KomentarasKultūros naujienosNAUJAUSIOS ŽINIOS

Kelyje į Laisvę (III)

1972 metų išvakarėse sovietinio įša­lo spaudžiamoje Lietuvoje, Vilniaus dailės instituto salėje, per pačias Kalėdas (1971 m gruodžio 25 d.) –­ dvidešimtmetis studentas Kęstutis Antanėlis pastatė tik ką Brodvėjuje suvaidintą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Repeticijos vykdavo Ryšių klube vakarais ir naktimis. Repeticijų trukmė buvo ribojama elektros srovės išjungimu.

Pasakoja Jėzaus Kristaus vaidmenį sukūręs Dalios Tamulevičiūtės pirmakursis Vidas Petkevičius: „Spektaklio premjera per Kalėdas buvo paskirta aštuntą valandą vakaro, bet mes pradėjom šeštą, o septintą atvažiavo saugumiečiai mūsų supakuoti. Bet pamatę, kad viskas jau vyksta, nedrįso. Na, jie galvojo mus visus išgaudyti vėliau. Taip ir buvo. O nuo labai didelių nemalonumų mus, ko gero, išgelbėjo tai, kad apie suvaidintą spektaklį pranešė „Amerikos balsas“. Tai buvo pirmasis roko operos pastatymas Europoje ir antras pasaulyje. Vaidino Vilniaus konservatorijos ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos studentai. Bet K. Antanėlis vis tiek nukentėjo –­ jį išsikvietė saugumas ir pasiūlė pačiam išeiti iš Vilniaus inžinierinio statybos instituto ( VISI), kur jis tuo metu mokėsi.“

1972 metų sausį „Lietuvos Katalikų Memorandumas“ – septyniolikos tūkstančių penkiasdešimt keturių tikinčiųjų pasirašytas raštas, adresuotas sovietų komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, pasiekė Vakarus. 1971 m. gruodį „Memorandumą“ į Maskvą atvežusi Nijolė Sadūnaitė rado padėti sutikusį žurnalistą. Jis perdavė dokumentus draugui, dirbančiam Britų ambasadoje. Diplomatas nutarė, kad juos turėtų gauti neseniai Oksforde įkurtas Kestono instituto prezidentas ir užrašė ant rudo voko kanauninko Michaelio Bourdeaux vardą ir adresą. Dokumentas, be jokios nuorodos ar užuominos, kas tai yra, kaip gauta, iš kur siųsta, adresatą pasiekė 1972 m. sausio mėn. Atpažinęs lietuvių kalbą ir iš gausybės parašų supratęs milžinišką tikėjimo laisvės reikalaujančio dokumento svarbą, anglikonų kunigas pasirūpino, kad tekstas būtų išverstas į anglų kalbą. Užsienio spauda, radijas ir televizija išplatino šį dokumentą.

Tokio galingo pareiškimo, pasiekusio Vakarus, iki tol dar nebuvo buvę. Po trisdešimt šešerių metų saugojimo Ang­lijoje, šį Lietuvos Nepriklausomybės istorijai reikšmingą dokumentą kanauninkas dr. Michaelis Bourdeaux atvežė į Kauną parašų rinkimo iniciatoriui arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui.

1972 metais žurnale „Nemunas“ (Nr. 2, p. 17-20) buvo išspausdintas garsusis Vytauto Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. V. Kubilius rašė: „Talentas, be abejo,  yra biologiškai determinuota žmogaus galia.  Tu negali tapti Gėte, Tolstojumi ar Belinskiu, nors ir labai stengtumeisi, dėl visiškai menkos priežasties –­ gamta nedavė tau atitinkamų duomenų. Tu negali pasidaryti netgi paprasčiausiu poetu ar romanistu, nors ir baigtum su pagyrimu maskviškį Literatūros institutą, nes “bevertis mokslas tiems, kurie neturi poetinės dovanos”(iš VIII a.indų traktato).

Tačiau biologinės talento ribos turbūt nėra fataliai nekintamos. Juk meninis talentas funkcionuoja ne gamtoje, o tarp žmonių, ne izoliuotame organizme, o kultūros sferoje. Talentas tampa dvasine jėga, kurios dydis priklauso jau ne vien nuo biologinių prielaidų, bet ir nuo sukauptų dvasios vertybių sudėties, jautrumo savo amžiaus problematikai, vidinio ryšio su tautos padėtimi, pasaulėjauta ir kultūra.Tačiau labiausiai prisitaikėlių sąžinę įskaudino sakinys: “Kodėl rašytojas gyvenime gali būti baisus intrigantas, bailys, alkoholikas, o kūryboje – dorovingumo ir taurumo apaštalas, kaip jis sugeba tuo pat metu dirbti informatoriumi, prokuroru ar net žudiku ir rašyti švelnius eilėraščius vaikams”. Tai buvo užuomina į Kostą Kubilinską. Įsižeidę rašytojai nunešė tą „Nemuno“ numerį A. Sniečkui, ir prasidėjo kerštas. Neseniai paskelbtos knygos „Laikmečio įkaitai“ (Vilnius: Gairės, 2009) autorius Antanas Barkauskas, priklausantis garsiai skalambijančių apie savo „tarnavimą Lietuvai“ grupei, tuometis CK antrasis sekretorius, atsakingas už ideologiją, pareikalavo universitete jau apgintos V. Kubiliaus disertacijos ir nusiuntė į Maskvą oficialų raštą, kad sulaikytų jos tvirtinimą. Maskva įvykdė įsakmų “patrioto” prašymą. Šešerius metus disertacija nebuvo tvirtinama, Vytautui Kubiliui buvo užtrenktos durys į spaudą, o už straipsnį buvo priverstas viešai atsiprašyti.

1972 metų kovo 19 d. pogrindyje pradėtas leisti sovietų nusikaltimų metraštis –­ „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, be pertraukos ėjusi iki 1989 m. (išleistas 81 numeris). Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „LKB kronikos“, ir tai stebuklas, žinant, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. Prasidėjus pertvarkai, sovietų valdžios politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu nepasikeitė. LKP CK biuras dar 1987 m. rugpjūčio 17 d. patvirtino priemones, kuriomis siekta stabdyti Katalikų Bažnyčios įtakos augimą ir nutraukti nelegalios katalikiškos spaudos leidybą.

1978 m. lapkričio 22 d. trys kunigai Alfonsas Svarinskas (1925-2014), Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis (1929-1986) Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje užsienio žurnalistams pranešė, kad Lietuvoje įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas., kuris kėlė religinės diskriminacijos problemą. Komitetas veikė 5 metus, parengė 53 dokumentus ir dalį jų išplatino. Komitetas siekė katalikams lygių teisių su ateistais, atkreipė dėmesį į tikinčiųjų diskriminaciją.

1972 metų gegužės 14 d. Kaune, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Šis protesto aktas gegužės 18–19 dienomis Kaune sukėlė politines demonstracijas, mitingus ir įvarė tokią baimę dėl savo kailio ir kėdės Lietuvos sostinės ir miestų bei miestelių partiniams funkcionieriams, kad jų stropumas ir noras neapvilti Maskvos ėmė dar tauriau reikštis.

Mieste buvo įvesta pusiau karinė padėtis, suimta ir tardyta daugybė žmonių, sugriežtinta jaunimo elgesio bei aprangos kontrolė, mokyklose buvo pradėtos aiškintis mokinių pažiūros. R. Kalantos savižudybė ir po to kilusios demonstracijos beveik sutapo su JAV prezidento R. Nixono apsilankymu Maskvoje, tačiau tarptautiniams santykiams jokios reikšmės neturėjo ir tuo metu gerėjančių santykių tarp JAV bei Sovietų Sąjungos nesugadino.

1972 metais dėl netinkamų politinių pažiūrų pantomimos trupės vadovas latvis režisierius Modris Tenisonas buvo priverstas palikti Kauno muzikinį teatrą. Pantomimos trupė – šio meno pradininkai Lietuvoje – ji buvo lyginama su Lenkijos bei Čekoslovakijos „mažaisiais teatrais“. Teigiama, kad tuomet į spektaklius žiūrovai suvažiuodavo iš visos Sovietų Sąjungos. 1972 metais Vladas Vildžiūnas iškalė iš marmuro skulptūrą „Ecce homo“ Šiuos žodžius – Štai žmogus! – Šv. Jono Evangelijoje (Jn, 19, 5) taria Pilotas, rodydamas miniai į vainikuotą erškėčių vainiku Jėzų ir bandydamas jį išgelbėti nuo minios teismo. Skulptorių V. Vildžiūną įkvėpė ne tik Evangelija ir įvairių amžių dailininkų darbai, bet ir Kaune matytas Modrio Tenisono pantomimos spektaklis „Ecce homo“ (pastatytas 1967 m.).

1972 metais cenzoriai sudarkė J. Jurašo Kauno dramos teatre režisuotą Juozo Grušo pjesę „Barbora Radvilaitė“. Tik per generalinę repeticiją spektaklis buvo paro­dytas toks, kokio siekė režisierius. Visi kiti spektakliai vyko jau be Aušros Vartų madonos paveikslo ir be režisieriaus pavardės… Buvęs Lietuvos SSR kultūros ministras ir LKP CK sekretorius L. Šepetys, kurį „istorija mokė prisitaikyti“, savo atsiminimų knygoje negali atsistebėti, kodėl režisierius pasirinko tokį neracionalų problemos sprendimo būdą: tik pakenkė sau, bet nieko nepasiekė – cenzorių glotniai sušukuota „Barbora Radvilaitė“ vis tiek buvo vaidinama!

1972 metais Joachimas Berentas pakvietė Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino džiazo trio į festivalį „Jazz Tage“, kuriame turėjo groti ir Milesas Davisas. Oficialus valdžios atsakymas nuskambėjo taip: „joks GTČ apskritai neegzistuoja“, nors GTČ muziką tuomet jau grojo „Amerikos balsas“, BBC.

1972 metais į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją pagaliau buvo priimtas Sausinimo sistemų valdybos vyr. inžinierius Jonas Kauneckas, kasmet nuo 1959 m. mėgindavęs į ją stoti, tačiau sovietų valdžios vis išbraukiamas iš sąrašų. 1977 m. jis įšventinamas kunigu, įsijungė į Komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.  2000 m. J. Kauneckas konsekruojamas vyskupu (šiuo metu jis Panevėžio vyskupas emeritus- J.B). 1972 metais Romanas Plečkaitis pirmasis iš lietuvių išdrįso versti Imanuelį Kantą. (Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu.I. Kantas.Iš vok. kalbos vertė, pratarmę ir komentarus parašė Romanas Plečkaitis.Vilnius, 1972). 1976 m. rudenį įsikūrė Vilniuje Lietuvos Helsinkio grupė palaikyti ryšį su Maskvos ir kitų regionų gynimo grupėmis fiksuoti žmogaus teisių pažeidimus. 1975 m. 35 valstybė, jų tarpe SSRS pasirašė Helsinkio Baigiamąjį aktą gerbti žmogaus teises, laikytis demokratinių laisvių.

1978 m. įkurta pogrindinė organizacija-Lietuvos Laisvė lyga, kurios tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvą, ugdyti religinę, tautinę ir pilitinę sąmonę, kelti Lietuvos laisvės klausimą tarptautiniu mastu. Lygos įkūrėjas ir lyderis buvo Antanas Terleckas. Jis save vadino  rezistentu. Lyga pogrindyje nuo 1976 m. leido laikraštį “Laisvės šauklys”, nuo 1978 m. žurnalą “Vytis”. Ši organizacija vienintelė pogrindžio organizacija sulaukė atgimimo laikų.

O šiandien  tegul skamba raginimas – “neišsigąskime akistatos su Nepriklausomybe. Nenusiminkime, kad neišnyko blogis. Tik susigrūmę su juo, galime sužinoti, ko esame verti”(Irena Balčiūnienė).

Taigi lūžio momentas Kauno istorijoje buvo 1972 metai – Romo Kalantos žūties metai. “Ne tik todėl, kad už laisvę pasiaukojęs jaunas žmogus simboliškai Lietuvą susiejo su 1968-ųjų  maištaujančia Čekoslovakija, o Kauną – su susideginusio jauno čeko Jano Palacho Praha. Ne tik todėl, kad Kaune buvo daugybė puikių lietuviško roko grupių, kurios po Kalantos  susideginimo buvo brutaliai persekiotos ir išvaikytos <…> Pagaliau  ne tik todėl, kad sovietai nužudė visą Lietuvos hipių viziją ir kultūrą, kuri maitino roką, laisvės sąmonę ir politinę vaizduotę. Reikalas tas, kad 1972-ieji simbolizavo  ypatingą Kauno  pakilimo laikotarpį.

Jono Jurašo Kauno dramos teatras ir ypač tuo metu  jame pastatyta Juozo Grušo “Barbora Radvilaitė”, Modrio Tenisono  įkurta pantomimos trupė, žurnalas Nemunas, taip pat ir tais pačiais metais  pogrindyje pradėta leisti Lietuvos katalikų bažnyčios Kronika– visa tai simbolizavo naują Kauno ir Lietuvos kultūrą, kurią sovietai po Kalantos žūties sunaikino”(prof. Leonidas Donskis).

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button