Klasės vadovo pasakojimas: trys pešasi, o ketvirtas pralaimi?

Autorius: klasės vadovas ir istorijos mokytojas Haroldas Maselis

Kartais atrodo, kad kalbėdami apie vaikų ugdymą susitinkame kažkurio universiteto auditorijoje. Mes tiesiog daug kalbame apie programas, metodus, efektyvumą, profesionalumą. Čia karštai ginčijasi trys savo teisumu įsitikinę pašnekovai: pirmasis – užsispyrusiai įsikabinęs „senų“ tiesų, nes yra labai patyręs, o mokykloje jam viskas gerai, tik kiti nieko nesupranta; antrasis mano priešingai, kad mokyklos ugdymo turinys privalo keistis, nes viskas jame blogai (tik nelabai aišku, ką reikia keisti), ir jis tiesiog jau springsta, kaip nori tai garsiai išrėkti (niekas niekaip jo negirdi), o trečiasis – filosofuoja kažką apie būtinybę paruošti universitetams, dirbti konkretų darbą, gyvenimui ir kone viskam, ko dar žemėje esant nepaminėjau. 

Tačiau dar yra ketvirtas, kurio į diskusiją niekas nepakvietė. Mokinys. Jo ne tik kad nepakvietė. Jei ir kviestų, greičiausiai jo negirdėtų. Sakysite, kad netiesa? Juk mokinių organizacijos dalyvauja visuose protingų dėdžių posėdžiuose. Neužtenka dalyvauti, reikėtų ir paklausti, ir išgirsti TĄ akimirką, kai jie džiaugiasi, ar jiems skauda. Pajausti, kuo kvėpuoja tas, kuris ir turi patirti visų trijų besipešančių tipų nuostabių idėjų invaziją. Tai vyksta ne ministerijos ar televizijos debatuose, o pačioje mokykloje.  

Kartais girdžiu klausimą: ką veikiate per klasės valandėles. Atsakau labai paprastai – kalbamės. Mokiniams nereikia įmantrių didaktinių žaidimų vien tam, kad kažką pažaistų Juolab kad daug idėjų gimsta patiems mokiniams. Jie gali būti puikūs saviugdos užsiėmimų lektoriai. Žinoma, neatmeskime, kad reikalinga aibė didaktinių priemonių, bet jas turime pasirinkti dėl konkretaus tikslo. O jis gali gimti tik kalbinant, klausantis ir išgirstant, ką sako vaikai. Dėl ko jie džiaugiasi, kuo jie nepatenkinti, dėl ko susipyko. Taigi, kiekvienas klasės auklėtojas turi labai gerai jausti klasės mikroklimatą.  

Kodėl toks svarbus mikroklimatas? Nugrimzkime į prisiminimus, ką patyrė nemaža dalis mokinių, kai buvo paskelbtas karantinas. Jie nudžiugo. Kodėl? Mokykla daliai mokinių – tai peštynių, nesutarimų, patyčių erdvė. Kitiems norisi tiesiog patingėti, o jiems nuolat liepia dirbti. Apskritai jie gana dažnai girdi, kad mokykla yra darbo vieta. Kažkodėl tai nėra socialinė erdvė, kurioje kuriami pirmieji vaikų santykiai su labai įvairiais, jų nepasirinktais žmonėmis. „Gatvėje“ draugus pasirenkame, o mokykloje – „sumuštinis“. Natūralu, kad tokioje aplinkoje kyla nesutarimų.  

Vos tapęs klasės vadovu patyriau rimtų išbandymų. Gavau klasę, kurią reikėjo sulipdyti iš naujo. Mokiniai konfliktavo tarpusavyje, su mokytojais, ašaros riedėdavo dėl visokių drausminių nusižengimų, o kažkam pasibeldus į mokytojų kambario duris, atidaręs kolega nenustebdavo ir tiesiog pasižiūrėdavo į mane (žvilgsnio šifravimas skambėtų maždaug taip: „Haroldai, eik“). Tai kėlė kitų problemų: su klase buvo sunku bendrauti, būti tokioje aplinkoje buvo sunku ir jiems. Turėjau kažką daryti.  

Kurį laiką jaučiausi kiek stumdomas, tampomas, nes vieną kartą pajautę, kad juos girdi, padeda spręsti problemas, mokiniai įprato į savo mokytoją žiūrėti, kaip į nuodėmklausį ar advokatą. O mes, mokytojai, pripratę viską reguliuoti, planuoti, apibrėžti taisykles, jaučiamės nejaukiai, kai kažkas mus „tampo“. Bet čia reikėjo pakeisti požiūrį man pačiam. Turėjau suprasti, kad tuomet buvo svarbus ne planavimas, ne struktūra, ne kažkokios tvarkos, o greita reakcija ir kalbėjimasis. Paskutinį kartą tiek pokalbių ir susirašinėjimų su paaugliais turėjau pats būdamas mokinys. Tie pokalbiai buvo neformalūs, be „paruoštukų“. Svarbiausia, buvo įgyvendinti tikslus: suprasti mokinį, išsiaiškinti, kokia jo problema, ir kartu susitarti, kaip ją spręsime. Tuomet belieka sekti susitarimų laikymąsi, draugiškai priminti.  

Ar tai padėjo? Taip. Praėjus beveik trejiems metams, klasėje mokiniai nori bendrauti, susiformavo pagarbos, įsiklausymo kultūra. Dar daugiau – geri santykiai su klasės draugais leido radikaliai pakeisti jų ugdymosi įpročius: bendradarbiavimas nebebuvo suprantamas kaip aklas kolektyvinis nusirašymas. Ugdymasis kartu pamokose ar po jų, vieniems kitus mokant, patariant, tapo kasdienybe. Paprašyti pagalbos ar palaikyti, o kartais ir padrausminti klasės draugą tapo norma. Prasidėjus karantinui, pakvietimas penktadienio vakarais (!) susitikti klasės nuotoliniuose „vakarėliuose“ buvo sutiktas džiugiai. Skundų dėl viso pasaulio problemų ėmė mažėti, o pasiūlymų, kaip spręsti problemas, daugėti.  

Pasikeitė ir aplinkinių vertinimas. Kolegos vis dažniau atsiliepdavo teigiamai, pasidžiaugdavo gerais santykiais. Ir mokytojai, ir tėvai pradėjo labiau pasitikėti vaikais, o šie tapo atviresni.  

Kaip dėl to jautėsi pats auklėtojas? Puikiai, nes gaunamas atgalinis ryšys buvo neįkainojama dovana. Taip visi mokykloje tapo laimingesni. Žinoma, ne viskas pavyksta tobulai, bet mes visi mokomės, to ir susirinkome mokykloje. 

Taigi, norėdami pozityvių pokyčių mokyklose, turime nepamiršti, kad mokyklą kuria žmonės. Jų sprendimus ir pasiekimus didele dalimi lemia tarpusavio santykiai, savijauta aplinkoje, kurioje kuriame. Nauji „popieriai“, įmantrūs metodai savaime nepadės spręsti realių, žmogiškų problemų. O pasijautę geriau, norėsime būti mokykloje: dirbti, mokytis, karantinai nedžiugins, bet ir rasime sprendimų jiems įveikti. Tačiau ir mokykla, ir mokytojas, ir mokinys turi nejausti diktato, kas jiems privaloma, kaip jie dabar privalo spręsti problemas. Reikia leisti mokykloje virti realiam gyvenimui, skirti deramą laiką ir vietą santykiams. Mokykla turi būti laisva erdvė pokyčiams, mąstymui, o svarbiausia – skleistis santykiams. Kai taip nutiks, laimės mokinys. Tai galėtų tapti svarbia Politinių partijų susitarimo dėl Lietuvos švietimo dalimi.  

Mokytojas Haroldas  – „Saulės“ privačios gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų vyr. mokytojas, klasės vadovas,  edukologijos magistras. Mokytojas yra istorijos dalyko programų mokykloje rengėjas. Jis nuolat rengia tiriamosios veiklos užduotis, kurios yra / bus publikuojamos elektroninėse ugdymo priemonėse, ir yra sukūręs vaizdo pamokų rinkinį.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: