingsnis išvengti peršalimo nuo oro kondicionierių vasarą yra užtikrinti, jog vidaus patalpų ar automobilio temperatūra nebūtų mažesnė nei 6-8 laipsniai nuo lauko temperatūros, t.y. jei lauke yra 30 laipsnių šiluma, vidaus patalpų temperatūra netūrėtų būti žemesnė nei 22 laipsniai“, – paaiškina vaistininkas Mindaugas Rutalė.

„Eurovaistinės“ vaistininkas pabrėžia, kad kondicionieriaus oro srautas neturėtų būti nukreiptas tiesiai į sėdimą ar gulimą žmogų, ypač į kaklo, pečių ar apatinės nugaros dalies sritį – būtent šios vietos yra jautriausios peršalimui ir raumenų įtempimams.

Kaip efektyviai gydytis susirgus peršalimu vasarą?

Didesnę riziką persišaldyti dėl didelio temperatūrų skirtumo  turi vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, taip pat lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis – astma, lėtiniu bronchitu – sergantys asmenys. Jiems staigus atvėsimas gali sukelti ne tik peršalimo simptomus, bet ir paūminti esamą ligą.

Vaistininkas M. Rutalė atkreipia dėmesį, kad kartais oro kondicionierių naudojimas gali sukelti ne peršalimo, o alerginės reakcijos simptomus. Jei į vėsinamą patalpą įėjus pradedate sloguoti, slogą lydi ašarojančios, niežtinčios akys, o karščiavimo ar kitų peršalimo simptomų nėra, tikėtina, kad šiuos simptomus sukėlė kondicionieriaus filtruose besikaupiančiomis dulkės, pelėsio sporos ar dulkių erkės.

Visgi, jei oro kondicionieriai sukėlė ne alergijos, o peršalimo simptomus, M. Rutalė rekomenduoja pirmiausia išbandyti natūralias priemones.

„Nosies plovimas druskos tirpalu padės pašalinti susikaupusias gleives ir sudrėkinti nosies gleivinę. Inhaliacijos eukalipto ar pušų eteriniais aliejais gali palengvinti atsikosėjimą. Peršalimo metu taip pat svarbu vartoti daug skysčių, arbata su medumi, citrina ir imbieru – padės sudirgusią bei perštinčią gerklę“, – vardina vaistininkas M. Rutalė.

Vaistininkas pabrėžia, kad dauguma peršalimų vasaros metu būna lengvos formos ir praeina per kelias dienas, tačiau simptomus lygi karščiavimas ir jis  trunka ilgiau nei tris dienas, atsiranda stiprus galvos skausmas ar pasunkėja kvėpavimas, būtina kreiptis į gydytoją.

Daugybei moterų kruopščiai prižiūrėti kojų ir rankų nagai yra neatsiejama kasdienio įvaizdžio dalis. Vienos renkasi savo rankas bei pėdas patikėti profesionalams, kitos – su tuo puikiai susitvarko pačios. Vis dėlto, daugelio pamėgtas gelinis lakavimas neša savų rizikų. Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Virgilija Bečelytė įspėja, kad kartais dėl nekokybiškai atliktos procedūros ar netinkamos nagų priežiūros namuose, po ryškia spalva gali pasislėpti įvairūs pažeidimai ir infekcijos.

Manikiūras ir pedikiūras atliekant gelinį lakavimą per pastaruosius keletą metų itin išpopuliarėjo. Geliniu laku padengti nagai gali džiuginti net iki mėnesio, nereikia ilgai laukti kol lakas išdžius, gelis taip pat mažiau pažeidžiamas išorės veiksnių ir išsaugo spalvą net ir atliekant namų ruošos darbus.

Anot vaistininkės, nors tokio lakavimo privalumai aiškūs, kartu tampa labai lengva ilgai nepastebėti atsiradusių nagų pakitimų. Pastarieji dažniausiai pamatomi tik nagui nuskilus, nulūžus ar tik tada, kada nagų lakas yra pašalinamas.

„Pacientės ne kartą kreipėsi dėl pasikeitusios natūralios nago spalvos ar tekstūros. Atsiradusios gelsvos, rusvos ar žalsvos dėmės, sluoksniavimasis ar gelio atšokimas nuo nago plokštelės išties gali išgąsdinti. Nago pokyčius gali lemti įvairios priežastys – nuo mechaninės traumos ar nago išsausėjimo iki grybelinės ar bakterinės infekcijos. Blogiausia, kad nagą padengus geliniu laku, atsiradę pakitimai kartais lieka nepastebėti kelias savaites ar net ilgiau, todėl žmonės kreipiasi tik tada, kai pažeidimas jau būna gerokai pažengęs“, – sako V. Bečelytė.

Kaip atsiranda pažeidimai?

„Camelia“ vaistininkė pabrėžia, kad gelinis nagų lakas pats savaime infekcijos nesukelia, tačiau ją lemti gali nekokybiškai atlikta procedūra. Pavyzdžiui, manikiūro ar pedikiūro metu pernelyg suploninus ar kitaip pažeidus nago plokštelę, nagas tampa lengviau paveikiamas išorinių dirgiklių, tokių kaip karštis ar drėgmė.

„Kai nagas būna pažeistas, gelio sluoksnis gali greičiau atsiskirti nuo pačios nago plokštelės, todėl atsiranda mikrotarpų. Šios erdvės po kietu gelio sluoksniu būna šiltos, drėgnos ir pakankamai uždaros, todėl tampa puikia terpe veistis bakterijoms ir grybeliams.

Tokiu atveju tinkamas sąlygas mikroorganizmų dauginimuisi gali sudaryti net ir įprasti kasdieniai įpročiai, tokie kaip maudynės namuose ar gamtos telkiniuose, baseinuose, lepinimasis pirtimis, net buitinių guminių pirštinių dėvėjimas. Iš esmės, pažeidus nagą, pavojų infekcijoms gali kelti labai daug skirtingų veiksnių, todėl labai svarbu manikiūrą ar pedikiūrą atlikti profesionaliai“, – vardija V. Bečelytė.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad infekcijų riziką padidinti gali ne tik nago plokštelės, bet ir aplinkinių odos sluoksnių pažeidimai, atsirandantys jei odelės būna netinkamai nukerpamos ar grubiai atstumiamos nuo nago. Infekcijas gali lemti ir prastai sterilizuoti manikiūro ar pedikiūro įrankiai, taip pat nekokybiškos medžiagos ar netinkamu eiliškumu atliekamos procedūros.

Mūsų veiksmai – taip pat svarbūs

Pasak vaistininkės, viena dažniausių klaidų – gelinį laką dėvėti gerokai ilgiau nei rekomenduojama arba pastebėjus pakitusį nagą jį tiesiog užlakuoti iš naujo. Tokiu atveju problema paslepiama, tačiau ji niekur nedingsta ir tik ūmėja.

„Dar viena klaida – netinkamas pasirūpinimas fizinėmis nago traumomis. Vasarą daugiau žmonių pradeda bėgioti, važinėti dviračiais, leistis į žygius ar aktyviau sportuoti. Todėl padaugėja ir kojų nagų traumų, ypač jei avima ankšta sportinė avalynė arba pirštams ilgesnį laiką tenka jausti spaudimą. Nuolat spaudžiant nagą į bato priekį po juo gali išsilieti kraujas, atsirasti kraujosruva ar net dalinis nago atsiskyrimas nuo nago guolio. Jei nagas padengtas geliniu laku, tokių pakitimų žmogus iš karto gali ir nepastebėti“, – sako V. Bečelytė.

Vaistininkė priduria, kad po kiekvieno gelinio lako nuėmimo verta bent trumpam apžiūrėti natūralų nagą – ar nepakito jo spalva, paviršius, storis ar forma.

Kaip tinkamai pasirūpinti pažeistu nagu?

Anot vaistininkės V. Bečelytės, jei nagas pradeda gelsti, baltuoti ar rusvėti, tampa storesnis, praranda blizgesį, ima sluoksniuotis, trupėti ar atsiskiria nuo nago guolio, dažniau įtariama grybelinė infekcija. Tuo tarpu žalsvas ar žalsvai juodas atspalvis gali rodyti pelėsį ar bakterinę infekciją, kuri dažniausiai išsivysto po gelinio lako sluoksniu kaupiantis drėgmei.

„Pasirodžius pirmiesiems infekcijos ar grybelio ženklams, rekomenduoju kurį laiką nagų nesilakuoti, o verčiau skirti dėmesio pačios problemos sprendimui. Esant nagų grybeliui dažniausiai naudojami gydomieji nagų lakai su amorolfinu arba ciklopiroksu, o jei infekcija pažengusi – gydytojas gali skirti geriamųjų priešgrybelinių vaistų.

Jei pažeista aplinkinė oda, dažnai pasirenkami kremai ar purškalai su terbinafinu, klotrimazoliu, bifonazoliu ar mikonazoliu. Tuo tarpu įtarus bakterinę infekciją, ypač jei nagas pažaliuoja, atsiranda skausmas ar pūliavimas, reikėtų kuo greičiau kreiptis į gydytoją, nes tokiais atvejais gali prireikti receptinių antibakterinių vaistų ar pūlinio drenavimo“, – vardija „Camelia“ vaistininkė.

Ji priduria, kad tiek grybelio, tiek bakterinės infekcijos gydymas reikalauja kantrybės – kol atauga visiškai sveikas nagas, gali praeiti ne vienas mėnuo. Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo didesnė tikimybė išvengti ilgo ir sudėtingo gydymo.

Kasdienė nagų priežiūra

V. Bečelytė pataria, kad norint sumažinti infekcijų riziką svarbu ne tik tinkamai atlikta manikiūro ar pedikiūro procedūra, bet ir kasdienė nagų bei aplinkinės odos priežiūra. Kalbant apie rankų nagus, vaistininkė rekomenduoja naudoti apsauginius rankų, nagų ir odelių kremus, o nuo gelinio lakavimo besiilsintiems nagams – nagų stipriklį ar apsauginį nagų aliejų, kuriame būtų pantenolio, glicerino, vitamino E ar natūralių aliejų.

„Pėdas reikėtų kasdien nuplauti ir kruopščiai nusausinti, ypač tarpupirščius. Jei pėdos linkusios gausiai prakaituoti, gali būti naudingi antiperspirantai su aliuminio druskomis, padedantys sumažinti prakaito išsiskyrimą. Taip pat verta reguliariai dezinfekuoti avalynę specialiais purškalais, rinktis natūralios medžiagos batus, natūralaus pluošto kojines ir leisti avalynei visiškai išdžiūti prieš aunantis ją dar kartą“, – pataria vaistininkė.

Ji priduria, kad jei nagai tapo plonesni, lengvai lūžinėja ar sluoksniuojasi, atsiranda neaiškių dėmių, suragėjimų, pakinta nago paviršius, atsiranda patinimas, skausmas, sklinda nemalonus kvapas – verta pasikonsultuoti su specialistu.

Nors krūties vėžys išlieka dažniausia moterų onkologinė liga Lietuvoje, o šalyje su šia diagnoze gyvena daugiau kaip 22 tūkst. moterų, jis nebėra nuosprendis. Tobulėjant diagnostikai ir gydymo metodams, anksti nustačius krūties vėžį pasveikimo galimybės yra itin didelės. Vis dėlto Vilniaus diagnostikos ir chirurgijos klinikos „Meliva“ Krūtų ligų centro krūtų onkochirurgijos gydytoja Algė Leveckytė pabrėžia, kad gydymo sėkmę lemia ne tik medicina, bet ir prevencija.

„Ilgą laiką krūties vėžys buvo tema, apie kurią kalbėta pašnibždomis ir su baime, tačiau šiandien situacija iš esmės keičiasi – galimybės įveikti šią ligą yra geresnės nei bet kada anksčiau. Kai krūties vėžys nustatomas ankstyvosiose stadijose, penkerių metų išgyvenamumas siekia net 95,3 proc., todėl kasmet išsaugoma vis daugiau gyvybių. Vis dėlto viena sritis, kurioje dar turime augti, yra ankstyvos diagnostikos aprėptis. Nors nuo 2005 m. veikia nemokama ankstyvosios diagnostikos programa, joje dalyvauja tik maždaug kas antra tikrintis pakviesta moteris“, – sako A. Leveckytė.

Krūties vėžys ne visada prasideda nuo gumbelio

Pasak krūtų onkochirurgijos gydytojos, vienas plačiausiai paplitusių mitų – kad krūties vėžys visada pasireiškia apčiuopiamu dariniu. Iš tiesų ankstyvosiose stadijose liga dažnai nesukelia jokių simptomų, todėl vien savijauta pasikliauti nevertėtų.

„Vis dėlto yra požymių, kuriuos verta pažinti. Tai – apčiuopiamas darinys ar sukietėjimas krūtyje arba pažastyje, odos susiraukšlėjimas, įdubimas ar vadinamoji „apelsino žievelės“ tekstūra, vienpusės, kruvinos ar be spaudimo atsirandančios išskyros iš spenelio ar jo formos pasikeitimas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į paraudimą, patinimą, neįprastą šilumos pojūtį ar naujai atsiradusią krūties formos, dydžio ar padėties asimetriją“, – vardija A. Leveckytė.

Daugumos šių simptomų priežastys gali būti ir gerybinės, tačiau geriausiai į šį klausimą gali atsakyti specialistas. Pastebėjus bet ką neįprasto, ypač jei tai per 2–4 savaites nepraeina, gali būti vertinga neatidėliotina  patikra pas specialistą.

Skirtingame amžiuje – skirtingi tyrimai

Pasak A. Leveckytės, krūtų patikros planas priklauso nuo moters amžiaus, krūtų audinio tankio, rizikos veiksnių ir individualios sveikatos istorijos.

„Nuo 20 metų moterims pravartu kartą per mėnesį atlikti savityrą, geriausia praėjus kelioms dienoms po menstruacijų. Nuo 30–40 metų, ypač turinčioms rizikos veiksnių ar tankias krūtis, gali būti taikoma reguliari echoskopija. Nuo 45 metų moterys kviečiamos mamografijai pagal nemokamą nacionalinę programą, o didelės rizikos pacientėms sudaromas individualus, dažnesnis patikros planas“, – aiškina krūtų onkochirurgijos gydytoja.

Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad mitas „esu per jauna krūties vėžiui“ gali būti pavojingas. Net kas penktas krūties vėžio atvejis nustatomas moterims iki 50 metų, todėl anksčiau pasitikrinti verta toms, kurių artimoje giminėje buvo krūties ar kiaušidžių vėžio atvejų, nustatyta BRCA1 ar BRCA2 mutacija, krūtys yra labai tankios, anksčiau buvo taikyta spindulinė terapija į krūtinės sritį arba moteris pati pastebi neįprastą, neišnykstantį pokytį.

„Visų pirma norisi nuraminti – paveldimas krūties vėžys sudaro tik apie 10 proc. visų atvejų. Didžioji dauguma susirgimų nėra nulemti genetikos. Vis dėlto riziką didina ne tik amžius ar šeiminė ligos istorija, bet ir tam tikri hormoniniai veiksniai, antsvoris, ypač po menopauzės, alkoholio vartojimas, fizinio aktyvumo stoka bei rūkymas. Svarbu suprasti, kad rizikos veiksnio turėjimas dar nereiškia, jog moteris būtinai susirgs. Tai tik signalas būti atidesnei savo sveikatai ir reguliariai tikrintis“, – pažymi krūtų onkochirurgijos gydytoja.

Gydymas vis dažniau pritaikomas individualiai

Aptikus įtartiną pokytį, pirmiausia atliekama mamografija ar echoskopija, o prireikus ir magnetinio rezonanso tyrimas. Tikslią diagnozę patvirtina biopsija, o vėliau atliekami histologiniai ir imunohistocheminiai tyrimai, padedantys nustatyti naviko savybes ir parinkti individualų gydymą.

„Diagnostika Lietuvoje sparčiai modernėja – pradėti taikyti dirbtiniu intelektu pagrįsti skaitmeninės patologijos įrankiai, padedantys tiksliau įvertinti ligą. Vis dėlto vien tyrimų nepakanka – kiekvienos pacientės atvejis aptariamas multidisciplininės specialistų komandos posėdyje, kuriame sprendžiama, koks gydymo kelias būtų efektyvus. Šiandien onkologija yra vis labiau individualizuota, todėl gydymas parenkamas pagal konkretaus naviko biologiją: pacientei gali būti taikoma chirurgija, spindulinė ar hormonų terapija, taikinių terapija, imunoterapija, PARP inhibitoriai ar gydymas prieš operaciją, galintis padidinti galimybę išsaugoti krūtį“, – sako A. Leveckytė.

Vienas svarbiausių individualaus gydymo sprendimų – operacijos apimtis. Pasak krūtų onkochirurgijos gydytojos, šiuolaikinė onkochirurgija siekia kuo labiau tausoti moters kūną. Krūtį išsauganti operacija dažniausiai galima tada, kai navikas yra nedidelis ir aiškiai apibrėžtas, krūtyje nėra kelių ligos židinių, o krūties dydis leidžia pasiekti gerą estetinį rezultatą. Tuo metu mastektomija pasitelkiama atvejais, kai navikas yra didelis, jų yra keli arba tam yra kitų medicininių priežasčių.

„Net jei tenka pašalinti krūtį, tai nėra pabaiga, priešingai, dažnai tai yra kelio į pasveikimą dalis, nes krūtį beveik visada galima rekonstruoti. Rekonstrukcija padeda moteriai atgauti kūno vientisumą ir pasitikėjimą savimi. Ji gali būti atliekama tos pačios operacijos metu arba vėliau, užbaigus pagrindinį gydymą. Rekonstrukcijai gali būti naudojami implantai, pačios moters audiniai arba kombinuoti metodai“, – pabrėžia A. Leveckytė.

Sveika gyvensena svarbi, tačiau tyrimų nepakeičia

Nemažą dalį krūties vėžio rizikos galima sumažinti sveikesnio gyvenimo pasirinkimais, tokiais kaip reguliarus fizinis aktyvumas, subalansuota mityba, sveikos kūno masės palaikymas, alkoholio ribojimas ar visiškas jo atsisakymas bei nerūkymas. Vis dėlto net ir sveikai gyvenančios moterys nėra visiškai apsaugotos, todėl profilaktinių tyrimų jie nepakeičia.

„Tenka girdėti moteris sakant: „Gyvenu sveikai, todėl nesusirgsiu.“ Tačiau sveikas gyvenimo būdas riziką mažina, bet nepakeičia profilaktinių tyrimų. Svarbiausia prevencijos priemone išlieka reguliarus tikrinimasis ir dėmesys savo organizmui. Kuo anksčiau liga nustatoma, tuo didesnė tikimybė ją visiškai išgydyti“, – teigia Vilniaus diagnostikos ir chirurgijos klinikos „Meliva“ Krūtų ligų centro krūtų onkochirurgijos gydytoja A. Leveckytė.

„Meliva“ – didžiausias privačių sveikatos priežiūros paslaugų tinklas Lietuvoje, valdantis 86 klinikas ir 5 laboratorijas 27 miestuose. Jose dirba daugiau kaip 3 600 aukštos kvalifikacijos specialistų, teikiančių visų medicinos sričių paslaugas. „Meliva“ priklauso pirmaujančiai Suomijos privačiai sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų teikėjai „Mehiläinen“, garsėjančiai pažangiomis skaitmeninėmis sveikatos priežiūros paslaugomis ir aukštais skandinaviškais kokybės standartais.

Karštomis vasaros dienomis daugelis pastebi, kad vakare batai tampa ankštesni, o kulkšnys ir pėdos – patinusios. Nors dažniausiai toks kojų tinimas yra natūrali organizmo reakcija į karštį, kartais jis gali būti ir rimtesnių sveikatos sutrikimų požymis. „Eurovaistinės“ vaistininkas Mindaugas Rutalė paaiškina, kada patinimui numalšinti pakaks nakties poilsio, ir kada reikėtų kreiptis į medikus.

Dažniausios priežastys

Viena dažniausių kojų tinimo priežasčių vasarą yra aukšta oro temperatūra. Karštyje plečiasi kraujagyslės, kraujo apykaita vyksta lėčiau, daugiau skysčių kaupiasi pėdose ir kulkšnyse – dėlto dienos pabaigoje jaučiame sunkumą kojose ir pėdų patinimą.

„Kojų tinimą vasaros metu gali lemti ne tik karštis, bet ir kiti veiksniai. Šiltuoju metų sezonu, dažnai valgome daugiau sūrių užkandžių, kuriuose yra daugiau natrio  – šis mikroelementas skatina skysčių kaupimą organizme.

Karštomis dienomis gausiau prakaituojame, todėl organizmas netenka daugiau skysčių. Pajutęs skysčių trūkumą organizmas pradeda juos kaupti, todėl audiniuose didėja vandens tūris ir stiprėja kojų tinimas“, –  paaiškina vaistininkas M. Rutalė.

„Eurovaistinės“ vaistininkas pažymi, kad vasarą su kojų tinimo nepatogumais dažniau susiduria besilaukiančios moterys, ar moterys naudojančios hormoninės kontracepcijos preparatus bei vyresnio amžiaus žmonės.

„Padidėjusį kojų tinimą galim lemti ir tam tikri nuolat vartojami vaistai, pavyzdžiui, kraujospūdį mažinantys vaistai, kai kurie vaistai nuo diabeto ar nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Jei pastebėjote, kad patinimas atsirado pradėjus naudoti naujai išrašyta preparatą, būtina pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku“, –  pažymi M. Rutalė.

Kada verta kreiptis į medikus?

Nors dažniausiai kojų tinimas vasaros metu praeina savaime, tačiau pasitaiko atvejų, kai galūnių tinimas signalizuoja rimtesnius sveikatos sutrikimus.

„Jei patinimas atsiranda tik vienoje kojoje, o ne abiejose, ir jis yra staigus – tai ženklas, jog reikia nedelsti ir kreiptis į gydytojus. Tokio tipo patinimas gali būti giliųjų venų trombozės požymis, ši būklė yra pavojinga.

Giliojoje venoje, dažniausiai blauzdos, šlaunies ar dubens srityje formuojasi kraujo krešulys, kuris gali atitrūkti, pasiekti plaučius ir sukelti plaučių emboliją – gyvybei pavojingą komplikaciją“, – paaiškina vaistininkas M. Rutalė.

Jei kojų patinimą lydi skausmas, paraudimas, karščio jausmas vienoje kojos zonoje, matote odos spalvos pokyčius ar žaizdas, kurios ilgai negyja.

„Kreiptis į gydytoją reikėtų, jei kojų patinimas nepraeina kitą dieną, tinimas reguliariai kartojasi ir palaipsniui didėja. Pastarasis simptomas gali ženklinti lėtinį venų nepakankamumą, širdies, inkstų ar kepenų funkcijos sutrikimus“, – priduria M. Rutalė.

Staigus ir aštrus dantų skausmas paragavus karšto ar šalto maisto bei gėrimų pažįstamas daugeliui. Nors dažnai jis nurašomas kaip laikinas nepatogumas, pasak vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkės Indrės Šulskytės, tai gali būti vienas pirmųjų padidėjusio dantų jautrumo požymių. Ignoruojama ši būklė gali gerokai apkartinti kasdienybę – sukelti diskomfortą valgant, geriant ar net valantis dantis. Vaistininkė paaiškina, kodėl dantys tampa jautrūs, kada tai gali įspėti apie rimtesnes dantų sveikatos problemas ir kaip malšinti šį nemalonų pojūtį.

Vaistininkė I. Šulskytė paaiškina, kad danties vainiką saugo emalis – kiečiausias kūno audinys, po kuriuo slypi porėtas sluoksnis, vadinamas dentinu. Kai emalis nudyla arba atsitraukusios dantenos apnuogina jautrias danties dalis, atsiveria mikroskopiniai dentino kanalėliai. Būtent per juos išoriniai dirgikliai – šaltis, karštis, rūgštus maistas ar net prisilietimas – lengviau pasiekia danties nervą ir sukelia staigų, aštrų skausmą.

Šaltis ir karštis – ne vieninteliai dirgikliai

Vaistininkės teigimu, pagrindinis jautrių dantų simptomas – aštrus, staigus ir trumpalaikis skausmas, kurį sukelia konkretus dirgiklis.

„Nors dažniausiai reaguojama į šaltį, dalis žmonių skausmą jaučia ir nuo karštų, saldžių ar rūgščių produktų. Paprastai skausmas yra trumpas, lokalizuotas ir tęsiasi tol, kol veikia dirgiklis. Tiesa, ne visi pažeisti dantys reaguoja vienodai – skausmo stiprumas priklauso nuo pažeidimo lygio“, – paaiškina I. Šulskytė.

Pasak jos, itin jautrūs dantys gali suskausti ne tik valgant ledus ar geriant karštą gėrimą, bet ir valgant vaisius, saldumynus, net geriant vandenį. Vaistininkė pasakoja, kad iš pacientų ne kartą teko girdėti, kad dantų jautrumas dažniau atsiranda vasaros sezonu, kada vartojame daug šviežių vaisių ir uogų.

„Tokie citrusiniai vaisiai kaip apelsinai, greipfrutai savo sudėtyje turi vitamino C, kuris, vartojant vaisius nesaikingai, gali pažeisti emalį ar dirginti jau atvirus nervus. Daug rūgšties turi ir pomidorai bei jų produktai, rauginti agurkai, vynuogės, ananasai, braškės“, – vardija „Camelia“ vaistininkė.

Kasdienių įpročių svarba

Vaistininkė I. Šulskytė priduria, kad prie emalio dilimo, dantenų atsitraukimo nuo danties ir didesnio jautrumo prisideda ir netinkama burnos higiena: per stiprus spaudimas valantis dantis, kieto šepetėlio ar didelio abrazyvumo balinamųjų pastų naudojimas. Emalio eroziją taip pat skatina griežimas dantimis, vadinamas bruksizmu.

Jos teigimu, padidėjęs dantų jautrumas taip pat gali atsirasti po įvairių dantų gydymo, profesionalios higienos ar balinimo procedūrų. Tačiau vaistininkė pabrėžia, kad jeigu procedūra atliekama profesionaliai, ne namų sąlygomis, jautrumas tebūna trumpas diskomfortas. Visgi jeigu eksperimentuojama su savadarbėmis dantų balinimo pastomis, iš tolimų šalių parsisiųstais nesertifikuotais balinimo produktais ar kitos rizikingomis priemonėmis, dantų emalio pokyčiai gali būti ilgalaikiai.

„Tam tikrais atvejais geliantys dantys gali signalizuoti ir apie rimtesnes problemas, pavyzdžiui, dantų ėduonį, nesandarias plombas ar dantenų ligas. Įtariant bent vieną iš šių problemų, svarbu laiku kreiptis į odontologą. Kuo ilgiau delsime taisyti dantis, tuo daugiau su tuo susijusių problemų turėsime ateityje. Negana to, išlaidos dantų ir burnos sveikatai gali būti labai didelės“, – perspėja I. Šulskytė.

Vaistininkė priduria, kad dantų jautrumas gali išsivystyti bet kuriam žmogui, tačiau dažniau su šia problema susiduria vidutinio ir vyresnio amžiaus žmonės, sergantieji periodonto ligomis bei asmenys, kurie dėl netaisyklingo sąkandžio patiria didesnę dantų apkrovą.

Kaip mažinti atsiradusį jautrumą?

Pasak „Camelia“ vaistininkės, atsiradus dantų jautrumui, pirmiausia reikėtų peržiūrėti kasdienius burnos priežiūros įpročius. Rekomenduojama naudoti minkštą dantų šepetėlį, valytis dantis švelniais sukamaisiais judesiais ir rinktis jautriems dantims pritaikytą dantų pastą. Taip pat patariama apriboti rūgščių produktų vartojimą ir po valgio palaukti bent 30 minučių prieš valantis dantis, kad atsistatytų natūralus emalio pH.

Renkantis dantų pastą, I. Šulskytė pataria atkreipti dėmesį į sudėtį, kuri padeda spręsti jautrumo problemą. Pavyzdžiui, fluoro junginiai padeda uždaryti dentino kanalėlius ir taip sustiprinti dantį. Kalio nitratas veiksmingai slopina nervinių impulsų perdavimą danties viduje, taip malšindamas skausmą. Pastos su argininu ir kalcio karbonatu veikia kartu, imituodamos natūralų dentino kanalėlių užsidarymo procesą ir sukurdamos apsauginį sluoksnį. Tuo atveju, jei jautrumą lemia griežimas dantimis, odontologai dažnai rekomenduoja naktines kapas, kurios apsaugo emalį nuo dilimo.

„Esant lengviems simptomams, kasdien naudojant tinkamą dantų pastą, jautrumą galima sumažinti maždaug per dvi savaites. Jei jautrumas nepraeina, stiprėja ar atsiranda be aiškios priežasties, būtina kreiptis į odontologą. Gydytojas nustatys tikslią priežastį ir pritaikys tinkamiausią gydymą“, – teigia vaistininkė.

Ji apibendrina, kad užsitęsęs diskomfortas gali signalizuoti apie progresuojančias problemas, todėl profesionali konsultacija yra būtina norint išvengti rimtesnių pasekmių burnos sveikatai.

Norite papildyti mitybą natūraliu B grupės vitaminų, baltymų ir mineralų šaltiniu? Sausos alaus mielės iš Ekoproduktas gali padėti palaikyti odos, plaukų, nervų sistemos ir širdies sveikatą kasdienėje mityboje. Jos lengvai įtraukiamos į pusryčius, kokteilius ar kitus patiekalus, todėl tinka norintiems paprastai praturtinti savo racioną.

Toliau straipsnyje aptarsime, kokios maistinės savybės daro alaus mieles vertingu maisto papildų pasirinkimu, kaip jas patogiai naudoti kasdieniame maitinime ir kodėl Ekoproduktas akcentuoja natūralumą bei ekologinius pranašumus. Sužinosite praktinius patarimus, kaip berti dribsnius į pusryčius ar rinktis tabletes, kad papildas veiktų jums patogiai ir efektyviai.

Maistinės savybės ir pagrindinė nauda sveikatai

Sausos alaus mielės yra B grupės vitaminų, baltymų ir mineralų šaltinis. Jos gali padėti palaikyti gerą odos, plaukų ir nagų būklę, prisidėti prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padėti išlaikyti energijos balansą kasdienėje mityboje.

B grupės vitaminų, mineralų ir baltymų šaltinis

Sausos alaus mielės (Saccharomyces cerevisiae) yra vertingas B grupės vitaminų šaltinis. Jose gali būti tiamino (B1), riboflavino (B2), piridoksino (B6), folio rūgšties, o kai kuriuose produktuose – ir kobalamino (B12). Šie vitaminai padeda palaikyti energijos apykaitą ir normalią nervų sistemos veiklą.

Alaus mielėse taip pat gausu baltymų, kurie gali sudaryti reikšmingą sausos masės dalį. Jie padeda papildyti dienos baltymų kiekį ir yra naudingi aktyvų gyvenimo būdą palaikantiems žmonėms.

Mineralų sudėtyje dažnai randama cinko, seleno ir geležies. Cinkas svarbus odai ir imunitetui, selenas padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos, o geležis prisideda prie normalaus deguonies pernešimo organizme.

Poveikis odai, plaukams ir nagams

B grupės vitaminai ir cinkas padeda palaikyti odos, plaukų ir nagų sveikatą. Tiaminas ir riboflavinas dalyvauja ląstelių metabolizme, kas prisideda prie odos atsinaujinimo.

Cinkas stiprina plaukų folikulus ir nagų struktūrą. Folio rūgštis bei geležis gali mažinti plaukų slinkimą, ypač jei trūksta šių medžiagų dietoje.

Naudodami dribsnius ar miltelius, galite lengvai įtraukti alaus mieles į pusryčius ar salotas. Tai praktiškas būdas gauti reikalingų mikroelementų be papildomų priedų.

Natūralus imuniteto ir nervų sistemos stiprinimas

B grupės vitaminai ir mineralai, ypač cinkas bei selenas, padeda palaikyti normalią imuninės sistemos veiklą. Cinkas prisideda prie imuninės sistemos funkcijos, o selenas padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

Piridoksinas (B6) ir kiti B grupės vitaminai svarbūs normaliai nervų sistemos veiklai, todėl gali padėti palaikyti koncentraciją, energiją ir emocinę pusiausvyrą. Jei mityboje trūksta šių medžiagų, alaus mielės gali būti patogus būdas papildyti kasdienį racioną.

Jei vartojate vaistus, turite sveikatos sutrikimų ar abejojate dėl papildų vartojimo, prieš reguliariai įtraukdami alaus mieles į mitybą pasitarkite su gydytoju.

Cholesteroliui ir energijos pusiausvyrai svarbūs komponentai

Baltymai ir B grupės vitaminai padeda palaikyti nuolatinę energiją per dieną. Vitaminai, tokie kaip niacinas (B3) ir B6, dalyvauja angliavandenių ir riebalų apykaitoje, kas padeda išvengti energijos svyravimų.

Kai kurie tyrimai rodo, kad alaus mielių sudedamosios dalys gali padėti reguliuoti cholesterolio kiekį. Mineralai, pavyzdžiui, geležis ir cinkas, taip pat prisideda prie medžiagų apykaitos ir kraujotakos palaikymo.

Vartodami rekomenduojamomis normomis (pvz., iki 15 g dribsnių per parą) galite natūraliai papildyti mitybą be didelio kalorijų kiekio. Nepersistenkite — viršijus rekomenduotą dozę, gali pasireikšti virškinimo nepatogumai ar alerginė reakcija.

Panaudojimo galimybės ir ekologiški pranašumai

Sausos alaus mielės turi daug praktinių panaudojimo būdų – jas galima įtraukti į kasdienę mitybą, naudoti aktyvų gyvenimo būdą palaikantiems žmonėms, taip pat pritaikyti pramonėje ar pašarų gamyboje. Šis produktas dažnai gaminamas be cheminių priedų, iš Saccharomyces rūšių mielių, todėl yra vertinamas kaip natūralesnis ir universalus pasirinkimas įvairiems poreikiams.

Maisto papildų ir kasdienės mitybos pritaikymas

Sausos alaus mielės gali būti vartojamos kaip maisto papildas, papildantis racioną B grupės vitaminais, baltymais ir mineralais. Jas galima rinktis dribsnių, miltelių ar tablečių forma ir vartoti pagal produkto etiketėje nurodytas rekomendacijas. Dribsnius ar miltelius patogu berti į košes, salotas, kokteilius ar kitus kasdienius patiekalus.

Iš Saccharomyces cerevisiae gaunamos alaus mielės dažnai įtraukiamos į vegetarų ir veganų mitybą kaip papildomas vitaminų ir folatų šaltinis. Vis dėlto svarbu laikytis nurodytų dozių ir įvertinti bendrą mitybos balansą, ypač jei vartojami ir kiti maisto papildai.

Jei esate nėščia, ruošiatės operacijai, vartojate vaistus ar turite lėtinių sveikatos sutrikimų, prieš reguliariai vartodami alaus mieles pasitarkite su gydytoju.

Naudojimas sportininkams ir aktyviai gyvenantiems

Sportininkams alaus mielės gali padėti papildyti baltymų ir mikroelementų atsargas po treniruočių. Daugiau nei 40 % masės gali sudaryti baltymai, todėl dribsniai tinka kaip pagalbinis baltymų šaltinis po krūvio.

Galitemaišyti miltelius su sportiniais gėrimais arba pridedant į baltyminius kokteilius. Mielės padeda atstatyti B grupės vitaminus ir mineralus, svarbius energijos apykaitai ir raumenų funkcijai.

Tačiau atkreipkite dėmesį į produktų sudėtį: jei esate jautrus mielėms ar vartojote antibiotikus, prieš vartojimą pasitarkite su specialistu. Ekoproduktas ir panašūs gamintojai nurodo vartojimo normas, kurių nevertėtų viršyti.

Pašarų papildų ir maisto pramonės sritys

Alaus mielių naudojimas maisto pramonėje platus: jos praturtina duonos, užkandžių ar fermentuotų produktų maistinę vertę. Maisto pramonė naudoja tiek aktyvias, tiek neaktyvias mieles; sausos, neaktyvios mielės tinka kaip baltyminis-vitamininis priedas be fermentacijos poveikio.

Pašarų pramonėje alaus mielės naudojamos kaip pašarų papildas gyvuliams dėl baltymų ir mineralų kiekio. Gamintojai jas vertina dėl stabilios maistinės vertės ir patogaus dozavimo.

Gamyboje gali būti naudojamos Saccharomyces cerevisiae arba Saccharomyces pastorianus kilmės mielės, priklausomai nuo produkto paskirties ir technologinių poreikių.

Ekologiškumas ir pasirinkimas be cheminių priedų

Renkantis produktą, verta ieškoti etikečių, kuriose nurodyta „be cheminių priedų“ arba „natūralios kilmės“. Alaus mielės iš Ekoproduktas“pristatomos kaip natūralus produktas be papildomų konservantų, todėl gali būti tinkamas pasirinkimas norintiems mažiau sintetinių priedų.

Tvaresnė gamyba reiškia mažesnį atliekų kiekį ir paprastesnę pakuotę. Galima rinktis dribsnius ar miltelius perdirbamose pakuotėse, taip sumažinant poveikį aplinkai.

Taip pat verta patikrinti produkto kilmę ir gamybos procesą. Organinės žaliavos, aiški sudėtis ir perdirbamos pakuotės rodo didesnį dėmesį ekologijai.

Vasarą daugiau laiko praleidžiame gryname ore, jei tik leidžia oro sąlygos mėgaujamės saule, maudynėmis ir aktyviu laisvalaikiu. Tačiau būtent šiuo metų laiku, neretai padaugėja įvairių odos problemų – žmonės skundžiasi paraudusia, niežtinčia oda, smulkiais bėrimais. „Eurovaistinės“ vaistininkė Toma Gečienė pataria, kaip atskirti odos bėrimus ir kaip padėti sau.

Bėrimus lemia įvairios priežastys

Vasarą odos bėrimai dažnai kyla dėl kelių priežasčių vienu metu – karščio, prakaitavimo, ultravioletinių spindulių, vabzdžių įkandimų ar sąlyčio su augalais. Nors dauguma tokių odos reakcijų nėra pavojingos ir praeina tinkamai prižiūrint odą, tam tikrais atvejais jos gali signalizuoti rimtesnius sveikatos sutrikimus.

„Prakaitinė – viena iš pasikartojančių odos būklių vasarą. Karštomis dienomis prakaituojame daugiau, o prakaito liaukų latakams užsikimšus, prakaitas lieka ant odos paviršiaus. Taip atsiranda smulkūs rausvi ar skaidrūs bėrimai, kurie gali sukelti niežulį ar perštėjimą.

Nors prakaitinė dažniausiai siejama su kūdikių odos problemomis, ji gana dažnai pasireiškia ir suaugusiesiems, ypač ilgiau būnant karštyje ar aktyviai judant“, – paaiškina vaistininkė T. Gečienė.

Dažniausiai prakaitinė paveikia kaklo, nugaros, krūtinės, pažastų, kirkšnių zonas, kur oda labiau prakaituoja ir liečiasi su drabužiais.

Siekiant sumažinti prakaitinės simptomus, „Eurovaistinės“ vaistininkė rekomenduoja rinktis lengvus, natūralių audinių drabužius, dažnai praustis po drungnu vandeniu bei vengti riebių kremų, kurie gali dar labiau užkimšti odą.

Kaip atpažinti alergiją?

Svarbu įsiminti, jog ne kiekvienas vasarą ant odos atsiradęs bėrimas reiškia alergiją. Kartais šią odos reakciją gali sukelti įvairios kosmetikos priemonės, apsauginiai kremai nuo saulės, augalai ar vabzdžių įkandimai.

„Alerginiai bėrimai dažniausiai sukelia niežulį, atsiranda staiga, o jų vieta dažnai sutampa su sąlyčiu su alergenu. Kartais reakciją sukelia naujas kremas nuo saulės, kvapiosios kosmetikos priemonės ar net augalų sultys, kurias veikiantys UV saulės spinduliais gali sukelti odos sudirginimą“, – paaiškina T. Gečienė.

Įtarus alerginę reakciją, vaistininkė pataria nustoti naudoti galimą dirgiklį, pavyzdžiui, naują kosmetikos priemonę ir stebėti ar simptomai silpnėja.

Kada kreiptis gydymo įstaigą?

Kalbant apie odos bėrimus vasarą, svarbu priminti apie fotodermatitą – tai odos reakcija į ultravioletinius (UV) saulės spindulius, kuri pasireiškia smulkiais niežtinčiais bėrimais, paraudimais ar pūslelėmis ant odos.

„Dažniausia fotodermatito forma – fototoksinė reakcija, kuri atsiranda dėl UV spindulių sąveikos su tam tikrais vaistais, kosmetikos priemonėmis ar augalais. Todėl vasaros sezono metu verta pasitarti su vaistininku, ar vartojami vaistai nedidina odos jautrumo saulei“, –  pažymi T. Gečienė.

Vaistininkė primena, kad sumažinti fotodermatito riziką padeda plataus spektro SPF 50+ apsauga nuo saulės, tinkama odos apsauga drabužiais ir tiesioginių saulės spindulių vengimas intensyviausiomis dienos valandomis.

Nors dauguma vasarą atsirandančių bėrimų nėra pavojingi ir tinkamai prižiūrint odą išnyksta per kelias dienas, tam tikrais atvejais, svarbu laiku kreiptis į gydymo įstaigą.

„Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei bėrimas greitai plinta arba apima didelius odos plotus, atsiranda pūlių, pūslių, jaučiate stiprų skausmą, pakyla kūno temperatūra, bėrimas tęsiasi ilgiau nei savaitę ar nuolat kartojasi.

Svarbu kreiptis į gydymo įstaigą jei bėrimą lydi veido, lūpų ar liežuvio tinimas, pasunkėja kvėpavimas ar rijimas“, – prideda T. Gečienė.

Vaistininkai pastebi, kad vasaros laikotarpiu daugiau žmonių susiduria su sunkumu užmigti, dažnesniais prabudimais naktį ar negalėjimu miegoti suplanuoto kiekio valandų. Visa tai gali lemti nuovargį ir mieguistumą dienos metu, padidėjusį nerimo ir streso lygį bei kitus kasdienybę apsunkinančius pokyčius. Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Irena Garuckienė paaiškina, kodėl dažniau su miego problemomis susiduriama būtent vasarą ir pataria, kaip galima susigrąžinti geresnę miego kokybę.

Vaistininkė primena, kad miegas labai svarbus ne tik bendram poilsiui ir jėgų atgavimui, bet ir tinkamam imuninės sistemos funkcionavimui, uždegiminių procesų slopinimui, ląstelių regeneracijai, smegenų funkcijų, tokių kaip aštrus mąstymas, sprendimų priėmimas, atmintis, informacijos įsisavinimas, palaikymui. Jei miegame nepakankamai, dažnai prabundame, neturime tinkamo miego ritmo, gali sutrikti nemažai organizmo funkcijų.

„Prastas miegas naktį neretai atsiremia į tai, kad bus sunku pakilti iš lovos ryte, jausimės pavargę, mieguisti. Kai kuriems žmonės ryte tarsi veikia automatiškai ir vėliau nė nepamena, ką valgė pusryčiams. Tokiu atveju suvartojame daugiau kavos, saldžių užkandžių ar gėrimų, vėliau aptingstame. Negana to, jei prastai miegame, išsiderina nervų sistema, tad gali dažniau keistis nuotaika, atsirasti irzlumas, padidėti nerimas. Kai kurie tyrimai rodo, kad ilgainiui nekokybiškas miegas gali padidinti net depresijos, antsvorio, hormonų pokyčių, širdies ligų riziką“, – sako I. Garuckienė.

Ji priduria, kad teoriškai suaugęs žmogus turėtų naktį nepertraukiamai miegoti nuo 7 iki 9 valandų. Kiek daugiau miego reikia vaikams: nuo 14 iki 17 valandų per parą kūdikiams, nuo 11 iki 14 valandų vaikams iki dviejų metukų, o nuo 8 iki 10 val. – paaugliams.

Kas vasarą trukdo kokybiškai miegoti?

Vaistininkė atkreipia dėmesį, jog miego sutrikimai dažniau išryškėja vasarą, kada aktyviau leidžiamas laikas, didėja fizinė apkrova, įvairėja mityba, susiduriama su orų pokyčiais. Pasak jos, ne visi žmonės supranta, kad jų įpročiai ir elgesys taip pat gali daryti didelę įtaką, ypač tokiais atvejais, kai išsibalansuoja dienos ritmas, mitybos įpročiai, keičiasi miego rutina, naktys būna šiltesnės, ore tvyro aukštas drėgmės lygis. „Camelia“ vaistininkė I. Garuckienė dalijasi 4 kasdienėmis klaidomis, kurios trukdo kokybiškai išsimiegoti.

Netinkama miegamojo aplinka

Dienos metu vasarą vyraujanti šiluma, ypač jei dieną ilgai būname tiesioginėje saulės šviesoje, gali išvarginti, o jei susiduriame su aukštesne oro temperatūra ir naktį, organizmas turi dirbti dar intensyviau, kad atvėstų. Todėl galime susidurti su galvos sunkumu ar skausmu, oro trūkumu, širdies permušimais, didesniu kraujospūdžiu, gausiu prakaitavimu.

„Karštomis naktimis neretai gali būti sunku užmigti, o šios problemos nepalengvina ir didesnė oro drėgmė. Optimali oro temperatūra miegamajame turėtų būti 18–20 °C , o oro drėgmė – 40–50 proc. Neturint oro kondicionieriaus ar oro sausintuvo, vasaros gali atnešti nemažai diskomforto, todėl labai svarbu tinkamas kambario vėdinimas ir patenkančios šilumos sumažinimas“, – sako I. Garuckienė.

Ji pataria vėdinti kambarį plačiai atidarant langus anksti ryte arba vėliau vakare, kartu galima įjungti ir oro ventiliatorių. Jei oro ventiliatorius įjungiamas vidurdienį, kada karšta, jis tiesiog maišo karšto oro sroves, bet patalpos nevėsina. Dieną užuolaidos ar žaliuzės turėtų būti užtrauktos, o langai – uždari, kad karštas oras nepatektų į vidų. Vaistininkė rekomenduoja naudoti natūralių medžiagų patalynę, užklotas taip pat turėtų būti lengvas. Diskomfortą gali sumažinti ir vėsus dušas prieš einant miegoti.

Netinkami įpročiai prieš miegą

„Žmogaus organizmas veikia savu ritmu, todėl netinkami įpročiai vakare gali nemenkai sutrikdyti miegą. Riebus, saldus, keptas ar aštrus maistas, gazuoti gėrimai, saldumynai, alkoholis, vartojant juos prieš miegą, tarsi vėl „įjungia“ organizmo darbą ir neduoda jam ilsėtis. Alkoholiniai gėrimai vakare ypač kenkia, nes sumažina gilaus miego trukmę. Rūkymas ar kavos vartojimas prieš einant miegoti gali sąlygoti kraujospūdžio pokyčius, o intensyvus sportas – įveiklinti energijos gamybos procesus“, – aiškina I. Garuckienė.

Ji taip pat pamini ir mėlynąją šviesą skleidžiančių prietaisų naudojimą. Mėlynoji šviesa trikdo melatonino gamybą, neleidžia smegenims atsipalaiduoti, todėl galime užmigti sunkiau. Negana to, anot vaistininkės, daugelis žmonių praranda laiko nuovoką leisdami laiką socialiniuose tinkluose, todėl natūraliai nueina miegoti gerokai vėliau, nei planavo.

Reikalingų medžiagų trūkumas

Vaistininkė primena, kad prastą miego kokybę gali lemti ir kai kurių medžiagų trūkumas organizme. Pavyzdžiui, jei trūksta vitaminų B6 ar D, gali sutrikti kai kurių hormonų pusiausvyra, siejama su poilsiu ir miegu. Pasak I. Garuckienės, vitamino D trūkumas gali trikdyti cirkadinį ritmą, todėl žmonės gali miegoti trumpiau ar dažniau pabusti naktį, trūkstant B grupės vitaminų žmogaus nuotaika gali tapti nereguliari, taip pat gali sutrikti melatonino gamyba, kankinti nuovargis.

„Melatonino gamybai svarbus ir kalcis, magnis, cinkas. Pavyzdžiui, magnio trūkumas neretai siejamas su prastesniu miegu, didesniu nerimu, dažnesniais prabudimais naktį ir mieguistumu dienos metu. Kadangi magnis turi švelniai nervų sistemą raminančių savybių, dažnai jį rekomenduojame vartoti pora valandų prieš einant miegoti“, – sako „Camelia“ vaistininkė.

Nekontroliuojama emocinė įtampa

Dar viena klaida, anot I. Garuckienės, yra prasta emocinės įtampos kontrolė. Ji pabrėžia, kad net sveikai maitinantis, sportuojant, vartojant reikalingus maisto papildus ar kitaip rūpinantis savo fizine sveikata, turėtume nepamiršti pasirūpinti ir emocijomis. Didelė įtampa neretai lemia prastą miegą ir bendrą kasdienį diskomfortą, todėl skirti laiko atsipalaidavimui, meditacijai ar raminančioms veikloms yra labai svarbu.

„Šalia raminančių veiklų galima pasitelkti ir pagalbines priemones, tokias kaip melatonino, valerijono, apynių, melisos, pasiflorų maisto papildai. Vis dėlto, prieš nusprendžiant juos vartoti, rekomenduoju nepulti įsigyti daugybės skirtingų preparatų, o pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Nervų sistemą raminantys maisto papildai yra tik trumpalaikė priemonė, galinti padėti spręsti lengvas, su miegu susijusias problemas. Jei miego iššūkiai kankina ilgiau nei dvi savaites, šalia pastebimi nuotaikų pokyčiai, verksmingumas, nerimas, neaiški baimė – būtina pasikalbėti su psichikos sveikatos specialistu“, – ragina vaistininkė.

Nukritimai, sumušimai, karščiavimas, pilvo skausmai ar netikėtai prasidėjęs vaikų vėmimas dažnai tėvams kelia nerimą. Nors daugeliu atvejų atžalai galima padėti namuose, kartais prireikia skubios gydytojo pagalbos. Kaip atskirti tokias situacijas, pasakoja Vilkaviškio šeimos klinikos „Meliva“ vaikų ligų gydytoja Nijolė Vyšniauskaitė.

„Viena dažniausių tėvų klaidų – pernelyg susitelkti į vieną simptomą, pavyzdžiui, aukštą temperatūrą, ir neįvertinti bendros vaiko būklės. Kur kas svarbiau stebėti, ar atžala išlieka aktyvi, domisi aplinka, žaidžia, geria pakankamai skysčių ir šlapinasi kaip įprastai. Jei išgėrus temperatūrą mažinančių vaistų vaikas vėl tampa žvalus, dažniausiai panikuoti neverta. Taip pat nerimą ne visuomet turėtų kelti vienkartinis vėmimas, trumpalaikis viduriavimas ir bėrimas be kitų simptomų“, – tikina N. Vyšniauskaitė.

Dėmesys būklės pokyčiams

Karščiuojant vaikui geriausia duoti paracetamolio ar ibuprofeno tuomet, kai temperatūra pakyla virš 38,5 laipsnių arba vaikas jaučiasi blogai. Taip pat svarbu neperkaitinti vaiko – nurengti storesnius drabužius, nekloti sunkiomis antklodėmis ir dažnai girdyti mažais gurkšneliais.

„Sloguojant naudinga plauti nosį izotoniniu jūros vandeniu ir pašalinti gleives, o kosint gali padėti vėsus, drėgnas oras bei inhaliacijos su fiziologiniu tirpalu. Esant gerklės skausmui naudinga rinktis minkštą, nekarštą maistą bei naudoti uždegimą ir skausmą mažinančias priemones“, – pratęsia vaikų ligų gydytoja.

Ji priduria, kad į gydytoją vertėtų kreiptis, jei karščiuoja jaunesnis nei trijų mėnesių kūdikis, temperatūra laikosi ilgiau nei tris paras, vaikas atsisako gerti skysčius ar tampa neįprastai vangus. Skubi pagalba naudinga ir tuomet, kai vaiką sunku pažadinti, su juo nepavyksta užmegzti kontakto, jis nereaguoja į aplinką, dūsta, kvėpuoja labai dažnai ar dejuoja. Ypač pavojingas požymis – ant odos atsiradusios tamsiai raudonos dėmelės, kurios neišnyksta jas prispaudus. Nedelsiant kreiptis pagalbos svarbu ir pasireiškus traukuliams, sąmonės sutrikimams ar stipriems pilvo skausmams.

Kada pilvo skausmas gali signalizuoti rimtą problemą?

Nemažai klausimų tėvams kyla ir dėl vaiko pilvo skausmų, vėmimo ir viduriavimo. Dažniausiai pilvo skausmas būna susijęs su virškinimo sutrikimais ir praeina pasišalinus dujoms ar pasituštinus. Tačiau jei maudimas prasideda aplink bambą, vėliau persikelia į dešinę apatinę pilvo dalį, nepraeina kelias valandas arba vaikas neleidžia prisiliesti prie pilvo, geriausia kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją.

„Sunerimti verta ir tuomet, jei vaikas pradėjo vemti praėjus kelioms valandoms ar dienoms po nukritimo ar stipraus sumušimo. Skubi gydytojo konsultacija praverstų ir tada, jei vėmalai yra žalios ar tamsiai rudos spalvos arba vaikas vemia fontanu“, – aiškina N. Vyšniauskaitė.

Viduriuojant didžiausią pavojų kelia skysčių netekimas, todėl svarbu dažnai girdyti vaiką ir stebėti jo būklę. Nerimą taip pat galėtų kelti kraujas ar gleivės išmatose, nes tai gali signalizuoti bakterinę infekciją ar žarnyno pažeidimą. Juodos išmatos gali būti kraujavimo viršutinėje virškinamojo trakto dalyje požymis.

Traumos: svarbiausia nepadaryti daugiau žalos

Kasdienybėje neišvengiama ir įvairių traumų. Nusibrozdinus ar susižeidus žaizdą geriausia nuplauti po vėsiu tekančiu vandeniu, dezinfekuoti ir uždengti steriliu tvarsčiu ar pleistru. Sumušus pažeistą vietą naudinga 10–15 minučių šaldyti, ledo nededant tiesiai ant odos. Nudegus pažeistą vietą vertėtų kuo greičiau vėsinti po tekančiu vandeniu, tačiau netepti sviestu, aliejumi ar kitais riebalais bei nepradurti susidariusių pūslių.

„Viena dažniausių klaidų teikiant pirmąją pagalbą – bandymas gydyti nudegimus įvairiais naminiais būdais. Taip pat pavojinga užspringus aklai kišti pirštus į vaiko burną ar po galvos traumos nekreipti dėmesio į pakitusią jo savijautą. Visais atvejais svarbu išlikti ramiems, stebėti vaiko būklę ir žinoti, kokiais atvejais kreiptis į savo šeimos gydytoją“, – Vilkaviškio šeimos klinikos „Meliva“ vaikų ligų gydytoja N. Vyšniauskaitė.

Ji primena, kad kiekvienuose namuose verta turėti dezinfekavimo priemonių, sterilių tvarsčių, pleistrų, elastinį tvarstį. Ne mažiau svarbios priemonės yra ir termometras, vaistai nuo karščiavimo bei oralinės rehidratacijos tirpalai.

Vasaros sezonas dažnai tampa išbandymu mūsų įpročiams – taurė vyno vakarienei, keli bokalai alaus draugų kompanijoje, o per ilgąjį savaitgalį leidžiama sau ir daugiau. Bet kas iš tiesų kelia didesnę riziką sveikatai: kasdienis, nors ir nedidelis alkoholio vartojimas ar retas, bet gausesnis? Medicinos mokslų daktaras Vaidas Dirsė paaiškino, kokią žalą daro kiekvienas iš šių alkoholio vartojimo modelių – ir kaip organizmui kenkiama labiausiai.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2025-aisiais lietuviai išgėrė beveik 260 mln. litrų įvairiausių alkoholinių gėrimų. Vienam vyresniam nei 15-os metų lietuviui vidutiniškai per metus teko apie 10 l absoliutaus alkoholio. Šį paveikslą papildo „Eurovaistinės“ inicijuotas Nacionalinio savijautos indekso (NSI) tyrimas, kuris atskleidė ir lietuvių alkoholio vartojimo įpročius.

NSI rodo, kad dauguma alkoholį dažniausiai vartoja retai ir atsakingai. Daugiau nei 60 proc. gyventojų alkoholinių gėrimų išgeria saikingai arba tik tam tikromis progomis – per šventes ar susitikimus. Penktadalis visai nevartoja, o tik nedidelė dalis (2 proc.) pripažįsta, kad alkoholio vartojimas kelia rūpesčių.

„Šie duomenys atskleidė gana brandų gyventojų santykį su alkoholiu – daugeliui jis nėra kasdienis įprotis, dalis jo visai atsisako. Tačiau matome, kad jis vis dar gana stipriai įsitvirtinęs socialinėse situacijose – šventėse, susitikimuose, savaitgalio poilsyje. O ir tokių „progų“ vasaros sezono metu pasitaiko vis dažniau. Todėl verta pažvelgti giliau į tai, kokią reikšmę sveikatai ir savijautai turi skirtingi alkoholio vartojimo įpročiai – kad žmonės, turėdami žinių, galėtų priimti sąmoningesnius sprendimus“, – sako Eglė Laskauskaitė, „Eurovaistinės“ farmacinės veiklos vadovė.

Pasak genetiko ir ilgaamžiškumo mokslo atstovo dr. V. Dirsės, lyginti kasdienį „pagurkšnojimą“ ir epizodinį gausų vartojimą kaip mažesnę ar didesnę blogybę nėra tikslu. „Šie du skirtingi alkoholio vartojimo modeliai organizmui kenkia nevienodais būdais. Moksliškai tai nėra klausimas, kas daro mažesnę ar didesnę žalą. Tai yra skirtingos žalos“, – pabrėžia dr. V. Dirsė.

Reguliarų pagurkšnojimą labiausiai jaučia kepenys

Kasdienis, net ir nedidelis alkoholio vartojimas labiausiai veikia kepenis – gali sukelti lėtinį steatohepatitą, fibrotinius pakitimus, ilgainiui – ir cirozę.

„Tai ląstelių lygio procesas, kurio žmogus ilgą laiką gali nejausti. Kepenys gali ilgai kompensuoti žalą, todėl žmogui gali atrodyti, kad viskas gerai. Tačiau moksliniu požiūriu vyksta procesai, kurie kaupiasi – ir tai yra vienas didžiausių kasdienio vartojimo pavojų“, – aiškina dr. V. Dirsė.

Pasak jo, būtent dėl to kasdienė taurė vyno ar alaus bokalas gali atrodyti nepavojingi – žmogus nejaučia staigių pasekmių, kitą rytą dažnai nebūna ryškių pagirių, o pats įprotis pamažu tampa kasdienybės dalimi. Vis dėlto organizmui tai reiškia nuolatinę apkrovą.

Ilgai gyvavęs įsitikinimas, kad, pavyzdžiui, taurė raudono vyno gali būti net naudinga širdžiai, šiandien vertinamas vis kritiškiau. Pasak dr. V. Dirsės, naujesni tyrimai rodo, kad anksčiau stebėtas „apsauginis“ nedidelio alkoholio kiekio poveikis dažnai buvo susijęs ne su pačiu alkoholiu, o su kitais sveikesniais žmonių įpročiais.

„Viena proginė taurė gyvenimo metų drastiškai nenubrauks. Tačiau laikas atsikratyti mito apie jos „naudą“. Ilgaamžiškumo požiūriu – net ir nedidelis alkoholio kiekis yra kompromisas“, – sako medicinos mokslų daktaras.

Retas, bet gausus vartojimas – smūgis smegenims ir širdžiai

Kitaip organizmą veikia epizodinis smarkus vartojimas. Taip įprastai apibūdinamas atvejis, kai per vieną kartą išgeriama daugiau nei 4–5 alkoholio vienetų.

„Toks alkoholio vartojimas kelia kitokias rizikas – aritmijų, insulto, smegenų neurotoksinių epizodų. Tai nėra vien pagirios ar prasta savijauta kitą rytą. Per trumpą laiką organizmas gauna didelę toksinę apkrovą, o ypač jautriai į ją reaguoja širdies ir kraujagyslių sistema bei smegenys“, – teigia dr. V. Dirsė.

Jis pabrėžia, kad vienas dažnai ignoruojamas aspektas – poveikis smegenims. Net jei žmogus nevartoja alkoholio kasdien ir mano, kad „vidutiniškai per mėnesį“ išgeria nedaug, vienas gausesnis vakaras vis tiek gali turėti savo biologinę kainą.

„Smegenys yra itin jautrios alkoholio sukeltam oksidaciniam stresui. Epizodinis smarkus gėrimas, net ir tada, kai bendras mėnesio kiekis neatrodo didelis, vis tiek gali sukelti reikšmingą neuroninį pažeidimą. Kitaip tariant, organizmas neskaičiuoja tik mėnesio vidurkio – jam svarbu ir tai, kokią apkrovą patiria vienu metu“, – sako ilgaamžiškumo mokslo atstovas.

Pavojingiausia – kai susijungia abu modeliai

Dr. V. Dirsės teigimu, ilgaamžiškumo požiūriu didžiausią riziką kelia ne kuris nors vienas iš šių įpročių, o jų derinys – kai darbo dienomis vartojama „po truputį“, o savaitgaliais leidžiama sau gerokai daugiau.

„Pavojingiausias derinys – kasdienis nedidelis vartojimas ir epizodinis gausus gėrimas savaitgaliais. Tokiu atveju kepenys patiria nuolatinę apkrovą, o smegenys ir širdies bei kraujagyslių sistema – staigius toksinius epizodus. Organizmui lieka vis mažiau laiko atsistatyti“, – įspėja dr. V. Dirsė.

Lietuvoje, kur NSI duomenys rodo gana plačiai paplitusią proginio gėrimo kultūrą, tai itin aktualu. Vasarą, kai padaugėja susitikimų, švenčių ir savaitgalio išvykų, riba tarp „tik progomis“ ir gausesnio vartojimo gali tapti labai neaiški.

„Alkoholio žala neapsiriboja pagiriomis ar laikinu prastesniu miegu. Jis veikia organizmą ląstelių lygmeniu – gali pažeisti DNR, trikdyti jos taisymo mechanizmus, skatinti oksidacinį stresą, lėtinį uždegimą ir imuninės sistemos senėjimą. Tai reiškia, kad alkoholis nėra neutralus įprotis – jis aktyviai spartina biologinį senėjimą“, – sako dr. V. Dirsė.

Helicobacter pylori (H. pylori) yra viena dažniausių bakterinių infekcijų pasaulyje, kuria užsikrėtę žmonės dažnai apie tai net neįtaria. Tačiau, pasak medicinos ir diagnostikos centro „Hila“ gydytojos gastroenterologės Romos Uogelienės, ši infekcija neturėtų būti nuvertinama – ilgainiui ji gali lemti skrandžio gleivinės pažeidimus, opaligę ir didinti skrandžio vėžio riziką. Augant bakterijos atsparumui antibiotikams, vis svarbesnį vaidmenį įgyja ir nauji diagnostikos metodai, leidžiantys dar prieš pradedant gydymą geriau įvertinti jo sėkmės galimybes.

Pavojingiausia tendencija – gydymasis savarankiškai

Pastaraisiais metais gydytojai pastebi ne tik padidėjusį susidomėjimą H. pylori tyrimais, bet ir augantį informacinį triukšmą internete. Jame gausu nepagrįstų gydymo metodų ir klaidingų interpretacijų apie pačios infekcijos reikšmę.

Kaip pastebi R. Uogelienė, viena didžiausių problemų yra pacientų bandymai spręsti situaciją savarankiškai, remiantis ne medicininėmis rekomendacijomis.

„Savarankiškas H. pylori valdymas – nesvarbu, ar tai būtų neaiškios kilmės papildai, žolelės ar net antibiotikų vartojimas be schemos – yra viena pavojingiausių praktikų. Ji nesprendžia infekcijos, o dažnai tik komplikuoja jos eigą“, – sako gydytoja.

Pasak jos, klaidingas įsitikinimas, kad infekcija nereikalauja gydymo, jei nėra simptomų, vis dar plačiai paplitęs, tačiau neatitinka šiuolaikinio požiūrio į ligos eigą.

„Klinikinėje praktikoje dažnai matome pacientus, kurie ilgą laiką nejaučia jokių simptomų, tačiau endoskopiškai jau nustatomi gleivinės pokyčiai. Būtent tai ir yra H. pylori klastingumas – simptomų nebuvimas nereiškia, kad liga nevyksta“, – pažymi ji.

Kodėl net ir klinikinis gydymas ne visuomet sėkmingas?

Tačiau, kaip pastebi gydytoja, net ir sąžiningai laikantis gydymo plano, H. pylori infekciją ne visada pavyksta įveikti iš pirmo karto. Klinikinėje praktikoje tai siejama su keliomis priežastimis, iš kurių viena svarbiausių – augantis bakterijos atsparumas antibiotikams.

Pasak „Hila“ gydytojos, tarp gydytojų tai laikoma viena esminių šiuolaikinės gastroenterologijos problemų, nes ji tiesiogiai veikia gydymo strategijas.

„H. pylori gydymo sėkmė vis labiau priklauso nuo to, ar gydymas parenkamas pagal realų bakterijos atsparumo profilį. Kai šios informacijos nėra, gydymo rezultatai tampa mažiau prognozuojami“, – sako R. Uogelienė.

Ji atkreipia dėmesį, kad kiekvienas nesėkmingas gydymo kursas ne tik nepašalina infekcijos, bet ir keičia jos biologinį elgesį.

„Kiekvienas nesėkmingas gydymo bandymas suteikia bakterijai galimybę prisitaikyti. Paprastai tariant, išlieka atsparesnės jos formos, todėl vėliau parinkti veiksmingą gydymą tampa vis sudėtingiau“, – aiškina gydytoja.

Anot jos, dėl šios priežasties pirmasis gydymo kursas turi didžiausią klinikinę reikšmę.

„Pirmasis gydymo bandymas iš esmės formuoja tolimesnės terapijos galimybes. Jei jis nėra tikslus, vėlesni sprendimai tampa vis labiau riboti“, – pažymi R. Uogelienė.

Naujas tyrimas sprendžia vieną pagrindinių gydymo spragų

„Hila“ gydytoja pastebi, kad šiandien vien H. pylori nustatymo dažnai nebeužtenka. Vis daugiau dėmesio skiriama ir tam, kaip bakterija gali reaguoti į gydymą bei kokia yra jos atsparumo antibiotikams rizika.

Būtent todėl klinikinėje praktikoje atsiranda metodų, leidžiančių įvertinti, kaip bakterija gali reaguoti į gydymą. Vienas jų – medicinos diagnostikos ir gydymo centre „Hila“ PGR pagrindu atliekamas išmatų tyrimas, pirmasis Lietuvoje leidžiantis nustatyti H. pylori DNR ir dažniausias genetines mutacijas, susijusias su atsparumu klaritromicinui – vienam pagrindinių pirmos eilės gydyme naudojamų antibiotikų.

Kadangi atsparumas klaritromicinui yra viena dažniausių nesėkmingo gydymo priežasčių, tokia informacija gydytojui leidžia iš anksto parinkti tinkamesnį gydymą ir padidinti jo sėkmės tikimybę.

R.Uogelienė taip pat atkreipia dėmesį, kad H. pylori infekcija išlieka itin plačiai paplitusi ir dažnai įgyjama ankstyvame amžiuje, todėl gali ilgą laiką išlikti organizme be aiškių klinikinių simptomų. Dėl šios priežasties vien klinikinio vaizdo vertinimas ne visuomet atspindi realią situaciją.

„Hila“ gydytoja taip pat pabrėžia, kad toks diagnostikos modelis gali būti aktualus pacientams, kuriems H. pylori infekcija įtariama ar jau buvo nustatyta anksčiau, sergantiesiems lėtiniu gastritu ar opalige, planuojantiems eradikacinį gydymą, vertinantiems jo efektyvumą arba turintiems artimųjų, kuriems diagnozuotas skrandžio vėžys.

R.Uogelienės teigimu, net ir moderniausi diagnostiniai metodai turi būti derinami su atsakingu gydymo plano laikymusi, nes galutinis rezultatas priklauso ne tik nuo parinktos schemos, bet ir nuo jos įgyvendinimo.

„Gydymo sėkmę lemia keli veiksniai – tiksli diagnostika, tinkamai parinkta terapija ir tai, kaip nuosekliai pacientas laikosi gydymo plano. Kai visi šie elementai veikia kartu, tikimybė pasiekti ilgalaikį rezultatą yra pastebimai didesnė“, – pažymi gydytoja.

Tvankus oras, staigūs temperatūrų pokyčiai, kondicionieriai ar net gaivinantis šuolis į ežerą – visa tai gali tapti rimtu išbandymu širdžiai. Kardiologė prof. dr. Vilma Dženkevičiūtė paaiškina, kokios oro sąlygos pavojingiausios, kokių organizmo signalų negalima ignoruoti ir kodėl vasarą svarbiausia orientuotis ne į laikrodį, o į savo savijautą.

Vasarą dažniausiai kalbame apie nudegimus saulėje ar šilumos smūgį, tačiau karštis veikia ne tik odą – jis keičia ir širdies bei kraujagyslių sistemos darbą. Organizmui tenka nuolat prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, o kai temperatūra ar oro drėgmė staiga keičiasi, širdžiai tai tampa papildomu krūviu.

Didžiausią pavojų kelia ne karštis, o tvankus oras ir staigūs temperatūrų pokyčiai

Pasak kardiologės, vasarą pavojingiausia ne aukšta temperatūra savaime, o jos derinys su didele oro drėgme: „Pavojingiausias derinys yra karštis su didele drėgme, vadinamas tvankiu oru. Tokioje aplinkoje prakaitas nebegaruoja, o būtent garavimas yra pagrindinis būdas kūnui atvėsti. Todėl organizmas perkaista, o širdis priversta dirbti vis intensyviau, kad nukreiptų kraują į odą ir bandytų tą šilumą pašalinti“, – teigia gydytoja.

Karštyje didelė kraujo dalis nukreipiama į odą, kad organizmas galėtų atiduoti šilumą. Dėl to sumažėja centrinėje kraujotakoje cirkuliuojančio kraujo kiekis, gali suprastėti smegenų aprūpinimas krauju, todėl žmogus gali nualpti. Dehidratacija ir šilumos smūgis dar labiau apkrauna širdį – spartėja širdies ritmas, didėja trombozių rizika.

„Kai karštį lydi labai didelė drėgmė, širdies įvykių rizika gali padidėti net kelis kartus, palyginti su sausomis dienomis. Kitaip tariant, 32 °C sausoje aplinkoje ir 32 °C tvankioje aplinkoje žmogui yra dvi visiškai skirtingos fiziologinės situacijos“, – sako V. Dženkevičiūtė.

Papildomą iššūkį širdžiai kelia ir staigūs temperatūrų pokyčiai.

Anot gydytojos, dideli temperatūros šuoliai, pavyzdžiui, kai vieną dieną yra +30 °C, o kitą – jau tik +16 °C, širdžiai yra tikras išbandymas. Jei žmogus yra vyresnio amžiaus, serga širdies ligomis arba jaučia polinkį į ritmo sutrikimus, tokiomis sąlygomis rizika dar labiau padidėja.

Šalto šoko efektas

Karštą dieną daugelis skuba atsigaivinti šaltame vandenyje, tačiau gydytoja ragina neskubėti.

Staigiai panirus į šaltą vandenį gali pasireikšti vadinamasis šalto šoko efektas – suaktyvėja simpatinė nervų sistema, staiga pakyla kraujospūdis ir širdies ritmas. Žmonėms, sergantiems išemine širdies liga ar turintiems širdies ritmo sutrikimų, tai gali išprovokuoti pavojingas aritmijas. Todėl į vandenį rekomenduojama bristi palaipsniui.

Panašiai reikėtų elgtis ir naudojant kondicionierius. Pasak gydytojos, patys kondicionieriai širdžiai nekenkia, tačiau problemų gali sukelti pernelyg didelis temperatūrų kontrastas.

„Didelis kontrastas tarp lauko karščio ir vėsių patalpų gali sukelti kraujagyslių spazmus ir kraujospūdžio svyravimus. Praktikoje rekomenduojama palaikyti patalpoje apie 24–26 °C ir vengti tiesioginio šalto oro srauto į krūtinę ar kaklą“, – teigia V. Dženkevičiūtė.

Kada karštis tampa pavojingas?

Nėra vieno universalaus atsakymo, kiek laiko galima saugiai būti karštyje. Tai priklauso nuo temperatūros, oro drėgmės, fizinio aktyvumo ir kiekvieno žmogaus sveikatos būklės.

Esant maždaug 25–30 °C temperatūrai ir nedidelei oro drėgmei, ramiai būnant pavėsyje ar patalpoje, sveikas žmogus dažniausiai gali būti apie 1–2 valandas. Kai temperatūra pakyla iki 30–35 °C, ypač tiesioginėje saulėje ar blogai vėdinamoje patalpoje, šis laikas sutrumpėja iki maždaug 30–60 minučių. Tvankiomis dienomis net ir sveikam žmogui gydytoja rekomenduoja karštyje neužsibūti ilgiau kaip 15–30 minučių.

Vis dėlto, anot jos, svarbiausia stebėti ne laikrodį, o organizmo siunčiamus signalus.

„Praktikoje mes labiau orientuojamės ne į laiką, o į simptomus. Jei atsiranda bent vienas iš šių požymių – padažnėjęs pulsas ramybėje, silpnumas ar galvos svaigimas, pykinimas, sunkumo jausmas krūtinėje – tai reiškia, kad širdies ir kraujotakos sistema jau yra perkrauta, ir buvimą karštyje reikia nedelsiant nutraukti“, – pabrėžia kardiologė.

Jeigu simptomai stiprėja – atsiranda vėmimas, stiprus silpnumas ar alpimas – būtina kreiptis į medikus. O sumišimas, dezorientacija, labai aukšta kūno temperatūra ar sąmonės netekimas gali būti šilumos smūgio požymiai – tokiu atveju reikia nedelsiant kviesti greitąją medicinos pagalbą.

Kalbant apie širdį, visada rimtai vertinami naujai atsiradęs krūtinės skausmas ar spaudimas, dusulys bei naujai pasireiškę širdies ritmo sutrikimai.

Paprastos taisyklės, padedančios apsaugoti širdį

Pasak gydytojos, veiksmingiausia prevencija yra paprasta: reguliariai gerti skysčius, nelaukiant, kol atsiras troškulys, vengti būti tiesioginėje saulėje nuo 12 iki 16 valandos, dėvėti lengvus, šviesius drabužius, rytais ir vakarais vėdinti patalpas bei daryti pertraukas nuo karščio net ir tuomet, kai savijauta gera.

„Visada patariu: kiek įmanoma venkite staigių temperatūros pokyčių. Jei tenka juos patirti, stenkitės prisitaikyti palaipsniui – neperkaisti, daryti pertraukas vėsesnėje aplinkoje, gerti pakankamai skysčių, nevartoti alkoholio ir stebėti savo savijautą“, – dalijasi V. Dženkevičiūtė.

Sergantiems širdies ligomis ypač svarbu nenutraukti gydymo

Pacientai, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis ir reguliariai vartojantys jiems paskirtą gydymą, įskaitant politabletes (angl. polypills), karščio poveikį paprastai toleruoja geriau nei tie, kurių liga nėra gydoma arba yra nepakankamai kontroliuojama.

Pasak gydytojos, stabilizuotas kraujospūdis, širdies ritmas ir kraujotaka padeda organizmui lengviau prisitaikyti prie temperatūros svyravimų.

Vis dėlto net ir tinkamai gydomi pacientai turėtų būti atidūs, nes kai kurie vaistų komponentai, ypač diuretikai, AKF inhibitoriai, ARB ar beta blokatoriai, karštomis oro sąlygomis gali didinti hipotenzijos, dehidratacijos ar elektrolitų pusiausvyros sutrikimų riziką.

Gydytoja pabrėžia, kad savavališkai praleisti paskirtų vaistų dozių nereikėtų: „Vienkartinis dozės praleidimas dažniausiai nesukelia reikšmingos žalos, tačiau pakartotinai praleidžiant vaistus gali pablogėti kraujospūdžio kontrolė, padidėti širdies ritmo sutrikimų, krūtinės skausmo ar širdies nepakankamumo paūmėjimo rizika.“

Jeigu dėl karščio, vėmimo, viduriavimo ar kitų priežasčių kyla klausimų dėl vaistų vartojimo, jų dozės turėtų būti koreguojamos tik iš anksto aptarus tai su gydytoju arba laikantis individualiai pateiktų rekomendacijų.

Sveikata Lietuvos gyventojams tampa svarbiausiu turtu, rodo naujas draudimo bendrovės BTA užsakymu įmonės „Norstat“ atliktas tyrimas. Kalbant apie netikėtumus ir nelaimingus atsitikimus, daugiau nei pusei (virš 55 proc.) lietuvių svarbiausia apsaugoti savo sveikatą. Šis rodiklis – didžiausias iš visų Baltijos šalių. BTA draudimo Rizikų valdymo departamento direktorės Anos Variakojienės teigimu, tokie rezultatai rodo ryškių visuomenės požiūrio pokytį – žmonėms saugumas vis dažniau reiškia ne sukauptą turtą, o galimybę išlikti sveikiems.

„Dar prieš kelerius metus žmonės pirmiausia galvodavo apie būsto ar automobilio apsaugą, tačiau šiandien vis aiškiau suvokiama, kad didžiausia vertybė yra sveikata ir galimybė gyventi visavertį gyvenimą. Sveikatos negalavimai dažnai paliečia ne tik žmogaus savijautą, bet ir finansinį stabilumą, kasdienybę bei šeimos gerovę, todėl žmonės ieško sprendimų, kurie suteiktų daugiau ramybės ir užtikrintumo“, – sako A. Variakojienė.

Pasak jos, ši tendencija aiškiai atsispindi ir draudimo rinkoje – gyventojai vis aktyviau domisi sveikatos apsauga bei prevenciniais sprendimais.

„Matome augantį žmonių poreikį greičiau pasirūpinti savo sveikata, atlikti tyrimus ar gauti reikalingą pagalbą nelaukiant ilgose eilėse. Reaguodami į šią situaciją rinkoje bei augantį klientų susidomėjimą, pristatėme privataus sveikatos draudimo sprendimą fiziniams asmenims – iki šiol ši paslauga buvo prieinama tik juridiniams klientams. Žmonės vis dažniau ieško ne tik finansinės apsaugos nelaimės atveju, bet ir kasdienio saugumo bei galimybės greičiau pasirūpinti savo sveikata“, – pažymi A. Variakojienė.

Tendencijas patvirtina ir sveikatos draudimo rinkos duomenys. Per pastaruosius penkerius metus privataus sveikatos draudimo sutarčių skaičius Lietuvoje išaugo beveik tris kartus. Šiuo metu papildomą sveikatos draudimą turi daugiau nei 220 tūkst. gyventojų, taip pat Lietuvos rinkoje veikia daugiau nei 6 tūkst. įmonių, draudžiančių savo darbuotojus papildomu sveikatos draudimu.

Sveikata tampa svarbiausiu saugumo garantu

Tyrimo duomenys rodo, kad sveikatos svarba ryškiai auga su amžiumi. Tarp 60–74 metų gyventojų beveik 70 proc. pirmiausia rinktųsi apsaugoti būtent savo sveikatą. Tuo metu jaunesniems žmonėms, ypač 30–49 metų amžiaus grupėje, greta sveikatos svarbūs išlieka ir namai, asmeniniai finansai bei šeimos gerovė.

„Vyresniame amžiuje sveikata ypač susijusi su gyvenimo kokybe, savarankiškumu ir galimybe išlaikyti įprastą gyvenimo ritmą, todėl natūralu, jog jai skiriamas didžiausias dėmesys. Tuo metu jaunesni žmonės dažniau gyvena aktyviu gyvenimo etapu – kuria šeimą, įsigyja būstą, augina vaikus ar siekia finansinio stabilumo, todėl jų saugumo jausmas apima platesnį sričių ratą“, – tvirtina A. Variakojienė.

Jai pritaria ir Klaipėdos visuomenės sveikatos biuro direktoriaus pavaduotoja veiklai Aiva Dabašinskienė, kad neretai rūpintis savo sveikata paskatina ir aplinka bei įvairūs nutikimai šeimoje.

„Pandemija ir lėtinių ligų paplitimas parodė, kad būtent sveikata yra labiausiai pažeidžiamas, bet ir svarbiausias žmogaus turtas. Dažniausiai žmogaus požiūrį į sveikatą gali pakeisti asmeninė ar artimojo liga, pirmieji lėtiniai simptomai arba gydytojų rekomendacijos. Visgi su amžiumi žmonės vis aiškiau supranta, kad sveikata nėra savaime suprantamas dalykas. Tai pastebime ir iš savo patirties – matome, kad prevencinėse programose dalyvauja vyresni klaipėdiečiai“, – pasakoja A. Dabašinskienė.

Žmonės ieško ne tik finansinės, bet ir emocinės ramybės

BTA draudimo Rizikų valdymo departamento direktorės teigimu, žmonių požiūris į pasiruošimą netikėtumams šiandien keičiasi – jis vis dažniau siejamas ne tik su finansiniu saugumu, bet ir su galimybe išlaikyti gyvenimo kokybę sudėtingose situacijose.

„Žmonės vis labiau vertina ne tik finansinę apsaugą, bet ir galimybę greičiau gauti pagalbą, atlikti reikalingus tyrimus ar gydymą ir kuo greičiau grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Būtent todėl sveikatos draudimas tampa ne prabanga, o viena iš priemonių, padedančių jaustis saugiau ir ramiau kasdienybėje“, – sako A. Variakojienė.

A.Dabašinskenė primena, kad siekiant rūpintis savo sveikata, jau šiandien galima imtis kelių paprastų žingsnių.

„Svarbu reguliariai tikrintis sveikatą bei stiprinti kasdienius įpročius – daugiau judėti, rūpintis emocine savijauta.  Taip pat reikėtų nepamiršti skiepų ir atnaujinti pirmosios pagalbos žinias – tai suteikia ne tik saugumo jausmą, bet ir gali realiai išgelbėti gyvybę“, – akcentuoja A. Dabašinskienė.

Apklausą draudimo bendrovės BTA užsakymu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kovo mėnesį atliko rinkos tyrimų bendrovė „Norstat“. Tyrimo metu kiekvienoje šalyje buvo apklausta 1 000 18–74 metų amžiaus žmonių.

Šalta žiema šiemet nepadėjo – erkių ir toliau gausu visoje Lietuvoje: tiek miškuose, tiek miestų parkuose. Šeimos gydytojas primena, kaip elgtis pastebėjus įsisiurbusią erkę arba po buvimo gamtoje pajutus neįprastus simptomus: karščiavimą, galvos, sąnarių skausmą, neįprastą nuovargį.

Kaip elgtis įsisiurbus erkei?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, 2025 m. Lietuvoje registruota daugiau nei 15 tūkst. Laimo ligos ir daugiau kaip 600 erkinio encefalito atvejų, todėl budrumas išlieka itin svarbus.

Pastebėjus įsisiurbusią erkę, ją rekomenduojama kuo greičiau pašalinti smulkiu pincetu ar specialiu traukikliu – suimant kuo arčiau odos ir traukiant lėtai, nespaudžiant erkės kūno.

Erkės nerekomenduojama tepti aliejumi, spiritu ar kremu. Po įkandimo maždaug mėnesį svarbu stebėti savijautą ir atkreipti dėmesį į plintantį odos paraudimą, karščiavimą, galvos, raumenų ar sąnarių skausmus bei stiprų silpnumą.

Vilniaus universiteto profesorius, „Vilnelės klinikų“ šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius pabrėžia, kad po erkės įkandimo nereikėtų skubėti tirti nei pačios erkės, nei iš karto atlikti kraujo tyrimų. Net jei erkėje randamas sukėlėjas, tai dar nereiškia, kad žmogus užsikrėtė, kita vertus, ankstyvi kraujo tyrimai gali būti klaidingai neigiami, nes organizmas dar nebūna spėjęs suformuoti antikūnų.

Jei po erkės įkandimo atsiranda plintantis odos paraudimas, gydytojas dažniausiai diagnozę nustato pagal simptomus ir gydymą pradeda nelaukdamas tyrimų. Kraujo tyrimai dėl Laimo ligos patikimiausi praėjus 4–6 savaitėms po galimo užsikrėtimo, tačiau svarbu žinoti, kad teigiamas antikūnų atsakymas ne visada reiškia aktyvią ligą – jis gali rodyti ir anksčiau persirgtą infekciją ar būti susijęs su kitomis ligomis, tokiomis kaip Epstein–Barr virusas ar reumatoidinis artritas.

Pasak V. Kasiulevičiaus, skiepas po erkės įsisiurbimo nuo erkinio encefalito jau nebeapsaugos, tačiau skiepytis verta visus metus, nes erkės aktyvios ilgą laiką ir aptinkamos visoje šalyje – ne tik miškuose, bet ir miestų parkuose, kiemuose, šalia pėsčiųjų takų. Taip pat svarbu žinoti, kad vakcina apsaugo tik nuo erkinio encefalito, bet ne nuo Laimo ligos, todėl net ir pasiskiepijus būtina naudoti repelentus, dėvėti tinkamus drabužius ir po buvimo gamtoje atidžiai apžiūrėti kūną.

Aktyviau rūpinasi sveikata

Didėjantį gyventojų dėmesį erkių platinamų ligų rizikoms pastebi ir draudikai. Ne gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Vienna Insurance Group“ duomenimis, vis daugiau žmonių renkasi specialų draudimą nuo erkių platinamų ligų.

„Matome, kad žmonės vis atsakingiau vertina galimas erkių sukeliamų ligų pasekmes ir ieško būdų apsisaugoti ne tik sveikatos, bet ir finansiniu požiūriu. Gyventojai dažniau renkasi draudimą, kuris padeda sumažinti finansinę naštą gydymo ar nedarbingumo atveju“, – sako „Compensa Vienna Insurance Group“  Žalų departamento vadovas Mindaugas Balinskas.

Ekspertas primena, jog išmokas už erkių sukeltus susirgimus taip pat gali gauti ir apsidraudusieji nelaimingų atsitikimų draudimu. Erkinis encefalitas ir Laimo liga taip pat įeina į standartinę traumų riziką.

Kokie simptomai išduoda pavojingas ligas?

Laimo ligai būdinga migruojanti eritema, kuri nuolat plečiasi, ir dažnai būna didesnė nei keli centimetrai. Ji nebūtinai atrodo kaip klasikinis „taikinys“ su šviesiu centru, kartais ji atrodo tiesiog kaip tolygiai rausva ar melsvai rausva plintanti dėmė. Svarbiausias požymis, anot gydytojo, yra ne forma, o tai, kad paraudimas vis didėja.

Ligą taip pat gali išduoti karščiavimas, šaltkrėtis, galvos, raumenų ar sąnarių skausmai, nuovargis, padidėję limfmazgiai. Negydoma Laimo liga gali pažeisti nervų sistemą, širdį ar sąnarius, tačiau anksti diagnozavus dažniausiai sėkmingai gydoma antibiotikais.

Erkinis encefalitas dažnai prasideda į gripą panašiais simptomais – karščiavimu, silpnumu, galvos ar raumenų skausmais. Šie simptomai dažniausiai pasireiškia praėjus maždaug 7–14 dienų nuo užsikrėtimo.

Daliai žmonių po pirmosios ligos bangos savijauta trumpam pagerėja, tačiau vėliau gali prasidėti antroji, pavojingesnė banga, kai pažeidžiama centrinė nervų sistema. Tuomet pasireiškia aukšta temperatūra, stiprus galvos skausmas, sprando sustingimas, vėmimas, mieguistumas, sąmonės ar koordinacijos sutrikimai.

Kadangi specifinio erkinio encefalito gydymo nėra, svarbiausia prevencija – skiepai, apsauga nuo erkių ir atsargumas vartojant nepasterizuotą pieną ar jo produktus.

Daugeliui susirgusiųjų šia liga tenka patirti savaites trunkantį gydymą, o maždaug 30 proc. pacientų liekamieji reiškiniai gali tęstis mėnesius ar net visą gyvenimą.

Kasmet pasaulyje atliekama apie 20 milijonų kataraktos operacijų, tačiau apie šią ligą vis dar sklando nemažai klaidingų įsitikinimų. Vienas dažniausių – kad suprastėjęs regėjimas yra neišvengiama senėjimo dalis, su kuria tiesiog tenka susitaikyti. Iš tiesų katarakta, progresuojantis akies lęšiuko drumstėjimas, yra viena pagrindinių išvengiamo aklumo priežasčių pasaulyje, tačiau laiku diagnozuota ji gali būti sėkmingai gydoma. Pasak medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytojo oftalmologo Vaido Kiliaus, didžiausias šios ligos iššūkis yra tai, kad ji vystosi lėtai ir ilgą laiką gali nesukelti ryškių simptomų.

„Katarakta dažniausiai progresuoja palaipsniui ir nesukelia skausmo ar staigaus regėjimo pablogėjimo. Dėl to žmonės ilgą laiką gali neidentifikuoti problemos ir regėjimo pokyčius priskirti natūraliam senėjimo procesui. Tačiau katarakta nėra būklė, su kuria reikėtų susitaikyti – tai diagnozuojama ir efektyviai gydoma liga“, – sako V. Kilius.

Pirmieji simptomai gali atrodyti nereikšmingi

Katarakta vystosi tuomet, kai akies lęšiukas praranda skaidrumą ir ima drumstėti. Sveikas lęšiukas praleidžia šviesos spindulius į tinklainę, o drumstėjant šviesa išsisklaido, todėl vaizdas tampa neryškus, tarsi matomas pro rūką ar matinį stiklą. Liga gali paveikti vieną arba abi akis, o jos eiga kiekvienam žmogui gali skirtis – vieniems regėjimas prastėja per kelis mėnesius, kitiems pokyčiai ryškėja metų metais.

„Lęšiukui drumstėjant, mažėja vaizdo kontrastas, pakinta spalvų suvokimas ir prastėja matymas prastesnio apšvietimo sąlygomis. Dėl to aplinka gali atrodyti blankesnė, spalvos – gelsvesnės, o ryškios šviesos – labiau akinti. Žmogui gali atrodyti, kad akiniai tapo nebetinkami, skaitant reikia daugiau šviesos, o vairuoti tamsiuoju paros metu darosi vis sudėtingiau“, – aiškina oftalmologas.

Katarakta dažnai pastebima tada, kai pradeda trukdyti įprastoms veikloms: skaitymui, darbui kompiuteriu, vairavimui, orientavimuisi nepažįstamoje aplinkoje. Žmogus gali dažniau keisti akinius, jausti didesnį jautrumą saulės ar automobilių žibintų šviesai, matyti dvejinimąsi viena akimi. Kadangi skausmo dažniausiai nebūna, liga gali būti ilgai ignoruojama.

„Darbas kompiuteriu, skaitymas ar kita didelės regos koncentracijos reikalaujanti veikla kataraktos nesukelia. Tačiau žmonės, kurių kasdienybėje svarbus tikslus matymas, jos simptomus dažnai pastebi anksčiau. Jei tiems patiems darbams reikia vis ryškesnės šviesos, vaizdas tampa blankus ar atsiranda sunkumų vairuojant vakare, verta pasitikrinti akis“, – sako V. Kilius.

Katarakta nėra vien senjorų liga

Nors katarakta dažniausiai diagnozuojama vyresniems nei 60 metų žmonėms, ji gali išsivystyti ir jaunesniame amžiuje. Riziką didina cukrinis diabetas, rūkymas, ilgalaikis ultravioletinių spindulių poveikis, akių traumos, kai kurie vaistai, ypač ilgai vartojami steroidiniai preparatai, taip pat kitos akių ar bendrinės ligos. Katarakta gali būti ir įgimta, susiformavusi dar prieš gimimą.

„Vis dar pasitaiko manančių, kad kataraktą galima sustabdyti akių lašais, papildais ar akių mankštomis. Tokios priemonės gali būti naudingos kitoms akių būklėms ar bendram komfortui, tačiau sudrumstėjusio lęšiuko jos nepadaro skaidraus. Todėl delsimas, tikintis, kad regėjimas pagerės savaime, gali tik atitolinti veiksmingą pagalbą“, – sako „Hila“ gydytojas.

Anot V. Kilius, šiuo metu nėra medikamentinio gydymo, kuris galėtų sugrąžinti sudrumstėjusiam lęšiukui skaidrumą. Vienintelis veiksmingas gydymo būdas yra operacija, kurios metu natūralus akies lęšiukas pakeičiamas dirbtiniu. Tai viena dažniausiai pasaulyje atliekamų chirurginių procedūrų, leidžianti daugumai pacientų reikšmingai pagerinti regėjimo kokybę.

Operacijos nereikėtų atidėlioti

Dar vienas dažnas mitas – kad kataraktos operaciją reikėtų atidėti, kol ji visiškai „subręs“. Šiuolaikinėje oftalmologijoje sprendimas priimamas pagal tai, kiek suprastėjęs matymas trukdo žmogaus kasdienybei. Jei dėl regėjimo tampa sunkiau skaityti, vairuoti, dirbti, judėti lauke ar atlikti įprastas veiklas, gydymo atidėlioti nereikėtų.

Svarbu žinoti, kad turint gydytojo siuntimą kataraktos operacija „Hila“ centre gali būti atliekama nemokamai. Pacientui paprastai reikia apmokėti tik implantuojamą dirbtinį akies lęšiuką – jo tipas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į regėjimo būklę, poreikius ir gydytojo rekomendacijas, todėl lęšiukų kainos gali skirtis.Tai ypač aktualu žmonėms, kurie regėjimo pokyčius pastebi jau kurį laiką, tačiau delsia kreiptis dėl atstumo, baimės ar įsitikinimo, kad silpstantis matymas yra neišvengiama senėjimo dalis.

Vis dėlto katarakta yra tik viena iš daugelio akių problemų, dėl kurių galima kreiptis į oftalmologą. Centre atliekami išsamūs akių tyrimai, diagnozuojamos ir gydomos tinklainės, glaukomos bei vokų ligos, taikomas gydymas lazeriu, atliekamos glaukomos ir vokų operacijos bei kitos procedūros, padedančios išsaugoti ar pagerinti regėjimą.

„Kataraktos operacijos metu drumstas lęšiukas pašalinamas ir pakeičiamas skaidriu dirbtiniu intraokuliniu lęšiu. Dažniausiai taikoma fakoemulsifikacija – lęšiukas ultragarsu susmulkinamas akies viduje ir pašalinamas per mažą pjūvį. Procedūra atliekama taikant vietinę nejautrą, todėl pacientas būna budrus, bet skausmo nejaučia. Daugeliu atvejų namo galima vykti tą pačią dieną, o regėjimas pradeda gerėti netrukus po operacijos, nors galutinis rezultatas stabilizuojasi per kelias savaites“, – sako V. Kilius.

Gydytojas teigia, jog kataraktos operacijos rezultatai šiandien yra labai geri, ypač jei nėra kitų akių ligų, pavyzdžiui, glaukomos, amžinės geltonosios dėmės degeneracijos ar diabeto sukeltų tinklainės pažeidimų. Todėl svarbiausia neuždelsti kreiptis į specialistus – kuo anksčiau įvertinami regėjimo pokyčiai ir nustatoma jų priežastis, tuo greičiau pacientui galima pasiūlyti tinkamą sprendimą.

Sinoptikams prognozuojant iki 36 laipsnių karštį, medikai įspėja – pavojus kyla ne tik lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms. Aukšta temperatūra pavojinga ir tiems, kurie jaučiasi visiškai sveiki, tačiau pervertina savo galimybes dirbdami ar sportuodami lauke. Specialistai primena: per karščius svarbiausia ne tik gerti pakankamai vandens, bet ir laiku įsiklausyti į organizmo siunčiamus įspėjamuosius signalus.

Karštis pavojingas ir sveikam žmogui

Kaip paaiškino „Vilnelės klinikų“ kardiologė prof. dr. Vilma Dženkevičiūtė, karščiai gali būti pavojingi kiekvienam, ypač jei geriama per mažai skysčių, intensyviai dirbama ar sportuojama.

„Per ilgai būnant karštyje net ir anksčiau sveikata nesiskundusiems žmonėms gali pasireikšti silpnumas, galvos skausmas, svaigimas, sąmonės pritemimas, širdies plakimo epizodai ar padidėti širdies ritmo sutrikimų rizika. Esant dideliam skysčių trūkumui žmogus gali net nualpti, todėl pasijutus blogai būtina kreiptis į gydytoją“, – sako kardiologė.

Gydytojas įvertins bendrą žmogaus būklę, pamatuos kraujospūdį, prireikus paskirs kraujo ir elektrolitų tyrimus bei nuspręs, kokia pagalba reikalinga.

Specialistė pabrėžia, kad intensyvus fizinis darbas ar sportas ypač karštą dieną, net ir geriant pakankamai skysčių, didina širdies apkrovą. Dėl gausaus prakaitavimo organizmas netenka ne tik vandens, bet ir elektrolitų – kalio, magnio bei natrio. Sutrikusi jų pusiausvyra didina širdies ritmo sutrikimų riziką.

Karščiai ypač pavojingi ir žmonėms, vartojantiems vaistus nuo padidėjusio kraujospūdžio. Šie vaistai mažina kraujospūdį, o dėl gausaus prakaitavimo ir skysčių netekimo jis gali kristi dar labiau. Tokiais atvejais gali pasireikšti silpnumas, svaigimas ar net alpimas, todėl kai kuriems pacientams, pasitarus su gydytoju, gali prireikti koreguoti vaistų dozę.

Pasitaiko ir priešingų atvejų – daliai žmonių karštis gali išprovokuoti kraujospūdžio padidėjimą, todėl gydymą taip pat gali tekti koreguoti.

Kodėl per karščius staiga sutrinka sveikata?

Per karščius neretai pasirodo pranešimų apie staiga sukniubusius žmones. Pasak prof. dr. V. Dženkevičiūtės, didelis karštis ir dehidratacija gali tapti veiksniais, išprovokuojančiais ūmius širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus – miokardo infarktą ar insultą. Vidutinio amžiaus žmonėms tokiais atvejais neretai nustatoma iki tol nediagnozuota aterosklerozė.

„Ypač pavojingi staigūs temperatūrų svyravimai, kai vieną dieną oro temperatūra siekia 16 laipsnių šilumos, o kitą – jau 30 ar daugiau. Tokie orų pokyčiai tampa vis dažnesni. Žmonių, turinčių antsvorio, sergančių cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, organizmui prisitaikyti prie tokių pokyčių yra gerokai sunkiau, todėl jie dažniau susiduria su sveikatos problemomis“, – aiškina kardiologė.

Kada padeda elektrolitai?

Jei žmogus gausiai prakaituoja, ilgai būna saulėje ar dirba fizinį darbą, gali būti naudingi elektrolitų gėrimai – jie padeda atkurti su prakaitu prarastus mineralus ir sumažinti dehidratacijos riziką.

Vis dėlto gydytoja pabrėžia, kad elektrolitų gėrimai tinka ne visiems. Žmonės, sergantys lėtinėmis inkstų ligomis ar vartojantys tam tikrus vaistus, pavyzdžiui, didinančius kalio koncentraciją organizme, turėtų būti atsargūs – per didelis elektrolitų kiekis gali būti žalingas.

„Jei žmogus nėra veikiamas didelio karščio, mažai prakaituoja, papildomas elektrolitų vartojimas gali būti nereikalingas ar net žalingas. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus visada rekomenduojama pasitarti su gydytoju. Prireikus verta ištirti kalio ir magnio koncentraciją kraujyje“, – pabrėžia specialistė.

Kardiologė primena svarbiausias taisykles per karščius

• Venkite ilgai būti tiesioginėje saulėje – ypač vidurdienį. Jei tenka būti lauke, stenkitės karštyje neužsibūti ilgiau nei 15–20 minučių.
• Dėvėkite šviesius, laisvus ir orui pralaidžius drabuž
• Gerkite pakankamai skysčių. Gausiai prakaituojant jų gali prireikti 2–3 litrų per dieną ar daugiau, taip pat svarbu pasirūpinti elektrolitų pusiausvyra.
• Intensyvų fizinį darbą ar sportą planuokite anksti ryte arba vakare, kai oro temperatūra yra žemesnė.
• Jei sportuojant ar dirbant pajutote neįprastai stiprų širdies plakimą, silpnumą, galvos skausmą ar svaigimą, fizinį krūvį būtina nedelsiant nutraukti, atsivėsinti ir atsigerti vandens. Jei simptomai nepraeina, kreipkitės į gydytoją.

Kiekvieno žmogaus energijai, imuninei apsaugai, fiziniam pajėgumui ir hormonų pusiausvyrai svarbūs įvairūs vitaminai bei mineralai, kurių reikėtų gauti kartu su subalansuota mityba ir maisto produktų įvairove. Tačiau vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Asta Krušnienė pastebi, kad vyrai savo sveikatai linkę skirti mažiau dėmesio – dažnai taip nutinka dėl neįsigilinimo į organizmo siunčiamus signalus ir tinkamo poreikių neįvertinimo. Vaistininkė dalijasi, kokių vitaminų ir mineralų dažniausiai trūksta vyrams, kuo skiriasi jų kiekiai bei poreikiai.

Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC, Center for Disease Control and Prevention) statistika rodo, kad vyrai net 33 proc. rečiau lankosi sveikatos priežiūros įstaigose, nei moterys. Tačiau tam įtaką daro ne mažesnis sergamumas, o mažesnis susidomėjimas įvairių sveikatos būklių prevencija bei vengimas reguliariai tikrintis esamą sveikatos būklę.

„Nemaža dalis vyrų į savo sveikatą dėmesį atkreipia tik tada, kada jaučia neraminančius simptomus, pavyzdžiui, didelį nuovargį, mažesnį darbingumą, raumenų mėšlungį ar prastesnį atsistatymą po intensyvesnės fizinės veiklos. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų įvertinti mitybą, gyvenimo būdą, vartojamus vaistus ir, esant poreikiui, atlikti reikalingus tyrimus. Visada noriu atkreipti dėmesį, kad maisto papildai turėtų papildyti mitybą, o ne tapti bandymu greitai išspręsti ilgai besitęsiančias problemas“, – sako vaistininkė A. Krušnienė ir dalijasi esminiais vitaminais bei mineralais, kurių reikia sveiko vyro organizmui.

B grupės vitaminai

Vaistininkė pasakoja, kad B grupės vitaminai dalyvauja energijos apykaitoje, nervų sistemos veikloje, raudonųjų kraujo kūnelių susidaryme. B12 ypač svarbus vyrams, kurie nevartoja gyvūninės kilmės produktų arba turi jo pasisavinimą bloginančių virškinimo sutrikimų. B6 reikšmingas baltymų ir glikogeno apykaitai, todėl aktualus fiziškai aktyviems vyrams. Folatai svarbūs kraujodarai ir ląstelių dalijimuisi.

„B grupės vitaminų galima gauti valgant viso grūdo produktus, avižas, grikius, ankštines daržoves, riešutus, sėklas, kiaušinius, pieno produktus, mėsą ir žuvį. Vitaminas B12 išsiskiria tuo, kad jo daugiausia yra gyvūninės kilmės produktuose, todėl jo kiekį ypač svarbu stebėti vyrams, kurie nevalgo ne tik mėsos, bet ir žuvies, kiaušinių ar pieno produktų. Folatų gausu žalialapėse daržovėse, brokoliuose, žirniuose, pupelėse ir lęšiuose“, – teigia „Camelia“ vaistininkė A. Krušnienė.

Geležis ir vitaminas C

Vaistininkė priduria, kad darbingumui svarbi ir geležis, nes ji padeda pernešti deguonį kraujyje. Jos yra jautienoje, paukštienoje, žuvyje, kiaušiniuose, ankštinėse daržovėse, grikiuose, moliūgų sėklose ir žalialapėse daržovėse.

Augalinės kilmės geležis pasisavinama geriau, kai kartu valgoma vitamino C turinčių produktų: paprikų, citrusinių vaisių, uogų ar raugintų kopūstų. Vitaminas C taip pat svarbus imuninei sistemai ir kolageno gamybai.

Magnis ir kiti mineralai

A. Krušnienė atkreipia dėmesį į tai, kad sportuojant didesnis krūvis tenka raumenims, nervų sistemai, širdžiai ir energijos apykaitai, todėl šioms sritims reikia rūpintis atidžiau. Šalia jau minėtų vitaminų, didelę įtaką savijautai turi ir magnis, kuris padeda palaikyti normalią raumenų ir nervų funkciją, kalis svarbus raumenų susitraukimui, skysčių pusiausvyrai ir širdies ritmui, vitaminas D reikalingas raumenų funkcijai ir kaulams.

„Fiziškai aktyviems vyrams dažnai aktualūs raumenų mėšlungis, didesnis prakaitavimas, nuovargis po treniruočių. Tokiais atvejais verta įvertinti, ar pakanka skysčių, ar mityboje yra mineralų turinčių produktų, ar treniruotės nėra per intensyvios. Magnio yra riešutuose, sėklose, ankštinėse daržovėse, viso grūdo kruopose, kakavoje ir tamsiajame šokolade. Kalio šaltiniai yra bulvės, bananai, pomidorai, avokadai, pupelės, lęšiai, špinatai ir džiovinti vaisiai“, – sako vaistininkė ir primena, kad po intensyvaus sporto vyrams gali praversti elektrolitai, tačiau jų nereikėtų vartoti kasdien, be svarios priežasties.

Antioksidantai

Vaistininkė pabrėžia ir antioksidantų svarbą: cinkas padeda palaikyti normalią testosterono koncentraciją kraujyje, vaisingumą ir reprodukcinę funkciją. Jis taip pat svarbus imuninei sistemai, odai, žaizdų gijimui. Selenas reikalingas skydliaukės veiklai ir ląstelių apsaugai esant oksidacinei pažaidai. Vitaminai A ir E reikalingi odai ir ląstelių apsaugai.

„Cinko gausu jautienoje, jūros gėrybėse, kiaušiniuose, moliūgų sėklose ir ankštinėse daržovėse. Seleno – žuvyje, kiaušiniuose, grūdiniuose produktuose ir braziliškuose riešutuose. Vitamino A organizmas gauna iš kiaušinių, pieno produktų, riebios žuvies, morkų, moliūgų ir špinatų, vitamino E – iš riešutų, sėklų, augalinių aliejų, avokadų ir brokolių. Vis dėlto papildų nereikėtų vartoti nepagrįstai, nes per didelis cinko kiekis gali trikdyti kitų mineralų pasisavinimą, o riebaluose tirpūs vitaminai A ir E gali kauptis organizme“, – sako vaistininkė.

Amžėjant keičiasi poreikiai

Vyresnio amžiaus vyrams svarbu atkreipti dėmesį į vitaminą D, kalcį, magnį, vitaminą B12, cinką ir seleną. Amžėjant gali prastėti vitamino B12 pasisavinimas, mažėti raumenų masė, didėti kaulų retėjimo ir kritimų rizika. Jei vyras vartoja skrandžio rūgštingumą mažinančius vaistus, metformino preparatus, šlapimą varančius ar kitus ilgalaikius preparatus, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku dėl galimos jų įtakos vitaminų ir mineralų kiekiui organizme.

Rekomenduojamos dozės

„Suaugusiam vyrui per parą rekomenduojama gauti apie 15 µg vitamino D, 110 mg vitamino C, 13 mg vitamino E, 350 mg magnio, 70 µg seleno, 11 mg geležies, apie 950–1000 mg kalcio ir maždaug 2300–3500 mg kalio. B grupės vitaminų kiekiai skiriasi pagal konkretų vitaminą: pavyzdžiui, vitamino B12 reikia apie 4 µg, vitamino B6 – apie 1,7 mg, folatų – apie 330 µg. Tai tik orientacinės normos, todėl prieš vartojant bet kokius papildus reikėtų atlikti kraujo tyrimus ir įvertinti individualų poreikį, kuris kiekvienam taip pat gali skirtis“, – sako vaistininkė.

Vitaminų ir mineralų trūkumą gali išduoti nuolatinis nuovargis, sumažėjusi koncentracija, silpnumas, dažnesnis raumenų mėšlungis, suprastėjusi miego kokybė, plaukų slinkimas, trapūs nagai, išsausėjusi oda, dažniau pasikartojantys infekciniai susirgimai bei lėčiau gyjančios žaizdos. Jei nuovargis tęsiasi ilgai, vyras blogiau toleruoja fizinį krūvį, krenta svoris ar atsiranda neįprastų pojūčių galūnėse, reikėtų kreiptis į gydytoją.

Nors vasaros pradžia šiluma nelepino, pagaliau atėję karščiai daugelį paskatino suskubti mėgautis vandens pramogomis ir kitais vasaros malonumais. Šeimos gydytoja primena, kad kartu su poilsiu ir linksmybėmis vasara atneša ir nemažai pavojų, kuriuos dažnai esame linkę nuvertinti.

Po vandens malonumų – į gydytojo kabinetą

Šylant orams, vis daugiau poilsiautojų renkasi atsigaivinti prie vandens telkinių. Nors oficialių maudyklų vandens kokybė nuolat stebima, maudynės, ypač nuošalesniuose vandens telkiniuose, ne visuomet baigiasi vien maloniais įspūdžiais.

Kaip paaiškino šeimos gydytoja, „Compensa Life Vienna Insurance Group SE“ Lietuvos filialo sveikatos žalų gydytoja ekspertė Renata Aleknienė, didžiausia rizika užsikrėsti įvairiais mikroorganizmais kyla mažesniuose, stovinčio vandens, telkiniuose – tvenkiniuose ar nedideliuose ežeruose, ypač ten, kur vasarą susirenka daug žmonių. Į vandenį patekusios bakterijos, pirmuonys ar rečiau virusai gali sukelti įvairius sveikatos sutrikimus, pavyzdžiui, virškinamojo trakto infekcijas.

Gydytoja pabrėžia, kad maudantis reikėtų stengtis, jog vandens nepatektų į burną, vengti nardyti atsimerkus, o turint odos pažeidimų būti ypač atsargiems, nes per juos mikroorganizmai gali lengviau patekti į organizmą. Nors didesnė komplikacijų rizika kyla senjorams ir lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms, dažniausiai užsikrečia vaikai – jie tyrinėja aplinką, dažniau netyčia praryja vandens ir ne visuomet laikosi higienos taisyklių. Taigi, nepamiršti atsargumo svarbu net ir tuomet, kai vanduo iš pažiūros atrodo švarus.

Smėlis – nematomas infekcijų šaltinis

Pavojų sveikatai gali kelti ne tik vanduo, bet ir paplūdimių ar pakrančių smėlis. Gydytoja paaiškino, jog smėlyje gali būti įvairių mikroorganizmų ir parazitų, į aplinką patenkančių su gyvūnų išmatomis. Viešose vietose dažnai lankosi katės, šunys ir laukiniai gyvūnai, todėl smėlyje gali būti aptinkama kirmėlių kiaušinėlių, pirmuonių ar kitų ligų sukėlėjų. Ypatingą dėmesį specialistė atkreipia į toksokaras ir toksoplazmas – pastarosios ypač pavojingos nėščiosioms.

Infekcijos didelį pavojų kelia ir vaikams – dėl šios priežasties tėvai turėtų ypač atidžiai prižiūrėti, kad vaikai neragautų smėlio ir po žaidimų kruopščiai nusiplautų rankas. Sumažinti infekcijų riziką gali ir dar vienas patarimas – po maudynių ar laiko, praleisto paplūdimyje, nusiprausti po dušu.

Kaip pastebi šeimos gydytoja R. Aleknienė, su įvairiomis parazitinėmis ar kitomis aplinkoje plintančiomis infekcijomis dažniausiai susiduriama vasarai pasibaigus.

Praktikoje vis dažniau pasitaiko toksoplazmozės atvejų, ypač tarp vaikų – ši infekcija gali pažeisti akis, o jos gydymas būna ilgas ir sudėtingas. Neretai nustatomos ir parazitinių kirmėlių sukeltos ligos. Po vasaros nemažai žmonių skundžiasi pilvo skausmais, apetito sutrikimais ar virškinimo problemomis, todėl ryšys tarp šių negalavimų ir šiltojo sezono yra akivaizdus.

Gyvatės įkandimai – reti, bet pavojingi

Šią vasarą ligoninėje jau gydytas vyras, kuriam įkando angis. Nors angies įkandimai Lietuvoje yra gana reti, pašnekovė ragina nepamiršti atsargumo leidžiant laiką gamtoje.

Įkandus angiai, pažeistoje vietoje dažniausiai matomos dvi dūrio žymės, atsiranda paraudimas, tinimas, o sunkesniais atvejais gali pasireikšti kvėpavimo sutrikimai ar kitos organizmo reakcijos. Didesnė komplikacijų rizika kyla tuomet, kai gyvatė įkanda arčiau galvos ar kaklo.

Įkandus angiai pirmiausia reikėtų nuraminti nukentėjusįjį, paguldyti jį, ir kuo greičiau kviesti pagalbą telefonu 112. Gydytoja pabrėžia, kad nereikėtų mėginti išsiurbti nuodų – šis iš filmų atkeliavęs mitas gali tik dar labiau pažeisti audinius. Laukiant medikų rekomenduojama kuo mažiau judėti, pažeistą galūnę laikyti ramiai ir nuolat stebėti žmogaus būklę.

Vabzdžių įgėlimai – nuo nemalonių iki pavojingų

Bitės, vapsvos, širšės ir net uodai vasarą taip pat tampa dažna apsilankymų pas gydytojus priežastimi. Kai kuriems žmonėms po bitės ar širšės įgėlimo gali išsivystyti anafilaksinė reakcija – gyvybei pavojinga būklė, pasireiškianti staigiu tinimu, dusuliu, kraujospūdžio kritimu ar net sąmonės netekimu. Tokiais atvejais būtina nedelsiant kviesti greitąją pagalbą, o alergiški asmenys turėtų su savimi nešiotis adrenalino injektorių.

Nors uodų įkandimai dažniausiai laikomi nepavojingais, kai kuriais atvejais, ypač mažiems vaikams, jie gali sukelti stiprų vietinį uždegimą. Jei pažeista vieta, ypač prie riešų, čiurnų ar kitų sąnarių sričių, parausta, smarkiai patinsta, tampa skausminga ar simptomai per kelias dienas nemažėja, gali prasidėti bakterinė infekcija, kuriai gydyti kartais prireikia ir antibiotikų, todėl specialistai ragina stebėti organizmo reakciją ir, kilus abejonių, nedelsti kreiptis į gydytoją.

Traumos ir stabligės rizika

Vasarą padaugėja ir įvairių traumų – paplūdimiuose, kiemuose ar kitose lauko erdvėse pasitaiko stiklo šukių, vinių, metalo nuolaužų ar kitų aštrių daiktų, kurie gali ne tik sužeisti, bet ir tapti rimtų infekcijų priežastimi. Šeimos gydytoja atkreipia dėmesį, kad ypač pavojingos yra gilios, dirvožemiu ar kitais nešvarumais užterštos žaizdos, nes tokiu būdu galima užsikrėsti stablige.

Tai – reta, bet sunki, gyvybei pavojinga infekcinė liga, įtraukta į kritinių ligų sąrašą – jos  gydymas yra ilgas ir sudėtingas.

Į žaizdą patekusios bakterijos taip pat gali sukelti uždegimą, pūliavimą, ilgai negyjančius audinių pažeidimus bei kitus sveikatos sutrikimus, apkartinančius vasaros poilsį.

Dehidratacija – tylus vasaros pavojus

Dažnai nuvertinamas vasaros pavojus – skysčių trūkumas. Nors rekomendacija gerti daugiau vandens karštomis dienomis girdima nuolat, R. Aleknienė pabrėžia, kad aktyviai leidžiant laiką lauke ar sportuojant organizmas netenka ne tik skysčių, bet ir elektrolitų. Taigi, ypač karštomis dienomis vien vandens gali nepakakti – kartu naudinga papildyti ir elektrolitų atsargas, ypač gausiai prakaituojant.

Pirmieji dehidratacijos požymiai dažniausiai būna bendras silpnumas, galvos svaigimas, padažnėjęs pulsas, burnos džiūvimas ar retesnis šlapinimasis. Suaugusieji šiuos signalus paprastai pastebi gana greitai, tačiau vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms juos atpažinti gali būti sudėtingiau.

Esant karštiems orams, svarbu ne tik reguliariai gerti skysčius, bet ir nepamiršti pertraukų pavėsyje ar vėsiose patalpose. Pašnekovė primena, kad karštomis dienomis reikėtų pasirūpinti galvos apdangalu, apsauga nuo saulės ir sąmoningai skirti laiko organizmui atvėsti bei atgauti jėgas.

Saugumas vandenyje – ne tik plaukimo įgūdžiai

Kalbėdama apie vasaros pavojus, šeimos gydytoja ragina nepamiršti ir saugaus elgesio vandenyje. Gebėjimas plaukti savaime dar negarantuoja saugumo – nelaimės vandenyje gali ištikti net ir patyrusius plaukikus. Ypač atsargiems reikėtų būti jūroje, kur pavojų kelia povandeninės srovės, taip pat upėse ir ežeruose, kuriuose pasitaiko sūkurių ar staigių dugno pokyčių.

Šeimos gydytoja, „Compensa Life Vienna Insurance Group SE“ Lietuvos filialo sveikatos žalų gydytoja ekspertė R. Aleknienė nesistebi, kad vasaros sezonu, kai vaikai ir suaugusieji daugiau laiko praleidžia lauke, keliauja, sportuoja ir išbando naujas veiklas, natūraliai išauga ir įvairių traumų bei netikėtų sveikatos sutrikimų rizika.

Nors visų nelaimingų atsitikimų išvengti neįmanoma, „o jeigu“ situacijoms gali padėti rizikų draudimas. Nutikus traumai ar kitam netikėtam įvykiui, draudimo išmoka gali būti skirta gydymo, reabilitacijos ar kitoms nenumatytoms išlaidoms padengti, taip sumažinant papildomą finansinę naštą. Draudimo kaina įprastai priklauso nuo pasirinktų apsaugų apimties, draudžiamųjų sumų, amžiaus, sveikatos būklės, veiklos pobūdžio ir kitų individualių veiksnių.

Nepakanka vien paskirti vaistus – norint suvaldyti arterinę hipertenziją, būtinas aktyvus paties paciento įsitraukimas, nuoseklus gydymo rekomendacijų laikymasis ir komandinis sveikatos priežiūros specialistų darbas. Tokias išvadas pateikė nacionalinio projekto „Misija 75/28“ dalyviai, pusmetį gydymo įstaigose ieškoję veiksmingiausių būdų gerinti kraujospūdžio kontrolę.

Lietuvoje arterinė hipertenzija išlieka vienu svarbiausių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių. Nepaisant pažangių gydymo galimybių, daugeliui pacientų vis dar nepavyksta pasiekti rekomenduojamų kraujospūdžio verčių, todėl Lietuvos hipertenzijos draugija, Lietuvos kardiologų draugija ir Lietuvos šeimos gydytojų kolegija inicijavo nacionalinį projektą „Misija 75/28“. Pirmajame jo etape dalyvavo aštuonios gydymo įstaigos iš įvairių Lietuvos miestų, o ateityje tikimasi į iniciatyvą įtraukti iki pusės Lietuvos šeimos gydytojų komandų.

Organizatoriai ir projekto dalyviai dalijosi pirmojo etapo rezultatais bei aptarė pagrindinius iššūkius, trukdančius pasiekti geresnę kraujospūdžio kontrolę. Diskusijose dalyvavo gydymo įstaigų vadovai, gydytojai, slaugytojai, Sveikatos apsaugos ministerijos ir Nacionalinės duomenų agentūros atstovai.

„Rytinė Europos dalis vis dar išlieka didžiausios širdies ir kraujagyslių ligų rizikos zona, todėl negalime apsiriboti vien gydymu – turime ieškoti būdų, kaip geriau kontroliuoti pagrindinius rizikos veiksnius. Pirmieji „Misija 75/28“ rezultatai rodo, kad didžiausi pokyčiai vyksta tuomet, kai kartu dirba gydytojai, slaugytojai, vaistininkai ir patys pacientai. Beveik 56 proc. projekte dalyvaujančių pacientų jau pasiekia tikslinį kraujospūdį, tačiau matome, kad potencialo augti dar turime daug“, – konferencijoje teigė Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytojas kardiologas prof. dr. Tomas Lapinskas.

Pirmosios pamokos: sveikatos duomenys padėjo pamatyti realią situaciją

Diskusijos dalyviai sutarė, kad vienas didžiausių iššūkių siekiant geresnės hipertenzijos kontrolės yra ne gydymo galimybių stoka, o laiko trūkumas, pacientų įsitraukimas ir nuoseklus gydymo rekomendacijų laikymasis.

Pasak specialistų, arterinė hipertenzija dažnai nesukelia akivaizdžių simptomų, todėl dalis pacientų jos nelaiko rimta liga. Dėl šios priežasties dalis žmonių nereguliariai vartoja paskirtus vaistus, nepakankamai dažnai matuoja kraujospūdį ar nesilaiko gyvenimo būdo rekomendacijų.

Pirmasis projekto etapas taip pat padėjo gydymo įstaigoms geriau suprasti realią hipertenzijos kontrolės situaciją. Daugelis dalyvių pripažino, kad iki projekto pradžios ne visada buvo aišku, kiek pacientų iš tiesų pasiekia rekomenduojamus kraujospūdžio rodiklius.

„Pastebėjome, kad pavyko surinkti žymiai daugiau duomenų. Jei anksčiau turėjome duomenis apie 20 proc. pacientų su diagnozuota hipertenzija, dabar turime apie 96 proc. Nors kontrolės progresas kol kas svyruoja apie kelis procentus, tačiau dabar aiškiau matome, su kuo reikia dirbti. Geriau savo kraujospūdį koreguojantys pacientai pas gydytoją lankosi rečiau, todėl daugiau dėmesio galime skirti tiems, kam pasiekti tikslinį kraujospūdį sekasi sunkiau. Tam reikalingos papildomos priemonės, nuolatinis kompetencijų stiprinimas ir komandinis darbas, o šis projektas prie to labai prisideda“, – sakė projekte dalyvaujančios Šeškinės poliklinikos vadovas Mindaugas Sinkevičius.

Slaugytojų įsitraukimas padeda anksčiau pastebėti rizikas

Viena svarbiausių pirmojo projekto etapo pamokų tapo aktyvesnis slaugytojų įtraukimas į hipertenzijos kontrolę. Projekto dalyviai pastebi, kad tinkamai apmokyti slaugytojai gali ne tik prisidėti prie pacientų edukacijos, bet ir padėti anksčiau nustatyti padidėjusį kraujospūdį, užtikrinti nuoseklesnę pacientų stebėseną bei sumažinti šeimos gydytojams tenkantį darbo krūvį.

Dalyvavimas projekte paskatino gydymo įstaigas iš naujo peržiūrėti darbo organizavimo procesus. Didesnis dėmesys pradėtas skirti pacientams, kurie retai lankosi gydymo įstaigoje, dalyvauja prevencinėse programose arba yra slaugomi namuose. Taip pat buvo sukurti aiškesni veiksmų algoritmai, padedantys greičiau identifikuoti pacientus, kurių kraujospūdis nėra tinkamai kontroliuojamas.

„Pradėję dalyvauti projekte supratome, kur darome klaidas ir ką galime organizuoti kitaip. Kartu su slaugytojomis išsigryninome pacientų grupes, kurioms reikia didžiausio dėmesio, ir susikūrėme aiškius veiksmų algoritmus. Labai svarbi buvo ir mokymų dalis. Nors gali atrodyti, kad kraujospūdžio matavimas yra paprastas dalykas, praktikoje ne visada jis atliekamas taisyklingai. Kartais apsiribojama paciento pateiktais duomenimis arba matavimas atliekamas skubotai. Projekto metu įgytos žinios padėjo sustiprinti slaugytojų kompetencijas ir užtikrinti kokybiškesnį pacientų vertinimą. Jei slaugytoja pastebi padidėjusį kraujospūdį, pacientui skiriamas kraujospūdžio dienynas, o po savaitės jis kviečiamas išsamiai šeimos gydytojo konsultacijai. Tokiu būdu galime anksčiau pastebėti problemas ir kryptingiau planuoti gydymą“, – sakė „Puriena“ klinika slaugytoja Aurelija Kazlauskienė.

Kitas etapas – dar platesnė projekto plėtra

Pirmojo projekto etapo patirtis bus naudojama tolesnei iniciatyvos plėtrai. Organizatoriai tikisi, kad per artimiausius trejus metus prie „Misija 75/28“ savanoriškai prisijungs iki pusės Lietuvos šeimos gydytojų komandų. Antrajame etape planuojama toliau stiprinti gydytojų, slaugytojų, vaistininkų ir pacientų edukaciją bei dalintis gerąja praktika tarp gydymo įstaigų.

„Pirmasis etapas parodė, kad net ir nedideli organizaciniai pokyčiai gali duoti apčiuopiamos naudos. Matome didelį gydymo įstaigų susidomėjimą, todėl tikimės, kad prie iniciatyvos prisijungs vis daugiau šeimos medicinos centrų visoje Lietuvoje. Mūsų tikslas – ne tik gerinti kraujospūdžio kontrolės rodiklius, bet ir kurti ilgalaikę bendradarbiavimo kultūrą, kurioje gydytojai, slaugytojai, vaistininkai ir pacientai siekia bendro rezultato“, – sako prof. dr. T. Lapinskas.

Ekspertai pabrėžia, kad arterinės hipertenzijos kontrolė išlieka vienu efektyviausių būdų mažinti sergamumą ir mirštamumą nuo širdies bei kraujagyslių ligų. Skaičiuojama, kad jei bent pusė hipertenzija sergančių Lietuvos gyventojų tinkamai kontroliuotų kraujospūdį, iki 2040 metų būtų galima išvengti apie 28 tūkst. priešlaikinių mirčių.

Valgymo sutrikimų klinikinė išraiška yra nervinė anoreksija, bulimija ir persivalgymai. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad pirmieji sunkumų ženklai gali būti daug subtilesni ir visuomenėje net laikomi norma. Nuolatinis kalorijų skaičiavimas, svarstymai, ką galima ar ko negalima valgyti, nerimas dėl kiekvieno suvalgyto kąsnio, nuolatinis nepasitenkinimas savo kūnu signalizuoja apie nesveiką santykį su maistu.

„Normali mityba yra tokia, kai ateina laikas pavalgyti, pavalgai ir pamiršti. Kelias valandas gyveni savo gyvenimą – dirbi, mokaisi, bendrauji, ilsiesi. Vėliau pajunti alkį, vėl pavalgai ir toliau gyveni. Jei žmogus nuolat galvoja apie tai, ką valgė, ką valgys ar ko negali valgyti, tai jau tampa problema“, – tinklalaidėje „Lietuva sveiksta“, kalbėdama su Laura Dabulyte, pasakoja Rūta Telksnienė, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų centro gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.

Sveikas santykis su maistu – kai nereikia nuolat apie tai galvoti

Pasak specialistės, šiandien daugelis žmonių gyvena nuolat bandydami koreguoti savo mitybą: laikosi dietų, siekia numesti bent kelis kilogramus, ruošia kūną vasarai ar ieško vis naujų taisyklių, ką valgyti ir ko atsisakyti. Tačiau toks nuolatinis dėmesys maistui nebūtinai padeda jaustis geriau.

Anot gydytojos R. Telksnienės, sveikame santykyje su maistu valgymas pirmiausia skirtas fiziologiniams poreikiams patenkinti, tačiau kartu gali teikti malonumą, būti bendravimo ar kultūros dalimi. Rizika kyla tada, kai maistas tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su emocijomis arba nuolatiniu rūpesčio objektu.

„Kuo daugiau turime įvairių būdų sau padėti pasijusti geriau, tuo geriau. Problema atsiranda tada, kai maistas arba jo atsisakymas tampa pagrindiniu būdu susidoroti su kylančiomis emocijomis“, – sako specialistė.

Pavojų gali išduoti ne svarstyklės, o mintys

Gydytoja pabrėžia, kad valgymo sutrikimus dažnai išduoda ne tik kūno svorio pokyčiai, bet ir tai, kiek žmogaus laiko bei energijos užima mintys apie maistą.

„Ar ne per daug galvoju, ką valgyti, kiek valgyti, kada valgyti? Ar nuolat skaičiuoju kalorijas? Ar po kiekvieno valgio galvoju, kaip reikės sudeginti kalorijas? Tokios mintys tampa savotišku vidiniu kalėjimu“, – teigia psichiatrė R. Telksnienė.

Pasak jos, nerimą turėtų kelti ir situacijos, kai žmogus pradeda vengti susitikimų su draugais, restoranų ar bendrų vakarienių vien todėl, kad bijo suvalgyti daugiau, nei buvo suplanavęs. Dar vienas signalas – sportavimas ne dėl malonumo ar sveikatos, o vien siekiant „sudeginti“ kalorijas.

„Jeigu sportuojame ne todėl, kad tai smagu ar naudinga sveikatai, o vien tam, kad kompensuotume suvalgytą maistą, verta susimąstyti, kokį santykį su maistu ir savo kūnu iš tiesų kuriame“, – sako R. Telksnienė.

Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė R.Telksnienė sako, kad vienas svarbiausių klausimų, kurį verta užduoti sau, yra labai paprastas: „Ar ne per daug minčių mano gyvenime užima maistas ir kūnas?“

Dietos dažnai tampa užburto rato pradžia

R. Telksnienė pastebi, kad nemaža dalis valgymo sutrikimų prasideda nuo, atrodytų, nekalto noro sulieknėti.

„Labai dažnai valgymo sutrikimai prasideda tada, kai visiškai normalaus ir sveiko svorio žmogus nusprendžia, kad jam reikia laikytis dietos. Pradžioje svoris krenta, tačiau vėliau dažnai prasideda persivalgymo epizodai, po jų – nauji bandymai mesti svorį. Taip susiformuoja užburtas ratas, kuris ilgainiui gali peraugti į rimtą sutrikimą“, – aiškina gydytoja.

Anot specialistės, žmonės dažnai į savo svorį sudeda pernelyg daug lūkesčių ir tiki, kad sulieknėję taps laimingesni, labiau pasitikintys savimi ar sėkmingesni.

„Dažnai tikimasi, kad numetus svorio gyvenimas stebuklingai taps geresnis, atsiras daugiau pasitenkinimo savimi ar laimės. Tačiau dažniausiai tai yra gilesnių problemų ir lūkesčių projekcija į kūną“, – sako ji.

Vieno kūno standarto nėra

Gydytoja ragina nepamiršti, kad žmonių kūnai iš prigimties yra labai skirtingi.

„Mūsų genetika iš dalies lemia ūgį, kūno sudėtį ir natūralų svorio diapazoną. Nėra vieno standarto, kaip turi atrodyti žmogaus kūnas. Savimi rūpintis reikia, tačiau tai neturėtų virsti nuolatiniu bandymu save taisyti ar perdaryti“, – sako R. Telksnienė.

Pasak jos, svarbu atsiminti, kad tikslas nėra valdyti kiekvieną kąsnį ar nuolat kovoti su savo kūnu. Tikslas – gyventi visavertį gyvenimą, kuriame maistas užima savo vietą, bet netampa pagrindine tema.

„Kai žmogus reguliariai ir pakankamai valgo bei patenkina savo fiziologinius poreikius, mintys apie maistą natūraliai nurimsta. Tada lieka daugiau vietos gyventi, kurti, bendrauti ir džiaugtis gyvenimu. Kartais geriausias patarimas yra labai paprastas – tiesiog valgyti ir gyventi“, – apibendrina gydytoja.

Arterinė hipertenzija dažnai vadinama „tyliąja liga“, kadangi žmogus gali ilgą laiką nejausti jokių simptomų, kai tuo metu padidėjęs kraujospūdis jau veikia kraujagysles ir svarbius organus. Vis dėlto, keičiantis sezonui, ypač atėjus vasarai ir šylant orams, kraujospūdžio rodikliai gali kisti – kai kuriems jie sumažėja, kitiems pradeda svyruoti. Apie tai, kodėl vasarą svarbu atidžiau stebėti savijautą ir kokių klaidų vengti sergant hipertenzija, pasakoja Tauragės šeimos klinikos „Meliva“ šeimos gydytoja Edita Puskunigytė.

„Arterinė hipertenzija – tai būklė, kai arterijose esantis kraujospūdis nuolat viršija normalią ribą. Per aukštu laikomas kraujospūdis, kai sistolinio, arba viršutinio, kraujospūdžio vertė yra didesnė kaip 140 mmHg, o diastolinio, arba apatinio – 90 mmHg“, – aiškina šeimos gydytoja.

Pasak jos, arterinė hipertenzija gali būti pirminė, kai ją sukėlusi priežastis nėra žinoma, arba antrinė, kai kraujospūdžio padidėjimas atsiranda dėl kitų sveikatos sutrikimų, pavyzdžiui, inkstų, endokrininės sistemos sutrikimų ar vaistų vartojimo.

„Pagrindinis arterinės hipertenzijos diagnostikos metodas yra reguliarus kraujospūdžio matavimas. Hipertenzija diagnozuojama, kai 140/90 mmHg ar didesnis kraujospūdis nustatomas gydytojo kabinete per kelis apsilankymus arba patvirtinamas namų matavimais ar 24 valandų kraujospūdžio stebėjimu“, – pasakoja E. Puskunigytė.

Liga gali ilgai nesukelti jokių simptomų

Hipertenzija neretai vadinama „tyliąja liga“, nes ilgą laiką gali nesukelti jokių akivaizdžių simptomų. Dėl šios priežasties padidėjęs kraujospūdis kartais nustatomas tik profilaktinio vizito metu arba jau įvykus komplikacijoms.

„Per aukštas kraujospūdis yra pavojingas, nes ilgą laiką, pacientui to nežinant, apkrauna kraujagysles ir svarbius organus. Tai vienas svarbiausių insulto rizikos veiksnių, taip pat padidinantis riziką susirgti širdies nepakankamumu, krūtinės angina ir patirti širdies infarktą“, – pažymi šeimos gydytoja.

Ilgainiui nekontroliuojama hipertenzija gali sutrikdyti inkstų funkciją ir lemti lėtinės inkstų ligos išsivystymą, pažeisti tinklainės kraujagysles bei bloginti regėjimą. Taip pat liga didina aterosklerozės, kraujagyslių siaurėjimo ir kietėjimo, aneurizmų, atminties ir mąstymo sutrikimų riziką.

„Kraujospūdį reikėtų pasimatuoti, jei vargina galvos skausmas, svaigimas, krūtinės skausmas, širdies plakimo pojūtis, regėjimo sutrikimai ar pradeda kraujuoti iš nosies. Visgi, daugelis iš mūsų gali ir nieko nejausti, todėl kraujospūdis turėtų būti tikrinamas reguliariai – namuose bei vizitų pas gydytoją metu“, – pabrėžia E. Puskunigytė.

Vasarą kraujospūdis gali sumažėti

Verta žinoti, jog vasarą kraujospūdžio rodikliai daugeliui žmonių gali keistis. Dažniausiai jie šiek tiek sumažėja, tačiau kai kuriems pacientams gali pasireikšti ir svyravimai.

„Karštis plečia kraujagysles, todėl kraujospūdis mažėja. Dėl šios priežasties vasarą vartojamų vaistų dozės gali būti koreguotinos. Vis dėlto, žemesni kraujospūdžio rodikliai nereiškia, kad pacientai turėtų patys priimti sprendimus dėl gydymo. Viena dažniausių klaidų vasarą – pastebėjus sumažėjusį kraujospūdį visiškai nutraukti vaistų vartojimą. Toks elgesys gali sukelti nekontroliuojamus kraujospūdžio svyravimus“, – pabrėžia Tauragės šeimos klinikos „Meliva“ šeimos gydytoja Edita Puskunigytė.

Karštuoju metų laiku savijautai įtakos turi ir padidėjęs prakaitavimas – organizmui netekus daugiau skysčių ir druskų, sumažėja cirkuliuojančio kraujo tūris, todėl kraujospūdis gali kristi dar labiau. Tai lemia, jog žmogus gali jausti galvos svaigimą, silpnumą, nuovargį, alpimo jausmą, ypač staigiai atsistojus. Pamatavus kraujospūdį, jis gali būti per žemas.

„Nukritus kraujospūdžiui gali padėti skysčiai, druska ar stipri kava, tačiau svarbu stebėti savijautą ir neignoruoti simptomų. Galvos svaigimas, skausmas, silpnumas, širdies plakimas ar dusulys kartais nurašomi karščiui, nors gali rodyti reikšmingus kraujospūdžio pokyčius – dėl to bet kokius pasikeitimus naudinga aptarti su savo gydytoju“, – primena šeimos gydytoja.

Kaip padėti sau?

Vasarą hipertenzija sergantys pacientai dažniausiai klysta nereguliariai matuodami kraujospūdį, vartodami per mažai skysčių, per ilgai būdami karštyje ar vartodami alkoholį. Kraujospūdžio kontrolei įtakos gali turėti ir didelis fizinis krūvis karščiausiu dienos metu.

„Svarbu vartoti pakankamai skysčių, reguliariai matuoti kraujospūdį, vengti per ilgo buvimo karštyje ir didelio fizinio krūvio, ypač karščiausiu dienos metu“,– pabrėžia E. Puskunigytė.

Ji primena, kad nustačius hipertenzijos diagnozę svarbus ne tik medikamentinis gydymas, bet ir gyvensenos pokyčiai: „Reikėtų palaikyti fizinį aktyvumą, mažinti gyvulinės kilmės maisto produktų kiekį bei druskos vartojimą ir valgyti daugiau daržovių.“

Vasarą daugelis ieško ne tik gaivos, bet ir greito energijos pliūpsnio. Būtent tai mums žada energiniai gėrimai, kurių pasiūla yra itin plati, o rinkoje daugėja natūralių, becukrių, vitaminais praturtintų pasirinkimų. Specialistės papasakojo, į ką verta atkreipti dėmesį renkantis energinius gėrimus, su kokiomis rizikomis galima susidurti, ir atskleidė, ar „natūralesni“ energiniai gėrimai iš tiesų yra geresnis pasirinkimas.

Natūralus kofeinas veikia ilgiau

Pasak BENU vaistininkės Deimantės Zalagaitytės, energiniame gėrime galima rasti sintetinį arba natūralų, iš augalų išskiriamą kofeiną, kuris sumažina nuovargį ir paskatina adrenalino bei kortizolio išsiskyrimą.

„Saugi vienkartinė kofeino dozė suaugusiajam yra 200 mg, neviršijant 400 mg per parą. Vartojant sintetinį kofeiną, jo poveikį galime pajusti greičiau, per 15–20 minučių, o natūrali kofeino kilmė lemia lėtesnį ir tolygesnį jo veikimą organizme. Iš guaranos ekstrakto gaunamas kofeinas veikia lėčiau, bet stipriau – kavos sukeltas budrumo pikas dažniausiai išblėsta per 1–2 valandas, o guarana gali veikti iki 4–6 valandų“, – sako D. Zalagaitytė.

Anot vaistininkės, jei iškart nejaučiate energijos padidėjimo, nereikėtų skubėti gerti dar vieno energinio gėrimo, nes organizme susikaups per didelė kofeino dozė. Tai gali lemti širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimus, tachikardiją, padidėjusį nerimą ar nemigą.

Energija „į skolą“ ir dar didesnis nuovargis

Medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gyvensenos medicinos specialistė Adrija Amita Kulvinskaitė savo pacientams mėgsta sakyti, kad energinis gėrimas yra ne įkroviklis, o aliarmo nutildymo mygtukas. Jeigu žmogus neišsimiegojęs, nevalgęs, dehidratavęs ar pervargęs, skardinė to neišsprendžia – ji tik kelioms valandoms leidžia jaustis geriau.

„Po energinio gėrimo žmogus gali jausti pakilimą, nes kofeinas laikinai slopina mieguistumo signalą. Tačiau kai poveikis silpsta, pajuntamas ne tik dabartinis, bet ir sukauptas nuovargis. Jei energinis gėrimas saldintas cukrumi, jis gali greitai pakelti gliukozės kiekį kraujyje. Vėliau, išsiskyrus insulinui, kai kuriems žmonėms gliukozė gali kristi greičiau, todėl atsiranda mieguistumas, silpnumas, dirglumas ar noras dar kažko saldaus“, – pastebi A. Kulvinskaitė.

Ji atkreipia dėmesį ir į tai, kad vartojant energinius gėrimus kasdien, gali atsirasti ir kofeino tolerancija: tam pačiam efektui reikės vis daugiau, o praleidus įprastą dozę gali pasireikšti kofeino nutraukimo simptomai – galvos skausmas, mieguistumas, dirglumas, sunkesnė koncentracija.

Nuo taurino iki saldiklių: ką verta žinoti?

Anot D. Zalagaitytės, energiniuose gėrimuose dažnai randamas ir taurinas – aminorūgštis, kuri plečia kraujagysles, todėl sumažina kofeino šalutinių poveikių atsiradimą. Taip pat sudėtyje dažnai esama B grupės vitaminų, kurių funkcija yra suteikti organizmui energijos.

„Svarbu atkreipti dėmesį, kad didelės jų dozės gali provokuoti alergines reakcijas –  niežulį ar odos paraudimus. Ilgalaikis, pavyzdžiui, B6 vitamino vartojimas gali sukelti ir neurotoksinį poveikį –  galūnių tirpimą ar dilgčiojimą“, – sako vaistininkė.

D.Zalagaitytė priduria, kad kai kurie gamintojai vietoje cukraus naudoja dirbtinius saldiklius, tačiau ilgalaikis jų vartojimas gali sutrikdyti žarnyno mikrobiotos balansą.

„Vartojant šiuos gėrimus dėl jų rūgštingumo gali nukentėti dantų emalis ir padidėti dantų jautrumas, todėl po gėrimo suvartojimo burna turėtų būti praskalaujama vandeniu“, – pataria vaistininkė.

Anot A. Kulvinskaitės, energinis gėrimas neturėtų tapti kasdieniu būdu kompensuoti miego, vandens, maisto ar poilsio trūkumą. Dažnas vartojimas siejamas su prastesniu miegu, kraujospūdžio padidėjimu, didesne metaboline rizika, dantų emalio pažeidimais, o karštuoju sezonu – ir su didesne prastesnės hidratacijos rizika, ypač –  jei energiniai gėrimai vartojami vietoje vandens.

Be cukraus, su vitaminais – ar sveikiau?

Pasak A. Kulvinskaitės, becukriai energiniai gėrimai turi mažiau kalorijų, tačiau tai nereiškia, kad gėrimas tampa sveikas, nes jame vis tiek esama kofeino, rūgščių, dažiklių, saldiklių ar stimuliuojančių ingredientų.

„Cukraus neturintis energinis gėrimas yra ne sveikatos produktas, o becukrė stimulianto versija. Jei žmogus geria jį kasdien, ypač – po pietų ar vakare, poveikis miegui, širdies plakimui, nerimui ar kraujospūdžiui gali išlikti toks pat aktualus kaip ir vartojant įprastą energinį gėrimą“, – teigia A. Kulvinskaitė.

Specialistė priduria, kad ir vitaminai energiniame gėrime nepaverčia jo sveikatos produktu: „Jie yra kaip salotos prie greito maisto – gerai, kad jos yra, bet jos nepakeičia viso produkto esmės. Jeigu gėrime yra daug kofeino, rūgščių, saldiklių ar cukraus, vitaminai šių veiksnių nepanaikina.“

Tikroji energija slypi ne skardinėje

Tikroji energija, anot A. Kulvinskaitės, dažniausiai slypi ne skardinėje, o rutinoje. Patikimiausi būdai energijai užtikrinti yra paprasti, bet fiziologiškai pagrįsti: miegas, vanduo, subalansuotas maistas, judėjimas, šviesa ir pertraukos.

D.Zalagaitytė priduria, kad stabilesnei energijai palaikyti vietoje energinių gėrimų galima rinktis žaliąją arbatą arba „matcha“. Šiuose gėrimuose esama ne tik kofeino, bet ir L-teanino – sinergiškai veikiančių ir vienas kito neigiamas savybes neutralizuojančių junginių. Tokiu būdu išlaikomas budrumas, sumažinamas emocinis sudirginimas ir staigus nuovargis, kurį sukelia kofeino koncentracijos kritimas.

„Naudinga alternatyva galėtų būti ir subalansuotas B grupės vitaminų kompleksas, taip pat – magnis, pavyzdžiui, malato forma, prisidedanti prie energijos gamybos mitochondrijose, sumažinanti nuovargį ir pagerinanti raumenų funkciją. Magnio malatą rekomenduojama vartoti ryte arba pirmoje dienos pusėje“, – pataria vaistininkė.

„Tamro Baltics“ yra viena iš pirmaujančių farmacijos didmeninės ir mažmeninės prekybos farmacijos produktais įmonių Baltijos regione, vykdanti veiklą per beveik 440 BENU vaistinių Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. BENU vaistinių klientai gali rinktis iš plataus nuosavo prekių ženklų produktų asortimento, taip pat pasinaudoti plačiu papildomų vaistinės teikiamų paslaugų spektru. BENU dirbantys specialistai savo lankytojus aptarnauja rūpestingai ir kvalifikuotai, teikia profesionalias konsultacijas sveikatos klausimais. Naujausiais tyrimų bendrovės „Dive Group“ duomenimis, BENU vaistinių tinklo rezultatai ir toliau leidžia išlikti lyderių pozicijoje – tinklas užima pirmąją vietą pagal klientų aptarnavimo įgūdžius, patvirtindamas savo, kaip patikimo ir į klientus orientuoto partnerio, reputaciją.

Joninių naktis daugeliui asocijuojasi su laužais, vainikais, ilgu vakarojimu gamtoje ir gausiu vaišių stalu. Tačiau vertėtų nepamiršti ir kartu atkeliaujančių galimų rizikų sveikatai: apsinuodijimas maistu, nudegimas saulėje, erkės įsisiurbimas ar netikėta alerginė reakcija. Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Indrė Šulskytė primena, kaip pasirūpinti savo ir artimųjų sveikata ruošiantis Joninėms.

„Joninės dažnai švenčiamos gamtoje, toliau nuo namų, todėl net ir nedidelis neapdairumas gali virsti didesniu rūpesčiu. Karštyje greičiau genda maistas, vakare suaktyvėja uodai, pievose ir miškuose tyko erkės, o ilga diena lauke reiškia didesnį saulės poveikį. Todėl ruošiantis šventei verta pagalvoti ne tik apie vaišes ar pramogas, svarbu iš anksto pasirūpinti vaistinėle ir prisiminti kelias taisykles“, – sako vaistininkė I. Šulskytė.

Anot vaistininkės, kelioninėje vaistinėlėje visada turėtų būti nuolat vartojami vaistai, preparatai nuo skausmo ir temperatūros, aktyvintoji anglis ar kitos virškinimui skirti vaistai ar maisto papildai, elektrolitų tirpalai, priešalerginiai vaistai, apsauga nuo saulės, repelentai prieš uodus ir erkes, priemonė po įkandimų, antiseptikas, pleistrai, sterilūs tvarsčiai, bintas, pincetas, vienkartinės pirštinės, žirklutės ir šaldantis kompresas.

Vaišes gamtoje derėtų ruošti ir laikyti tinkamai

Vaistininkė pabrėžia, kad ruošiant maistą gamtoje svarbiausia užkirsti kelią bakterijų dauginimuisi ir kryžminei taršai. Žalią mėsą, žuvį ar paukštieną būtina laikyti atskirai nuo jau paruoštų patiekalų, naudoti skirtingas pjaustymo lenteles, peilius ir indus. Jei maistas kepamas ant grilio, svarbu pasirūpinti, kad jis būtų gerai iškepęs ne tik iš išorės, bet ir viduje – iš pažiūros apskrudusi mėsa dar nebūtinai yra saugi valgyti.

„Ne mažiau svarbi ir rankų higiena: jei šalia nėra tekančio vandens, praversti gali dezinfekcinis skystis ar drėgnos servetėlės. Paruoštą maistą karštą dieną reikėtų laikyti šaltkrepšyje, o ant stalo padėti tik tiek maisto, kiek planuojama greitai suvalgyti. Greičiausiai genda mėsa, žuvis, jūros gėrybės, pieno produktai, patiekalai su kiaušiniais, kreminiai desertai, mišrainės, padažai, supjaustyti vaisiai ir daržovės“, – sako I. Šulskytė.

Sugedusį maistą gali išduoti pakitęs kvapas, spalva, gleivėtas ar lipnus paviršius, rūgštus skonis, pelėsis, išsipūtusi pakuotė, tačiau svarbu žinoti, kad ne visi pavojingi mikroorganizmai pakeičia maisto išvaizdą ar kvapą. Jei abejojate, ar maistas dar tinkamas valgyti, saugiausia jo nebevartoti. Karštyje ilgiau pastovėjęs ir sugedęs maistas gali sukelti pykinimą, vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmus ir stiprų silpnumą.

„Esant gamtoje taip pat nereikėtų ragauti nepažįstamų uogų, grybų ar žolinių augalų, nes galima apsinuodyti. Net gražiai atrodanti uoga gali būti nuodinga, o kai kurie augalai dirgina burnos gleivinę, odą ar akis net jų neprarijus. Ypač svarbu prižiūrėti vaikus – jiems ryškios uogos gali atrodyti kaip saldumynai, o mažesniam kūnui net nedidelis toksinių medžiagų kiekis gali sukelti stipresnę reakciją“, –  teigia „Camelia“ vaistininkė.

Apsauga nuo saulės – vieno karto neužtenka

Net jei neplanuojama degintis, leidžiant laiką gamtoje oda vis tiek gauna nemažai ultravioletinių spindulių. Todėl apsaugą nuo saulės reikėtų naudoti dar prieš išeinant į lauką, o priemonę tepti ant veido, kaklo, ausų, plaštakų, pečių, kojų ir kitų atvirų kūno vietų. Vasarą rekomenduojama rinktis plataus spektro SPF priemones, o daug laiko leidžiant lauke – ne mažesnį nei SPF 30, jautresnei odai ar vaikams rekomenduojama SPF 50.

„Dažniausia klaida – kremo užtepti per mažai ir manyti, kad vieno karto užteks visai dienai. Iš tiesų apsaugą reikia atnaujinti maždaug kas dvi valandas, o po maudynių, gausesnio prakaitavimo ar nusišluosčius rankšluosčiu – dar dažniau. Jei kartu naudojami repelentai, pirmiausia tepama SPF priemonė, o tik jai susigėrus – apsauga nuo vabzdžių ir voragyvių“, – primena vaistininkė I. Šulskytė.

Pasijutus prastai po buvimo saulėje, svarbu nedelsiant pasitraukti į pavėsį ar vėsesnę patalpą, atlaisvinti drabužius, gerti vandenį, mineralinį vandenį ar elektrolitų tirpalą mažais gurkšniais, vėsinti odą drėgnu rankšluosčiu. Jei žmogus sutrikęs, apalpsta, vemia, jo oda labai karšta, kvėpavimas ar pulsas pakitęs, būtina kviesti skubią pagalbą. Tokiais atvejais nereikėtų laukti kol pagerės, nes perkaitimas gali būti itin pavojingas.

Pasiruošimas iš anksto padeda sumažinti įkandimų riziką

Vaistininkė taip pat primena, kad net vaikščiojant nupjautos žolės plotuose reikšminga pasirūpinti repelentu. Jį reikia naudoti pagal gamintojo instrukciją: nepurkšti ant pažeistos odos, žaizdų, arti akių ar burnos, netepti po drabužiais ir nepamiršti atnaujinti kas tiek laiko, kiek nurodyta ant pakuotės. Vaikams skirtas priemones būtina rinktis pagal amžių, o purškiamus repelentus geriau pirmiausia užpurkšti ant suaugusiojo delno ir tik tada atsargiai patepti vaikui.

„Taip pat veiksminga priemonė nuo įkandimų yra tinkama apranga. Geriausia rinktis šviesesnius, ilgesnius, lengvus drabužius, uždarą avalynę, kojines, galvos apdangalą. Šviesūs drabužiai padeda lengviau pastebėti ropojančią erkę, o ilgos rankovės ir kelnės sumažina atviros odos plotą. Grįžus iš gamtos reikėtų apžiūrėti kūną, ypač pažastis, kirkšnis, pakinklius, juosmenį, plaukų liniją, ausų sritį, taip pat patikrinti vaikus ir augintinius“, – sako I. Šulskytė.

Anot jos, jeigu visgi vabzdys įgėlė, pažeistą vietą reikėtų nuplauti švariu vandeniu, galima uždėti šaltą kompresą, tepti niežėjimą ir uždegimą malšinančiu geliu ar vartoti priešalerginius vaistus, jei jie žmogui tinkami. Jeigu įsisiurbė erkė, ją reikia kuo greičiau ištraukti pincetu ar specialiu įrankiu, suimant kuo arčiau odos ir traukiant tiesiai, nespaudžiant kūnelio.

„Nereikėtų erkės tepti aliejumi, sviestu, spiritu ar kaitinti – taip galima padidinti dirginimą ir apsunkinti pašalinimą. Įkandimo vietą reikia dezinfekuoti ir kelias savaites stebėti, ar neatsiranda plintantis paraudimas, karščiavimas, sąnarių skausmai ar į gripą panašūs simptomai. Atsiradus bet kokiems pakitimams reikėtų kuo skubiau kreiptis į gydytoją“, – įspėja vaistininkė.

Sunku išvengti emocinio diskomforto, kai žvelgiant į veidrodį kas rytą tenka pamatyti naujus inkštirus ar paraudusius, uždegiminius spuogus. Aknės pažeista oda neretai pleiskanoja, nemaloniai riebaluojasi, niežti ar yra skausminga, o kiekviena po bėrimų likusi smulki dėmelė ar randelis kelia papildomą nerimą. Šiuos fizinius pojūčius dažnai lydi ir psichologiniai išgyvenimai – mažėja pasitikėjimas savimi, tampa sunku priimti aplinkinių komplimentus.

Siekdami kuo greičiau atsikratyti šių problemų, daugelis sergančiųjų aknis griebiasi kraštutinumų: veidą prausia itin agresyviai, naudoja gausybę skirtingų priemonių, bando bėrimus paslėpti po storais makiažo sluoksniais arba patys spaudžia spuogus. Deja, tokie veiksmai tik sustiprina uždegimą. Oda dar labiau išsausėja, yra sudirginama, todėl aknės bėrimai linkę plėstis, o gijimo procesas pastebimai sulėtėja.

Grožio ir estetikos klinika Skinny, turinti ilgametę patirtį odos priežiūros srityje, kasdien susiduria su tokiais žmonių patiriamais iššūkiais. Klinikos specialistai pastebi, kad kovodami su spuogais žmonės neretai išbando žalingus odos priežiūros metodus: ignoruoja specialistų rekomendacijas arba eksperimentuoja su netinkama kosmetika. Būtent todėl Skinny komanda dalijasi sukaupta patirtimi, siekdama išanalizuoti dažniausias aknės priežiūros klaidas ir paaiškinti, kaip jų išvengti. Tai padės suprasti aknės atsiradimo mechanizmus, o efektyvus aknės gydymas taps aiškesnis

Dažniausia klaida – per agresyvus odos valymas

Daugelis su akne susiduriančių žmonių klaidingai mano, jog intensyvus veido šveitimas ar stiprūs prausikliai padės greičiau „nuplauti“ bėrimus. Tai mitas. Aknė yra lėtinis uždegiminis procesas, kurį sukelia padidėjusi riebalinių liaukų sekrecija ir porų užsikimšimas, o ne išorinis odos nešvarumas.

Dermatologai pabrėžia, kad pernelyg agresyvus valymas ir odą sausinančios priemonės sunaikina natūralų apsauginį odos barjerą. Alkoholio pagrindu pagaminti produktai bei šiurkštūs mechaniniai šveitikliai siunčia signalą odai, kad ši yra pavojaus zonoje, todėl riebalinės liaukos pradeda gaminti dar daugiau sebumo (odos riebalų). Tai sukelia uždarą ratą – oda tampa jautresnė, o pūlingų bėrimų tik daugėja. Vietoje agresyvių priemonių rekomenduojama rinktis švelnius, dermatologiškai patvirtintus prausiklius, skirtus būtent probleminių tipų odai. Veidą pakanka prausti du kartus per dieną (ryte ir vakare) drungnu vandeniu. Taip pat kritiškai svarbu kiekvieną vakarą kruopščiai nuvalyti makiažo likučius, kad poros per naktį liktų laisvos.

Saulė ir soliariumas – draugas ar priešas?

Gana plačiai paplitęs įsitikinimas, kad saulės spinduliai arba soliariumas padeda „išdžiovinti“ spuogus. Vasarą iš tiesų galima pastebėti laikiną odos būklės pagerėjimą: ultravioletiniai spinduliai prislopina bakterijų dauginimąsi, o įdegis vizualiai paslepia paraudimus. Tačiau Skinny specialistai įspėja, kad šis efektas tėra iliuzija.

Ilgainiui, veikiama saulės, oda praranda drėgmę ir ima storėti (vystosi hiperkeratozė). Kad kompensuotų išsausėjimą, riebalinės liaukos po kelių savaičių pradeda veikti dvigubai aktyviau, todėl susidaro nauji giluminiai uždegimai ir inkštirai. Be to, daugelis aknės gydymui skirtų medikamentų ar tepalų (pavyzdžiui, retinoidai ar tam tikri antibiotikai) didina odos jautrumą šviesai, todėl saulėje gali kilti stiprios alerginės reakcijos, atsirasti pigmentinių dėmių. Nepamirškite, kad nekontroliuojamas UV spindulių poveikis skatina priešlaikinį odos senėjimą bei didina piktybinių ligų riziką. Dėl šios priežasties aknei linkusiai odai būtina kasdien naudoti lengvos tekstūros apsauginius kremus su SPF 30+ filtru, o bet kokias saulės vonias derinti su gydytojo rekomendacijomis.

Makiažas ir kosmetika: kaip išvengti porų užsikišimo

Kadangi aknė sukelia pastebimus estetinius pokyčius, natūralu, jog kyla noras juos paslėpti po makiažo sluoksniu. Vis dėlto, netinkamai parinkta dekoratyvinė kosmetika gali tapti pagrindiniu ligos paūmėjimo faktoriumi. Įprasti tiršti, aliejiniu pagrindu sukurti toniniai kremai bei maskuokliai tiesiogiai užkemša poras ir skatina naujų spuogų formavimąsi.

Kosmetikos ekspertai rekomenduoja rinktis išskirtinai nekomedogeninius (angl. non-comedogenic) produktus. Tai lengvos tekstūros, vandens arba mineralų pagrindu pagamintos priemonės, kurios leidžia odai kvėpuoti. Makiažo sluoksnis visuomet turėtų būti minimalus, o dienos pabaigoje kosmetika privalo būti visiškai nuplaunama. Specialistai pastebi, kad net ir trumpalaikis dekoratyvinės kosmetikos atsisakymas arba jos kiekio sumažinimas pastebimai pagreitina odos regeneracijos procesus.

Spuogų spaudymas ir veido lietimas – griežtai draudžiama

Įprotis savarankiškai rankomis spaudyti spuogus yra vienas žalingiausių. Tiek medicinos specialistai, tiek kosmetologai vieningai sutaria: mechaninis spuogų spaudymas namų sąlygomis provokuoja gilią infekciją ir sukelia sunkiai panaikinamus randus bei postaknės dėmes.

Kai spaudžiate spuogą, tik nedidelė dalis jo turinio pasišalina į išorę – likusi dalis yra įstumiama giliau į poodinius audinius. Taip bakterijos išplinta į gretimas poras, o uždegiminis procesas tik išsiplečia. Be to, nuolatinis nesąmoningas veido lietimas rankomis dienos metu perneša ant odos tūkstančius naujų bakterijų iš aplinkos. Užėjus norui mechaniškai šalinti bėrimus, Skinny specialistai pataria kreiptis į profesionalus. Tokios procedūros kaip saugus aparatinis veido valymas ar rūgštiniai (cheminiai) pilingai atliekami sterilioje aplinkoje ir duoda ilgalaikį bei saugų rezultatą.

Drėkinimo svarba – nebijokite drėkinti odos

Dažnas pirkėjas mano, kad jei jo oda yra riebi ir blizga, drėkinamieji kremai jai nereikalingi. Tai didelė klaida. Nuo aknės kenčianti oda labai dažnai būna dehidratuota – praradusi natūralų vandens balansą dėl stiprių gydomųjų priemonių poveikio.

Dermatologai pabrėžia, kad drėgmės trūkumas tik dar labiau gilina problemą. Todėl kasdienėje rutinoje būtina naudoti lengvus, gelinės tekstūros, hipoalerginius drėkinamuosius kremus be aliejų, kurie padeda atkurti apsauginį odos barjerą. Taip pat svarbu nepamiršti odos drėkinimo iš vidaus – kasdien išgeriant bent 1,5–2 litrus švaraus vandens, organizmas lengviau palaiko odos drėgmės balansą, o oda sveiksta sparčiau.

Mityba, stresas ir kiti aplinkos veiksniai

Nors išorinė priežiūra yra pamatas, aknės eigai milžinišką įtaką daro ir gyvenimo būdas. Mitybos specialistai pastebi, kad produktai, turintys aukštą glikeminį indeksą (rafinuotas cukrus, balti miltai, saldumynai), taip pat gausus pieno produktų ar riebaus, kepto maisto vartojimas gali išprovokuoti hormonų šuolius ir suaktyvinti riebalinių liaukų veiklą.

Ne mažiau svarbus faktorius yra lėtinis stresas bei miego stoka, kurių metu išsiskiria hormonas kortizolis, tiesiogiai skatinantis uždegiminius procesus odoje. Nepamirškite ir kasdienės higienos: reguliarus pagalvių užvalkalų keitimas bei išmaniųjų telefonų ekranų dezinfekavimas padeda drastiškai sumažinti bakterijų patekimą ant veido. Kadangi kiekvieno organizmas į mitybą ar stresą reaguoja individualiai, geriausia laikytis subalansuoto gyvenimo ritmo ir stebėti savo kūno reakcijas, užuot griebusis drastiškų dietų.

Profesionalus aknės gydymas su ELOS technologija

Svarbu akcentuoti, kad įsisenėjusią aknę įveikti pavyksta tik sujungus taisyklingus kasdienius įpročius su profesionalia pagalba. Skinny estetikos klinikoje šiai problemai spręsti taikoma pažangi ELOS™ terapija. Tai inovatyvi procedūra, sujungianti radijo dažnių (RF) ir intensyvios pulsinės šviesos (IPL) energiją.

Šio metodo dėka energija prasiskverbia į giliuosius odos sluoksnius, pasiekia pačius uždegimo židinius, efektyviai padeda mažinti bakterijų aktyvumą, slopina uždegimą ir sureguliuoja riebalinių liaukų veiklą. Vis dėlto klinikos specialistai primena: net ir pati moderniausia technologija neduos ilgalaikio rezultato, jei namų priežiūros rutina bus chaotiška. Tik tikslinga sinergija tarp klinikinių procedūrų ir taisyklingos kasdienės priežiūros užtikrina švarią bei sveiką odą.

Kelias į sveiką odą gali reikalauti kantrybės, tačiau atsisakius žalingų įpročių – agresyvaus prausimo, spuogų spaudymo ir porų kimšimo kosmetika – oda palaipsniui ims atgauti savo natūralų švytėjimą. Skinny ekspertai pataria vengti pavojingų eksperimentų ir laiku kreiptis į profesionalus, kurie padės suvaldyti ligą saugiai ir efektyviai.

Ilgaamžiškumas vis dar dažnai siejamas su mažesniu kūno svoriu ar bendru fiziniu aktyvumu, tačiau sveiko senėjimo prognozėms vis svarbesni tampa kiti rodikliai: fizinis pajėgumas, raumenų jėga ir gebėjimas saugiai pakelti krūvį. „Hila“ sporto medicinos gydytojas Mykolas Butvila paneigia visuomenėje gajus mitus ir sako, kad lieknumas savaime negarantuoja geros sveikatos, o didesnis treniruočių intensyvumas nebūtinai reiškia geresnę fizinę formą.

„Klinikinėje praktikoje matome žmones, kurie visą gyvenimą buvo liekni, tačiau serga širdies ir kraujagyslių ligomis, patiria infarktus ar insultus. Tuo metu fiziškai pajėgus žmogus, net ir turintis antsvorio, dažnai pasižymi geresnėmis ilgalaikėmis sveikatos prognozėmis nei lieknas, bet fiziškai nepajėgus žmogus“, – aiškina gydytojas.

Stiprūs raumenys padeda ilgiau išlikti savarankiškam

Pasak M. Butvilos, raumenys nėra vien gražioms kūno formoms ar judėjimui reikalingas audinys. Susitraukdami jie išskiria miokinus – signalines medžiagas, kurios veikia medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus, širdies ir kraujagyslių sistemą bei bendrą organizmo atsparumą. Todėl raumenų būklė tampa vienu svarbiausių funkcionalios senatvės rodiklių.

„Raumeninės masės kokybė lemia gebėjimą generuoti jėgą, išlaikyti pusiausvyrą, atlikti kasdienius judesius be skausmo ir nuovargio. Raumenys yra metaboliškai aktyvus audinys: net ramybės būsenoje jiems reikia nemažai energijos, o tai svarbu išlaikant sveiką medžiagų apykaitą vyresniame amžiuje“, – sako „Hila“ sporto medicinos gydytojas.

M.Butvila atkreipia dėmesį, kad fizinis pajėgumas tiesiogiai siejamas su mirtingumo rizika. Jo teigimu, tyrimai rodo, kad antsvorio turintys, bet fiziškai pajėgūs žmonės gali turėti geresnes išgyvenamumo prognozes nei liekni, tačiau fiziškai nepajėgūs asmenys. Jėgos treniruotės taip pat turi atskirą naudą – jos padeda mažinti lėtinių ligų riziką, o derinamos su ištvermės lavinimu gali duoti dar didesnį poveikį ilgalaikei sveikatai.

Intensyvesnis sporto krūvis negarantuoja didesnio fizinio pajėgumo

Gydytojas pastebi, kad šiandien daugėja fiziškai aktyvių žmonių, tačiau tai nebūtinai reiškia geresnį fizinį pasirengimą. Į konsultacijas dažnai kreipiasi pacientai, kuriems sportuojant pernelyg greitai pakyla pulsas, greitai pritrūksta oro, atsiranda minkštųjų audinių skausmų arba užsitęsia traumos. Tokie nusiskundimai vis dažniau pasitaiko ir tarp jaunų, 20–30 metų žmonių.

„Kartais žmogus sportuoja keturis ar penkis kartus per savaitę, tačiau atlikus tyrimus paaiškėja, kad jo ištvermė yra gerokai prastesnė, nei jis tikėjosi. Matome atvejų, kai net ir jauniems žmonėms fizinio krūvio metu pulsas labai greitai pakyla iki aukštų reikšmių, o organizmui tampa sunku efektyviai aprūpinti audinius deguonimi“, – sako M. Butvila.

Viena dažniausių klaidų – bandymas per greitai didinti krūvį. Intensyvioms treniruotėms reikia pasirengimo, o bendras fizinio pajėgumo pagrindas formuojamas palaipsniui. Jei žmogus nuolat sportuoja aukštu pulsu, ignoruoja nuovargį, miega per mažai ir neskiria dėmesio atsistatymui, treniruotės gali ne stiprinti, o alinti.

„Skausmas po fizinio krūvio taip pat ne visada yra normali reakcija. Sunerimti reikėtų tada, kai jis nepraeina po apšilimo, išlieka nutraukus krūvį, trukdo miegoti, kartojasi toje pačioje vietoje arba atsiranda kartu su sumažėjusia motyvacija, dirglumu, nuovargiu ir prastesne bendra savijauta. Traumos dažnai nesusiformuoja per vieną dieną – kūnas kurį laiką kompensuoja per didelį ar netinkamai paskirstytą krūvį, o pirmieji požymiai būna gana subtilūs: tempimas, rytinis sustingimas, skausmingi taškai, pakitęs pratimo atlikimo pojūtis ar mažesnė krūvio tolerancija“, – teigia M. Butvila.

Ar išmanusis laikrodis tikrai pažįsta jūsų kūną?

Sportuojantys žmonės vis dažniau remiasi išmaniaisiais laikrodžiais, programėlėmis ir dirbtinio intelekto rekomendacijomis. Šios priemonės gali padėti stebėti pulsą, miegą, krūvį ar atsistatymą, tačiau gydytojas įspėja – jos neturėtų tapti pagrindiniu sprendimų šaltiniu. Įrenginiai gali klysti, o jų pateikiami duomenys ne visada atspindi realią organizmo būklę.

„Technologijos yra labai naudinga priemonė, tik svarbu suprasti, jog jos dažnai remiasi bendrais algoritmais, o žmogaus energijos lygis, pajėgumas kasdien gali skirtis dėl miego kokybės, streso, ankstesnių treniruočių krūvio, juntamo skausmo ar emocinio nuovargio. Todėl vien subjektyvi savijauta ar ekrane matomi rodikliai ne visada leidžia tiksliai įvertinti, koks krūvis tą dieną yra saugus ir veiksmingas“, – „Hila“ sporto medicinos gydytojas.

Geras technologijų pritaikymo pavyzdys – išmaniosios kardio ir jėgos kineziterapijos treniruotės, taikomos „Hila“ centre. Jų metu žmogaus pajėgumas vertinamas realiu laiku, o krūvis pritaikomas pagal sveikatos būklę, fizines galimybes ir tai, kaip organizmas reaguoja į atliekamą pratimą. Tokiu būdu žmogus gali ne tik saugiau sportuoti, bet ir kryptingai stiprinti fizines savybes, kurios svarbiausios siekiant kuo ilgiau išlikti aktyviam, savarankiškam ir fiziškai pajėgiam.

„Ilgaamžiškumas nėra tikslas, kurį pasiekiame per vieną dieną. Jis kuriamas kasdieniais sprendimais – judėti, stiprinti raumenis, skirti dėmesio atsistatymui ir neignoruoti organizmo siunčiamų signalų. Būtent tai leidžia kuo ilgiau išlikti aktyviems, savarankiškiems ir mėgautis visaverčiu gyvenimu“, – apibendrina M. Butvila.

Vasarą neretai pasigirsta sau duodami pažadai: nuo pirmadienio maitinsiuosi griežčiau, iki atostogų numesiu kelis kilogramus, šį mėnesį „susiimsiu“. Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė sako, kad sveikatai nepalankus ne pats noras pasirūpinti kūnu, o skubėjimas jį „sutvarkyti“ per kelias savaites. Kodėl toks kelias dažnai baigiasi alkiu, kaltės jausmu ir grįžtančiu svoriu?

„Kūnas nėra sezoninis projektas, kurį galima pataisyti prieš atostogas ir paskui vėl nekreipti dėmesio. Žmogus turėtų klausti ne kaip greitai numesti kelis kilogramus, o kaip pasirūpinti savimi, kad būtų sveikesnis, turėtų daugiau energijos, geriau jaustųsi ir lengviau miegotų. Būtent į savijautą ir sveikatą turėtų būti nukreiptas rūpinimasis savo kūnu“, – sako E. Gavelienė.

Kodėl greitos dietos dažnai tik pablogina situaciją

Trumpalaikės dietos, griežtas kalorijų ribojimas, „detoksai“ ar staigus fizinio krūvio padidinimas dažnai žada greitą rezultatą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje retai padeda tvariai kontroliuoti svorį ar sukurti sveikatai palankius įpročius. Pasak E. Gavelienės, tokie sprendimai dažniausiai nėra pritaikyti realiam žmogaus gyvenimui: darbui, šeimai, savijautai, nuovargiui, emocijoms ir kasdieniam ritmui.

„Tai yra laikinas maisto apribojimas ar laikinas fizinio krūvio pritaikymas, bet toks laikinumas nesukuria naujų įpročių. Žmogus kurį laiką laikosi, tačiau jei pasirinktas planas nesuderintas su realiu jo gyvenimu, nieko gero nebus“, – sako gydytoja.

Griežtas ribojimas gali turėti ir priešingą poveikį: sustiprinti alkį, nuolatines mintis apie maistą, psichologinį išsekimą ir potraukį kaloringam, menkaverčiam maistui. Dar didesnė problema prasideda tada, kai žmogus patenka į ribojimo ir persivalgymo ciklą. Iš pradžių jis griežtai riboja maistą, vėliau persivalgo, jaučia kaltę ir vėl grįžta prie ribojimo. Toks ratas nėra valios trūkumas – anot gydytojos, griežtas maisto apribojimas stiprina biologinį alkį, keičia sotumo pojūtį ir didina poreikį maistui.

„Dažnai žmonės po trumpų dietinių periodų nebemoka pasirinkti normalaus, kasdien reikalingo maisto. Atsiranda potraukis kaloringam, menkaverčiam maistui, saldumynams, riebesniems konditerijos gaminiams. Be to, greitai krentant svoriui organizmas netenka šiek tiek riebalinio audinio, bet daug daugiau – raumenų masės. O kai žmogus pradeda valgyti daugiau, svoris dažniausiai auga jau riebalinio audinio sąskaita“, – aiškina E. Gavelienė.

Tokį ratą dar labiau sustiprina socialinis spaudimas. Kai kūną norima greitai „susitvarkyti“, maistas tampa ne kasdieniu organizmo poreikiu, o moraliniu egzaminu: vieni produktai pavadinami „gerais“, kiti – „blogais“, o suvalgius „blogo“ maisto atsiranda kaltė ir noras save bausti. Dalis antsvorį turinčių ar nutukimu sergančių žmonių dėl gėdos ima vengti sporto klubų, judėjimo viešumoje ar valgymo prie kitų.

Jei vasara tampa pirmu žingsniu

Nors trumpalaikės dietos siejamos su fiziniais ir emociniais pavojais, E. Gavelienės teigimu, pats noras vasarą jaustis lengviau nėra blogas.

„Pagerinti savijautą ir jaustis lengviau yra visiškai natūralu. Vasarą dažniau norisi daugiau judėti, rinktis šviežesnį, įvairesnį maistą, ir tai yra sveikintina. Tačiau riba peržengiama tada, kai svoris tampa pagrindiniu savivertės matu, kai maistas pradeda kelti baimę, žmogus nuolat jaučia kaltę“, – sako ji.

Vietoj trumpų dietų gydytoja siūlo pradėti nuo kelių paprastų principų. Pirmasis – reguliarus valgymas, įrašytas į dienotvarkę taip pat, kaip kitos kasdienės veiklos. Antras principas – sąmoningai matyti, ką valgome. Gydytoja pataria dažniau rinktis maistą, paruoštą iš aiškių, paprastų produktų: kiaušinių, žuvies, ankštinių daržovių, liesesnės mėsos, varškės, jogurto ar kitų visaverčių produktų. Trečias – gerti pakankamai daug vandens.

Desertai ar ledai, pasak E. Gavelienės, taip pat neturi būti draudžiami, tačiau jie turėtų būti sąmoningas pasirinkimas, o ne savęs baudimo ar apdovanojimo mechanizmas.

„Tokie emociniai vasaros simboliai kaip desertai ar ledai neturi būti pažymėti raudonu kryžiuku. Desertas gali būti įtrauktas į savaitinį planą ir suvalgomas su malonumu vieną ar du kartus per savaitę. Tai gali būti sveikatai palankaus maitinimosi dalis, jei nėra susiję su savęs baudimu ar kaltės jausmu“, – teigia gydytoja.

Kada tai jau nebe estetika, o sveikatos klausimas

Kalbant apie kūno svorį, svarbu atskirti norą geriau jaustis nuo situacijos, kai jau reikėtų įvertinti sveikatos rodiklius. Vienas pirmųjų orientyrų išlieka kūno masės indeksas, arba KMI. Jis leidžia preliminariai įsivertinti, ar kūno svoris yra sveikatai palankus: 25–29,9 kg/m² rodo antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. Savo KMI galima pasitikrinti ir savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt, tačiau svarbu nepamiršti, kad vien šio rodiklio nepakanka visai sveikatos būklei įvertinti.

„Kūno masės indeksas ir šiandien yra atrankinis rodiklis. Jį pasiskaičiuoti gali kiekvienas žmogus, ir tai gali būti pirmasis skaitinis patvirtinimas arba paneigimas, ar mano kūno masė yra sveikatai palanki. Kitas svarbus rodiklis yra juosmens apimtis, nes ji padeda įvertinti riebalinio audinio kaupimąsi vidaus organų srityje“, – aiškina E. Gavelienė.

Gydytojos teigimu, žmogui taip pat verta žinoti savo kraujospūdį, gliukozės ir cholesterolio rodiklius, stebėti fizinį pajėgumą, miego kokybę ir kitus pokyčius. Jei ima skaudėti sąnarius, blogėja miegas, mažėja fizinis pajėgumas ar žmogus greičiau uždūsta, tai jau turėtų kelti susirūpinimą. Tokie požymiai, pasak E. Gavelienės, gali rodyti prasidedančią arba besitęsiančią nutukimo ligą, kurią reikia gydyti.

Nutukimas nėra valios stoka

Nors visuomenėje svoris vis dar dažnai siejamas su valia ir disciplina, dr. E. Gavelienė pabrėžia, kad toks požiūris yra klaidingas ir žmogui nepadeda. Svorį lemia ne vien tai, kiek žmogus valgo ar juda, bet ir genetika, hormonai, alkio bei sotumo reguliacijos mechanizmai, stresas, miegas, vartojami vaistai, lėtinės ligos, emocinė būklė, socialiniai veiksniai ir aplinka.

„Svoris nėra vien valios rezultatas. Jį lemia daug mažų dalių, kurios susideda į vieną visumą ir gali išprovokuoti žmogaus susirgimą lėtine liga, vadinama nutukimu. Žmogus, susirgęs nutukimu, turi gauti profesionalią ilgalaikę pagalbą“, – sako gydytoja dietologė.

Šiuolaikinėje medicinoje nutukimas vertinamas kaip lėtinė liga, o ne vien valios ar disciplinos stoka. Jis gali didinti daugelio kitų sveikatos sutrikimų riziką. Nutukimas siejamas su 2 tipo cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, dislipidemija, obstrukcine miego apnėja, širdies nepakankamumu ir kitomis širdies bei kraujagyslių ligomis.

Pasak gydytojos, pagalbos nereikia laukti tik tada, kai situacija jau bloga. Specialistai gali padėti dar ankstyvame etape – įvertinti žmogaus rizikas, genetinį polinkį, valgymo režimą, gyvenimo būdą ir padėti susidėlioti kasdienybę taip, kad antsvorio ar nutukimo rizika mažėtų. Jei nutukimas jau diagnozuotas arba atsiranda komplikacijų požymių, gydymą reikėtų pradėti nedelsti.

„Nutukimo gydymui nėra laiko, kada jau per vėlu. Bet kuriame etape pradėjus gydyti nutukimą, galima pagerinti situaciją ir išsaugoti žmogaus gyvenimo trukmę. Tačiau tai nėra viena priemonė ar nurodymas tris kartus per dieną valgyti, nutukimo gydymas yra kompleksinė terapija“, – pabrėžia dietologė.

Kompleksinis nutukimo gydymas gali apimti individualiai pritaikytą mitybą, fizinį aktyvumą, elgsenos pokyčius, miego ir streso valdymą, gretutinių ligų gydymą. Kai tam yra indikacijų, gali būti skiriami ir vaistai nutukimui gydyti, o kai kuriais atvejais svarstoma metabolinė-bariatrinė chirurgija. Viena iš medikamentinio gydymo galimybių yra GLP-1 receptorių agonistai, veikiantys alkio ir sotumo reguliavimo mechanizmus.

„Svarbiausia, kad žmogus žinotų: nutukimo gydymas nėra trumpa akcija iki vasaros. Tai ilgalaikis individualus gydymo planas, kurio tikslas yra ne tik mažesni skaičiai ant svarstyklių, bet geresnė sveikata, geresnė gyvenimo kokybė ir ilgesni sveiko gyvenimo metai“, – sako E. Gavelienė.

Lietuvoje daugiau nei pusė 30–79 metų gyventojų turi padidėjusį kraujospūdį, o arterinė hipertenzija išlieka svarbiausiu koreguojamu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniu. Nors šios ligos suvaldymo galimybės nuolat gerėja, daugeliui pacientų vis dar nepavyksta pasiekti rekomenduojamų kraujospūdžio verčių.

Siekdamos keisti šią situaciją, Lietuvos hipertenzijos draugija, Lietuvos kardiologų draugija ir Lietuvos šeimos gydytojų kolegija pernai inicijavo nacionalinį projektą „Misija 75/28“. Jo tikslas – didinti kraujospūdžio kontrolės svarbos žinomumą, supratimą, kaip vartoti vaistus ir siekti, kad 75 proc. projekte dalyvaujančių įstaigų pacientų pasiektų kraujospūdžio kontrolę iki 2028 metų. Misijos iniciatyvinė grupė tikisi, kad ateityje į projektą galėtų įsitraukti iki 50 proc. Lietuvos šeimos gydytojų. Projektą kartu vykdo partneriai „Servier Pharma“ ir „Microlife“.

Pirmame projekto etape dalyvavo 8 gydymo įstaigos iš įvairių Lietuvos miestų. Organizatoriai, Sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinės duomenų agentūros atstovai ir projekto dalyviai vykusios konferencijos metu dalijosi ateities planais ir pusmečio įžvalgomis. Jos rodo, kad vien vaistų nepakanka – geresnė hipertenzijos kontrolė prasideda nuo visos komandos darbo, įtraukiant gydytojus, slaugytojus, vaistininkus ir pačius pacientus.

„Rytinė Europos dalis vis dar išlieka didžiausios širdies ir kraujagyslių ligų rizikos zona, todėl negalime apsiriboti vien gydymu – turime ieškoti būdų, kaip geriau kontroliuoti pagrindinius rizikos veiksnius. Pirmieji „Misija 75/28“ rezultatai rodo, kad didžiausi pokyčiai vyksta tuomet, kai kartu dirba gydytojai, slaugytojai, vaistininkai ir patys pacientai. Beveik 56 proc. projekte dalyvaujančių pacientų jau pasiekia tikslinį kraujospūdį, tačiau matome, kad potencialo augti dar turime daug“, – konferencijoje teigė Lietuvos kardiologų draugijos prezidentas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytojas kardiologas prof. dr. Tomas Lapinskas.

Pirmosios pamokos: sveikatos duomenys padėjo pamatyti realią situaciją

Diskusijos dalyviai sutarė, kad vienas didžiausių iššūkių siekiant geresnės hipertenzijos kontrolės yra ne gydymo galimybių stoka, o laiko trūkumas, pacientų įsitraukimas ir nuoseklus gydymo rekomendacijų laikymasis.

Pasak specialistų, arterinė hipertenzija dažnai nesukelia akivaizdžių simptomų, todėl dalis pacientų jos nelaiko rimta liga. Dėl šios priežasties dalis žmonių nereguliariai vartoja paskirtus vaistus, nepakankamai dažnai matuoja kraujospūdį ar nesilaiko gyvenimo būdo rekomendacijų.

Pirmasis projekto etapas taip pat padėjo gydymo įstaigoms geriau suprasti realią hipertenzijos kontrolės situaciją. Daugelis dalyvių pripažino, kad iki projekto pradžios ne visada buvo aišku, kiek pacientų iš tiesų pasiekia rekomenduojamus kraujospūdžio rodiklius.

„Pastebėjome, kad pavyko surinkti žymiai daugiau duomenų. Jei anksčiau turėjome duomenis apie 20 proc. pacientų su diagnozuota hipertenzija, dabar turime apie 96 proc. Nors kontrolės progresas kol kas svyruoja apie kelis procentus, tačiau dabar aiškiau matome, su kuo reikia dirbti. Geriau savo kraujospūdį koreguojantys pacientai pas gydytoją lankosi rečiau, todėl daugiau dėmesio galime skirti tiems, kam pasiekti tikslinį kraujospūdį sekasi sunkiau. Tam reikalingos papildomos priemonės, nuolatinis kompetencijų stiprinimas ir komandinis darbas, o šis projektas prie to labai prisideda“, – sakė projekte dalyvaujančios Šeškinės poliklinikos vadovas Mindaugas Sinkevičius.

Slaugytojų įsitraukimas padeda anksčiau pastebėti rizikas

Viena svarbiausių pirmojo projekto etapo pamokų tapo aktyvesnis slaugytojų įtraukimas į hipertenzijos kontrolę. Projekto dalyviai pastebi, kad tinkamai apmokyti slaugytojai gali ne tik prisidėti prie pacientų edukacijos, bet ir padėti anksčiau nustatyti padidėjusį kraujospūdį, užtikrinti nuoseklesnę pacientų stebėseną bei sumažinti šeimos gydytojams tenkantį darbo krūvį.

Dalyvavimas projekte paskatino gydymo įstaigas iš naujo peržiūrėti darbo organizavimo procesus. Didesnis dėmesys pradėtas skirti pacientams, kurie retai lankosi gydymo įstaigoje, dalyvauja prevencinėse programose arba yra slaugomi namuose. Taip pat buvo sukurti aiškesni veiksmų algoritmai, padedantys greičiau identifikuoti pacientus, kurių kraujospūdis nėra tinkamai kontroliuojamas.

„Pradėję dalyvauti projekte supratome, kur darome klaidas ir ką galime organizuoti kitaip. Kartu su slaugytojomis išsigryninome pacientų grupes, kurioms reikia didžiausio dėmesio, ir susikūrėme aiškius veiksmų algoritmus. Labai svarbi buvo ir mokymų dalis. Nors gali atrodyti, kad kraujospūdžio matavimas yra paprastas dalykas, praktikoje ne visada jis atliekamas taisyklingai. Kartais apsiribojama paciento pateiktais duomenimis arba matavimas atliekamas skubotai. Projekto metu įgytos žinios padėjo sustiprinti slaugytojų kompetencijas ir užtikrinti kokybiškesnį pacientų vertinimą. Jei slaugytoja pastebi padidėjusį kraujospūdį, pacientui skiriamas kraujospūdžio dienynas, o po savaitės jis kviečiamas išsamiai šeimos gydytojo konsultacijai. Tokiu būdu galime anksčiau pastebėti problemas ir kryptingiau planuoti gydymą“, – sakė „Puriena“ klinika slaugytoja Aurelija Kazlauskienė.

Kitas etapas – dar platesnė projekto plėtra

Pirmojo projekto etapo patirtis bus naudojama tolesnei iniciatyvos plėtrai. Organizatoriai tikisi, kad per artimiausius trejus metus prie „Misija 75/28“ savanoriškai prisijungs iki pusės Lietuvos šeimos gydytojų komandų. Antrajame etape planuojama toliau stiprinti gydytojų, slaugytojų, vaistininkų ir pacientų edukaciją bei dalintis gerąja praktika tarp gydymo įstaigų.

„Pirmasis etapas parodė, kad net ir nedideli organizaciniai pokyčiai gali duoti apčiuopiamos naudos. Matome didelį gydymo įstaigų susidomėjimą, todėl tikimės, kad prie iniciatyvos prisijungs vis daugiau šeimos medicinos centrų visoje Lietuvoje. Mūsų tikslas – ne tik gerinti kraujospūdžio kontrolės rodiklius, bet ir kurti ilgalaikę bendradarbiavimo kultūrą, kurioje gydytojai, slaugytojai, vaistininkai ir pacientai siekia bendro rezultato“, – sako prof. dr. T. Lapinskas.

Ekspertai pabrėžia, kad arterinės hipertenzijos kontrolė išlieka vienu efektyviausių būdų mažinti sergamumą ir mirštamumą nuo širdies bei kraujagyslių ligų. Skaičiuojama, kad jei bent pusė hipertenzija sergančių Lietuvos gyventojų tinkamai kontroliuotų kraujospūdį, iki 2040 metų būtų galima išvengti apie 28 tūkst. priešlaikinių mirčių.

Savęs pašaukimo atradimo problema šiandien yra labai paplitusi, ypač tarp jaunų žmonių. Nors dažnai atrodo, kad ankstesnės kartos greičiau rasdavo savo vietą gyvenime, situacija yra sudėtingesnė. Tam yra keletas pagrindinių priežasčių, tačiau yra ir nuostabių sprendimų, kurie padeda žmogui suprasti savo paskirtį, atrasti gyvenimo prasmę. Lietuvos sveikuolių sąjungos rengiamose sveikatingumo stovyklose dalyviai mokosi šių technikų ir metodų.

Kodėl tiek daug žmonių šiuo metu skundžiasi negalintys atrasti savo pašaukimo, nejaučia prasmės tame, ką daro ir patiria savotišką alkį saviraiškai?

„Anksčiau žmogaus gyvenimo kelias dažnai būdavo gana aiškus: šeimos verslas, tėvų profesija, vietinė bendruomenė ar ribotos studijų galimybės. Šiandien jaunas žmogus gali rinktis iš šimtų profesijų, studijų krypčių. Kuo daugiau pasirinkimų, tuo lengviau pasimesti. Atsiranda baimė pasirinkti neteisingai ir prarasti kitas galimybes.

Šiuolaikinėje kultūroje įkvepiančiai skamba: „Rask savo aistrą“, „Sek savo svajone“, „Atrask pašaukimą“. Pašaukimas neatsiranda kaip staigus nušvitimas. Dažnai jis formuojasi per patirtį, darbą, bandymus ir klaidas. Nežinančiam savo gyvenimo misijos žmogui nežinomybė atrodo kaip nesėkmė.

Egzistuojanti švietimo sistema per patį svarbiausią asmenybės formavimosi etapą atima daugiausiai laiko ir paklaidina jauną žmogų. Ji privečia konkuruoti mokykloje, lyginti save su kitais, reikalauja gerų rezultatų iš visų dalykų, kurių jis mokosi. Vėliau dažnas jaunuolis renkasi išsilavinimą pagal tai, kur rekomenduoja tėvai ar ko reikia verslui, kad galėtų užsidirbti pinigų. Visi standartiniai būreliai: šokiai, dailė, sportas ir pan., neatskleidžia visų vaiko talentų. O skubėjimas ir tempas, paviršutiniški santykiai su tėvais taip ir neleidžia pastebėti vaiko polinkių ir nukreipti ugdymo dėmesį į juos.

Yra teorija, kad žmogus turi daug ką išbandyti, kad suprastų, kas patinka labiau: būti fotografu, programuotoju, gydytoju ar verslininku. Tačiau tai irgi begalę laiko atimantis eksperimentas. Sutinku net penkiasdešimties metų žmones, nežinančius, kokia jų gyvenimo prasmė, koks jų pašaukimas, pasimetusius, nusivylusius, jaučiančius apatiją ir net nenorą gyventi, nes jie savęs dar neišpildė.

Pagrindinė priežastis, kodėl žmogus neranda savo pašaukimo yra tai, kad jis nežino, kokios jo pareigos skirtinguose socialiniuose vaidmenyse ir kokios savybės reikalingos toms pareigoms vykdyti. Senovės raštai teigia, kad žmogų, vykdantį savo pareigas pagal prigimtį saugo būtent pareigų vykdymas ir jis suteikia viską, ko reikia gyvenime.

Nuo ko pradėti?

Pasimesti lengva tarp troškimų, lūkesčių, socialiniuose tinkluose demonstruojamų spalvingų sėkmės istorijų ir lyginant save su kitais. Yra labai daug įvairiausių socio-psichologinių technikų ir metodikų, tačiau jos iki galo nepadeda rasti atsakymo ir todėl taip pat paklaidina žmogų.

Norinčiam patirti savęs realizavimo ir išsipildymo jausmą pirmiausia reikia suprasti, kad mes išmokyti mąstyti šabloniškai. Daugelis atsimename, kaip mus mokė darželyje piešti saulę. Iki šiol mes visi ją taip piešiame. Pastebėti mąstymo šablonus savyje jau yra pirmas žingsnis. Nes jie gali kisti, mes juos galime keisti.

Tuomet reikia apsidairyti ir realiai įvertinti savo padėtį. Kokioje aplinkoje tu esi: aplink tave chaosas ar švara ir ramybė? Kokį darbą dirbi: mėgstamą ar tą, kur eini sukandęs dantis? Kokius draugus turi: jie su tavim draugai tik prie butelio ar tie, kurie pasirūpins tavimi nutikus nelaimei? Kokie tavo santykiai su artimiaisiais: jie paviršutiniški ar juose yra gylis, ar tu skiri jiems pakankamai laiko? Tu vienišas ar turi šeimą, bendraminčių būrį?

Tai, kur tu esi šiandien, atvedė tavo įpročiai, savybės bei požiūris kaip reikia gyventi ir kokiu būti. Jei šiandieninė situacija tavęs netenkina, turi pradėti daryti teisingus sprendimus, kurie savo rezultatus duos ne iš karto, bet po metų-kelerių tu jau galėsi jais džiaugtis.

Kokie yra tie teisingi sprendimai?

Svarbu suprasti savo pareigas ir ar turime joms vykdyti reikalingas savybes. Pavyzdžiui, jei esi mama ar tėtis, kokios yra tavo pareigos savo vaikams? Jei esi žmona, yra žmonos pareigos, jei turi žmoną, yra vyro pareigos. Jei esi brolis turi atlikti brolio pareigos, jei vaikas – kokios tavo pareigos tėvams? Ar tu jas atlieki taip gerai, kaip norėtum, kad kiti atliktų savo pareigas? Jei neatlieki, ko tau trūksta, kad atliktum?

Tarkime, esi mama, bet šauki ant savo vaikų, kai jie tave išveda iš kantrybės, tavo nuotaika nuo pat ryto pretenzinga, tu amžiais viskuo nepatenkinta ir demonstruoji tai visiems aplink. Taip, tu mama, bet mama moka švelniai kalbėti ir turi daug kantrybės, mama vaikams nepila savo emocijų ir nuotaikų, nes vaikų psichika negali su tuo susitvarkyti. Vaikas pirmiausia mokosi iš motinos kalbos, elgesio, vertybių ir pasaulėžiūros, ji formuoja vaiko charakterio pagrindus. Kokios tavo vertybės, ką savo kalba, emocijomis ir pasaulėžiūra tu perduodi vaikui? Mokykis tapti mama tikrąją to žodžio prasme.

Jei esi tėtis, ar vykdai tėčio pareigą rūpintis šeimos gerove – ne tik materialiai, bet ir morališkai bei dvasiškai. Ar vykdai savo pareigą vaikams mokydamas juos tapti dorais ir savarankiškais žmonėmis? Tėvas yra lyg mokytojas, kuris perduoda gyvenimo principus, discipliną ir gebėjimą priimti sprendimus. Ar gebi valdyti pyktį ir geismus? Ar esi sąžiningas ir laikaisi duoto žodžio?

Bėda tame, kad mes nežinome, kokios mūsų pareigos. Nuo čia ir reikia pradėti – sužinoti ir pradėti jas vykdyti tobulinant savo charakterio savybes. Sunkiausiais gyvenimo momentais pareigų vykdymas išveda iš aklavietės. Gal ne taip greitai, kaip norisi, bet garantuotai – išveda.

Dar vienas svarbus momentas – būti dėkingu už tai, ką turi ir kur esi. Gyvenimas – savotiška mokykla. Negali pykti, kad esi tik šeštoje klasėje. Esi šeštoje ir tiek. Dairykis, kas gali tau padėti žengti į aukštesnę klasę, mokykis ir tu būtinai į ją pakliūsi. Kasdieną išmokite pastebėti smulkiausius momentus ir garsiai padėkoti už juos sau ar kitiems. Nepasitenkinimą, kritiką, vertinimą, pretenzijas, jas pastebėję, paverskite į padėką.

Įgyvendindami šiuos du ne tokius paprastus žingsnius – pareigų vykdymą ir dėkingumą jūs pamažu leisite atsiskleisti toms jūsų savybėms, kurios nuves jus iki pašaukimo atradimo ir gyvenimas įgaus gerokai gilesnę prasmę.

Sigita Labutienė, www.sveikuoliai.lt

Kada paskutinį kartą buvote masaže? Jei atsakymas – prieš kelis mėnesius ar tik per atostogas, greičiausiai esate tarp tų, kurie masažą vis dar laiko maloniu pasilepinimu. Visgi Lietuvoje šis požiūris sparčiai keičiasi – vis daugiau žmonių supranta, kad masažas gali padėti ne tik atsipalaiduoti, bet ir mažinti kasdienę raumenų įtampą ir užkirsti kelią ilgainiui atsirandantiems skausmams. Naujausi „Treatwell“ duomenys rodo, kad masažas vis dažniau tampa reguliaria sveikatingumo rutina – žmonės jį planuoja iš anksto, įtraukia į mėnesio kalendorių ir renkasi ne dėl prabangos, o dėl geresnės fizinės ir emocinės savijautos.

Vienos didžiausių grožio ir sveikatingumo paslaugų rezervavimo platformų Europoje „Treatwell“ duomenys rodo, kad masažo kategorija Lietuvoje auga jau kelerius metus iš eilės. 2025 m. masažo rezervacijų skaičius pasiekė daugiau nei 120 tūkst. – tai 8,7 proc. daugiau nei 2024-aisiais. Tuo pat metu masažo dalis bendroje grožio ir sveikatingumo rinkoje nuosekliai didėja: nuo 5,2 proc. 2023 m. iki prognozuojamų 6,3 proc. 2026 m.

„Masažas iš nišinės paslaugos tampa įprasta sveikatingumo rutinos dalimi. Matome, kad žmonės vis dažniau jį renkasi ne tada, kai atsiranda skausmas ar nuovargis, o kaip prevencinę priemonę, padedančią palaikyti gerą savijautą kasdien“, – sako „Treatwell“ Lietuvos rinkos vadovė Gabrielė Isodaitė.

Klientai renkasi tęstinumą, o ne vienkartinius vizitus

Didesnį susidomėjimą masažais pastebi ir masažuotoja Simona Vizbaraitė – jos teigimu, per pastaruosius metus ne tik padaugėjo klientų, bet ir pasikeitė jų įpročiai.

„Mūsų klientai vis rečiau renkasi dešimties masažų kursus ar pavienius vizitus. Dažniau renkasi reguliarų, kasmėnesinį masažą. Nuolatiniai klientai savo vizitus planuoja iš anksto ir laikosi tęstinumo, todėl paskutinės minutės užklausų sulaukiame gana retai“, – pasakoja S. Vizbaraitė.

Ji priduria, kad keičiasi ne tik vizitų dažnumas, bet ir žmonių lūkesčiai: „Per pastaruosius metus klientai vis dažniau ateina ne tik atsipalaiduoti ar pasilepinti. Jie rūpinasi ilgalaike savijauta, vertina individualų požiūrį, profesionalias rekomendacijas ir į masažą žiūri kaip į sveikatingumo dalį, o ne vienkartinę procedūrą.“

Nuo atsipalaidavimo prie konkrečių rezultatų

Šią tendenciją patvirtina ir „Treatwell“ duomenys. Populiariausia masažo procedūra išlieka veido masažas, kuris sudaro beveik penktadalį visų rezervacijų. Tuo metu sparčiausiai auga procedūros, orientuotos į reguliarią kūno priežiūrą ir savijautos gerinimą.

Vienas ryškiausių pavyzdžių – švediškas masažas. Jo populiarumas 2026 m. išaugo net 17 proc., o rinkos dalis per kelerius metus beveik padvigubėjo. Nuosekliai auga ir atpalaiduojamojo masažo paklausa, kuris šiandien sudaro daugiau nei 13 proc. visų masažo rezervacijų.

„Matome aiškų pokytį – klientai vis dažniau renkasi ne madingas ar trumpalaikes procedūras, o patikrintus metodus, kurie padeda palaikyti gerą savijautą ilgalaikėje perspektyvoje. Masažas tampa ne vien emocinio komforto, bet ir fizinės sveikatos priežiūros įrankiu“, – sako G. Isodaitė.

Pasak S. Vizbaraitės, šiandien žmonės daug dažniau kreipiasi dėl konkrečių problemų: „Dažniausi nusiskundimai – nugaros skausmai, kaklo ir pečių juostos įtampa, sėdimo darbo pasekmės bei stresinis nuovargis. Atsipalaidavimo aspektas išlieka svarbus, tačiau masažas vis dažniau suvokiamas kaip priemonė geresnei savijautai ir sveikatai palaikyti.“

Svarbiausia – lankytis reguliariai

„Treatwell“ duomenys rodo, kad ištikimiausi klientai masažui grįžta vidutiniškai kas 20-25 dienas. Būtent toks intervalas, specialistų vertinimu, leidžia išlaikyti ilgalaikį procedūrų poveikį ir neapsiriboti trumpalaikiu simptomų malšinimu.

Vis dėlto vis dar nemaža dalis klientų laukia, kol diskomfortas ar skausmas sugrįš, ir tik tuomet rezervuoja kitą vizitą.

„Norėtųsi, kad keistųsi požiūris, jog masažas reikalingas tik tada, kai jau skauda. Jei žmogus skausmą jaučia kasdienėje veikloje ar net ramybės būsenoje, dažnai tai reiškia, kad problema jau yra įsisenėjusi. Reguliarus masažas padeda užkirsti kelią tokių problemų atsiradimui ir palaikyti gerą savijautą dar prieš pasireiškiant skausmui“, – pabrėžia S. Vizbaraitė.

Pasak specialistės, reguliarus masažas mažina raumenų įtampą, gerina judrumą, padeda atsistatyti po fizinio krūvio ir prisideda prie geresnės emocinės būsenos bei kokybiškesnio poilsio.