Klaudija Mackevičiūtė (9kl.)

Kūryba Klaudijai – neatsiejama jos gyvenimo dalis. Kaip teigia jaunoji kūrėja: „Rašau, nes man tai pasakiškai patinka!“ Savo mintis Klaudija suguldo į tuštutėlį baltą popieriaus lapą, matydama jame daug daugiau nei baltą spalvą. Dalyvauti šiame projekte merginą paskatino Panevėžio atviro jaunimo centro darbuotojai.

Sėdi vienas vienumoje, galvoji apie viską brangiausią šioj žemėj ar už jos ribų, nes svajonės gali kilti aukščiau nei paukščiai ir kristi žemiau nei žolė. Pasitikėjimas gan greitai atsiranda ir gan greitai dingsta, žmones ateina į tavo gyvenimą ir išeina… Ir nieko tu nepadarysi, kaip ir nepriversi žmogaus bendrauti su tavimi, jei jis nenori…. Tik nepaleisk iš rankų visko, verta stengtis – gal kada viskas ir pasikeis…

***

Gavus smūgį labai sunku atsikelti ir išsitiesti. Dauguma mūsų nenori antrojo, bijo toliau judėti į priekį, bijo kažkuo pasitikėti, bijo keisti savo gyvenimą… Bet tu būk kaip paukštis – ne eik, o skrisk į priekį!

***

Vilkolakiu pavirsiu aš tavo sapnuose, giliai rausiuos tavo mintyse, ieškodamas tų vienišų ir niekam nereikalingų rūko tamsumų – juodų, pilkų, suglamžytų ir išmestų… Raudonos akys švytės kaip žibintai, draskysiu širdį gabalais, gailėsiuosi tave pažinęs, bet jausmai…  jausmai ir liks tokie vieniši ir niekam nereikalingi.

***

Širdis į širdį… Braukia paukštį baltu kaspinu. Rėk, stauk, kauk, bet gyvenimas su pilku atspalviu, cha! Vienvietis, neturės jis to draugo šalia. Bokštas raudonomis akimis atstoja mažiuką tigriuką… Ką tik išvydusį pasaulį. Jo akyse dar nėra pykčio, o gal ir nebus? Perlai, tviskantys deimantai, rubinai… melagis!

***

Jie ne laimės aitvarai, bet jie jų tikslas? Dar kažko nežinau? Badas… nelaimės… Liūdesys…Gailestis…Vienatvė…Ištrėmimas…Pagaliau – ir keli žingsniai iki pragaro…Bijau, baimė persmelkė mano akis, man užgniaužė kvapą! BIJAU! Tėvai tave pameta ne dėl to, kad nemyli, o dėl to, kad gyvenimas juos išmokė bausti? Irgi klausimas…Negaliu taip keliauti toliau, tokiu žingsniu, Aš tiesiog negaliu. Ar padėsi? Padėsi išvysti tai, ką lemta, visa kita tegu lieka užnugary…“DRAUGAI! Būkim gailestingi“ – sušuko jis ir dingo…

***

Byranti ašara per skruostą, čiulbantys vyturiai, gyvenimas su liūdesiu ir draskantys medžius žaibai, lyg tas vienintelis pareina, lyg jį mes vieną tegirdime ir jo klausome, paklūstame, kai baudžia ir džiaugiamės, kai šventė, nes tas vienintelis, tai – aš, aš – tas, kuris moka liūdėti, džiaugtis ir mėgautis gyvenimu, aš tas ŽMOGUS… tas, kuris be jausmų nesugeba nė žingsnio žengti.

***

Lašas po lašo, žodis po žodžio – ir tas vienintelis žingsnis… Tas vienas jausmas, kurį jaučiu tik aš. Bėgant metams, išmokau pasitikėti savimi, daryti tai, ką reikia, ir paklusti dievams, priklaupti tam besileidžiančiam žvirbliui ir mandagiai nusilenkti kiekvienam, kuris yra to vertas. Vertas gyvenimo paslapties.

***

Prasmingi žodžiai, kupini saulės virš dangaus, debesis pilnas lietaus, kurksinti varlė ant lelijos, ranka, iš viršaus glostanti mano galvą ir liečianti mano širdį, kuri yra perverta ir laimės, ir liūdesio. Ta ranka yra mano jausmų sukūrys, ji viena gelbsti, kai reikia, ir padeda atsistoti, kai pargriūnu 9 kartus iš eilės, bet tai man netrukdo judėti į priekį ir nesvarbu, kad vieną kartą suklydau, svarbu, kad dar judu iškėlus galvą ir vis dar pasitikiu savimi…

***

Voverė bėgiojanti ant medžio šakos, renkanti riešutus… Ji kupina laimės, lyg ir su šypsena snukutyje, pilna gyvasties, besidžiaugianti savo mielu ir neišvargusiu gyvenimu, lyg paukštis moja laimės sparnais ir nemato vargo… Tie sparnai, jie tokie mieli ir žavūs, siunčiantys gerus jausmus ir nuostalgiją… O aš? Aš geriau einu atsisėsiu ant suoliuko… Ir pasidžiaugsiu ta miela voveraite.

***

staiga pro kalbėjimo dulkes, miestas rūke paskendęs, bažnyčios varpai ir gyvenimo langai, alsuoja jūra šalta ir žvelgia viena šalta akimi, Pranykit! Surikęs… Ir virš visų teisybių ir apgaulių skrenda gandras su varle negyva, prašvitus saulė ir nušviečianti man ir tau tą vieną sekundės kelią, o po to akla tamsa, ir žvakė rankose kaip durklas širdį, ir gyvenimas sumindžiotas kaip siūbavusio medžio lapas

***

Pragaras raudonas, Rojus – baltas. O viduryje – žemė, žaliuojanti, žydinti, melsva… Pilna kupinų, neblėstančių spalvų. O tu būk vienas iš tu spalvų… Ir tavo ramybė bus amžina, kaip saulės spinduliai vaikščiojantys po žemę…

***

Ei! Tu! Taip – tu! Tu, tu nesidairyk į šonus! Taigi tau sakau, ei! Na gerai, gerai – erzinu… Vienišas paklydęs laikas su keliom pamestom sekundėm – kur jis? Cha!.. Gi išmetei nereikalingiems darbams ir nesąmonėms. Ne, ne… Ir vėl tas mano niekam tikęs humoras. Taip manai? Keista Bet nieko! Ne visi esam geri humoristai, rašytojai, dailininkai Ne visi mokame gražiai šokti, aišku, ir ne visi mokame džiaugtis gyvenimu… Liūdna… Bet palauk, jei tu tai skaitai, tai tu tas, kuris dar nemėto laiko. Tada AČIŪ TAU!

***

Įdomiai įdomūs… Kas? Aš – Tu – MES ir mūsų galimybės… Kur? SVAJONĖSE!

Tos svajonės yra toli toli už protu nesuvokiamų ribų, ten, kur tu norėtum kada nors nukeliauti, ten, kur žvaigždės išeina pasivaikščioti, ten, kur tu norėtum per lietų sėdėti ir nieko nedaryti, ten, kur tas kelias nusėtas laimės dulkėm…


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: