Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

Kaziui Binkiui atminti

Jau sunkiai sirgdamas, prieš pat mirtį bičiuliui poetui A. Miškiniui, išsitarė: „O gera būtų sulaukti pavasario, pavalgyti kietos papilietiškos duonos ir nueiti basam per šiltą minkštą žemę iš Gudelių į Papilę. Atsigaivinčiau aš nuo tėviškės artumo, rodos, ir sveikas būčiau…“

        Atbundančios pavasario šilumos poetas nesulaukė. Mirė 1942 m. balandžio 27 d. Vakare. Jį ištiko paskutinis širdies smūgis. Poets mirė ant sūnaus Gerardo rankų. Žmona Sofija ilgiau užtruko mieste ir nematė paskutinių vyro gyvenimo akimirkų. K. Binkio bičiulis Balys. Sruoga per radijofoną Lietuvai paskelbė liūdną naujieną apie poeto netektį.

          Velionį pašarvoti norėta Karo muziejaus salėje, bet leidimo negavo. Poetas buvo pašarvotas namuose, Vydūno alėjoje. Daug jo bičiulių, pažįstamų, kūrybos gerbėjai atėjo atsisveikinti  su mylimu poetu.  Laidotuvių dieną karstas atlydėtas į Įgulos bažnyčią. Iš ten po šv.Mišių kolona pajudėjo link miesto kapinių. Velionį lydėjo daugybė žmonių. Daugelis jų verkė. Prie kapo duobės kalbėjo F. Kirša, A. Miškinis,

S. Santvaras. Aktorius Stasys Pilka perskaitė K. Binkio eilėraštį „Gyviesiems“:

Mūsų žaizdos kaskart naujos,

Mūsų dainos kaskart kitos,

Širdį gelia,

Dvasią kelia.

Tulpės, krauju nudažytos,

Puošia mūsų klaikų kelią.

Užkit, liepos ! Gauskit, eglės!

Nors pakirstos, nors išvirtę.

Mes kovoti nepasenom.

Nors mums priešas skelbia mirtį-‚

Gauskit, eglės, – mes gyvenam!

Skaudu tai kad prieblandoje,

Nepažindami viens kito.

 Priešui ranką, draugui kardą

Tiesti kartais mes išdrįstam.

Laukim saulės, laukim ryto,

Kol krūtinė kraujas verda,-

Mes nežūsim, nors suklystam.

Skaudu tai, kad vėtros staigios

Ardo pamestus gėlynus…

Skaudu skaudu atsiminus,

Kad kardai  krūtinėn smeigias…

Bet užmiršim, kai užgirsim

Ankstų rytą griausmo aidus.

Šypsančius lavonų veidus

Mes užmiršim…

Kol krūtinėj verda kraujas,-

Dienos mums nesuskaitytos!

Mūsų žaizdos kaskart naujos,

Mūsų dainos kaskart kitos…

                 Gyviesiems, 1919 04 22

          Amžino poilsio poetas atgulė šalia motinos. Kai sovietmečiu  buvo likviduotos miesto kapinės, poeto ir jo motinos palaikai perkeltį į Petrašiūnų kapines. Žmonos Sofijos ir vaikų rūpesčiu ant kapo pastatytas atkapinis paminklas su iškaltu poeto atvaizdu ( skulptorius J. Burneika). Poetas išėjo iš gyvenimo tesulaukęs vos 48 metus pačiame kūrybinių jėgų brandume. Žmona Sofija mirė 1984 metais. Nesulaukė 82 metų.  

        1942 m., mirus K. Binkiui, Šiaulių teatre miesto inteligentija surengė paminėjimą- akademiją. Jo metu A. J. Greimas skaitė pirmą viešą paskaitą „Binkis- vėliauninkas“. 1943 m. tekstas pasirodė pirmame „Varpų“ almanacho numeryje.

            Po velionio mirties V. Mykolaitis- Putinas rašė: „ Aš aukštai  vertinu jo talentą; jis buvon tikrai didelis ir žadėjo nepaprastų gabumų. Bet aš negaliu nusikratyti kartaus gailesčio jausmu, kai pagalvoju, kokią dedelę skriaudą velionis padarė mūsų literatūrai, palikdamas tik tiek, kiek paliko“.

 Paliko tikrai daug. Didžiojo K. Binkio idėja- karalių tautą (lietuvių tautą- J. B), tiek amžių išvergavusią, vėlei prikelti, išsaugoti ir paruošti naujam, dvasiniam karaliavimui.

        Algirdas Julius Greimas po K. Binkio mirties pastebėjo:

„ Atūžė ir praūžė Keturi Vėjai, o vis dėlto po jų ir šviesiau, ir švariau pasidarė lietuviškoj padangėj; pareikalavo mat Binkis: „pasislinkit į pakraščius debesys, kad matyčiau  sugrįžtančią saulę,“- ir debesys paklausė.Vėjas nurimo. Liko saulė ir Binkis. O tie, kurie ėjo po Binkio, jau matė grįžtančią saulę.

        Taiklus kitas profesoriaus pastebėjimas: „Ir kritikanai, kurie puolė Binkio nusileidimą iš poezijos aukštybių, kurie šypsojosi dėl jo atsisakymo nuo opozicionieriškos pozos, nesuprato jo, neįvertino jo siūlomo kultūrinio ginklo reikšmės kovoje už tautos išlikimą, nenujautė, kad Binkis buvo žmogus, kuris kūrė, o kaip kūrėjas- teigė. Tai buvo vaižgantiškas, pavasariais besižarstąs, tai valančiškas uolus tautos kultūrintojas, šis karalių tautos sūnus iškyla prieš mus kaip gyvas tų dvidešimties metų nepriklausomo gyvenimo įsikūnijimas“.

Istorikas Juozas Brazauskas, pagal biografinę apybraižą apie Kazį Binkį


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: