Per vidurį Kalnų gatvė, kairėje – Juodupė, o dešinėje – Raišiai, kad ir kaip norėdamas skirtumo tarp jų neįžvelgtum. A.Švelnos nuotr.

Klausdavo, ar Raišytę iš Raišių kaimo išvijo

Raišių kaime sunku rasti kokią Raišių giminę, bet užtat aplinkui – Juodupės miestelyje ir kituose kaimuose – jų yra sočiai. Šią pavardę viena Raišytė, bevartydama archyvų dokumentus, atsekė net iš XVIII amžiaus. Dabar ją tik juokas ima, kai prisimena, kaip vaikai ją mokykloje dėl šios pavardės erzindavo.

Gailutė KUDIRKIENĖ

Abu šonais sulipę

Žinantys, kad turi nukakti į Rokiškio rajone esantį Raišių kaimą, pirmąkart čia keliaudami dažnai sutrinka – internetinis žemėlapis rodo, kad vienoje pagrindinės miestelio gatvės pusėje yra Juodupė, o jau kitoje – Raišiai.

„Taip ir yra, miestelis ir kaimas šonais sulipę“, – patvirtina Juodupės seniūnas Valdas Adomonis.

Anksčiau Juodupė buvo miestas, o štai jau 20 metų – miestelis.

Skiriančioji jų riba yra per visą miestelį besidriekianti Kalnų gatvė. Atvažiavus nuo Rokiškio kairėje pusėje bus Juodupė, o dešinėje – Raišiai.

Kad ir kaip akylai žiūrėtum, jokio skirtumo tarp gatvės pusių neįžvelgtum, abiejose rikiuojasi panašaus amžiaus mūrinukai su daržais ir nedideliais sodais.

Pasak seniūno, vis dėlto skirtumas yra: kaimiškoje vietovėje stovi vien gyvenamieji namai, ten nėra jokių visuomeninės paskirties pastatų, na, nebent kolūkių laikais išdygęs vandens bokštas.

Raišiškiai apsipirkti ar kokių valdiškų reikalų tvarkyti vyksta į miestą, jį pasiekti užgaišta vos penketą minučių, o kartais užtenka vien pereiti gatvę.

Fabriką pastatė šalia stipraus kaimo

„Juodupė už Raišius gerokai jaunesnė. Ne kaimas prie miestelio prisišliejo, o atvirkščiai. Seno kaimo pašonėje išaugo ir suklestėjo Juodupė“, – pasakoja V.Adomonis.

Juodupės gimimas siejamas su vilnonių audinių fabriko atsiradimu.

Jį 1905 metais pradėjo statyti latvis Oskaras Trėjus. Tada, atsiradus darbininkų poreikiui, į fabriką dirbti ėjo raišiečiai ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai, o netrukus greta įmonės sparčiai ėmė augti ir gyvenvietė, perėmusi pavadinimą nuo Juodupės upės.

Tiesa, toji vietovė nebuvo tušti laukai, palei upelį rikiavosi kelios Pajuodupio kaimo sodybos. Raišiuose buvo daugiau ir namų, ir gyventojų.

Juodupe pasivadinusi fabriko darbininkų gyvenvietė greit Raišius praaugo, statėsi, plėtėsi į visus šonus.

Raišiai gi, anot seniūno, suklestėjo kolūkių laikais, kai tapo centrine Onuškio tarybinio ūkio gyvenviete, čia leista namus statytis jauniems specialistams.

Antroji kaimo plėtimosi banga – melioracija, kai masiškai naikino vienkiemius ir žmones kėlė į vieną krūvą.

Prisiminė pažįstantis net dvi moteris

Su V.Adomoniu svarstom, iš kur Raišiai pavadinimą gavo, nes apie tai jokių istorinių šaltinių užtikti nepavyko.

„Aš esu iš Motiekų kaimo, o ten visad buvo daug Motiekų. Gal šitam krašte buvo paplitusi Raišių pavardė?“ – pasidalija šovusia mintimi.

Tuoj prisimena ir moterį tokia pavarde – Rimą Raišienę, dirbančią saldumynų kepykloje. Dar pažįsta ir Janę Raišytę, gyvenančią čia, o dirbusią Rokiškio mokesčių inspekcijoje.

Giminės šaknis atsekė per tris šimtus metų

Telefonu susisiekiam su R.Raišiene. Ji darbe, kepa šakočius.

„Aš pati į Juodupę atitekėjau iš Zarasų, bet mano vyras – vietinis“, – sako pašnekovė.

Vykstam į Juodupės pakraštį pas J.Raišytę. Jos sodyba yra Raišių pusėje, bet ten jau Sodelių kaimas.

Moters troba stovi ant kalniuko, nuo jo matyti arimai ir Raišių kaimo namų stogai.

„Kai išėjau į pensiją, atsirado daug laisvo laiko, tad rausiausi bažnytiniuose archyvuose, ieškodama giminės šaknų. Aplinkui gausiai Raišių būta, ir Sodeliuose vien Raišiai gyveno. Savus atsekiau net iki 1787 metų“, – pasakoja naujoji pažįstama.

O apie Juodupėje ir Raišiuose gyvenusius Raišius žinių beveik nelikę.

Anot moters, anuomet gimimai, tuoktuvės ir mirtys būdavę registruojami bažnytinėse knygose, o Juodupės bažnyčia 1944 metais, per vokiečių ir sovietų armijos kovas, sudegė su visais dokumentais.

„Taigi neradau jokio dokumentinio patvirtinimo, kad Raišiuose buvo daug Raišių, žinias apie savo giminę susirankiojau tik iš Rokiškio ir Onuškio bažnytinių knygų“, – aiškina moteris.

Jos žiniomis, tuomet, kai jos proprotėviai šiose apylinkėse gavo žemę, Juodupės miestelio čia dar nebuvo, jo vietoje stovėjo Aukštadvario palivarkas, o greta plytėjo Stoniškio kaimas. Pašnekovė rodo ir tą patvirtinantį senovišką žemėlapį, kurį atsišvietė iš archyvų.

Kodėl gyvena kitam kaime?

Moteris mosteli ranka į netoli jos namų esantį naują raudonstogį pastatą.

Esą nuo šios vietos ir prasidėjo Juodupės gyvavimo metai, kai 1905-aisiais turtingas latvis čia pastatė cechą vilnoniams audiniams austi, tik jis, nė nepradėjęs rimtai dirbti, sudegė.

Po gaisro latvis savo užmojų neatsisakė, audimo cechą ėmė kurti tolėliau, dabartinėse Juodupės miestelio ribose. Pirmiausia jis senajame Pžezdzieckių dvaro malūne įrengė vilnų karšyklą, verpyklą, o vėliau sumontavo ir audimo stakles. 1931 metais buvo įkurta „Nemuno“ bendrovė ir pastatytas vienintelis Lietuvoje vilnonių audinių fabrikas.

Pasak J.Raišytės, senasis Raišių kaimas plytėjo šiauriniame miestelio pakraštyje, pasisukęs į rytus šalia Aknystės kelio.

„Geriausiai atsimenu kelias dideles sodybas: viena garsaus vynuogių augintojo Gailiūno, kita teisėjo, trečia Žindulių. Pamiškėje buvo Juodupės fabriko poilsiavietė“, – dar prideda.

Toje vietoje Raišiai jau išsidėstę abipus kelio.

„Mokykliniais metais klasiokai mane pašiepdavo: ko neinu į Raišius gyventi, ar iš ten esu išvyta?“ – moteris dabar juokiasi iš vaikiškų pasierzinimų.

Atitekėjo pas vyrą į vidurį miško

Taigi dabar Raišiai išsitempę per visą Juodupės miestelio ilgį, o šiaurryčiuose nutįsę ir dar gerokai už jo.

Važiuojam iki paties kaimo galo. Paskutinė Raišiams priklausanti sodyba jau visai pamiškėje, nuo kelio slepiama medžių. Joje šeimininkauja jauni naujakuriai: Rūtos bei Virgilijaus Kulikauskų šeima su trimis atžalomis.

Sutuoktiniai gryni miestiečiai – Rūta panevėžietė, o Virgilijus iš Rokiškio. Moteris atitekėjo į vyro nusipirktą sodybą ir tą vietą pamilo iš pirmo žvilgsnio.

Namus iš trijų pusių supa miškas, šalia du tvenkiniai, prie vieno jų leidžiasi akmeniniai laiptai, prie pat vandens vyras sumūrijęs lauko židinį.

Abu po truputį ir seną namą renovuoja, ir teritoriją puoselėja.

Šiuo metu vyras darbe, vaikai darželyje ir mokykloje, o R.Kulikauskienė sukasi prie viryklės.

Ji – saldėsių karalienė, kaip smagiai ją vadina kartą tų kepinių paragavę. Jos kukli kepyklėlė vadinasi „Vidury miško“.

Aptiko tik vieną vertingą dokumentą

Paskutinius taškus apie Raišius sudėlioja vietinė kraštotyrininkė ir Onuškio bei Juodupės muziejų darbuotoja Elena Blažienė.

Medžiagą apie šį, galima sakyti, miestelyje esantį kaimą ji rinko prieš dešimtmetį.

„Tuo laiku iš senųjų gyventojų jau nieko neberadau, vieni išmirė, kiti išsikraustė, buvo tik tie, kurie atsikėlė kolūkių laikais, dažnas visai iš svetur, net ne iš Rokiškio rajono, tad apie senesnius laikus jau niekas papasakoti negalėjo“, – apgailestavo pašnekovė.

Jai nepavyko gauti nė vienos nuotraukos, kur būtų užfiksuotas ankstesnysis Raišių kaimas, kai čia dar stovėjo ne vienodi mūrinukai, o medinės gryčios.

Po kruopelę dėliodama kaimo istorijos trupinius, E.Blažienė visgi aptiko vertingą dokumentą: 1893 metų žemėlapį, kuriame nubrėžtos nemažos Raišių kaimo ribos.

panskliautas.lt

A.Švelnos nuotraukos

Projektas „Pasaulio centras“


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: