KomentarasKultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOS

Kelyje į Laisvę (II)

1970-ieji metai Lietuvoje buvo riba. Tie metai laikomi ir postmodernizmo pradžia. Daugumoje Vakarų šalių, nors nyko Jean’o Polio Sartr’o (1905-1980), Martino Heidegerio(1889-1976), Liudvigo Wittgenšteino (1889-1951) egzistencializmo filosofija, bet ji vėliau vėl atsivėrė drauge su taikos sąjūdžiu ir antibranduoliniais protestais.

Sovietijoje to civilizacijos virsmo nejutome ir nežinojome, bet vienokia ar kitokia forma egzistavo ir veikė žmonių likimus. Didelė dalis jos žmonių paversti homo sovieticus. Apatija, iniciatyvos stoka, nuovargis nuo nepakeliamų minčių, klausimų be atsakymo, nuolatinės baimės. Kai kas sako, kad būdingiausias bruožas buvo prisitaikėliškumas. Kol buvome nuolatinė kaimynų agresijos auka. Gyvenome keistame, kupiname paradoksų bei absurdo pasaulyje. Bet Alberas Kamiu ( Albert Camus) (1913-1960) mokė, kad absurdas liaujasi būti absurdu, jei su juo nesitaikstoma.

Tokioje situacijoje reikėjo iš naujo suvokti save pasaulyje, tautos istorijoje, vėl jaučiamas poreikis grįžti į pradžių pradžią ( “Kur mano kelias, mano piemens gyvenimas / neatmenu jo pabaigos, neturiu jo pradžios / suvyniotas ir suverptas ir išaustas į bažnytinę vėliavą”( V. Bložė). Apie 1965 metus sovietinėje lietuvių poezijoje budo jau įsitvirtinęs istorijos, gamtos ir mitologijos sintetinimas.Istoriniai procesai vyksta mitologiniame laike, kuriame tai, kas reikšminga, niekados nesibaigia:

O iš rūko, lyg sapno /Kyla mano tėvynė- / Senas laikas ir samanos- /Lietuva baudžiavinė. ( S. Geda. Strazdas. 1967)

Septintajame dešimtmetyje pasirodė V. Mykolaičio- Putino vėlyvosios poezijos rinkiniai „Būties valanda“ (1964) ir „Langas“ (1966). Žmogus atviras egzistencijos tragizmui, bauginantis yra pačiame žmoguje atsiveriantis aklo griovimo įniršis : „Turėsi išnykti / Už tai, kad esi tu kitokis, /Neg aš“ (eilėraštis „Priešai“) Bet dominuoja kiti žmogiškosios būties momentai : prievartai nepasidavęs žmogus, šlovinantis laisvę ir kūrybą. Poetas mirė 1967 m. Tai buvo didelė Lietuvos kultūros netektis.

Nuo 1967 iki 1975 metų nebegalėjo dienos šviesos išvysti nė viena rašytojo Jono Mikelinsko (1922-2015) knyga, nors vienintelei tada grožinės literatūros leidyklai „Vaga“ buvo siūlomos net kelios. Jas suniekinti buvo pasamdyti partijos linijai ištikimi kritikai: „Šimtai buržuazinių filosofų, propagandistų, sociologų ir literatūros kritikų daug metų ieškojo tarybinės visuomenės susvetimėjimo bruožų. O jie visiškai netikėtai išrikiuoti į darnią formulę kartu su sąmonės srautu prasiveržė J. Mikelinsko herojaus lūpomis“.  Tai apie rašytojo apysaką „Trys dienos ir trys naktys“. Ji parašyta pagal tuo metu  madingą sąmonės srauto, vidinio monologo, psichologinės savianalizės literatūrą. Ir nors recenzijoje parašyta, „kad kiekvieno valia pasirinkti tokį būdą, kuris leistų geriausiai atsiskleisti, pateisintų tuos tikslus, kuriuos pats sau kelia autorius“, ši apysaka buvo pasmerkta ir specialiame Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nutarime.

Tokia kalbėjimo tradicija ateina nuo K. Binkio  bei keturvėjininkų, papildyta pasaulinės literatūros patirtimi. Turėdamas neišsenkamas universalaus mąstymo galimybes, paradoksas yra vienodai prieinamas įvairiems žanrams. XX a. lietuvių literatūroje paradoksas netapo dominuojančiu mąstymo, pasaulio suvokimo būdu. Bet jo galimybėmis naudojosi  ne vienas moderniosios poezijos bei prozos kūrėjas.

Kad būtum geras, tam tikra prasme reikėjo daryti blogus darbus ir taip… priešintis sistemai. Dailininkui užteko tiesiog liūdno paveikslo, kad darbas liktų nepriimtinas. Gražiame komunistiniame pasaulyje liūdesio negalėjo būti. Dailė, kaip ir bet kokia meno  sritis, tarnavo ideologijai, o visi filmai, plakatai demonstravo, koks šviesus sovietinis pasaulis.Griežta cenzūra reikalavo iliustruoti valdžios veiksmus, primetančius liaudžiai optimizmą ir laimę. Tai atsitiko septintame – devintame dešimtmečiuose

Maždaug nuo aštunto dešimtmečio paradoksinis mąstymas keičia socrealizmo poezijos lauką. Nors dar poezijoje dominavo į kaimišką kultūrą ir jos tradicijas besiremiantys kūriniai, apie 1971-1972 m., anot poeto Kornelijaus Platelio, “buvo suduotas mirtinas smūgis socrealizmui”.

Lietuvių kultūra atsargiai “pradėjo atsiminėti savo dvasines teritorijas, brutaliai okupuotas”( Viktorija Daujotytė): Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija (1968-1977),  R. Granausko “Jaučio aukojimas” (Pergalė, 1975), Povilo Mataičio folkloro teatras ( 1974), Dalios Mataitienės  tautiniai kostiumai, folkloro ansambliai nivilnijo per visą Lietuvą.

Lietuvių dvasia bandė pabusti, prisikelti iš savo kūrybingumo po ideologinių represijų, 1972 metų įvykių. Vėl aktualinama lietuvių pasaulėvoka : iš dvasios ir žemės sąlyčio.Uždrausti dvasios prisikėlimo jau neįmanoma : iš jos kilo maginiai, fantastiniai senosios Lietuvos paveikslai.

Pasirodė T. Venclovos “Kalbos ženklas”, S. Gedos “26 rudens ir vasaros giesmės”, J. Juškaičio  “Mėlyna  žibutė apšvietė likimą”,

  1. Vaičiūnaitės “Pakartojimai”. Buvo išleista, nors ir kupiūruota, A. Mackaus ir J. Meko poezija. V. Bložės, S. Gedos, M. Martinaičio poezija kuriama daugiaprasme “ezopine” kalba, susikoncentruojant į kultūrinę mitologiją, metaforą:

Nukalu iš dalgio rytą,

Dirbu aušrą Nemune

Ir į juostą įrašytas

pats sau rodaus ekrane

Ką bedarau

– teišeina gyvenimas,

kad ir manęs

nebelieka.

Marcelijus Martinaitis

Iš jaunesnių, vėliau įsijungė į šį kūrybos kelią A. Grybauskas, G. Patackas, A.A. Jonynas, V. Rubavičius. Tai buvo savita kūrėjų karta. Jų kūrybai artima avangardistų nuostata, jog “menas privalo ne guosti ar dievinti, o šaukti”.

Kas išplės mus iš kiauto, iš kultų, iš kaulų

Švęstą ugnį išskels, kad nauja atsiverstų erdvė,

kad virpėtų ir gaustų planetinio kabelio raumenys

ant tavo vienos ir visiems reikalingos dainos?

Kas įpins mus į tobulus, šaukiančius kabelio raumenis,

Į visuotinio ryšio erdvėj išbarstytas gaidas? ( Almis Grybauskas).

Prie jų jungėsi tradicinės krypties autoriai – A. Mikuta, S. Jonauskas. Tai sąmoningai pasirinkta pozicija, priešinantis kūrybą alinančiam socrealizmui. Taigi kūryba – šauksmas, atkreipiantis dėmesį, o kaip vienintelė vertybė iškeliama kūryba.

Nauja kūrėjų karta, atėjusi į literatūrą stagnacijos klestėjimo metu, išsakė protestą, neviltį, bandė pasityčioti iš totalitarinės sistemos. Jie neturėjo iliuzijų, jų maištas – be perspektyvos, tik iššūkis baimės visuomenei.

Paradoksinis mąstymas susijęs su giliu gyvenamo meto problemų supratimu, sąmoningumo modernėjimu, kai “žmogus suvokia egzistuojąs istorijoje – aprašomame jo gyvenimo būdo kitime, kurio jis yra veikiamas kaip “istorijos auka” arba kuriame jis turi atsakomybę dalyvauti kaip “istorijos veiksnys”, formuodamas skirtingą visuomenės ar kultūros  ateitį.

Poetas V. Bložė rinkinio “Polifonijos” aplanke rašė :

“Karas, fašizmas, smurtas, dehumanizacija, – visa tai, kas patirta iš gyvenimo ir iš knygų, kas sukelia baimę dėl žmogaus ir užuojautą jam, yra akstinas kurti.<…> Šių žodžių autorius bando įprasminti žmogaus būties universalumą  įvairiose erdvės ir laiko plotmėse. Rodoma ne tik harmonija, bet ir kelias į ją – per rezonansą ir enciklopediją- iš chaoso”.

Paradokso kalba – aliuzijų ir užuominų kalba. Užuomina į biblijinį mitą  (“keliaklupsčia klūpo prie kelio”), nedalios ir brutalumo kontekste. Pasaulyje viskas susipinę – nuodėmė ir atleidimas, auka ir išdavystė

(“Ėriukas suklumpa / atsigerti iš jų savo kraujo aukos / laiminančios pasaulio nuodėmes”).

Marcelijus Martinaitis ( 1936- 2013) laiką ir įvykius  vertina per archainę tautos pasaulėjautą. Poetas pasižymėjo su gamta sutapusioje kaimo kultūroje įsišaknijusio žmogaus atvirumu. Jis gerai prisiminė, ko skausmingai neteko, bet vis dėlto gyveno dabartyje:

Kad aš daugiau jau nemąstau,

Nieko negirdžiu ir nematau.

Kad suprasčiau- proto netenku,

Kad matyčiau melą – apanku.

Negyvendamas- gyventi imu

Kumšty suspaustos širdies ritmu.

————————————

Ką sakai , matau aš be akių.

Žemėje – be pėdsakų – lieku.

Nieko aš daugiau jau nemąstau.

  1. Martinaitis. Vainikas.Vilnius, 1981, p.133

Semantiniais paradoksais grįstas eilėraštis išsiplečia iki filosofinio būties apmąstymo. Nieko nemąstyti tai būti  su visuma,  realizuoti žmogiškąją paskirtį. Poetui žmogus yra svarbiausia tarpinė grandis kultūros ir istorijos vyksme. Platesnių apibendrinimų ieškoma individualiame  baltiškame mitologijos pasaulyje.

Ištikimybę savo tiesai M. Martinaičiui siejasi su skaudžia užuojauta kitiems: “Man rankos surištos tiesos ir gailesčio”. Martinaitis sąžiningiausiai sovietinėje Lietuvoje ieškojo “nekaltybės ceremonijų”, visus sujungiančių, bet bendrumo išgyvenimo jokiai grupinei retorikai nenusavinančių ritualų :

Už tuos, kur dainavo liūdnai, tarsi šviestų spingsulė

Už rankenoj užmirštą šilumą- užmarštį be pabaigos,

Už tuos, kas ramybę ateinantiems siūlė,

Už didelį Dėkui, už amžiną jų Visados-

Už tuos- be kalbos ir be balso, kaip varpinės senos be varpo –

Jų šilumą žvėrys išlaižė iš dirvoj pėdos paliktos-

Už tuos, kur pamiršo, kur guldė po amžių pavarte

Ir negyviems neteisybę užrašė kreida ant kaktos-

— Už juos tu ant pirmos žalio pavasario lapo

Pasirašyk tris kartus.

Antanas Škėma (1910-1961)- ryškus lietuvių moderniosios prozos kūrėjas, jos pradininkas. Romane “Balta drobulė”(1958) skleidžiasi situacija žmogaus, pasimetusio šių dienų pasaulyje. Tai skausmingas, beviltiškas kelias žmogaus, trokštančio save įprasminti kūryboje, tikėjime ir juntančio, kaip pagrindas slysta iš po kojų, kol nugrimzdama beprotybės ramybėje.

Autorius sugebėjo talentingai pavaizduoti kenčiančio ir žūstančio žmogaus sielą, protestuoti prieš nuglaistytą, ideologinėmis schemomis pajungtą žmogaus vaizdavimą. Kūrinys ne iškarto susilaukė palankaus vertinimo net išeivijoje, bet parodė, kad kitoks kūrinio kūrimas yra iššūkis literatūrai.

Kazys Bradūnas (1917- 2009), modernios, į Vakarus orientuotos literatūros reiškėjas (1952-1959), žymiausias egzodo literatūrinio gyvenimo organizatorius, yra sukūręs   aukščiausios meninės vertės poezijos paminklą žuvusiems partizanams, Sibiro tremties kankiniams. Jo kūryba įprasmina istoriją kaip sąmoningą tautos jungtį laiko tėkmėje.

Alfonsas Nyka- Niliūnas ( 1919-2015) toli pastūmėjo lietuvių poeziją modernėjimo linkme. Jo poezija prasmingai santykiauja su plačiu Europos kultūros kontekstu, palikdama savita ir nepakartojama. Jam būdingas sąmoningas eilėraščio konstravimas, apibendrintų būsenų reiškimas.

Henrikas Nagys (1920-1996)  romantizmo atstovas. Jo poezija kupina nerimo, ilgesio ir prasmės ieškojimo. Palikta gimtoji žemė, namai, draugai- nesenstantys jo liūdesio šaltiniai. Jam būdingas egzistencinis  žmogiškos būties išgyvenimas. Vienintelis mirties nugalėjimo ir būties įprasminimo kelias- kūryba, poetinis žodis. Jo poezija įprasmino individo ir tautos likimą.

Antroji kūrėjų karta prozoje blogio šaltinių  ieškojo amžinoje žmogaus prigimtyje ( vyresnieji), jaunesni rado racionaliame, technokratiniame, į spontanišką įvairumą linkusio žmogaus elgesyje. Gelbėjamasi iš racionaliai suplanuotos ateities – prosenelių egzistencinio būdo savyje pajutimas. Įsišaknyti gyvenime galima tik gerai suprastoje artimųjų egzistencijoje. Tai reikalauja teisingai įvertinti atsakomybę.Tiktai atsakingai įvertinta praeitis tampa sava ne vien jausmais, bet ir morale.

Tiksliausiai tai supanta jaunesnieji kūrėjai. Saulius Tomas Kondrotas

( g.1953) reikalauja be jokių sąlygų ir išsisukinėjimų atskleisti tiesą apie žmonių elgesį, ištirti, kas iš tikrųjų istorijoje buvo konkrečių žmonių veikiama, kas už tai atsakingas (“Žalčio žvilgsnis”,1981 ). Tie, kurie buvo, privalo pasakyti tiesą apie savo egzistencijos būdą ateinančioms kartoms ir paaiškinti savo elgesį. Taip aštriai tėvų ir vaikų santykiai lietuvių literatūroje iki sovietinio laikotarpio nebuvo aiškinami. Socialinio  gyvenimo paradoksai sutirštinti iki groteskiško piešinio, pro kurį neprasiskverbia sveiko proto mintis.

Paradoksalus mąstymas regi pasaulį šiukštų, kartais banalų ar komišką. Skaitytoją toks mąstymas veikia kaip šoko terapija. Kai šalia įsivaizduojamo pastatoma realybė, kai nuimamos kaukės ir demitologizuojamas iliuzinis, susikompromitavęs realybėje pasaulis, atsiveria šiuolaikinio žmogaus disharmonija ir prarastų vertybių ilgesys. Bet paradoksinis mąstymas kartu yra ir viltingas mąstymas. Už jo slypi naujo, protingo žmonijos kelio viltis.

1982 m. populiarus jaunimo tarpe dainų autorius ir atlikėjas Andrius Mamontovas su grupe „Foje“ išleido paskutinę studijinę plokštelę „1982“. Joje buvo įrašyta daina „Paskutinis traukinys“ su žodžiais:

„ Ar tu dar gali kentėti tas blogas mintis? Ar tu dar gali matyti akis visai tuščias? Ar tau malonu girdėti žodžius, bukai piktus? Ar dar tave įkvepia šalti žmonių veidai ?“ 1982 m.  Vilniuje, Jaunimo teatre pastatyta roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“( rež. Eimuntas Nekrošius). Muzika Kęstučio Antanėlio, libretas Sigito Gedos pagal V. Šekspyro dramą „Romeo ir Džiuljeta“.

Nepriklausomo Lietuvos gyvenimo ilgesyje kryžiavosi skirtingos psichologinės ir estetinės sanklodos, sudarydamos daugialypę įvairovę, būdingą laisvės ištroškusiai kultūrai.

Prabilo pokario baisybių nutildyti balsai, į literatūrą atėjo  vieniši užsispyrę kūrėjai, rašę pats sau ir nedarę jokių kompromisų arba nustumti į nuošalę dėl savo kūrybos aštraus  dramatizmo. “Liaudies poetų ir rašytojų” gretose gailūs nusivylimo ir nuovargio atsidūsėjimai.

Bet tautinė savimonė tebebuvo gyvybinis literatūros nervas, likęs daugelio rašytojų kūryboje. Atsirado ir kosmopolitinės orientacijos skelbėjai, tvirtinę, kad  tautinis mentalitetas gramzdina lietuvių literatūrą į provincinį primityvizmą, valstietiška kultūra niekada nesugebės suformuluoti ir išvystyti absoliučiai laisvo mąstymo. Žinoma, su tuo verta būtų pasiginčyti.

Nė viena estetinė ir stilistinė literatūros orientacija netapo dominuojanti lūžio situacijoje. Įsitvirtina postmodernizmo žaismas: atsisakoma visuomeninio blogio diagnozės ir moralinio teisėjavimo. Reikšmingas vaidmuo tenka rašytojams, “išlaikiusiems  nepriklausomą individų mąstymą, pagrįstą skaudžia istorine atmintimi ir dramatišku moralinių vertybių jausmu”. Literatūrinės kūrybos laukas – tarp to, kas leidžiama, ir to, kas draudžiama. Iš to kyla didelė kūrybos energija. Išmokstama kalbėti  užuominomis ir nutylėjimais, metaforomis.

Menas dabar – pagrindinė dvasios laisvės, atsparos, gynybos erdvė. Nors dar daug kas varžoma ir draudžiama, bet laisvės paliekama daugiau negu praėjusiais dešimtmečiais.

1967 m. jau buvo miręs Vincas Mykolaitis- Putinas. Pareigos ir ištikimybės tautai etika jo kūryboje buvo ypač  svarbi, kelianti ne tik žmogaus, bet ir pačios tautos sąmoningumo būtinybę bei reikšmę. Po poeto mirties pasirodė rezistencinės dvasios poema “ Vivos plango, mortuos voco”( “Gyvuosius šaukiu, mirusius apraudu”). Šis 165 eilučių kūrinys gimė “ant neperžengiamo istorinių paradoksų slenksčio, kai vieną prievartą keitė kita, o išsivadavimas iš vienos vergovės tapo priklausomybe kitai”.

Kunigo, monsinjoro K. Vasiliausko žodžiais tariant, “Viena svarbiausių žmonių pareiga – mokėti įskaityti laiko ženklus, bet tokių sugebančių yra nedaug, tai išrinktųjų tautos vaikų dalia. Man tas eilėraštis brangus, kad jis įskaitė tragiško laiko ženklus, ir, man rodės – mano švenčiausia pareiga paaiškinti V. Mykolaičio- Putino žodžiais apie juos tiems, kurie patys nepajėgūs, bet irgi nori tuos ženklus suprasti”. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas,  kaip niekas kitas, sugebėjo įsigilinti į sovietinės diktatūros morališkai suluošinto žmogaus tragediją ir tą žmogišką tragediją paversti poreikiu dvasiškai sukurti save iš naujo ( Jonas Mikelinskas). V.Mykolaitis- Putinas rašė: “Aš pasiliksiu ištikimas, nors pats būdamas silpnas ir artimas neurozei, pasiliksiu ištikimas stipriam, tragiškam prometėjiškam bethoveniškam žmogui, kovojančiam su visokeriopa vergove, blogiu, liga, mirtimi“. Poetas Justinas Marcinkevičius ragino “rasti (surinkti) paliudijimų, ką Lietuvai, mūsų kultūrai, inteligentijai reiškė jau vien tik Putino buvimas, gyvenimas su visais ir tarp visų – čia didžiulė jo palikimo, ne emigravimo prasmė. Jis buvo dvasinė užuovėja, žmogaus ir kultūros matas”. Toliau Justinas Marcinkevičius klausė: “Argi tai ne rezistencija, kai žmogus vien tik savo buvimu skatina tautos gyvybę ir stiprybę, kūrybingumą ir valią išlikti? Toks žmogus visada yra šūvis į priespaudą”.

Didžiuosiuose Lietuvos miestuose, ypač Kaune, pradėjo formuotis alternatyvios sovietinei estradai jaunimo muzikos grupės( “Aitvarai”, “Kertukai”, “Vaizbūnai”, “Vyturėliai”, “Bočiai”, “Perkūno ainiai”, “Gintarėliai”, “Meteorai”, “Raganiai”, “Gėlės”, “Dainiai”, “Nuogi ant sleksčio”, “Eglutės” ir kt). Nauja muzika pasklido šokių salėse, tapo populiaru mokyklų abiturientus į gyvenimą išlydėti su šių ansamblių muzika. Formavosi būsimoji Kauno bohema.  Atsirado pirmieji hipių pasekėjai. Laisvos saviraiškos ieškantys jaunuoliai neigė komunistų propaguojamas vertybes, visuomeninio gyvenimo ir mąstymo standartus. Vakarų kultūra keitė ir formavo jaunimo muzikinį skonį.

Jaunimo priešiškumas sovietų valdžiai neatsirado iš nieko. Hipių judėjimas, kilęs spontaniškai, neorganizuotai, iš tikrųjų turėjo ir nacionalinį atspalvį. 1972 m. Kaune sukurta pirmoji hipių komuna sovietų imperijoje. Prie Muzikinio teatro sodelio fontano buvojų rinkimosi vieta. Matyt, neatsitiktinai Romas Kalanta susideginimui pasirinko šią vietą. Po Romo Kalantos susideginimo ir saugumas juos suėmė, kvietė bendradarbiauti, bet hipiai nuo šio žingsnio susilaikė. Jų liko nedaug. Jiems grėsė fizinis ir psichologinis susidorojimas.

1970 metai buvo fatališki lituanistikai. Tais metais netikėtai mirė garsūs lietuvių kalbininka: Jurgis Lebedys ( liepos 12 d.), rudenį Kazys Umbrasas ir savižudybe gyvenimą baigė menotyrininkas Stasys Budrys – jie abu buvo laidojami tą pačią – lapkričio 20 dieną. Tais metais atsitiko kraupi kalbininko Jono Kazlausko dingimo ir mirties istorija. Tai buvo vienas gabiausių jaunosios kartos kalbininkų. Po trijų savaičių nuo jo dingimo buvo paskelbta jo paieška, bet rytojaus dieną rado lavoną Neryje ties Vingiu ir paskelbta, kad tai buvo savižudybė. Niekas neabejojo, kad tai buvo saugumiečių darbas.

1970 m. pasirodė Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institute parengta Pranės Jokimaitienės studija „Lietuvių liaudies vaikų dainos“. Didžiuliame lietuvių liaudies poetinės kūrybos lobyne slypintis vaikų fokloras sužadino liaudies pedagogikos atgimimą, formavo jaunos kartos etinius idealus, mokė pažinti tautos dvasinį palikimą. Vaikų lopšinės, žaidimai, dainelės, gyvulėlių apdainavimai iš suaugusiųjų lūpų perduotos vaikams ir jaunimui formavo folkloro kolektyvų repertuarus.

Tapo svarbu rūpintis  tautos ir jos kultūros išlikimu. V. Mykolaičio – Putino mintis, kad tauta turi būti pribrendusi ne tik laisvei , bet ir vergovei,  buvo sava ir svarbi. Tačiau vergovė galėjo būti  tokia pat ilga kaip ir XIX amžiuje. Bet pilnutinės simfoninių koncertų salės, talentingas jaunimas visose mokslo ir meno šakose, knygų tiražai ir skaitytojų skaičiai drąsino turėti viltį. Neįvertintas liko tik moralinio nuosmūkio gylis, demoralizacijos mastai.

 

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button