Kelyje į Laisvę

Antrojo pasaulinio karo pabaiga, panaikinusi nacių priespaudą Europoje, neatnešė laisvės tik Baltijos kraštams. Juose rudąją okupaciją pakeitė kita – raudonoji. Didesnėje Lietuvos dalyje 1944 m. vasarą, o Žemaitijoje rudenį, vėl įsiviešpatavo sovietų režimas. Jis rėmėsi komunistų partija, valstybės saugumo struktūromis, valdininkais, prokuratūra, kariuomene ir stribų būriais.

Lietuvoje po 1944 metų iš aktyviai nesutinkančių su sovietine okupacija formavosi pasipriešinimas ir emigracija. Pasipriešinimas jungė ginkluotą partizanų karą ir legaliai gyvenančiųjų ir ir nelegaliai veikiančiųjų pogrindinių organizacijų narius.

Emigracijos tikslas buvo išgelbėti tautos dvasines jėgas ir kultūrinį identitetą bei diplomatinėmis ir politinėmis priemonėmis prisidėti prie tautos išvadavimo. Pasipriešinimas ginklu išaugo į dešimtį metų trukusį partizaninį karą. Sovietų valdžiai 1944-1953 m. pavyko įveikti ginkluotą Lietuvos laisvę gynusių partizanų kovą. Lietuvoje pasipriešinimo mastai buvo dideli. Sovietų valdžia turėjo mesti didžiules jėgas pasipriešinimui palaužti.

Buvo veikiama dviem kryptimis: 1) didinant repesinį aparatą ir naudojant itin brutalius metodus (sušaudymai, kankinimai, tardymai, masiniai gyventojų trėmimai) ir 2) stengtasi demoralizuoti tautą, vis daugiau žmonių įtraukiant į sovietinės visuomenės ir valstybės kūrimą.

Atėjo sudūžusių vilčių ir socialinių susidūrimo laikotarpis. Lietuva jau niekaip negalėjo paveikti įvykių raidos savo naudai. Baltijos kraštų klausimas pokario taikos konferencijose nebuvo svarstomas. Likome vienu vieni su savo tautos kančia. Pokario politinė emigracija savo uždavinius iš esmės įvykdė, išlaikydama tautinį identitetą, sukurdama turtingą egzilio mokslinę ir grožinę literatūrą bei prisidėjusią prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Žmonės Lietuvoje neteko vilties sulaukti Vakarų pagalbos. Sovietinės valdžios teroras tapo gyvenimo norma. Ir visai nesvarbu, ar buvai vokiečių kolaborantas, atviras Lietuvos patriotas, privatus ūkininkas, inteligentas ar miestų darbininkas.Visas šias grupe vienaip ar kitais paveikė teroras. Mirus 1953 m. Stalinui, prasidėjo naujovės. Liovėsi gyventojų masiniai trėmimai, persekiojimai. Mirė diktatorius, bet stalinizmo sistema liko. Karo ir pokario metais buvo prarasta apie 30 proc. prieškarinių gyventojų – dėl mirties, deportacijų, pasitraukimo į Vakarus.

Nedidelį gimstamumą kompensavo į Baltijos kraštus atsiųsti kolonizatoriai. Rusakalbiai imigrantai tikėjosi, kad vietiniai gyventojai asimiliuosis su jais. Kaimas sunkiai atsigavo nuo prievartinės kolektyvizacijos. Kultūra liko sustingusi. Mokyklos nebuvo visai surusintos, tačiau Nepriklausomybės metų laimėjimai buvo prarasti.

Egzistavo rezistencija. Per visą okupacijos laikotarpį taip ir nesugebėjo visiškai palaužti tautinio ir religinio pasipriešinimo. Sumažėjus terorui, atsirado galimybė rinktis tarp mirties ir kolaboravimo. Nors didžioji dalis visuomenės palaipsniui prisitaikė prie sovietinio režimo, daugybė žmonių toliau ieškojo būdų, kaip nuo sovietizacijos ir rusifikacijos apsaugoti tautines tradicijas ir vertybes, išlaikyti moralinius ir religinius įsitikinimus. Algirdas Julius Greimas pabrėžė: “Lietuvių tautai padaryta skriauda yra tiktai tada, jei ji įrašyta į skriaudžamos žmonijos bylos lapus”. Mes buvome tos bylos liudininkai. Lietuvos žmonės kentėjo nuo Maskvos sovietinės valdžios ideologinio bei adminisracinio spaudimo ir nuo “savų” marionetinės valdžios veiksmų. Jėgos buvo nelygios ir okupacinė sąmonė Lietuvoje iš dalies buvo įdiegta. Ir vis dėlto Lietuvoje žmonės vylėsi anksčiau ar vėliau sulaukti nepriklausomybės. Klausimas buvo: kada ir kaip ją vėl atgausime?

Šeštajame dešimtmetyje vykę politiniai pokyčiai suformavo naują atmosferą visuomenėje. Tam įtakos turėjo 1956 m. įvykiai Vengrijoje. 1955-1958 m. KGB Lietuvoje išaiškino 61 jaunimo organizaciją, kurioms priklausė 303 žmonės (5). Pirmoji vieša protesto demonstracija įvyko 1955 m. lapkričio 2 d. Pasakoja Zigmas Tamakauskas, pogrindinės organizacijos narys, pedagogas, publicistas, visuomenininkas: “Atėjo Vėlinių vakaras. Žvakutėmis mirgėjo prisiglaudę vienas prie kito lietuvių karių ir žuvusių sukilėlių saulutėmis pasipuošę nedidučiai kryželiai bei Dariaus ir Girėno mauzoliejus, buvusio ministro pirmininko Juozo Tūbelio, vieno iš lietuviškos mokyklos kūrėjo Vokietaičio ir kiti kapai. Ypač didingai atrodė švytintis žvakių šviesa paminklas žuvusiems dėl Tėvynės. Šios šviesos negalėjo užtemdyti okupantų valdžios pastatyta didžiulė aptvara. Ji buvo pralaužta. Susikinbę rankomis ir keliomis eilėmis apjuosę paminklą giedojome patriotines giesmes”.

Per Vėlines karių kapinėse, giedant tautines dainas, įvyko susidurimai su milicija. Vėlinės Vilniuje ir Kaune paminėtos ir 1956 metais Kauno senose
( Karmelitų) ir Vilniaus Rasų kapinėse. Sekančiais, 1957 m, per Vėlines, lapkričio 2 d., į Kauno senąsias kapines vėl gausiai rinkosi žmonės. Jie degė žvakutes, būriavosi, skandavo šūkius “Laisvės!” KGB pastangos neleisti pagerbti mirusiųjų išprovokavo didelius neramumus. Milicija ir KGB pabandė jėga išvaikyti minią, per vykusias muštynes trys milicininkai buvo sužeisti, demonstrantai apsvaidė milicininkus kapinėse buvusių paminklų betono gabalais. Buvo suimti 105 demonstrantai: jų tarpe 59 darbininkai, 11 studentų ir 13 moksleivių.

1958 m. vadovaujantis LKP Kauno miesto ir Kauno miesto DŽDT Vykdomojo komiteto nutarimu Nr. 1163 “Dėl meno darbuotojų palaikų perkėlimo į Petrašiūnų kapines” žymių žmonių palaikai iš senųjų Kauno kapinių prie Vytauto prospekto perkelti į Petrašiūnų kapines, kad žmonės negalėtų miesto centre pagerbti kūrusių ir stiprinusių Lietuvos valstybę atminimą. Čia buvo įrengtas Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus. Žymių žmonių palaikų perkėlimo darbus finansavo valstybė. Juos buvo numatyta atlikti iki 1959 m. sausio 1 dienos. 1956-1957 m. protesto akcijos iki pat 1972 metų po Romo Kalantos susideginimo Kaune kilusių manifestacijų buvo didžiausios masinės taikios protesto akcijos sovietų okupuotoje Lietuvoje.

Ryškesnė ir aktyvesnė opozicija sovietiniam režimui formavosi nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos, kai santykinai laisvesnį „atšilimo“ periodą ėmė keisti brežnevinis „sąstingis“. Tai lėmė Sovietų Sąjungos vidaus politikos ir tarptautinės padėties pokyčiai. Svarbiausia priežastis buvo sovietinė invazija į Čekoslovakiją 1968 m. rugpjūčio mėn. Ji padarė galą postalininiam optimizmui ir neryžtingai bręstančiam nusiteikimui bendradarbiauti su sovietiniu režimu. Žmonės pasijuto laisvesni palyginus su stalinine praeitimi. Gerokai pakilo gyvenimo lygis, atsigavo tautinė kultūra.

Pirmoji atsigavusi po pokario krizės, etokultūra, tautosaka. 1968 m. surengta antroji Rasos šventė Kernavėje. Iš visos Lietuvos suvažiavo apie 150. Dalyvavo Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, Tomas Vaisieta. Dainavo Veronika Povilionienė. Kelis kartus su deglais apeitas laukas, pagarbinti žolynai. Merginos buvo nusipynusios vainikėlius, juos leido į Nerį. Po to vyko šokiai, žaidimai, paparčio žiedo ieškojimas- taip visą naktį… Kitais metais vėl Rasos šventė. Susirinko apie 600 žmonių. Po to dar kelis metus ruošiamos šventės: ji pabiro po Lietuvą: vieni prie Nevėžio, kiti ant Šatrijos kalno, treti prie Verknės. 1968 m. liepos mėn., minint Dariaus ir Girėno žygdarbio 35- metį, buvo atidengtas Šančių kapinėse antkapinis paminklas. Karo muziejaus sausakimšoje salėje įvyko gražus minėjimas. 1969 m. sausio mėn. Vilniaus universiteto auloje įkurta Vilniaus kraštotyrininkų Romuva. Tokią pat Romuvą buvo raginama įkurti Kaune gaivinti senąsias šventes.

1960-1970 m. traukėsi senoji 1940 metų kultūrininkų karta
( A. Venclova, K. Korsakas ir kt.), o naujos literatūros kartos žymiausiais atstovais tapo Justinas Marcinkevičius su istorinėmis dramomis, Eduardas Mieželaitis su poetine publicistika (poema “Žmogus”, “Čia Lietuva”), literatūros kritikų tarpe išryškėjo Albertas Zalatorius ( “Lietuvių apsakymo raida ir poetika”). Į literatūrą plūstelėjo jaunų rašytojų karta, gimusi prieš pat Nepriklausomybės pabaigą arba Antrojo pasaulionio karo metais: J. Juškaitis ( g. 1934), M. Martinaitis ( g. 1943), T. Venclova (g. 1937), S. Geda ( g. 1943), sudarę naujosios poezijos atžalyną.

Bet režimas tebuvo labai griežtas. Laikraščiai vis labiau priminė dykumą, nekalbant apie dienraščius. Į juos žmonės žiūrėjo ne į tai, kas juose yra, o ko nėra. Kiek atsinaujino moksliniai žurnalai, ypač aukštųjų mokyklų darbai.

Stiprėjo ekonominis ir politinis centralizmas bei Maskvos kontrolė. Stiprėjo imigracija į Baltijos kraštus.Gausėjo vietinių, vadovaujančio darbo stažą turinčių sumanių žmonių, ypač Lietuvoje. Nepaisant to, plėtėsi ryšiai su Vakarais. Tikėtinos permainos ateityje.

KGB siekė ideologiškai veikti jaunimą ir inteligentiją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas. 1967 m. surengta Kernavėje pirmoji Rasos šventė. 1967 m. gruodžio mėn. Prie Lietuvos TSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos įkurta Vilniuje Lietuvių kalbos sekcija. Nuo 1968 iki 1988 m. Lietuvoje veikė Lietuvių kalbos sąjūdis ( Lietuvių kalbos sekcijos visuose miestuose ir rajonuose). Tai buvo atsvara rusinimui, lietuvių kalbos funkcijų siaurinimui, jos struktūros žalojimui. Ano meto lietuvių kalbininkai siekė gaivinti pokario sovietmečiu apleistą prieškarinėje Nepriklausomopje Lietuvoje gerai organizuotą bendrinės kalbos norminimo darbą.

1971 m. Lietuvių kalbos sekcijoms buvo iškilęs rimtas pavojus būti valdžios uždraustoms ir išvaikytoms. Ypač sunku buvo dirbti 8 dešimtmetyje, kada sustiprėjo prievartinės dvikalbystės diegimas. 1968 m. paminėtos Vydūno 100-osios gimimo metinės. Vien 1969 m. KGB išaiškino 6 antisovietiškai nusiteikusias jaunimo, daugiausia studentų ir vidurinių mokyklų moksleivių, grupes. 1969 m. prie Vilniaus turistų klubo buvo įkurta žygeivių sekcija, kurios nariai domėjosi istorinėmis Lietuvos vietomis, dažniausiai susijusiomis su kelis amžius trukusiomis kovomis su Rusija. KGB greitai susidorojo su kraštotyros sąjūdžiu ir 1971 m. uždarė žygeivių sekciją.

Kraštotyros visuomeninė draugija, įkurta 1961 metais Vilniuje, nuo 1963 m. rengdavo kompleksines ekspedicijas, leido lokalines monografijas, leidinį “Kraštotyra”( nuo 1963 m.). Nuo 1971 m. draugijos veikla buvo varžoma, politizuota. Kraštotyros monografijos yra milžiniškas mūsų kultūros turtas ne tik pažintine prasme. Anot Romualdo Ozolo, su ta veikla į literatūrą bei žurnalistiką atėjo Lietuvos tema. Prasidėjo lietuvių kalbos dalykų platesnis judinimas ( “Lietuvių literatūros kritika”T.1-2. Vilnius, 1971-1972 ir kt.).

Tuo metu ryškėjo gyventojų nuovargis nuo rėksmingos, sovietine ideologija persisunkusios oficialiosios kultūros ir poreikis ieškoti alternatyvų režimo primetamam gyvenimo ir mąstymo būdui, todėl radosi pasyviosios rezistencijos bruožų turintis etnokultūrinis judėjimas su kraštotyros ir žygeivių būreliais, folkloro ansambliais, istorinių knygų leidyba. 1972 m, pasirodė pirmoji Lietuvos istorijos populiarinimo knygelė per 30 sovietmečio metų – R. Rimantienės “Pirmieji Lietuvos gyventojai”), filosofijos klasikų veikalų, pirminių filosofijos šaltinių ( Žurnalas “Problemos”) paskelbimas, prof. E. Meškausko “informatyvios” koncepcijos užbaigimas.

Atsikvošėję po brutalių pokario represijų, sugrįžę namo tremtiniai, patriotinių sentimentų vedami lietuviai traukė į Laisvę.“Ateiti į Laisvės alėją reiškė atsiverti prisiminimų albumą, gaivinanti išsekusią atmintį, primenantį praradimus bei skausmą ir suteikiantį lašą optimizmo.”

Tada alėja dar važiavo mašinos, šaligatvius mynė prieškario metus menantys senieji Kauno gyventojai, o suolius buvo apsėdęs jaunimas, kuris savo ilgaplaukes galvas arogantiškai suko nuo komunizmo statytojų moralinio kodekso normų.

Parengė istorikas Juozas Brazauskas